tekstai.lt

Michel de Montaigne. Apie vaizduotės galią

Michel de montaigne apie 1578 m. Dailininkas Daniel Dumonstier. Iliustracija iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Michel_de_Montaigne
Michel de montaigne apie 1578 m. Dailininkas Daniel Dumonstier. Iliustracija iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Michel_de_Montaigne
                                   XXI skyrius

 

       „Fortis imaginatio generat casum“ (1), – teigia mokyti žmonės. Aš esu vienas tų, kuriam vaizduotė turi ypač stiprų poveikį. Visi daugiau ar mažiau jai pasiduoda, tačiau kai kuriuos ji visiškai apsėda. Jos veržlumas perveria mane kiaurai ir, neįstengdamas pasipriešinti jos galiai, visą savo išradingumą naudoju stengdamasis jos išvengti. Verčiau jau gyvenčiau tarp sveikų ir linksmų žmonių, nes, matydamas kitų žmonių skausmą, aš ir pats imu jausti fizinę kančią, o mano jausmai ne kartą prisiėmė svetimus pojūčius. Nepertraukiamas kieno nors kosulys dirgina mano plaučius ir gerklę. Aš ne taip noriai lankau ligonius, su kuriais mane sieja kokios nors priedermės, nei tuos, prie kurių esu ne taip prisirišęs ir kuriems jaučiu mažesnę pagarbą. Bemąstydamas apie kito ligą, ją perimu ir jaučiu savyje. Tad manęs visiškai nestebina, kad vaizduotė gali sukelti karštinę ar net mirtį tiems, kurie jai leidžia veikti ir net padrąsina.

       Simonas Toma savo laiku buvo didis daktaras. Pamenu, kaip vieną dieną, sutikęs mane pas seną ir turtingą džiovininką, su kuriuo kalbėjosi apie būdus, skirtus jam gydyti, jis paminėjo ir tai, kad pastarasis turėtų rasti progų mėgautis mano draugija ir, jei akis nukreiptų į mano veido žvalumą, o mintis – į linksmumą ir tvirtumą, kuriais tryško mano jaunystė, jei visus savo pojūčius užpildytų ta žydinčia būsena, mane tada persmelkusia, jo paties būklė turėtų pagerėti. Tačiau užmiršo pridurti, kad mano sveikata tada galėtų ir pablogėti (2).

       Vibijus Galas įdėjo tiek pastangų, kad perprastų pamišimo esmę ir pasireiškimus, jog savo paties protą išmušė iš vėžių ir niekada nebepajėgė susigrąžinti ankstesnės būsenos. Jis pagrįstai galėtų didžiuotis, jog išprotėjo nuo savo išminties. Pasitaiko ir tokių, kurie iš baimės aplenkia savo budelio ranką: štai tas, kurį išlaisvino iš pančių ant ešafoto, kad perskaitytų įsakymą dėl malonės suteikimo, krito negyvas, paveiktas vien savo vaizduotės. Jausdami nerimą dėl fantazijų, mes prakaituojame, virpame, blykštame ir raudonuojame, išsitiesę aukštielninki ant pūkinių patalų, jaučiame šių fantazijų proveržius savo kūne, o kartais nuo to netgi mirštame. Miegant kunkuliuojanti jaunystė taip įkaista po šarvais, jog sapne patenkina savo meilės aistras.

 

                     Ut, quasi transactis saepe omnibus rebus, profundant

                     Fluminis ingentes fluctus vestemque cruentent (3).

 

       Jokia naujiena, kad vyrui per naktį gali užaugti ragai, nors prieš eidamas miegoti jų ir neturėjo. Verta prisiminti, kas nutiko Cypui, Italijos karaliui. Dieną praleidęs bulių kautynėse, kuriomis itin žavėjosi, jis visą naktį sapne matė ragus ant galvos, kol ant savo kaktos juos užsiaugino vien vaizduote. Susijaudinimas Krezo sūnui dovanojo balsą, kurio gamta jam pagailėjo (4). Antiochą ėmė krėsti šaltis nuo Stratonikos grožio, padariusio jam neišdildomą įspūdį. Plinijus teigia matęs Liucijų Kosicijų, virstantį iš moters į vyrą savo vedybų dieną. Pontanas ir kiti porina panašias metamorfozes, nutikusias Italijoje paskutiniais amžiais. Tiek savo paties, tiek karštu motinos pageidavimu.

