Kornelijus Platelis KARSTINIAI REIŠKINIAI
Kornelijus Platelis KARSTINIAI REIŠKINIAI
       Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 144 p.

 

       Sutrūkinėjęs sraigės namelis, jau negyvenamas, pėdos, pėdsakai, lyg balta kreida užrašyta: Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai, eilėraščiai.

       Iškalbus asketiškas Romo Oranto sukurtas viršelis, atpažįstama Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos poezijos knygų stilistika.

       Karstiniai reiškiniai – geologijos, geomorfologijos sąvoka, kuria apibūdinamos žemės įgriuvos, pasitaikančios ne vienoje šalyje, taip pat ir Lietuvoje. K. Platelio knygos pavadinimas tikriausiai rodysis greta mokslinių straipsnių, studijų ar kokios smegduobės aprašymų. Karstiniai reiškiniai galimi ir poezijoje, jau metaforos atspalvio: įgriuvų, dėl poezijos medžiagos struktūrinių pakitimų susidarančių naujų reiškinių (kartais ir liūdnų) ar tik reikšmių. Smegduobių, atsirandančių sąmonėje – gal ir žaismingai, bet dažniau grėsmingai. Poeto užsimota kalbėti apie patiriamą pasaulį apmąstymo, dialogo, disputo, pašnekesio formomis. Tęsiama, kas jau seniai daroma, bet ir keičiama; keičiasi pasaulis, keisdamas ir mus. Poeto akiratyje daugiausia kultūros pasaulio, jo žmonių, subjektų ir objektų. Nieko nėra atskirai, visur jungtys, pratąsos, bet ir įtrūkiai, išnykimai, išsivedimai.

 

                                   Ir Bronys išėjo

                                   staiga lyg iš „Neringos“,

                                   nepasitaisęs kaklaraiščio, negurkštelėjęs

                                   paskutinio lašelio brendžio, išėjo

                                   it žiurkiagaudys (neatlyginom

                                   jam laiku), išsivesdamas

                                   daug veidų ir vardų, daug istorijų,

                                   nuo antrojo karo pradžios besidriekiančių

                                   atminčių labirintais,

                                   romantišką savo bohemą

                                   sakančių prakalbas vėjams.

                                                                   („Išsivedė“)

 

       Galima šį eilėraštį matyti kaip vieną būdingųjų K. Platelio dabarčiai; pažinoję lengvai atspės Bronio Savukyno pėdsaką, netgi gerą poetinį piešinį iš natūros, nors tai retai eilėraščiuose pasitaiko. Pasakojimo nuostata, meistriškai praplečiama ir čia pat redukuojama, paliekant skaitytoją karstinio reiškinio – mirties smegduobės – akivaizdoje. Bronys – pažinojusiems, jo atminimo brūkšnys, bet už vardo slypinti bendrybė nesusiaurėja. Priminimas to, kas kadaise jau sakyta: prakalbos upei tokios pat romantiškos kaip ir prakalbos vėjams. Tuščios prakalbos – ištartų pragmatiškesnis protas. K. Platelio mąstymas gana racionalus, jo eilėraščiais galima ginčytis ir dėl tuštumo, tuštumos. Ir dėl prakalbos. Kaip žmogus išmoktų viešai kalbėti, kaip išdrįstų rašyti eilėraštį, jei nebūtų sakęs prakalbos nuo kelmo ar nuo upės kranto. Bet čia pat galima pacituoti ir su Albino Žukausko atsiminimu susieto eilėraščio „Netikėkit menu“ pabaigą: „Netikėkit menu, netikėkit – / jis nepadeda mums gyventi.“ Gal ir nepadeda, gal kartais net apsunkina. Kaip gali padėti tas, kurs „padaromas vien tik iš žodžių“; taip sakoma viename „Apie Poeziją ir Būtį“ šešiaeilyje, netiesiogiai minint Gotfriedą Benną, gerą poetą, gebėjusį ir gerai kalbėti apie poeziją. Solidarizuojamasi su juo: „Normalūs buvo jo žodžiai.“ Nuo žodžių poetas niekur negali pasitraukti – tikrai, normalūs žodžiai.

