Tai pasakęs, Rokas Trupinėlis, vikriau negu buvo galima iš jo laukti ir tikėtis, pro priekines duris įšoko į sustojusį troleibusą, atsisėdo į senukams ir vaikams skirtą vietą ir pajuto didelį, bet nuodėmingą palengvėjimą. Pralinksmėjusiomis, pažvalėjusiomis akimis permetė keleivius, kurie buvo pasipuošę, tarsi vyktų į kažkokią didelę šventę, žvilgsniu stabtelėjo prie balto kalijos žiedo gedulingai apsirengusios moteriškės rankose, prisiminė, nuo ko laimingai paspruko, nugara prilipo prie patogios suolo atkaltės ir netrukus ėmė barakatinuoti. Pažadino įsakmus moteriškas balsas:
       – Kieno šitas šuva?
       Rokas Trupinėlis praplėšė akis ir tuojau pat prie vidurinių troleibuso durų po viena laisva sėdyne pamatė pasislėpusį… Moirį. Daugelio žvilgsnių badomas, jis buvo susitraukęs kone į kumštį.
       – Aš klausiu lietuviškai – kieno šitas nuodvasa? – griežtai reikalavo madinga mėlyna skrybėlaite pasipuošusi netoliese sėdinti moteris. Net iš jos ilgų grakščių kojų dvelkė ne tik pavasaris, bet ir teisėtas pasipiktinimas.
       – Argi jis jums kliūva? – bandė kažkas raminti išsišokėlę. – Jis nieko nedaro.
       – Ką reiškia – nieko nedaro? – kėlė balsą madinga skrybėlaitė. – Norit, kad už gerklės griebtų? Taip? Nieko nedaro, tai dar nereiškia, kad nieko ir nedarys.
       Suerzėjo visas troleibusas. Vieni palaikė įsižeidusią moterį, o kiti – šunį. Pasakytum, kad čia jau nebe tie žmonės, kurie taip ramiai, šventiškai, pasitikėdami vieni kitais, važiavo. Važiavo į kažkokią tik jiems žinomą šventę.
       – Argi, ponia, tas šunelis jums trukdo? – tiesiog kreipėsi į ją senyvas su kažkokiu ženkliuku palto atlape vyriškis. – Tegul tik žmonės būna tokie taikūs ir geranoriški kaip šunys.
       – Tai gal, pone, įsikiškit jį į užantį ir džiaukitės jo taikumu ir geranoriškumu.
       – Ačiū už malonų, protingą patarimą, bet kol kas man užteka, ponia, ir to, ką turiu ne užantyje, o ant užanties.
       – O ką jūs turit, leiskite paklausti? – kažkodėl apsidžiaugė madinga skrybėlaitė. – Spalvotą geležėlę atlape?
       – Taip, aš ją turiu ir man ji, toji geležėlė, brangi, – visai neįsižeidęs dėl jam reiškiamos paniekos, paaiškino vyriškis. – Šita, anot jūsų, geležėlė vieną kartą išgelbėjo man gyvybę. Stribas šovė, bet pataikė ne į širdį, o į tą geležėlę.
       Šitaip pakrypus kalbai, madinga skrybėlaitė kurį laiką žvelgė pro langą, kur kitoje upės pusėje aukštai iškilusi virš namų, medžių ir žmonių juoda grakšti moteris ištiestoje rankoje laikė žibintą. O kai atsigręžė, madingos skrybėlaitės veidas buvo daug ramesnis ir taikesnis. Ji net atsiprašė:
       – Atleiskite, pone, už akibrokštą, kurį sukėlė mano alergija šunims. Mat neseniai mano dukrą, grįžtančią iš mokyklos, šuo sukandžiojo ir išgąsdino taip, kad ji turėjo atsigulti į ligoninę. Tad jūs turite mane suprasti.
