tekstai.lt

Valdas Papievis. Eiti (1)

Valdas Papievis
Valdas Papievis
       Romanas

 

 

 

 

 

 

                                                                                                   In the mood for love

 

       Plačiai pravėręs langą, žvelgė į uždarą kiemą su daugybe kitų langų, už kurių matė baldus, bet nė vieno žmogaus, lyg niekas ten negyventų, su begonijomis, petunijomis ir vienišium alyvmedžiu, su virš stogų stirksančiais kokliniais kaminėliais, antenom. Lėtai pūsdamas dūmus, žvelgė į kiemą, iš keturių pusių mūrų suremtą, pažįstamą iki smulkiausio įtrūkio sienoje ir staiga visiškai svetimą. Svetimą, koks svetimas buvo ir šis kambarėlis, kuriame tiek metų gyveno, kokie svetimi buvo ant kabyklos sukabinti drabužiai, kuriuos kas dieną vilkėjo, ir daiktai, kuriuos kasdien lietė. Visu garsu pasileidęs Wong Kar-Wai filmo muziką, laukė liūties – ji artėjo, nešama sunkių debesų, vis labiau temdančių dangų, apie save įspėdama tolimais dusliais griaustinio trenksmais, geliančią melodiją karpančiais. Buvo pats vasaros vidurys, tačiau atrodė, kad vasara niekada neateis – žmonės kalbėjo apie klimato kaitą, kalbėjo, kad metų laikų nebeliko – tik pamanykit, balandžio vidury – kaip rugpjūtį, o paskui staiga – šuolis į lapkritį, koks ten canicule. Žmonės kalbėjo apie daugybę kitų dalykų – apie naujai išrinktą prezidentą, garsios aktorės ir garsaus krepšininko vestuves, vasaros išpardavimus, parodas ir koncertus, tačiau jam atrodė, kad visos tos kalbos su juo nė kiek nesusijusios, su juo nieko bendra neturi. Kaip ir visas šio miesto gyvenimas – nusileis įvijais laiptais, pereis per kiemą ir išeis gatvėn, klajos, tačiau dingosis, kad pats stovi vietoj, o pastatai, žmonės, daiktai slysta pro šalį, jo nekliudydami, lyg jo iš viso nebūtų. Nebūtų galėjęs pasakyti, kiek laiko tęsias ši būsena, atrodė, kad ji amžina, kaip nebūtų galėjęs pasakyti, iš ko ji išsiskleidė – iš vasaros sąstingio, kai miesto pulsas apmiršta, iš išsiskyrimo su Marie? Tačiau išsiskyrimas su Marie buvo veikiau pasekmė nei priežastis – Tu t'en fous de moi, aš tau kalbu, tu manęs negirdi; tikrai jis nespjovė – ir pats nesuprato, kas su juo daros, suprast nesistengė. Kartais sakydavo sau – liga, liga, nuo kurios pasveikt jis netgi nenori. Kol kas.

       Bent kol kas jam norėjosi būti šiuo kiemu – uždaru, nebyliu, artėjančios liūties vis labiau temdomu.

 

       Palinkęs prie lango žiūrėjo, kaip už stiklo skrieja vaizdai, vienas kitą be pertrūkio keičiantys. Jie slydo kaip pagreitintame filme: pravažiavęs nykius priestoties sandėlius, aukštos įtampos elektros stulpus, aprūkusius nugyventus namus, per tunelį iššoksti į žaliuojančias, geltonuojančias lygumas, kurios pamažu ima vilnyti, banguoti, Burgundijos laukai su kalvų atšlaitėse ramiai žolę rupšnojančiom karvėm, su miesteliais ir kaimais, sutūpusiais apie bažnytėles, kurių varpinių bokštai kviečia širdis pakelt aukščiau dangaus, netrukus – plokščios Rono pakrantės, paskui – saulės išdegto molio spalva, vėjus stabdančios tuopų alėjos, uolos su dantytais tvirtovių griuvėsiais, tai bus Provansas. Galvojo: šis kelias – kaip sakinys, kurį rašydamas neturėtum dėt nei brūkšnių, nei dvitaškių, nei kablelių, tik vienintelį tašką jo pabaigoj – atvažiavom, šis stočių nekarpomas kelias – toks pat nesuprantamas, kaip sakinys be brūkšnių, dvitaškių ir kablelių. Kaip jam nesuprantama buvo ir visa, ką jo vaizduotėje simbolizavo šie bėgiai ir kas laikraščiuose vadinama mūsų laikų technine pažanga. Beveik tūkstantis kilometrų ir trys valandos kelionės. Iš kišenės išsitraukė nešiojamąjį telefoną, išjungė. Visai savaitei. Ar tai suartina? Ar dėl to mažiau liūdesio? Kodėl išvis apie tai aš mąstau?

       Atsuko akis į vagoną ir vėl išvydo priešais sėdinčią moterį, užmerktom akim klausančią muzikos, baltapūkį berniuką, ant tėvo peties tebesnaudžiantį, išvydo nepažįstamuosius, kurie ėjo prošal ir kurių daugiau niekada neišvys, o jeigu išvys, tai tik darkart, kai jie grįš iš restorano. Jei prisimins veidus ir kad jau kartą praėjo. Buvo pats pietų metas, neišvengiamas valgymo ritualas, nors kelionė trumpa, negalėjai nepasiduot laikrodžio ciferblatui. Sučežėjo sviestinis popierius, pakvipo sūriu, kumpiu. Dingtelėjo: įpročiai mus įkalina ir supanašina; dingtelėjo: mes – kaip kalėjimo vienutės, kuriose, tegul ir atskirtose aklinų sienų, tuo pat metu tas pat vyksta.

       Užsimerkė.

       Ir staiga jam panūdo, kad ši kelionė niekada nesibaigtų, kad šis traukinys niekada nesustotų – lėktų ir lėktų. Staiga susizgribo nebežinąs, kur veda šie bėgiai, nė kur jis važiuoja. Ir išvis kodėl jis važiuoja. Kodėl nepasiliko mieste, kodėl išklydo iš įprastinio maršruto, kuris buvo įaugęs į raumenų skaidulas kaip neištrinamas, kasdien kartojamas maldos sakinys: apsukti Bastilijos aikštę, pasileist išilgai šventojo Martyno kanalo (ar tikrai Saint Martin lietuviškai – šventasis Martynas? O kaipgi kitaip? Keista, niekada ligi šiol apie tai nepagalvojau), eiti ir eiti, praeiti tuos visus išriestus tiltelius, nuo kurių smalsuoliai tyrinėja apdumblėjusius šliuzus, laukdami, kol du vandens lygiai susivienodins, ir šliuzai prasivers leisdami praplaukti laivams, praeit Stalingrado sankryžą, Villette parką, eiti tolyn, kur jau nieko nebėr, kur tik nykios pakrantės su neaprėpiamai drykstančiais apšiurusiais priemiesčiais, kur plynės su apleistais sandėliais užkaltomis durimis, su prieplaukom be laivų, kur margaspalvė minia jau išskydus ir kur telikusios nuo kartoninių ar fanerinių dėžių į tave spoksančios kelios užgesusios, nieko nebenorinčios akys, kur tik žvirgždas, dulkės, nurudus žolė. Kur mano smilga. Ar galima įsimylėt smilgą? Vienądien, prisėdęs ant plytų krūvos, žvilgtelėjo į smilgas, išsitiesė tiesiai ant žemės, įsistebėjo į vieną iš jų, pačią aukščiausią. Žiūrėjo, kaip saulėj spindintis, ant liauno stiebelio linguojantis šepetėlis švitrina dangų, stumdamas tolyn lengvus plunksninius debesis. Aš norėčiau būti tenai, prie savo smilgos, ten mano vieta, kodėl aš važiuoju? Ir kur aš važiuoju?

       Nebežinojo, kur veda šie bėgiai, kaip nežinojo, kur veda keliai, šalia kurių, po kuriais ar virš kurių lėkė, tolumoj pamatydavo jų krypčių nuorodas, dideles, bet per toli šmėstelinčias, kad galėtų ką nors įskaityti.

       Šis vasaros rytas – daugiadienių liūčių išskalbtas, iki akinamumo išbaltintas, iki tokio akinamumo išbaltintas, kad nė atsimerkt negali, ar niekada nesat išgyvenę šitokio ryto, kai nuo tyrumo ausyse spengia, ir kaip kokiam vikšrui į save norisi riestis, riestis ir riestis – kol tavęs išvis nebeliks?

       Šis visas gražumas prieš pabaigą. Balsu neištarė, tiktai pamanė, bet šita frazė, ne sakinys, frazė, brūkštelėjo tarsi geležtė, iš vidaus dreskianti venas. Vėl ta pati atsisveikinimo nuotaika, plūstelinti, kai klausais Wong Kar-Wai filmo muzikos – lyg visas pasaulis pamažu grimztų į jūrą. Lėtas saulėlydis, po kurio nebeišauš rytas. O gal visada taip – kai žlungame patys, atrodo, kad kartu su mumis žlunga visas pasaulis? Nors šįkart viskas buvo kitaip. Pats sau jis neberūpėjo, viskas jame buvo išdegę, liko tik dykumos smėlis, kurį vėjai pusto kaip nori, kur nori. Ir gelsmas, rakštis tarsi ietis, kurią jau seniai juto, bet kuri kaip niekada aštriai pervėrė kūną, kai mintyse išsitarė frazė: šis visas gražumas prieš pabaigą.

 

       Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas, gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to sukimosi, aišku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi žemė. Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas – iš dabarties į ateitį, kur nežinia, kas mūsų laukia. Bet mes ten skubam, kaip skuba užaugti vaikai, nesuvokdami, kad nieko gražiau nebebus.

       Stotis buvo nauja, dar kvepėjo šviežiu betonu ir šviežiais dažais, ji būtų norėjus įaugt į šio krašto peizažą, ne įaugt, o sukelt įspūdį, kad be žmogaus rankos jame iškilo, kaip savaime per šimtus tūkstančių metų iškilo tolumoj horizonto liniją brėžiančios kalnagūbrių keteros, kaip savaime jas apgaubė žemumose tiršti, kylant į viršų vis skurdesni žalumos apklotai, galiausiai nugelstantys, iki žemaūgių brūzgynų nuskurstantys, kaip savaime tarp kalnų išsiskleidė kloniai, kurių saujose dabar, jis žinojo, žydi levandos, ilgomis bangomis plyną dangaus mėlynumą sutirštinančios violetiniais atspalviais, kaip savaime po tuos kalnus ir slėnius išsibarstė namai ir namukai, vienišiai ar siaurom gatvelėm sulipę į kaimus ar miestukus, kuriuose saulės įkaitintą orą ir kartu ausų būgnelius veria cikadų smuiko styga. Tačiau gal dėl to, kad čia medeliai buvo tik šiemet pasodinti, dar nežinia, ar prigysiantys, gal dėl didelio, be jokio šešėlio parkingo, pilno mašinų, gal dėl to greitkelio, kuris į tolį kaip vienintelis išsigelbėjimas driekėsi, ta naujoji stotis atrodė nelyg kūdikis, ką tik oro įkvėpęs, bet jau nujaučiantis, kad niekada niekas jo nemylės, kad aplinka, kuri jį supa, niekada jo nepriims. Nors troškulio kankinamam gomuriui norėjosi bent lašo vandens ir jo gailinčios akys dairėsi kokio baro, kavinės, kojos pačios iš čia nešė – knietėjo kuo greičiau sprukti, kaip kartais norisi sprukti pačiam nuo savęs, kai savo paties nykumo nepakeliamai gailu pasidaro.

       Dar reikėjo pavažiuot autobusu. Niekas daugiau autobusu nevažiavo. Tikriau sakant, važiavo, tačiau tame didžiuliame autobuse buvo tiek mažai keleivių ir tiek daug laisvų vietų, erdvės, jog atrodė, kad tu – vienui vienas, kad tie keli kiti žmonės yra ir kartu su tavim, ir tuo pat metu be galo toli, taip toli kaip ir tie, kurie pralėkdavo automobiliais, iš viršaus žiūrint panašiais į vabaliukus, nuo kurių suglaustų geležinių sparnų saulė strykčioja žaliomis, raudonomis, geltonomis žaižaromis.

       Kam į tokius tuščius maršrutus siųsti tokius didelius autobusus?

       Naujo tūkstantmečio pradžia ženklino dar vienos La Belle Epoque pabaigą, žmonija atsimerkė, tiksliau, buvo priversta atsimerkti ir krūptelėjo, išsigando dėl ateities, ankstesnė pavienių žmonių nerimastis išsigaubė į visuotinį rūpestį, laikraščiai rašė apie pasaulines konferencijas, skirtas klimato kaitai, be to, ledynų tirpimas ašigaliuos, nykstantys Amazonės miškai, senkantys naftos telkiniai Saudo Arabijoj ir visame pasaulyje tapo temom kasdienių pokalbių kavinėse, baruose, restoranuose ar vakarieniaujant už šeimyninio stalo, nuo to nebegalėjai pasprukti, viskas staiga priartėjo, lyg pasaulis būtų susitraukęs į rasos karoliuką, ant voratinklio siūlo pakibusį, juk ir pats vieną rudens ar žiemos vakarą savo mansardoj išjungei lemputę kartu su kitais žmonėmis, šimtais tūkstančių žmonių daugybėj šalių, ir kai pamatei, kad tavo kieme tuo pat metu užgeso dar kelios, persmelkė keistas bendrumo su visais, net toli esančiais ir nepažįstamais, jausmas; prisiminei tada tą šurmulį, šventines iškilmes, kai laiko juostomis per pasaulį žengė du tūkstantieji, tuomet dar nežinojom, jog tai buvo ne tik sutikimas, bet ir atsisveikinimas, atsisveikinimas ne tik su šimtu, tūkstančiu, dviem tūkstančiais metų, bet ir su La Belle Epoque, kurioje mes gyvenome, nė numanyt nenumanėm, kad ji – tik dar viena La Belle Epoque, kaip ir prieš pusantro šimto metų nei po Liuksemburgo sodą vaikštinėjančios ponios ilgomis sukniomis ir skrybėlėmis, kurių kaspinai plaikstėsi vėjyje, nei orūs kostiumuoti messieurs, kuriems ponios į parankes įsikibusios ėjo, nei vaikai, karuselėse žaidę su angeliukais putniais raudonais skruosteliais nė numanyt nenumanė, kad andainykštė La Belle Epoque juos lydi į Pirmojo pasaulinio karo tranšėjas. Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus.

       Kam į tokius tuščius maršrutus siųsti tokius didelius autobusus?

       Pažvelgė pro langą.

       Liuberono kalnynas, nuo jo akys sugrįžta į slėnį, nokinantį vynuoges, obuolius, persikus, į platų slėnį, kurį staiga užstoja aukštas švendrynas, paskui per akis brūkšteli platanų alėjos kamienai, posūkis, ir štai vėl – dideli laukai, saulės ir vėjų nugairinti, juose žaliuoja aukšti kiparisai. Keista, kaip seni žmonės, kurie vakare jau yra užmiršę, ką valgė per pietus, metams bėgant vis ryškiau prisimena tai, kas buvo vaikystėj, jaunystėj, – taip jam bent jau dabar visa, kas aplinkui vyko, atrodė nesvarbu ir netikra; jam rūpėjo tik tolima ateitis, ta keista neišvengiamos baigties nuojauta.

       Visas šitas gražumas prieš pabaigą.

 

       Miestas driekėsi slėniu – kelias, kuriuo į jį atvažiavo, pavirto pagrindine gatve, kuri kitame miesto gale vėl išsišakos į kitus kelius, aptakesniais ir staigesniais posūkiais vinguriuojančius į kaimus ar miestelius, išsibarsčiusius po visą kalnyną. Tai buvo ilga, siaura, rugpjūčio kaitros nualinta gatvė, vangiai besitiesianti tarp ją abipus spaudžiančių išblukusių spalvų pastatų, kankinamai ilgai besibraunanti pro prekybos centrus, buvusią gelžkelio stotį, mažesnes krautuvėles, vaistinę, paštą, pagaliau atgaivą randanti po plačiašakiais platanais, kurių šešėliuota ūksmė ją apgaubia, kai, pervažiavęs tiltą, apsuki apie aikštę, už kurios pradeda skleistis senamiestis. Platanų alėja rikiavosi palei pavasariais patvinstančią, bet dabar visiškai išdžiūvusią upę su skurdžiom dulkėtom pakrantėm, upę, kurios dumbliną dugną saulė išdegė tiek, kad jis dryžiais supleišėjo. Jei miestą nesustodamas pervažiuotum tik šia pagrindine gatve, veikiausiai liktų provincijos nykumos įspūdis, kuris, ko gero, dar ilgai neišsisklaidytų, kaip kad ilgai sūkuriuoja, nenoriai sklaidosi dulkės, kurias, automobiliu lėkdamas žvyrkeliu, ilga juosta pakeli.

       Bet viskas pasikeitė, kai iš autobuso išlipęs ir pamatęs, kad dar turi laiko, grįžo atgal ir, pralindęs pro siaurą arką, virš kurios kilo bokštas, užsibaigiantis geležinio narvelio pavidalo varpine, atsidūrė senamiesty. Taip, ir čia popiečio ramuma, kai sulėtėja laikrodžio rodyklių sukimasis, taip, ir čia popiečio tingulys, kai saulė po savo pačios išdegtos padangės skliautu dingojasi amžių amžiams sustingusi. Tačiau vos žengei žingsnį siaura šio senamiesčio gatvele, iškart pasirodė, kad nuo kiekvienos grindinio plytos į tave dvelkia vėsa, tam tyčia kaip tik šiai dienai, kaip tik šiai valandai, kaip tik tau šimtus metų kaupta, o kai pakėlei akis, išvydai andainykščių amžių architektūrinius nėrinius, regis, tau tyčia nunertus ir tavęs laukiančius. Keista, nuo akmens sklido daugiau gyvybės nei nuo žmonių, kurie čia vaikštinėjo, tu jam jauteis artimesnis nei poilsiautojams ar turistams, žiūrinėjantiems atvirukus, čiupinėjantiems geltonas, mėlynas, violetines staltieses su cikadomis ar levandomis, užverstomis galvomis tyrinėjantiems saulės laikrodžio ciferblatą, arba mažose krautuvėlėse skanaujantiems alyvų aliejų ar uostinėjantiems Marselio muilą – įvairių rūšių, formų, spalvų. Kuo artesnis atrodė miestas, tuo tolimesni darėsi žmonės ir tuo labiau buvai su savim – kaip per klajones po Paryžiaus priemiesčių dykvietes. Norėjosi būti tik su savim, su savo nebylia tuštuma: lygu šiuo metu saulės išdegtas dangaus skliautas be debesėlio, lygu tu – be jokių liudytojų ir teisėjų.