       Kiekviena poezijos knyga, jei poezijos, yra ir jos galimybių–negalimybių knyga. Kai lyrika traukiasi į nuošalę, į nuošalę traukiasi ir ta sąmonės dalis, kuri veikia lyg ir nieko neveikdama, dykinėdama. Lieka nebeapimami, nebeapmąstomi ištisi žmogiškosios patirties plotai. Vydūnui dykasis buvo laisvasis. Poeto sąmonės laisvė yra pirminė sąlyga, laisvė dykinėti pasaulyje, matant, lytint, girdint, nepertraukiamai mąstant. Mąstančių poetų vis mažiau: dykinėti mąstant ir mąstyti dykinėjant – sudėtingiau, negu pasikliauti vien spontaniškomis reakcijomis, atsitiktiniais pamatymais. Matyti pasirengęs žvilgsnis mato kitaip, ima iš giliau, apima plačiau. Ir dykinėjimo plotai rūpestingiau prižiūrimi, sąmonė mėgsta grįžti ten, kur jau buvusi, kur būta filosofo, istoriko, kito poeto. Kuo daugiau išminties, tuo daugiau abejonių, klausimų, kurie galiausiai patys ir yra atsakymai.

       Intelektualioji poezija remiasi tikrove, kuri iškyla iš sąmonės, veikia kaip sąmonės konstrukcijos, refleksijos, meditacijos. Konstrukcija ir meditacija kaip pozicijos nebūtinai yra opozicijos; gali veikti kaip pratęsiniai ir papildiniai. Galime tik pažymėti, kad meditacija lygiau mąslesnė, laukianti ir lėtesnės eilutės intonacijos, poetinės konstrukcijos mintis aštresnė, kampuotesnė, duobėtesnė, bet ir šakotesnė, tad palankesnė siužetui. Skirtingose siužeto sampratose išlieka naratyvo pėdsakas; mąstymas taip pat gali būti siužetiškas. Gera filosofija yra siužetiška.

       Konstruktyvios sąmonės pastangos mąstyti ir įgriuvas, jei įmanoma, užlyginti duobes, kurios atsiveria ne tik po kojomis, bet ir sąmonėje, naudojantis gana griežtai dozuota kalba – taip galima išsakyti naujosios K. Platelio knygos „Karstiniai reiškiniai“ įspūdį. Įspūdį, kuris jungiasi su tuo, ką žinome apie poetą iš jo ankstesnės kūrybos, iš kritikos, dažniausiai aptariančios šį poetą kaip intelektualiosios kūrybos šalininką ir atstovą, sudėtingos, šakotos kultūrinės vaizduotės kūrėją, mitų perkūrėją, interpretatorių. Kultūrinė vaizduotė nėra atskira vaizduotės rūšis, greičiau poetinį mąstymą persmelkianti ir kartu struktūrinanti galia. Esame pasaulyje ir pasaulio, kuris daug kartų koduotas ir perkoduotas. Ir atskiras, ir lyg ir atsitiktinis reiškinys – kaip gamtinės karstinės įgriuvos (dažniausiai Biržų krašte) sąmonei gali duoti ir abstraktesnio mąstymo apie ertmes ir plokštumas bendresniame ir sąlygiškesniame žmogaus pasaulyje impulsą. Platonas juk nebeatskiriamas nuo savo sukurtos olos vaizdinio. Mąstymo impulsai gali atsiremti į gamtoje vykstančius karstinius reiškinius, pajusti juos kaip veiksmingus kodus.

       Kaip ir dera poetui intelektualui, K. Platelis po iškalbia Alio Balbieriaus nuotrauka (medžio ir pastato linijos, susikertančios, susikryžiuojančios, sudarančios ertmes ir plokštumas poeto veidui, išgaubtų ir įgaubtų brėžių konfigūracijai) pateikia glaustą tekstą – prieigą prie poezijos knygos: „Ertmės ir plokštumos: olos, koridoriai, spintos, dėžutės, įsčios, nišos, rūsiai, kapai... ir skeldėjantys senų paveikslų dažai, ledo lytys, grindinio plokštės, kilimėliai, šachmatų lentos šmėkščioja šioje knygoje. Herakleitas sakytų: visa randasi iš ertmių, juda plokštumomis ir į ertmes sugrįžta. Olos rangosi žemėje, sąmonėje, atmintyje. Ar tik jos viena kitos nepratęsia? Ar žemė, sąmonė ir atmintis ne tapačios? Bent jau galų gale nesutampančios? Ar žemė ne tokia pat gyva kaip sąmonė, o ši tokia pat negyva kaip žemė? O atmintis – kas knibžda joje, kol mums tebėra „dabar“?“

