tekstai.lt

Telkiamos literatūros kritikų pajėgos

BJ iliustracija
BJ iliustracija
       Spalio 5 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute susirinkusi literatūrologų grupė įsteigė Kritikų klubą, kuris apibrėžiamas taip: kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūris, siekiantis stiprinti menų ir kultūros kritiką, skatinti poleminę dvasią ir kultūrinę refleksiją Lietuvoje. Steigiamajame susirinkime dalyvavo Nerijus Cibulskas, Jūratė Čerškutė, Ramutė Dragenytė, Gabrielė Gailiūtė,Virgis Gasiliūnas, Uršulė Gedaitė, Laimantas Jonušys, Algis Kalėda, Laurynas Katkus, Giedrė Kazlauskaitė, Rimantas Kmita, Mindaugas Kvietkauskas, Aušra Martišiūtė, Neringa Mikalauskienė, Giedra Radvilavičiūtė, Dalia Satkauskytė, Jūratė Sprindytė, Antanas Šimkus, Regimantas Tamošaitis, Gintautė Žemaitytė. Pateikiame keletą kritikų draugijos diskusijų fragmentų.

       Iniciatyvinės grupės narė G. Žemaitytė pasveikino susirinkusiuosius ir trumpai išsakė steigiamo klubo tikslus: bus siekiama pagyvinti kritikos gyvenimą, ieškoti jai naujų takų, diskutuoti aktualiomis literatūros temomis, kviestis pranešėjus ir pan. Pirmame susirinkime reikėtų svarstyti tokius klausimus kaip literatūros kritikos reikalingumas ir prestižas, jos vaidmuo visuomenėje, taip pat – kriterijų problema. G. Žemaitytė perskaitė Marijaus Šidlausko sveikinimą („Iš Kalotės kaimo“), kuriais buvo palinkėta kritinės minties drąsos, skatinama atsisakyti verkšlenimo ir valdininkiško iškilmingumo.

       R. Kmita aptarė grupės atsiradimo motyvus. Idėja kilo apmąstant daugeliui žinomą tiesą, kad Lietuvoje mažai profesionalios kritikos, į literatūrą jauni žmonės ateina tokiam darbui mažai pasiruošę. Rašančiųjų šiandien yra labai daug, bet nuoseklios, organizuotos, kvalifikuotos literatūros proceso refleksijos nėra. Gal organizuotos veiklos formos procesui suteiktų daugiau gyvybės, gal taip kritika būtų labiau matoma visuomenėje. Grupė galėtų inicijuoti kokias nors premijas, paskatinimus, taip aktualizuodama geriausius kritikos straipsnius, recenzijas ir pan.

       J. Sprindytė klubo idėją pirmiausia vertino dėl konkretaus veiksmo galimybių. Kritikų diskusijos būtų naudingos ir patiems kritikams, suteiktų naujų postūmių ir pasitikėjimo. Be to, kritika turėtų būti kiek aristokratiškesnė, nepataikauti komerciniams užsakymams. Tikras kritikas turėtų rašyti tarsi pats sau ir, svarbiausia, saugotis, kad kūrinio vertinimas neprasilenktų su jo verte. Reikia pripažinti, kad sovietiniais laikais mus išugdė tikrai gera, rinktinė literatūra, o šiandien sunku rasti objektyvų vertės mastelį, sunku prasibrauti su savo vertybinėmis nuostatomis ten, kur kalbama ne apie knygos meną, bet apie knygos darymą. O klasikinis kritikos apibūdinimas esąs toks: tai meninis kalbėjimas apie meninį kūrinį.