       Nusileidęs švelniai nuožulnia pagrindine senamiesčio gatvele ir atsidūręs aikštėj, kurią neseniai, kai autobusas, tiltu peršokęs upę, paniro į platanų alėjos šešėlius, pravažiavo, įsuko į kavinę. Žmonių buvo menkai, didelėj lauko terasoj po skėčiais pabirai buvo apsėsti, aiškiai matėsi, atvažiavėlių, tik keli staliukai, bet kai peržengė slenkstį ir atsidūrė viduj, kur storos sienos saugojo vėsą ir keletas trumpom ar atraitotom rankovėm vyrų, be abejonės, vietinių, gėrė pastisą, skaitė šio krašto laikraštį, dar pora – už žalio stalo kaukšėjo biliardo lazdom, jam pasirodė, jog salė ir terasa – tai du savaime, be žodžių pasidalyti pasauliai: atvažiavėliai gal ir nesusizgribo, jog per tokią kaitrą maloniau viduj laiką leisti, gal norėjo sėdėti lauke, kad margaspalvę gatvę matytų, betgi net jeigu ir būtum susimanęs į vidų užsukti, kažin ar būtum išdrįsęs – tie keli vietiniai ir barmenas čia buvo tiek įsigyvenę į savo kasdienius įpročius ir susigyvenę vieni su kitais, tiek pritapę prie šitos erdvės, prieblandoj skendinčios, kad iškart būtum pasijutęs visiškai svetimas, išblokštas net iš savęs. O jis pats? O jis pats tokio svetimumo, tokio išblokštumo net pačiam iš savęs kaip tik ir ieškojo, šito jam labiausiai reikėjo – tartum būtų sirgęs liga, kuria persirgti nė nenorėjo. Bent kol kas.

 

       Galiausiai nerimauti nebuvo dėl ko – jis, atvažiavėlis, vietiniams buvo nė motais, jie į jį nekreipė dėmesio. Ko gero, tie žmonės buvo tiek įsišakniję į savo pasaulį ar per dešimtmečius tiek susitaikę su to kito, gretimo, pasaulio neišvengiama esatim ir pripratę prie jo, kad jis jiems nebetrukdė, buvo nė motais, taip didmiesčių žmonės nebejunta užteršto oro. Nuo įstrižai pasuktos kėdės atsainiai atsišliejęs į sieną, gurkšnojo šaltą rožinį vyną ir žiūrėjo. Žiūrėjo, kaip plačiai prasegiota marškinių apykakle vyrukas taikosi į biliardo rutuliuką, kaip barmenas į aukštą stiklinę ant gero šlako pastiso iš molinio ąsotėlio šliūkšteli šalto vandens ir žaliadugnė stiklinė nusidažo balzgana pieno rūko spalva, kaip vienišius senukas, užvertęs paskutinį krašto laikraščio puslapį, pasirąžo, dar ilgai sėdi, kiūto, kol pagaliau paprašo addition. Trumpam tarp vyrų įsimaišo ir moteris, ją išvydęs krūpteli, vos vos įsitempia, bet iš karto atlėgsta – ne, čia ne ta, dar ne ta. Moteris tik paprašo barmeno pirkinių vežimėlį pasaugoti, dar persimeta su juo vienu kitu žodžiu ir tučtuojau išskuba.

       Monotoniškai tebedunksi biliardo kamuoliukai.

       Barmenas šnekasi su vyru, prie baro gurkšnojančiu pastisą, tačiau jis per toli, kad girdėtų, ką jie ten kalba.

       Per didelę, nežinia, kiek laiko čia jau kabančią juodai baltą nuotrauką, vaizduojančią ano šimtmečio pradžios levandų kirtėjas, ropoja musė, paskrenda, nutupia, vėl ropoja. Lyg ko ieškotų, bet ko gi ji gali ieškoti?

       Jo akys pavirto filmavimo kameros objektyvu: jis žiūri, mato, tačiau – jokių jausmų. Viskas pro akis slysta, praslysta, iškart – užmarštis: jo akys – nieko nefiksuojanti filmavimo kamera. Filmavimo kamera be juostelės. Ir be jokių kitų dvidešimt pirmo amžiaus stebuklų, kurie padėtų įrašyti vaizdus.

       Ir kurių galų man prisireikė toliau trenktis? Būčiau galėjęs išsinuomot viešbučio kambarėlį, būčiau galėjęs miegot netgi miegmaišy kur nors užmiestyje ar kad ir čia, išdžiūvusios upės pakrantėj tarp kiečių a³ la belle étoile, dabar šilta, o ir kas gi mane kiečiuos užtiktų, net jei užpultų, ką iš manęs atimtų, jei aš nieko, ničnieko – nė pats savęs – nebeturiu; būčiau galėjęs ateit čia kasdien maždaug tokiu metu, šitą valandą, tokią pat tingią, mieguistą, kokia saulės atokaitoj ant palangės raivos katė; būčiau galėjęs lygiai taip pat, kaip dabar, atsišlieti į sieną už šito staliuko ir žiūrėti, žiūrėti. Iš pradžių jie manęs nebūtų pastebėję, kaip nepastebi šiandien, tik po kelių dienų gal būtų dėmesį atkreipę kaip į svetimą, nežinia iš kur atsiradusį daiktą, būtų pasišnabždėję: keistuolis, dar vienas keistuolis, ko čia kasdien?

       Dar vienas. Iš tiesų jautėsi vienišas, bet vienas nebuvo. Užteko savaitės, dviejų, kad ištisas dienas vaikščiodamas po Paryžių ir jo nykius priemiesčius įsitikintų, jog tokių kaip jis – tomis pat valandomis sukančių dažnai net tuos pačius maršrutus – ne vienas, ne du. Mes susitinkam – prasilenkiam, žvilgtelim vienas į kitą, jie turėtų prisiminti mane, lygu aš prisimenu juos. Bet mes, tarsi būtume davę amžinus tylos įžadus, niekada nesisveikinam, ką jau ten, kad šnektelėtume. Mes visi einam, einam ir einam. Kur? Ir kodėl? Į niekur. Kodėl? Paklauskite jų. O aš pats? Aš nežinau.

       Nieko apie save aš nežinau.

       Aš bijau išvyst save veidrody, bijau apžiūrėt savo kūną, aš bijau prie mėlynos riešo arterijos prispaust nykštį ir išgirst, kokiu ritmu plaka mano širdis. Tai, kas esu aš, kas many dedas, man yra tolimiau nei kraštai, kurių aš niekada nemačiau, niekada neišvysiu. Pats sau – tolimesnis negu mėnulis per pilnatį, kai šis taip priartėja, jog visi krateriai, plynės matosi, lyg būtų pieštuku apibrėžtos ir gelsvai angliuku rausvame fone papilkintos.

       Bet aš žinau, tiksliau – jaučiu, kad mes, vaikštinėtojai, sudarom bendruomenę – niekur, galbūt tik mūsų sąmonės metrikuos įregistruotą. Mes einam, einam, vis einam, ir mūsų bendruomenei priklauso net tie, kurie eina, bet niekada susitikę nebuvo.

 

       – Iškart jus pažinau.

       Vos į ją žvilgtelėjęs, vėl mintyse sušnabždėjo: geriau būčiau likęs čia, ko man prireikė trenktis toliau?

       Tai buvo kokių šešiasdešimties metų valdinga, ryžtinga, savimi pasitikinti ir, keista, tuo pat sykiu tvilkančio liūdesio smelkiama moteris. Sutartinis ženklas – apsirengusi ryškiai raudonos spalvos suknele, buvo teisi – net jei nebūtų priėjusi, jau iš tolo būtų pažinęs, kad tai ji; reikia paieškoti, jog rastum, kas mėgsta ir vilki tokio ryškumo raudonį.

       – Iškart, – vėl pasakė. – Nedaug kas po vieną čia atvažiuoja, vis porelės, vyrai ir žmonos, šeimos, draugai. O iš jūsų balso, jau kalbėdama telefonu supratau...

       – Bonjour, – jis kilstelėjo, padavė ranką, savo vardą pasakė.

       – Bonjour, – moteris kiek sutriko. – O aš Anne. Bet mes iš pokalbio telefonu jau pažįstami.

       – Kalbėtis telefonu ir susitikti – tai ne tas pat.

       – Žinoma, žinoma, – skubomis pritarė. Ir pamačius kuprinę, lyg perkarusį šunį subliūškusią ant grindų prie jo kojų, paklausė: – Daiktų – tiktai tiek?

       – Nieko aš daug neturiu. Ir nieko labai daug man nereikia.

       Vos ištarė, iškart susizgribo – ar ne per daug atvirai? Nors ką gi tokio pasakė?

       – Būna, kiti atvažiuoja savaitei, o į lagaminus visus namus susikrauna.

       Namus?

       Žvilgsnis staiga smigo į langą ir lyg karštis jo stiklą būtų išlydęs, tame degančiame stikle išsiliejo, išskydo: nieko daugiau nebematė – tik raibuliuojanti balta tuštuma. Ir vienas į kitą atsimušančių ir rikošetu į smilkinius atsidaužiančių biliardo kamuoliukų bumpsėjimas.

       – Ne, ne, nieko tokio, tiktai kaitra, – iškart atsipeikėjo. O gal ne iškart – juk pastebėjo.

       – Taip. kaitra. Ir sausra. Jau pusantro mėnesio, kai nė lašo lietaus. Net ir mums, pripratusiems... Bet gal eisim? – nebaigė sakinio, lyg būtų kažką ūmai prisiminusi. Iš tikrųjų prisiminė, veikiau susizgribo: – Pažinties proga galėtume po stiklą išgerti, bet pakentėkit, kol nuvažiuosim – Elizabeth laukia mašinoj. Ant pačios saulės – neradau šešėlio, kur pastatyt...

       – Ačiū, aš neištroškęs, štai – ką tik baigiau, – parodė į taurę.

       Ji žengė pirma, jis – jai iš paskos.

       – ...nė vienos net mokamos vietos, – tęsė, lyg nebūtų nutilusi, – visada taip rugpjūtį, kai privažiuoja daugiausia turistų, kamščiai, grūstys, gerai, kad šiokiadienis, o matytumėt, kas čia dedas savaitgaliais, ypač šeštadienį, šeštadienis – turgaus diena, žmonių maišalynė iki antros valandos po pietų... – bėrė vis atsisukdama, aplenkdama žalia gelumbe apmuštą stalą, praeidama barą, rankos mostu atsisveikindama su barmenu ir pastisą geriančiu vyru, stumdama stiklines duris, dar sparčiau žingsniuodama per terasą link atviros aikštės, kur saulės šviesos nebeužstojo nei per visą kavinės ilgį nuleista drobinė pastogė su vieni per kitus šokinėjančiais baltais ir mėlynais dryžiais, nei lygiai taip pat dryžuoti plačiai išskleisti skėčiai – tarsi saulės šviesos jai nelyg oro staiga būtų pritrūkę.

       Elizabeth laukia mašinoj.

       Elizabeth? Kokia dar Elizabeth?

 

       Siauras keliukas suko į kairę, krypo į dešinę, kilo į viršų, leidos žemyn, bet leidos žemyn vien tik tam, kad po posūkio užkoptų dar aukštėliau ir atvertų tolydžio platesnį vaizdą į slėnius, violetinius levandų laukus ir ten, toli toli, lyg iš lėktuvo skrydžio matomas žemumas, kantriai brandinančias vynuoges; retkarčiais šmėstelėdavo rodyklės, kviečiančios į užeigas ir restoranus, pavienės sodybos ar vilos, Anne sakė, kad jų yra daugiau, tik jos apsodintos taip, jog jų nesimato, todėl tik atrodo, kad vietovė taip retai apgyventa. Važinėti kalnų keliais moteris buvo įpratusi, mašina šasčiojo, lyg pati būtų žinojusi kelią, ir galbūt nuo įspūdžių gausos rodėsi, jog vaizdai vieni kitus keičia vis didėjančiu pagreičiu, čia – virš tavo galvos pasvirusių uolų grėsminga ūksmė, čia vėl – neaprėpiamas dangaus mėlis, kurį smelkia vakarė šviesa. Toji šviesa, į kurią jie vis iš kalnų ir uolynų paunksnių išnerdavo, jį vėrė tarsi geluonis – tyra, gryna iki skambesio, vis keičianti atspalvį nelygu aukštis ir kampas, kuriuo kelias kilo į dangų, ji ramiai, nebyliai, vos juntamai liūdna sklido, kiek akys užmato, širdį sklęsdama neužsklendžiamu ilgesiu. Galbūt dėl to ir dingojosi, kad kažkas tavyje nerimsta, išsiveržti norėtų, o išsiveržti negali. Ir jeigu ne Elizabeth žvilgsnis, kurį be perstogės juto smingant į nugarą...

       – Tai mano dukra – Elizabeth, – praverdama mašinos dureles tarė Anne. – Labai nepavargai, ma chérie, tikiuosi, per ilgai neužtrukom?..

       Ant užpakalinės sėdynės susigūžusi Elizabeth liūdnai šyptelėjo.

       Anne buvo liūdna, tik liūdesį slėpė, Elizabeth buvo liūdna, bet liūdesio neslėpė. Jos abi buvo liūdnos, lyg liūdesys persiduotų iš prigimties kaip liga, iš kartos į kartą paveldima.

       O gal jam tik taip pasirodė...

       Vieniša moteris išnuomoja... keturiasdešimt kvadratinių metrų... visi patogumai: virtuvė, vonia... lauko baseinas...

       Kodėl neparašė, kad yra Elizabeth? O kodėl būtų turėjus? Juk Elizabeth – ne inventoriaus dalis.

       Žmonėms, turėjusiems atvažiuoti, kažkas nutiko, jie atsisakė paskutinę minutę, suprantama, jums vienam per brangu, gal ir galėčiau truputį nuleisti, bet, žinote, sezono metas, o namus išlaikyti čia ne taip paprasta, tad tenka nuomoti, kad nors kiek dėl kasdienių reikmių prisidurtum ir už netikėtus remontus, tegul smulkius, apsimokėtum, o dar šildymas žiemą, aišku, galėčiau palaukti, norinčiųjų atsirastų, bet jūs paskambinot pirmas, o mano taisyklė: pirmenybė pirmiesiems, bet sakau, labai daug nuleist, nors jūs vienas...

       Galiausiai susiderėjo.

       Ir vos padėjo telefono ragelį – ar gerai padariau?

       Bet dūlinėjimai po Paryžių ir jo dykvietes jam jau buvo įgrisę, kiek gali minti kelius, kiekvieną rytą prasidedančius ir kiekvieną vakarą pasibaigiančius toje pačioje mansardėlėje, kuri jo ištikimai laukdavo tarsi kampe susigūžęs balandis: pareis, nepareis? Akligatvis. Norėjosi pratęsti šį kelią, gatves paversti į greitkelius ar geležinkelio bėgius, ką išgyveno čia, išgyventi kitur, galbūt dar aštriau. Norėjos dar labiau rupiu smėliu aitrinti žaizdą, kuri nežinia, dėl ko vėrėsi...

       – Vis daugiau vokiečių, anglų, olandų, prancūzams šios vietos jau – ne pagal kišenę. Nuvešiu į turgų šeštadienį, pamatysite, kiek čia svetimšalių. Iki šeštojo dešimtmečio visi iš čia bėgo į Paryžių, kitus didelius miestus, paskui įsikūrė keletas menininkų, pradėjo namus pirkti kiti, tada čia viskas buvo neišpasakytai pigu, galiausiai pasidarė mada. Bet iš tiesų šičia gražu, ar ne?

       – Labai gražu.

       – Ilgainiui pripranti ir nebepastebi. Dėl to man ir patinka važiuot pasitikt, ypač tų, kurie šiuose kraštuose dar nebuvę. Viską pamatai jų akimis, viską pamatai tarsi iš naujo.

       Būtų norėjęs pasakyti, kad ekskursijų vadovas į skelbime išvardytas paslaugas neįrašytas, tačiau neišdrįso. Jautėsi pats sau pasispendęs žabangus: buvo akivaizdu, kad ne taip lengva bus šios moters globos atsikratyti. Ne iš tų, kurios nuomotų dėl pinigų ir tave ramybėj paliktų. Vienatvė, liūdesys ar dar kas nors, nuo ko ji atsitiktinėmis, trumpalaikėmis, nenumatomomis pažintimis ir nesibaigiančiu savo tauškėjimu norėtų pabėgti. Šįkart jai nepasisekė. Įkliuvęs ir sykiu niekuo dėtas, bet kaltas.

 

       Paskui atrodys, jog nė kiek nenustebo, kad iš anksto žinojo, jog kitaip būt negalėjo – it gyvatėlė pravinguriavusi siaurom kaimelio gatvelėm, stačiu duobėtu laukų keliuku nusileidusi ir pro kiemo vartus įsukusi mašina sustojo prie pat vežimėlio.

       – Ne, ne, nereikia, – mostelėjo moteris, kai pats nepajuto, kaip, iššokęs pro dureles, puolė joms padėti. – Mes jau įpratusios.

       Buvo įpratusios – Elizabeth, motinai vos prie peties prisilietus, regis, be jokių pastangų slystelėjo į vežimėlį, ir vos jame atsidūrusi, rankomis ėmė sparčiai sukti ratus. Tučtuojau ir pradingo – pravažiavusi figos paunksnę, pasuko už kampo. Lyg būtų gėdijusis.

       Anne nieko nesakė, jis nieko neklausė.