       Taip, šie įvaizdžiai ir su jais susiję vaizdiniai iš tiesų šmėkščioja. Gal net gana tvirtai kartojasi, ženklindami poetinio įsimąstymo į ertmes ir plokštumas gaires. Taip, gyvybė suka savo lizdus ertmėse, bet ir mirtis ten pat. Gyvybė iš ertmių rodosi, išeina į plokštumas ir kurį laiką jomis juda. Mirtis glūdi ertmėse, slepiasi, slypi. Herakleito, antikos filosofo, atsargi užuomina; jo išminčiai blyksėti ir nūdienoje užtenka išlikusių fragmentų. Nuoskilų, nuolaužų aštriais kampais. Ar filosofo mąstymo visuma galėjo būti labiau ovalinė? Ar skleidėsi plokštumose, ar mąstymo nišose? Ar prasidėdama nišose-olose išeidavo į plokščius paviršius? Ar yra skirtis tarp žemės, sąmonės, atminties, jų gyvumo–negyvumo?

       Ir K. Platelio prieigos klausimų formuluotės išduoda, kad lengviau, o svarbiausia – vaisingiau, į neatsakomus klausimus bandyti atsakyti poezijos būdu. Pats bandymas gali būti atsakymas. Poezija (kai poezija) sukuria ir išlaiko gyvo (kūno) įspūdį, jei kalbama ir apie negyva. Todėl ir į filosofiją taip atkakliai skverbiasi metafora. Todėl ir intelektualioji poetinė kūryba negali jos išvengti.

       Knyga prasideda nevienalytį pasaulio pulsavimą (augmenišką vešėjimą ir fizinį traukimąsi bei plėtimąsi) išsakančiu haiku:

 

                                   Andai vešėjęs

                                   pasaulis ir traukęsis

                                   vėl ima plėstis.

 

       Haiku ir haiku giminiško, labiau ironiško senryu, sudaro nemažą pluoštą. Geriausi haiku iš vienos poetinės frazės, natūraliausi, atitinkantys įkvėpimo–iškvėpimo ritmą. Tikslūs atliepimai į bendrąją rinkinio temą:

 

                                   Tulpių žiedai.

                                   Angelai – tai tik tuštumos

                                   mūsų sąmonių.     

 

       Netikėti atitikimai tarp kūno, eilėraščio, fiziškai juntamo žodžio apribos „Apibrėžimuose“: „Net ovalinį tavo pilvą apvedu / eilėraščio ovalu, „mieloji“.“ Tikrai – ne tik pilvas, bet ir žodis „mieloji“ yra ovališkas, ovalinio įspūdžio. Ne visi trumpieji eilėraščiai savyje pakankami. Lietuviškieji haiku apskritai greitai mechaniškėja, juos rašyti, deja, darosi lengva, apskaičiuojami tik skiemenys, o ne trumpo eilėraščio tūris; jį reikia juste justi, būti tradicijoje.

       Baigiamasis skyrius „Apie Poeziją ir Būtį“ įdomus; kultūros, meno, poezijos ir poetikos klausimai, išradingo rimavimo būdai, nuotaikų kaita. Kiek dvejonių liko dėl abstrakčios minties, ironijos, paradokso dermės natūralumo (tarpas, kuris lieka tarp to paties žodžio, parašyto mažąja ir didžiąja raide), bet gali būti, kad ne visai tiksliai supratau poeto ketinimus. Atrodo, kad poetinio mąstymo erdvę (kartu ir ertmę) K. Platelio kūryboje geriau užpildo ilgesni, naracinio stuburo eilėraščiai.