 

                     Vota puer solvit, quae femina vovårat Iphis (5).

 

       Keliaujant po Vitri le Fransua (6) man teko matyti vyriškį, kurį Suasono vyskupas per sutvirtinimą pavadino Žermenu, tačiau visiems vietos gyventojams jis iki dvidešimt dvejų metų amžiaus buvo pažįstamas ir laikomas mergaite, vardu Marija. Per mūsų susitikimą jis buvo gerokai apžėlusia barzda, pasenęs, nevedęs. Pasak jo, vyriški organai atsiradę besistengiant kuo toliau nušokti. O to miestelio mergaitės vis dar tebedainuoja dainelę, viena kitą perspėdamos nežirglioti pernelyg plačiais žingsniais, kad netaptų berniukais, kaip tai nutiko Marijai Žermenui. Visiškai nenuostabu, kad tokio pobūdžio nutikimai įvyksta gana dažnai. Juk jei vaizduotė turi pakankamai galios šiais atvejais, primygtinai ir nepaprastai stipriai skatinama tam, kad nereikėtų nuolat grįžti prie tų pačių minčių ir kęsti nevaldomų aistrų, ji išsisuka lengviausiu keliu – pritvirtina mergaitėms tą vyriškąją dalį visiems laikams.

       Kai kas vaizduotės galiai priskiria karaliaus Dagoberto (7) ir šventojo Pranciškaus (8) randus. Taip pat sakoma, kad ji leidžia perkelti kūnus iš vienos vietos į kitą. O Celsas pasakoja apie vieną šventiką, kuris savo sielą panėrė į tokią ekstazę, jog jo kūnas ilgą laiką išbuvo nekvėpuodamas ir be jokių pojūčių (9). Šventasis Augustinas įvardija dar vieną žmogų, kuriam pakakdavo išgirsti aimanų ir dejonių šūksnius, kad nualptų ir prarastų sąmonę, tada veltui galėjai jį purtyti, rėkauti, baksnoti, svilinti iki tos akimirkos, kol pats prisikeldavo. Jis teigdavo girdėjęs balsus, tačiau atsklindančius iš kažkur toli, ir tik tuomet jis pastebėdavo nudegimus ir mėlynes ant savo kūno. O kaip patvirtinimas, kad nesistengė iš paskutiniųjų nuslėpti savo jutimų, – apalpęs jis neturėjo pulso ir nekvėpavo (10).

       Labai tikėtina, kad tikėjimas stebuklais, regėjimais, magija bei kitais neįprastais dalykais iš dalies priklauso nuo vaizduotės galios, kuri ypač paveikia jautresnes paprastų žmonių sielas. Iš jų taip stipriai išgujamas gebėjimas blaiviai mąstyti, jog šie pradeda manyti matę tai, ko iš tiesų nematė.

       Pats laikausi tos nuomonės, kad tie maginiai impotencijos priepuoliai, dėl kurių žmonės patiria tiek nemalonumų ir apie kuriuos mūsų laikais tiek daug kalbama, yra niekas kitas, kaip nerimo ir baimės pasekmė. Aš tai žinau iš vieno žmogaus patirties, už kurį galiu laiduoti kaip už save patį, ir negali būti nei menkiausio įtarimo dėl jo nepajėgumo ar užkeikimų galios. Išgirdęs, kaip vienas draugas pasakoja apie jį ištikusią netikėtą negalią pačiu nepalankiausiu momentu ir vėliau pats atsidūręs tokioje situacijoje, to pasakojimo veikiamas taip smarkiai įbaugino ir įaudrino savo vaizduotę, jog patyrė tą patį. Nuo tada jam tai dažnai nutikdavo, nes gėdingos nesėkmės prisiminimas persekiojo ir engė. Vaistą nuo šios išsigalvotos ligos rado sumąstęs išeitį: pripažindamas savo trūkumą ir iš anksto apie tai perspėdamas, kad tokiu būdu sumažėtų vidinė įtampa, nes, tikintis nesėkmės, jo sumišimas būtų mažesnis ir pakenčiamesnis. Pasitaikius pirmai progai išbandyti, patikrinti ir atskleisti savo paslaptį, jis išlaisvino savo mintis, atsipalaidavo bei tinkamai nuteikė kūną ir visiškai pasveiko. O kas bent sykį buvo pajėgus, visada bus pajėgus, nebent jį kamuotų tikroji impotencija.