       Kas galėjo pamanyt, jog taip bus, bet kai pamatė, negalėjo įsivaizduot, kad kitaip būti galėjo – atrodė, jog vos Anne ištarė Elizabeth, jo akyse stojosi šis vežimėlis. Atrodė, kad išgirdus Elizabeth vardą, jį sutrikdė ne tiek dar vieno žmogaus buvimas namuose, kuriuose jis tikėjosi rasti vienatvę ir atskirtį, kiek negalia, kurią pajuto it tiltą, jungiantį motiną ir dukrą. Atrodė, kad dar Paryžiuj žinojo, kad šitaip bus.

       Juk dažnai taip ir būna – kai atsitinka kas nors, regis, kad tai neišvengiamai atsitikti turėjo.

       Kad atsitiktinumai tik taip ir niekaip kitaip susidėliot negalėjo.

 

       Vakarieniauti drauge, kiek mokėjo mandagiau, atsisakė.

       Dabar stovėjo kambary antrame aukšte prie lango ir žvelgė, kaip Anne kieme dengia stalą, dviem žmonėms aiškiai per didelį, kaip tiesia staltiesę, kasdienei vakarienei lyg ir per puošnią, kaip dėlioja lėkštes, taures vynui, peilius, šakutes. Kaip eina į vidų, kaip grįžta tapenadų lėkšte nešina, kaip įpila vyno Elizabeth, sau, valgo. Beveik nevalgo – iš didelės lėkštės paima tik po vieną užtepėlę ant paskrudintos duonos riekelės, kramsnoja mažyčiais kąsneliais, užsigeria vynu. Smulkutės naktinės plaštakės spiečiais lekia į laukan išneštos halogeninės lempos šviesą, į lempą bloškiasi, krinta. Juodvi tyli. Ilgai sėdi. Anne atsistoja, vėl eina į vidų, išneša didelį padėklą, sidabruojančiu mėnulio šviesoj, ant to padėklo – žuvis, kurios vardo jis nežino ar kuri per toli, kad ją atpažintų. Iš pradžių perpjauna nugarą, paskui – rėžis per šoną. Supjausto į gabaliukus. Du gabaliukai Elizabeth, du gabaliukai sau. Gal norėtum citrinos? Elizabeth purto galvą, motina vidury stalo padeda dubenėlį su geltonom skiltelėm, tada dukra pasilenkia, ištiesia ranką, paima vieną.

       Jis atsišlieja nuo lango krašto, sukasi, nugara atsiremia į sieną. Ilgai stovi nekrustelėdamas. Paskui aukštielninkas išsitiesia ant lovos.

       Viskas yra neviltis. Viskas yra begalinis kartojimasis. Mums skirta per daug labai greit bėgančio laiko, su kuriuo mes neturim ką veikt. Kiekviena diena prabudus – kaip ežeras, kurį nežinia, kaip perplaukt reikės, o savaitės, mėnesiai lekia, kad nė mirktelt nespėji.

       Mes turim save ir lygiai taip pat mes neturim kur savęs dėt. Visiškai nebūt jam nesinorėtų, tačiau jam norėtųsi būti migla, sklendžiančia tarp žmonių ir daiktų. Niekur nebūti ir būti visur, nieko nedaryti, niekur nedalyvauti, bet viską jausti, žinoti, aprėpti – iki laikų pabaigos.

       Mes turim vieni kitus, bet nežinom, ką vieni su kitais veikt. Mes plakamės tarsi švendrės saulės įkaitintam ore vieni į kitus, tardamiesi, kad turim kažką padaryt, nesgi negalim šičia būti tik šiaip, o ežero bangos teliūskuojas į pašaknes, neleidžia nuo jų atsiplėšt.

       Kodėl mes kankinam vieni kitus? Ir patys save?

       Citrinos skiltelė prie dviejų gabaliukų žuvies ant lėkštės, kurią nutvieskia halogeninės lempos šviesa.

       Stojasi, vėl eina prie lango.

       Juodvi sėdi ir tebetyli. Aukštame danguje labai daug žvaigždžių. Mėnulio delčia jau perkopusi bažnyčios varpinės bokštą. Ant padėklo – vos pradėta valgyt žuvis, šalia – nuo mėsos atskirtas kaulas su uodega ir galva. Iš viršaus žiūrint, tarsi natiurmortas.

       Galbūt nesikalba todėl, kad junta jo žvilgsnį?

       Paskui kiekviena iš savo pakelio prisidegs po cigaretę, rūkys, irgi tylėdamos, o jis pamanys, kad žmonių, kuriuos vadiname artimaisiais arba draugais, turime nedaug. Jiems išsaugoti reikia pastangų. Ilgėliau neatsakyk į jų ženklus, arba neduok jiems ženklų, ir jie dings. Nebeprisiminė, kiek laiko nešnekėjo nė su vienu iš jų – nekėlė telefono, neatsakinėjo į elektroninius laiškus. Nesimatė. Ir gijos sutrūko. Šį akimirksnį artimiausi jam žmonės pasaulyje buvo jos, Anne ir Elizabeth, tos dvi moterys, sėdinčios apačioj už joms dviem per didelio stalo. Bet kaip jos gali būti artimos jam, jeigu jos tokios tolimos viena kitai? Nelyg indai, kuriuose tas pats liūdesys, bet stikliniai vamzdeliai lygiagretūs iki begalybės.

 

       Atsikėlęs ir išėjęs į kiemą supras, kad dienai laimėti reikės paaukot rytą – stalas pusryčiams jau buvo padengtas.

       – Jeigu norite užsibaltinti kavą, tuoj iš šaldytuvo pieno atnešiu. Karštis toks, kad lauke iš karto sugyžta.

       – Ačiū, nereikia, aš geriu juodą. Pieno nemėgstu.

       – Labai jau prancūziški pusryčiai, – pusiau ragindama, pusiau teisindamasi, įdegusia ranka apvedė cukrinę, dubenėlį uogienės, sviestinę, krepšelį su paskrudinta duona. – Bet jeigu norite ko stipriau…

       – Ne, ne, tikrai visko užtenka. Ačiū. Per pusryčius beveik nieko nevalgau.

       – Neįtikėtina, Paryžiuj vėl lyja. Per radiją pranešė.

       – Paryžiuj šią vasarą lyja be perstojo. Lyja ir lyja, – atsakė kilstelėdamas akis į dangų, vaiskų ir tuščią.

       – Taigi, – atsiduso taip skaudžiai, lyg tas už šimtų kilometrų pliaupiantis lietus ir jai būtų iki kaulų smegenų įkyrėjęs. – Ir kiek patylėjusi atsiprašomai: – Atleiskite, šiandien kaip tyčia daug reikalų, neturėsiu laiko jūsų po apylinkes pavažinėti. Nebent lig miestelio pamėtėti galėčiau.

       Tai jau taip.

       – Ačiū, nereikia. Aš mėgstu keliauti pėsčiom.

       – Pėsčiom?

       – Taip, pėsčiom. Dešimtis kilometrų perdien galiu nueiti.

       – Betgi toks karštis. O ir atstumai…

       – Kuo karščiau, tuo man smagiau. Kai pradedu eiti, sustoti nebegaliu.

       Švelniai piktdžiugiaujant apsibrėžt kreidos ratą...

       – Mūsų laikais žmonės beveik nebevaikšto.

       – Aš nė vairuoti nemoku.

       – Nemokat vairuoti?

       – Nemoku.

       – Kodėl?

       – Bijau. Ir man patinka vaikščiot pėsčiom.

       Ratas apsisuko, ji vėl atsiduso.

       Šiandien vilkėjo mėlyna berankove suknele. Tokia ryžtinga ir pasitikinti savimi nebeatrodė. Veikiau dar liūdnesnė. Nors šį akimirksnį jam dingtelėjo, kad tai buvo ne liūdesys, kaip vakar sau sakė, bet kažkas, kam įvardyti žodžio nerado. Bent kol kas.

       Lyg stovėtų su ta mėlyna suknele ant liepto virš prarajos. Kasdienybė – turėklai, už kurių jai iš paskutinių jėgų dar pavyksta laikytis.

       Bet ar visiems mums, ar su visais mumis – ne tas pat?

       – O Elizabeth? – nejaukiai pasijutęs dėl to lengvo erzinimo, kurio ji galbūt visiškai nepajuto, pasiteiravo. Ir iškart susizgribo, kad nederėjo.

       – Elizabeth? – pakėlusi akis, pervėrė tokiu žvilgsniu, jog net šiurpuliukai nubėgo per nugarą. – Elizabeth visada lovoje pusryčiauja.

       Paskui ilgai tylėjo. Ant lėkštelės statomas puodukas trinktelėjo taip skardžiai, kad vos nesudaužė viso šio trapaus rytmečio.

       – Atsiprašau.

       – Už ką? Tai – akivaizdu. Ji nelaiminga nuo pat vaikystės.

       Būtų turėjęs darsyk atsiprašyti, nes anas atsiprašymas išsprūdo už nevykusiai pastatyto puoduko džergžtelėjimą į lėkštelę.

       Tik ką reiškia – nuo vaikystės? Iš prigimties? Ar vėliau kas nors atsitiko?

       Tačiau ar dabar ne vis tiek?

       – Galėčiau pasiūlyti?

       – Ačiū, turiu.

       Bet paėmė prisiminęs, kaip kiekviena išsitraukia iš savo pakelio.

       Pūtė dūmus, dūmai beveik nesisklaidė. Tik palaipsniui dilo giedrame, jau dabar karštame ore. Nebežinojo, ką jai sakyti. Ji irgi tylėjo.

       Staigiai sutraiškė cigaretę, nors buvo likęs dar trečdalis.

       – Ar galėčiau pasinaudoti baseinu?

       Kažkodėl atrodė, kad reikia sakyti „pasinaudoti“, o ne „nusimaudyti“.

       – Žinoma, viskuo, kas yra namuose, galit naudotis. Svetaine taip pat. Jeigu panorėsite pažiūrėt televizorių, pasišnekėt, šiaip pabūt.

       Tai jau taip.

       – Ar galėčiau visiškai nusirengęs?

       Kažkodėl nedrįso pasakyti „nuogas“, kažkodėl atrodė, kad reikia sakyti „visiškai nusirengęs“.

       Vėl pažiūrėjo tiesiai į akis, bet žvilgsnis nebebuvo nei veriamai atviras, nei skaudus, veikiau staiga nuo nieko pavargęs.

       – Žinoma, kaip tik tam ir apželdinom tujom nuo kelio, o iš kitos pusės uolos tokios aukštos, kad nesimato. Kai po vieną, visi čia nuogi maudosi. Rankšluosčių rasite ant šezlongų šalia baseino, visi švarūs. Išsirinkite. O va ten, tarp dviejų tuopų – hamakas. Labai malonu išsimaudžius.

       – Ne, ne, palikit, – pasakė, pamačiusi, kad taikosi kraustyti stalą. – Atvažiuos Alice ir sutvarkys viską.

       Alice? Kokia čia dar Alice?

       Bet šįkart tučtuojau susizgribo, kad tai – namų tvarkytojos vardas.

       Juk ne iš tų, kuri pati tvarkytų namus.

       Nors jai ir reikia kuo tvirtesnių kasdienybės turėklų.

 

       Gulėdamas ant nugaros žvelgė į dangų, kurio vieną paraštę brėžė tujų alėja, o kitą – banguojanti, banguojanti, paskui staigiai žemyn sminganti plikos uolos ketera. Vanduo po nakties dar nebuvo spėjęs įšilti – atrodė, kad jo gaivi žydruma smelkias į kūną ir atveria odos poras, kurios štai tik dabar pradeda busti. Dangus buvo toks giedras, jog neatsispindėjo vandenyje, vanduo buvo toks stingliai ramus, jog dingojosi esąs ant žemės prisiūtas dangaus lopinėlis – nuo tos giedrumos ir ramybės net smilkiniuos spengė. Tik savo krūtinės ataidus girdėjo, tačiau atrodė, kad alsuoja ne jis, o visa, kas buvo aplinkui: ši terasa, medžiai, kalnai, per tuos kalnus vinguriuojantys keliai ir takai. Viskas gaubės į jį ir viskas skleidės iš jo: trumpas paliaubų akimirksnis, kai išgyveni taiką su kūnu ir su tuo, kas aplink. Žinojo, kad tokia būsena ilgai nesitęs, kad visa netrukus suduš, ir, baugindamasis sutrikdyti šią trapią veidrodinę pusiausvyrą, beveik nejudėjo, tik gulėjo ištiesęs rankas – sakytum, tarpininkas tarp dangaus ir vandens.

       Paskui trinktelėjo vienos, antros durelės, pasigirdo variklio burzgimas, padangų slystelėjimas žvyruotu taku; netrukus – andainykštė tyla.

       Atsisėdo ant baseino laiptelių, ant pečių užsimetė rankšluostį.

       Dabar vienas, jau vienui vienas.

       Kirbtelėjo pasalūniškas noras apeiti namus, apžiūrėt visus kambarius, juose esančius baldus ir daiktus, trumpam likusius be šeimininko, ir tuo pat metu knietėjo kuo greičiau ir toliau sprukti iš čia, kur, kaip ta naujoji stotis Provanso laukuos, jautėsi visiškai svetimas. Išmestas. Ant jūros kranto. Kur tik vandens plakimasis smėlin, dumbliai ir akiračio linija, begalinė ir tuo pat metu palaipsniui skliaudžianti, kaip kad sukui apsukui kaulinis kiaukutas galiausiai užskliaudžia išgąsdintą sraigę.

       Kas mane gąsdina? Ko aš bijau?

       Atsisuko, už nugaros nieko nebuvo.

       Tik namas raudonų čerpių stogu, priestatas po priestato sulipdytas prie akmeninės piemenų trobelės, kurių, apleistų ir apgriuvusių, retkarčiais dar pamatys eidamas ar važiuodamas šio krašto keliais; tik terasa, kurios ribą žymėjo levandos ir nuo kurios vėrėsi vaizdas į kalnus; tik kedras, žemaūgė pušis, kiti medžiai, kurių jis nepažino. Krūmai ir gėlės. Veja, per kurią aukštyn nuo baseino veda laiptelių kirčiuojamas takas.

       Ir – nė gyvos dvasios.

       Tačiau atrodė, kad kažkas jį žvilgsniu smelkia. Verte veria.

       Pabėgt.

       Staiga tik noras pabėgt.

 

       Tvoskė karštis, o jis ėjo ir ėjo.

       Vingiuotu keliu iš kaimelio nusileidęs į miestą, užsuko į tą pačią kavinę aikštėj prie tilto, iš kurios vakar jį pasiėmė Anne. Vėl užsisakė rožinio, vėl atsišliejo į sieną prie to pačio staliuko, nuo kurio matėsi nuotrauka su ano amžiaus pradžios levandų kirtėjom. Žmonių buvo dar mažiau negu vakar, tik dabar pastebėjo, kad virš nuotraukos kabantis laikrodis nėjo, betgi pats daiktų stingulys, o ir barmeno ramybė bylojo, kad tokie visi rytmečiai šioj kavinėj. Artėjant vidurdieniui, klientų rasis daugiau, per pietus jų prigužės, paskui apmažės, vakarop subumbsės kamuoliukai, kas nors iš barmeno pažįstamų užeis išgerti pastiso, saulei pasisukus ir terasą apgaubus šešėliui, čia, viduje, žmonių turbūt išvis nebeliks, strazdanotai padavėjai, kuri dabar beveik neturi ką veikti, reikės bėgioti į lauką. Kaip buvo vakar, taip yra šiandien, taip bus rytoj. Iki rudens. Kitą vasarą viskas iš naujo.

       Niekas nesikartoja ir visą laiką viskas tas pat.

       Būdavo, vos prabudęs, jausdamas, kaip pro dar užmerktas blakstienas nedrąsiai, tarsi bijotų išgąsdinti, pradeda skverbtis šviesa, regi, kaip ranka atkelia antklodės kraštą, kaip basa koja stojasi ant kilimėlio, kaip į kavinuko dugną atsimuša čiaupo srovė... Beviltiškai laukdamas, kad kas nors ims ir staiga pasikeis, kad užuolaida plyš ir ši aušra pagaliau išskleis kitokią dienos perspektyvą, kad save nelyg veidrodis daiktus ir veidus atkartojantis laikas skils, viskas pažirs, ir atsivers įtrūkis, proskyna, takas, vedantis, kur dar nebūta, mato patį save, rengiasi, rieškučiomis prausiasi, geria ką tik užsiplikytą kavą, žvelgia pro langą į tolyn nusidriekiančius stogus su raudonais kokliniais kaminėliais, kai vėl atsisuka į žvilgsnio ir rankų nuzulintus baldus. Stinglius, nebylius. Kai pakelia telefono ragelį. Surenka Marie numerį. Vėl padeda. Vėl surenka. Girdi pypsėjimą, ilgą iki begalybės. Tarsi viską regėtų per vienodumo klampinamą ir vis labiau akių vokus spaudžiančią miglą, tirštėjančią, kaip tirštėja ir sunksta medus, kartais užsnūsdavo, kad paskui, jau iš tiesų prabudęs, pasijustų nevykusiu aktorium, atidėjusiu niekados nepatenkinto režisieriaus įkyriai reikalaujamą pakartot sceną. Neįmanoma prisimint, ką pamiršai, bet kaip užmiršt, ką prisimeni?

       Ilgai sėdėjo kavinėje, joje ilgai sėdės ir rytoj. Kaip šiandien žiūrėdamas į nuotrauką su levandų kirtėjomis, į trikampin sustumtus baltus kamuoliukus ant žalia gelumbe apmušto stalo, į gipsines vynuogių kekes lubų apvadų kampuose ir apie šviestuvus, į laikraščius prie tuščių stiklinių ant baro.

       Kol galiausiai susitaikai su tuo, kad kitaip būti negali.

       Ir pradedi eit.

       Vaizdai keitė vaizdus, žingsniai kartojo žingsnius – jis ėjo ir ėjo. Lyg viskas, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų susilydę į vienintelį gebėjimą eiti, arba lyg iš visko, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų likęs tik vienintelis gebėjimas eiti, monotoniškais žingsniais matavo atstumus ir reljefą piešdamas šių vietovių žemėlapį, kurio niekam, nė jam pačiam nereikėjo. Kadangi viskas čia buvo jau daugybę sykių išmatuota, suskirstyta, įvairių reikšmių spalvom nuspalvinta. Tų žemėlapių tiek ir tiek pripiešta. Dar vienas?

