tekstai.lt

Siarhej Chareuski. Miłoszo Čerėja

Čerėja. Namas, kuriame gyveno Miłoszai. Nuotrauka iš puslapio http://shtetle.co.il/Shtetls/chereja/chereja.html
Čerėja. Namas, kuriame gyveno Miłoszai. Nuotrauka iš puslapio http://shtetle.co.il/Shtetls/chereja/chereja.html
       Lietuvos rašytojų sąjunga, pasitikdama Nobelio premijos laureatui Czesławui Miłoszui skirtus metus, išleis trikalbę esė ir straipsnių knygą „Laiko pameistrys“. Cz. Miłoszo vaikystė ir jaunystė prabėgo Lietuvoje, jis buvo ir Lietuvos rašytojų sąjungos Garbės narys. Cz. Miłoszas yra tolimas Oskaro Milašiaus, gimusio Čerėjoje (Baltarusija), giminaitis, savo jaunystės metais su juo bendravęs, vėliau daug rašė apie tą giminystę. Spausdiname vieną esė iš būsimos knygos.

 

 

       Yra, yra dar mūsų šalyje paslapčių, mistinių vietų, kurias tarsi šydu dengia nežinomybė, nepasiekiamumas ar užmarštis... Viena tokių – Čerėja, buvusi Čerėjos kunigaikštystės sostinė, buvęs Sapiegų giminės lizdas, buvęs Miłoszų namų židinys, buvęs Čerėjos rajono centras... Šita legendinė vieta yra, tarp kitko, kur kas arčiau Minsko, nei gali įsivaizduoti skaitydamas jos audringą ir paradoksalią istoriją. Maskvos plentas be sustojimų nulakins jus iki Babro. O ten tik vienas posūkis kairėn ir... kaubrėtu asfaltu, padengtu bitumo lopais ir karvių blynais, po kokių penkiolikos minučių galima atsidurti tarp stačių kalnų ir pilkapių ant plataus Čerėjos ežero kranto. Jau tame posūkyje staiga nutyla mūsų laiko garsai. O čia, tarp neaprėpiamų tolumų, tarp smaragdinių pievų ir vandens mėlio, tyla atrodo kaip kažkoks pokštas. Nes sunku patikėti, kad kažkada šioje vietoje virė žmonių gyvenimas.

       Čerėjos kunigaikštystė gerai žinoma buvo nuo XIV a. 1454 m. Smolensko vyskupas Misailas čia, ant Galaulės ežero kranto, įkūrė garsųjį Čerėjos vienuolyną. Per 1432–1435 metų karą tarp Švitrigailos ir Žygimanto senasis Čerėjos kunigaikštis Michalas Piastruckis žuvo nuo Švitrigailos rankos. Už Piastruckių ištikimybę didysis kunigaikštis Žygimantas Čerėjos kunigaikštystę gausiai apdovanojo naujomis valdomis. Ypač ji suklestėjo valdant Sapiegoms, kurie norėjo šį kraštą paversti savo tikrąja sostine, kaip Radvilos – Nesvyžių...

       Dabar mažai kas gali įsivaizduoti, kokia turtinga Čašnickio rajono istorija. Apleisti, įgriuvusiais stogais buvę kolūkio pastatai, ištuštėję namai, didelis apleistas vaikų darželis (nesenas, silikatinių plytų, net dviejų aukštų), jau nebenaudojami neaiškios paskirties betono statiniai... Tvirtas didelis mokyklos pastatas, Stalino laikų, irgi tuščias. Girdisi tik lapų šlamesys sulaukėjusiose alėjose ir apleistose kapinėse... O kaip tik čia buvo senovės Lukomlis, kažkada garsios ir stiprios kunigaikštystės centras. Greta dar yra Čerėjos kaimas. Kadaise ir jis buvo kunigaikščio miestelis. Čerėja garsėjo bazilijonų vienuolynu, stovėjusiu saloje vidury ežero. Čia gimė žinomas katalikų bažnyčios, XIX a. pab.–XX a. pr. žymus Rusijos imperijos visuomenės veikėjas, Mogiliovo arkivyskupas Steponas Denisevičius, kuris daug nuveikė baltarusių religinio gyvenimo labui, visaip rūpinosi baltarusybe. O dar šita vieta davė pasauliui didįjį prancūzakalbį poetą mistiką Oscarą Lubiczą-Miłoszą. Po Pirmojo pasaulinio karo jis tapo Lietuvos diplomatu Paryžiuje ir visas savo jėgas atidavė Lietuvai garsinti, nors iki amžiaus galo taip ir neapibrėžė, netgi pats sau, kur jos sienos... Ir visą laiką svajojo apie savo mitinę Čerėją.

