tekstai.lt

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

Vytautas Kaziela. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Vytautas Kaziela. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

              *

 

       žvaigždės užgeso

       ir mirė kažkas manyje

       amžinas vėjas

       ir tylinti fleita prie lūpų

 

       grįžo tik kūnai

       balta jų šviesa

       švietė pro pilką

       vidurnakčio liūtį

 

 

              *

 

       lauki kažko

       kas turbūt niekada neateis

       tavo šąlantys pirštai

       nuvalo šešėlį nuo stiklo

 

       neprisimena niekas

       tikriausiai

       ne taip gyvenai

       ar ne taip sudėliojai

       suplėšytą laišką

       siuntimą į mirtį

 

 

              *

 

       kai prasiveria durys

       į vidų įsliuogia šviesa

       nuoga kruvina

       ir be tikslo išbūti

 

       man reikia tavęs

       nežinai kaip man reikia tavęs

       namai kuriuose gyvenu

       sako baigia sugriūti

 

 

              *

 

       paukščiai paliko

       šiaurės miškus

       paukščiai seniai

       nebegieda

 

       mūsų gyvenimas

       čia nuobodus

       ilgas ruduo

       nesibaigiantys lietūs

 

       kelkis ir eik

       tolumoj

       tik išplautas dangus

       tik vienišas

       nesamo paukščio

       šešėlis

 

       kelkis ir eik

       nes gyvenimas

       tau nežvarbus

       dievas juk visad

       užbaigia

       ką buvo pradėjęs

 

 

              *

 

       nuodėmių

       vis dar yra

       bet pasibaigia

       bausmės

 

       erelis

       nelesa kepenų

       jis suka ratus

       bet tolsta

 

 

              *

 

       grąžink man

       mano sapnus

 

       vakare

       kniūbsčias krintu

       kaip į duobę

 

       ryte

       prisikeliu

       žvyro pilnom akim

 

       tylos

       perplėštais šonais

 

 

              *

 

       tu esi šviesi

       tekanti upė

       žiūrintis

       net nesupras

       kad tu nebe ta

       bet niekada

       buvusi

 

 

              *

 

       numirti taip

       kad vėl ramus

       galėtumei prieš Dievą stoti

 

       paleidai jaunus

       ir gražius

       dabar regi kuprotus

 

       kas bus paskui

       ne taip svarbu

       regi nurimus jūra

 

       paleido plaukt

       kitus ne mus

       mes tik nuščiuvę žiūrim

 

 

              *

 

       negaliu įskaityti

       nematau ir neatmenu

       lietaus gyvačiukės

       nubėga

       raidėm pavardėm

       ir per akmenį

 

       mano šita tiesa

       nuo kurios

       tau įskaudo

       bet švito

 

       lyja diena kelinta

       uždega žvakę iš ryto

 

 

              *

 

       netrukus viskas pasibaigs

       juk mes jau buvę

       byrėjo smėlis pro plyšius

       ir akmenys užgriuvo

 

       susėdome visi ramiai

       prie vakarienės stalo

       kančios įpylė pasakei

       kančia apvalo

 

       nėra kaltų nėra šventų

       žvaigždė užgeso

       reikėjo kilt reikėjo eit

       tik niekas nešaukė

 

 

              *

 

       pabandžiau

       išeiti nepastebėtas

       taip ir apsijuokiau

 

 

              *

 

       dabar mirusieji ateina

       per lapkričio lietų

 

       ir sklinda balsai

       iš toli iš giliai

       bet girdėti

 

       jie eina stikliniais bateliais

       sudūžta ties vartais

 

       tu šluostaisi veidą

       lyg būtum miegojęs

       ar verkęs

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)