       Šios nelaimės vertėtų prisibijoti tik tokiais atvejais, kai mūsų siela pernelyg apimta aistros ir pagarbos vienu metu, o ypač tuomet, kai tokie dalykai užklumpa staiga ir netikėtai. Tokių sumišimų neįmanoma išvengti. Pažįstu vieną žmogų, kuriam nuo šios bėdos pagelbėjo ankstesnis savo kūniškų troškimų pasotinimas kitais būdais, kad apramintų įsiplieskusią aistrą, o laikui bėgant jam tai sekėsi vis geriau ir geriau, nes pajėgumas ėmė silpti. Pažįstu ir kitą, kuriam padėjo draugas, pasisakydamas, turįs burtus išsklaidantį amuletą, kuris gali jį apsaugoti. Verčiau papasakosiu viską iš pradžių. 

       Kunigaikštis iš labai kilmingos šeimos, mano artimas draugas, vedė jauną gražią merginą, kuriai nuolat asistavo vienas šventėje dalyvavusių vyriškių. Tokia situacija kėlė nerimą jo draugams, o ypač pagyvenusiai moteriškei, šio vyriškio giminaitei, vedybų organizatorei, pas kurią ir vyko puota, ir toji, baimindamasi, kad čia nebūtų įvelta kokių kerų, pasidalijo nuogąstavimais su manimi.

       Paprašiau šį reikalą patikėti man. kaip tyčia savo dėželėje turėjau mažą aukso plokštelę, kurioje buvo išgraviruoti kai kurie dangaus kūnai. Ji saugojo nuo saulės smūgio ir numalšindavo galvos skausmą, jei pridėdavai prie kaukolės pagrindo. O kad ten laikytųsi, buvo įsiūta į kaspiną, kurį galima buvo pasirišti po smakru. Trumpai tariant, tai yra tokia pat nesąmonė, kaip ir visa ši situacija. Žakas Peletjė, gyvendamas pas mane, įteikė šią keistą dovaną. Susivokiau, kad galėčiau iš jos išpešti naudos ir pasakiau kunigaikščiui, kad jis gali šiąnakt patirti nesėkmę, nes yra to linkinčių žmonių, tačiau jis turėtų eiti miegoti be baimės, mat aš įrodysiu savo draugystę ir panaudosiu turimą stebuklingą galią, jei man pažadės visa tai išlaikyti paslaptyje. O naktį, kai atneš vestuvinę vakarienę į lovą, jei iš tiesų būtų ištikusi nesėkmė, šis turės man parodyti sutartą ženklą. Jo siela ir ausys buvo tiek paveiktos tokių pasakojimų, kad sutrikusi vaizduotė privertė pasijusti nepajėgiu ir sutartą valandą jis parodė man ženklą.

       Pašnibždėjau į ausį keltis iš lovos, kad galėtume pasišalinti tolėliau, jis lyg juokais privalėjo nutraukti nuo manęs chalatą ir juo vilkėti (mes buvome panašaus sudėjimo), kol atliks mano duotus nurodymus: mums išėjus iš miegamojo, jis turėjo eiti nusišlapinti, tuomet tris sykius pakartoti tam tikras maldeles bei atlikti kai kuriuos judesius ir kiekvieną kartą apsijuosti kaspinu, kurį jam įbrukau į ranką, ir skrupulingai pridėti jame buvusį medalioną prie juosmens, kad simboliai atsidurtų mano nurodytoje padėtyje. Tai atlikęs, jis turėjo dar kartą tvirtai suveržti kaspiną, kad šis negalėtų nei atsirišti, nei pajudėti iš vietos, ir, visiškai pasitikėdamas savimi, grįžti prie numatyto užsiėmimo, nepamiršdamas numesti mano chalato ant lovos taip, kad šis apdengtų juos abu.

       Tokie maivymaisi yra svarbiausia siekiamo rezultato grandis: mūsų mąstymas neprisileidžia net minties, kad šie keisti veiksmai galėtų būti nepagrįsti kokio paslaptingo mokslo žiniomis. Pats jų absurdiškumas suteikia svorio ir svarbos. Trumpai tariant, paaiškėjo, kad mano talismanas labiau siejasi su Venera, nei su Saule, bei yra veikiau žadinantis, nei malšinantis. Imtis šios apgaulės mane paragino netikėtas postūmis, susietas su smalsumu, nes tai svetima mano charakteriui. aš esu bet kokios klastos ar suktybės priešas. Nekenčiu apgavysčių ne tik tada, kai jos naudojamos pramogai, bet net ir tuomet, kai galėtų atnešti naudos. Nors pats poelgis ir nėra smerktinas, bet mano pasirinktas būdas vis dėlto yra nepateisinamas.

