tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Apie tėvų ir protėvių žemę (Juozas Mickevičius „Tėvų ir protėvių žemė“, 2008–2009)

Juozas Mickevičius TĖVŲ IR PROTĖVIŲ ŽEMĖ
Juozas Mickevičius TĖVŲ IR PROTĖVIŲ ŽEMĖ
       Juozas Mickevičius. TĖVŲ IR PROTĖVIŲ ŽEMĖ, I knyga. – Vilnius, 2008; II knyga. – Vilnius, 2009

 

       Iš reikšmingųjų pastarojo meto istorijos, tautosakos, kraštotyros darbų išskirčiau ryškaus, savito XX a. Lietuvos muziejininko, tautos kultūros tyrėjo, aprašytojo Juozo Mickevičiaus (1900–1984) dvitomį, išleistą Žemaičių muziejaus „Alkos“ ir Regionų kultūrinių iniciatyvų centro. Konkreti iniciatyva – Danutės Mukienės, ji ir leidinio sudarytoja, redaktorė, rengėja, aiškintoja. Dvi knygos, apimančios tai, kas J. Mickevičiaus užrašyta-parašyta, kas saugoma Lietuvos muziejuose, bibliotekose, archyvuose. Labai daug visko – ir visa laukia tyrimų, aiškinimų, įrašymų į jau žinomus ir naujai susidarančius kontekstus. Lyg ir nujaučiamas grįžimas prie savo šaknų, dar ne viskas prarasta, dar daug ką galima padaryti ir tautosakininkams, ir etnologams. Į etninį paveldą reikia žvelgti plačiau, matyti jo vietą humanistikoje. Tokios įspūdingos asmenybės kaip J. Mickevičius iškėlimas į viešumą atrodo labai svarbus. Ne koks proginis veiksmas, o gyva darbų visuma, jungiama jam pačiam (panašiai kaip Simonui Daukantui) sakralios pradžios: „Senųjų žemaičių...“ Kur ta senovė, kur tie senieji žemaičiai? Maždaug iki senelių vaikystės, iki XIX a. vidurio dar remiamasi gyva patirtimi, gyvais liudijimais, atsiminimais, kaip gyventa, dirbta, gimdyta, gydyta, marinta, laidota, švęsta. Kaip statyti namai, kryžiai, koplytstulpiai, kaip laikytasi papročių tvarkos. Ir kas atsitikdavo tiems, kurie tai tvarkai nusižengdavo – nedorai gyveno, plėšikavo, smurtavo, vogė.

       Gyvas J. Mickevičius nė vienos savo knygelės nesulaukė, nors jas rašė ir jų tikėjosi. Kaip „Įvade“ pažymi D. Mukienė, iš išlikusių rankraščių, mašinraščių matyti, kad „J. Mickevičius tikėjosi pamatyti savo knygas apie   senųjų žemaičių mediciną, Šilalės krašto archeologijos paminklus, Platelių kraštą, Salantus, Kretingą ir Palangą, gimtąją Pamedžių sodybą, Šarnelės bajoro sodybą, tradicinius Žemaitijos amatus ir amatininkus, senųjų žemaičių darbus, kalendorines ir šeimos šventes, papročius ir tradicijas, žymiausius Kretingos, Plungės ir Skuodo krašto žmones“. Žvelgiame į dvitomį, dar į Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos išleistą „Bajoro sodybą“, ir suvokiame, kad tai tik J. Mickevičiaus darbų dalis. Reiktų leisti toliau, gal geriau dalimis, kraštais, kultūros sritimis. Kad pagaliau išvystume, ką esame turėję ir nelengvais laikais, kokių užsimojimų, planų, kokio pasiaukojamo darbštumo, kantrybės. Kokios didelės tyrinėtojo, labai akylo žmogaus aistros būta, kaip ilgai ji išsilaikė, neužslopinta ir sunkiausių aplinkybių.