       Bet vis tiek ėjo. Aš nežinau, gal iš tų mano ir visų mūsų pasikartojančių patirčių kažkas klostosi, gal jos, nelyg vandens gyslos, smelkias per saulės iki neįmanomo tvirtumo išdegtą molį, jį pamažu, vos vos, po colio luistelį, bet vis tiek skaldo, trupina, kad galiausiai, vienos su kitomis susiliejusios, neregėtą galią įgavusios, molį, tarsi žaibas pajuodusį dangų visai perskeltų, sutrupintų ir ištrykštų, plūsteltų, įsilietų į jūrą, kurioje kelius rodytų jau tikrõs – nei sau, nei kitiems nemeluojamos – prasmės kompasai, kompasai, kurių rodyklės po tūkstančio, daugelio tūkstančių metų po mūsų gyvensiančius ves į tolimesnes platumas, gal jose pagaliau atsiskleis, kam reikėjo šio nuovargio, kam reikėjo viso šito begalinio kartojimosi, šitos – negirdimai verčiantis šimtmečių maldaknygės puslapiams – milijardų balsų kartojamos kasdienybės litanijos; gal mes, dešimčių, šimtų tūkstančių metų ratą apsukę, vėl sugrįšime prie to paties vandenyno, kuris mus išsūpavo ir kurio bangos jau tada mums kuždėjo, gal ir dabar kužda didžiosios paslapties įminimą, tik mes, į savo pačių sukeltą triukšmą panirę, nieko negirdime? Ir nematome. Gal šito begalinio kartojimosi reikia, kad ištobulėtų mūsų klausa? Ir rega.

       Tik ar tu tiki pažanga?

       Siaurom vingiuotom gatvelėm kelias dienas kops link pilių, tvirtovių, bažnyčių, stovinčių šimtus metų, mačiusių, ko mes nematėm, ir matysiančių, ko mes jau nematysim, mus pasitinkančių, mus priimančių, tačiau į mus žvelgiančių iš atsainumo aukštybių, kaip kad mes žvelgtume į skruzdėlyną, po mūsų kojom po šapelį suneštą; net ir tie maži jaukūs Provanso namukai, išpuoselėti ir išgražinti, atrodė abejingi ne tik jam, prošal einančiam, bet ir šeimininkams, juose gyvenantiems ir jais besirūpinantiems, – jų akmeninės širdys žinojo, kad prisirišti negalima. Liūdesys ateina iš neišsipildymo, arba netekties, akmenys, mūrai nieko nesitikėjo ir nebijojo nieko prarasti, jie buvo, ir tiek. Jam irgi norėjosi būti, ir tiek.

       Bent kol kas.

 

       Stovėjo ant terasos krašto ir žvelgė į gyvenviečių trupinius, kalnagūbrio raukšlėse kitapus slėnio pažertus. Tos šviesos iš tiesų atrodė nelyg spindintys trupiniai, nuo pasibaigusios dienos stalo nubraukti, saujomis tai čia, tai ten paberti. Jau buvo išmokęs tų miestelių vardus ir mintyse juos kartojo, kaip kad užvertęs galvą į dangų ir atpažinęs žvaigždynus, tarsi stropus mokinys astronomijos mokytojui pats sau juos šnabždi. Dar niekada nebuvo matęs tiek ir tokio ryškumo žvaigždžių – Anne sakė, kad čia visada taip rugpjūtį. Pasukus akis nuo kalnų ir pažvelgus aukštyn, jos atrodė artesnės, negu kaimeliai. O kiek šimtų, tūkstančių šviesmečių nuo jų sklindantys spinduliai skriejo, kol štai šį akimirksnį tavo vyzdžius pasiekė? Kitos gal jau iš viso užgesusios.

       ...Tai buvo žiedas, panašus į nužydėjusios pienės. Tik daug kartų didesnis. Jis, daugybės skėtinių šluotelių į baltą rutulį išgaubtas, išdidus ir sutrikęs, nes nė pats nežinojo, kaip nei sodintas, nei sėtas čia atsirado, baltavo ant aukšto koto be jokio lapelio ir kiekvienąsyk, dvelktelėjus menkiausiam vėjukui, drebino širdį – atrodė, kad ims ir pažirs, arba jį laikantis stiebas nulūš. Atmintyje šmėstelėjo baltapūkis traukiny matytas vaikas.

       – Et cette plante... Comments s'appelle-t-elle? – paklausė šį rytą.

       – Cosmos, – atsakė Anne.

       Kosmosas?

       – Iš tikrųjų ne kosmosas, tai aš jį šitaip pakrikštijau. Kosmosai – tai tos mažos gėlytės plonais plevenančiais žiedlapiais, ana va ten žydinčios. Aš jas vadinu kosmosiukais. Nors iš tiesų šiuo vardu kiekvieną gėlę, kiekvieną augalą pavadinti galėtum. Bet šis princas – tai jau tikrai kosmosas. Tik pažiūrėkit, kokia tobulybė.

       Pasilenkė, neliesdamas plaštakom apgaubė. Blizginamas mėnesienos, žiedynas tviskėjo sidabrine šviesa. Rutulinės simetrijos įsikūnijimas, tuo pat metu standus ir irus, menkiausio prisilietimo suardomas, jis spinduliavo liūdnu žemiško grožio pasmerktumu. Žvelgiant į jį, viskas staiga pasirodė be galo trapu: šis jauno mėnulio nutviekstas sodas, nuo terasos tolyn nusidriekiantis slėnis, kitapus jo iškilę kalnai, tos dulksvos žaltvykslės, kurių spiečiai buvo kaimeliai. Ir kad ir kiek stengtumeisi, neišsaugosi šito biraus sidabruojančio nėrinio, iš kurio ryt poryt teliks tuščias žiedsostis, taip atrodė, kad ir kiek stengtumeisi, neišsaugosi nei šito sodo, nei terasos, nei kalnų, nei šviesų, kurių spiečiai buvo kaimeliai: kadangi viskas yra nuolatinis irimas, kadangi viskas yra neišvengiamas slydimas į pabaigą. Dingojosi, kad kiekvienu ūmai it styga įsitempusio, paskui lygiai taip pat ūmai atsipalaidavusio kūno plaukeliu junta, kaip vysta gėlės ir džiūsta jų šaknys, kaip aiži uolienos ir pamažu smenga už nugaros stūksančios prabangios vilos, jo laikinų namų pamatai, kaip blunka spalvos, byra smėlis ir dūla prieš jo akis nusidriekęs Liuberono kalnynas, kaip senka požeminiai vandenys, kaip vis lėčiau kyla syvai senstančio sodo medžių kamienais – kaip visa, kur tik pažiūrėsi, negirdimai, nematomai dyla ir nyksta: mums tik atrodo, kad viskas tęsis be galo.

       Ausyse vėl suskambo Wong Kar-Wai filmo muzika.

       Dabar dangus sukosi. Kaip anuomet, kai vaikystėje naktį atsiguldavo vidury pievos. Kiek metų naktį lauke aš nebuvau išsitiesęs aukštielninkas ir nežiūrėjau į dangų? Turbūt nuo tada, kai buvau vaikas. Ir pamiršau, kad tereikia atsigulti aukštielninkam ir dangaus skliautas ims suktis. Kaip tikriausiai nebeprisimenu daugybės kitų vaikystės stebuklų. Kadangi išmokau, jog taip būti negali.

       Suaugti – tai išmokti, jog taip būti negali? Nors iš tikrųjų suaugęs niekad nesijautė. Galbūt tik pavargęs. Šiek tiek. O gal ir labai. Kaip vis labiau pavargę būti atrodė daiktai. Jo ir ne jo. Visi, su kuriais susidurdavo, prie kurių prisiliesdavo, kurie tiesiog buvo aplink.

       Tiesą sakant, nė nežinojo, ką reiškia suaugti. Galbūt pradėjo jausti, ką reiškia senti. Vis mažiau džiaugsmo liesti. Vis mažiau džiaugsmo užuosti. Vis mažiau džiaugsmo skanauti. Vis mažiau džiaugsmo girdėti. Vis mažiau džiaugsmo regėti. Vis mažiau džiaugsmo atspėti. Vis mažiau nuostabos.

       Ir vis mažiau akimirkų kaip štai ši.

       Žvaigždynai sukosi, ausyse skambėjo Wong Kar-Wai muzika, o jis gulėjo aukštielninkas ir juto, kaip į jį iš dangaus, tarsi iš didžiulio krištolinio piltuvo, srūva palaima. Toji palaima, kai raumenų skaidulos atsipalaiduoja ir nebedega troškimu eiti, jį jau nualinusiu, toji palaima, kai laiko nebeketvirčiuoja nei sekundžių, nei minučių, nei valandų rodyklių sukimasis ir praeitis, dabartis, ateitis susitelkia į mažytį gyvsidabrio rutuliuką, virš amžinybės bedugnės pakibusį, toji palaima, kai nebelieka ribų tarp tavęs ir tavojo kūno, ir to, kas aplink ir kas galbūt yra šiek tiek daugiau nei paprasčiausia kasdienos užmarštis. Lyg visą erdvę akytų nematomų vargonų vamzdynai, girdėjo jį gaubiančios tamsos tylą – be pradžios ir be galo, vienodą ir abejingą. Traukiančią į nežinomybę, bet nebauginančią, kaip nebegąsdina niekas, kai susitaikai su neišvengiamybe. Ir dar žinojo, kad jį šiuo metu saugo kosmosas, rutulinės simetrijos princas. Tai kas, kad ryt, poryt jo nebeliks.

       Atsistojo, vėl pasilenkė. Tarsi akimis būtų įmanoma vystančius, blunkančius, senstančius daiktus susiurbt į save, staiga panūdo įsižiūrėti į kiekvieną šio žiedyno ašelę, iš jų išsišakojančius smulkius skėtukus, mažiausią tų skėtukų narelį – susirinkti visas iki vienos detales ir, atminties raktu užrakinus, išsaugoti savyje, kad tuomet, kai šis trapus darinys bus suiręs, kada panoręs galėtum jį lyg iš skrynelės išimti ir vėl kaip dabar pamatyti, plaštakom neliečiant apgaubti. Būti kartu. Be žodžių kalbėtis. Vienas kitą suprasti. Lygu įsižiūrint, į kiekvieną gyvą ir negyvą daiktą akimis įsismelkiant, susirinkti, savin susigaubti visą šią naktį: paslapties skliaudžiamą sodą su visais jo medžiais ir krūmais, ir gėlėmis, kiekvieną žiedelį levandų, terasos pakraštį brėžiančių; vienišą dunksantį bažnyčios varpinės bokštą, uolas, į vis aukštesnius kalnus kopiančias, – kad ir po daugelio metų galėtum į šį peizažą įžengti ir tai, ką patiri šiuo metu, iš naujo patirti. Nuo kosmoso akys nukrypo prie kosmosiukų, paskui nelyg dvi muzikantės, nė vienos natos praleisti negalinčios, slydo per žolės partitūrą, stengėsi užkliudyti menkiausią smilgelę, netrukus skaičiavo figas, didelių, nuo kaitros suvytusių lapų lopšiuose baigiančias nokti, sliuogtelėjo veidrodiniu baseino paviršium, atsimušė į stinglų tujų alėjos juodumą, kilo viršun...

       Žvilgsnis.

       Staigiai atsigręžė.

       Buvo jau visai netoli.

       It stipraus vėjo gūsio pūstelta vėtrungė staigiai nusigręžė.

       Bėgo. Pasiramsčiuodama ramentu, klupinėdama, kone virsdama. Ramentas prieky, žingsnis, už susikūprinusios nugaros likęs ramentas švysteli priekin, kẽlis linksta, jau grius, išsitiesia, dar vienas žingsnis, vėl viskas iš naujo. Norėjosi šūktelt, Elizabeth, atsargiai, palaukit, nebėkit, pargriūsit, tačiau tik ausyse skambėjo ir smilkiniuos aidais daužėsi, atsargiai, palaukit, nebėkit, pargriūsit, kažkas kirdo žadą – tai nebuvo nei pyktis, nei baimė, tai buvo, ko nė paskui nemokėjo žodžiais įvardyt, turbūt niekada nemokės. Ranka griebia už rankenos, stumia duris, koja per slenkstį, ją vejas kita, ramentas įkypai slysta iš paskos, tamsa.

 

       Mėnesienos sidabro blizginamas rutulinės simetrijos princas kaip stovėjo, taip tebestovėjo. Ant aukšto stiebo, aristokratiškai ramus, aristokratiškai išdidus, aristokratiškai vienišas.

       Akyse raibuliavo. Juto, kaip viduje kažkas lūžta.

       ...Visas šitas gražumas prieš pabaigą.

 

       Kaip ir vakar ilgai žiūrėjo į juodai baltą nuotrauką, į tas ano amžiaus levandų kirtėjas, darbe užsimiršusias, po saulėtu dangumi valstietiškai kantriai violetinį Provanso auksą į prijuostes semiančias, užsimojusias pjautuvais ir kiekviena savo judesy amžiams sustingusias, jau išėjusias, tik šitoj nuotraukoj likusias, lyg anas vienui vienas akimirksnis, joms to nė neįtariant, visą jų gyvenimo esmę būtų sukaupęs, visas jų laimes ir nelaimes raiškiausiai bylotų; žiūrėjo į trikampin sustumtus baltus biliardo kamuoliukus, kurie po žemai nuleistu apmūsijusios varinės skardos abažūru su levandų kirtėjų kantrumu laukė, kol juos pažadins trinktelėjimas lazdele ir jie pažirs, išsisklaidys po žalia gelumbe apmuštą stalą, vieniems pergales, kitiems pralaimėjimus skelbdami; žiūrėjo į vynuogių kekes lubų kampuose ir apie šviestuvus, ir per palubių karnizus nuvinguriuojančias vynuogienojų girliandas, į visus tuos gipso lipdinius, papilkėjusius, daiktais aptrupėjusius, tuo pačiu levandų kirtėjų ir biliardo kamuoliukų kantrumu vis neateinančių remontininkų veltui besišaukiančius; žiūrėjo į laikraščius su vakarykštėm naujienom, ant kartelių stove prie tuščių stiklinių ant baro sukabintus, iš tolo panašius į paukščius, dar nepakilusius, bet jau pavargusius, sparnus nusvarinusius. Atsišliejęs į sieną, kaip vakar žiūrėjo į nuotrauką, į kamuoliukus, į gipso lipdinius, į laikraščius, į tuščias stiklines ir pamanė, jog nieko keista, kad laikrodis, prieš jį kabantis, neina, jog kitaip būti negali – čia tekantis laikas dildo, bet viską toj pačioj vietoj palieka, ničnieko iš pirmykščių lizdų nepajudina.

 

       Do.

       Galėjo išvis niekada nesutikti, bet jei jau sutiko, pažintis su ja buvo beveik neišvengiama – kaip sakė Anne, ištisas dienas tūnos griuvėsiuose už aklinų mūro sienų, neduos jokio gyvasties ženklo, tik vakarais įžiebs lempą – jos atšvaitus uždarame kieme gali, jei atsisuki, iš viršaus pamatyt kopdamas ant uolų, kurių papėdėj sutūpę kaimo namukai; kiūtos tarsi vienuolė, be įžadų atskirčiai pasismerkusi, tuose savo griuvėsiuose, kasmet vis labiau trupančiuos, skeldinčiuos, nenumarinamai gajaus laukinio klevelio kibių šaknų vis labiau ardomuos; lyg negalėtų ištrūkti iš pačiai sau pasispęstų spąstų, nepravers lauko durų, neišeis nė į kiemą, tris keturias dienas, visą savaitę niekas jos neregės, bet kai išlįs, bus kaskart prakaulesnio, gelsvesnio, raukšlėtesnio, vis tragiškesnio veido, į gatvę žengs nelyg į sceną ir per kelis akimirksnius atsigriebs už dienų ir naktų nebylumą, už visą tą laiką, per kurį ji, matyt, bluosto nesudėdama piešdavo ir tapydavo, nesgi tiek pripiešti ir pritapyti, kiek pripiešusi ir pritapiusi buvo ji, kaip kalbėjo saujelė liudytojų, kurie į jos būstą buvo įžengę, paprastas mirtingasis, laiką į dienas ir naktis skirstantis, niekaip neišgalėtų: piešiniais ir paveikslais nukabinėtos visos sienos nuo lubų iki grindų, bet dar daugiau jų sukrauta į stirtas lentynose, etažerėse, ant stalų, tiesiai ant žemės, tų stirtų – galybė. Kiti porins, kad iš griuvėsių išslinkdavo tik tuomet, kai katės, jų turėjo dešimt, gal net dvidešimt, nebeištverdamos alkio, pradėdavo vienos per kitas kniaukti, sienomis lipti, popieriaus ir drobių stirtas draskyti, – štai tuomet nelyg laumė į dienos šviesą išnerdavo, bet išnerdavo taip, kad visas kaimelis apie tai tučtuojau sužinodavo: rėkaliodavo, skeryčiodavosi, beveik visada skandalą sukeldavo. Tą dieną, kai ją pirmą kartą pamatė, skandalas kilo dėl bagetės. kur tai matyta, kovojau, kovojau ir išsikovojau, kad katėms maisto parduotuvėj paliktų, visada joms atsargų laiko, bet jūs pamiršot, kad ir aš ne šventąja dvasia gyva, kad ir aš pati turiu bent kartais pavalgyt, tik pamanykit, dar tik pusiaudienis, o duonos jau nebėra?! – atsisukus į gastronomėlį, mosuodama aukštyn iškeltu kumšteliu šaukė. Ko spoksai?! Tai vis per tokius kaip tu, per jus, atvažiavėlius! Viską kaip skėriai iššluojat! Aš... Aš... Ir jūsų veidai tokie idiotiški, lyg visi būtumėt tų pačių idiotų tėvų pagimdyti. Prošal, ar čia apsistojęs? Čia. Pas Anne, pasakė jos pavardę. Pas Anne? Taip, pas Anne. Ir staiga... Staiga suknęžta, sulinksta, nutyla, apsisuka, dar negyvesnė už šešėlį, jai už nugaros įkypai krintantį, žengia, atrodo, ne eina, bet kojomis grindinio neliesdama slysta, vis žemiau svyra jos pintinis krepšys, kuriame – kačių maisto skardinės.

