tekstai.lt

Emilis Milkevičius. Erosas be dvasingumo aureolės (Jolita Skablauskaitė. Sado sindromas, 2010)

Jolita Skablauskaitė SADO SINDROMAS
Jolita Skablauskaitė SADO SINDROMAS
       Jolita Skablauskaitė. Sado sindromas.  – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

       Jolita Skablauskaitė buvo viena pirmųjų lietuvių autorių, kūrusių magiškojo realizmo prozą. Regis, po pirmosios knygos skaitytojų dalis nuo jos nusisuko ir toliau jos kūryba nesidomėjo, tačiau Algimantas Puipa pagal jos knygas pastatė filmus „Žuvies diena“ ir „Žaibo nušviesti“. Rimvydas Stankevičius, recenzuodamas romaną „Sado sindromas“, teigia, kad autorė tekste pralieto alkoholio kiekiu nurungtų patį Ernestą Hemingway‘ų, sekso scenų gausa – Henrį Millerį, o menine verte – Jurgą Ivanauskaitę. Pastaroji esą niekaip neišvengia sekimo, o J. Skablauskaitė visiškai įvaldė magiškojo realizmo techniką ir kuria originaliai. Tai pasakytina ir apie „Sado sindromą“, tik, žinoma, ne taip kategoriškai. Kad pranokstama J. Ivanauskaitė ir kad knyga gera – su tuo reikia sutikti. „Sado sindromas“ jau turįs vietą lietuvių literatūroje: romanas stovi šalia J. Ivanauskaitės ir, pridurkim, Ričardo Gavelio knygų – šalia autorių, kurie, anot Jūratės Baranovos, įsikūrę postmodernaus rašymo prieigose. Todėl nauja J. Skablauskaitės knyga galės patraukti šių abiejų, ypač J. Ivanauskaitės, kūrybos gerbėjus. Pasirinktas mistinio trilerio žanras, gausios ir gaivalingos erotinės scenos, nekasdieniški herojai (aukštuomenės ir padugnių atstovai), haliucionuojantis protagonistas Benas – visa tai panašu ir į R. Gavelį, ir į J. Ivanauskaitę. Jau nuo pirmojo skyriaus vyrus romane lanko antgamtinės moterys, veiksme materializuojasi dvasių plotmės būtybės, mirusiųjų šmėklos ir t. t. Seksas čia nėra tiesiog seksas, bet kelias į dvasių pasaulį, savotiška tantra. Pirmas knygos viršelio ir pavadinimo sukeltas įspūdis skatina tikėtis itin erotiškos knygos, prisodrintos sadomazochizmo perversijos. Tačiau šiuo požiūriu autorė skaitytojus vylingai suklaidina – knygoje perversijos nerasim. Laimei, ir sekso scenos parašytos ne taip ir ne tam, kad skaitytojas smagintųsi dėl jų pačių.

       Jei nori atrasti knygą kaip kūrinį, reikia ją paversti problemiška, skaitant iškelti klausimus. Pirmiausia rūpi, ką ši autorė reiškia mūsų literatūriniame diskurse bei kontekste. Viena J. Skablauskaitės kūrybos ypatybė jau buvo paminėta: tai faktas, kad šios autorės tekstai kelis kartus buvo paversti kino filmais, t. y. žodžio menas buvo perteiktas visiškai kitos medijos priemonėmis. A. Puipos filmui „Nuodėmės užkalbėjimas“, pastatytam pagal J. Ivanauskaitės kūrybą, Audronė Žukauskaitė meta priekaištą, kad „filmas tarsi sustingęs <...> čia nėra nei movie, nei mouvement <...>. Toks įspūdis, kad tai tableaux vivants, paveikslai, sudaryti iš gyvų būtybių ir nuspalvinti per daug ryškiomis spalvomis“ („Šiaurės Atėnai“, 2007, balandžio 28).

       Panašių ypatybių (nebūtinai neigiamos reikšmės) tariuosi atpažinęs J. Skablauskaitės romane: pasirinkta tokia pasakojimo technika, kur pavienėse pastraipose piešiamos vizualiai stiprios, dažnai beveiksmės ir bekalbės tapybiškos scenos, tai dažniausiai herojaus haliucinacijos ar bent vaizdiniai, pereinantys į haliucinacijas. Kiekvieną jų būtų galima nutapyti arba, pvz., iškirpti, „sulaiptuoti“ ir „eksponuoti“ kaip eilėraštį. Dažnai tarp šių scenų atsiveria laiko šuoliai, keičiasi metų laikai, trūkinėja nuo ko nors apdujusi herojaus Beno sąmonė. Kita tokios rašymo technikos ypatybė – stebimų išorinio pasaulio fenomenų substancializavimas, leidimas jiems eiti sakiniuose veiksniu ir valdyti veiksmažodį, padarant taip, kad visą pasakojime besiveriančią Beno patirties erdvę tirštai užpildytų haliucinacijos. Iš tokių mizanscenų ir susideda didžioji teksto dalis.

