tekstai.lt

Laimantas Jonušys. Žinyno faktografija ir rašytojų likimų dramos

300 Baltic writers: Estonia, Latvia, Lithuania
300 Baltic writers: Estonia, Latvia, Lithuania
       300 Baltic Writers: Estonia, Latvia, Lithuania. – Vilnius: Institute of Lithuanian Literature and Folklore; Under and Tuglas Literature Centre of the Estonian Academy of Sciences; Institute of Literature, Folklore and Art, University of Latvia, 2009.

 

       Estas Arturas Alliksaaras (1923–1966), kurio poezija „egzistuoja ant ribos tarp siurrealizmo ir romantizmo“, sovietmečiu ilgai buvo uždarytas kalėjime ir lageryje, bet po mirties jo „pasigailėta“ ir dar sovietiniais laikais išėjo keli poezijos rinkiniai. Poetas Jaanas Isotammas už priklausymą nelegaliai tautinei studentų organizacijai 1956–1963 kalėjo Mordovijos lageryje.

       Trijų šimtų rašytojų žinynas (po šimtą iš kiekvienos Pabaltijo šalies) yra dalykiškas, informacinis leidinys, bet jį vartyti galima kaip įdomią knygą, kurioje, be kita ko, gausiai atsispindi tai, kaip rašytojų likimus laužė dramatiška mūsų kraštų XX a. istorija.

       Estų poetas ir sovietų kolaborantas Johannesas Barbarusas (1890–1946) nuo pat okupacijos 1940 m. iki mirties buvo Sovietų Estijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, o gyvenimą baigė savižudybe. Visai kitoje barikadų pusėje atsidūrė estų rašytojai Ivaras Grünthalis (1924–1996) ir Arvedas Viirlaidas (g. 1922) – jie per Antrąjį pasaulinį karą spėjo padalyvauti Suomijos pusėje, vos grįžę į Estiją, turėjo sprukti – šį kartą į Švediją, ir nugyveno dar ilgą gyvenimą. A. Viirlaidas vėliau apsigyveno Kanadoje, aktyviai dalyvavo antisovietinėje veikloje, tad okupuotoje Estijoje buvo griežtai uždraustas autorius; jo romanas „Kapai be kryžių“ išverstas į septynias kalbas (liet. 1996). Ainas Kaalepas (g. 1926), taip pat kariavęs Suomijos kariuomenės estų pulke, į Vakarus nepasitraukė, tad po karo paragavo kalinio duonos. Šioje knygoje teigiama, kad jis vienas pirmųjų estų poetų, rašiusių laisvosiomis eilėmis. Jo poezijos į lietuvių kalbą išvertė Sigitas Geda – publikuota „Šiaurės Atėnuose“, kur teigiama, kad A. Kaalepas išvertė į estų kalbą Kristijono Donelaičio „Metus“ (Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje [VLE] tai neminima, o šiame žinyne prie straipsnio apie K. Donelaitį nurodyta, kad „Metų“ vertimas, A. Kaalepo atliktas kartu su žinomu mūsų literatūros vertėju Mihkeliu Loodusu, buvo publikuotas viename žurnalo numeryje, tad turbūt ne visas).

       Prozininkas ir dramaturgas Hugo Raudseppas (čia paminėta, kad viena jo pjesė pastatyta ir lietuviškai) mirė 1952 m. lageryje Irkutsko srityje, poetas Heiti Talvikas – 1947 m. Tiumenės srityje, ir jų kapų vietos nežinomos. Estų literatūros klasikas Maitas Metsanurkas (1879–1957; jo trys romanai tarpukariu buvo išversti į latvių, bet ne į lietuvių kalbą) atsipirko tuo, kad 1950 m. buvo pašalintas iš sovietinės Estijos rašytojų sąjungos.

