tekstai.lt

Romualdas Granauskas. Du apsakymai
Romualdas Granauskas
Romualdas Granauskas
Žiogo apsireiškimas

 

                                                                                                              Jonui Strielkūnui

 

       Nešvenčiau niekada tų savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau. Ir niekas aplinkui jų nešventė, tiktai čia, Vilniuj, dabar visi taip daro. Žiūrėk, dvejų metų „solenizantui“ išsipūtusiu nuo sauskelnių užpakaliu jau perkamas didžiausias tortas, oi oi, kokios iškilmės, baugu matyti! Jau prieš savaitę pradedama ruoštis, per tas septynias dienas vyras su žmona dešimt kartų susibara, o ką jau kalbėti apie suaugusių žmonių gimtadienius. Nelipsiu niekada sienom dėl jų. Jeigu jau kam labai reikia – švęskit, galiu pasėdėt prie stalo bubio vietoj, tik neužsibūkit per ilgai. O dar geriau – už dėžės ir į žvejybą ant paskutinio ledo. Nematau jokio savo nuopelno, kad gimiau, prie šito aš jau tikrai niekuo neprisidėjau. Be to, ir tas mano gimtadienis kaip to gaidžio – kažkoks dvigubas: pagal metrikus – balandy, pagal motinos žodžius – kove. Kai telefonas suskamba kove, sakau: labai ačiū, bet kad ligi to gimtadienio dar visas mėnuo, kai balandy – dėkui jums dėkui, tiktai aš jau prieš mėnesį tą savo gimtadienį atšvenčiau...

       Žodžiu, esu priverstas meluoti susiriesdamas. Tai koks gali būti džiaugsmas iš tokių gimtadienių?

       Tačiau vaikams ir anūkams nepameluosi. Žiūrėk, jau skambina dukra:

       – Tete, mes atvažiuosim šeštadienį apie ketvirtą po pietų, darbo dieną negalim! ar bus karka?

       Bus, žinoma, bus, kur dėsis nebuvusi? Paruošiu kaip nors. Juk čia ne aš, čia ta karka svarbiausia. Ir paruošti ją galima labai paprastai ir greitai: viskas teužtrunka tiktai dvi paras ir aštuonias valandas.

       Tačiau viską atpirko dukrų pasipasakojimas anais metais.

       Susitiko jodvi po darbo mieste, abi alkanos, sutarė užbėgti į kažkokį restoranėlį pavalgyti.

       – O! – šūktelėjo viena, atsivertusi meniu. – Žiūrėk, karkos yra! Imam?..

       Knaibė, žnaibė jos tą karką, valgė atbulais dantimis, bet suvalgė. Priėjo labai maloni pardavėja:

       – Kaip jums patiko mūsų firminė karka? Gal dar ko nors?

       – Kad čia kažkokia… netikra karka! – išpyškino viena.

       – Iš kur jūs žinot, kokia turi būti tikra?

       – Žinom! Todėl, kad daug kartų valgėm!

       – Ir kur jūs tokią valgėt?

       – Pas tėvą!..

       Padavėja pakėlė akis į viršų, pavedžiojo žvilgsniu palubiais:

       – Nežinau Vilniuj tokio restorano… Gal visai neseniai atsidarė?..

       – Mes pas savo tėvą!..

       Nepamanykit, kad giriuosi. Ne apie kulinariją eina kalba – apie gimtadienį. O jeigu jau visai tiesiai šviesiai, – apie tai, kaip atsirado šita knyga.

       Labai gerai atsimenu tą kovo aštuonioliktosios rytą, nors jau praėjo aštuoni mėnesiai. Jau senokai plaukiojo po galvą kažkokia neaiški mintis… kažkas toks… na, toks, dar neturintis nei pavidalo, nei garso, nei žodžių… Užplaukdavo, nuplaukdavo, o aš visai ir nesistengiau, kad tas „kažkas“ galvoje ilgiau užtruktų.

       Atsibudęs ilgokai gulėjau tamsoj, nes akyse taip ryškiai, taip ryškiai pamačiau skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų. Jie pradėjo judėti, jie… (nežinau, ar yra toks žodis) gyvėjo… jie jau gyveno galvoje ir nežadėjo niekur iš jos kraustytis.

       Ką darysi? Sėdaus lovoj, degiaus šviesą. Buvo lygiai ketvirta valanda ryto.

       Supratau, ką turiu daryti. Kai atsisėdau prie stalo, ranka lapo viršuje pati užrašė: „Trys vienatvės“. Tai ir buvo pavadinimas to apsakymo, kurį jūs perskaitysite pačiame šios knygos gale.

       Turiu įprotį smulkiais skaičiais pasižymėti paraštėje, kada pradėjau. Tiesiog pačiam sau. Ir parašiau: „2010 03 19.“ Velnias!.. Juk šiandien mano gimtadienis!.. Na, ir tegu jis sau būna, tas gimtadienis, niekur jis nepabėgs su ta savo karka, – mano varnas jau tupi tuopos viršūnėj, šuo guli būdoj, o senas žmogus išeina į kiemą…

       Ir taip gerai, taip lengvai man rašėsi!.. Ir vieną rytą, ir kitą, ir trečią. Atsibusdavau paryčiais, paguliu, paguliu tamsoje ir sakau sau: „Kelkis, stalas tavęs jau laukia.“ Ir stalas iš tikrųjų manęs laukė, tik ne šitas, o anas, kuris baltuoja operacinės vidury ir kurį prieš tai užtiesia tamsiai žalia medžiaga…

       Sąsiuvinis taip ir liko gulėti atverstas, puslapis tebuvo prirašytas tiktai iki pusės, o juodas tušinukas gulėjo padėtas ant puslapio baltumo ilgus septynis mėnesius. Rodos, per tokį laiką viskas turėjo apsinešti dulkėmis per du pirštus, tačiau neapsinešė: kiekvienas daiktas būdavo pakeliamas, nuvalomas ir vėl rūpestingai padedamas tiksliai į tą pačią vietą. O aš tik gulėjau ir žiūrėjau. Ir visą pavasarį žiūrėjau, ir per visus vasaros karščius žiūrėjau, nieko daugiau negalėjau padaryti, tik žiūrėti ir deklamuoti amžinatilsį Jono Strielkūno eiles. Tada jis visai dar nebuvo amžinatilsį, ir niekas negalėjo numanyti, kad greitai bus.

 

                                   …Pasistačiau sode aš stalą,

                                   Bet nė eilutės nerašiau.

 

                                   Stovėjo stalas tas aplytas,

                                   Nelaimingiausias iš stalų,

                                   Kaip gyvulys koks nuvarytas,

                                   Pajutęs dalgį po kaklu.

 

       Jeigu kas nėra matęs, kaip atrodo sąžinės priekaištas, lengvai tą gali padaryti dabar: atverstas sąsiuvinis, iki pusės prirašytas puslapis ir ant jo įstrižai padėtas juodas tušinukas…

       Už lango dar viskas tamsiai žaliavo, bet jau buvo ruduo. Aš į jį nežiūrėjau, sėdėjau kitame kambaryje prie kito stalo ir ramiai sau krapščiau pypkę. Žmona praėjo pro šalį su šluoste rankoj. Tegu sau valo, jeigu jai reikia, man nebereikia.

       – Vai!.. – sušuko tarpdury. – Ateik, pažiūrėk!..

       – Ką tu ten taip pamatei? – abejingai paklausiau.

       – Ateik greičiau, tuojau jis nušoks!..

       Ant juodo krėslo atkaltės tupėjo žalias didelis žiogas ir net pasilenkęs žiūrėjo į atverstą sąsiuvinį.

       Viską perskaitęs, jis atsitiesė, bet tebetupėjo toliau, ramiai leidosi suimamas į rieškučias, išnešamas į balkoną ir pro langą patupdomas lauko pusėj ant vijoklio lapo.

       Tolesnis jo likimas man nežinomas. Matyt, grįžo pas Tą, Kuris jį buvo atsiuntęs.

       Jeigu jau taip tiesiai šviesiai, tai likusią dienos dalį aš to žiogo daugiau nė neprisiminiau. Vėl krapščiau pypkę, pažiūrėjau televizorių, pažaidžiau šachmatais prieš kompiuterį ir nuėjau gulti. „Ačiū Tau, Dieve, kad davei man dieną. Prašau Tavęs ir kitos. Amen.“ Ir turėjau ramiai užmigti.

       O jeigu dar tiesiau ir šviesiau, tai buvo vienas iš pačių juodžiausių mano gyvenimo tarpsnių. Koks muzikantas, kuris neteko rankos pirštų? Koks tapytojas, jeigu vos beskiria taką sau po kojų? Ir koks rašytojas, kuris jau pusę metų nebeparašo nė vienos eilutės?.. Tokio žmogaus gyvenimas pasidaro beprasmiškas kaip to žiogo. Ne, palauk, žiogo dar turi prasmę: juo dieną gal pasimaitins koks paukštis, o naktį – ežiukas, tačiau tavo paties dvėsena net šitam netiks, todėl ir bus užkasta į žemę.

       Įdomu, iš kur jis atsirado mūsų skvere, rudai išdegintame vasaros karščių? Juk bekyšo pakraščiais keli nykūs kiečių stagarai, o gaivios žolytės net prie žemės prisilenkęs neparegėsi?.. Ir dar tas didysis, žaliasis, kuris net vešlioj paupio pievoj ne toks jau dažnas šokinėtojas?.. Iš kur jis atsirado? Ketvirtį amžiaus čia gyvenu, o nė karto skvere nemačiau jokio nuspangusio žiogo? Net to paprastojo, pilkojo, kuriuos miesto pievelėse rytais vakarais medžioja pulkeliai kuosų?

       Gerai, mąstykim ramiai, logiškai. Tarkim, jis išsirito iš kokio kiaušinėlio ar iš ko ten ne šitam dulkėtam skvere, o Vingio parke, kuris tik už kokio puskilometrio nuo mano namo. Tarkim, vieną dieną jis pajuto – kaip koks lietuvis turistas – karštą troškimą pamatyti pasaulio. Prišokavo iki Geležinio Vilko gatvės, o ja į kalną, dūmydamas ir riaumodamas, slenka nenutrūkstantis sunkvežimių ir kitokių mašinų srautas. Apsvaigo jo žalia galva, apspango akys, jis jau nebesiorientavo, kaip sakoma, nei erdvėj, nei laike, tad šitaip ir atsidūrė skvere, po mano balkono langais.

       Dabar pabandykim įsijausti į žiogo psichologiją. Tarkim, tupiu aš pliko stagaro viršūnėj ir žvalgausi aplinkui. Skvero pakraščiais pristatyta pilkų penkiaaukščių namų. Tokių vienodų, jog niekaip neatskirsi. Kaip broliai dvyniai. Tiesą sakant, geriau įsižiūrėjęs, atskirsi. Štai vieno ne visi balkonai įstiklinti, prie ano auga vargana slyvaitė, trečiojo siena lipa aukštyn žalias vijoklis, dar kito – visų balkonų langai uždaryti, o va šito, šalia vijoklio, vienas kaip tik pravertas.

       Tarkim, žiogas atsitiktinai pasirinko mano namą, mano vijoklį ir pravertą mano balkono langą. Nors ir įtartinai daug čia tų atsitiktinumų, bet vis tiek tarkim.

       Ir dar – atidarytos durys iš kambario į balkoną. Štai įšokuoju aš į kambarį ir matau: lova, rašomasis stalas, juodas krėslas aukšta atkalte prie to stalo.

       Lova – pati žemiausia, bet aš nestrykteliu ant jos. Rašomasis stalas – aukštesnis, bet aš ir ant jo nestrykteliu. Sukaupęs visas jėgas (juk lipau tuo vijokliu per visus keturis aukštus!), aš užšoku ant to krėslo atkaltės ir pamatau priešais atverstą sąsiuvinį!.. Net palenkęs galvą žemyn, imu skaityti, kas ten parašyta… Tarpdury pasirodo moteris su šluoste, suima mane į rieškučias, išneša į balkoną ir vėl patupdo atgal ant to vijoklio.

       Bet aš jau esu viską perskaitęs, viską įsidėmėjęs ir viską supratęs. Tai seno ligoto rašytojo nebaigtas apsakymas. jeigu jis dar turi nors kiek proto, supras, ką reiškia mano apsilankymas…

       Aš supratau, Viešpatie.

       Atsimeni, kai Strielkūnas Tau guodėsi savo senatve, ligom, tuo, kad „troškimai gęsta širdyje“, – ar atsimeni, Viešpatie, ką Tu jam tada atsakei jo paties lūpomis?

       – Dar ne visi. Dar ne visi.

       Atsakyk ir man šitaip.


 

Trys vienatvės

 

       Jis pakilo iš nuganytos pamiškės pievos, į kurią vos praaušus atskrido sliekauti. Dabar jam reikėjo ieškotis maisto vienam, todėl ir pavojus buvo daug didesnis. Šioje pievoje, slėpdamasi už aukštų žolių kuokštų šūdymėse, nepastebėta galėjo prisėlinti lapė, galėjo, prasisklaidžius ryto miglelei, dangumi nuslysti juosvas vanago šešėlis. Nebebuvo greta būrio apvalių akių, budriai stebinčių aplinkui viską: ir plokščią pievą, ir gaubtą dangų. Jis dabar gyveno vienas.