       Pirmasis knygos eilėraštis „Apie varnėnus dar po penkerių metų“ žymi kartotę, apie varnėnus jau ne pirmas programiškas K. Platelio eilėraštis. „Apie varnėnus po dešimties metų“ („Atoslūgio juosta“, 2000): „Jaunystėje rašiau apie varnėną, / Už lango švilpavusį. Ir dabar / Pavasariais tai tebesikartoja, / Nors jau aptrešo inkilas, eilių / Ir aš ganėtinai esu prirašęs...“ Klasikinė poeto ir paukščio paralelė – poeto nenaudai: „Man ėmė rodytis, jog paukštis, / Tiek metų giesmes tas pačias, / Kažkaip neįkyriai giedoti moka, / O štai poetas, tuos pačius žodžius / Dėliojantis kitaip vis, nusibosta / Net sau pačiam.“ Paukščiui lyg ir nereikia atsinaujinti, gieda lyg ir tą patį, o neįkyri. Ką daryti poetui, jei ir kitaip dėliodamas žodžius jis nusibosta net pats sau? Nusibosti, pajusti nuobodį kaip estetinę galimybę, pabandyti ją išsakyti. Bet K. Platelio kelias ne tas. Nuo „Luoto kevalo“ (1990), nuo eilėraščio „Parašas po eilėraščiu“ žinoma: „Šie žodžiai ne mano“; „Šios mintys ne mano“; „Šie ritmai ir dermės ne mano“. Visa glūdi genetinėj ir kultūrinėje protėvystėje:

 

                                   Mano gal tik gyvybė,

                                   Srūvanti kūno upėmis.

                                   Mano tik atpildas

                                   Už kiekvieną žodį.

 

       Iš šio gana programinio ankstyvojo eilėraščio gerai matyti, kur poeto eita, – atsisakyta tiesioginių teiginių ir neiginių, labiau pasikliaujant abejone, klausimu, ironija, distancija; galbūt – labiausiai distancija. Grįžkime prie jau paminėto eilėraščio „Apie varnėnus dar po penkerių metų“: „Dabar jau pats nelyginant varnėnas / kompiuterio dėžutėj gyvenu...“ Atsinaujinimo problema nutolusi, kitaip iškilęs poeto tapatybės klausimas. Kaip poetas išlieka mąstydamas ir permąstydamas, jausdamas, kad tikrovė, o ir metų laikų kaita (tradiciškai svarbi haiku ir jo žanrinėms atmainoms) jau „neaudrina jausmų“:

 

                                   Kaip išmonę sumaišo su tiesa

                                   istorija apsimetantis mitas,

                                   įtrūkęs laikas, virstantis tiese,

                                   taip ir mane poeto tapatybė

                                   sugundo suokti ištisus metus

                                    (iš įpročio?) virtualiai paukštytei

                                   ant svaigulio nuauksintos šakos.

 

       Eilėraštis iš 2005-ųjų, lyg pratęsiantis ankstesnį rašymą, bet jau žymintis ir kitą etapą, – pasižymi aiškesne ironija ir autoironija, savitai suderinta su mąstymo linijomis, su silogistiškai išplėtotu palyginimu, gal ir artimu Tomui Venclovai, bet poeto tapatybės ironizuota išsklaida atsiskiriama, savaip užbaigiama.

        „Karstiniai reiškiniai“ – aštuntas K. Platelio poezijos rinkinys. Per trisdešimt metų; pirmoji knyga „Žodžiai ir dienos“ išėjo 1980-aisiais. Kas išliko, kas ir keisdamasis tęsiasi? Galbūt esminė šio poeto nuostata, savitai išsakyta metaforiniu trečios knygos pavadinimu – „Pinklės vėjui“ (1987). Visos kalbos struktūros kuriamos kaip pinklės vėjui; sugauti, sulaikyti, suspėti pamatyti, išgirsti, suprasti. Prasmė išsprūsta, bet tą akimirką, kai sąmonė pajunta sprūdimą, pajunta ir tai, kad sprūsta akimirkos tikrumas, nušvitimas, kažko suvokimas – bent trumpam. Išsprūsta tai, kas gali būti – nors ir labai trumpam. Nėra kito būdo žmogiškajai tikrovei sutelkti – tik organizuota kalba. Iš čia didaktinės ar moralistinės tendencijos, jei nors akimirkai pagaunama išmintis, būtina pasakyti, kad išmintis yra, kad galima su ja susitikti. Kad išmintis yra liudijama: ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios tradicijos, Vakarų ir Rytų, seniausių tekstų, tradicijų. Tad reikia pasikliauti atmintim, ją puoselėti, gaivinti. Versti poezijos tekstus, komentuoti Bibliją. Dirbti žodžio darbą.

       Pinklės vėjui tebespendžiamos ir naujausiame K. Platelio rinkinyje. Juk net ir virš smegduobių Italijoj, Slovėnijoj ar tarp Biržų ir Pasvalio vėjiška, sunkiai pagaunama, kartais ir įgriūvanti, žmogiškoji tikrovė nenustoja būti. Neišnyksta ir poreikis ją suvokti, suvaldyti.