       Dar prieškariu, dar gimnazistas, J. Mickevičius suprato, kad senoji žemaičių patirtis nesulaikomai dingsta. Todėl kiek įmanydamas stengėsi ką tik galima saugoti, užrašyti, surinkti. Buvo vedamas, tikslingai kreipiamas lyg kokio įgimto saugojimo instinkto, lyg senoji etninė žemaičių kultūra nykdama būtų iškėlusi tokio atsidavimo, pasiaukojimo asmenį, kad sunku su kuo nors ir palyginti. Trumpoje recenzijoje nesiryšiu aptarinėti, vertinti to, kas J. Mickevičiaus padaryta, nors ir be aiškinimo aišku – daug, labai daug, imkite, kas galite, pajėgiate, sugebate svarbą justi, savo darbus, mąstymą, kūrybą paremti. Recenzijos tikslas – atkreipti akis į svarbų darbą, nelengvai dirbtą, nelengvai ir išleistą, paryškinti įdomesnius momentus,   kurie gali būti įdomūs ne tik kraštotyrininkams, bet ir kalbininkams, literatūros žmonėms. Ne paskutinės svarbos dalykas – pradeda plačiau vertis lietuvių senųjų giminių, šeimų, dažniau bajorų, nes labiau dokumentuota, istorijos. Giminių, šeimų istorijos iš vidaus užpildo bendrosios istorijos ertmes, istoriją sujungia su likimais.

       J. Mickevičius kilęs iš senų žemaičių giminių, stiprių, blaiviai gyvenusių, šviesiai mąsčiusių, sunkiai dirbusių, bet neskurdusių, su gilesne    knygos, rašto tradicija, lyg paliestų vyskupo Motiejaus Valančiaus išminties.

       J. Mickevičiaus motinos proseneliai – bajorai Každailiai iš Telšių apskrities, iš šviesiųjų Alsėdžių, davusių ne vieną žinomesnį žmogų. Iš Telšių pusės, iš Viešvėnų ir vėlyvesni Mickevičiai (protėvių lizdas – dvare prie Dubysos, prarastame po 1863 metų sukilimo), bajorai, mokslinę vaikus, dažniausiai Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje. Stiprios sūnų dinastijos, 1863 metų sukilimo dalyviai; legenda apie giminystę su Adomu Mickevičium (iš Juozo sesers Onos pasakojimo: „Herbą tai paėmė toks jaunas architektas iš Vilniaus: sako, poeto paminklui reikia, o neturi, herbas tai tas pats“). Taip, Nalenč herbo ir Adomas Mickevičius. Giminaitis buvęs ir Vilniaus universiteto profesorius Juozapas Mickevičius, globojęs Adomą.

       Giminės, kaip rodo paties J. Mickevičiaus tyrimai, aprašai, labai išsišakojusios, esama įspūdingų likimų, garsių žmonių. Viena linija siekia ir garsaus muziko, dirigento Sauliaus Sondeckio šaknis Šarnelėje, Vytauto Mačernio gimtinėje, kur paskutinę gyvenimo dalį pas seserį praleido ir J. Mickevičius, dirbdamas, tvarkydamas senos dvaro sodybos aplinką, alėją, svajodamas ten dar įkurti Arklio muziejų, ir iki paskutinės dienos (net ligoninėje) nenustodamas užrašinėti, ką dar galėjo išgirsti. Neklystamai jutęs – tai yra ar gali būti svarbu. Dabartis taip greit virsta praeitim – net naujoviškos žemaičių vestuvės, lyg ir nerišlios, eklektiškos, jam atrodė vertos aprašyti. Ypatinga žmogaus sąmonės struktūra, reaguojanti į gyvenimą kaip į kūrinį, kurį reikia skaityti ir skaityti, skaitant permąstyti, kas suvokta, užrašyti, stengiantis nepažeisti autentikos, ją tikrinti, tikslinti. Bet nebijoti vertinimo, įspūdžio. Vienas, vienišas, bešeimis (kad niekas netrukdytų darbui), J. Mickevičius išskirtinai dėmesingas senųjų žemaičių moterims, taip pat ir savo giminės, liaudiškai pagaili jų („Barbora Saulytytė nemylėjo savo vyro. Jis buvo senesnis, raišas“) arba paauklėja, perspėdamas („Vienturtė duktė buvo lepinama, todėl gyvenimui netinkama“). Gėrisi šeimininkių sumanumu, merginų darštumu, šaunumu. Pasigėrėdamas aprašo vieną svarbiausių darbų – šienapjūtę, šieno vežimą tik žemaičių aukštais vežimais, kuriuos reikia mokėti nukrauti, numinti. „Merginos būdavo geros šieno vežimų mynėjos. Jos numindavo (nukraudavo) ilgus, plačius, aukštus, tiesius šieno vežimus. Stipri ir drąsi būdavo šieno vežimo mynėja. Jai reikėdavo dideles šieno šakes iš davėjo paimti.“ Pabandykime įsivaizduoti šieno vežimą, kuris yra ilgas, platus, aukštas, tiesus. Labai tiksliai aprašomi baigiamieji vežimo pakrovimo veiksmai, kiek čia yra kalbos, iškalbumo, kiek rūpestingumo gyvuliui, svarbiausiam pagalbininkui: „Kraunant vežimą, arkliai ėsdavo šieną. Šiendavys arklius paruošdavo važiavimui. Arklių karčius, išsidraikiusius po pavalkais, išpešdavo, pavalkus ant arklių pečių pritraukdavo, sutvarkydavo pynas, sutvarkydavo ringartą (pavaržą), arklius pažabodavo, vadeles (atvarslus) paduodavo merginai (vežimo mynėjai) ant vežimo. Mergina būdavo drąsi ir sėdėdama ant vežimo parvažiuodavo į daržinę. Vežimo davėjas paskui vežimą eidavo pėsčias. Jei kelyje pasitaikydavo praveža, jis šake vežimą prilaikydavo, kad šis neapvirstų. Nepatyrusi, menka vežimo mynėja numindavo tik mažą šieno vežimėlį (vėžulaitį).“ Jei moksleivius dar norime sudominti kad ir Žemaitės „Marčia“, pravartu pasitelkti etninės kultūros aprašus: iš J. Mickevičiaus teksto (kaip mynėjai paduodama šienvežė kartis, kaip mynėja, kol šiendavys priverš storgalį, laiko ją pasidėjusi ant dešiniojo peties, kaip kartį „prilaužia“) galima vaizdžiai suvokti, kas atsitinka Kotrei. Grožinio teksto skaitymas, paremiamas etninės kultūros tyrimų, gali įgyti lyg kokių sąmonės kasinėjimo, atminties archeologijos žymių.