       Geltonas žvyruotas kelias per pusę kirto nedidelį mišką. Pakilus į orą matydavosi už jo du bažnyčios bokštai, didieji miestelio medžiai ir namų stogai.

       Ir pamiškės pievą tas žvyruotas kelias kirto per pusę. Dabar jis kaip tik ir skrido virš to kelio, palikdamas užpakaly ir mišką, ir jau gelstančius berželius, neatsargiai išbėgusius iš jo tankmės į pakraštį. Nedidelis, netgi malonus vėjas pūtė jam į krūtinę, ir jis dar lengvai prieš jį yrėsi, tačiau ar beatlaikys seni sparnai tuos, didžiuosius, su gūsiais ir šuorais, rudeninius, kurie nešios jį pagavę aukštybėj kreivą ir skersą? O skraidyti reikės, nes jis vis dar norės gyventi.

       Pasibaigus pievai, abipus kelio tęsėsi plikos ražienos. Dabar ten jokio maisto nėra, tiktai pelės. Taip paprastai pelės nepasigausi, tik gandrai tą moka, bet jie jau išskridę.

       Už ražienų kelias sukosi į dešinę, ir tame posūkyje matėsi nedidelio namo šiferinis stogas. Šalia augo tuopa, kiek toliau žaliavo vešli eglė, abu ant pat griovio krašto. Už eglės – dar vienas namas, bet jau buvęs: negyvais langais, negyvais takais.

       Tuopa dar žaliavo, ir čia buvo jo namai.

       Jis parskrido ir atsitūpė į pat tuopos viršūnę. Pusė šakų jau buvo nudžiūvusios ir netrukdė plačiai matyti. Toje viršūnėje per visas dienas jis ir kiūksojo, jeigu tik nelijo ar nepūtė labai stiprus vėjas. Panėšėdamas į nedidelį tamsų gumulą, jis čia buvo iškilęs aukščiausiai už viską, nors to visko tiek ir tebuvo: iš trijų pusių – miško užbrėžtas ratas, iš ketvirtos – lėkšta, beveik apvali loma, už kurios – tą ratą užbaigiančios cementinės kiaulidės. Jis buvo to rato sargybinis, visko stebėtojas ir visko atsiminėjas. Jo mažoje galvoje tas viskas buvo gerai sudėta ir niekas neprapuldyta.

       Žemiau po juo tamsavo keli žagarų lizdai, bet jie buvo tušti, irstantys. Jau du pavasariai niekas juose nebeperėjo, auštant ir temstant niekas nebekėlė alaso, ir buvo liūdna, kai lietingomis dienomis juos kiaurai merkdavo lietus ir nuo žagarų krisdavo žemyn reti šalti lašai. Žiemos vėtros juos galutinai išardys, nebeliks nė žymės, kad medyje daug metų kalėsi, spurdėjo, augo ir kilo į dangų sparnuota gyvybė. Gyvybė, kuri visuomet glaudžiasi prie žmogaus ir kuri pačiam žmogui visai nerūpi. Nebent norėtų nušauti, pririšti prie ilgo pagalio ir iškelti daržo viduryje žemyn galva.

       Dabar jis ir kiūksojo to medžio viršūnėj, žiūrėdamas lomos ir kiaulidžių pusėn.

       Loma jam atrodė kaip didžiulė žalia lėkštė, kurios viduryje įpilta kažkokio smirdalo ar marmalo. Viename jos krašte dar augo dvi ievos, o kitas šlaitas buvo be jokio krūmelio ir nelabai stačiai kilo į viršų, kuriame ir stūksojo tos ilgos kiaulidės, uždarančios iš šiaurės visą šį paprastą peizažą.

       Kai jis dar buvo jaunas, toje lomoje spindėjo apvalainas ežeriukas, prie jo atbėgdavo vaikai su laibomis meškerėmis gaudyti karosiukų, kuriuos pamiršdavo žolėje, kažkur staiga dingdami. Tie karosiukai būdavo spurdantys, juodnugariai ir labai patogūs praryti. Bet kai pastatė kiaulides, per porą vasarų iš ežeriuko beliko tik šita liulanti, dvokianti bala.

       Tačiau prie kiaulidžių skraidantis jų būrys net giliausiomis žiemomis susirasdavo maisto. Galima sakyti, dėl to jie visi čia būtinai ir gyveno.

       Liūdnas, pavargęs matėsi jam dabar šitas peizažas. Ne todėl, kad pati vasara pavargo žaliuoti, o todėl, kad visur, kur gyvena žmogus, jis greitai nuvargina viską: lauką ir pievą, medį ir žolę, o paskui liūdnas vaikšto po savo paties nuvargintą žemę.

       Kai iš kiaulidžių išvežė paskutinį sunkvežimį kiaulių, visas jų būrys suprato: daugiau šitame skurdžiame rate jie nebegalės išsimaitinti. Išskrido žvalgai, bet ieškotis juk nebuvo kur. Vienintelė vieta, tinkama jiems gyventi, buvo miestelis už miško, senieji jo kapinių medžiai. Miestelyje daugiau pavojų, bet ir daug daugiau maisto. Gal priims vietinis pulkas ir juos, varganus atskridėlius? Nors pačiame kapinių pakraštėlyje?..

       Jiedu su saviške tiktai palydėjo išskrendančius ligi pamiškės ir grįžo atgal. Buvo patys seniausi ir nebeturėjo gyvybės tęsimo galios. Patys žinojo, kad jau ne jų jėgoms pavasariop taisyti lizdą, auginti vaikus ir laukti jų pirmojo skrydžio. Jiedu liko čia. O žiemą, vieną speiguotą naktį, nors abudu stipriai spaudėsi prie eglės kamieno ir vienas prie kito, ryto besulaukė jis vienas pats. Jo draugė šlumštelėjo pro eglės šakas žemyn…

       Bet kol kas dar jis, tamsus gumulas, tebetupėjo tuopos viršūnėj ir žiūrėjo kiaulidžių pusėn.

       Kiaulidžių pastatas neilgai stovėjo tuščias. Apie jį pradėjo vaikštinėti nematyti žmonės. Atvažiuodavo sunkvežimiai, iš jų iškeldavo didelius daiktus, kažką ten darė viduje, o vienas žmogus – to jis per visą savo gyvenimą nebuvo matęs – užsimovė ant galvos keistą dėžę ir pasilenkęs žėrė žydrų kibirkščių purslus, į kuriuos nebuvo galima žiūrėti.

       Čia nebebuvo ir niekada nebebus ko lesti.

       Kai iškrito pirmasis sniegas, toks tyras, raminamai baltas, o iš tikrųjų – ilgo žiemos bado pranašas, – kai jis padengė visą iš tuopos užmatomą žemę, prie kiaulidžių pradėjo mauroti sunkvežimiai, veždami ilgus rąstus. Keturi vyrai juos ritino į dideles krūvas, paskui užkeldavo po vieną ant žemų vagonėlių ir įstumdavo pro didžiąsias galines duris į vidų, kur kažkas baisiai džerškė ir žviegė, o pjuvenų kalnas vis didėjo lauke. Pjuvenose, žinoma, nieko lesamo nebuvo, o į vidų, kaip koks balandis, jis niekuomet nebūtų drįsęs įskristi. Tačiau pamažu priprato ir prie naujųjų žmonių, ir prie to triukšmo. Jau nuskridęs tupėdavo ant kiaulidžių stogo, jau ir pėsčias apeidavo pjuvenų krūvą, akylai dairydamasis, ar nėra kur kas numesta. Vidurdienį tas geležinis žviegimas nutildavo. Jis žinojo, kad dabar darbininkai viduje valgo, ką turi susivynioję į laikraščius. Bet nuo pavasario jie valgydavo lauke, susėdę šalia vienas kito prie pjuvenų kalno ant tam tyčia atsiritinto rąsto. Viduje jiems, matyt, trukdydavo nebeišnaikinama kiaulių mėšlo smarvė. Gal todėl ir galines didžiąsias duris visuomet laikydavo atlapotas.

       Jie buvo keturi. Trys jaunesni, o vienas jau žilais paausiais. Ketvirtasis buvo pats geriausias, nes priekyje nebeturėjo kelių dantų. Ir duoną, ir keptą lašinį atsargiai kąsdavo burnos šonu, tad daugiausia ir palikdavo savo laikraščio gniužule: ir plutelių, ir lašinių odelių ar dar ko. Kai jie parūkę sueidavo vidun, jis visus paliktus gniužulus kruopščiai snapu išvyniodavo ir patikrindavo. Ir surasdavo visai nemažai.

       Iš anos lomos pusės, kur ėjo dar vienas kelias ir kuriuo atveždavo rąstus į lentpjūvę, – iš anos pusės atbirgzdavo tamsiai mėlyna mašinėlė, iš jos išlipdavo stambus vyras ir šaukdavo ant tų keturių, o jie tik sėdėdavo ant savo rąsto ir tylėdavo. Neilgai parėkavęs, trinktelėdavo durelėmis ir išvažiuodavo. Iš tokio atvažiavimo jokios naudos nebuvo, visai kas kita, kai atriaumodavo sunkvežimis su rąstais ir kai iš ten išlipdavo du vyrai, o vienas jų laikydavo rankose krepšį. Tada ant rąsto susėsdavo šeši ir pildavo iš butelio skystimą. Tais kartais laikraščių gniužuluose, numestuose prie pjuvenų, ko tik jis nerasdavo. Tačiau geri kartai niekuomet nebūna dažni.

       Tuos keturis vyrus jis pažindavo iš tolo: iš drabužių, veidų, kepurių. Rytais jie atvažiuodavo iš miestelio dviračiais, tik žiemą atklampodavo pėsti. Pravažiuodavo pro pat tuopą, aplenkdami lomą iš šono. Tačiau nė karto nėra pakėlę galvos į tuopos viršūnę ir sušukę:

       – Štai kame tu betupįs!..

       Jie taip pat turėjo jį pažinoti. Juk jis vienas pats čia bebuvo.

       Jie jį ir pažinojo. Šį pavasarį jis pirmąsyk taip įsidrąsino, kad nusklendė priešais juos ant žemės, vaikštinėjo orus pirmyn atgal, niekuo neišsidavė, laukė, kol visi pavalgys. Pirmasis jį įsižiūrėjo tas pagyvenęs. Atlaužė duonos ir švystelėjo jo pusėn, bet jis iškart nepuolė artyn, o pirmiau apėjo aplinkui, ir dar kartą, ir dar vieną kartą, tik tada pagriebęs pakilo į orą ir nuskrido už kiaulidžių. Duoną reikėjo greitosiomis kur nors paslėpti, dabar ne laikas lesti. Greit parsklendė atgal ir vėl vaikštinėjo priešais neskubėdamas ir žinantis savo vertę.

       Jau buvo tas laikas, kai vyrai su dviračiais turėjo pasirodyti iš miško. Ir jis tuopos viršūnėj pasisuko į tą pusę. Jie netrukus ir pasirodė, važiavo neskubėdami pro ražienas, virš kurių ir jis šįryt skrido. Pravažiavo ir pro jo tuopą. Pamatys juos dar kartą vidurdienį, o iki to laiko prie kiaulidžių nebuvo kas veikti. Bet jis vis tiek nulydėjo visus ilgu žvilgsniu.

       Kai kiaulidėse sužviegė pjūklas, daugiau jis nebežiūrėjo į tą pusę. Atsisuko snapu į kiemą. Geriausiai jam matėsi senas šiferinis stogas ir pajuodęs kaminas, takas į šulinį, takas nuo šulinio iki tuščio seno tvartelio, šuns būda prie jo ir dar kita, daug didesnė, prie tolimesniojo galo. Į ją taip pat vedė takelis. Dar nudžiūvusi obelis, ant kurios kyburiavo užmesti dveji Šeimininko marškiniai. Vakar dieną Šeimininkas pamurkdė juos dubenyje ir užmetė ant šakos, o vakare užmiršo, nes viduje jau vienas pats dainavo ir daužė kumščiu stalą.

       Klanktelėjo durys, ir Šeimininkas išėjo į lauką. Iš viršaus geriausiai matėsi geltona plikė, languoti marškiniai, juodos apsmukusios kelnės ir apytuštis kibiras rankoje. Šuo nėrė lauk iš būdos, ėmė vizginti uodegą, žiūrėdamas į viršų ir norėdamas pagauti Šeimininko žvilgsnį. Bet šį rytą žili Šeimininko antakiai buvo suraukti, jis tiktai paspyrė koja aplamdytą aliumininį indą, kuriame buvo neišlaktas šuns vanduo ir įpylė naujo. Pastatęs kibirą ant žolės pagrasino pirštu:

       – Dar kartą tu man pramiegosi – patempsiu po balkiu!.. Ir visą dieną būsi neėdęs!..

       Šuns uodega ėmė vizguliuoti vis lėčiau, jis pats žemai nuleido galvą, nebedrįsdamas pakelti akių į viršų.