       Tuo metu, kai troleibusas sustojo ties posūkiu prie Mokslų akademijos bibliotekos, pasigirdo ne tiek nekantrus, kiek išgąstingas balsas:
       – Išleiskite, arba…
       Visų keleivių akys nukrypo į balso pusę. Prie vairuotojo kabinos maigėsi, kilojo ir pynė džinsuotas kojas, trypčiojo bekepuris, susivėlęs, susiglamžęs vyriokas, kuriam ant nugaros akinamai baltomis raidėmis buvo parašyta CHICAGO. Durys prasivėrė, ir vyriokas paknopstomis, abiem rankom prilaikydamas smunkančias kelnes, nėrė upės link. Kilusiu sąmyšiu nusprendė pasinaudoti ir Rokas Trupinėlis. Jis tyliai spruko iš sustojusio ir ne vietoje pravėrusio troleibuso duris. Palietė kojomis grindinį ir visa krūtine atsikvėpė. Pagaliau jis laisvas! Truputį dilgsėjo blauzdas, kojų pėdas, graužė neaiškus nerimas, prikaišiojo sąžinė – tu pabėgai nuo Moirio, kurį dabar troleibusas nuveš į kitą miesto pakraštį, kur jis turės iš naujo ieškoti nakvynės ir savo šeimininko kapo, kad galėtų kaukti ir medituoti. O ar suras? Ir tu manai, kad pabėgai nuo savo Likimo?
       Rokui Trupinėliui pasidarė negera. Jis ėmė vaikštinėti Neries pakrante pirmyn ir atgal retkarčiais viena akimi pagaudamas tą bekepurį vyrioką, kuris ne vietoje sustabdė troleibusą. Dabar jis, iki šakumo apsinuoginęs, už keliolikos žingsnių pasilenkęs prie pat vandens, kažką veikė. O ką iš tikrųjų veikė, Rokui Trupinėliui nelabai ir rūpėjo. Jis pats buvo paskendęs savo mintyse, abejonėse ir priekaištuose. Kaipgi šitaip? Kaipgi šitaip?.. Juk Moiris tavim pasitikėjo, o ir tu pats jau suspėjai jam daug ką pasakyti, patikėti ir net pažadėti. Ir štai prisistatei, vardą davei – ir dar kokį! – ir pabėgai. O ir kaip pabėgai? Pasinaudojęs savo artimo nelaime. Negi jis dabar tenai pusnuogis stypso iš gero? Stypso it gandras ir tikriausiai šaltame vandenyje plauna savo pritriestas kelnes.
       Ši minčių, abejonių, priekaištų dvikova baigėsi Moirio šalininkų pergale – Rokas Trupinėlis sėdo į artimiausią „trečiuką“ ir per visą miestą nudardėjo į jo pakraštį. Moiris jo laukė ant kalnelio, netoli pagrindinio stoties pastato. Laukė akylai žvelgdamas į tą pusę, iš kurios atvažiuoja žmonės. Laukė atsargiai, diskretiškai kilsnodamas pamuštą koją. Vos tik jį pamatęs išlipant iš troleibuso, šuva pašoko, šlubčiodamas pribėgo ir… pabučiavo jam ranką. Rokas Trupinėlis iš pradžių apstulbo, ėmė trypčioti vietoje ir kažką panosėje mykti, murmėti, o paskui aiškiai pajuto, kaip jame tirpsta nepasitenkinimas savimi dėl parodyto šuniui nuolaidžiavimo, dėl žmogiško silpnumo, dėl viso to, kas privertė čionai, viską metus ir palikus nežiniai, grįžti, atvažiuoti, kad susitiktų ir laiką gaištų su svetimu šunim. Tirpsta, nyksta ir visą esybę užlieja graudi, nesuprantama šiluma, kažkoks kosminis dėkingumas, ir jis čiupo Moirį į glėbį, pakėlė jį prie veido ir pakštelėjo į šuniškas lūpas. Moiris kone žmogiškai aiktelėjo, suinkštė, suspiegė iš neapsakomo džiaugsmo ir… apkabino Žmogui kaklą, skruostu prisiglaudė prie skruosto. Paskui juodu ilgai tylėdami žvelgė vienas kitam į akis. Po šitos daug sakančios tylos Rokas Trupinėlis nubraukė delnu ašarą ir, nugalėdamas kažkokio dar likusio susierzinimo ar nepasitenkinimo likučius, tarė:
       – Taigi matai, brolau, kad aš linkęs geriau pats nukentėti, negu leisti savo artimui kentėti. O tuo naudojasi ne tik mano draugai, bet ir nedraugai. Kažkodėl nedrįstu taip galvoti apie tave, Moiri. Nejaugi mudu tapsime nebeišskiriami kaip Siamo dvyniai?