 

       Eime, aš nuvesiu jus į stebuklų, prieblandos, miglų ir tylių šnabždesių kraštą... Štai mes ir čia, pakraštyje lenkų žemių, jau aiškiai šiaurinių, bet dar įsimylėjusių spalvas. Vienas sparno mostelėjimas – ir mes nuskrisim virš šalies, kur visi daiktai pažymėti priblėsusia prisiminimų spalva. Mus apgaubia vandens lelijų kvapas, samaninė miško migla. Ilgesingas blyškus susimąsčiusio, prieš mus atsiveriančio krašto dangus slepia savyje visą senovės genčių žvilgsnio gyvybę.

 

       Šitaip apie savo gimtąjį kampelį rašė Oscaras Miłoszas, gimęs senelio palivarke, Čerėjoje, pakraštyje senovės miestelio, kurio šlovė kažkada siekė tolimiausius Žečpospolitos kampelius. Atsargiai žengiant per nešienautos žolės sąžalyną, geriant aibės margų gėlių ir pernokusių sodų kvapą, sunku atsikratyti jausmo, kad Oscaras Miłoszas pats nulėmė tokią beskausmę savo tėviškės mirtį... O gal atvirkščiai, jis buvo aiškiaregys?

 

       Kad ir kaip keista, Čerėjoje apie Miłoszus žino jei ne visi, tai beveik visi. Paprasti žmonės pasimėgaudami persako keistą savo tikslumu apokrifinį skaičių – 126. Tiek, girdi, Miłoszai turėję alyvų veislių. O štai bibliotekos ir klubo darbuotojos puikiai žino savo šlovingojo kraštiečio – prancūzų poeto – biografijos aplinkybes. Netgi pamini tokią tikslią detalę, kaip jis, dvidešimtmetis, atvažiavęs iš Prancūzijos, šuoliuodavo ant arklio štai iki šitos vietos...

       Dar Čerėjoje likusios ilgos ilgutėlės liepų alėjos, vedančios nuo miestelio pakraščio, kalvomis, ant aukšto kalno, kur, pasak čerėjiškių, stovėjusi Miłoszų altana...

       Tikrai vaizdas nuo altanos atsiveria įspūdingas. Iš čia matosi beveik visa Čerėja, visas ežeras ir tolimi kaimai už jo. Taip toli... Pakalnėje – keli pilkapiai, kur beržai senose katalikų kapinaitėse pakeitė kryžius, kur iki šiol tebestovi Miłoszų kapų rūsys. Sugriautas ir seniai išplėštas!.. Laukinės žolės siautulyje tarsi ugninės lavos liežuviai žėri rudbekijų sąžalynai. Žinoma, žmonės sako – Miłoszų dar...

       Miłoszų laikais Čerėja buvo nors ir gražus, bet jau tik miestelis, apleistas ir užmirštas, gubernijų paribyje, šone nuo visų dėmesio vertų kelių. Senovinės šventyklos, paslaptingų pilkapių rausvumas virš švytinčios ežerų bedugnės ir ilgiausios mylios sustingusios užmaršties. Čionykščių Miłoszų giminė buvo stambūs dvarininkai, jiems apylinkėse priklausė 30 tūkstančių hektarų žemės. Nors išgarsino Miłoszus ne turtai, o pirmiausia – ypač stiprūs charakteriai ir originalūs poelgiai. Štai senelis, klausydamas tik savo širdies, paslapčia išsivežė iš Italijos būsimą žmoną – Nataliją Tasistro, Genujos patricijų giminaitę. Oscaro tėvas Władysławas irgi nustebino publiką, susituokdamas su žyde Marija Rozalija Rosenthal, hebrajų kalbos mokytojo iš Varšuvos dukra... Štai tokiomis šeimyninėmis aplinkybėmis 1877 m. gegužės 28 d. prosenelio palivarke ir gimė Oscaras Władysławas Miłoszas iš Lubiczių giminės. 1889 metais jų šeima persikėlė į Paryžių, kur ir buvo jam lemta gyventi ir kurti iki amžiaus galo. Oscaras gavo tokį išsilavinimą, kokio norėjo – tapo žinomu Paryžiuje orientalistu, Rytų kalbų ir tikėjimų žinovu. Čia jau po dešimties metų išėjo jo pirmoji eilėraščių knyga „Le Poeme des Decadences“. Miłoszo jaunystės laikais Čerėja buvo laikoma kultūringu miesteliu. Čia buvo liaudies mokykla, bažnyčia, sinagoga ir cerkvė. Netolimuose Čašnikuose tais laikais veikė net trys liaudies mokyklos ir viena aukštoji, buvo daug įvairių šventyklų.