       Egipto karalius Amasis vedė gražuolę graikę Laodikę. Tačiau paaiškėjo, kad nors kitomis aplinkybėmis jis ir pasižymėjo kaip puikus partneris, savo žmona džiaugtis neįstengė: jis pagrasino ją nužudysiąs, nes įtarė raganystės poveikį. Ir, kaip dažniausiai nutinka viskam, kas kyla iš vaizduotės, toji pastūmėjo jį pamaldumo link: vos tik jis išsakė savo pageidavimus ir pažadus Venerai, jau nuo pat pirmosios nakties po sudėtų atnašų ir aukų stebuklingai atgavo savo pajėgumą.

       Labai klysta moterys, sutinkančios mus niekingai kukliai ir atšiauria veido išraiška, kuri kaipmat atšaldo įsiliepsnojusią aistrą. Pitagoro marti sakydavo, kad moteriškė, guldamasi su vyru, kartu su apatiniais drabužiais privalo nusimesti ir drovumą, o atgauti jį tik vėl apsirėdžiusi. Užpuolikas, baimindamasis daugybės pavojų, lengvai praranda galvą. Taip ir tas, kurį vaizduotė nors kartą privertė išgyventi panašią gėdą (tai ji daro jau nuo pirmųjų apsikabinimų, juk jie patys aistringiausi ir karščiausi, be to, pradžioje labiausiai ir bijoma susimauti), sykį blogai pradėjęs, tejaučia jaudulį ir apmaudą dėl nesėkmės, o tai persekioja ir kitais kartais.

       Sutuoktiniams, turintiems daugybę laiko prieš akis, nereikėtų skubėti išbandyti savo jėgų, jei dar nėra tam pasirengę. Verčiau jau nešlovingai nepasinaudoti vedybiniu guoliu, kupinu nerimo ir jaudulio, palaukiant kitos progos, kuri būtų daug intymesnė ir ne tokia bauginanti, nei nuolat jaustis nelaimingais, patyrus tokį sukrėtimą ir puolus į neviltį dėl nesėkmingo pirmojo bandymo. Iki visiškos savikontrolės, žinantis šią savo bėdą, vyras laisvalaikiu neskubėdamas turėtų atlikti keletą mėginimų, atkakliai nesistengdamas išsyk visiškai pergalėti maištingų ir nenuspėjamų savo pajėgumų. O žinantiems, kad jų organai iš prigimties paklusnūs, užtenka suvaldyti savo įsivaizduojamas baimes.

       Ši kūno dalis pasižymi nežabojama laisve: ji visuomet pasireiškia pačią nepalankiausią akimirką ir apleidžia mus visiškai netinkamu laiku – kai šios laisvės labiausiai prireikia, – valdingai užginčydama valios viršenybę ir su pasididžiavimu bei užgaidomis paniekindama tiek mūsų rankos, tiek proto pastangas.

       Vis dėlto, jei man būtų gerai sumokėta už tai, kad šią kūno dalį apginčiau, kai taip visų peikiama už nepaklusnumą, pateikdamas išties svarius įrodymus, aš, ko gero, kaltinčiau kitas kūno dalis, kurios, pavydėdamos šiam organui svarbos ir malonumo, pateikė neteisingus kaltinimus ir susimokė prieš jį nuteikti visą pasaulį, piktybiškai suversdamos tik jam vienam bendras jų nuodėmes.

       Noriu jūsų paklausti, ar yra nors viena kūno dalis, kuri gan dažnai atsisakytų paklusti mūsų valiai ir net pasipriešintų jai? Visos kūno dalys turi tik joms būdingų polinkių, kurie tai pažadina, tai užmigdo jas be mūsų leidimo. Kiek kartų nevalingi veido judesiai atskleidė slapčiausias mintis, taip išduodami mus aplinkiniams?

       Priežastis, veikianti tąjį mūsų organą, yra ta pati, kuri, mums nežinant, veikia ir širdį, plaučius, pulsą: akiai malonaus daikto vaizdas mumyse nepastebimai įžiebia karštligišką susijaudinimą. Argi raumenys ir gyslos neįsitempia ir neatsipalaiduoja savaime, nepriklausomai ne tik nuo mūsų valios, bet ir minčių?