       Moiris dabar, atrodo, klausėsi ne tik ausimis, kurios paslaugiai krutėjo įsiurbdamos žodžius į širdį, bet ir visu suklususiu kūnu.
       – Mielas brolau, supratingasai Moiri, gražu čia būtų pavaikštinėti, pasidairyti, pažioplinėti, televizijos bokštą, kuris paženklino garbingą posūkį mūsų naujojoje Nepriklausomybėje, aplankyti, pamedituoti, pasimelsti. Ir žmonės čia, atrodo, ne tokie irzlūs, smulkmeniški kaip centre, miesto pilve, bet va tas laikas, laikas… Daugelis žmonių postringauja, kad pensininkams, tiems bedančiams senukams, to laiko iki kaklo ir jie atseit neturi kur jo dėti. Bet tie, kurie taip postringauja, labai klysta arba nesupranta ir nenori suprasti, kad tikram pensininkui galva plyšta ne nuo to, kas jau padaryta, o nuo to, kas dar nepadaryta ir būtina padaryti. Va šitaip tau, Moiri, pasakiau ir prisiminiau, kad tą žmogėną, tą vyrioką bekepurį, prie upės palikau pusnuogį. Prisiminiau, ir kažkas gribštelėjo už širdies: o jeigu jis tenai?.. Tad nebegaiškim, brolau. Televizijos bokštą ir savus rūpesčius palikim kitam kartui. Žinoma, ne šventam Nigdui.
       Pradinėj stotelėj buvo vienas juokas patekti į „trečiuką“ ir su šunim. Nebuvo didelių sunkumų ir perskrosti visą miestą. Dėl viso pikto Rokas Trupinėlis Moirį pasisodino ant kelių. Abu išlipo Arkikatedros aikštėje, Pilies papėdėje. Nieko nelaukdami abu nuskubėjo į paupį. Žmogėnas dabar susirietęs gulėjo ten, kur dar neseniai dvilinkas karštligiškai darbavosi. Gerai tik tiek, kad gulėjo su kelnėmis. O gal velniui ir dūšią atidavęs? Palikęs Moirį ant šaligatvio, Rokas Trupinėlis nusileido laiptais ir jau iš tolo išgirdo trūkčiojantį parpimą. Žadinti ar ne? Dešinė ranka, nepatogiai atmesta už susivėlusios galvos, buvo juodai mėlyna. Iš nosies kyšojo it ubago lazda snarglys. Viena koja buvo basa. Bet baisiausia, kad ir visas šakumas iki pat kelių buvo šlapias. Žadinti! Ilgai galvoti nebuvo kada. Rokas Trupinėlis suėmė miegalio petį ir ėmė purtyti, bet šis tik kažką sumykė, garsiai pirstelėjo ir vėl išsižiojęs parpė. Supurtė stipriau ir šūktelėjo: „Kelkis! Policija!“ Žmogėnas parpė kaip parpęs. Supurtė iš visų jėgų. O kai nepadėjo ir tai, tarsi ieškodamas pagalbos, pažvelgė į saulę, kuri buvo jau pakrypusi į vakarus. Ir štai, didžiausiai jo nuostabai, stačiu upės krantu, vos nesiversdamas per galvą, atšlubčiojo Moiris ir, sustojęs prie žmogėno galvos, ėmė garsiai loti. Lojo, skalijo gal kokį ketvirtį valandos. Pagaliau miegalis praplėšė akis, staiga kilstelėjo galvą, pasirėmė alkūnėmis ir sušvokštė:
       – Iš kur tas šuva?