       A. Žukauskaitė „Nuodėmės užkalbėjimą“ supeikė ir iš feministinės kritikos pozicijų. Čia ji negailestinga: „Visos intymios filmo scenos, mano manymu, yra tiesiog smurtinės“ ir jomis galbūt bandoma „įteisinti seksistinę fantaziją, kad moterys trokšta būti išprievartautos“. Panašią fantaziją galima priskirti ir J. Skablauskaitės romano moterims, o Benas romano pradžioje pasirodo kaip jų troškimų įsikūnijimas: tai vyras, galintis ir linkęs išprievartauti moterį, kuri nori būti išprievartauta, tai jos nežaboto seksualumo aktyvusis atitikmuo. Visiems autorės herojams seksas yra apriorinė būtinybė, prie kurios lengvai prisitaiko siužetas. Mažą Beną lanko su juo sanguliaujanti pelėdos pavidalo demonė (Lilit?), jam ir jo broliukui pasitarnauja vietinė kaimo gražuolė, kuri juos „padaro vyrais“, be to, ji dar ir nevaisinga.

       Antrame skyriuje romano moterys mazochistiškai paklūsta Beno lytiniam norui, jos yra nimfomanės, arba nori sekso, nes greitai mirs – bet kokiu atveju mylėjimasis yra trajektorija, kurioje judama be pasipriešinimo, tai tiesiog gamtinė satyrų ir najadžių orgijų būtinybė. Toks seksualumas ir pasekmių ar kokių komplikacijų neturi: moteris išsinešama iš baro į taksi sutuoktiniui iš panosės tą vakarą, kai jie „šventė savo vestuvių sukaktį“, o raguotasis vyras – kažkoks įtakingas žmogus – Beno „ieško“, bet neranda. Nesantuokiniai vaikai, abortai, iširusios poros – visa tai nesvarbu, paliekama „už kadro“.

       Kažin ar galima kalbėti apie herojų moterų tikrą aistrą, norą mylėtis: jos vargu ar tą norą turi, nes šioje haliucinacijų erdvėje pačios įsiterpusios į Beno sąmonę, tapusios jo pasaulio dalimi ir yra tarsi jo sapno personažai. Tačiau galimybė su jomis mylėtis apibūdina jų reikšmę Benui, o vidinis    pritarimas tam, kad su jomis būtų mylimasi – ir jų charakterių esmę.   Pažymėtina, kad Benas nesulaukia  nemalonumų ir už tokius veiksmus, kurie reiškia tikriausią išprievartavimą. Sugulti su moterimi Benas atsisako tik kartą, kai moteris „priklauso“ jo broliui Alfredui ir atbaido herojų pati rodydama „vulgarų“, akiplėšišką savo norą. Beje, kartais sugulti neleidžia tai, kad moteris – nepilnametė, paauglė (Moina), arba tos moters laukianti mirtis, arba galop tai, kad herojus moteriai yra suteikęs privilegijuotą statusą būti jo svajone,   siekiamybe. Taigi A. Žukauskaitės priekaištas A. Puipos parodytoms J. Ivanauskaitės moterų figūroms su jų įpročiu būti prievartaujamomis apleistuose namuose galioja ir J. Skablauskaitės „Sado sindromo“ herojėms. Beno pasaulis išties yra kraštutinai seksistinis.

       Tačiau tai, kad herojus niekada nesusimąsto apie savo elgsenos moralinį adekvatumą, o tik kartais jį apima neapibrėžtas nevilties jausmas, nėra jo seksizmo esmė. Juk J. Skablauskaitės pasirinkta pasakojimo technika leidžia visą herojaus vidinį pasaulį užpildyti haliucinacijomis. Herojų lydi vaizdiniai, panašūs į Williamo Blake'o paveikslus, romane sudaromas jų tikrumo įspūdis: haliucinacijas mato ir   broliukas Nijolis, kuris ir suaugęs gyvena kaip dvasiaregis, tikri miestelio prie ežero žmonės miršta per erinijų, panašių į lietuviškas choleros deives, siautėjimą (kunigas tai sustabdo rečituodamas autentiškai skambantį užkeikimą), paskui Benas patenka pas burtininką su kaukole, ritualinės magijos stalu, grimuarų lotyniškais pavadinimais biblioteka ir pan. Taigi romane nuo pat pradžių disponuojama toli gražu nevaikiškomis ir ne metaforiškomis okultizmo žiniomis.

