Ramunė Brundzaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

 

 

 

 

       Ramunė Brundzaitė gimė Vilniuje 1988 m., baigė „Šaltinėlio“ vidurinę mokyklą. Pirmoji eilėraščių publikacija pasirodė 2005 m. Dalyvavo Rašytojų sąjungos „Vasaros akademijos“ kūrybinėse dirbtuvėse. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją ir italų kalbą.

 

 

 

              tikra vieno pavasario istorija

 

       – nieko tokio, sakau, nieko tokio

       šį pavasarį taip beprotiškai žalia,

       taip žydi, tad ir mano įsčios

       suželia piktžolėm ir išsprogsta

       su medžiais

 

       tokios ryškios operacinės žvaigždės

       ir tik vienas noras krentant

       į klampią sąmonės tuštumą – – –

 

       kai staiga vėl įkvepiu oro

       paskutinis vaizdas prieš atmerkiant

       akis – žydintis mūsų sodo migdolas

 

       – kaip jaučiatės?

       – sapnavau pavasarį, – atsakau

       dar supainiota siūlų narkozės,

       apvyta drenų vijokliais, iš lašinės

       kapsint sielai atgal į kūną

 

       – nieko tokio, sakau, nieko tokio

       tik suraižytas įsčias dar gelia

       tik aštriau skleidžias gyvybė už lango

       ir garsiau laikrodžiai tiksi

 

 

              rudeninis

 

       visi nepabaigti mano eilėraščiai

       brazda lyg pelės

       rudenėja

       ir jos sulenda į kambarius

       sapnus šaltus patalus

       graužia knygų kampus

       graužia sūrius

       latakus lietui nubėgti

       rudenėja

       tai ir lyja

       iš dangaus

       debesų po blakstienom

       ištinę vokai

       adresato nepasiekia

       kiaurai permirkę grįžta atgal

       ir tik pelės

       velnioniškai

       brazda

 

 

              fototu

 

       Visi tie, kur dar kabo ant mano sienų,

       jau seniai seniai sapnuos teprabyla.

 

       Nuotraukose švytinčios akys

       tampa šaltais objektyvais,

       kitus negailestingai sugaunančiais,

       įvertinančiais ir be nuosprendžio nuteisiančiais,

       celofaninėm albumo grotom įkalinančiais.

       Tu – tik dažai ant fotopopieriaus.

       Tik dailus paveikslėlis tapetų dėmei pridengti.

       Vinukai, varžtukai, klijai – ištraukti, atsukioti, nukrapštyti.

       Dabar tik aštrus mano pyktis prie sienos tave prismeigęs laiko.

       Tu tik taikinys mano vyzdžių dartams,

       mano riksmų kalavijams.

       Tik juodulys kambario sienoje, nagu vis raižomas,

       bet nenutrinamas.

       Ir tik kartais

       noris galvą prie sienos priglausti

       ir kamputį tavo atvaizdo lyžtelt.

 

 

              slėpynės

 

       Šis miestas per mažas slėptis

       čia vis tiek susitiksi visus tuos

       kuriuos labiausiai norėtum – – –

       kurių visai nenorėtum sutikti

       Dažniausiai prekybos centruose

       jų daug, jie dideli, anonimiški

       bet kaip tik ten tenka slėptis už skalbimo miltelių

       subtili nuoroda į sielos išskaistinimą

       Sako, geriausiai slėptis matomiausioje vietoje

       tai ir išsidėstau šalia sudaiktėjusių žodžių ir sužodėjusių žmonių

       ten kur lengviausiai galite mane rasti

       kur turiu vardą pavardę pažymėjimo numerį

       šiokį tokį svorį dailių skaičiukų lentelėje

       plastikinį kavos puodelį ir kelias cigaretes

       kurias dalijamės su vienatvės broliais

       siųsdami ratu lyg suktinę

       Šis miestas per mažas slėptis

       ir per didelis būti surastai

 

 

 

              dialogas su asmeniniu zigmundu

 

       Nusispjauti, kiek laiko rodyklės

       įbrėžia rėžių į naktį.