       Timptelėjęs aukštyn kelnes, Šeimininkas nupėdino į savo būdelę ir užsidarė. Šuo atsigulė ant plikos žemės ir išsitiesęs padėjo ant letenų žilą snukį. Šuo, žinoma, buvo kaltas. Jis nelojo, kai dviratininkai važiavo pro šalį, o Šeimininkas nespėjo išeiti iš trobos. Bet juk tiktai vakar tas senasis, nenulipdamas nuo dviračio, padavė atvežęs rezginėlę, kurioje buvo ir duonos, ir dešros, ir permatomo skysčio butelis. Kas galėjo žinoti, kad šiandien Šeimininkas vėl norės kalbėtis su darbininkais? Šuo jau senas, gerokai prieaklis ir priekurtis, nebegirdi dviračio padangų čežėjimo į kelio žvyrą.

       Grįždamas iš būdelės, Šeimininkas pasižiūrėjo į tuopos viršūnę:

       – Bent jau tu, Urki, galėjai sukrankti!..

       Jie visi turėjo vardus. Atvažiuodavo dviračiu moteris, belsdavo į lauko duris:

       – Ulpi, ar nė pensijos nebnori, kad užsikabinęs?..

       O šunelis buvo Ulis.

       Jo motina buvo vardu Olė, nes Olė buvo ir ta sena moteris, kuri gyveno gretimoje troboje. Rytais, jeigu vienu metu abiem pasitaikydavo išeiti į kiemą, Šeimininkas šaukdavo:

       – No, Kale Ole, a da nenusprogusi tebesanti?!

       – Aš nesprogsiu, kol tu, žmogšaudy, neparodysi, kame pakasei mano brolį!..

       Šeimininkas staigiai užversdavo galvą į viršų, iš pražioto burnos ovalo pasigirsdavo garsus juokas:

       – O tu mano šakume paieškok!..

       Kalė Olė staigiai atsukdavo nugarą, daugiau nieko nebesakydama.

       Taip buvo ne kiekvieną dieną, bet jau daug kartų. Juk ne kas rytą pasitaikydavo abiem vienu kartu išeiti prie savo šulinių.

       Sena buvo jųdviejų su Uliu draugystė. Kalė Olė (ne ta, kuri semdavo vandenį) paskutinį kartą atsivedė keturis šuniukus. Iš tų keturių Šeimininkas išsirinko Ulį, kudlotą, gauruotą ir patį linksmiausią. Tai tik dabar Ulio snukis pražilo, o anksčiau ji neturėjo nė vieno balto plauko. Kai jau buvo geras pusšunis, Šeimininkas pakorė kalę Olę ir užkasė už tos būdos, kur šį rytą tupėjo, o Ulį pririšo prie dar šiltos motinos grandinės, ir daugiau nė vienos dienos jis nebelakstė palaidas po kiemą, nebesivaikė palei daržą drugio ir nebebandė pauostyti vapsvos, nutūpusios ant numesto obuolio graužtuko.

       Išsukęs iš šulinio pilną kibirą vandens, Šeimininkas dalį nuliejo. Gal kad nešdamas neapsitaškytų kojų, o gal ir dėl to, kad ir pats nelabai turėjo jėgų tokiam pilnam kibirui panešti, nors šulinys ir nebuvo toli nuo trobos slenksčio.

       Kalės Olės šulinys buvo toliau ir savo rytmetinį vandenį ji nešdavosi visai kitaip.

       Išslinkdavo į kiemą su dviem lazdomis ir už savęs palikdavo atlapotas priemenės duris. Tos lazdos ne visai buvo tikros lazdos. Tikra, lenktu galu, tebuvo viena, o antroji – seno grėblio kotas, kuriam ji nukapojo galvą, net šiek tiek dvišakumo dar matėsi. Susilenkusi beveik statmenai, ji vos pakrūpštindavo taku, o po kaklu jai tintaluodavo bidonėlis, parištas seno chalato diržu. Vandens kibirą šiaip ne taip išsukdavo į viršų, tada atsipildavo jo į bidonėlį ir vėl užsimaudavo diržą ant sprando. Lėtai ir atsargiai grįždavo atgal, bet vis tiek apsilaistydavo krūtinę. Ir šitaip dar du kartus, nes tiek vandens jai užtekdavo iki kito ryto.

       O žiemą, pasnigus, storai nusibarstydavo pelenais taką ne tik iki šulinio, bet ir iki tvartelio, kur buvo jos anglys ir malkos. Tvartelis antra tiek tolumo nei šulinys, ir tada jai ant krūtinės tabaluodavo senas bulvinis krežis. Tas, matyt, buvo daug sunkesnis, plačiau tintaluodamas mėtydavo ją pačią į šonus, yra ne vieną kartą suklupusi, bet vėliau vis tiek atsistodavo.

       Tik tą vieną kartą buvo kitaip: Kalė Olė kluptelėjo, aiktelėjo ir liko gulėti ant tako pelenų. Jie visi tą pamatė: ir jis iš medžio, ir Ulis kieme, ir Šeimininkas prie šulinio. Bet Šeimininkas dabar tylėjo, tik stovėjo ir žiūrėjo, ir buvo labai susidomėjęs, todėl nepajuto, kad pro šalį eina lentpjūvės vyrai. Šie irgi sustojo:

       – Ulpi, ar žmogui nė atsikelt nepadedi?..

       – Pati apvirto, pati ir atsikels!

       Bet Kalė Olė vis dar nesikėlė, todėl Šeimininkas pasakė ir dar:

       – Kiek kartų per dieną ana vartaliojasi, kas gali paspėti kilnoti!..

       Suėmę už pažastų, du vyrai ją atkėlė nuo žemės. Palengva vedė į vidų, trečiasis nešė krepšelį su šakaliais, ketvirtasis – abi lazdas.

       Kitą dieną, prieš sutemstant, į Kalės Olės kiemą, net užkliudęs vartų stulpą, įvažiavo didelis sunkvežimis, su kalnu prikrautas visokių lentpjūvės nuopjovų, pačvarčių, buvo ir keli kreivi, šakoti rąstai. Vyrai sulipę greit išmėtė lentgalius ant sniego tarp šulinio ir tvartelio, o Kalė Olė, pasirėmusi abiem lazdomis, tik stovėjo ir graudinosi:

       – Vyreliai brangiausi, vyreliai mieliausi, o kuo aš jums dabar lyginsiuos?

       – Ryt atsinešim družbą, suraižysim tuos lentgalius!.. Ar turi viduj tuščią kambarį, ar visuos gyveni?

       – Aš tik tame viename glaudžiuos, du kiti tuščiausi!..

       – Turėsi tas malkas po ranka.

       Kitą dieną atsinešė jie tą savo raudoną kriokiantį pjūklą, suraižė, sušvaistė, sunešė viską į trobą, tik pusės kiemo sniegas liko geltonas nuo pjuvenų ir kietai nupėduotas didelių guminių batų. Ir vartų stulpas sukrypęs.

       O dar kitą dieną tokią pat mašiną lentgalių pavertė ir Šeimininko kieme, tiktai nieko jam nepjovė ir nenešiojo. Šeimininkas užmokėjo pinigus ir vienas pats paskui visą savaitę džyrino pjūkleliu. Bet sudžyrino ir susinešė į tvartą. Jis dar tebebuvo stiprus, daug stipresnis už Kalę Olę. Sėdęs ant dviračio, pats parsiveždavo kuprinėj visai savaitei maisto. Ir butelį degtinės. Tą, žinoma, tai visada, o paskui dainuodavo ir daužydavo kumščiu stalą…

       O Kalei Olei tai buvo jau paskutinė žiema.

       Pavasarį, vasarą, rudenį, nors ir nedažnai, bet ties jos troba, tuoj pat už eglės, vis sustodavo mašinėlė. Kažkoks vyras sėdėdavo už vairo, tas nė kojos ant žemės neiškeldavo, o dvi moterėlės, pakėlusios bagažinės dangtį, susidėdavo sau į glėbį popierinius maišelius, butelį geltono skysčio su nupaišyta saulėgrąža, keletą kartoninių dėžučių ir nešdavo Kalei Olei į trobą. Ilgai neužsibuvusios, vėl sėsdavo į mašinėlę ir važiuodavo kur joms reikia. Tačiau tiktai tą vieną kartą iš glėbio kažkuriai išsprūdo popierinis maišelis, krito ant kelio ir perplyšo. Subaltavo perlinės kruopos, viena pasilenkusi rieškučiomis bandė susemti, bet ką tu visas besusemsi, ir antroji moteris sakė:

       – Tik nuo viršaus, tik patį didumą!.. Kaip valgys su žvyrais maišytą?..

       Dvi dienas jiedu su pačia lesė ir lesė tas kruopas, net gūžiai į šoną buvo nusisukę. Palesa, palesa – ir į tuopos viršūnę, palesa, palesa – ir vėl į tuopos viršūnę.

       Sniego ilgai nebuvo ir jiedu abu visur skraidinėjo, neturėdami didesnio vargo dėl maisto. Bet ši žiema, kur dabar ateis, jau bus jo vieno žiema. Tą jis gerai žinojo.

       Jo pati anos žiemos neištvėrė. Bet neištvėrė savo trobelėj ir Kalė Olė.

       Pirmas kažką pajuto Šeimininkas. Ne, Ulis. Jis tą naktį staugė ir staugė. Dideliu kaupu buvo apsnigtas jos šulinio dangtis ir kelinta diena pro kaminą nebekilo aukštyn nė pati skysčiausia dūmų sruogelė.

       Šeimininkas visą dieną kartkartėm išeidavo į kiemą, taip sau, be jokio reikalo, tik pažvairuodavo skersomis į Kalės Olės šulinį, į jos priemenės duris ir vėl grįždavo į vidų.

       Kai sutemo, kai jau beveik aklai sutemo, jis išėjo į lauką, vienoj rankoj nešdamasis kirvuką, o kitoj – ilgąjį prožektorių. Ir sugrįžo stenėdamas, vos apglėbdamas rankomis didžiuosius Kalės Olės patalus, kuriuos ji pavasariais ir vasaromis vėdindavo kieme ant baltųjų dobiliukų. Ir dar dvi pagalves. Antru žygiu beparsinešė visai mažai – gal kelis rankšluosčius ar ką ten tokio. Paklodes gal kokias. Tokiuos pataluos gulės sau kaip šernas, net pečiuką tereiks kurti kas antrą dieną.

       Išaušus jis išėjo į lentpjūvę, o per pietus jau atvažiavo mašina su raudonais kryžiais ir išvežė sudžiūvusį kuprotą Kalės Olės kūnelį nežinia kur. Net jos sena troba, išskyrus Šeimininką, niekam daugiau nerūpėjo, niekas daugiau nebuvo net į vidų įėjęs. Savo malkų jis, žinoma, nebekūreno, parsinešdavo du glėbelius iš Kalės Olės trobos, net per daržą jau buvo sumynęs aiškiai matomą taką.

       Dar vis juoduodamas tuopos viršūnėj, jis apsidairė aplinkui. Ore kažkas keitėsi. Nuo rytojaus prasidės ilgas įkyrus lietus. O už tvartelio Šeimininko bulvių dirvelė dar nekasta. Kodėl nekasė, kai nelijo?.. Ne, žmonės niekuomet nenuspėja orų, o paukščiai – jau prieš kelias dienas. Ir neapsirinka.

       Trinktelėjo priemenės durys ir Šeimininkas išėjo į lauką. Iš tvartelio išsinešė du krežius, pakėlęs apžiūrėjo, ar nekiauri dugnai, numetė atgal ant žemės. Vis dėlto ruošėsi kasti tas savo bulves! Bus sliekų iki sočiai, kelias dienas nereikės rūpintis lesalu, o gali pasitaikyti vagoj net persigandusi laukinė pelė. Kaukšt! – snapu jai per galvą – ir kokia šventė paukščiui!

       Dabar Šeimininkas išsivarė iš tvartelio savo seną dviratį, o ant nugaros jam raukšlėjosi subliūškusi kuprinė.

       – Nu, Uli! – pagrūmojo. – Kad man namus saugotumi!..

       Ulis iš baimės dar labiau prisiplojo pilvu prie žemės.

       Kai jis palengva numynė žvyrkeliu, paukštis išgirdo, kad lentpjūvėje nutilo pjūklai. Reikėjo skristi ten. Išeis vyrai, susės ant savo rąsto, išsivynios laikraščius…

       Šiandien jie pamėtėjo dvi plutas nuo duonos pusriekės. Vieną jis sulesė, o antrąją paslėpė patikimoj vietoj juodai dienai. Nesvarbu, kad tada ji bus sudžiūvusi į ragą, – visuomet galima susirasti balutę, įmesti ir palaukti, kol išmirks.

       Kai jis parskrido atgal į savo tuopos viršūnę, Šeimininkas dar nebuvo parvažiavęs ir Ulis lindėjo būdoj. Čia juk nebuvo nei ko saugoti, nei į ką žiūrėti. Apleistumas kybojo virš visko, aplinkui viską, buvo net pačiame tame viskame.

       Palenkęs snapą žemyn, jis du kartus pašaukė:

       – Au! Au!

       Jis mokėjo pasišaukti Ulį jo balsu, bet Ulis per tiek metų taip ir neišmoko atsakyti: „Kar! Kar!..“

       Ulis sunkiai, lyg jam skaudėtų visus sąnarius, išlindo lauk, paėjėjo kelis žingsnius ir vėl atsigulė ant žemės. Pakėlęs galvą žiūrėjo aukštyn į tuopos viršūnę. Jo akys atrodė labai alkanos, nes paskutinįjį kartą Šeimininkas jam buvo įpylęs bulvienės tiktai vakar rytą.