       Nesulaukęs atsakymo, jau daug ramiau, be pirmykščio išgąsčio veide, paklausė:
       – Kas jūs?
       Rokas Trupinėlis žengė žingsnį arčiau ir paaiškino:
       – Žmogus iš gatvės.
       – Žmo-gus iš gaatvėės, – pakartojo. – O aš kur esu?
       – Ten, kur apsišikei.
       – Apsi… – stengėsi kažką prisiminti jis. Apsidairė, ilgai žiūrėjo į drumstą upės vandenį, į tyliai vasnojančius kirus, vėl į vandenį, tarsi norėtų ten panirti ir pasislėpti. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į juodą moterį, kuri kitoje upės pusėje aukštai iškilusi laikė ištiestoje rankoje žibintą, į baseino pastatą, o ilgiausiai sustojo prie Sporto rūmų, kurie atrodė kaip besiartinantis milžiniškas buldozeris. Pagaliau žmogėno žvilgsnis pavargo, tiesiog dribte nudribo ant šakumo. Nudribo ir… sudrebino visą nedarnų, gremėzdišką stotą. Žmogėnas pašoko ir kurį laiką stūksojo prasižergęs, negalėdamas atplėšti akių nuo didžiulės tamsios dėmės. O kai atplėšė, pradėjo karštligiškai naršyti po visas kišenes – ir išorines, ir vidines. Ištraukęs vieną paskui kitą net tris pinigines su palengvėjimu atsiduso, šyptelėjo. Paskui patikrino jų turinį, ir akys dar labiau nušvito. Nesusilaikė ir impulsyviai it mažas vaikas visas tris pinigines pabučiavo. Dar kartą. Ir dar. Apsižvalgė ir paklausė:
       – Kur mano diplomatas?
       – Kai su savo subjurusiu pilvu bėgot iš troleibuso, jokio diplomato jūs neturėjot.
       Žmogėno akys vėl nukrypo į pilvą, o sugrubusi ranka ilgai sagstė kelnių praskiepą. Baigęs šį sunkų ir sudėtingą jam darbą, jis paskubomis įgrūdo basą koją į pusbatį. Vėl garsiai it astmininkas atsiduso ir palengva ėmė kopti laiptais į krantą. Ant priešpaskutinės pakopos atsisuko ir kone sušuko:
       – Ačiū, pone, protingo šuns valdove! Ačiū už viską!
       Ir gerokai šlubčiodamas, bet patenkintas laimingai pasibaigusiu nuotykiu, žmogum, šunim ir pačiu gyvenimu, patraukė Arkikatedros link.
       Rokas Trupinėlis aiškiai suvokė, kad sąžiningai atliko savo žmogišką pareigą, bet nesijautė ramus ir galįs sumažinti įtampą galvoje. Jau nuo pat ryto, vos tik kiek pabendravęs su tuo foksterjeru ne foksterjeru, suprato, jog tai ypatingas šuva. Todėl ir dabar, žvelgdamas į troleibusą sustabdžiusį ir nuėjusį keleivį, jis galvojo ne apie jį, o apie Moirį. Tik apie Moirį, kuris žmogiškai susimąstęs nenuleido akių nuo kitoje upės pusėje stūksančių Sporto rūmų. Kiekvieną valandą, ne, kiekvieną minutę Moiris jam kėlė vis didesnę nuostabą ir įtarimą, netgi patvirtino įsitikinimą, kad jame yra apsigyvenusi kokio nors protingo žmogaus vėlė. Ne, jis nėra paprastas šuva, tai „aukštai organizuota materija“. Roko Trupinėlio akys ėmė atkakliai ieškoti Moirio žmogiškų bruožų. Ir, žinoma, jų surado – nuo barzdos iki uodegos, kuri savo neišsivystymu sustingo daugiau žmogiškame negu šuniškame gyvenime. Ir tų bruožų surasdavo vis daugiau ir daugiau. Pagaliau jis padarė tokią išvadą – Moiris yra keturkojis hominidas, tik panašus į žmogų daugiau siela, o ne kūnu. Padarė ir apsiramino. Ir net buvo įsitikinęs, kad vieną gražią dieną Moiris prabils žmogaus balsu.
