tekstai.lt

Gintaras Bleizgys. Eilėraščiai

Gintaras Bleizgys. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Gintaras Bleizgys. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

              *

 

       saulė atsitrenkė į mane ir esu vienas

       pilnas tavo kapas gėlių ir debesys

       žydi sustingę

       ir sakau mama viskas

 

       viskas ir viskas ir viskas

       tu matai – – – – viskas

       viskas dabar yra kažkoks naujas

       mano gyvenimo žodis

 

       žinojau kaip bus su tavo ligom

       viską žinojau buvau aklinai pasiruošęs

       bet kad šitaip stovėsiu daužomas

       gruodžio vėjo kad šitokiam

 

       gėlyne tarsi pasakų našlaitė žiemą išvyta

       parnešti žibučių – čia pilna lelijų chrizantemų

       gerberų net rožių žmonės pasiimkit viską jei

       tik jums reikia

 

       jei ko nors pritrūkot sakau

       galiu padėti nes viskas nes viską

       buvau numatęs

       tik kad toks vienas stovėsiu nežinojau ir

 

       atskrido genys ir ėmė kalt pušį prie mano peties

       ir net saulė išlindo pro žydintį debesį ir aš šypsojausi

       kad pasaulis mane mėgina paguosti

       kad pataikauja kažkaip

 

       dairiausi net išsižiojęs

       žiūrėjau kur dabar reikės gyventi matai

       sakau kiek daiktų

       kiek daiktų ir kaip keistai jie man atrodo

       be tavęs

 

       kam dabar man tie daiktai ta saulė ko

       tas genys pataikauja ko bijo

       likusieji su manim pasiutusiai vienu – – –

 

       pasiutusiai nereikalingi jie man dabar visi yra

 

              2008. XII. 27–2009. I. 6

 

 

              *

 

       sapnavau tave

       buvai išblyškus

       ataugusiais plaukais be lašelinių

       ir zondo pro kurį tave maitindavo ir

       sakau mama ar tu jau pati gali praryti

       maistą o žinai kai taip stipriai sirgai

       kai ir galvoj metastazės ir kauluose ir

       plaučiuose ir inkstuose ir dubeny ir

       nežinia kur dar net aš buvau

       nustojęs tikėt kad pasveiksi ne

 

       atsakei ne man dar ir dabar

       labai sunku praryti maistą

 

              2009. I. 6

 

 

              *

 

       paskui sapnavau labai aukštą kalną

       o apačioje tekėjo upė pro sapną žinojau

       atseit čia druskininkai ir kaip vaikystėj

       su tėvu einam prie nemuno ir laiptai

       nuo to aukšto kalno tokie laiptai kopėčios

       atseit man reikės lipti žemyn bet kad

       žemė labai supurenta sakau kad labai stati

       nuokalnė smėlis kaip kapo duobėj

       jeigu lipsiu žemyn tai laiptai kopėčios

       neišlaikys ir nukrisiu sakau tikrai neišlaikys

       tos kopėčios ir lipau ir atsikabino laiptai

       nuo kapo duobės ir kritau bet taip švelniai

       taip minkštai ir ilgai ir sakiau tikrai nežinojau

       kad taip minkšta yra leistis į kapą kad upė

       ten tokia graži apačioj kad vaikystė kad tėvas

       ir tu šypsojaisi žiūrėdama išblyškusi ir tais

       juodais kailiniais apsirengusi kuriuos

       tau mirus pasiėmė ir nešioja ramunė

 

              2009. I. 6

 

 

              *

 

       kai užsimerki sauja išbyra man

       daugiau nebebus lietaus pienės

       nuvyto kalnas kur skaičiuodavau debesis

 

       kai užsimerki aš daugiau

       nebeskaičiuosiu

       jau nebebus debesų ir mano ašaros prilyja

       pilnus sapnus kai užsimerki aš tavo akių

 

       daugiau nebematysiu tavo balso

       ir pienės man yra nereikalingos ir

       mano akys yra visai tuščios kai užsimerki

 

 

              *

 

       o šiąnakt per sapną visiems gydytojams

       skambinau pasakyti kad jau nebelaikytų

       vietos ligoninėje kad nebereikės tau

       daugiau kankintis gerai sakau imdamas

       nuo stalo didelį raudoną obuolį sakniavoj

       lapai krinta ir tušti visi laukai visi išvažiavo

       nors tu su manim pabūk sakau nes žmonių

       nebeliko tokia baimė būti vienam tuščiame

       pasaulyje ir tu sakai gerai dar pabūsiu ir

       man susimaišo galvoj nes kurgi visi kodėl

       visi numirė kodėl tik tu likai gyva ir nebežinau

       iš kurios esu pusės ir atrodė kad nubudau

       bet iš tikrųjų tai sapnas dar tęsis ilgai

       kiekvieną naktį ypač prieš rytą kalbu su tavim

       kartą buvai su puokšte pavasario gėlių

       veisiejų autobusų stotyje laukėm lyg kas

       turėtų sugrįžti bet niekas negrįžo ir tu

       nuėjai su gėlėm paskui su tokiu raudonu

       megztiniu buvai apsirengusi iš mano

       vaikystės ir sakiau mama bet kaip

       tu atjaunėjai kokia tu jauna mirei

       kaip anksti atėjo tas laikas kad tik per

       sapną galiu su tavimi kalbėtis jaučiuosi

       kaip šuo pamatęs oro balioną

       arba fejerverkus – kokie fejerverkai kokie

       lekiantys į niekur ir pokšintys

       dabar yra mano sapnai

 

              2009. I. 25–IX. 6

 

 

              *

 

       nuotraukoj juodai balta

       ežeras

       per visą pasaulį

       ir mano mama dar

       tokia mergaitė su kasytėmis

       tikriausiai aštuonerių

 

       laiminga

       spiegianti

 

       jaunesnė už mano dukrą

       nuotrauka iš mano gyvenimo

       kurioj nesu net nujaučiamas

       net vilties apie mane

       net užuominos dieve

 

       leisk jai būti laimingai

       nereikia manęs

       nereikia rytojaus – –

 

       vakar buvau laimingas

       prieš penkiasdešimt metų

       ežere tavo sumanymuos

       kuris viską žinai

 

       esu laimingas dieve

       plaukdamas ligi tavęs

       kraujais spjaudydamasis

       laukdamas

       kol visa tai pasibaigs

 

       eidamas į naują ežerą

       konvulsiškai

       fanatiškai

       nesigręžiodamas

 

       tu žinai mano dieve

 

       tu rodei man nuotrauką

 

              2009. VIII. 4

 

 

              *

 

       temsta su rėkiančiu raudoniu

       tegu

       ta saulė vysta ligi galo

 

       žiogai nebijo čirpti per naktį

       tegu jie vysta

       tegu aš liksiu

       su tavo mirtimi

 

       bus rūkas iš balų

       karosai miegos tvenkiny

       ir lelijos

       suskliaudusios plaukus

 

       nėra tokios gelmės

       kad galėtų mane išgąsdinti

       nėra tokio nuotolio kuris

       galėtų atskirti mus tokio

       nebuvimo – –

 

              2009. VIII. 3

 

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 1 (sausis)