       Jis nusklendė žemyn, pavaikščiojo pirmyn atgal priešais Ulio nosį, paskui, nors ir nelabai dar norėjo, atsigėrė vandens iš sulankstyto aliumininio indo. Visas gerumas čia ir buvo tas, kad abudu vienas kitą gerai suprato. Uliui šiandien labai skauda kaulus, nes rytoj iš pat ryto pradės dulksnoti smulkus įkyrus lietus ir nesiliaus daug dienų iš eilės. Bet šuo kaip nors prakentės ir tą lietų, ir tą kaulų skausmą, susirietęs būdos gale, juk turi virš galvos stogą, o kur reikės dėtis Urkiui, kuris jokio stogo, išskyrus dangų, niekada virš galvos neturėjo? Toks lietus, koks prasidės, būna pats bjauriausias, merkia kiaurai net per eglės šakas.

       Giliai atsidusęs, Ulis vėl nulindo būdon, į patį galą. Ten susirietus gal jam buvo lengviau kentėti?

       Urkis vėl pakilo į tuopos viršūnę. Dabar – saugoti namus ir stebėti vieškelį, nes jei Šeimininkas ras Ulį būdoj, bars jį, gal net įspirs, ir jam tikrai net rytojaus dieną neduos nieko ėsti. Visuomet taip sako:

       – Prisirijęs daugiau nieko ir nežinai, tik smirdėti savo būdoj!.. Pabūk neėdęs, kol miegai išlakstys!

       Urkis pastebėjo Šeimininką, vos tik jis išvažiavo iš miško. Pastebėjo ir tai, kad Šeimininkas šiandien važiuoja gerokai pakrypuliuodamas. Pašaukė iš būdos Ulį ir dabar jau abudu budriai laukė: vienas – prisiplojęs pilvu prie žemės, o antras – aukštai tuopos viršūnėj, rodydamas savo pilką papilvę.

       Šeimininkas, įvaręs dviratį tvartelin, išėjo iš ten traukdamas nuo pečių kuprinės diržus. Joje skimbčiojo stiklai. Kuprinę pastatė ant žemės. Ištraukė iš jos kraujinės dešros rinkę, atlaužė galą ir numetė Uliui. Šis tuojau pat puolė prie jos.

       – Ėsk, bedanti, dabar jau putroms virinėti nebebus laiko!

       Ulis dėl savo senatvės iš tikrųjų buvo bedantis, beveik bedantis, todėl jokių kaulų nebegalėjo sugraužti. Jis jų beveik niekuomet ir negaudavo. Šeimininkas iš ryto virdavosi sau katilą bulvienės, jokių ten raugintų kopūstų ar burokų, kurių darže jau seniai ir nebeaugino. Tos bulvienės išnešdavo ir Uliui, prilaužęs į ją dar ir duonos. Ta duona, galima sakyt, Ulis ir buvo gyvas, nes bulves iš savo dubenėlio atkakliai išstumdydavo nosimi lauk. Jos vėliau atitekdavo Urkiui. Jos pereitą žiemą ir padėjo paukščiui išlikti. Ir dar zuikių galvos.

       Nė vieną žiemą į Šeimininko statomas kilpas neįkliūdavo tiek daug zuikių kaip pernai. Vos vos auštant, jis su ta savo kuprine išeidavo tai į vieną pamiškę, tai į kitą ir beveik visuomet parsinešdavo vieną, du, bet yra pasitaikę ir trys. O paukštis, tupėdamas naktį Kalės Olės eglėje, dar prieš auštant jau žinodavo, ras Šeimininkas savo kilpose ką ar ne. Todėl, kad prieš visai užsismaugdamas, zuikis garsiai ir plonai klykia, ir tas klyksmas toli sklinda virš apsnigtų laukų.

       Šeimininkas tada virdavosi bulvienę su zuikio mėsa. Galvą, dar prieš nudirdamas kailį, nupjaudavo ir numesdavo Uliui. Tačiau kas iš to? Ulis, pakreipęs į šoną galvą, per pusę dienos šiaip ne taip nugrauždavo tiktai lūpas. Akys, pats skaniausias daiktas, likdavo akiduobėse, todėl visuomet atitekdavo Urkiui.

       Tačiau atitekdavo ne iš karto. Ulis nepykdavo, kai Urkis atsklęsdavo atsigerti, nepykdavo, kai jis visai šalia dubenėlio lesdavo išstumdytas bulves, tačiau prie zuikio galvos neprileisdavo nė iš tolo, nors jau ir būdavo nugraužęs tas lūpas, nuseilėjęs ausis ir švariausiai nulaižęs kraują nuo pjūvio vietos.

       Šeimininkas po kiek kartų per dieną vis takuodavo ir takuodavo į tą savo būdelę. Kai užsimiršęs netyčia žvilgteldavo Ulio būdos pusėn, pats krūpteldavo nuo tos baisios zuikio šypsenos, nuo tų stambių geltonų dantų, kurie matėsi net nuo kelio. Suėmęs už ausų, nunešdavo už tvarto ir numesdavo į sniegą. Tada paukštis ir išlesdavo akis.

       Kitas rytas, kaip ir reikėjo tikėtis, aušo ilgai ir sunkiai, o išaušęs jau buvo pilnas tikros rudeninės drėgmės, nuo tuopos vis nusklęsdavo ir nusklęsdavo žemyn naktį miręs lapas.

       Šeimininkas išėjo į lauką ir ilgai keikėsi žiūrėdamas į žemą dangų, apmūrytą pilkais sunkiais debesimis. Apsiavęs jis buvo guminiais batais, apsivilkęs prasčiausiomis kelnėmis, ant galvos užsidėjęs seną zuikinę triausę, o striukė, suplyšusi keliose vietose, buvo ta pati, kurią jis prieš kelerius metus buvo užmovęs baidyklei, kai darže dar pasisėdavo šio bei to. Eidamas pro šalį, atgalia ranka numetė vėl tos kraujinės dešros, bet nepasakė dabar šuniui nė žodžio, susirūpinęs dėl murkšloto dangaus ir dėl bulvių kasimo. Nešinas abiem savo krežiais ir kabiu, pasuko už kampo. Paukštis iš tuopos tuojau perskrido ant tvartelio stogo. Jam reikėjo viską matyti.

       Bulvių dirvelė nebuvo nei plati, nei ilga. Paprastai Šeimininkas neskubėdamas nukasdavo ją per kelias dienas. Dabar jis atsistojo jos pradžioje, maždaug ties viduriu, numetė abu krežius, kabį, pasukiojo galvą į šonus, tarytum pamatavo ją akimis, tuojau klaupsis ant kelių ir pradės kasti, o už jo nugaros pamažu ims juoduoti ir ilgėti šviežiai sujudintos žemės ruožas.

       Bet Šeimininkas dar nesiklaupė ir nepradėjo darbo, jis atsuko tai dirvelei nugarą. Atidžiai nužvelgė žvyrkelį į vieną, paskui į kitą pusę. Tas buvo visiškai tuščias. Tuščias ir užgultas šlapios ryto miglos. Šeimininkas patenkintas linktelėjo galvą, patenkintas, matyt, tuo žvyrkelio tuštumu.

       Dar niekada Šeimininkas nėra šitaip pradėjęs bulvių kasimo. Iš striukės kišenės išsitraukė butelį, nusuko kamštį, iš kitos – stiklinėlę, papūtė į ją, įsipylė, užvertė galvą ir išgėrė. Pakėlė prie veido rankovę ir garsiai šniaukė nosimi orą kartu su tos senos drapanos smarve. Tada nulingavo tarpuvagiu, balsu skaičiuodamas žingsnius, bet nelabai daug tesuskaičiavo. Įmurdė butelį į minkštą žemę, dar patikrino, ar nenuvirs, ir užmovė ant kakliuko tą stiklinėlę kaip kokią kepurę. Dabar jau tikrai pradės kasti.

       Dar negalima skristi artyn, dar reikia palaukti, kol atstumas tarp jo guminių batų ir dirvelės pradžios bus pakankamai didelis. Niekada negali žinoti, kaip pasielgs Šeimininkas. Pamatęs už savęs paukštį, gali nepasakyti nieko, o gali staigiai griebti ir sviesti į jį bulvę:

       – Ko tu, liatj, čia sekioji mane kaip smertis?!

       Visaip yra buvę. Ir taip, ir taip.

       Nukasęs dvi vagas iki tos vietos, kur stovėjo žemėn įdurtas butelis, Šeimininkas vėl prisipylė stiklinėlę, vėl uostė tą savo rankovę, vėl skaičiavo žingsnius į priekį ir vėl dūrė butelį į žemę. Prikasęs pilną krežį, tempė jį į tvartą, tada paukštis palėkėdavo tolyn, kad nesipainiotų jam nei po akių, nei po kojų.

       Iki vidurdienio buvo nukastos dvi vagos į ten ir parkastos dvi atgal. Tuščias butelis ir stiklinėlė jau voliojosi tarpuvagy. Kai Šeimininkas nešė pilną bulvių krežį į tvartą, jam pynėsi kojos, o sunkus krežis jį – tup! tup! tup! – vis patraukdavo tai į vieną, tai į kitą šoną. Bet nunešė iki tvartelio ir nuėjo į trobą, o paukštis dabar vienas laisvai vaikštinėjo po nukastąjį plotą.

       Šiandien buvo viena iš tų dviejų dienų, kai lentpjūvėje nežviegė pjūklai. Bet nuskristi vis tiek reikėjo. Galėjo vakar ir nepamatyti kokio plutgalio ar numestos lašinių odelės. Pakilęs iš bulvienos į orą ir plasnodamas į lentpjūvę, jis nepamatė prie būdos Ulio. Aišku, šuo lindėjo susirietęs viduj, slėpdamas savo juodus gaurus nuo purškiančios tirštos drėgmės.

       Lentpjūvės kieme jis nieko lesamo nerado, tad parskrido atgal į savo tuopą. Ulis nesirodė, ir buvo girdėti, kaip viduje Šeimininkas jau tranko kumščiu stalą ir dainuoja:

 

                                   Vychody-yla nabereka tiuša,

                                   Navysoky berekna krutoj!..

 

       Viskas aišku: šiemet bulvės bus kasamos ne kelias dienas, o daug ilgiau.

       Rytmetinė tiršta migla, prieš vidurdienį perėjusi į drėgną purškalą, dabar jau visai susitaisė į lietų. Jis žinojo, kad toks lietus ilgam, ne vienai dienai, o visai savaitei. Prieš paskrisdamas po eglės šakom, jis iš įpročio žvilgtelėjo Ulio būdos pusėn ir pamatė, kad kraujinės dešros galas, kurį Šeimininkas šį rytą numetė ant žemės, ten pat ir tebeguli. Greit nusklendęs žemyn, pagriebė ir pakilo į orą. Ten, eglėje tarp šakų, buvo viena tokia labai gera vietelė kaip tik įsprausti ir sulesti dešrigaliui, neapgraužtam kaului ar didesniam duonos gabalui.

       Smulkūs lietaus lašeliai ritosi nuo vieno eglės spyglio ant kito vis didėdami, o ten, apačioj, jau monotoniškai kapsėjo į žemę. Dešrigalio jis šiandien nelies ir net rytojaus dieną pramis kuo kitu, tegu būna sau čia įspraustas, gera yra žinoti, kad ryt ar poryt turėsi kuo gintis nuo alkio. Ir jį suėmė toks lengvas paukštiškas snūdas, toks snūdas…

       Kitas rytas aušo dar ilgiau ir sunkiau nei vakarykštis, todėl kad lynojo tyliai, įkyriai, be perstojo ir be vėjo. Jis atsitūpė tuopos viršūnėj, kad galėtų apžvelgti, kas pasikeitę per naktį kieme, nes nieko toliau dar negalėjo matyti. Negalėjo net suprasti, ar tai nakties tamsoje jau įsimaišė kiek ryto šviesos, ar rytmečio šviesoje dar tiek daug lietingos nakties tamsumo.

       Kiemo vidury, netoli šulinio, jau telkšojo didelė prilyta bala, o prie Ulio būdos juodavo žemė, kurią jis plikai nubraukydavo savo grandine. Nors paukštis dar tebebuvo akylas, bet ne iš karto pamatė patį Ulį, – juodą, šlapią, nejudantį gaurų kuokštą ant šlapios žemės juodumo, jau beveik purvyno.

       Ulis buvo ištempęs grandinę per visą ilgį, o pats gulėjo ant pilvo, kojomis tartum dar irdamasis į žemę, iš paskutiniųjų verždamasis tolyn nuo savo būdos, į žvyrkelio pusę. Ant žvyrkelio jis niekada gyvenime nebuvo išbėgęs, bet visą laiką matė, kad šis tęsiasi tolyn ir tolyn, – nuo čia, nuo būdos, nuo viso jo neilgo gyvenimo.

       Dar tebetupėdamas tuopos viršūnėje, jis jau viską suprato, bet dėl visa ko pašaukė:

       – Au!..