       Gal ir pats gražiausias, išsamiausias J. Mickevičiaus darbas – apie linus: studija „Senovės linų ūkis Žemaičių krašte“ pirmiausia publikuota 1938 m. „Gimtajame krašte“, bet vis grįžinėta, pildyta, kalbėtasi ir kalbėtasi su senaisiais žemaičiais, linų darbus dirbusiais, žinančiais, atsimenančiais. Linų žinių teikėjų bent dvi pavardės, kurios gal bus įsimintos ir rašto: Matas Jonaitis, 93 metų amžiaus, gyvenęs Stripinų kaime, Ylakių valsčiuje; Marijona Zubavičienė, 94 metų amžiaus, gyvenusi Beržore (Platelių vlsč.), gimusi Alsėdžių parapijoje. Kraštas, kuris yra žemaitiškumo šaknynas, iš ten daug kas, ką dar suvokiame ir ko jau nebe. Linų Lietuva jau beveik nebesėja, kai akys nebemato melsvai žydinčių, nebegirdi vėjyje tyliai barškančių galvelių, kai užanka paskutinės linmarkos (žemaičiai laikė, kad geresnis pluoštas mirkytinių, o ne klotinių linų), visa linų kultūra, iš kurios kilo ir daug dainų, pasakų, sakmių, papročių, apeiginių valgių, veiksmų, pasitraukia į tai, ką dar spėta užrašyti. Rodos, nieko išsamiau už J. Mickevičių iš lino kultūros neturime; galime jį pasitelkti ir skaitydami Vaižgantą, linų pasakos kūrėją. Linai, sena tradicinė kultūra, kilnoja ir kitas sritis, tarsi išsibudina, jutimiškai sutankėja kalba, kai prisilenkia prie žemės, prie linelių: „Žemaičiuose priimta sakyti, kad žemė yra gerai įdirbta, jei dirvoje, rėžiant koja, per kojos viršų žemė liejasi“; „Senųjų yra patirta, kad sėmenis reikia sėti, kai gudobelės žydi ir kai kadugiai dulka (kai kadugiai yra nužydėję)“. Paaiškinimas, ką reiškia biržyti: „Biržytojas eina kiek atsilikęs nuo sėjėjo ir kojos pėdą vilkdamas padaro dirvoje žymę (vilkę arba biržę), kad sėjėjas, sėdamas naują sėbiržę, matytų, kur baigiasi pasėtoji.“ Kaip reikia darbui viso kūno – ne tik rankų, akių, bet ir kojų. Kaip kiekvieno mūsų atminčiai reikia žmonių – tėvų, protėvių, prosenių. Vietos, kur visa liktų, jei ir tik vaizduotėje. Atrodo, kad žmogaus ryšiai su savaisiais, saitai su vietomis, laikais, daiktais, vaizdais, garsais, žodžiais sąmonę nukreipia kūrybai, pasiaukojamam darbui. Visuose senųjų darbų, veiksmų aprašuose pajustas, paryškintas kūrybiškumas, grožio jutimas.