       M. Kvietkauskas paminėjo įdomią šio sambūrio potekstę. Prieš šimtą metų pasirodė pirmoji kritinė Lietuvos visuomenės ir literatūros studija – Sofijos Kymantaitės „Lietuvoje“. Joje pirmuoju sakiniu konstatuojama situacija: didelė krizė. Panašiai mąstome ir šiandien. Tačiau ar kartais tokio nervingo mąstymo neskatiname mes patys? Esame vakariečiai, o juk vakarietiškoji sąmonė nuolatos generuoja įtampas. Jeigu jų nėra, jos sukuriamos. O kritikas, anot S. Kymantaitės, yra mazgas, surišantis menininką ir visuomenę. Tai svarbu. Šiandien galime abejoti nacionaline kritikos misija, kanono palaikymo uždaviniais, bet visa kita – išlieka. Kritika yra aristokratiškasis literatūros lygmuo, kuriame turi būti reflektuojami kūrybos procesai. Tačiau svarbu ir tai, kad kritika, kaip žodžio kūryba, turi susikurti savotišką žaidimo erdvę. Ir tai turi būti – kiek tik tai įmanoma – nesuinteresuotas, laisvas žaidimas. Be praktinių interesų įtakos. Jaučiame krizę visose srityse, ir darosi tarsi natūralu, tačiau kažkas yra ne taip. Tas kritikos žaidimo laukas šiandien kažkodėl nelabai traukia... Jis neįdomus, nepatrauklus. Kažkas vyksta, bet nežinia kodėl. Rašymas apie kūrybą yra miglotas, kritikų pozicijos sunkiai jaučiamos, teorinis laukas išdrikęs. Ir dar kai kas: dalyvaujantys šiame literatūrinio žaidimo lauke asmenys yra nervingi, jų veiksmai greitai įgyja pykčio ir net agresijos. Anot M. Kvietkausko, apskritai neaišku, ką iš šio žaidimo gauna jo žaidėjai – rašytojai, kritikai. Finansinės vertės, aišku, jokios. Redaktoriai iš savo darbo negali išgyventi, o redakcijų bendradarbiai apskritai yra pakibę ore. Daug kas tiesiog nusivylę ir neturi motyvacijos rimtesniems darbams. Kritikos veikla turi ir savo didžiuosius, išliekančius kozirius. Tai asmenybę įtraukiantis minties veiksmas (George Steiner), nekonjunktūrinė kritiko pozicija. Ir svarbu – kalbos menas. Šios vertybės – laisvas mąstymas ir žodžio menas – įgyjamos per ilgą procesą. Kokybiškai kritikai subręsti reikia daug laiko, o mūsų gyvenimas tokios prabangos neduoda. Todėl mūsų kritika skubota, elementari, be subtilių registrų, teorinių atramų, be polėkio, ir visa tai kritiką blogai veikia. Kritika – tai ir aukštas etinis sąmoningumas. Kritikas turi mokėti peržengti savo ego ribas.

       Taigi šiandien kritika turi ieškoti savo nišos, jei ji nori būti gyvybinga. Per dvidešimt metų ši kultūrinės veiklos sritis yra nepaprastai nuslopinta. Neliko sistemingo kultūros matymo. Reikia apmąstyti – kur dabar esame ir ką dabar galėtume kurti. Kas palaiko kritikos primenamas vertybes – kultūrinė žiniasklaida? Kritikai šiandien nepalanki ir akademinė sfera, kurioje teikiama pirmenybė globalios paskirties prekėms, realiai mokslinei produkcijai, indeksuojamiems straipsniams ir pan. Pakanka paminėti drakoniškus reikalavimus humanitarų lituanistų darbams. Mokslinė konjunktūra darosi nepalanki, ją valdo komerciniai interesai. O valdžios ir kapitalo galios apskritai nemėgsta žaidimų. Kritikos klubas turėtų per kultūrinę žiniasklaidą identifikuoti dabar nematomo literatūros proceso žaidėjus. Tad intelektualiniams rimtiems žaidimams reikėtų naujų erdvių ir gerų, suinteresuotų žaidėjų. Tuo tikslu ir steigiamas Kritikų klubas.

       G. Kazlauskaitė pritarė, kad apie kritikos krizę jau kalbama dešimt metų, net ima rodytis, kad jos apskritai nėra, taip mes su ja apsipratę.Viena kritikos nepatrauklumo priežasčių – nėra ekspromto dvasios, ji nužudyta. Net į knygų pristatymus ateiname su nuobodžiais moksliniais referatais. Reikėtų charizmatinių kritikų. Kritika turėtų būti ne tik aristokratiška, bet ir paprasta, jauki. Turėtų daugiau kritikos rašyti jauni, drąsūs, pataikauti dar neįpratę žmonės. G. Kazlauskaitė suabejojo, ar premijos pagerina literatūros kokybę.

       R. Tamošaitis replikavo, kad jokios premijos, jokie pinigai, aišku, literatūros nepagerina, bet jos kartais labai pagerina rašančiojo gyvenimą. Ypač kai tos premijos gaunamos jų nesitikint, už jau parašytus darbus. Teisingas įvertinimas – ir pagarba kūrėjui, ir teisingos visuomenės požymis. O dėl jauno kritiko drąsos... Gal ta drąsa labiau reikalinga originaliai kūrybai, kritikas turėtų pasižymėti patirtimi ir tolerancija, jo pozicija – vertinimo požiūrio, sprendimo galios stabilumas. Be šitos išminties kritika bus tik rėksnių įžūlumas, nenaudingas nei autoriams, nei visuomenei. Jaunas žmogus esąs nesavarankiškas, jam dar reikia įsitvirtinti gyvenime, todėl kaip tik jis dažnai būna apdairus ir konformistiškas. Jis drąsus gali būti tik gatvėje ar internete, bet be akademinėje bendruomenėje.