       – Madame, gal galiu jums padėt?

       Tik po kelių dienų supras, kad ji, išdidi ir ori, ne dėl to, jog sunku būtų nešti, sutiko.

       – Užsuk kada nors, kai eisi prošal, – užuot atsisveikinusi, tarė.

       Ir dingo už vartų.

       Lyg jos nė būti nebūta.

       Kodėl pasakiau, kad pas Anne?

       Kodėl sugniužo, kai išgirdo jos vardą?

       Kodėl – taip apšauktas – pasisiūliau padėti?

       Ir kodėl kviečia užeiti?

 

       Anne kalbės:

       – ...bet jeigu sutikot, nesusipažinti su ja buvo beveik neįmanoma; kiūtos, kiūtos tuose savo griuvėsiuose, bet kai pasirodys, tai per kelis akimirksnius už viską atsigriebs – sukels skandalą, prie visų kabinėsis ir jai nebus nei savų, nei svetimų, nei pažįstamų, nei nepažįstamų.

       Pakeldama vyno taurę, Anne tvirtins:

       – ...nei jūs pirmas, nei paskutinis. Tūnos, tūnos užsidariusi, bet kai išnirs į dienos šviesą, pirmąjį pasitaikiusį aprėks, nesvarbu, ar jis būtų vietinis, ar, pasak jos, atsibeldėlis.

       Siurbtelėjusi gurkšnelį, Anne atsidus:

       – Bet ji nepikta. Ji nelaiminga.

       Staiga susimąsčiusi, vos vos primerktomis akimis Anne, tarsi smalsaujantis vaikas, klaus:

       – Ar jums niekad taip nebuvo, kad draugauji, bičiuliaujiesi su žmogumi, atrodo, be jo nė dienos ištvert negalėtum, ir nei iš šio, nei iš šio sklendė taukšt – to žmogaus nė akyse matyt nebenori?

       Anne prisimins:

       – O kokios draugės mes buvom, šeštadieniais turguj ji sukneles, sijonus, palaidinukes man išrinkdavo, paskui taisydavo – mano pirštai išsukinėti, adatą valdyti ne man, bet ką jau ką, o siūti ji moka. Dedasi menininke, kurgi tau, tokia dailininkė, bet iš tikrųjų jos pašaukimas – siūti. Gaila žmonių, kurie su pašaukimu prasilenkia.

       Pro platų, iki pusės siaurų pinučių pridengtą langą žvelgdama į saulėlydžio raudonio nutviekstą Liuberono kalnyną su tolydžio tamsėjančiom medžių viršūnėm papėdėse, Anne pasakos:

       – Nathalie, Jacques, Serge, Angelo... – buvo laikai, kai vieni be kitų mes negalėjom, dienų dienas, ypač vasarų, leidom kartu, tai buvo communitée, susilipdžiusi tartum korys, o avilys, kuriame ji susilipdė, buvo šitie namai. Jų durys visąlaik būdavo atviros. Kai dabar štai sėdim už šio mėlyno stalo ir kai jūs žvelgiat į vidury jo įtaisytą ruletę, nė įsivaizduoti negalit, kiek kartų ji sukos pagal įvairiausių žaidimų taisykles ir mūsų akis traukė. Tada mes sakėm, aš ir dabar sakau sau, kad gyvenimas – tai žaidimas ir kad žaisti – tai į gyvenimo pilnatvę panirti. Ar kada nors dar patirsim tokią pilnatvę, kokią patirdavom, kai buvom vaikai? Žaisdami. Nors to nenumanėm. Ir netgi įtarti neįtarėm, kad ir žaisti ilgainiui pabosta.

       Į krištolines taures vėl įpylusi vyno, tebeskverbiama it strėlė aštraus Elizabeth žvilgsnio, į ją tiesiu taikymu smingančio nuo pinto supamo krėslo pačiam svetainės gale, Anne tęs:

       – Žaisdavome mes dažniausiai po vėlyvų vakarienių, kai, kieme nukraustę didelį stalą, juk šitiek žmonių, grįždavome į šitą svetainę ir Pierre paskaitydavo tąvakar parašytą eilėraštį apie virš Caseneuve – tai tas kaimelis, kurį matot pro langą, – pakibusį debesį ar Angelo parodydavo vielinį narvelį su sode rasta iškleipta nukirsto klevelio šaknim, sakydamas, jog tai – Avinjono popiežius, vienutėn jo šiandien įkalintas; kai vieni su kitais tos dienos išmonėm pasidaliję, tarsi po išpažinties priimti komunijos susėsdavom štai už šito mėlyno stalo. Iš visų gal tik aš nelabai drįsau vadintis artiste, visi kiti buvo artistes, poetai, dailininkai ar muzikantai. Kur tau. Net ir tas pats Serge, jos vyras, mūrininkas. Argi statyti – ne kurti? – prisimenu, pusiau ironizuodamas, pusiau tuo patikėti norėdamas ar patvirtinimo laukdamas, kartais klausdavo jis, kai pirmąsyk išgirdęs Schönbergo ar kokią kitą neįprastai skambančią pavardę, nejaukiai pasijusdavo mūsų draugijoj. Nors, tiesą sakant, teisintis jam nebuvo dėl ko – tai jinai griuvėsiuos palikti jį vieną baugėjosi, tai jinai iš pradžių kone prievarta jį čia atsitempdavo. Bet ilgainiui įsigyveno, su mumis jam pradėjo patikti. Jaučiau. Visi mes tai jautėme. O pati tai jau nemanykit – ir dailininkė, ir skulptorė, ir architektė. Ir dar kas tik norit.

       – Imdavo suktis ruletė, ir mes persikeldavom į kitą pasaulį, – jau truputį apsvaigus nuo vyno, kiek patylėjusi, toliau kalba Anne, regis, kuo toliau, tuo labiau jį pamiršdama, o jis žvelgia į ją, tuo vienišesnę už šito mėlyno stalo, kad prie jo, jeigu tikėsi jos žodžiais, kitados susirinkdavo šitiek žmonių, ir su ta pačia nuostaba kaip po susitikimo su Do klausia savęs, kodėl jinai jam, visiškam prašalaičiui, visa tai pasakoja, kaip nutiko, kad jis, bėgdamas nuo žmonių, šitame Anne, Elizabeth, Do trikampyje sau nejučiom atsidūrė. Galbūt žmonės jaučia žmones, neturinčius savo gyvenimų? Atmintyje šmėsteli trikampin sustumti balti kamuoliukai, laukiantys, kol juos išjudins biliardo lazda. Tačiau jis žino, kad jo... Taip ir bus. Motina, tarsi iš slėptuvės kitame svetainės gale sėdinčios dukters žvilgsnio veriama, pasakos, o jis tik klausysis.

       – Imdavo suktis ruletė, ir mes persikeldavom į kitą pasaulį, – pakartojusi, o gal tik jam pasirodys, kad pakartojo, tęs Anne. – Įsivaizduoti negalit, kiek žaidimų mes buvom prisigalvoję. Jų taisykles patys sau kurdavom, kai nusibosdavo, perkurdavom. Ir nesvarbu, kas laimės, svarbu būdavo žaisti.

       Vėl prityla. Įkypai ištįsęs šešėlis, kurį jai už nugaros meta kokių septyniasdešimtųjų metų toršeras su siaurėjančiu kūginiu abažūru, krinta ant sienos prie didelio židinio kaip žvakės dagties pilkuma pasivertęs sielvartas, jos balsą vis labiau virpinantis.

       – Sakau, persikeldavom į kitą pasaulį. O gal ir ne, – suabejoja. – Gerai pagalvojus, iš tikrųjų ne persikeldavom į kitą pasaulį, bet išplaukdavom į to paties pasaulio naktinę dimensiją, juk tie mūsų žaidimai buvo ir Pierre surimuotas debesis, ir Angelo įkalintas popiežius, ir Nathalie aplikacijos, ir tie patys paukščiai – taip Jacques vadino natas, ant penklinės kiekvieną popietę tupdomas. Argi kurti – ne žaisti? O žaisti – ne kurti?

       Kilsteli taurę, nustebusi, kad tuščia, paima butelį, pilasi.

       – Geltona, raudona, mėlyna, žalia – kai dabar prisimenu anas bemieges naktis, akyse vilkeliu ima suktis kaleidoskopas, lyg tie žaidimai į spalvas ilgainiui įsikūniję būtų, naujas žaidimas – nauja spalva. Ir vis greičiau ir greičiau sukasi. keistas pojūtis – kažkas sprūsta pro šalį, mes kasnakt metam atsitiktinumų tinklus ir niekaip to kažko sugauti negalim, vėl metam, ir vėl tinklas tuščias.

       Bet apie tai niekada nekalbėdavom. Lyg būtume rezgę sąmokslą, apie kurį vienas kitam prisipažinti nebūtume drįsę.

       Toji neįmanomo ryškio raudona suknelė. Bet ne tik ji. Tik dabar supranta, dėl ko dar tokia keista pasirodė, kai pirmą kartą pamatė kavinėj. Toršero metamas šešėlis ant sienos prie židinio. Šukuosena. Tų pačių septyniasdešimtųjų metų mada.

       – Įsipilkit, – pasiūlo pastebėjusi, kad ir jo taurė tuščia. Ir klausia, bet iš tiesų tvirtina: – O ir tos mūsų šventės, kurias vasarą vos ne kiekvieną šeštadienį čia rengdavom, argi tai nebuvo žaidimas, tas pats noras laiką išsemt iki dugno, saujoj suspaust, kas pro tarpupirščius byra, tarsi taurę vyno vienu ypu išgert esmę, nors kas ta esmė, turbūt nė vienas nebūtume mokėjęs įvardyt. Arba įvardiję būtume kiekvienas savaip. Ir tas vardas nieko nebūtų sakęs. Kadangi vos tik įvardiji... Dėl Dievo meilės, nesivaržykit.

       Darsyk paragintas ima butelį, kaip ką tik jinai, pats sau įsipila.

       Elizabeth sėdi nekrustelėdama. Motinos pripildyta taurė greta jos ant mažo staliuko stovi nepaliesta. 

       – Tie visi fakelai, girliandos, kaspinai, kaukės, kostiumai, vaidinimai, cigaretės ir vynas be saiko... Pati stebiuosi, ko mes neprasimanydavom. Skrybėlių balius. Mistralio balius. Šviesų ir garsų balius. Ir kiek svečių prisikviesdavom...

       Palenkia galvą, žvilgteli į grindis, vėl pakelia, kresteli atgal plaukus.

       – Paskui mirtis.

       – Maman...

       – Likau viena...

       – Maman...

       – Bandėme tęsti, bandėme nustumti į šalį, bandėme nepalūžti ir nepralaimėti, nesgi visi mūsų žaidimai ir šventės buvo išankstinis pasipriešinimas tam, kas nutiko. Bet nieko nebebuvo, kaip buvo anksčiau.

       Patylėjusi sako:

       – Nors ir žinojome, kad Pierre būtų norėjęs, kad tęstume.

       Ilgai žvilgsniu tyrinėja rankas, lyg iš jų, pirštais tarsi praeitis ir ateitis sunertų, gyvenimo mįslių įminimus atburti galėtum. Į ją žvelgiant atrodo: atgniaužtų rankas ir visos paslaptys jai atsiskleistų. Tačiau ji tik dar labiau jas suspaudžia.

       – Viskas buvo taip pat ir viskas buvo kitaip. Blunkančios spalvos, paskui skeldintis dažas, dryskanti drobė...

       – Maman.

       – Moteris prie fontano... Ta keista moteris... Prisimenat, klausiau, ar jums kartais nebūna, kad draugauji, bičiuliaujiesi su žmogum, o paskui sklendė taukšt, ir to žmogaus nė akyse matyt nebenori... Ko gero, iš prigimties pavyduolė, ko gero, dėl to ir bijojo jį vieną griuvėsiuos palikti. Nė nežinau, iš kur radosi tie įtarimai, nei per daug artimi jautėmės, nei labai dideli draugai buvom, bet tai, ko nėra, juk kartais daugiau sveria ir lemia, nei tai, kas yra. Iš pradžių užuominos, paskui priekaištai, ilgainiui... Nė įsivaizduoti negalite, kokius skandalus...

       – Maman!

       – O Elizabeth...

       – Maman!!!

       Nė krūptelt nespėja.

       Paskui atmintyje suksis kaip sulėtintam filme: ramentas lanku skrieja ir trenkias į sieną prie židinio, kitos rankos blokšta taurė krinta ir šukėmis žyra, vynas ant grindų liejas.

       Tyla.

 

       Anne kalbės, tvirtins, klaus, prisimins, pasakos, kai jis prasitars:

       – Aikštėj prie fontano sutikau keistą moterį.

       – Do. Jos vardas Do, – Anne pasakys ir kalbės, tvirtins, klaus, prisimins, pasakos, daugiau šito vardo nepaminėdama.

       Nei tą vakarą, nei visą laiką, kiek dar pas jas bus.

 

       Biliardas.

       Nuotrauka.

       Neinantis laikrodis.

       Tuščia rožinio taurė.

       Atsisveikindamas linkteli.

       Barmenas atsakydamas kilsteli ranką.

       Grindinys, paskui vėl – šalikelių žvirgždas.

       Šventojo Juliano tiltas pažemiui atkartoja danguje iškilusių kalnų linkį, upelė išdžiūvusi tiek, kad vanduo, regis, jos vaga niekada netekėjo ir niekada netekės, ir tiltas čia atrodo toks pat nereikalingas kaip židinys Anne svetainėj karštą vasaros dieną, sako sau: šį tiltą ne žmonių rankos dviem krantams sujungti pastatė, bet jis pats čia atklydo ir tarsi maldininkas, apkerėtas šio krašto grožio, suklupo, išsitiesė ir jau trečią tūkstantį metų iš vietos nepajuda. Popietė, saulė į aukščiausią dangaus tašką įkopusi, o jis, kniūpsčias ant žemės be jokio šešėlio, iš tolo stebi tą tiltą nelyg pareigingas sargybinis, anais laikais paliktas laukti, kada tiltu Romos imperijos legiono kariai vėl ims žygiuoti. Galėtų įsivaizduoti, kaip jie, gaubiami pačių sukeltų dulkių, pasirodo ties akiračio linija, kaip artėja, virš ilgos kolonos ant stiebų plaikstosi vėliavos, pamažu ryškėja žmonių siluetai, paskui ir veidai – įdegę, nugairinti vėjų, bejausmiai, nes ilgas kelias, ta pati saulė ir tie patys vėjai išdegino ir išgairino visus jausmus, juo geriau – kareivis turi pamiršti jausmus ir paklusti įsakymams; galėtų įsivaizduoti, kaip jie artėja, tiek priartėja, kad jų uniformų raudonis ir mėlis, šarvų varis pradeda taip kibirkščiuot, kad tinklainės siūlelius, atrodo, sutraukys, ir vokai instinktyviai prisimerkia, o nuo horizonto atslydusi dulkių juosta bloškias kaip šuoras, kurio smūgį vos atlaikai; galėtų įsivaizduot, kaip subilda, sudunda, sutrinksi tiltas, žirgų kanopų ir pėstininkų aulinių kulnų kirčiuojamas, kaip nuo jo atšokstantys ataidai ima varpyt dangų ir kaip vyrai, išsekę tiek, kad nuovargio nė nebejunta, žygiuoja, žygiuoja, žygiuoja, ir regis, šitai jų procesijai niekada nebus galo. Dar galėtų įsivaizduoti, kaip – paskutinėms gretoms nuo tilto nužengus – kolona šiuo Domicijaus keliu, per Galiją iš Narbonės link Turino vedančiu, tolsta, palaipsniui iš audros šuoro siaurėjančia dulkių juosta atvirsta, it plunksna už horizonto nuslysta. Ir kaip atrodo, kad, triukšmui nutilus, ausų būgneliai tuoj plyš – spenglos, po šitokio dundesio veriančios, nebeatlaikę. Galėtų, tačiau neįsivaizduoja. Gal dėl kaitros, gal iš nuovargio jo galvoje tuščia kaip vėjų išpustytoj aguonų dėžutėj, saulės iki baltumo ištrintoj atminty tik keli vietovardžiai šmėsteli. Tačiau jie pasirodo tokie keisti ir netikri – miestai, kuriuose jis nebuvo ir kurių nepažįsta, jam tokie pat tolimi kaip laikai, kuriais negyveno: kad tai buvo arba yra, tikėk, netikėk.

       Tik žiūrėti dar gali. Kiek tolėliau yra kitas tiltas, visai neseniai pastatytas naštai nuo senojo, labai jau pavargusio, perimti. Mato, kaip prie to naujo tilto privažiuoja mašinos, kaip iš jų lipa žmonės, kaip jie eina prie senojo, vieni kitiems kažką pasakoja, dairosi, rodo... Kaip, užsikniaubę ant geležinių turėklų, ilgai žvelgia į išdžiūvusią upę, į slėnį, į tolumoj dunksančius kalnus, galbūt mąstydami apie tai, kad, palyginus su šiuo skulptūrišku gamtos stinglumu, du tūkstančiai metų, prabėgusių nuo tada, kai buvo pastatytas šis tiltas, – tiktai vienas akimirksnis, o gal priešingai – apmąstydami savo gyvenimus, trumpus kaip brūkšnelis, žodį iš vienos eilutės kiton keliantis, lygu jų gyvenimai giminę iš vienų dešimtmečių į kitus perkels, kaip tik tariasi jaučią amžinybę, nuo šio romėnų tilto akmenų atsigaubiančią.

       Viskas priklauso nuo atskaitos taško.

       O gal negalvodami nieko.

       Gal tik žiūri, ir tiek.

       Dar mato.