       Tačiau... 1904 metais, mirus tėvui, jis grįžta į Čerėją, kur turėjo prižiūrėti didelį ūkį. Nors ir labai užimtas, rasdavo laiko ir ilgoms kelionėms – į Angliją, Rusiją, Afriką, Lietuvą... Čia į jo rankas pakliūna pirmasis legalus lietuviškas laikraštis „Vilniaus žinios“. Rašyti lietuviškai Miłoszas neišmoko, bet tuo metu jis ūmai tampa prince lituanien, lietuvių kunigaikščiu, atsidavusiu viskam, kas susiję su Lietuva. Ir nors lietuvių kalbos jis ir neišmoko, bet 1918 metais jau dalyvavo Tautų lygos posėdžiuose kaip... lietuvių delegacijos atstovas. Kyla mintis, kad taip pat sėkmingai, o gal ir dar labiau, būtų galėjęs tapti baltarusių Atgimimo veikėju, atstovauti Baltarusijos Liaudies Respublikai... Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko.

       Šiandien buvusios Miłoszų sodybos vietoje stovi mokykla, pastatyta po karo. Iš buvusio ponų palivarko mokyklos kiemo vidury liko požeminis rūsys – ledainė. Įėjimas į jį suremontuotas ir viskas aplinkui prižiūrėta. Pasirodo, karo metu čia buvo vokiečių kalėjimas. Sovietų laikais įėjimą saugojo pionierių sargyba... Nūnai vietiniai kalba apie tai su karčia šypsena. Didžiulis mokyklos pastatas tuščias.

       Tačiau tai bent šioks toks ženklas...

       Kai vaikštai po Čerėją, sunku atsikratyti jausmo, kad tave kažkas seka. Eini nešienaujamomis pievomis, senais kiemais, ropštiesi į pilkapį – tarsi nieko niekur nematai, bet tave vis dėlto kažkas stebi. Šitai supratau parduotuvėje, kur žmonės įtariai klausinėjo, ko atvažiavau. O vienas orios išvaizdos ponas iš Barysovo, nusipirkęs netoliese, paežerėje, sodybą vasarojimui, nepatingėjo išeiti į ganyklą, kad įsitikintų, jog nefotografuoju jo nuosavybės.

       1905 metais Čerėjoje, būtent tada, kai čia ūkininkavo Oscaras Miłoszas, buvo dvi stačiatikių cerkvės (vienos taip pat neliko nė pėdsako), didžiulė katalikų bažnyčia, trys koplyčios, parapinė mokykla, pašto ir telegrafo skyrius, be to, sinagoga, trys žydų maldos namai ir hebrajų tikybos mokykla... Apsnūdęs provincijos gyvenimas, savaip turiningas, savaip mielas...

       Hiršas Reles, prisimindamas gimtąsias vietas, rašė:

 

       Kad ir kur Čerėjos moteris ar mergina nuvažiuotų, niekas nevadindavo jos tikruoju vardu, o šaukdavo Čerėjos Pilnatimi. Šitą pravardę jos gavo ne tiktai todėl, kad dauguma buvo apskritaveidės ir neaukštos. Čerėjos miestelis yra už dvidešimties kilometrų nuo Čašnikų. Kartą Čerėjos merginą ten atvežė, supažindino su jaunimu. Šeštadienio vakarą ji su jaunimo kompanija ėjo pasivaikščioti. Vos išėjus iš kiemo ji pakėlė galvą ir nustebusi ištarė:

       – Žiūrėkite, žiūrėkite! Čia mūsų Čerėjos Pilnatis. Iš visų požymių aš ją atpažįstu. Kaip ji čionai pakliuvo? Keista...

       Vaikinai ir merginos šypsodamiesi susižvalgė...

       Nuo tada merginą ėmė vadinti Čerėjos Pilnatimi. Tačiau šita pravardė nesukliudė jai ištekėti už čašnickio vaikino.

       Todėl, kad ir kur pasirodytų Čerėjos moterys, jas vadina Čerėjos Pilnatimi...

 

       Tačiau prabėgo nedaug laiko ir senąją Čerėją, jos paslaptis ir pramanus išdegino laikas. Negailestinga kolektyvizacija, beprotiška bedievystė ištrynė kone viską, kas čia buvo, taip pat ir kažkada čia gyvenusios žmonių giminės atminimą. Prieškario Čerėjos, buvusio rajono centro, neliko net nuotraukų... Prasidėjus represijoms, Čerėjos rajonas buvo likviduotas, paskui likvidavo žmones.