       A. Kalėda konstatavo, jog kritika yra veikla, pirmiausia grindžiama aksiologiniu požiūriu. O tai ryškėja diskusijoje ir savitoje konkurencijoje. Turi būti kažkoks laukas, kuriame šie procesai vyktų kvalifikuotai. Už to lauko – neišvengiamai grafomanija, kurią taip pat reikėtų rimtai reflektuoti. Be dvylikos geriausių renkamų metų knygų turėtume rinkti ir dvylika blogiausių. Kodėl gi ne? Tokį aktyvumą ir turėtų inicijuoti Kritikų klubas. Vis dėlto kritikas turėtų būti ir „bjaurus priekabiautojas“ – tokių šiandien kaip tik labai trūksta.

       Kritikų klubas, L. Jonušio nuomone, neturėtų būti provincialus. Reikėtų rašyti ne tik apie lietuvių autorių kūrybą, bet aptarti ir vertimus, kurių yra labai daug, o tarp jų – ir labai svarbių. Kritikos padėtis, aišku, problemiška, bet jokios krizės lietuvių literatūroje nėra, ji tiesiog klesti. Renkant metų knygos penketuką komisijai iškyla problema: ne kaip į tą sąrašą ką nors „įvilkti“, bet kaip atsisakyti, nes gerų knygų šiandien tikrai yra daug. Kas kita – kritikos būsena. Tai jau tikrai krizė. Na, gal ne krizė, bet, kaip sako Laurynas Katkus, sausra. Labai trūksta recenzijų. Visokių apžvalgų ir anotacijų, greičiau atliekančių reklamos vaidmenį, – aibės, o rimtų recenzijų mažai. Tarkim, kultūrinėje Vokietijos spaudoje jų daug. Kodėl jų mažai rašoma? Priežastis labai paprasta: recenzijos rašymas reikalauja daug laiko, daug darbo, intelektualinių pastangų, tačiau atlygis – juokingas... Juk žmonėms gyventi reikia, jie negali taip sau aukotis kitų rašomoms knygoms, ypač kad ir jų triūsą mažai kas vertina. Sunki ir kultūrinės žiniasklaidos padėtis. Turime keturis savaitraščius, bet jų būklė varginga.

       R. Tamošaitis priminė žinomus dalykus: redaktoriai iš autorių reikalauja geros kūrybos ir vertingų, įdomių straipsnių, bet ką jie patys gali tiems autoriams duoti? Reikalai klesti tik ten, kur už viską yra adekvačiai sumokama. Ypač šiandien, kapitalizmo sąlygomis. Kultūros funkcionieriai patarinėja, kad leidiniai turi būti naujoviški, bet už kokius pinigus? Kas mane komandiruos į literatūrinius pasaulio centrus?

       G. Radvilavičiūtė paradoksaliai konstatavo, kad šiandien televizija kelia didelį pavojų: ji sunaikino banalybę, paversdama ją mūsų gyvenimo norma. Ir svarbius literatūros įvykius pristato atsainiai, paviršutiniškai formuluoja pranešimus. Recenzijų esama mažai ir jos daugeliu atvejų aptakios („rapadoksai“). Antai Brigita Speičytė labai profesionaliai ir subtiliai parašė apie Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ – taip šiai knygai buvo parodyta didelė pagarba – ir kokios susilaukė reakcijos? Purvo ir plūdimosi. Lengva pasakyti, kad kritikas turi būti drąsus, bet galbūt dirbtinai tos drąsos skatinti nereikia – tuoj pat užvirs visokios nereikalingos aistros. Rašytojas rinkoje? Yra puikiai prisitaikančių, net kuriančių atitinkamą filosofiją. Antai Sigitas Parulskis tiesiai šviesiai sako, kad viskas yra pramonė, o romanai – produktai. G. Radvilavičiūtė nepritaria tokiam požiūriui, nors jis šiandien visur kišamas. Bet juk mums reikia ugdyti ir skaitančiosios visuomenės skonį, kažkaip orientuoti žmones.  Joks padorus restoranas jums nepateiks greitai padaromo mėsainio.O meną šiandien gali daryti bet kas? Ir tas mėsainių menas masiškai plūsta į mūsų kultūrą.

       M. Kvietkauskas replikavo, kad mūsų prekybos tinkluose atsirado naujas reiškinys – ugdomas skonis ekologiniams produktams. Kažkas panašaus turėtų būti ir literatūroje. Vis dėlto žmonėse slypi sveikos prigimties pradai, reikalaujantys teisingų ir tikrų dalykų. Taip pat gyvenimo, kultūros ir meno aiškumo. Matyt, toks sveikas poreikis inspiravo ir Kritikų klubo atsiradimą.

 

       Regimantas Tamošaitis

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)