        „Karstiniai reiškiniai“ – eilėraštis, davęs vardą ir knygai, geras tekstas, kartu tai tikrai K. Platelio tekstas, būdingųjų jo poezijos bruožų lydinys. Pasakojimo intonacija ir sintaksė („Sako – angliarūgštė tirpdo minkštąsias uolienas...“), netikėtas sugretinimas be giminiško pagrindo – karstiniai reiškiniai ir karstai, maži karsteliai, kuriuose iliuzijos, meilės, eilės... Ironija, bet iki aštrumo, negailestingumo nugaląsti jos ašmenys, iki egzistencinio nervo ar egzistencinės tuštumos, kurią palieka laikas:

 

                                   Laiko rūgštys išėdė minkštąsias uolienas

                                   iš sąmonės monolito –

                                   laša iš tavo akių, rieda skruostais...

 

       Ašaros – lyg dar pasigirstų Maironis, pradėjęs poezijos ašarų tradiciją, bet eilėraščio siužetas ieško kitos krypties, gailesčio programą keičia tamsios ironijos vaizdiniai:

 

                                   Ir tada išlinguoti upėmis linkui žiočių

                                   iš lėto, kiek iškilmingai ar net pompastiškai –

                                   karste po eilėraštį ar medalį,

                                   ar šiaip kokį smulkų fetišą –

                                   galvojant: kad tik neapvirtus

                                   ties pirmąja banga.

 

       Taigi – galvojant, net tokiu atveju galvojant. Perpasakojant tą nesiliaujantį galvojimą jau ne iškilmingai, be retorikos priemonių, o šnekamąja kalba, su jos žodeliais, intarpais, nutylėjimais: „Taip, gyvenu oloje... Kas kalba?“ („Staiga užklupęs skambutis“). Bet neatsisakant ir filosofijai artimo mintijimo: „Kita vertus, „tikrasis“ gyvenimas / taip pat yra susikurtas, gal mažiau / abejojant ir klausiant, daugiau prievartaujant, / tačiau taip pat susikurtas, prie jo / nelengvai prisitaikyta, stengiantis / neprarasti orumo.“ Tai – „Disputas“, vienas geriausių knygos tekstų. Arti prozos, bet poezija. Kuo daugiau prozos, tuo didesnis poezijos poreikis. Kuo labiau eilėraštis prozinamas, tuo intensyvesnė poetinės kalbos energija išlikti poezija.

       Įdomi eilėraščių padala – siužetas, įdomus pasakojimas eilėmis; greta – haiku ir jo atmainos, sudėtingo rimavimo posmai, dvieiliai apibrėžimai. Dvi eilutės – kaip dvi stygos, o groti galima; groti staiga lyg įsiterpiant, paklausiant: „Tai suvokti sunkiausia. Kaip gimstame – / su Kultūra ar be jos?“

       Taip, kalba, tik kalba kaip nors jungia, vienija, kas išskaidyta, pabira, kas nešiojama vėjo. Kalba, neatskiriama nuo mąstymo, jei labai neįmantrausime. K. Platelis naujoje savo knygoje dažniau sako nežinau. Dialektika kuždėtų, kad kiekviename tikrame nežinau slypi žinau. Bet jau ir sujungta: žinau, kad nežinau.

       Poezijai gal ir antraip: nežinau, kad žinau. Kaip „Olimpinių metų“ pradžioj:

 

                                   Ar galiu jums pasiūlyti taurę vyno?

                                   Anas stalelis po medžiais atrodo mielas.

                                   Olimpiniais metais reikia kažko ir sielai.

                                   Poezija vėl įtraukta į programą žaidynių.

 

       Netikėtumo efektas, sutelktas į klausimą ir į atsakymą: „Klausiate, kuo užsiimu, kai nesportuoju? / Kaminkrėtys aš.“

       Bet yra ir tokia nežinau riba, kurios lyg ir nebeįmanoma peržengti: „Nežinau, atspindžiai priklauso juos regintiems...“ („Staiga užklupęs skambutis“).

       Įdomi poezijos knyga – svarstymo, galvojimo, mąstymo, sąlyčių su tradicija, atskirumo, buvimo savo oloje.

       Įdomiausia – intonacija; lyg kalbėtų išmintingas ir nuo išminties pavargęs. Gal kiek ja ir nusivylęs.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)