       Būta ir estetinių persimainymų – Johannesas Semperis (1892–1970), buvęs pirmasis estų poezijos avangardistas, paveiktas Filippo Tommaso Emilio Marinečio, „vėliau siekė tapti dogmatišku socialistinio realizmo rašytoju“; panašus latvio Jānio Sudrabkalnio kelias nuo ekspresionizmo į sovietinį komunizmą.

       Uldžio Bērzinio pirmoji poezijos knyga išėjo 1980 m., praėjus dešimčiai metų po to, kai ji buvo parengta (1997 m. jo eilėraščių rinkinys išleistas lietuviškai). Aleksandras Čakas (1901–1950) iš Rusijos 1922 m. buvo išleistas su sąlyga, kad dalyvaus Latvijos komunistų pogrindinėje veikloje – bet nedalyvavo (aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime sovietinės okupacijos metais, bet vis tiek pateko į valdžios nemalonę). Sovietinė valdžia susidorojo su Aleksandru Grīnu (jo romanas „Nameikio žiedas“ 1939 m. išleistas lietuviškai), bet čia, regis, klaidingai nurodyta, kad jis mirė 1945 m. gruodžio 25 d. – ir naujoji „Latvijas Enciklopēdija“, ir VLE nurodo, kad mirties bausmė Astrachanėje jam įvykdyta 1941 m. gruodžio 25 d.

       Ši knyga dar kartą paliudija, kad, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, visų trijų tautų rašytojų emigracijos į Vakarus procentas buvo daug didesnis už bendrą emigracijos vidurkį (akivaizdu ir tai, kad latvių dalį ir ypač daug estų priglaudė Švedija). Padėtis pasikeitė, rašytojų emigrantų karta nunyko, ir dabar Juris Kronbergas (g. 1946 m. Stokholme) „yra vienintelis poetas už Latvijos ribų, galintis vadintis profesionaliu poetu“.

       Įdomus teiginys, kad Jono Mikelinsko „Juodųjų eglių šalis“ yra „vienintelis sovietinio laikotarpio lietuvių prozos kūrinys, parašytas „į stalčių““. Tiesa, Ričardas Gavelis tik dalį romanų „Vilniaus pokeris“ ir „Jauno žmogaus memuarai“ parašė tuo metu, kai jų nebuvo šansų paskelbti, bet Juozo Glinskio pjesė „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ dar gūdžiais laikais buvo slapta išvežta iš Lietuvos ir pastatyta Jono Jurašo Niujorke 1978 m. (kaip anoniminio autoriaus).Tačiau J.Glinskio šioje knygoje apskritai nėra – galbūt nutarta, kad jo „Kingas“ (past. 1980 m. Kaune), sukėlęs didelį atgarsį, vertintinas daugiau kaip teatro, o ne literatūros reiškinys?

       Tad apie atranką – galiu kalbėti tik apie lietuvių autorių (nors truputį keista, kad nėra latvės Laimos Muktupāvelos), ir prikišti beveik nėra ko, – nors, žinoma, šiek tiek yra: juk kiekvienas bent kiek lietuvių literatūrą išmanantis žmogus turi savo kanoną ir visada ras pagrindo skųstis: „Kodėl ne šį, o tą.“ Svarbu, kad, kaip akcentuojama pratarmėje, nutarta didžiausią dėmesį skirti XX a. autoriams (jie sudaro daugiau kaip tris ketvirtadalius), ir tai, manau, teisinga, nes senesnius klasikus ir taip lengva rasti įvairiuose žinynuose, o svarbiausi ir čia pristatyti. Jauniausias autorius – latvis Kārlis Vērdinis (g. 1979), bet ir apskritai XX a. aštuntąjį dešimtmetį gimusiųjų latviai ir estai pateikė daugiau negu lietuviai, – buvo galima įtraukti ir vieną kitą jaunesnį mūsiškį (gal Andrių Jakučiūną, Laurą Sintiją Černiauskaitę, Rimvydą Stankevičių?). Kritikuoti atranką lengva, bet sąžiningas kritikas turėtų pasiūlyti ne tik, ką vertėjo įtraukti, bet ir ko atsisakyti. Gal Juozo Kėkšto, gal Leono Švedo, gal?.. Nutylu, nes jau jaučiu į mane smingančias smerkiamas strėles…