       Kai R. Gavelio „Vilniaus pokeryje“ pasaulį valdo Jie, o Vilniaus miestas keičia savo skersgatvių išsidėstymą arba visai sustoja, tai prieš Vytauto Vargalio pasakojimo pabaigą pasirodęs patanatomas Kovarskis aiškina herojui, kad jo sąmonė jau pažeista, ir tai nebūtinai „Jų“ darbas; toliau Vargalio haliucinacijos pasibaigia ir pateikiamos dvi kitų žmogiškųjų monadų, irgi gyvenančių savo pasauliuose, perspektyvos; klausimas, ar Vargalys, šis nepatikimas naratorius, pats nenužudė savo Lolitos, lieka atviras – tokia versija tiek pat tikra, kaip ir kitos, nes „nieko nėra anapus teksto“. J. Skablauskaitės romane tokio herojaus patirties sureliatyvinimo nėra. Atvirkščiai, nuorodos į Vakarų okultizmą skatina manyti, kad Beno ir Nijolio haliucinacijos nėra inner space fantomai, o viso labo tikrojo pasaulio tvarka. Šitie fantomai tarsi egzistuoja. Ir kai mintys bei nuojautos materializuojasi kaip regimi išoriniai pavidalai (ar galbūt atvirkščiai – dvasių plotmės reiškiniai įsikūnija kaip herojaus mintys ir nuojautos), galima įtarti, kad Benas niekad ir neturėjo galimybės tapti asmeniu, t. y. įgyti „ego“, kurio pirmapradė funkcija yra malonumo atidėjimas. Nuolat trikdomas arti esančios antgamtės, jis gyvena kaip šv. Antanas iš paveikslų, tik atvirkščiai: senovės asketas kankinančioj kovoj atsispiria iš visų pusių lendančioms haliucinacijoms, o Benas jas priima taip pat natūraliai, kaip kad jo geismas tolydžiai pereina į kopuliaciją, o kito, moters, patiriamas geismas virsta jo, Beno, geismu. Būdinga, kad šioje orgiastinėje panoramoje neegzistuoja žmonių bendrija – laisvų, vienas kitam daugmaž abejingų, bendrai tvarkai ištikimų piliečių daugis.

       Galima replikuoti A. Žukauskaitei apie J. Ivanauskaitės moterų „įprotį būti prievartaujamoms“: seksizmas nėra įvykiai ir net nėra elgesys, – tai toks mąstymo tipas, kuris diktuoja kaip tik tokį individo elgesį, lemiantį atitinkamas pasekmes. Kai psichoterapeutė eina į namą, kur padugnės „pagaus jos katę“, tai yra viso labo meniškai išdidintas moters, internalizavusios seksizmą, likimas.

       Be to, rašytojas nesukuria seksizmo iš savo perversiškos vaizduotės, o blogiausiu atveju – neįveikia jo ribotumo; ir seksualinis elgesys ar ketinimas nėra kūrybos variklis. Visada rašytojas randa geismo strategijas, kaip ir visa kita, jau esančias savo gyvenamajame pasaulyje ir tiesiog sukuria jų meninį pavidalą. J. Skablauskaitės romane matome seksistinės sąmonės vyro likimą: jis pasirodo esąs nepajėgus išbūti etinėje žmonių bendrijoje – savo brolio ir to brolio moters trikampy; brolį jis paverčia priešu, su kuriuo būtina konkuruoti ir paveržti jo „gėrybę“; šis veikėjas moraliai žlunga ir galop sudaro sandėrį su pikto pradu.