       Nusklendęs žemyn, apėjo kelis ratus aplinkui, vis juos mažindamas, tada sustojo tiesiai prieš atmerktas Ulio akis ir pradėjo lesti. Turėjo išlesti, kol Šeimininkas dar neišėjo į kiemą, nieko nepamatė ir nunešęs neužkasė Ulio už savo medinės būdos, kur kažkada buvo užkasęs ir jo motiną.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)

 

Romualdas Granauskas. Du apsakymai

 

 

 

Žiogo apsireiškimas

 

                                                                                    Jonui Strielkūnui

 

       Nešvenčiau niekada tų savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau. Ir niekas aplinkui jų nešventė, tiktai čia, Vilniuj, dabar visi taip daro. Žiūrėk, dvejų metų „solenizantui“ išsipūtusiu nuo sauskelnių užpakaliu jau perkamas didžiausias tortas, oi oi, kokios iškilmės, baugu matyti! Jau prieš savaitę pradedama ruoštis, per tas septynias dienas vyras su žmona dešimt kartų susibara, o ką jau kalbėti apie suaugusių žmonių gimtadienius. Nelipsiu niekada sienom dėl jų. Jeigu jau kam labai reikia – švęskit, galiu pasėdėt prie stalo bubio vietoj, tik neužsibūkit per ilgai. O dar geriau – už dėžės ir į žvejybą ant paskutinio ledo. Nematau jokio savo nuopelno, kad gimiau, prie šito aš jau tikrai niekuo neprisidėjau. Be to, ir tas mano gimtadienis kaip to gaidžio – kažkoks dvigubas: pagal metrikus – balandy, pagal motinos žodžius – kove. Kai telefonas suskamba kove, sakau: labai ačiū, bet kad ligi to gimtadienio dar visas mėnuo, kai balandy – dėkui jums dėkui, tiktai aš jau prieš mėnesį tą savo gimtadienį atšvenčiau...

       Žodžiu, esu priverstas meluoti susiriesdamas. Tai koks gali būti džiaugsmas iš tokių gimtadienių?

       Tačiau vaikams ir anūkams nepameluosi. Žiūrėk, jau skambina dukra:

       – Tete, mes atvažiuosim šeštadienį apie ketvirtą po pietų, darbo dieną negalim! ar bus karka?

       Bus, žinoma, bus, kur dėsis nebuvusi? Paruošiu kaip nors. Juk čia ne aš, čia ta karka svarbiausia. Ir paruošti ją galima labai paprastai ir greitai: viskas teužtrunka tiktai dvi paras ir aštuonias valandas.

       Tačiau viską atpirko dukrų pasipasakojimas anais metais.

       Susitiko jodvi po darbo mieste, abi alkanos, sutarė užbėgti į kažkokį restoranėlį pavalgyti.

       – O! – šūktelėjo viena, atsivertusi meniu. – Žiūrėk, karkos yra! Imam?..

       Knaibė, žnaibė jos tą karką, valgė atbulais dantimis, bet suvalgė. Priėjo labai maloni pardavėja:

       – Kaip jums patiko mūsų firminė karka? Gal dar ko nors?

       – Kad čia kažkokia… netikra karka! – išpyškino viena.

       – Iš kur jūs žinot, kokia turi būti tikra?

       – Žinom! Todėl, kad daug kartų valgėm!

       – Ir kur jūs tokią valgėt?

       – Pas tėvą!..

       Padavėja pakėlė akis į viršų, pavedžiojo žvilgsniu palubiais:

       – Nežinau Vilniuj tokio restorano… Gal visai neseniai atsidarė?..

       – Mes pas savo tėvą!..

       Nepamanykit, kad giriuosi. Ne apie kulinariją eina kalba – apie gimtadienį. O jeigu jau visai tiesiai šviesiai, – apie tai, kaip atsirado šita knyga.

       Labai gerai atsimenu tą kovo aštuonioliktosios rytą, nors jau praėjo aštuoni mėnesiai. Jau senokai plaukiojo po galvą kažkokia neaiški mintis… kažkas toks… na, toks, dar neturintis nei pavidalo, nei garso, nei žodžių… Užplaukdavo, nuplaukdavo, o aš visai ir nesistengiau, kad tas „kažkas“ galvoje ilgiau užtruktų.

       Atsibudęs ilgokai gulėjau tamsoj, nes akyse taip ryškiai, taip ryškiai pamačiau skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų. Jie pradėjo judėti, jie… (nežinau, ar yra toks žodis) gyvėjo… jie jau gyveno galvoje ir nežadėjo niekur iš jos kraustytis.

       Ką darysi? Sėdaus lovoj, degiaus šviesą. Buvo lygiai ketvirta valanda ryto.

       Supratau, ką turiu daryti. Kai atsisėdau prie stalo, ranka lapo viršuje pati užrašė: „Trys vienatvės“. Tai ir buvo pavadinimas to apsakymo, kurį jūs perskaitysite pačiame šios knygos gale.

       Turiu įprotį smulkiais skaičiais pasižymėti paraštėje, kada pradėjau. Tiesiog pačiam sau. Ir parašiau: „2010 03 19.“ Velnias!.. Juk šiandien mano gimtadienis!.. Na, ir tegu jis sau būna, tas gimtadienis, niekur jis nepabėgs su ta savo karka, – mano varnas jau tupi tuopos viršūnėj, šuo guli būdoj, o senas žmogus išeina į kiemą…

       Ir taip gerai, taip lengvai man rašėsi!.. Ir vieną rytą, ir kitą, ir trečią. Atsibusdavau paryčiais, paguliu, paguliu tamsoje ir sakau sau: „Kelkis, stalas tavęs jau laukia.“ Ir stalas iš tikrųjų manęs laukė, tik ne šitas, o anas, kuris baltuoja operacinės vidury ir kurį prieš tai užtiesia tamsiai žalia medžiaga…

       Sąsiuvinis taip ir liko gulėti atverstas, puslapis tebuvo prirašytas tiktai iki pusės, o juodas tušinukas gulėjo padėtas ant puslapio baltumo ilgus septynis mėnesius. Rodos, per tokį laiką viskas turėjo apsinešti dulkėmis per du pirštus, tačiau neapsinešė: kiekvienas daiktas būdavo pakeliamas, nuvalomas ir vėl rūpestingai padedamas tiksliai į tą pačią vietą. O aš tik gulėjau ir žiūrėjau. Ir visą pavasarį žiūrėjau, ir per visus vasaros karščius žiūrėjau, nieko daugiau negalėjau padaryti, tik žiūrėti ir deklamuoti amžinatilsį Jono Strielkūno eiles. Tada jis visai dar nebuvo amžinatilsį, ir niekas negalėjo numanyti, kad greitai bus.

 

                                   …Pasistačiau sode aš stalą,

                                   Bet nė eilutės nerašiau.

 

                                   Stovėjo stalas tas aplytas,

                                   Nelaimingiausias iš stalų,

                                   Kaip gyvulys koks nuvarytas,

                                   Pajutęs dalgį po kaklu.

 

       Jeigu kas nėra matęs, kaip atrodo sąžinės priekaištas, lengvai tą gali padaryti dabar: atverstas sąsiuvinis, iki pusės prirašytas puslapis ir ant jo įstrižai padėtas juodas tušinukas…

       Už lango dar viskas tamsiai žaliavo, bet jau buvo ruduo. Aš į jį nežiūrėjau, sėdėjau kitame kambaryje prie kito stalo ir ramiai sau krapščiau pypkę. Žmona praėjo pro šalį su šluoste rankoj. Tegu sau valo, jeigu jai reikia, man nebereikia.

       – Vai!.. – sušuko tarpdury. – Ateik, pažiūrėk!..

       – Ką tu ten taip pamatei? – abejingai paklausiau.

       – Ateik greičiau, tuojau jis nušoks!..

       Ant juodo krėslo atkaltės tupėjo žalias didelis žiogas ir net pasilenkęs žiūrėjo į atverstą sąsiuvinį.

       Viską perskaitęs, jis atsitiesė, bet tebetupėjo toliau, ramiai leidosi suimamas į rieškučias, išnešamas į balkoną ir pro langą patupdomas lauko pusėj ant vijoklio lapo.

       Tolesnis jo likimas man nežinomas. Matyt, grįžo pas Tą, Kuris jį buvo atsiuntęs.

       Jeigu jau taip tiesiai šviesiai, tai likusią dienos dalį aš to žiogo daugiau nė neprisiminiau. Vėl krapščiau pypkę, pažiūrėjau televizorių, pažaidžiau šachmatais prieš kompiuterį ir nuėjau gulti. „Ačiū Tau, Dieve, kad davei man dieną. Prašau Tavęs ir kitos. Amen.“ Ir turėjau ramiai užmigti.

       O jeigu dar tiesiau ir šviesiau, tai buvo vienas iš pačių juodžiausių mano gyvenimo tarpsnių. Koks muzikantas, kuris neteko rankos pirštų? Koks tapytojas, jeigu vos beskiria taką sau po kojų? Ir koks rašytojas, kuris jau pusę metų nebeparašo nė vienos eilutės?.. Tokio žmogaus gyvenimas pasidaro beprasmiškas kaip to žiogo. Ne, palauk, žiogo dar turi prasmę: juo dieną gal pasimaitins koks paukštis, o naktį – ežiukas, tačiau tavo paties dvėsena net šitam netiks, todėl ir bus užkasta į žemę.

       Įdomu, iš kur jis atsirado mūsų skvere, rudai išdegintame vasaros karščių? Juk bekyšo pakraščiais keli nykūs kiečių stagarai, o gaivios žolytės net prie žemės prisilenkęs neparegėsi?.. Ir dar tas didysis, žaliasis, kuris net vešlioj paupio pievoj ne toks jau dažnas šokinėtojas?.. Iš kur jis atsirado? Ketvirtį amžiaus čia gyvenu, o nė karto skvere nemačiau jokio nuspangusio žiogo? Net to paprastojo, pilkojo, kuriuos miesto pievelėse rytais vakarais medžioja pulkeliai kuosų?

       Gerai, mąstykim ramiai, logiškai. Tarkim, jis išsirito iš kokio kiaušinėlio ar iš ko ten ne šitam dulkėtam skvere, o Vingio parke, kuris tik už kokio puskilometrio nuo mano namo. Tarkim, vieną dieną jis pajuto – kaip koks lietuvis turistas – karštą troškimą pamatyti pasaulio. Prišokavo iki Geležinio Vilko gatvės, o ja į kalną, dūmydamas ir riaumodamas, slenka nenutrūkstantis sunkvežimių ir kitokių mašinų srautas. Apsvaigo jo žalia galva, apspango akys, jis jau nebesiorientavo, kaip sakoma, nei erdvėj, nei laike, tad šitaip ir atsidūrė skvere, po mano balkono langais.

       Dabar pabandykim įsijausti į žiogo psichologiją. Tarkim, tupiu aš pliko stagaro viršūnėj ir žvalgausi aplinkui. Skvero pakraščiais pristatyta pilkų penkiaaukščių namų. Tokių vienodų, jog niekaip neatskirsi. Kaip broliai dvyniai. Tiesą sakant, geriau įsižiūrėjęs, atskirsi. Štai vieno ne visi balkonai įstiklinti, prie ano auga vargana slyvaitė, trečiojo siena lipa aukštyn žalias vijoklis, dar kito – visų balkonų langai uždaryti, o va šito, šalia vijoklio, vienas kaip tik pravertas.

       Tarkim, žiogas atsitiktinai pasirinko mano namą, mano vijoklį ir pravertą mano balkono langą. Nors ir įtartinai daug čia tų atsitiktinumų, bet vis tiek tarkim.

       Ir dar – atidarytos durys iš kambario į balkoną. Štai įšokuoju aš į kambarį ir matau: lova, rašomasis stalas, juodas krėslas aukšta atkalte prie to stalo.

       Lova – pati žemiausia, bet aš nestrykteliu ant jos. Rašomasis stalas – aukštesnis, bet aš ir ant jo nestrykteliu. Sukaupęs visas jėgas (juk lipau tuo vijokliu per visus keturis aukštus!), aš užšoku ant to krėslo atkaltės ir pamatau priešais atverstą sąsiuvinį!.. Net palenkęs galvą žemyn, imu skaityti, kas ten parašyta… Tarpdury pasirodo moteris su šluoste, suima mane į rieškučias, išneša į balkoną ir vėl patupdo atgal ant to vijoklio.

       Bet aš jau esu viską perskaitęs, viską įsidėmėjęs ir viską supratęs. Tai seno ligoto rašytojo nebaigtas apsakymas. jeigu jis dar turi nors kiek proto, supras, ką reiškia mano apsilankymas…

       Aš supratau, Viešpatie.

       Atsimeni, kai Strielkūnas Tau guodėsi savo senatve, ligom, tuo, kad „troškimai gęsta širdyje“, – ar atsimeni, Viešpatie, ką Tu jam tada atsakei jo paties lūpomis?

       – Dar ne visi. Dar ne visi.

       Atsakyk ir man šitaip.

 

 

 

 

 

Trys vienatvės

 

       Jis pakilo iš nuganytos pamiškės pievos, į kurią vos praaušus atskrido sliekauti. Dabar jam reikėjo ieškotis maisto vienam, todėl ir pavojus buvo daug didesnis. Šioje pievoje, slėpdamasi už aukštų žolių kuokštų šūdymėse, nepastebėta galėjo prisėlinti lapė, galėjo, prasisklaidžius ryto miglelei, dangumi nuslysti juosvas vanago šešėlis. Nebebuvo greta būrio apvalių akių, budriai stebinčių aplinkui viską: ir plokščią pievą, ir gaubtą dangų. Jis dabar gyveno vienas.