       Svarbiau pabrėžti, kad patys pristatymų tekstai yra daugiausia nepriekaištingo lygio – taikliai ir profesionaliai išryškinamos ne tik autorių biografijos detalės, bet ir (svarbiausia) jų kūrybos ypatybės, ir tai yra didelis laimėjimas.

       Itin vertingas yra visas bibliografinis aprašas, pateikiamas prie kiekvieno autoriaus: vertimai į kitas kalbas – ne tik knygos, bet ir trumpos publikacijos; taip pat kritikos sąrašas – vėlgi labai tikslingai beveik vien publikacijos kitomis kalbomis. Žinoma, visos Europos aprėpti neįmanoma, tad ši kritika daugiausia mūsų pačių (čia beveik nefigūruoja latvių ir kitų užsienio šalių spaudoje pasirodžiusios Sigito Parulskio knygų recenzijos).

       Vertimų bibliografija (ir jos geopolitika) taip pat daug byloja apie sovietinės konjunktūros įtaką, nors daugeliu atvejų vien iš to skubotų išvadų nedarytina (žaismingas Marģerio Zarinio romanas „Netikras Faustas“ (1973), anuomet išverstas į kelias kalbas, regis, ir dabar tebėra vertas dėmesio). Darosi aišku, kad pastaruoju nepriklausomybės laikotarpiu latvių literatūros mes verčiame nemažai, tačiau daugiausia tik trumpųjų formų (periodikoje, almanachuose); ir jau visai suprastėjo ryšiai su estais – nei mes jų beverčiam, nei jie mūsų.

       Anksčiau irgi ne viskas buvo padaryta. Jono Aisčio, Kazio Binkio, Jono Strielkūno, Mariaus Katiliškio, Jurgio Savickio kūrybos nieko neišversta į latvių ir estų kalbas. Vertimų į lietuvių kalbą irgi trūksta. Kaip šiame žinyne nurodoma, itin reikšmingos estų poetės Marie Under (1883–1980; po karo gyveno Švedijoje) knygų išleista įvairiose Europos šalyse, jos eilėraščių versta net į armėnų, kroatų, slovakų, kazachų ir kitas kalbas, tik ne į lietuvių.

       O mūsų vertimų tradicijos senos – štai Rūdolfo Blaumanio pjesės į lietuvių kalbą pradėtos versti nuo jo mirties – 1908 m., o „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (autoriaus tėvynėje, ko gero, populiariausia visų laikų latvių pjesė) Lietuvoje statyta kelis kartus (apie tai sužinome iš VLE). Pabaltijo šalių literatai vieni kitų kūrybą vertė ir išeivijoje. Rygoje gimęs estų poetas ir literatūros tyrinėtojas Ivaras Ivaskas (1927–1992; jo žmona, latvių poetė, taip pat pristatoma šiame žinyne) Amerikoje bendradarbiavo ir su lietuvių literatais, o Atgimimo laikotarpiu sukurtose „Baltiškose elegijose“ (beje, nepaminėtose VLE) prabyla apie visas tris Pabaltijo šalis (2001 m. Rygoje išleistas trikalbis leidinys). Bet VLE teigiama, kad Aino Kallas „kūrinių paskelbta liet. kalba“, o čia tai neužfiksuota.

       Sužinome ir šiaip įdomybių: tais pačiais 1992 m. (matyt, atsitiktinai) Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ Barselonoje išleistas ir ispaniškai, ir kataloniškai; „Lačplėsio“ kūrėjas Andrejus Pumpuras yra parašęs istorinį pasakojimą apie Herkų Mantą, bet tai vadinasi „Erkus Munte“ (1875). R. Gavelis, 1989 m. pateikdamas publikuoti savo romaną „Jauno žmogaus memuarai“, gal ir nežinojo, kad tokiu pat pavadinimu buvo pasirodęs latvio Zigmundo Skujinio romanas (1988 m. išleistas lietuviškai kaip „Jaunuolio memuarai“).