       Tačiau Beno pigmalioniškas bandymas paversti paauglę Moiną „žvaigžde“, globėjo ir mokytojo vaidmuo gali būt traktuojamas ne kaip dar vienas seksualizuotas veiksmas, bet kaip pastanga išsiveržti iš seksimo narvo į etinę bendriją. Benas nesusiduria su moterimis, kurios nebūtų seksistinio vyro geismo pasyvūs koreliatai. Pažymėtina, kad etinis santykis jam neįmanomas ir su vyrais, jam neįmanoma draugystė: brolis Alfredas nustumtas į bedvasių verslininkų luomą, brolis Nijolis pranykęs už jūrų marių, kolega Mindaugėlis atšąla, kai tik Beno reputacija tampa pavojinga, o visi kiti vyrai Benui – tik būsimoms kopuliacijoms galimų moterų savininkai, kurių teises į šias moteris būtinai reikia nuginčyti. Arba tiesiog agresoriai: žudikas už kampo, grėsmingi prasigėrę  kaimynai, policijos tardytojas.

       Ir tik paauglės Moinos geisti jis atsisako, o vietoj šito santykio bando iš jos padaryti aukščiausios kokybės socialinį asmenį. Jei tik rašytoja tokios veikėjo pozicijos nepasirinko dėl nūdienos aktualijų (lolitiškoms aistroms literatūroje visuomenė gali būti nepalanki), tai Benas galbūt per Moiną mėgina susikurti subjektą, pilietį, Kitą, su kuriuo būtų įmanomas prasmingas etinis ryšys. Dingus Aradijai, moteriai raganų deivės vardu, kurios nimfomanijos aistra, pasak biblinės Patarlių knygos, niekada „nesako gana“, Benas pirmą kartą atsiduria sudėtingoje etinėje situacijoje, trikampyje su broliu ir jo moterimi, ir čia patiria visišką dvasinį bankrotą. Pabaigoje graudžiai nuskamba Beno kreipimasis į burtininką Vitimirą: „Būk man broliu, mano žmogum.“ Šita etinės bendrijos stoka panaši į mūsų dienų realybę, į kurią J. Skablauskaitė, probėgomis paminėdama ekonominę krizę, įkelia savo romano veiksmą. Pasistengę jos pasaulyje galėtume įkurdinti netgi Emanuelio Svedenborgo pragarus ir skaistyklas, jei tik būtų noro mistiškai haliucionuoti, tačiau etinio bendruomenės matmens, kuris šitokias šmėklas išsklaidytų, – kūrinyje pasigendame.

       Kaip minėjau pradžioje, romanas vis dėlto ne „apie seksą“. Tad – apie ką? Kai antrame skyriuje „moterų katalogo“ paveikslai imami piešti vis gūdesnėm spalvom, kai susigaudai, kad jau ir tekstas įtaigauja nebe erotinę intrigą, o užuojautą, tuomet autorė pasako kodinius žodžius, kurie taps raktu tolesniam veiksmui: Benas vidiniam pasakojime apibūdina savo meilužes alcheminių virsmų kodiniais pavadinimais – albedo, rubedo. Čia apie tai, kaip padaroma alchemikų siekiamybė. Romane alchemija skaitoma pagal Carlą Gustavą Jungą, kaip žmogaus dvasinių virsmų, tobulo žmogaus sukūrimo menas.

       Nepasitikėdamas autore maniau, kad ji supainiojo seką. Nigredo, rubedo, albedo – tai alcheminio virsmo fazės, pažodžiui: juodinimas, raudoninimas, baltinimas. Iš juodos iškyla raudona, aukos spalva, iš jos – balta, gryna šviesa. J. Skablauskaitės tekste po albedo kažkodėl eina rubedo. Po ištikusios tragedijos palaužtą Beną ima lankyti demonai, tačiau jis tuoj pat atsiduria burtininko Vitimiro globoj, – taigi hipotezė, kad čia aprašoma įšventinimo istorija, tarsi pasitvirtina, tačiau iki tol, kol Benas burtininko dukterį, priešpaskutinę savo moterį, apibūdina kaip nigredo. Knyga galėtų būt pavadinta okultiniu romanu, kaip Oskaro Milašiaus meilės įšventinimas ar kaip Romano Polańskio filmas „Devintieji vartai“ – pastarasis dar arčiau J. Skablauskaitės fantazijos, nes jame paslaptis susijus su Velniu ir jo garbintojais juodais gobtuvais. J. Skablauskaitės alcheminė seka atvirkščia, iš albedo einama į nigredo, gėris tampa blogiu. Gal taip yra todėl, kad autorė vis dėlto supranta, kad šiame  seksualiniame solipsizme aukštesnės tikrovės nėra ko ieškoti – nei Benui, nei, atvirai pasakius, mums. Tačiau knygą, kuri nuvainikuoja girtų meilės nuotykių dvasingumo aureolę, skaityti verta – ir ne tik dėl jos meniškumo ypatybių.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)