       Mes nenurodinėjame plaukams pasišiaušti, o odai virpėti iš geismo ar baimės. ranka dažnokai atsiduria ne ten, kur ją nukreipiame. Pasitaiko, kad liežuvis sustingsta ir žodis įstringa gerklėje. Tuomet, kai neturime ko valgyti, alkis ir troškulys be perstojo dirgina jiems pavaldžius organus, kad ir kaip stengtumėmės jiems tai užginti. Taip yra ir su tuo kitu apetitu: jis apleidžia mus netinkamu metu, kada tik užsigeidęs.

       Organai, tarnaujantys pilvui ištuštinti, išsiplečia bei susispaudžia ir nepaiso mūsų ketinimų, netgi jiems priešinasi. taip pat dirba ir mūsų inkstai. Norėdamas įrodyti, kokia galinga yra mūsų valia, šventasis Augustinas teigė matęs žmogų, kuris galėdavo valingai nurodyti savo užpakaliui, kiek kartų pirstelėti. O komentatorius Vivesas tai papildo kitu pavyzdžiu, pasakodamas, kaip vienas žmogelis gebėjo savo pirstelėjimus priderinti prie deklamuojamų eilių intonacijos. Vis dėlto tai neleidžia daryti išvados, jog ši kūno dalis visuomet mums prielanki.

       Argi dažniausiai ji nesielgia kaip tik netaktiškai, pridarydama mums nemalonumų? galiu pridurti, jog ir man ši kūno dalis pažįstama, kaip itin triukšminga ir nerami: jau keturiasdešimt metų ji verčia savo šeimininką nuolat ir be atokvėpio gadinti orą, taip artindama jį prie mirties.

       Duok Dieve, kad tik iš pasakojimų žinočiau, jog mūsų pilvas, nors sykelį užlaikius dujas, gali sukelti kankinančią mirtį. O imperatorius, suteikęs mums laisvę visur persti, turėjo aprūpinti ir galia to išvengti.

       O kaipgi mūsų valia, kuriai apginti iškėlėme šiuos kaltinimus, argi negalėtumėm jai pačiai papriekaištauti, jog tie maištavimai bei sukilimai kyla dėl valios užsispyrimo ir nepaklusnumo? Ar ji visuomet nori to, ko mes pageidautume, kad ši norėtų? Argi valia dažniausiai nesigviešia to, ko mes draudžiame jai norėti, akivaizdžiai siekdama mums pakenkti? Argi valia neatsisako paklusti mūsų proto sprendimams? Ir galiausiai savo ginamojo naudai paprašyčiau, kad teiktumėtės atsižvelgti į tai, jog ši byla neatsiejamai susijusi su mūsų aptariamo organo bendrininkais, tačiau teisiamas tik jis vienas, pateikiant tokius įrodymus ir kaltinimus, kurių būtų neįmanoma pritaikyti kitiems bendrams.

       Iš tiesų organo nuodėmė yra ta, kad kartais ne laiku susižadina, tačiau niekuomet neatsisako, o be to, susižadina tyliai ir ramiai (11). Dėl to ieškovų priešiškumas ir akivaizdus šališkumas nesunkiai suprantamas. Kad ir kaip ten būtų, kol advokatai ir teisėjai ginčijasi bei skelbia nuosprendžius, Gamta eina savo keliu. Ir ji visiškai teisi, suteikdama šiam organui tokią ypatingą privilegiją, kadangi jis yra vienintelis mirtingųjų nemirtingos veiklos autorius. Veiklos, kurią Sokratas manė esant dieviška: Meilė – tai nemirtingumo troškimas, nemirtingoji dvasia.

       Štai, pavyzdžiui, vienas žmogus, apimtas vaizduotės, manė atsikratęs skrofuliozės, o jo draugelis ją parsigabeno atgal į Ispaniją (12). Štai kodėl paprastai panašiems dalykams reikia „paruoštos“ dvasios. Kodėl gi gydytojai iš anksto stengiasi užsitarnauti pacientų pasitikėjimą, pažerdami daugybę melagingų pažadų apie pagijimą? Ar tik ne dėl to, kad vaizduotė sustiprintų niekam tikusių mikstūrų poveikį? Gydytojai tai žino, nes yra skaitę vieno šio amato meistro raštą, kuriame paminėta, jog būna tokių žmonių, kurie pasveiksta vien žvilgtelėję į vaistus.