       J. Mickevičius, vyriausias sūnus, gimė ir augo labai gražioje Platelių valsčiaus Pamedžių sodyboje. Lyg kokioje mažoje karalystėje, plačiai išsidėsčiusioje, su kryžium, koplytstulpiu, senais medžiais. Sodyba, kuria žavėjosi ir fizikas Adolfas Jucys, prisidėjęs prie jos aprašymo. Sodyba, kuri tikrai buvo lyg koks senųjų graikų gyvenimo centras – polis, miestas-valstybė. Gana didelis ūkis, apie 60 ha, prižiūrėtos žemės, gerų trobesių, dengtų ilginiais šiaudais. Anksti miręs tėvas, šviesus, išsilavinęs žmogus, spėjo pastebėti savo vyriausio sūnaus gabumus, prisakė žmonai leisti mokytis. Juozas studijavo istoriją ir artimesnius dalykus Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Bet nuo mažumės iki paskutiniųjų dienų jautė, kad Lietuvos istorija, o ir apskritai žmogaus istorija kiekvienam prasideda nuo savo kiemo, nuo savo kalno, nuo savo vietos. Mokytojavo, dirbo Telšių muziejuje. Pokariu išvežtas į Sibirą, prabuvo penkerius metus. Grįžęs vėl ėmėsi kraštotyrinės veiklos, dirbo Kretingos muziejuje, rinko eksponatus, kartais pirkdavo juos ir už savo pinigus. Palanki lemtis suvedė J. Mickevičių su jaunais istorikais, tarp jų ir su istoriku archeologu Adomu Butrimu), kuriems buvo svarbi žemaičių praeitis, tad šis tas dar buvo perduota ir iš lūpų į lūpas – kaip seniausiais laikais. A. Butrimas ne tik daug ką pasižymėjo, užrašė turiningus sesers Onos Barakauskienės atsiminimus, kur įspūdingai iškyla ir giminaičio, įžymiojo fiziko profesoriaus A. Jucio figūra. Įsipareigojimu Juozo atminimui A. Butrimas prisidėjo ir prie dvitomio idėjos įgyvendinimo.

       Nors J. Mickevičiaus kraštotyriniai keliai ir žvilgsniai aprėpia gana daug, centre – gimtoji Pamedžių sodyba (koks senas ir koks skaidriai gražus sodybos vardas, aišku, pagal seniausius gyventojus, jų pavardę – Pamedys, dar ir Pamedytis). Nuostabiausia, ir tai jau pereina ir į bendrinančią senosios lietuvių kultūros sferą, kad pagrindinis etninės medžiagos šaltinis Juozui buvo mama Ona Každailaitė-Mickevičienė, plačioje apylinkėje garsėjusi kaip rūpestinga ūkininkė, šeimininkė, dainų dainuotoja, pasakų sekėja, gydymo, apskritai visų gyvenimo reikalų žinovė ir tvarkytoja. Našlė, našle likusi pačiame gyvenimo stiprume, bet nenorėjusi vaikams patėvio. Ankstyva našlystė, savarankiškumas, atsakomybė yra formavusi savitus, stiprius, savarankiškus lietuvių moterų ūkininkių tipus, pastebėtus ir Vaižganto.