       Geltonas žvyruotas kelias per pusę kirto nedidelį mišką. Pakilus į orą matydavosi už jo du bažnyčios bokštai, didieji miestelio medžiai ir namų stogai.

       Ir pamiškės pievą tas žvyruotas kelias kirto per pusę. Dabar jis kaip tik ir skrido virš to kelio, palikdamas užpakaly ir mišką, ir jau gelstančius berželius, neatsargiai išbėgusius iš jo tankmės į pakraštį. Nedidelis, netgi malonus vėjas pūtė jam į krūtinę, ir jis dar lengvai prieš jį yrėsi, tačiau ar beatlaikys seni sparnai tuos, didžiuosius, su gūsiais ir šuorais, rudeninius, kurie nešios jį pagavę aukštybėj kreivą ir skersą? O skraidyti reikės, nes jis vis dar norės gyventi.

       Pasibaigus pievai, abipus kelio tęsėsi plikos ražienos. Dabar ten jokio maisto nėra, tiktai pelės. Taip paprastai pelės nepasigausi, tik gandrai tą moka, bet jie jau išskridę.

       Už ražienų kelias sukosi į dešinę, ir tame posūkyje matėsi nedidelio namo šiferinis stogas. Šalia augo tuopa, kiek toliau žaliavo vešli eglė, abu ant pat griovio krašto. Už eglės – dar vienas namas, bet jau buvęs: negyvais langais, negyvais takais.

       Tuopa dar žaliavo, ir čia buvo jo namai.

       Jis parskrido ir atsitūpė į pat tuopos viršūnę. Pusė šakų jau buvo nudžiūvusios ir netrukdė plačiai matyti. Toje viršūnėje per visas dienas jis ir kiūksojo, jeigu tik nelijo ar nepūtė labai stiprus vėjas. Panėšėdamas į nedidelį tamsų gumulą, jis čia buvo iškilęs aukščiausiai už viską, nors to visko tiek ir tebuvo: iš trijų pusių – miško užbrėžtas ratas, iš ketvirtos – lėkšta, beveik apvali loma, už kurios – tą ratą užbaigiančios cementinės kiaulidės. Jis buvo to rato sargybinis, visko stebėtojas ir visko atsiminėjas. Jo mažoje galvoje tas viskas buvo gerai sudėta ir niekas neprapuldyta.

       Žemiau po juo tamsavo keli žagarų lizdai, bet jie buvo tušti, irstantys. Jau du pavasariai niekas juose nebeperėjo, auštant ir temstant niekas nebekėlė alaso, ir buvo liūdna, kai lietingomis dienomis juos kiaurai merkdavo lietus ir nuo žagarų krisdavo žemyn reti šalti lašai. Žiemos vėtros juos galutinai išardys, nebeliks nė žymės, kad medyje daug metų kalėsi, spurdėjo, augo ir kilo į dangų sparnuota gyvybė. Gyvybė, kuri visuomet glaudžiasi prie žmogaus ir kuri pačiam žmogui visai nerūpi. Nebent norėtų nušauti, pririšti prie ilgo pagalio ir iškelti daržo viduryje žemyn galva.

       Dabar jis ir kiūksojo to medžio viršūnėj, žiūrėdamas lomos ir kiaulidžių pusėn.

       Loma jam atrodė kaip didžiulė žalia lėkštė, kurios viduryje įpilta kažkokio smirdalo ar marmalo. Viename jos krašte dar augo dvi ievos, o kitas šlaitas buvo be jokio krūmelio ir nelabai stačiai kilo į viršų, kuriame ir stūksojo tos ilgos kiaulidės, uždarančios iš šiaurės visą šį paprastą peizažą.

       Kai jis dar buvo jaunas, toje lomoje spindėjo apvalainas ežeriukas, prie jo atbėgdavo vaikai su laibomis meškerėmis gaudyti karosiukų, kuriuos pamiršdavo žolėje, kažkur staiga dingdami. Tie karosiukai būdavo spurdantys, juodnugariai ir labai patogūs praryti. Bet kai pastatė kiaulides, per porą vasarų iš ežeriuko beliko tik šita liulanti, dvokianti bala.

       Tačiau prie kiaulidžių skraidantis jų būrys net giliausiomis žiemomis susirasdavo maisto. Galima sakyti, dėl to jie visi čia būtinai ir gyveno.

       Liūdnas, pavargęs matėsi jam dabar šitas peizažas. Ne todėl, kad pati vasara pavargo žaliuoti, o todėl, kad visur, kur gyvena žmogus, jis greitai nuvargina viską: lauką ir pievą, medį ir žolę, o paskui liūdnas vaikšto po savo paties nuvargintą žemę.

       Kai iš kiaulidžių išvežė paskutinį sunkvežimį kiaulių, visas jų būrys suprato: daugiau šitame skurdžiame rate jie nebegalės išsimaitinti. Išskrido žvalgai, bet ieškotis juk nebuvo kur. Vienintelė vieta, tinkama jiems gyventi, buvo miestelis už miško, senieji jo kapinių medžiai. Miestelyje daugiau pavojų, bet ir daug daugiau maisto. Gal priims vietinis pulkas ir juos, varganus atskridėlius? Nors pačiame kapinių pakraštėlyje?..

       Jiedu su saviške tiktai palydėjo išskrendančius ligi pamiškės ir grįžo atgal. Buvo patys seniausi ir nebeturėjo gyvybės tęsimo galios. Patys žinojo, kad jau ne jų jėgoms pavasariop taisyti lizdą, auginti vaikus ir laukti jų pirmojo skrydžio. Jiedu liko čia. O žiemą, vieną speiguotą naktį, nors abudu stipriai spaudėsi prie eglės kamieno ir vienas prie kito, ryto besulaukė jis vienas pats. Jo draugė šlumštelėjo pro eglės šakas žemyn…

       Bet kol kas dar jis, tamsus gumulas, tebetupėjo tuopos viršūnėj ir žiūrėjo kiaulidžių pusėn.

       Kiaulidžių pastatas neilgai stovėjo tuščias. Apie jį pradėjo vaikštinėti nematyti žmonės. Atvažiuodavo sunkvežimiai, iš jų iškeldavo didelius daiktus, kažką ten darė viduje, o vienas žmogus – to jis per visą savo gyvenimą nebuvo matęs – užsimovė ant galvos keistą dėžę ir pasilenkęs žėrė žydrų kibirkščių purslus, į kuriuos nebuvo galima žiūrėti.

       Čia nebebuvo ir niekada nebebus ko lesti.

       Kai iškrito pirmasis sniegas, toks tyras, raminamai baltas, o iš tikrųjų – ilgo žiemos bado pranašas, – kai jis padengė visą iš tuopos užmatomą žemę, prie kiaulidžių pradėjo mauroti sunkvežimiai, veždami ilgus rąstus. Keturi vyrai juos ritino į dideles krūvas, paskui užkeldavo po vieną ant žemų vagonėlių ir įstumdavo pro didžiąsias galines duris į vidų, kur kažkas baisiai džerškė ir žviegė, o pjuvenų kalnas vis didėjo lauke. Pjuvenose, žinoma, nieko lesamo nebuvo, o į vidų, kaip koks balandis, jis niekuomet nebūtų drįsęs įskristi. Tačiau pamažu priprato ir prie naujųjų žmonių, ir prie to triukšmo. Jau nuskridęs tupėdavo ant kiaulidžių stogo, jau ir pėsčias apeidavo pjuvenų krūvą, akylai dairydamasis, ar nėra kur kas numesta. Vidurdienį tas geležinis žviegimas nutildavo. Jis žinojo, kad dabar darbininkai viduje valgo, ką turi susivynioję į laikraščius. Bet nuo pavasario jie valgydavo lauke, susėdę šalia vienas kito prie pjuvenų kalno ant tam tyčia atsiritinto rąsto. Viduje jiems, matyt, trukdydavo nebeišnaikinama kiaulių mėšlo smarvė. Gal todėl ir galines didžiąsias duris visuomet laikydavo atlapotas.

       Jie buvo keturi. Trys jaunesni, o vienas jau žilais paausiais. Ketvirtasis buvo pats geriausias, nes priekyje nebeturėjo kelių dantų. Ir duoną, ir keptą lašinį atsargiai kąsdavo burnos šonu, tad daugiausia ir palikdavo savo laikraščio gniužule: ir plutelių, ir lašinių odelių ar dar ko. Kai jie parūkę sueidavo vidun, jis visus paliktus gniužulus kruopščiai snapu išvyniodavo ir patikrindavo. Ir surasdavo visai nemažai.

       Iš anos lomos pusės, kur ėjo dar vienas kelias ir kuriuo atveždavo rąstus į lentpjūvę, – iš anos pusės atbirgzdavo tamsiai mėlyna mašinėlė, iš jos išlipdavo stambus vyras ir šaukdavo ant tų keturių, o jie tik sėdėdavo ant savo rąsto ir tylėdavo. Neilgai parėkavęs, trinktelėdavo durelėmis ir išvažiuodavo. Iš tokio atvažiavimo jokios naudos nebuvo, visai kas kita, kai atriaumodavo sunkvežimis su rąstais ir kai iš ten išlipdavo du vyrai, o vienas jų laikydavo rankose krepšį. Tada ant rąsto susėsdavo šeši ir pildavo iš butelio skystimą. Tais kartais laikraščių gniužuluose, numestuose prie pjuvenų, ko tik jis nerasdavo. Tačiau geri kartai niekuomet nebūna dažni.

       Tuos keturis vyrus jis pažindavo iš tolo: iš drabužių, veidų, kepurių. Rytais jie atvažiuodavo iš miestelio dviračiais, tik žiemą atklampodavo pėsti. Pravažiuodavo pro pat tuopą, aplenkdami lomą iš šono. Tačiau nė karto nėra pakėlę galvos į tuopos viršūnę ir sušukę:

       – Štai kame tu betupįs!..

       Jie taip pat turėjo jį pažinoti. Juk jis vienas pats čia bebuvo.

       Jie jį ir pažinojo. Šį pavasarį jis pirmąsyk taip įsidrąsino, kad nusklendė priešais juos ant žemės, vaikštinėjo orus pirmyn atgal, niekuo neišsidavė, laukė, kol visi pavalgys. Pirmasis jį įsižiūrėjo tas pagyvenęs. Atlaužė duonos ir švystelėjo jo pusėn, bet jis iškart nepuolė artyn, o pirmiau apėjo aplinkui, ir dar kartą, ir dar vieną kartą, tik tada pagriebęs pakilo į orą ir nuskrido už kiaulidžių. Duoną reikėjo greitosiomis kur nors paslėpti, dabar ne laikas lesti. Greit parsklendė atgal ir vėl vaikštinėjo priešais neskubėdamas ir žinantis savo vertę.

       Jau buvo tas laikas, kai vyrai su dviračiais turėjo pasirodyti iš miško. Ir jis tuopos viršūnėj pasisuko į tą pusę. Jie netrukus ir pasirodė, važiavo neskubėdami pro ražienas, virš kurių ir jis šįryt skrido. Pravažiavo ir pro jo tuopą. Pamatys juos dar kartą vidurdienį, o iki to laiko prie kiaulidžių nebuvo kas veikti. Bet jis vis tiek nulydėjo visus ilgu žvilgsniu.

       Kai kiaulidėse sužviegė pjūklas, daugiau jis nebežiūrėjo į tą pusę. Atsisuko snapu į kiemą. Geriausiai jam matėsi senas šiferinis stogas ir pajuodęs kaminas, takas į šulinį, takas nuo šulinio iki tuščio seno tvartelio, šuns būda prie jo ir dar kita, daug didesnė, prie tolimesniojo galo. Į ją taip pat vedė takelis. Dar nudžiūvusi obelis, ant kurios kyburiavo užmesti dveji Šeimininko marškiniai. Vakar dieną Šeimininkas pamurkdė juos dubenyje ir užmetė ant šakos, o vakare užmiršo, nes viduje jau vienas pats dainavo ir daužė kumščiu stalą.

       Klanktelėjo durys, ir Šeimininkas išėjo į lauką. Iš viršaus geriausiai matėsi geltona plikė, languoti marškiniai, juodos apsmukusios kelnės ir apytuštis kibiras rankoje. Šuo nėrė lauk iš būdos, ėmė vizginti uodegą, žiūrėdamas į viršų ir norėdamas pagauti Šeimininko žvilgsnį. Bet šį rytą žili Šeimininko antakiai buvo suraukti, jis tiktai paspyrė koja aplamdytą aliumininį indą, kuriame buvo neišlaktas šuns vanduo ir įpylė naujo. Pastatęs kibirą ant žolės pagrasino pirštu:

       – Dar kartą tu man pramiegosi – patempsiu po balkiu!.. Ir visą dieną būsi neėdęs!..

       Šuns uodega ėmė vizguliuoti vis lėčiau, jis pats žemai nuleido galvą, nebedrįsdamas pakelti akių į viršų.

       Timptelėjęs aukštyn kelnes, Šeimininkas nupėdino į savo būdelę ir užsidarė. Šuo atsigulė ant plikos žemės ir išsitiesęs padėjo ant letenų žilą snukį. Šuo, žinoma, buvo kaltas. Jis nelojo, kai dviratininkai važiavo pro šalį, o Šeimininkas nespėjo išeiti iš trobos. Bet juk tiktai vakar tas senasis, nenulipdamas nuo dviračio, padavė atvežęs rezginėlę, kurioje buvo ir duonos, ir dešros, ir permatomo skysčio butelis. Kas galėjo žinoti, kad šiandien Šeimininkas vėl norės kalbėtis su darbininkais? Šuo jau senas, gerokai prieaklis ir priekurtis, nebegirdi dviračio padangų čežėjimo į kelio žvyrą.