       Visas šias keistenybes prisiminiau dėl to, kad neseniai teko girdėti istoriją, kurią papasakojo namų vaistininkas, tarnavęs mano velioniui tėvui, žmogus paprastas, šveicaras (o ši tauta nepasižymi tuščiais svaičiojimais ir melagystėmis). Jis sakė seniai pažinojęs vieną prekeivį Tulūzoje, kurį vargino akmenų liga (13). Todėl dažnai jam prireikdavo klizmų ir prekeivio prašymu daktarai jų paskirdavo – įvairių rūšių, – atsižvelgdami į paciento būklę. Kai jas atnešdavo, būdavo skrupulingai laikomasi nustatytos tvarkos, neretai žmogelis pats įkišęs pirštą įsitikindavo, ar klizmos ne per karštos. Jis atsiguldavo, apsiversdavo ant šono, visi paruošiamieji darbai būdavo atliekami, išskyrus patį įšvirkštimą. Po šios ceremonijos vaistininkas atsitraukdavo, o pacientas įsitaisydavo taip, lyg iš tiesų būtų po klizmos, ir jis jausdavo tokį patį poveikį kaip ir tie, kuriems ji iš tikrųjų būdavo suleista. O jei daktarui pasirodydavo, kad gydymas nepakankamas, jis paskirdavo dar du ar tris tos pačios rūšies preparatus. Mano liudytojas dievagojasi, kad šio ligonio žmona, norėdama sutaupyti (jis už vaistus sumokėdavo tiek pat, kaip už tikrą įšvirkštimą), vieną sykį pabandė įpilti tik drungno vandens, tačiau tokia klizma nesukėlė jokio poveikio, moters apgavystė buvo atskleista, tad teko grįžti prie ankstesnio būdo.  

       Viena moteriškė, manydama, jog kartu su duonos kąsniu prarijo ir smeigtuką, šaukė ir kentė nepakeliamą skausmą gerklėje, toj vietoj, kur ji įsivaizdavo jaučianti dūrį. Kadangi nesimatė nei patinimo, nei kokių kitokių pakitimų, vienas sumanus žmogus, nusprendęs, jog tai tik jos iliuzija, kilusi dėl gabalėlio duonos, kuris slinkdamas žemyn galbūt šiek tiek ir užgavo gerklę, sukėlė moteriai pykinimą ir į išvemtą turinį slapčiomis įmetė sulenktą smeigtuką. Moteris, manydama, jog jį išvėmė, staiga nustojo jausti skausmą.

       Girdėjau ir tokį atsitikimą: vienas dvarininkas, pasikvietęs pietų gražią kompaniją, vėliau tris ar keturias dienas linksmai gyrėsi (nes kalbėjo nebūtus dalykus), kad juos vaišino katienos paštetu. Vieną ten dalyvavusią panelę apėmė toks siaubas, jai prasidėjo tokie smarkūs pilvo skausmai ir karštinė, kad nebepavyko merginos išgelbėti. Gyvūnai, kaip ir mes, pasiduoda vaizduotės jėgai: pavyzdžiui, šunys, praradę savo šeimininką, nudvesia iš sielvarto. Mes regime juos kiauksinčius ir drebančius sapne, o arklius tyliai žvengiančius ir besispardančius.

       Tačiau visa tai vyksta dėl pernelyg artimo sielos ir kūno ryšio: jie vienas kitam nuolat pranešinėja apie savo būklę. Visiškai kitas reikalas, kai vaizduotė paveikia ne tik to paties žmogaus kūną, bet ir svetimą – gali sukelti ligą kitam (pvz., sergant maru, sifiliu ar akių ligomis):

 

                     Dum spectant oculi laesos, laeduntur et ipsi:

                     Multaque corporibus transitione nocent (14).

 

       Stipriai sukrėsta vaizduotė taip pat gali paleisti strėles, gebančias kliudyti aplinkinius asmenis. Senovėje buvo manoma, jog, supykusios ir įširdusios, skitų moterys galėdavo užmušti vien savo žvilgsniu. Vėžliai ir stručiai savo kiaušinius išperi tiesiog spoksodami į juos, o tai įrodo, kad iš šių gyvūnų akių liejasi kažkokia nežinoma jėga (15). Taip pat kalbama, – raganų akys pavojingos ir pragaištingos.