       Šįkart pati palaikysiu kompaniją

       nemigai.

       Ir dilgsintis šonas,

       skausmo nervų strėlytės,

       tik akupunktūra

       mano sielai.

       – seilės, ne siela čia, – šnibžda iš po lovos lendantis baubas.

       Vaikystėj bijotas, dabar – asmeninis kritiškas cinikas,

       pagalvę retkarčiais prikemšantis košmarų.

       – ne košmarų – tik pasąmonės iškrovų, – pataiso,

       Zigmundo ūsus išriesdamas.

       – šiąnakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, ką?..

       – gana čia skaityti pasakų visokių prieš miegą.

       nei „ilgai ir laimingai“, nei pelenių ir kitų holivudinių happy endų,

       sakiau jau, nebūna.

       – o man ir nereikia, man tik vienos nakties šėlsmo

       tokių kaip aš apsupty.

       – tavo raganos jau seniai

       lygina, skalbia, vaikų vystyklus džiausto,

       dulkių siurblį naudoja. o tu?

       gana jau neurozių, alkoholio, isterijų

       ir prastų eilėraščių, – gyvatiškai šnypšteli.

       Prasiveria dar vienas rytas.

       Išaušta ir

       užaušta.

 

 

              Trys broliai nemiegantys

 

                     1

       nemigos girgždantys krumpliaračiai

       sustoja

       čia prasideda buvimas

       tarp atvirų ir užmerktų akių

       buvimas tarp žiopčiojančių žuvų

       išsprogusiomis akimis

       sako, iš jų kaulų galima sudėlioti visą

       kryžiaus kelio istoriją

       sukryžiuoju pirštus

       kas žino

       gal šiąnakt tu irgi

       tapeni knygų puslapiais

       šnarini pieštuku

       gal šiąnakt mes abu

       įrėminti skirtinguose languose

       vienišai šviečiančiuose

       daugiabučiams sutemus

       dūsaujam tekstais ir į tekstus

       mezgam mazgus

       kuriais kada nors

       susirišim

 

                     2

       už lango silpsta mašinų gaudesys

       mechaniniai vabalėliai nervingai trūkčioja gatvėm

       pamažu gęsta daugiaaukščių jonvabaliai

       saldžia miego pluta pasidengia miestas

       tik keli uodai dar zvimbia

       prie savo eilėraščių

       siurbia kraują iš nutilusio miesto arterijų

       kreša raudonos jų rašalinės

       varva raidėmis balti lapai

       mėto nuraudusius lapus pro nemiegančius langus uodai

       o ryte juos sušluoja

       skruzdėlytės oranžinėmis liemenėmis

       spardo batų padais į darbą skubantys

       ir kuždasi: anksti šiemet prasidėjo

       ruduo

 

                     3

       šitos penktos ryto

       kvepiančios balto švarumo paklodėm

       įsikniaubus į jas

       švelniai liūliuojant nemigą –

       jaukinantis miško žvėriuką

       šitos penktos ryto

       man primena rugpjūčio naktis pas močiutę

       prisagstytas žvaigždžių

       pabarstančių pilką takelį

       į lauko išvietę

       šone brėkšta šulinys

       jame skęsta mėnulis

       atsitiesia pėdų nuguldyta žolė

       rąžosi lysvės

       žiovauja medžių kamienai

       šnara mano naktinių marškinių rankogaliai

       naktį kertantys traukiniai

       nurėžia horizontą

       bumbsi obuoliai

       tolumoje ūžia autostrada

       pralėkus sunkiasvoriui ekipažui

       sudreba sekcijos stiklai

       šitos penktos ryto

       pilnos nemiegančios nemigdančios nakties

       pripildė mane

       iki padų

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 1 (sausis)