       Grįždamas iš būdelės, Šeimininkas pasižiūrėjo į tuopos viršūnę:

       – Bent jau tu, Urki, galėjai sukrankti!..

       Jie visi turėjo vardus. Atvažiuodavo dviračiu moteris, belsdavo į lauko duris:

       – Ulpi, ar nė pensijos nebnori, kad užsikabinęs?..

       O šunelis buvo Ulis.

       Jo motina buvo vardu Olė, nes Olė buvo ir ta sena moteris, kuri gyveno gretimoje troboje. Rytais, jeigu vienu metu abiem pasitaikydavo išeiti į kiemą, Šeimininkas šaukdavo:

       – No, Kale Ole, a da nenusprogusi tebesanti?!

       – Aš nesprogsiu, kol tu, žmogšaudy, neparodysi, kame pakasei mano brolį!..

       Šeimininkas staigiai užversdavo galvą į viršų, iš pražioto burnos ovalo pasigirsdavo garsus juokas:

       – O tu mano šakume paieškok!..

       Kalė Olė staigiai atsukdavo nugarą, daugiau nieko nebesakydama.

       Taip buvo ne kiekvieną dieną, bet jau daug kartų. Juk ne kas rytą pasitaikydavo abiem vienu kartu išeiti prie savo šulinių.

       Sena buvo jųdviejų su Uliu draugystė. Kalė Olė (ne ta, kuri semdavo vandenį) paskutinį kartą atsivedė keturis šuniukus. Iš tų keturių Šeimininkas išsirinko Ulį, kudlotą, gauruotą ir patį linksmiausią. Tai tik dabar Ulio snukis pražilo, o anksčiau ji neturėjo nė vieno balto plauko. Kai jau buvo geras pusšunis, Šeimininkas pakorė kalę Olę ir užkasė už tos būdos, kur šį rytą tupėjo, o Ulį pririšo prie dar šiltos motinos grandinės, ir daugiau nė vienos dienos jis nebelakstė palaidas po kiemą, nebesivaikė palei daržą drugio ir nebebandė pauostyti vapsvos, nutūpusios ant numesto obuolio graužtuko.

       Išsukęs iš šulinio pilną kibirą vandens, Šeimininkas dalį nuliejo. Gal kad nešdamas neapsitaškytų kojų, o gal ir dėl to, kad ir pats nelabai turėjo jėgų tokiam pilnam kibirui panešti, nors šulinys ir nebuvo toli nuo trobos slenksčio.

       Kalės Olės šulinys buvo toliau ir savo rytmetinį vandenį ji nešdavosi visai kitaip.

       Išslinkdavo į kiemą su dviem lazdomis ir už savęs palikdavo atlapotas priemenės duris. Tos lazdos ne visai buvo tikros lazdos. Tikra, lenktu galu, tebuvo viena, o antroji – seno grėblio kotas, kuriam ji nukapojo galvą, net šiek tiek dvišakumo dar matėsi. Susilenkusi beveik statmenai, ji vos pakrūpštindavo taku, o po kaklu jai tintaluodavo bidonėlis, parištas seno chalato diržu. Vandens kibirą šiaip ne taip išsukdavo į viršų, tada atsipildavo jo į bidonėlį ir vėl užsimaudavo diržą ant sprando. Lėtai ir atsargiai grįždavo atgal, bet vis tiek apsilaistydavo krūtinę. Ir šitaip dar du kartus, nes tiek vandens jai užtekdavo iki kito ryto.

       O žiemą, pasnigus, storai nusibarstydavo pelenais taką ne tik iki šulinio, bet ir iki tvartelio, kur buvo jos anglys ir malkos. Tvartelis antra tiek tolumo nei šulinys, ir tada jai ant krūtinės tabaluodavo senas bulvinis krežis. Tas, matyt, buvo daug sunkesnis, plačiau tintaluodamas mėtydavo ją pačią į šonus, yra ne vieną kartą suklupusi, bet vėliau vis tiek atsistodavo.

       Tik tą vieną kartą buvo kitaip: Kalė Olė kluptelėjo, aiktelėjo ir liko gulėti ant tako pelenų. Jie visi tą pamatė: ir jis iš medžio, ir Ulis kieme, ir Šeimininkas prie šulinio. Bet Šeimininkas dabar tylėjo, tik stovėjo ir žiūrėjo, ir buvo labai susidomėjęs, todėl nepajuto, kad pro šalį eina lentpjūvės vyrai. Šie irgi sustojo:

       – Ulpi, ar žmogui nė atsikelt nepadedi?..

       – Pati apvirto, pati ir atsikels!

       Bet Kalė Olė vis dar nesikėlė, todėl Šeimininkas pasakė ir dar:

       – Kiek kartų per dieną ana vartaliojasi, kas gali paspėti kilnoti!..

       Suėmę už pažastų, du vyrai ją atkėlė nuo žemės. Palengva vedė į vidų, trečiasis nešė krepšelį su šakaliais, ketvirtasis – abi lazdas.

       Kitą dieną, prieš sutemstant, į Kalės Olės kiemą, net užkliudęs vartų stulpą, įvažiavo didelis sunkvežimis, su kalnu prikrautas visokių lentpjūvės nuopjovų, pačvarčių, buvo ir keli kreivi, šakoti rąstai. Vyrai sulipę greit išmėtė lentgalius ant sniego tarp šulinio ir tvartelio, o Kalė Olė, pasirėmusi abiem lazdomis, tik stovėjo ir graudinosi:

       – Vyreliai brangiausi, vyreliai mieliausi, o kuo aš jums dabar lyginsiuos?

       – Ryt atsinešim družbą, suraižysim tuos lentgalius!.. Ar turi viduj tuščią kambarį, ar visuos gyveni?

       – Aš tik tame viename glaudžiuos, du kiti tuščiausi!..

       – Turėsi tas malkas po ranka.

       Kitą dieną atsinešė jie tą savo raudoną kriokiantį pjūklą, suraižė, sušvaistė, sunešė viską į trobą, tik pusės kiemo sniegas liko geltonas nuo pjuvenų ir kietai nupėduotas didelių guminių batų. Ir vartų stulpas sukrypęs.

       O dar kitą dieną tokią pat mašiną lentgalių pavertė ir Šeimininko kieme, tiktai nieko jam nepjovė ir nenešiojo. Šeimininkas užmokėjo pinigus ir vienas pats paskui visą savaitę džyrino pjūkleliu. Bet sudžyrino ir susinešė į tvartą. Jis dar tebebuvo stiprus, daug stipresnis už Kalę Olę. Sėdęs ant dviračio, pats parsiveždavo kuprinėj visai savaitei maisto. Ir butelį degtinės. Tą, žinoma, tai visada, o paskui dainuodavo ir daužydavo kumščiu stalą…

       O Kalei Olei tai buvo jau paskutinė žiema.

       Pavasarį, vasarą, rudenį, nors ir nedažnai, bet ties jos troba, tuoj pat už eglės, vis sustodavo mašinėlė. Kažkoks vyras sėdėdavo už vairo, tas nė kojos ant žemės neiškeldavo, o dvi moterėlės, pakėlusios bagažinės dangtį, susidėdavo sau į glėbį popierinius maišelius, butelį geltono skysčio su nupaišyta saulėgrąža, keletą kartoninių dėžučių ir nešdavo Kalei Olei į trobą. Ilgai neužsibuvusios, vėl sėsdavo į mašinėlę ir važiuodavo kur joms reikia. Tačiau tiktai tą vieną kartą iš glėbio kažkuriai išsprūdo popierinis maišelis, krito ant kelio ir perplyšo. Subaltavo perlinės kruopos, viena pasilenkusi rieškučiomis bandė susemti, bet ką tu visas besusemsi, ir antroji moteris sakė:

       – Tik nuo viršaus, tik patį didumą!.. Kaip valgys su žvyrais maišytą?..

       Dvi dienas jiedu su pačia lesė ir lesė tas kruopas, net gūžiai į šoną buvo nusisukę. Palesa, palesa – ir į tuopos viršūnę, palesa, palesa – ir vėl į tuopos viršūnę.

       Sniego ilgai nebuvo ir jiedu abu visur skraidinėjo, neturėdami didesnio vargo dėl maisto. Bet ši žiema, kur dabar ateis, jau bus jo vieno žiema. Tą jis gerai žinojo.

       Jo pati anos žiemos neištvėrė. Bet neištvėrė savo trobelėj ir Kalė Olė.

       Pirmas kažką pajuto Šeimininkas. Ne, Ulis. Jis tą naktį staugė ir staugė. Dideliu kaupu buvo apsnigtas jos šulinio dangtis ir kelinta diena pro kaminą nebekilo aukštyn nė pati skysčiausia dūmų sruogelė.

       Šeimininkas visą dieną kartkartėm išeidavo į kiemą, taip sau, be jokio reikalo, tik pažvairuodavo skersomis į Kalės Olės šulinį, į jos priemenės duris ir vėl grįždavo į vidų.

       Kai sutemo, kai jau beveik aklai sutemo, jis išėjo į lauką, vienoj rankoj nešdamasis kirvuką, o kitoj – ilgąjį prožektorių. Ir sugrįžo stenėdamas, vos apglėbdamas rankomis didžiuosius Kalės Olės patalus, kuriuos ji pavasariais ir vasaromis vėdindavo kieme ant baltųjų dobiliukų. Ir dar dvi pagalves. Antru žygiu beparsinešė visai mažai – gal kelis rankšluosčius ar ką ten tokio. Paklodes gal kokias. Tokiuos pataluos gulės sau kaip šernas, net pečiuką tereiks kurti kas antrą dieną.

       Išaušus jis išėjo į lentpjūvę, o per pietus jau atvažiavo mašina su raudonais kryžiais ir išvežė sudžiūvusį kuprotą Kalės Olės kūnelį nežinia kur. Net jos sena troba, išskyrus Šeimininką, niekam daugiau nerūpėjo, niekas daugiau nebuvo net į vidų įėjęs. Savo malkų jis, žinoma, nebekūreno, parsinešdavo du glėbelius iš Kalės Olės trobos, net per daržą jau buvo sumynęs aiškiai matomą taką.

       Dar vis juoduodamas tuopos viršūnėj, jis apsidairė aplinkui. Ore kažkas keitėsi. Nuo rytojaus prasidės ilgas įkyrus lietus. O už tvartelio Šeimininko bulvių dirvelė dar nekasta. Kodėl nekasė, kai nelijo?.. Ne, žmonės niekuomet nenuspėja orų, o paukščiai – jau prieš kelias dienas. Ir neapsirinka.

       Trinktelėjo priemenės durys ir Šeimininkas išėjo į lauką. Iš tvartelio išsinešė du krežius, pakėlęs apžiūrėjo, ar nekiauri dugnai, numetė atgal ant žemės. Vis dėlto ruošėsi kasti tas savo bulves! Bus sliekų iki sočiai, kelias dienas nereikės rūpintis lesalu, o gali pasitaikyti vagoj net persigandusi laukinė pelė. Kaukšt! – snapu jai per galvą – ir kokia šventė paukščiui!

       Dabar Šeimininkas išsivarė iš tvartelio savo seną dviratį, o ant nugaros jam raukšlėjosi subliūškusi kuprinė.

       – Nu, Uli! – pagrūmojo. – Kad man namus saugotumi!..

       Ulis iš baimės dar labiau prisiplojo pilvu prie žemės.

       Kai jis palengva numynė žvyrkeliu, paukštis išgirdo, kad lentpjūvėje nutilo pjūklai. Reikėjo skristi ten. Išeis vyrai, susės ant savo rąsto, išsivynios laikraščius…

       Šiandien jie pamėtėjo dvi plutas nuo duonos pusriekės. Vieną jis sulesė, o antrąją paslėpė patikimoj vietoj juodai dienai. Nesvarbu, kad tada ji bus sudžiūvusi į ragą, – visuomet galima susirasti balutę, įmesti ir palaukti, kol išmirks.

       Kai jis parskrido atgal į savo tuopos viršūnę, Šeimininkas dar nebuvo parvažiavęs ir Ulis lindėjo būdoj. Čia juk nebuvo nei ko saugoti, nei į ką žiūrėti. Apleistumas kybojo virš visko, aplinkui viską, buvo net pačiame tame viskame.

       Palenkęs snapą žemyn, jis du kartus pašaukė:

       – Au! Au!

       Jis mokėjo pasišaukti Ulį jo balsu, bet Ulis per tiek metų taip ir neišmoko atsakyti: „Kar! Kar!..“

       Ulis sunkiai, lyg jam skaudėtų visus sąnarius, išlindo lauk, paėjėjo kelis žingsnius ir vėl atsigulė ant žemės. Pakėlęs galvą žiūrėjo aukštyn į tuopos viršūnę. Jo akys atrodė labai alkanos, nes paskutinįjį kartą Šeimininkas jam buvo įpylęs bulvienės tiktai vakar rytą.