 

                     Nescio qui teneros oculus mihi fascinat agnos (16).

 

       Magais aš ne itin pasikliauju. Vis dėlto iš patirties mes žinome, kad motinos gali perduoti savo kūdikių, dar esančių gimdoje, kūnams, kokias nors ypatingas žymes, sukeltas nuo jų minčių: tai liudija moteriškė, pagimdžiusi negrą (17). Karoliui, Bohemijos karaliui ir imperatoriui, pristatė merginą iš Pizos apylinkių, visą apžėlusią, išsitaršiusiais plaukais. Jos motina pasakodavo, kad tokia mergina gimė, nes virš jos lovos kabojo šventojo Jono Krikštytojo paveikslas.

       Panašūs dalykai atsitinka ir gyvūnams. Prisiminkime Jokūbo avis (18), kurapkas ir kiškius, kuriuos sniegas nubalina, kai jie gyvena kalnuose. Neseniai ir pats mačiau, kaip katinas tykojo paukščio, tupėjusio aukštai medyje. Jų žvilgsniams susitikus, paukštis krito lyg negyvas tiesiai katinui į nasrus, paveiktas savo vaizduotės arba apimtas kokios nors pritraukiamosios jėgos, sklindančios iš katino. Besidomintieji sakalininkyste yra girdėję apie vieną sakalininką, kuris kirto lažybų, jog, įsmeigęs akis į peslį ore, galėtų jį priversti nutūpti vien žvilgsnio jėga. Kalbama, kad tai jam pavyko.

       Atsakomybę dėl čia papasakotų istorijų palieku tiems, iš kurių jas pasiskolinau. Apmąstymai priklauso man pačiam, tačiau paremti jie proto teikiamu patyrimu, o ne realiais išgyvenimais. Kiekvienas gali pateikti savų pavyzdžių, o jei tokių nežino, neturėtų liautis tikėjęs, – iš tiesų jų pasitaiko, priklausomai nuo vykstančių įvykių kiekio ir įvairovės.

       Jei manieji pavyzdžiai netinkami, tegu kiti pateikia geresnius. Nagrinėjant mūsų papročius ir veiksmų priežastis, išgalvoti pasakojimai yra tokie pat naudingi kaip ir tikrieji, jei tik neprieštarauja tam, kas įmanoma. Nutiko kažkas ar nenutiko Romoje ar Paryžiuje Jonui ar Petrui, tai visuomet liks žmogiškų galimybių pavyzdžiai, kurie suteikia man daug vertingų žinių. Aš stebiu šiuos pavyzdžius ir tiesiogiai ar netiesiogiai išpešu iš to naudos. Dažniausiai pasakojamos istorijos turi keletą variantų: visuomet pasirenku mažiausiai žinomą ir įsimintiniausią. Pasitaiko tokių autorių, kurių tikslas yra perteikti įvykius. Manasis, jei tik man tai pavyktų, – papasakoti apie tai, kas gali nutikti.

       Mokyklose visiškai teisėtai leidžiama įžvelgti panašumus tarp daiktų, net jei jų ir nėra. Aš taip nesielgiu – uoliai ir kruopščiai visuomet lieku ištikimas istorinei tiesai. Kai mano pavyzdžiai byloja apie tai, ką skaičiau, girdėjau, dariau ar sakiau, niekada nedrįstu pakeisti net mažiausios detalės, kad ir kokia nereikšminga ji būtų. Nekalbėsiu apie savo žinias, bet mano sąžinė neiškreipė nė vieno menkniekio.

       Beje, kalbant apie tai man kartais iškyla klausimas, ar pritinka teologams, filosofams bei kitiems tokios jautrios sąžinės ir subtilaus proto žmonėms rašyti istoriją? Kaip jie gali kalbėti paprastų žmonių vardu? Kaip gali laiduoti už žmonių, kurių jie niekada nepažinojo, mintis ir už gryną pinigą teikti savo prielaidas? Be jokios abejonės, jie atsisakytų paliudyti duodami priesaiką teisme dėl daugybės atsitikimų, įvykusių šių žmonių akivaizdoje; ir nėra tokio žmogaus, kuris jiems būtų artimas, kad jie imtųsi visiškos atsakomybės už jo veiksmus. Mano nuomone, rašyti apie praeitį nėra taip pavojinga kaip apie dabartį, kadangi pirmuoju atveju autorius atsakingas tik už pasiskolintą tiesą. Kai kurie žmonės ragina mane rašyti apie mūsų laikotarpio įvykius, manydami, kad mano akys mažiau aptemdytos aistrų nei kitų, o be to, aš juos regiu iš arti dėl likimo man suteiktos galimybės bendrauti su įvairių partijų lyderiais. Tačiau kai ko jie nepasako: net jei pelnyčiau Salustijaus šlovę, aš nesiimčiau tokio vargo (nes esu prisiekęs įsipareigojimų, stropumo ir atkaklumo priešas). Niekas taip neprieštarauja mano stiliui, kaip nuoseklus pasakojimas: aš taip dažnai linkęs sustoti, pritrūkęs kvapo, kad mano darbų struktūra ir plėtojimas yra nieko verti. Be to, net maži vaikai už mane geriau išmano žodžius ar sakinius, vartojamus įprastose situacijose.