       O 1942 m. kovo 5 d. Čerėjos pakraštyje, tuoj už Miłoszų alėjų, vokiečiai išžudė 800 vietinių žydų. Jei būsite Čerėjoje – pabandykite brūzgyne rasti šią baisią vietą, į kurią netgi takelis neveda... Nuo tų laikų daug kas pasikeitė. Čašnickio rajonas dabar – beveik visiškai melioruota lyguma, apylinkes šlovina tik SSRS 50-mečio elektrinė Novalukomlyje ir greta Lukomsko tyvuliuojantis vandens telkinys, kurio dugne liko piliakalniai ir kapai...

       Užtat į išlikusias senąsias žydų kapines žmonės važiuoja. Kad išmestų šiukšles. Lyg niekur nieko meta savo šlamštą ant svetimų kapų. Akivaizdu, šitai prasidėjo neseniai. Tai visai nereiškia, jog Čerėjoje prižiūrimos kokios nors kitos kapinės. neseniai išdaužė, išvartė kryžius ir antkapius ir senose katalikų kapinėse. O greta – apleistos naujos kapinės, į kurias per žoles ir žagarus sunku įžengti. Vietinė moteris pasakoja: kad ir kaip stengėsi sušaukti žmones į talką, nors prieš Atminus, prieš Vėlines – veltui.

       Tėvas Aleksejus atsisveikindamas liūdnai atkreipė dėmesį į vieną čionykštę aplinkybę – Čerėjos šventyklas griovė ne vokiečiai ir netgi ne bolševikai, o... patys žmonės. Ardė ne šiaip sau – manė tempia plytas geresniam gyvenimui. Kas tvartui, kas krosniai. Nesukūrė geresnio gyvenimo...

 

       Neseniai gimtąjį Oscaro Miłoszo kraštą prisiminė ir Minske. Prieš kokius dešimt metų po kritinio straipsnio laikraštyje „Sovetskaja Belorusija“ Čašnickio rajoną inspektuoti nuvažiavo tuometis Lukašenkos padėjėjas Posachavas. jis savo viršininkui padėjo ant stalo aiškinamąjį raštą, kuriame iškalbingai apibūdino šį Baltarusijos kampelį. Kadangi šitas raštas į laikraštį nepateko, pateiksiu porą citatų:

 

       ...Netgi kaimo inteligentų (mokytojų, tarybinių ūkių specialistų ir taip toliau), nekalbant jau apie paprastus darbininkus, gyvenimo būdas degraduoja. Žmonės miega be lovos baltinių, neturi normalių indų, apsirengę skarmalais, beveik nesinaudoja įprastomis higienos, skalbimo priemonėmis, neturi televizorių, neskaito laikraščių. Namuose visiškai nėra knygų ir žurnalų. Didžiojoje smulkių gyvenviečių dalyje nėra telefono ryšio. Kai kuriuose namuose atjungta elektra. Išmušti langų stiklai užkalti malksnomis.

 

       Taip Čašnickio rajonas atrodo auštant XXI a. Suprantama, knygų badas Miłoszo gimtinėje yra keistokas dalykas. Tačiau ir tai ne viskas... Toliau Posachavas rašo:

 

       Žmonių mityba be galo vargana – lašiniai ir bulvės, nes ledainių nėra, rūsiais nesinaudoja, vaisių ir daržovių nėra kur laikyti. O ir neįmanoma jų gauti. Vaikai alkani, atrodo vangūs, netvarkingai aprengti. Nuo bado juos gelbsti tiktai centralizuotas maitinimas mokyklose. Medicininis aptarnavimas blogas. Klubai nekūrenami.

 

       Keturiuose šio dokumento puslapiuose iškyla katastrofiškas baltarusių provincijos gyvenimo vaizdas. Minsko valdininko įsakymu tame rajone buvo atliktas generalinis tvarkymas. Ką galėjo – tą padarė... Knygų gi vietiniams žmonėms, aišku, niekas nepirks. Beje, ir maitinti jų nėra kam. O pastarųjų metų slapti aiškinamieji raštai guls į archyvus. Galima ieškoti kaltų, bet šiandien nėra prasmės.

       Prasminga skaityti Oscarą Miłoszą. Jo tėviškė liks pasaulio kultūroje tokia, kokią ją sukūrė menininkas. Be bado, apleistumo, purvo ir bjaurasties... Ir Pilnatis šviečia visiems vienodai.

 

       Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)