       – Moiri, ką ten įdomesnio anapus upės pamatei? A? Ir tau ne prie širdies tas pastatėlis? Tasai sporto monstras?
       Moiris pritariamai linktelėjo galvą.
       – Jis taip nepadoriai įsiręžęs it koks veislinis bulius. O gal net ir buldozeris, pasiryžęs bet ką sumaigyti, suluošinti, sumaišyti su žemėm, su skalda ir su krepšinio bei futbolo kamuoliais. Ir viską viską, ką tik sutinka kelyje, sutrypti. Netgi kultūrą paversti chaltūra, balastu, makulatūra ir... mėšlu didžiajam Sportui tręšti.
       Moiris pribėgo prie artimiausio skelbimo stulpo, kur didžiulėm raidėm buvo propaguojamos krepšinio rungtynės Pedagoginio universiteto salėje, pakėlė sužeistą koją ir stulpą... palaistė.
       – Va, Moiri, jam taip ir reikia. Tegul žino savo vietą net ir jo didenybė Sportas. Iš tiesų tai jau nebe sportas, bet politika, moralė ir įvaizdis kartu paėmus. O iš tikrųjų sportas tapo paverstas ir pinigų kalykla, ir pinigų rinkykla, ir žmonių nervų ardykla, ir skerdykla, ir kuo tik norit, tik nebe sveikatingumo mokykla ir saugykla. Ką gi, laisvoji rinka, laisvas ir pasirinkimas – dūkti ar pūti.
       Moiris žvelgė Rokui Trupinėliui į akis lyg viskam pritardamas ir viską suprasdamas. Ir atrodo, kad jam malonu buvo jausti padidėjusį žmogaus dėmesį. Ypač po incidento troleibuse. Be to, Moiris vis aiškiau ėmė suvokti, kad realus pavojus netekti žmogaus globos sumažėjo iki minimumo. Tai labai padidino jo pasitikėjimą savimi. Be abejo, kartais buvo galima pastebėti ir tai, kad Moiris ne viskam, ką sako Rokas Trupinėlis, pritaria. Pavyzdžiui, jis raukėsi ir net šyptelėjo pro barzdą, kai tas postringavo apie Sporto rūmus, kurie esą jam panašūs į buldozerį, pasiryžusį bet ką – net kultūrą – sugriauti, sumaišyti su žemėm, paversti balastu, makulatūra, mėšlu ir juo patręšti sportą. O Moiriui tie Sporto rūmai daugiau panėšėjo į gyvatę barškuolę, kuri savo hipnotizuojančia galva ir barškėjimu grasina ir kenkia ne tiek žmogui, kiek šuniui. Juk sportu apsikrėtęs žmogus tampa aklas. Tai liudija kone kiekvienos laimėtos arba pralaimėtos sporto varžybos, kai dažnas sirgalius gali tave iš džiaugsmo ar nevilties apspardyti, užmušti ir vietoj šaliko apsivynioti apie kaklą, kad patirtų ir pademonstruotų savo jėgą, reikšmingumą ir nesuvaldomą būdą.
       – Žinau, Moiri, kad tu viską girdi, viską supranti, viską kritikuoji, tik nenori leistis į diskusijas. Ir ne dėl to, kad trokštum būti filosofu, o vien todėl, jog šiuo metu mums daugiau trūksta ir reikia klausytojų, tylėtojų, o ne kalbėtojų.
Tokių žmonių, kurie galėtų apie save pasakyti: „Saepius locutum, nunquam me tacuisse poenitat“
7.