       Štai kodėl aš kalbu tik apie tai, ką išmanau, turinį pritaikydamas savo gebėjimams. Jei pasirinkčiau kokią nors temą ir jos privalėčiau laikytis, bijau, kad mano jėgos jai plėtoti pasirodys per menkos. O turėdamas galimybę laisvai reikšti mintis, būčiau savo valia ir blaiviu protu išleidęs tokius apmąstymus, kurie būtų laikomi neteisėtais ir nusipelnančiais bausmės. Kalbėdamas apie savo darbus, Plutarchas mielai pripažintų, jog nuopelnas dėl jo naudojamų pavyzdžių patikimumo visur ir visada priklauso kitiems, o jo rūpestis – kad jie pasitarnautų būsimosioms kartoms ir lyg žibintas nušviestų kelią dorybės link.

       Pasakojime apie senus laikus, priešingai nei vaistai medicinoje, nėra jokio pavojaus – ar jis sukomponuotas vienaip ar kitaip.

       __________________________________

       (1) „Stipri vaizduotė sukelia veiksmą.“

       (2) 1595 m. leidime pridurta, kad tai nutiko Tulūzoje.

       (3) „Taip svajonėse užbaigus aktą, sėkla trykšta čiurkšlėmis ir sutepa drabužius.“ Lukrecijus, IV, 1035–06.

       (4) Pasak legendos, Krezo sūnus nebylys, matydamas tėvą mirties pavojuje, atgavo kalbos dovaną.

       (5) „Būdamas jaunuoliu, Ifis išpildė įžadus, duotus būnant mergaite.“ Ovidijus, IX, 793.

       (6) Šį pasakojimą M. Montaigne’is aprašė „Kelionės po Italiją dienoraštyje“ 1580 m.

       (7) Pasak legendos, karaliaus Dagoberto randai ant veido buvo nuo žaizdų, atsiradusių baiminantis gangrenos.

       (8) Šventojo Pranciškaus randai buvo nukryžiavimo stigmos.

       (9) K. H. Agripa, „Apie okultinę filosofiją“, I, lxiv.

       (10) Šventasis Augustinas, „Dievo valstybė“, XIV, xxiv.

       (11) Šis sakinys yra tik 1595 m. leidime.

       (12) Pagal Žaną Platarą, kai Pranciškus I buvo ispanų nelaisvėje, daugybė ispanų pereidavo Pirėnus, kad tik Prancūzijos karalius juos paliestų, mat turėjęs galią, – priglausdamas prie ligonio rankas, gydydavo skrofuliozę.

       (13) Inkstų diegliai.

       (14) „Žiūrint į sergančias akis, ir mūsų pačių akys apsiblausia, mat daugelį ligų kūnai perduoda vieni kitiems.“ Ovidijus, „Vaistai nuo meilės“, 615–16.

       (15) Plinijus Senasis, VII, ii ir IX, x.

       (16) „Nežinau, kieno akis pakerėjo mano švelniuosius ėriukus.“ Vergilijus, „Eklogos“, III, 103.

       (17) Moteris pagimdė juodą vaiką ir buvo apkaltinta neištikimybe. Tačiau Hipokratas išaiškina, kad taip atsitiko dėl juodo vyro portreto gimdyvės kambaryje.

       (18) „Pradžios knygos“ XXX skyriuje rašoma, kad Jokūbas veisdavo dryžuotas avis, joms į lovius įdėdamas dryžiais nulaupytas lazdeles, avys gerdamos į jas žiūrėdavo, poruodavosi ir atvesdavo margus ėriukus.

 

       Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)