       Mato, kaip paskui leidžiasi kriaušiu, kaip išdžiūvusios upės vagoj stovėdami akimis tyrinėja polius, tris arkas išrietusius, vidurinė – aukščiausia, kitos dvi – nelyg jos seserys dvynės šiek tiek mažėlesnės, kaip fotografuojasi – vieni iš kitų perimdami aparatus, kad už laiko kadro nė vienas neliktų.

       Ir kaip paskui grįžta prie naujo tilto, kaip lipa į mašinas, kaip apsisuka arba neapsisukę tiesiai važiuoja, kitam krante tolsta, kaip atvažiuoja kiti.

       Kas man yra? Kodėl aš negaliu taip, kaip jie? Apžiūrėti, nusifotografuoti, džiaugdamasis įspūdžiais kartu su draugais važiuoti toliau, praverti langą, mostelt ranka ir sakyti, pažiūrėkit, kaip čia gražu, ar balsu svarstyti, kur šiandien vakarieniausime. Kur vakarieniauti, svarbu.

       Kodėl visa tai, ką matau, man atrodo tiktai paveikslas, netikrumo rėmų įrėmintas, kuriame tie žmonės yra nelyg degtukai, dar vos vos rusenantys, bet netrukus užgesiantys, į bedugnę, tokią pat juodą kaip užgesusių degtukų galvutės, nukrisiantys?

       O gal ne jie, bet aš pats?..

       Ne netrukus, o jau.

       Ir staiga – vėl.

       Vėl tas pasiutiškas noras eiti – ir eiti – ir eiti – tarsi kiekvienos kūno ląstelės branduolys būtų žaizdras, kurį iki treškesio kaitri saulė ūmai iš naujo būtų įplieskusi. Jos spinduliai krinta pro mikroskopą, o tu esi pamokos neišmokęs ir nieko nesuprantantis vaikas, per to mikroskopo vamzdelį save tyrinėjantis. Nors esi tūkstančius kartų išdidintas, viską matai ir nematai nieko.

       ...Mindamas siaurą vingiuotą keliuką palei vynuogienojus, regės, kaip tolydžio artėja ir kaip artėdamas vis statesniu kampu dangun lipa kalnas ir jį vainikuojanti markizo de Sado pilis, kaip pamažu ryškėja tos pilies kuorai. Ant pačios viršūnės iškilę, apgriuvę ir apleisti, jie kuo arčiau, tuo nykesniu didingumu smelks. To nykaus didingumo įspūdis dar labiau sustiprės, kai pro mažus kiemelius, sodelius ir vijoklinių gėlių žieduose skęstančius akmeninius namukus, pro paslaptingas duris į rūsius, pro krautuvėles ir kišenines dailės galerijas, pro kalinėtos geležies tvoreles, pro laiptelius, apačion leistis siūlančius, šešėlyje atokvėpį žadančius, ir pro arkas, priešingai, raginančias lengvai pagundai nepasiduoti ir kviečiančias per jas, vienas iš kitų išsigaubiančias, toliau aukštyn kopti neįtikėtinai skardžia ir siaura gatvele, pamažėl pavirsiančia į balkšvų klinčių taką, galiausiai užlips ant plokščiakalnio. Ten erdvė bus sustingusi nelyg išgaubtas stiklas, ten niekas nė krustelt nekrustels, bet slėnyje ramų, tegul gildančia šviesa tvilkiusį didingą nykumą ir kūnu pajus nelyg stepių vėjo pūtimą – tokio sauso ir švitraus vėjo, kad, iki pačių kaulų čiulpų prasismelkęs, jis tuos čiulpus išdžiovins ir tuščiais kaulų vamzdeliais – tarsi į begalybę nutįsusiom molinėm švilpynėm – ims nenumaldomą ilgesį ūkti. Įkaitęs smėlis ir dulkės, balkšva pilkuma, parudavus žolė. Smilgos, nuo kriaušio į gynybinį griovį nulinkusios. Geležinės sijos, laikančios aižinčias sienas – lyg ramentai, bandantys atgal pasukt ar bent sustabdyt laiką.

       Nereikia.

       Pavojinga, bus užrašyta, krintantys akmenys, bet vis tiek pralįs pro skylę vielinėj tvoroj ir, vos vos juntamam nerimui kūno plaukelius virpinant, palei pačius pamatus slinks. Kur čia gali vykti koncertai, kurių skelbimus viršun lipdamas matė, – aikštėj prieš pilį, pačioje pilyje? Pamanys, pasaulyje yra turtingų žmonių, kurie gali nusipirkti pilis ir dar jose muzikos festivalius rengti. Kur toji pilis, kurią aš įpirkčiau ir kaip šioji de Sadą, iš Paryžiaus pabėgusį, priglaudė, mane nuo begalinio ėjimo išgelbėt galėtų?

       Paskui pamatys sulysusią katę, po aplūžusiu, nežinia kam čia reikalingu, suoliuku snaudžiančią. Išgirdusi gurgždančius, byrančius akmenukus, kilstels galvą. Neišsigąs. Gal vidurdienio saulės nualinta, išsigąsti jėgų neturės. Gal išsigąsti paprasčiausiai patings. O gal prie tokių kaip jisai jau pripratusi bus. Nors pavojinga, jis tikrai ne pirmasis. Čiagi net takas išmintas. O ir skylė vielinėj tvoroj.

       Pilis, kuri išgelbėt galėtų...

       Gerai būtų, jei save ir tikrovę metaforom išgydyt galėtum, – gal pats sau mintyse, gal balsu pasakys palinkdamas ir paglostydamas. Katė atsuks galvą. Iš akių pasirodys, suprato. Išskaitė mintis.

       Neužtruks.

       – Lik sveika, turiu eiti, – darsyk ranka perbraukęs kailį, šiurkštų, bet anų laikų, kai dar nebuvo benamė, švelnumu tebedvelkiantį, jau tikrai pasakys ir prisimins, jog šiandien dar nė žodžio niekam nebuvo ištaręs. Nustebs, kad toks liūdnas jo balsas. Negi toks pat liūdnas ir tada būna, kai šnekuosi su Anne?

       Nereikia.

       Užvers galvą, kelis žingsnius žengs ir pasirodys, kad ne pats eina, o pilis... Kad ne saulės metamas šešėlis apie ją, o ji apie savo ašį, šešėliui toj pačioj vietoj stingsint, pamažu sukas. Atsipeikėjęs susigriebs, kaip yra ištroškęs. Panors kuo greičiau atsidurti ūksmėj.

       Eiti apačion bus lengviau, bet kojų nuzulintas grindinys bus dar slidesnis – vietomis net sienų prisilaikyti reikės. Kaimelis atrodys pažįstamas ir nepažįstamas – kopiant ir leidžiantis jis bus tas pats ir kitoks. Trumpam išklys iš tiesaus kelio – susidomėjęs, kur veda visai siaura šalutinė gatvelė. Ja nuslys iki parapeto, nuo kurio tarsi per staiga atsilapojusias langines atsivers vaizdas į kalnus su visai netoliese ant uolų stūksančiu kitu miesteliu, pamatys link jo vinguriuojantį kelią, kuriuo važiuojančios mašinos lenks vienos kitas ir vienos su kitomis prasilenks. Jų bus nedaug ir iš aukštai jos atrodys labai mažytės. Kiek pastovėjęs, grįš į pagrindinę gatvelę, paeis dar keletą žingsnių ir už jos linkio sustos.

       Furgonėlis, važiavęs iš kiemo ir užskersavęs visą gatvelę. Vairuotojas turbūt sekundę pavėlavo pasukt vairą ir dabar – nei pirmyn, nei atgal.

       – Quels imbéciles, quels imbéciles, – plūsis barmenas, jam pavymui nulipęs į rūsį. – Čia trankytis su tokiu furgonu! O dar prisišniaukę...

       – Un verre de rosé, – paprašys.

       Kilstels taurę, beveik palies lūpom, staiga atitrauks, vėl prieš save pastatys – pajutęs artėjantį malonumą, panūs pratęst laiką, kol jį iš tikrųjų patirs. Juk dabar nebe taip, kaip ten, dykvietėj aplink pilį, dabar troškimas gali išsipildyt, kai tik užsigeisi. Gi taip nedažnai ir taip mažai kas nuo mūsų valios priklauso.

       Neatsispyręs smalsumui, barmenas vėl į lauką išeis.

       ...Vienui vienas likęs, žiūri į aprasojusią taurę, iki kraštų sklidiną vyno ir taip gundomai spindinčią ant stalo vidury įkypai tįstančio trapecinio šviesos stačiakampio, kurį pro atdarų durų staktą įstrižai krintantys saulės spinduliai meta. Tarsi baugintųsi, kad menkiausias judesys galėtų sutrupinti šį dužų paveikslą, kurį laiką nekrusteli. Galiausiai neištveria. Ima, priglaudžia prie lūpų, gurkšteli. Darsyk gurkšteli. Dar – kad ši po visą kūną krištoliniu aidu pradėjusi sklist rožinė gaivuma pasiektų atokiausius kapiliarus. Paskui stato, vėl į ją žvelgia. Kol galiausiai vokai patys savaime ima merktis. Lyg susiglaustų nusiskraidžiusio drugelio sparnai.

       Neinantis laikrodis, mašinos, ūktelinčios ir nuvažiuojančios, šventojo Juliano tiltas, kiek užmatai nusidriekiantys vynuogienojų laukai, markizo de Sado pilis... Bet – jokių jausmų, nė įspūdžių jokių. Jeigu kirbteli kas, tai iš karto užgęsta. Lyg išvis neitų, o šis kraštas prieš jį skleistųs tartum albumas, kurio puslapiai verčiasi, jam jų nė nepalietus. Ir vos atsiverčia, iškart užsiverčia.

       Kodėl aš einu?

       Liga, nuo kurios pasveikti kartais panūstu, bet nuo kurios pasveikti iš tikrųjų nenoriu?

       Bent kol kas?

       Nežinau.

       Nieko apie save aš nežinau.

       – Imbéciles, quels imbéciles, – pakartos grįžęs barmenas. – Neįsivaizduoju, kaip išsikrapštys. Ir susimanyk gi tu man...

       Atsišliedamas į atkaltę, ant staliuko pastatys tuščią taurę. Jaus, kaip palaipsniui gęsta krištolinis ataidas ir kaip po trumpalaikių paliaubų vėl ima kilt ir kūną semt nuovargis, kuris apgaulinga atoslūgio banga buvo laikinai pasitraukęs. Bet vis tiek klaus, mostelėdamas ranka į tą pusę, kur, jo manymu, turėtų būt parapetas, nuo kurio atsiveria kalnų vaizdas:

       – Le village, lą-bas, comment il s'appelle?

       – Bonnieux.

       – C'est loin?

       – Cinq, dix minutes.

       Prisimins Anne nuostabą, kai pasakė, kad nemoka vairuot.

       Vadinasi, valanda, pusantros. O gal dvi.

       Pajus, kaip išgąstingai susitraukia raumenų skaidulos.

       Bet nieko su savim padaryt negalės.

       Prie furgonėlio bus prisirinkę žmonių, daugelį jų atpažins – juos iš tolo bus matęs ant plokščiakalnio prie pilies. Kai kurie, atsivertę kelionių vadovus, tyrinės kaimelio planus, kiti ginčysis ar kažką aiškinsis su vyrais mėlynais kombinezonais, šie iš tiesų atrodys, kaip sakė barmenas, įkaušę, jauna moteris, vilkinti marškinėliais, ant kurių užrašyta „L'Europe unie“, isteriškai reikalaus, kad jai leistų į kitą pusę per kabiną pralįsti, tačiau vairuotojas užsispyrėliškai jos nepraleis. Atvažiuos vilkikas, dar didesnis sąmyšis kils, vežimėlyje pravirks vaikas, supras, kad niekas čia greit nesibaigs.

       Apsigręš. Juk negali būt taip, kad šios vingrios kaimelio gatvelės susipintų į labirintą, iš kurio vienas išėjimas tėra. Tik gyvenime kartais kito pasirinkimo nebūna. Nuojautos vedamas, kils į viršų, leisis žemyn, suks vienon, kiton pusėn, galiausiai į plentą išeis.

       Diena links vakarop, iki saulės laidos bus dar toli, bet akinamai ryški jos šviesa vos vos gesti pradės ir kalnus, uolas, medžius ir laukus ims tvieksti vis švelnesnis geltonis. Šis dienos metas, kai popietė baigiasi, bet dar nepasibaigusi, o vakaras artėja, bet dar neprasidėjęs, jį visada vos juntama gėla užlieja – lyg lauktum to, kas niekada neateis, arba su kuo nors visiems laikams atsisveikintum. Jis nieko nelaukė, o ir neturėjo su kuo atsisveikint, tačiau liūdesys vis tiek gildė – tarsi šis vakaris geltonis būtų šilkas, per sielą vilnijantis. Ir kuo toliau, tuo labiau rodysis, kad šio šilko gijų į akis sugaubtas gamtovaizdis – ne tik apčiuopiamai tikras paveikslas, bet ir tuo šilku bėgantis ornamentas, kurio simbolinę prasmę taip norėtųs atskleisti, tačiau kurios, žinai, niekada neatskleisi.

       Kelias, iš viršaus nuo pradžios iki galo matytas, einant žvilgsnio sieksniais versis. Pamanys, kad gal kas nors, kaip ką tik jis, dabar nuo parapeto žiūri į šią geltonos šviesos tirpdomą juostą, dvi viduramžių gyvenvietes jungiančią, ir regi taškelį, mašinų tai iš vienos, tai iš kitos pusės kartais pralenkiamą. Net ir jos, iš toli žvelgiant, atrodo, nelabai greitai važiuoja, o tas taškelis tai išvis nejuda. Reikia įsižiūrėti ir ilgai kantriai stebėti, kad pamatytum, jog plento posūkiais lėtai slysta – tartum akutė gulsčiuko, labai labai pamažu čia keliamo, čia nuleidžiamo, labai labai pamažu iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę sukamo. Bet tikriausiai nuo parapeto niekas nežiūri, o jeigu žiūri, tai jo nemato. Kaipgi iš taip aukštai ir iš taip toli galėtų įžvelgti, jeigu kartais atrodo, kad nepastebi visiškai iš arti, iš prie pat? Lyg jo nė nebūtų.

       Kelio galas bus ilgiausias – atrodys, jau atėjai, bet dar teks žingsniuot ir žingsniuot. Vynuogienojai, pavienės sodybos, tiltelis, vyšnynas su sudžiūvusiom nenuskintom vyšniom tarp didelių suvytusių lapų, vėl posūkis... Gal prie šio krašto gamtovaizdžio nepripratusi akis nemoka skaičiuoti atstumų, o gal kaip visada ir visur – kilometrai trumpėja ar tįsta, nelygu nuovargis ir dar nuotaika: būna, net nustembi, kad jau atėjai, o kartais, regis, čia pat, o eini eini ir niekaip prieit negali. Bet kuo labiau artės prie miestelio, tuo labiau nekantra prieit virs malonumu neprieit – lyg būtų pavargęs tiek, kad nuovargis į kūną būtų įaugęs ir tapęs jo dalimi, jau nebejaučiama, kaip nejauti to, kas neskauda; keliaus girdėdamas, kaip vis didesne tuštuma žingsniai iš ausų būgnelių smilkiniuos atsidaužia. Ši tuštuma – tai ėjimas be tikslo, ši tuštuma – tai eiti, kad eitum, ši tuštuma – tai vienišiaus ėjimas ten, kur tavęs niekas nelaukia, bet tau ir nereikia, kad tavęs kas nors lauktų. Santarvės su pasibaigusia diena ir artėjančia naktimi tuštuma. Ji liesis iš po besileidžiančios saulės labai lėtai sukamo vakaro kupolo, tartum milžiniškos bažnyčios skliautai tave pilnatvės palaima užliejančio. Kaip iš tuštumos gali išsiskleisti pilnatvė? Apie tai nesusimąstys, išvis negalvos apie nieką. Norėsis tik eiti ir eiti. Ir niekada neprieiti.

       Ėjimas – tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą ir sienas. Namai, turintys pamatus, stogą ir sienas yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasi namus. Namuose galima būti, bet negalima juose įsikurt. Jie – tik laikinas prieglobstis, tikrieji tavo namai – eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins, jų niekas sugriauti, nė sudegint negali. Ir tu juose nepasiekiamas. Tu juose kaip ant akiračio linijos tupintis paukštis – nutolstantis tiek, kiek taikiklis prie jo priartėja.

       Žingsniai tarsi vinis plaktuku galvoje kals. Ir kelyje, o ir paskui, kai įžengs į miestelį, kai, aikštę praėjęs, vingiuotom gatvelėm ims suktis, kai pamatys, kad, užuot sukęs vingiais, stačiais laiptais gali tiesiai užlipt, kai jais lips, kai užlipęs viršun, nestabtelėdamas praeis pro bažnyčią, kai slinks palei panoraminį vaizdą veriančią akmenų tvorą ir kai – lygu nuo parapeto regėjo šitą miestuką – išvys dabar jau toli toli dunksantį markizo de Sado kaimelį, stačia uolų įstrižaine link pilies kopiantį, ir plentą, kuriuo atėjo iš ten...

       Kol, pamatęs neįtikėtinai plačiai išsišakojusį kedrą, po juo atsisės.

       Ir iš vakaro palaimos išsilies neišsipildymo gėla. Prieš jį atsivers tokios neaprėpiamos, milžiniško kedro šakų gaubiamos platumos, jog akimirksnį net galva svaigtels ir pasidingos, kad jos, palaima ir neišsipildymo gėla, liejasi viena iš kitos ir viena į kitą, tarsi būtų begalybės sūpynių sūpuojamos: kaip ką tik iš palaimos išsiliejo neišsipildymo gėla, taip iš neišsipildymo gėlos liejas palaima, neišsipildymo gėla liejas palaimon, o palaima – neišsipildymo gėlon. Jos neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. Bet tai bus ir širdį dilgantis, ir džiugus liūdesys – tos retos akimirkos, kai pasaulį laiminanti ranka viską sugaubia į viena ir tave kaip erdves, prieš akis išsiliejusias, tos pačios dangiškos sūpynės ima sūpuoti. Išsities ant medinio suoliuko, švininio nuovargio apsunkintu kūnu pajaus jo šiurkštų kietumą, girdės balsus žmonių, jį iš tolo aplenkiančių.