       Be motinos, svarbi etninių žinių teikėja buvo ir jau prie linų kultūros paminėta Marija Zubavičienė, rodos, dar ir giminė. A. Butrimo užrašytuose J. Mickevičiaus atsiminimuose („Gyvenimo ir kūrybos apžvalga“) yra iškalbus liudijimas: „Beržore gyveno garsi tautosakos pateikėja Marijona Zubavičienė. Iš jos esu užrašęs ypač daug tautosakos. Jei per atostogas paprastomis dienomis reikėdavo dirbti ūkyje, padėti motinai, tai sekmadienį, išėjęs į bažnyčią, perkirsdavau Platelius ir vietoje pamaldų atsidurdavau pas ją, M. Zubavičienę, Beržore. Ji jau buvo senutė ir, atlikusi rytmetines pamaldas, man talkininkavo. Turėjo ji nepaprastą atmintį. Iš jos užrašiau ne     tiktai „Žemaitiškas vestuves“, bet ir prisiminimus apie lažą. Jos sūnus po Pirmojo pasaulinio karo tarnavo Plungės dvare. Daug dainų ji dar padainavo apie rekrutus, mokėjo sukilėlių, Užgavėnių dainų. Gyveno prastai, dukters išlaikoma. Medžiagą pas ją rinkau 1928–1936 metais. <…> Marijona Zubavičienė sueigose ir vestuvėse buvo didžiausia dainininkė, o budynėse – geriausia giedorka. Turėjo ji puikią atmintį, buvo labai inteligentiška.“

       Kiekviena kultūra veikia pagal savo funkcjas, savo hierarchines struktūras; kiekviena kultūra visada yra pakankama saviesiems. Tvarka, užtikrinanti gyvenimą, individus ne tik varžo, bet ir saugo, skatina jų pajėgumą, darbštumą, kūrybingumą, pirmavimą. Žmonės jaučia savo autoritetus (geriausiai dainuoja ir geriausiai gieda, turi puikią atmintį, daug žino, daug atsimena, gali pasakyti, papasakoti, sugeba padėti), kurie veikia lyg kultūros įgaliotiniai. Senoji etninė lietuvių kultūra XIX a. (kartais, kai seni žmonės kalba apie tai, ką buvo išgirdę iš savo senelių, J. Mickevičiaus užrašymai pasiekia ir XVIII a. pabaigą) taip pat veikia savaiminiais savo kūrėjų ir perteikėjų autoritetais. Tai atrodo įspūdinga – kaip autoritetai pasirodo, iškyla, kaip yra pripažįstami. Ir silpnesni, mažiau pajėgiantys nėra nei išstumiami, nei atstumiami. Bet hierarchija veikia visur – ne tik apeigose, šventėse, bet ir paprasčiausiuose darbuose. Kažkas iš dirbančiųjų eina priekyje – stipresnis, labiau patyręs. Sugebantis atlikti, ko kiti nesugeba, kažkuo pirmas ar pirma. Rugių vainiko teikimas šeimininkams: „Talkininkų priekyje atsistodavo iškalbinga, apsukri rinkėja, laikydama į lėkštutę įdėtą vainiką. Šalia jos stovėdavo pirmasis pjovėjas ar ūkvedys.“ Kažkuo visur ir visada, kur atsiskleidžia žmogaus galimybės, labiau pasitikima. Gražiu darbu pasigrožima („Pamedžių sodyboje tėvas labai puikiai sukrėsdavo ilginių kūlius. Ilginiai švarūs, juose – jokio grūdelio, pelų, šiaudgalio ar smulkaus šiaudelio negalėdavai rasti. Kūlio ražai lygūs, švarūs, atrodo kaip šepetys galvai šukuoti“). Darbo estetika – vienas iš etninės kultūros   pradmenų, tų pradmenų kilimas, kaupimasis – iki kraštovaizdžio estetikos, tebemaitinančios poeziją, dailę. J. Mickevičiaus akis niekur neaplenkė kryžių, stogastulpių, mažosios medinės architektūros, kurios puikių pavyzdžių buvo ir jo gimtinėje.

       Iš J. Mickevičiaus žodyno dar galima praturtinti ir Didžiojo lietuvių kalbos žodyno kartoteką. Rasti gyvos   medžiagos nelengvai suvokiamam žemaitiškumui, statumui ir kalboje. Apie tradicinį senųjų žemaičių valgį – kugelį. Kaip jis kepamas (kone receptai pateikiami), kaip ir kada valgomas; senųjų žemaičių dažniausiai javų kūlės pabaigtuvėse. „Iškepdavo riebų, gardų kugelį – valgant vaikams nuo snukio net taukai varvėdavo.“ Sunku būtų kur nors dar rasti iškalbesnį (ir žemaitiškesnį) snukio kontekstą.

       Juozo Mickevičiaus dvitomis džiugina, leidybos lėšos, kurias skyrė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, panaudotos ir reikalingai, ir garbingai.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)