       Jis nusklendė žemyn, pavaikščiojo pirmyn atgal priešais Ulio nosį, paskui, nors ir nelabai dar norėjo, atsigėrė vandens iš sulankstyto aliumininio indo. Visas gerumas čia ir buvo tas, kad abudu vienas kitą gerai suprato. Uliui šiandien labai skauda kaulus, nes rytoj iš pat ryto pradės dulksnoti smulkus įkyrus lietus ir nesiliaus daug dienų iš eilės. Bet šuo kaip nors prakentės ir tą lietų, ir tą kaulų skausmą, susirietęs būdos gale, juk turi virš galvos stogą, o kur reikės dėtis Urkiui, kuris jokio stogo, išskyrus dangų, niekada virš galvos neturėjo? Toks lietus, koks prasidės, būna pats bjauriausias, merkia kiaurai net per eglės šakas.

       Giliai atsidusęs, Ulis vėl nulindo būdon, į patį galą. Ten susirietus gal jam buvo lengviau kentėti?

       Urkis vėl pakilo į tuopos viršūnę. Dabar – saugoti namus ir stebėti vieškelį, nes jei Šeimininkas ras Ulį būdoj, bars jį, gal net įspirs, ir jam tikrai net rytojaus dieną neduos nieko ėsti. Visuomet taip sako:

       – Prisirijęs daugiau nieko ir nežinai, tik smirdėti savo būdoj!.. Pabūk neėdęs, kol miegai išlakstys!

       Urkis pastebėjo Šeimininką, vos tik jis išvažiavo iš miško. Pastebėjo ir tai, kad Šeimininkas šiandien važiuoja gerokai pakrypuliuodamas. Pašaukė iš būdos Ulį ir dabar jau abudu budriai laukė: vienas – prisiplojęs pilvu prie žemės, o antras – aukštai tuopos viršūnėj, rodydamas savo pilką papilvę.

       Šeimininkas, įvaręs dviratį tvartelin, išėjo iš ten traukdamas nuo pečių kuprinės diržus. Joje skimbčiojo stiklai. Kuprinę pastatė ant žemės. Ištraukė iš jos kraujinės dešros rinkę, atlaužė galą ir numetė Uliui. Šis tuojau pat puolė prie jos.

       – Ėsk, bedanti, dabar jau putroms virinėti nebebus laiko!

       Ulis dėl savo senatvės iš tikrųjų buvo bedantis, beveik bedantis, todėl jokių kaulų nebegalėjo sugraužti. Jis jų beveik niekuomet ir negaudavo. Šeimininkas iš ryto virdavosi sau katilą bulvienės, jokių ten raugintų kopūstų ar burokų, kurių darže jau seniai ir nebeaugino. Tos bulvienės išnešdavo ir Uliui, prilaužęs į ją dar ir duonos. Ta duona, galima sakyt, Ulis ir buvo gyvas, nes bulves iš savo dubenėlio atkakliai išstumdydavo nosimi lauk. Jos vėliau atitekdavo Urkiui. Jos pereitą žiemą ir padėjo paukščiui išlikti. Ir dar zuikių galvos.

       Nė vieną žiemą į Šeimininko statomas kilpas neįkliūdavo tiek daug zuikių kaip pernai. Vos vos auštant, jis su ta savo kuprine išeidavo tai į vieną pamiškę, tai į kitą ir beveik visuomet parsinešdavo vieną, du, bet yra pasitaikę ir trys. O paukštis, tupėdamas naktį Kalės Olės eglėje, dar prieš auštant jau žinodavo, ras Šeimininkas savo kilpose ką ar ne. Todėl, kad prieš visai užsismaugdamas, zuikis garsiai ir plonai klykia, ir tas klyksmas toli sklinda virš apsnigtų laukų.

       Šeimininkas tada virdavosi bulvienę su zuikio mėsa. Galvą, dar prieš nudirdamas kailį, nupjaudavo ir numesdavo Uliui. Tačiau kas iš to? Ulis, pakreipęs į šoną galvą, per pusę dienos šiaip ne taip nugrauždavo tiktai lūpas. Akys, pats skaniausias daiktas, likdavo akiduobėse, todėl visuomet atitekdavo Urkiui.

       Tačiau atitekdavo ne iš karto. Ulis nepykdavo, kai Urkis atsklęsdavo atsigerti, nepykdavo, kai jis visai šalia dubenėlio lesdavo išstumdytas bulves, tačiau prie zuikio galvos neprileisdavo nė iš tolo, nors jau ir būdavo nugraužęs tas lūpas, nuseilėjęs ausis ir švariausiai nulaižęs kraują nuo pjūvio vietos.

       Šeimininkas po kiek kartų per dieną vis takuodavo ir takuodavo į tą savo būdelę. Kai užsimiršęs netyčia žvilgteldavo Ulio būdos pusėn, pats krūpteldavo nuo tos baisios zuikio šypsenos, nuo tų stambių geltonų dantų, kurie matėsi net nuo kelio. Suėmęs už ausų, nunešdavo už tvarto ir numesdavo į sniegą. Tada paukštis ir išlesdavo akis.

       Kitas rytas, kaip ir reikėjo tikėtis, aušo ilgai ir sunkiai, o išaušęs jau buvo pilnas tikros rudeninės drėgmės, nuo tuopos vis nusklęsdavo ir nusklęsdavo žemyn naktį miręs lapas.

       Šeimininkas išėjo į lauką ir ilgai keikėsi žiūrėdamas į žemą dangų, apmūrytą pilkais sunkiais debesimis. Apsiavęs jis buvo guminiais batais, apsivilkęs prasčiausiomis kelnėmis, ant galvos užsidėjęs seną zuikinę triausę, o striukė, suplyšusi keliose vietose, buvo ta pati, kurią jis prieš kelerius metus buvo užmovęs baidyklei, kai darže dar pasisėdavo šio bei to. Eidamas pro šalį, atgalia ranka numetė vėl tos kraujinės dešros, bet nepasakė dabar šuniui nė žodžio, susirūpinęs dėl murkšloto dangaus ir dėl bulvių kasimo. Nešinas abiem savo krežiais ir kabiu, pasuko už kampo. Paukštis iš tuopos tuojau perskrido ant tvartelio stogo. Jam reikėjo viską matyti.

       Bulvių dirvelė nebuvo nei plati, nei ilga. Paprastai Šeimininkas neskubėdamas nukasdavo ją per kelias dienas. Dabar jis atsistojo jos pradžioje, maždaug ties viduriu, numetė abu krežius, kabį, pasukiojo galvą į šonus, tarytum pamatavo ją akimis, tuojau klaupsis ant kelių ir pradės kasti, o už jo nugaros pamažu ims juoduoti ir ilgėti šviežiai sujudintos žemės ruožas.

       Bet Šeimininkas dar nesiklaupė ir nepradėjo darbo, jis atsuko tai dirvelei nugarą. Atidžiai nužvelgė žvyrkelį į vieną, paskui į kitą pusę. Tas buvo visiškai tuščias. Tuščias ir užgultas šlapios ryto miglos. Šeimininkas patenkintas linktelėjo galvą, patenkintas, matyt, tuo žvyrkelio tuštumu.

       Dar niekada Šeimininkas nėra šitaip pradėjęs bulvių kasimo. Iš striukės kišenės išsitraukė butelį, nusuko kamštį, iš kitos – stiklinėlę, papūtė į ją, įsipylė, užvertė galvą ir išgėrė. Pakėlė prie veido rankovę ir garsiai šniaukė nosimi orą kartu su tos senos drapanos smarve. Tada nulingavo tarpuvagiu, balsu skaičiuodamas žingsnius, bet nelabai daug tesuskaičiavo. Įmurdė butelį į minkštą žemę, dar patikrino, ar nenuvirs, ir užmovė ant kakliuko tą stiklinėlę kaip kokią kepurę. Dabar jau tikrai pradės kasti.

       Dar negalima skristi artyn, dar reikia palaukti, kol atstumas tarp jo guminių batų ir dirvelės pradžios bus pakankamai didelis. Niekada negali žinoti, kaip pasielgs Šeimininkas. Pamatęs už savęs paukštį, gali nepasakyti nieko, o gali staigiai griebti ir sviesti į jį bulvę:

       – Ko tu, liatj, čia sekioji mane kaip smertis?!

       Visaip yra buvę. Ir taip, ir taip.

       Nukasęs dvi vagas iki tos vietos, kur stovėjo žemėn įdurtas butelis, Šeimininkas vėl prisipylė stiklinėlę, vėl uostė tą savo rankovę, vėl skaičiavo žingsnius į priekį ir vėl dūrė butelį į žemę. Prikasęs pilną krežį, tempė jį į tvartą, tada paukštis palėkėdavo tolyn, kad nesipainiotų jam nei po akių, nei po kojų.

       Iki vidurdienio buvo nukastos dvi vagos į ten ir parkastos dvi atgal. Tuščias butelis ir stiklinėlė jau voliojosi tarpuvagy. Kai Šeimininkas nešė pilną bulvių krežį į tvartą, jam pynėsi kojos, o sunkus krežis jį – tup! tup! tup! – vis patraukdavo tai į vieną, tai į kitą šoną. Bet nunešė iki tvartelio ir nuėjo į trobą, o paukštis dabar vienas laisvai vaikštinėjo po nukastąjį plotą.

       Šiandien buvo viena iš tų dviejų dienų, kai lentpjūvėje nežviegė pjūklai. Bet nuskristi vis tiek reikėjo. Galėjo vakar ir nepamatyti kokio plutgalio ar numestos lašinių odelės. Pakilęs iš bulvienos į orą ir plasnodamas į lentpjūvę, jis nepamatė prie būdos Ulio. Aišku, šuo lindėjo susirietęs viduj, slėpdamas savo juodus gaurus nuo purškiančios tirštos drėgmės.

       Lentpjūvės kieme jis nieko lesamo nerado, tad parskrido atgal į savo tuopą. Ulis nesirodė, ir buvo girdėti, kaip viduje Šeimininkas jau tranko kumščiu stalą ir dainuoja:

 

                                   Vychody-yla nabereka tiuša,

                                   Navysoky berekna krutoj!..

 

       Viskas aišku: šiemet bulvės bus kasamos ne kelias dienas, o daug ilgiau.

       Rytmetinė tiršta migla, prieš vidurdienį perėjusi į drėgną purškalą, dabar jau visai susitaisė į lietų. Jis žinojo, kad toks lietus ilgam, ne vienai dienai, o visai savaitei. Prieš paskrisdamas po eglės šakom, jis iš įpročio žvilgtelėjo Ulio būdos pusėn ir pamatė, kad kraujinės dešros galas, kurį Šeimininkas šį rytą numetė ant žemės, ten pat ir tebeguli. Greit nusklendęs žemyn, pagriebė ir pakilo į orą. Ten, eglėje tarp šakų, buvo viena tokia labai gera vietelė kaip tik įsprausti ir sulesti dešrigaliui, neapgraužtam kaului ar didesniam duonos gabalui.

       Smulkūs lietaus lašeliai ritosi nuo vieno eglės spyglio ant kito vis didėdami, o ten, apačioj, jau monotoniškai kapsėjo į žemę. Dešrigalio jis šiandien nelies ir net rytojaus dieną pramis kuo kitu, tegu būna sau čia įspraustas, gera yra žinoti, kad ryt ar poryt turėsi kuo gintis nuo alkio. Ir jį suėmė toks lengvas paukštiškas snūdas, toks snūdas…

       Kitas rytas aušo dar ilgiau ir sunkiau nei vakarykštis, todėl kad lynojo tyliai, įkyriai, be perstojo ir be vėjo. Jis atsitūpė tuopos viršūnėj, kad galėtų apžvelgti, kas pasikeitę per naktį kieme, nes nieko toliau dar negalėjo matyti. Negalėjo net suprasti, ar tai nakties tamsoje jau įsimaišė kiek ryto šviesos, ar rytmečio šviesoje dar tiek daug lietingos nakties tamsumo.

       Kiemo vidury, netoli šulinio, jau telkšojo didelė prilyta bala, o prie Ulio būdos juodavo žemė, kurią jis plikai nubraukydavo savo grandine. Nors paukštis dar tebebuvo akylas, bet ne iš karto pamatė patį Ulį, – juodą, šlapią, nejudantį gaurų kuokštą ant šlapios žemės juodumo, jau beveik purvyno.

       Ulis buvo ištempęs grandinę per visą ilgį, o pats gulėjo ant pilvo, kojomis tartum dar irdamasis į žemę, iš paskutiniųjų verždamasis tolyn nuo savo būdos, į žvyrkelio pusę. Ant žvyrkelio jis niekada gyvenime nebuvo išbėgęs, bet visą laiką matė, kad šis tęsiasi tolyn ir tolyn, – nuo čia, nuo būdos, nuo viso jo neilgo gyvenimo.

       Dar tebetupėdamas tuopos viršūnėje, jis jau viską suprato, bet dėl visa ko pašaukė:

       – Au!..

       Nusklendęs žemyn, apėjo kelis ratus aplinkui, vis juos mažindamas, tada sustojo tiesiai prieš atmerktas Ulio akis ir pradėjo lesti. Turėjo išlesti, kol Šeimininkas dar neišėjo į kiemą, nieko nepamatė ir nunešęs neužkasė Ulio už savo medinės būdos, kur kažkada buvo užkasęs ir jo motiną.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)