       Iš pradžių Rokas Trupinėlis norėjo patraukti pėsčias į Žvėryną, kur infekcinėje ligoninėje kankinosi jo draugas Angelas Špokas, bet vengė – ir dar su šunim – be reikalo eiti Gedimino prospektu, kur vesternizuotose parduotuvių vitrinose demonstruoja savo grožybes bekojės, berankės ir begalvės moterys, tarsi menine kalba šaukdamos: „Mielas praeivi, tu esi susirūpinęs, susikrimtęs, nudūręs akis į žemę. Kodėl? Todėl, kad tavo gyvenimą apkartina galva ir galūnės. Tad numesk jas į šalį ir vadovaukis ne galvos, o pilvo ir papilvės imperatyvais!“
       – Na tiek to. Tad kur mes dabar, Moiri, patrauksim? Neprisimenu, ar tau jau sakiau, kad aš nenoriu susitikti daugelio pažįstamų, jog išvengčiau užuojautos jų lūpose, o džiaugsmo – akyse. Visada puolu gelbėti matydamas prievartaujamą moterį ar vaiką, bet nirštu ir degu iš nebylaus pasipiktinimo regėdamas, kaip vyras arba moteris prievartauja pats, pati save. Ypač daug tokių, kurie mėgsta apgailestauti ir guosti tave sužinoję, kad tavo sūnus ar duktė eina kreivais keliais, kai užklumpa tave kokios ligos ar finansiniai sunkumai, kai duonos kąsnis, ašarom aplaistytas, springsta burnoj. Kai prislegia tave vienatvė, kai į padorią šeimą įsibrauna svieto perėjūnas ar alkoholikas, kai... Bet jie visada tyli, kai tave persekioja valdžios organai. Žodžiu, žmogų guosti ar užjausti galima toli gražu ne visuomet ir ne kiekvienu atveju. Na tuščia jų! Geriau prisiminkim tai, kas žmogų pakelia nuo žemės, verčia giliau pažvelgti, plačiau apsidairyti, kai kurias nekasdienines išvadas padaryti ar net keisti gyvenimo būdą. Va ką tik žmogelis prisilakė, mūsų akyse sustabdė troleibusą, mūsų akyse iš jo išsmuko, mūsų akyse bėgo triesdamas į kelnes prie upės, jau nebe mūsų akyse išsimazgojo ar apsimazgojo, išsimiegojo, neprarado nei pinigų, nei batų, nei pagaliau galvos, o tik kažkokį diplomatą, kurį tikriausiai paliko troleibuse, ir, manding, kiek rimčiau negalvoja, neduoda sau žodžio, kad tai bus paskutinis kartas. Kodėl? Manau, tik dėl to, kad dar jaunas, kad dar visas gyvenimas jam prieš akis, nors neatrodo, kad būtų žalias. Galvoju apie jį, apie tave, Moiri, ir negaliu aš, senukas, atsikratyti keistu paskutinybės pojūčiu ar jausmu. Tokiu jausmu, kuris tave ir engia, ir aklina, ir sekina, ir gniuždo, tačiau kartu ir masina, traukia – ak, kad dar kartą pamatyčiau, įžengčiau, paragaučiau, ranka paliesčiau... Štai apsilankai sodyboj, kur kadaise gimei, augai, kur seniai bebuvai, ir suvirpa širdis – paskutinį kartą; įžengei į bažnyčią, kur prieš daugelį metų sėmei iš katilo šventintą vandenį Velykoms – paskutinį kartą; susitinki su bendraklasiu – paskutinį kartą; užkopi ant Birutės kalno Palangoje – paskutinį kartą; netikėtai prisivalgai skrylių su kopūstais, įprasto vaikystės valgio, – paskutinį kartą... Paskutinį, paskutinį... Ir taip diena po dienos. Žodžiu, visa tai, kas tau buvo įprasta, kasdieniška, malonu, prasminga, ritmiška, reikšminga, rituališka, šventa, – išslysta iš akių, širdies, atminties ir nugarma į nebūtį. Telieka tik prisiminimas, paskutinybės pojūtis ir jausmas. Ir baisu pagaliau ne tai, baisu, kad vis mąžta jėgų, o darbų, kuriuos lūžta plyšta reikia nudirbti, užbaigti ne mažėja, bet daugėja. Tokių darbų, nuo kurių nepabėgsi, nepasislėpsi. Tokių darbų, kurie ne tavo, tau nepriklauso, o tik drumsčia tavo ramybę ir sielą. Argi vien nuo tavęs, sakysim, priklauso, kad grįždamas į savo namus jau žinai – naktį nesudėsi akių? Ir kodėl? Ogi todėl, kad iš anksto žinai...