       Šimtamečio kedro šakos, plačiai plačiai išsikerojusios.

       Pro jas atsiveriantys tamsėjančio dangaus lopinėliai.

       Juos pradedančios akyti pirmosios žvaigždės.

       Kasnakt dygsniuojamas dangaus siuvinys.

       Visą laiką tas pats ir visą laiką kitoks.

       Išbluksiantis priešaušrio šviesoje.

       Vakare iš naujo pradėsimas.

       Ir taip – iki laikų pabaigos.

       Ničniekas nepasikeis.

       Ir kol čia dar esi....

       Ir kai nebebūsi...

       O dabar patylėk.

       Ir užsimerk.

       Įsiklausyk.

       Į tylą.

       Į...

 

       Į tylą...

       Ir nieką.

       Dabar tik klausykis.

       Cypteli stabdžiai, pralėkusi mašina kelkraščio žvyru atgal čiūžteli, pro pravirą langą:

       – Ou` allez-vous?

       Nulipęs laipteliais ir nusileidęs gatve, paplatėjusia ir vingiuotu plentu virtusia, žingsniuoja, tebejausdamas kedro šakas, tokias plačias, kad atrodo, jos virš galvos nelyg pasaulio stogo gegnės kryžiuojasi ir, akyse tebesiskleidžiant tokiems neaprėpiamiems toliams, kad atrodo, juos matai iš sklandytuvo, danguje virš šio krašto pakibusio. Vakaro saulės geltonis žiežirbuoja ir besimerkiančias erdves raudonumu tvieskia, prieblanda tolydžio tirštėja – jau vėlu, tačiau dėl to nė kiek nesijaudina. Ausyse tebeskambant Wong Kar-Way filmo muzikai, pasigirdusiai, kai nuo suoliuko pakilo ir tarė sau, jog metas grįžt, dabar vėl galėtų eiti ir eiti – dešimtis kilometrų, iki pačių paryčių. Niekas nebesvarbu, niekas nieko pakeisti negali, ar anksčiau, ar vėliau, kaip bus, taip. Virš galvos palinkusios stačios uolos lieka už nugaros, atsiveria levandų laukai, kurių mėlyje teberusenančių saulės atšvaitų tamsa užgesint dar nespėjo, ir atrodo, kad atbulom į dieną žengei, bet vingis, ir vėl – sodrėjanti prieblanda, vėl – neišvengiamai artėjantis pasimatymas su naktimi, tavęs pasitikt nuo kalnų besileidžiančia.

       ...Cypteli stabdžiai.

       – Ou` allez-vous?

       – Grįžtu, – žodis namo neišsitaria.

       – Toli?

       Pasako kaimelį.

       – Betgi jums galvoj negerai, – išsprūsta nustebusiam vairuotojui. Trūkteli dūmą, išpučia: – Sėskitės, – sako, – aš – ton pačion pusėn, nors kiek pavėžėsiu.

       Tai maždaug dvidešimt penkerių trisdešimties metų vyrukas įkritusiais, šįryt neskustais skruostais, vilkintis medvilniniais, iki krūtinės atlapotais baltais marškiniais. Jo senutėlaitis, kokių šešiasdešimtųjų metų „Renault“, kokių turbūt niekur kitur, tik šio krašto laukuos dar gali pamatyti, kresčioja nuo menkiausio nelygumo kely, ir tarp lūpų suspaustos cigaretės žiežirba juduliuoja, svyruoja – regis, ne tik šio seniai neremontuoto plento nuovargį, bet ir juo važiuojančio vairuotojo nervingumą išduodama. Kad nervinasi, aiškiai matyti. Galbūt keikia save, kad sustojo. Gal jam dar kas nors šiandien nutiko. O gal nervingo būdo iš prigimties.

       Staiga ratai slysteli šalikelės žvyru, vėl – stabdis.

       – Klausykit, bet tai neįmanoma, aš gi negaliu jūsų palikt naktį vidury kelio.

       – Dar ne naktis.

       – Pasižiūrėkit į laikrodį. Kas tokiu metu jus paims?

       – Pėsčiom pareisiu.

       – Dvidešimt kilometrų?

       – Man vis tiek.

       – Ką jūs kalbate...

       Iš sulopytų džinsų kišenės išsitraukia nešiojamąjį telefoną.

       – Tiek to... Tik įspėti turiu, kad vakarieniauti nelauktų. Ir taip jau vėluoju.

       Pradeda rinkt numerį, ūmai ištrina, telefoną atgal į kišenę įsikiša.

       – Bus geriau, jei užvažiuosime. Tik keli šimtai metrų iš kelio.

       – Ačiū, nesitrukdykit, – mašinai vėl trūktelėjus, nelabai ryžtingu balsu sako. – Tikrai pareisiu.

       – Kada jūs pareisit?

       ...Vingiuotas, tai aukštyn kylantis, tai žemyn besileidžiantis plentas. Ilgas, mašina važiuojant dar ilgesnis, nei einant. Atrodo, jei būtų ėjęs, jau būtų parėjęs. Turėtų ką nors pasakyti, tačiau nesugalvoja, ką pasakyti. Ar tu supranti, ką darai? – jaučiasi kaip paikystes krėtęs vaikas, netikėtai tvirtos rankos nustvertas. Ar supranti?

       Galiausiai vyrukas pasuka vairą, provėžų išduobta nuosklanda „Renault“ į siaurą vieškelį smukteli, toliau keliukas lygesnis. Platanų alėja, vynuogynai, tiltelis...

       Sustoja. Link palubės kilsteli ranką, uždega blausią lemputę, nuo užpakalinės sėdynės į kibirą sumeta mentę ir pora mentelių, plaktuką, kampainį, dar keletą įrankių, vėl kilsteli ranką ir užgesina.

       – Palaukit, ilgai neužtruksiu.

       Kurį laiką šviesa geltonuoja tik viename tamsoje skendinčio namo lange. Netrukus užsidega antrame. Tačiau, ir dviejuose languose švytinti, ji, regis, tokia silpna ir tolima, lyg būtų nuotraukoj nufotografuota kitados pasaulį tvieskusiai šviesai priminti. Ilgainiui pradeda rodytis, kad vaikinukas niekada nesugrįš, kad mašina niekada iš šitos tarpuvartės nepajudės, kad rytas niekada neišauš ir kad sodas, ties kurio riba jie sustojo, nuo savo rachitiško vaiduokliškumo niekada nepasveiks. Kad Wong Kar-Way filmo muzika, atskambanti iš patefono, kažkuriam šito sodo gale nublokšto ir jo atminties sukamo, nudilusia adata per širdį taip skausmingai braukiančio, niekada nenutils – skambės ir skambės. Pasidingoja, jog visas pasaulis pradeda trauktis, dar kiek, ir susitrauks į kiemą ir sodą, į automobilio saloną – į šitą kalėjimo vienutę, kurioje jį naktis visiems laikams jau rakina. Parūps dureles stumtelt, iššokt, bėgt, vėl eit, kuo spartesniu žingsniu eit. Tačiau nepajėgs. Nė cigaretės prisidegt ranka nepakils. Atrodys, kad viskam per vėlu.

       Bejėgystė.

       Visiška bejėgystė.

       Užsimerkia.

       Kurį laiką tamsa.

       Paskui akyse ima šmėkščioti ką tik matyti vaizdai: uolos, kai mašina suka, virš tavęs grėsmingai palinkstančios, šoniniame veidrodėlyje pamažu tolstanti, galiausiai užsiverianti praraja, kurią ką tik aplenkėte, dar vienas vingis, ir vėl neaprėpiamos platumos su laukais, ant kurių pasisiūbuodamas leidžias pilkas vualis, vis labiau juostantis, tiesi kelio juosta, viena iš retų, staiga – nuolydis, iškart vėl viršun, dar posūkis, ir – bedugnis, beribis dangus, mašinai kylant į kalną, atgal tave lošiantis. Vairas. Ir tas vairas, raumeningų rankų čia kairėn, čia dešinėn sukamas, nuolat sukiojamas, dabar toks svarbus vairas, vairas, kuris staiga jo akyse tiek išdidėja, kad ima atrodyti, jog jis ne mašiną, bet visą pasaulį vairuoja: mašina stovi vietoj, kelias po jos ratais pats slysta, o aukštumos, žemumos, tolumos, platumos, kuriose daug uolų, skardžių, slėnių, kalnų, siūbuoja, svyruoja, vairo sukinių ritmui paklusdamos. Nuo tą vairą spaudžiančių pirštų žvilgsnis per alkūnę, per petį į viršų nuslysta. Nei ryžtingo, nei neryžtingo, tik ko nori žinančio ir tuo, ką daro, tikinčio žmogaus veidas, kiek kampuotų bruožų, su įstrižai ant kaktos krintančia pelenų spalvos plaukų sruoga ir po surauktais antakiais į kelią įsmeigtomis akimis, jį mintinai mokančiomis, bet vis tiek iš regos lauko nė akimirksnį jo nepaleidžiančiomis. Nei baimė, nei sąmoningas atsargumas – tiesiog įpročiu virtęs žinojimas, jog dabar, šiuo metu, taip reikia, ir viskas. Nors jaunas, bet žvelgiant į jį regisi, kad jo valia jau užgrūdinta patirties, ir jo paties, ir iš tėvų, senelių paveldėtos, jis – iš tų, kurie jaučia žemės svarumą ir nuo kurių žemišku svarumu dvelkia. Taip, jis – iš žmonių, kurie pačia savo esybe išmano, kas yra ir kur glūdi prasmė, šios dienos ir viso gyvenimo, bet jei paklausi, kas ji yra ir kur glūdi, jie sutriks dar labiau, negu tie, kurie apie prasmę nuolatos mąsto, jos ieško ir rasti negali. Dabar jau žino, kas ten ant galinės sėdynės trinksėjo mašinai kalnų keliu sukinėjantis, dabar jau žino, kad jis – statybininkas, tinkuotojas ar mūrininkas, veikiau mūrininkas, bent jam taip norėtųsi. Kad galėtų įsivaizduoti jį ant pastolių, nuo kurių atsiveria platus vaizdas į kalnus, kad galėtų įsivaizduoti, kaip jis pasilenkia, mente pasemia skiedinio, kaip jį tepa, uždeda plytą, mentės kotu į ją iš viršaus ir iš galo stuksena, vėl lenkias, vėl tepa ir deda kitą, ir kaip ta siena, saulės skriestuvui pamažu dienos pusratį brėžiant, dantyta šumerų rašto linija kyla, ilgėja. Kad galėtų įsivaizduoti, kaip vakare, nuo pastolių nulipęs ir per kelis žingsnius atsitraukęs, į ją žvelgia, prieš saulę primerktomis akimis iš tolo matuodamas, kiek per dieną pastatė, o gal mintyse sau skaičiuodamas, kiek dienų dar prireiks, kol statyti pabaigs. Ir kaip į namus važiuodamas pro didelę vilą, kurios kieme laksto vaikai, o jos šeimininkai su svečiais prie verandos po skėčiu geria vakaro aperityvą – pastisą, viskį, gal martinį, abejingai prisimena, kad jo rankos prie tos vilos statybos irgi yra prisidėjusios. Abejingai – be savigarbos, be pasididžiavimo. Pamano, ir tiek. Tai – jo kasdienybė, jo darbas, tam jis čia yra. 

       Ką šitame gyvenime?..

       – Nesijaudinkit, viskas gerai, susitariau, galim važiuoti.

       Tiltelis, vynuogynai, platanų alėja, kriaušis, vėl – plentas.

       Kurį laiką važiuoja tylėdami. Paskui paklausia, iš kur. Kai pasisako, prisimena, kad pernai tekę pavėžėt dvi estukes, pakeleivingas mašinas gaudžiusias.

       – Atostogaujate?

       Ir jo viduje gūžintis driežas krūpteli, tarsi ant savęs grėsmingai besileidžiančios rankos šešėlį būtų pajutęs. Kitas klausimas bus, pas ką apsistojęs.

       Lyg jas visas tris pažinti galėtų ir lyg jam žūtbūtinai pėdas sumėtyt reikėtų, kad jų biliardo rutuliukų trikampin vėl nebūtų užsklęstas, taria, veikiau nelauktai jam išsprūsta:

       – Ne, dėl darbo.

       Ir pats nustemba, išgirdęs, ką pasakė.

       Mašina slysteli nuokalne, posūkis, atvirų, bet dabar jau tamsos užmerktų laukymių platybės.

       – Dėl darbo? – vyrukas kiek pavėluotai irgi truputį nustemba. – Vasarą į šiuos kraštus tik poilsiaut atvažiuoja.

       Kol nepaklausė, koks gi jo darbas, galvoje ima suktis – ką atsakyt, kai paklaus? Tačiau jis neklausia. Tyli. Pasirodo, kad laukia, kol pats pasakys. Atmintyje šmėsteli dūmai, nuo Anne terasos šį rytą matyti. Gal dėl to, kad vaikinuko plaukai, pilki ir plonyčiai, kiekvienąkart „Renault“ krestelint, atrodo, į smulkias smilteles subirsiantys, jam taip pelenus primena...

       – Redakcija atsiuntė straipsnį apie Provanso miškų gaisrus parašyti. Aš – žurnalistas, Paryžiuje Lietuvos laikraščiui dirbu.

       Ir vėl pasirodo, kad žodžiai mintis pralenkė. Kad jie savaime, be jo valios išsitarė, kad tik pasakęs suvokė, ką pasakė. Žurnalistas? Paskui ir pats stebėsis, kaip tai jam į galvą galėjo ateiti.

       – Kam Lietuvoje Provanso gaisrai gali rūpėti?

       Ne iš nepatiklumo paklausia. Matosi, kad jam tikrai keista, jog kas nors kitame Europos gale Provanso gaisrais galėtų domėtis. Kažkodėl pasirodo, kad šiek tiek įsižeisti turėtų:

       – Gal rūpi, jeigu komandiruotėn pasiuntė.

       Komandiruotėn?

       Žurnalistas, redakcija, komandiruotė... – iš kur šitie žodžiai? Jie net skamba keistai, jie su juo nieko bendra neturi, jie jam visiškai svetimi... Ir kaip gali būti, kad juos, tokius keistus ir svetimus, tariant atrodo, jog jie tave laisvina, pasitikėjimą savimi sugrąžina? Pajunta palengvėjimą – lyg būtų iš kibių tinklų išsinėręs, lyg iš spąstų paskutinę minutę būtų išsprukęs.

       – Gaisrai čia dažnai būna tyčiniai...

       Ir tęsia:

       – ....padega, kad leidimus statyt lengviau gautų... pasitaiko ir piromanų... išdega neaprėpiami plotai, šimtai hektarų, – girdi toliau pasakojant vaikinuką. Jo balsas nuotrupom ausyse trūkčioja, lyg „Renault“ kresčiojimai jį karpytų. – O kai mistralis pučia, tai ugnis – nesuvaldoma. Gali siųsti dešimtis sraigtasparnių, gali...

       Kaip suvaldysi, jeigu ir be ugnies regis, kad viskas čia treška ir skeldi, taip treška ir skeldi, jog bijai prisiliest? Ugnis šituose saulės išdegtuose kraštuose – kiekvienoj smėlio smiltelėj, kiekvienoj smilgoj, kiekvienam prie žemės susigūžusios pušelės spygly; kad ji įsipliekstų, pakanka butelio šukės blyksnio. Kad kiltų gaisras, nė piromanišo liguistumo nereikia.

       –…dažniausiai tai nesugauna. Bet pernai vieną sugavo. Tai buvo gaisrininkas.

       Nutyla, kurį laiką važiuoja tylėdami.

       – Gaisrininkas? – pavėluotai nustemba. Vėl pavėluotai. Tarsi ten, prie namų su rachitiškai vaiduoklišku sodu, patirtas jausmas, kad viskam pavėlavo, dabar luisteliais skeldėtų.

       – Taip, gaisrininkas.

       ...Visą kelią, kol grįš, apie gaisrus tekalbės. Kai per miestą važiuos, vyrukas ranka mostels į gaisrinę – ten jam esą reikia nueiti, o jis pasakys, kad jau buvo nuėjęs ir su sekretore susitarė, sapeurs – pompiers viršininkas jį priims rytoj dešimtą valandą. Savo išmone nebesistebės, stebėsis veikiau tuo, kad jam šitai sakant dingtels, jog tikrai yra susitaręs ir rytoj turi nueiti. Lyg būtų pamiršęs, o vaikinuko paraginimas jam būtų priminęs. Kalbėsis apie gaisrus veikiausiai dėl to, kad nė vienas apie save šnekėt nenorės, nors abiem vienam apie kitą gal ir būtų rūpėję daugiau sužinot. Tikriau pasakos tik tas vyrukas, kuris į jį akių nepasuks, laiko pažvelgt į jį neturės, kurio vyzdžiai nuo kelio nė akimirksnį neatplyš, o jis tiktai probėgšmais įsiterps – pajutęs, kad neįsiterpti negali. Arba jei ko paklaus. Jo akyse plieksis liepsna – kol įsibėgėja, raudonais mažyčių kibirkštėlių batukais per sausas samanas nekaltai sprygsi, truputį vėliau vis didėjančiomis skiauterėmis per krūmus, skurdžius ir aukštesnius medelius ūžteli, galiausiai tarsi nesulaikomos burės ima sklęsti. Ir kūlvirsčiais verstis, riedėti – pakriaušėmis, skardžiais, takais, žemyn vinguriuojančiais. Taip pat aukštyn strykčiot, švytuot – tarsi uodegos lapių, per uolas šokinėjančių. Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. Dabar jau viskas čia spragsi, spirga, čirškia, iš karščio net cypia. Ir nėra tokios galios, kuri šį pasiutimą sustabdyti pajėgtų – vanduo, nuo žemės ir iš dangaus liejamas, stichijos įniršį tiktai padidina.