       Sau radau šį tą naujo ir apie lietuvių literatūrą. Birutę Baltrušaitytę-Masionienę žinojau kaip B. Masionienę, knygos „Baltijos tautos“ autorę ir rusų literatūros tyrinėtoją, bet nežinojau kaip poetės ir prozininkės B. Baltrušaitytės. „A propagator of the cultures of the Baltic countries in Lithuania“ – neaišku, ar čia turima galvoje Pabaltijys, ar Baltijos (jūros) regionas, – angliškai Baltic countries yra (trys) Pabaltijo šalys (akivaizdus pavyzdys, kodėl mums nereikėtų bijoti termino „Pabaltijys“), o čia galbūt Baltijos regionas – Baltic region: bent jau jos knygoje „Baltijos tautos“ rašoma apie Skandinavijos šalis, Suomiją, Estiją, Latviją (kitos jos knygos paantraštė kitaip konkreti: „Pabaltijo ir rytinių slavų tautų literatūra“).

       Kaip jau minėjau, profesionalūs įvairių literatūrologų tekstai gana tiksliai apibūdina autorių kūrybą, o tai reiškia, kad nesupaprastintai, niuansuotai, tad išversti į anglų kalbą nebuvo lengva, bet daugeliu atvejų tai gerai pavyko. Vis dėlto nesklandumų esama. Sakoma, kad Jono Avyžiaus kūryboje pasitaikydavo „naïve answers and scheming characters“ – matyt, lietuviškai buvo „naivūs atsakymai ir schematiški personažai“, bet scheming angliškai – „užsiimantis intrigomis, klastingas“. O ką reiškia šio autoriaus romane „Chameleono spalvos“ vaizduojami „conjunction-affected artists“, negalėčiau pasakyti (gal konjunktūros paveiktus menininkus?).

       Žodį „realijos“ reikėtų versti „realities“, nes čia vartojamas „realia“ yra siauros prasmės, retai kur aptinkamas terminas. S.T.Kondrotas „in 1986 emigrated to the West“ – tikslus žodis būtų defected.

       Galbūt lietuviškai buvo parašyta, kad Renata Šerelytė gimė Šimonyse (vietininkas), – vertime vardininkas įgijo formą „Šimoniai“ (iš tikrųjų Šimonys). Taip pat rašoma, kad R. Šerelytė yra „a strong novella writer“, bet novella angliškai reiškia ne „novelę“, o „apysaką“ („apysaka“ čia verčiama gana griozdišku, nors anglų kalboje ir vartojamu, junginiu long short story).

       Nežinau, gal verčiant įsibrovė viena kita datų klaida. Pvz., Viktoras Eglītis, „XX a. pradžios latvių dekadentinio sąjūdžio įkvėpėjas“, iš tikrųjų gimė 1877 m. (o ne 1904). Mirė 1945 m. sovietiniame kalėjime (čia galima pratęsti rašytojų likimų temą), jo sūnus Anšlavas Eglītis (1906–1993) ypač produktyviai rašė (daugiausia prozą) pokario dešimtmečiais JAV.

       Užversdamas šį puikų leidinį noriu tikėti, kad mūsų skaitytojų pažintis su latvių ir estų literatūra nenutrūks. Dar daug ko galima atrasti – tarkim, neoromantinės krypties latvių autorius Fricis Bārda XX a. pradžioje sukūrė tokios subtilios asmeniškos jausenos bei poetinės raiškos ir fantasmagorinės vaizduotės eilėraščių, kokių Lietuvoje tuo metu dar negalėjo rastis.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)