       Stabdžiai, mašina aikštėj priešais fontaną sustoja. Už fontano – prabangus viešbutėlis, kurio restorano terasoj keli vėlyvi lankytojai vyną tebegurkšnoja. Virš jų galvų – girliandos mažyčių lempučių, tarsi įvairiomis spalvomis švytintys jonvabaliai naktyje kyburiuojančių, ant staliukų – žvakidės su aukštomis žvakėmis. Pro pravirą langą girdi, kaip čiurkšlėmis krinta ir teška fontano vanduo.

       Visas šitas gražumas...

       Nereikia.

       Vaikinukas prisidega cigaretę. Trumpam plykstelėjusi žiebtuvėlio liepsna – tarsi kibirkštėlė, nuo girliandos atšokusi.

       – Ačiū.

       – Nėra už ką.

       – Jums galvoj negerai? – ir vėl jam išsprūsta.

       – Tai gal galėčiau pakviesti?

       – Dėkui, tikrai ne. Manęs laukia...

       Atrodo, kad turėtų dar ką nors pasakyti, tačiau nesugalvoja, ką pasakyti.

       – Darsyk labai ačiū, – išlipdamas taria. – A bientōt...

       – A bientōt, – išpučia dumą. – On ne sait jamais... Et bon courage pour votre article, – vos vos šypteli. – Salut, – pamoja ranka.

       Ir nuvažiuoja.

       Jis irgi mosteli, bet pavėluotai – kai kokių šešiasdešimųjų metų apdulkėjęs „Renault“ jau pasukęs už kampo.

 

       Siauru, išduobtu keliuku eina link vilos. Tamsu, nieko nemato, bet Anne paskolintos kišeninės lempos iš kuprinės netraukia. Jei kas jį iš tolo regėtų, pamanytų, jog tas žmogus labai vienišas. Tačiau niekas jo neregi, o pats jis vienatvės nejunta. Jis jau pamiršęs, ką reiškia su žmonėmis būti.

       Žibintai prie laiptų palikti neužgesinti. Šviesa, iš po jų gaubtų pažemiui sklindanti, dylančiais ratilais iš tamsos atitvieskia apsamanojusį vandens rezervuaro tinką, sidabruojantį kosmosiukų plevenimą, per verandos langą tįstančias nuobėgas – automatinio laistymo čiaupą bus ką tik užsukusios. Ir dabar sėdi prie nenukraustyto stalo. Turėtų sėdėt ir rūkyt, kaip kasvakar žodžio viena kitai nepratardamos.

       Atsargiai į spyną įkiša raktą, užlipa laiptais. Iš tiesų sėdi. Prie dar nenukraustyto stalo. Rūko. Mažytės naktinės plaštakės spiečiais skrieja į laukan išneštos halogeninės lempos šviesą, į tą lempą bloškiasi, krinta.

       Atsitraukia nuo lango, aukštielninkas išsitiesia ant lovos.

       Diena atrodo be galo ilga. Tarsi romano ar apysakos skyrius, kurį baigęs skaityti, nebeprisimeni, kuo jis prasidėjo. Nė nesupranti, kam jo reikėjo. Visko tiek daug ir sykiu – nieko nėra. Tuštuma.

       Tokia tuštuma, kad norisi rėkti, bet net krustelt bijai. Ir jėgų neturi.

 

       – Vis dega?..

       – Dienų, ištisų parų prireikia, kol užgesina.

       Ant stalo – termosas, krepšelis skrudintos duonos, sviestinė, indelis abrikosų uogienės. Virš kalnų kitame slėnio gale – debesiukas, stingliame ore dūmai beveik nesisklaido.

       Rytas kaip visada ramus ir tylus, devynias valandas išmušusio bažnyčios varpo aidai dangaus mėlin jau susigėrę.

       – Vis ką nors užmirštu, – apgailestaujamu balsu sako. – Palaukit, tuoj cukraus atnešiu. Nežinau, kaip jums, bet man kava be cukraus – ne kava. Nors yra žmonių, kurie nesisaldo.

       Ir vidun eina, o jis regi ją, ant Šventojo Juliano tilto stovinčią, abiem rankom į jo geležinius turėklus iš visų jėgų įsitvėrusią. Nė vienos nei atvažiuojančios, nei nuvažiuojančios mašinos, nė vieno žmogaus, nė vieno paukščio, nė driežo, už saulės įkaitinto akmens pasislėpusio. Ji šiose sapno platybėse – vienui viena, jai vienai skleidžias visas pasaulis, dabar ji – jo šeimininkė, dabar ji – jo karalienė. Tai kodėl ji neatgniaužia pirštų nuo šito tilto turėklų, kodėl ji dar labiau į juos įsikimba, kieno ranka baugulius jos veide rašo? Dabar, kai aš ją sapnuoju, kai ji bet ką gali, kai tereikia vos vos atsispirt ir ištrūktum iš visko, prie ko tave žemės trauka laiko. Saulės spinduliai erdves lydo, karštis toks kaip to kalnų gaisro žaizdre, pasaulio karuselė vis lėtėjančiu pagreičiu sukasi, o ji šauksmo iškreiptu veidu stingsi nelyg paveiksle, kuris Oslo muziejuje kabo. Kodėl nedrįsta atgniaužt pirštų, kodėl bijo atsiduot skrydžiui, kas gi ją varžo? Dabar, kai aš ją sapnuoju. Net kai antrąkart ją sapnuoju. Šįsyk – atmerktomis akimis. Ir kai taip trumpai jai dar viskas įmanoma. Trečio karto nebus.

       – Kiekvienais metais – tas pats, – sako statydama ant stalo cukrinę. – Tokia sausra... Kartais ir tyčia padeginėja. Nepatikėsite. Pernai susekė vieną. Tai buvo gaisrininkas.

       Laukia, kol jis nustebs.

       Jis nenustemba.

       Bet ir ji nenustemba, kad jis nenustebo.

       Abejingumas, terasos žolę iki rudumo nušiurinęs, figmedžio lapus nusvarinęs, visame šios dar neprasidėjusios, bet jau pavargusios dienos sąstingy tvyrantis, toks alpus, kad nustebti tiesiog negali, kūnas instinktyviai jėgas taupo.

       Diena – vaiski, į bekrantę begalybę išskydusi ir kartu taip sunkiai prasidedanti – lyg kūdikis, motinos įsčių palikti nenorintis.

       Ir šitie pusryčiai... tokie ilgi pusryčiai... pusryčiai, kurie, atrodo, niekada nesibaigs. Nors taip norėtųs kuo greičiau pakilti nuo stalo. Ir sykiu kažkas tave laiko, atsistoti neleidžia.

       – Gal dar vieną puoduką?

       Linkteli galvą.

       Ji paima termosą, pila.

       ...Galbūt žinojimas, kad tai – tik dar vienas puslapis knygos, kurią skaityt pavargai, kurią norėtum laikinai atstumti, bet kurios tik laikinai atstumt negali?

 

       Iš anatomijos pamokų jis prisimena, kad akyje yra stiklakūnis, ir nors neprisimena, nei kam jo reikia, nei koks jis yra, žvelgdamas į vandenį, per žoles ir akmenis bėgantį, sako sau, kad jis grynesnis ir už akies stiklakūnį, tokio gryno vandens dar nėra matęs. Iš šaltinio po milžiniška uola trykštantis, pasaulio nuodėmių dar nespėtas užteršt, jis liejas krištoline tėkme, srūvios lopšinės liūliuojamų žolių smaragdu dažoma. Tos žolės vieni kitus palydinčiais sieksniais nutįsusios, vanduo toksai tyras, kad atrodo, ne tik jį patį, bet ir jo dildomus akmenis permatai, net neįtikėtina, kad po alpulio, viską prie žemės priplojusio, tokia gaivuma – tarsi visi šio krašto langai staiga būtų atsilapoję, atlapodami ir tavo krūtinę, kurios ląstą karštis į lanką buvo surietęs. Ir tuojau pajunti, kaip nuo to išsitiesiančio lanko įtemptos stygos strėlė staiga šauna ir skrieja – prakirsdama pilką nuovargio stinglą, visas akiračių linijas, dangaus skliautą ir atverdama tokias erdvių ir laiko platybes, kad net žadą užkanda. Tada jau malda: tai – pirmapradis pasaulio krikšto vanduo, iš kurio išsilies visi kiti vandenys – upeliai, ežerai, upės, deltos, jūros ir vandenynai, tai – visų gyvenimo sakramentų vanduo, laiminantis ir atėjimą, ir išėjimą, tai – vanduo, savo iki skambesio išgrynintu tyrumu nelyg varpas pasaulio lopšį sūpuojantis.

       ...Tik labai pamažu grįš į tikrovę. Tarsi nirtų iš sapno, iš kurio į dieną išnirti nenori. Iš pradžių išgirs tik balsus, paskui pamatys ir tolimus siluetus. Šyptels – kai balsai priartės tiek, kad į žodžius subyrės, o siluetai kūnais ir veidais pavirs. Jų bus daug, tų žmonių – lengvais vasariniais drabužiais vilkinčių, įvairiomis kalbomis šnekančių, jaunų, vyresnių ir senų, tarp jų taip pat daug vaikų bus, berniukų, mergaičių. Jie stačia pakriauše leisis prie kranto, į upę žiūrės, ant jos srovės skalaujamų plokščių akmenų lips, fotografuosis. Kiti, į vandenį pirštus kyštelėję, aikčios – vaje, koks jis šaltas! Tėvai tramdys vaikus, už rankų laikys, kai jie kaip suaugę prie vandens lenksis. Šyptels ironiškai – lyg prieš kažką kitą savo staiga plūstelėjusį romantinį jausmingumą reikėtų sumenkint. Užbėgant už akių pasišaipyt pačiam iš savęs, kol kitas iš tavęs pasišaipyti nespėjo. Nors kito taigi nėra. Pašaipa pats nuo savęs ginasi.

       Tačiau nors ironiškai šypteli, kurį laiką vis tiek dar nelabai susigaudo, kas aplink dedasi – mato ir girdi, visa kasdieniškai paprasta, taip kasdieniškai paprasta, kad nieko suprast negali. Ir visa taip tikra, taip geliamai tikra, jog nuo to tikrumo atrodo truputį ir nebetikra – lyg nepaisant upelės vėsos, pleventų ir raibuliuotų saulės įkaitintam ore.

       ...Perdėtam jausmingumui pasiduoti negalima, perdėtas jausmingumas yra pavojingas.

       Provanso Venecija.

       Išgirsta sakant Provanso Venecija.

       Venecija – jo neišsipildžius svajonė, Venecija – miestas, į kurį jis nevažiuoja iš baimės, kad neišsipildys svajonė.

       Nepaisydamas, jog gali pasirodyt keistokas, gal ir juokingas, duris praveria, prie baro prieina.

       Labai didelis, didesnis, nei iš lauko atrodė, restoranas jau tuščias. Tik prie vieno staliuko vyras ir moteris sėdi. Bet ir jie tuoj išeis – jau kavą geria. Ir iki vakaro čia viskas sustings.

       – Atsiprašau, gal galėčiau pasiteirauti, kur yra Provanso Venecija?

       Barmenas balta prijuoste pakelia galvą nuo sąskaitų, truputį nustemba.

       – Sophie, – šūkteli padavėjai, kraustančiai stalą, – čia klausia, kur yra Provanso Venecija. Gal tu žinai?

       – Taigi... – pasako miestelio vardą. – Jie visi jį šitaip vadina.

       Sutrinka. Pačiam rodosi, kad su visais nieko bendra neturi.

       – Na, žinoma, qu'est – que je suis con, – barmenas ant savęs pykteli.

       – C'est loin?

       – Cinq, dix minutes.

       Vadinasi, pusantros, dvi valandos kelio. O gal daugiau. Jau patyrė, kad šio krašto žmonės nemoka savo krašto atstumų matuoti – viskas jiems čia arčiau. O gal visų kraštų žmonėms viskas jų kraštuose atrodo arčiau? Ne tik atrodo – iš tiesų yra arčiau nei svetimiems?

       ...Kaip užvakar, vakar, jo dienos maršrutą brėžia ne žemėlapis, į kalėjimo pinučius suliniuotas, irgi paskolintas Anne ir kuprinės kišenėj užsegtas, bet atsitiktinai išvystamos kelių rodyklės, miestelių ar kaimų vardai, kuriuos irgi iš netyčių išgirsta. Ar ne vis tiek jam, kur eit? Jis gi eina, kad eitų, jis gi eina dėl to, kad sustoti negali. Ir dar rytoj, poryt šio svetimo krašto keliais šitaip eis – be tikslo, be plano, nežinodamas, nei kur nueis, nei kaip parsigaus. Jam įdomu, ką pamato, bet jam visai nesvarbu, ką pamato – kad ir ką pamatytų, grįžus vis tiek atsivers ta pati tuštuma. Kartais išgirsta stabdžius, jį pasivijusios pakeleivingos mašinos slysteli per šalikelės žvirgždą – gali būti, kad vairuotojams jo pagailsta, kaip pagailo tam vyrukui peleniniais plaukais, vakar jį parvežusiam, gali būti, kad sustoja iš nuostabos, suprast negalėdami, kaip šis žmogus čia atsirado – vidury ilgo plento, kuriuo iš vienos gyvenvietės į kitą ir mašina nuvažiuot reikia laiko, kiti gal iš nuobodulio, tik dėl to, kad pasišnekėt nori. Bet sustoja palyginti retai. Kai sustoja, jis suabejoja, lipt ar nelipt, nors žino – įlips. Tiek apkeliaut, kiek perdien apkeliauja, pėsčiom negalėtum. Tiesą sakant, kiekvienąkart, kai už nugaros išgirsta mašinos burzgimą, širdis šiek tiek virpteli, kai jį pralenkia ir keliu tolsta, širdį šiek tiek sugnybia. Sykiais ir pats nejučia ranka mosteli, nors kad mostelėjo, iškart stengias pamiršti. Jis turi eiti. Ir eina. Kai kuriuose kaimeliuose kas nors atsitinka. Kaip tame markizo de Sado, kur furgonėlis gatvę užtvėrė. Bet dažniausiai nieko neatsitinka. Jis ateina, apžiūri, užlipa ant kalno, iš kur atsiveria panoraminis vaizdas – dauguma kaimelių čia ant uolų išsistatę, atgal leidžiasi, kartais išgeria taurę rožinio vyno, eina toliau. Visi jie vienas į kitą panašūs, šitie Provanso kaimeliai. Ir nė vienas nėra toks kaip kiti. Matė ochros raudonio kaimelį, iš kurio veda takai į apleistus karjerus, juose, sako, vėjas, saulė ir lietūs antgamtinius peizažus sukūrė. Matė tokį, į kurį visi alyvų aliejaus pirkti važiuoja, jo alyvų malūnas, atstatytas turistams, neveikia, bet miestelis alyvų aliejum tebegarsėja. Matė... Tačiau kokie jie, nieko nereiškia. Suprantama, kol eina, jam šiek tiek smalsu, ką pamatys. Tačiau kai pamato, atrodo, kad jau regėta. Lyg ir nauja, skirtinga, lyg ir kitaip, bet iš esmės viskas tas pat. Tačiau kuo čia stebėtis? Juk viskas yra begalinis kartojimasis. Akių ir klausos įspūdžiai jausmą, kad jau patirta, stengias išdildyt, kartais įstengia. Trumpam. Bet dažniausiai neįstengia. Šitie kaimeliai, į kuriuos ateina ir kuriuos palieka, nežinodamas, ar visiems laikams, ar dar ne, greičiausiai visiems – tai viso labo balti Jonuko ir Grytutės pasakos akmenėliai, tik išdrykusio maršruto taškai, be kurių jis, nuolatos eidamas ir eidamas, išvis pasiklystų.

 

       Tai jau taip.

       Argi jį kitaip pavadinti galėtum?

       Iš po milžiniškos uolos ištryškusi upė sruvena aplinkui senamiestį, iš kurio bet kuria gatvele grįždamas neišvengiamai save jos vandeny sutinki – lyg šitas miestelis būtų sala, jos apskliausta iš visų pusių. Iš tikrųjų jis – ne sala, ne saloj, pro jį upė tiktai pusratį apsuka, bet šiose vietose, saulės nusvilintose, ramus vandens bėgsmas toks netikėtas, kad rodos: miestelis – ne tik šiaip sala, bet ir viso šio krašto gyvybės sala, jo plaučiai, nuolatos pulsuojančiom gaivos dumplėm jam nualpti neleidžiantys. Paskui sužinos, kad visame Provanse tėra du – šis ir anas, iš kurio atėjo, – miesteliai, per kuriuos bėganti upė vasarą neišdžiūsta. Visuose kituose, per kuriuos upės teka, jų vandenys šiuo metų laiku – saulės išgarinti, o vagos – į lopus supleišėjusios. Kiek jų, tų vagų, tysančių nelyg saulės iščiulptos gyvačių išnaros, dar pamatys, visos jį nutvilkys tokia pat skaudžia nykuma, kokia nutvilkė aną vakarą iš aukšai pamatytas žuvies kaulas su uodega ir galva – tarsi natiurmortas padėklo, mėnesienos šviesoj sidabruojančio, įrėmintas. Su citrinos skiltelėm šalia.

       Gal nueiti rožinio taurę išgerti?

       Bet ir toliau nuo tiltelio žiūri į apdumblėjusį ratą – malūno nebėr, likęs tik ratas – ir nuo to rato akių atitraukti negali. Jis sukas labai lėtai, jei ne menčių užkabinto vandens lašai, tarsi stiklo karoliukai nuo nutįsusių žolių byrantys, gal išvis nesuprastum, kad sukas.

       Štai čia ir padarė klaidą. Kad sustojo. Kad įsijautė. Kad per ilgai žiūrėjo į stiklo karoliukus. Ir kad nepajuto, kaip monotoniškas jų byrėjimas jį vis labiau užburia.

       Tada mintis, nuo kurios bėgo, jį ir pavijo. Tada jau turėjo pripažinti, ką nuojauta smelkė, bet su kuo sutikt nenorėjo – dabar jau eina ne vien dėl to, kad eitų, ne vien todėl, kad sustoti negali, ne vien todėl, kad savo pamišimo eiti nuslopint neįstengia.

       Ir paskui jau – kad tik greičiau.

 

        (Skaityti toliau)

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 1 (sausis)