       Moiris gailiai, skausmingai sucypė. Ko gero, jis pirmą kartą savo gyvenime girdėjo tiek daug jam ir ne jam taikomų žodžių. Ir, sakytum, nuo jų svaigo – lyg nuo narkotikų. Rokas Trupinėlis davė sau žodį abstrakčiom sąvokom nebekalbėti, nors iš anksto žinojo, kad to nebus.
       – O dėl tos mėlynos skrybėlaitės, kuriai tu troleibuse alergiją įvarei, per daug nesigraužk, nesisielok – pasaulyje visada buvo ir bus tokių uolių subjektų, kurie darys tvarką ne savo galvoj, o kito dūšioje. Dabar visi žmonės, visų tautų atstovai – lietuviai, lenkai, vokiečiai, amerikiečiai, rusai, žydai – uoliai mokosi vieni iš kitų, kaip reikia naudotis laisve, kad kuo daugiau pakenktų sau ir savo artimui. Net ir atkurta nepriklausomybė daugeliui yra ne kas kita, o įsigyta galimybė kuo pigiau pirkti laisvę ir kuo brangiau parduoti nelaisvę. Ir įsitikinimus, jausmus, principus... prietarus. Taigi suprask, brolau, kad iš žmogaus galima laukti visko – nuo spjūvio iki šūvio.
       Iki šiol dar buvo galima jausti ir net pastebėti, kad Moiris vis dar neįsitikinęs, ar žmogus iš tikrųjų važiavo į miesto galą jo pasitikti, ar tik dėl laimingo atsitiktinumo juodu susitiko. Todėl nebeleido jausmams laisvės, o tarpais atrodė, jog kritiškai vertina net aną emocinį atsilapojimą, kai prisiglaudė žmogui prie krūtinės ir apkabino jam kaklą. Bet dabar matydamas, kad Rokas Trupinėlis nebesidairo į šalis, visą dėmesį skiria jam, Moiriui, kalba ramiai, dalykiškai, taikiai, netgi linkęs daugiau pamokyti, pamokslauti, teisintis nei kaltinti, šuva vėl nusiramino, nors ir neatsisveikino su jam būdingu budrumu. O Rokas Trupinėlis tolydžio dirsčiojo į kišeninį laikrodėlį, norėdamas ir kartu nenorėdamas laiko bėgsmą pristabdyti ar paspartinti, kad galėtų suspėti ir kartu nebesuspėti atlikti mieste tų reikalų, kurie jį spaudžia, slegia jau ne pirmą dieną. Tačiau kažkokia intuicija, kažkoks likimas ar prakeikimas vis kuždėjo: paskirk šią dieną Moiriui. Ir jis, Rokas Trupinėlis, užuot vykęs pas Angelą Špoką ar Narcizą Taskapą, kad patartų pastarajam atsisakyti kelionės į Paryžių, kur vyks „naujųjų“ filosofų konferencija ar konvencija. Tas keistu vardu ir dar keistesne pavarde barzdyla gyvena tarp Aušros Vartų ir Rasų kapinių ir yra nepralenkiamas visų filosofijų interpretatorius ir kritikas. Jis, sakysim, susirietęs tvirtina, kad filosofijai atėjo galas ir ją vis valdingiau pakeičia kibernetikos kuriama poezija ir... kosmetika. Kaip? – paklaus oponentas. O taip, kad kibernetika ir kosmetika pavers žmogų ne pagimdytu, bet padarytu. Padarytas žmogus nejaus būtinybės protu ir jausmu reaguoti į pasaulio metamorfozę. Ką tai reiškia? Reiškia aksiomą: kai žmogus pasidaro indiferentiškas pasaulio kaitai, filosofija miršta arba merdėja.
       – Dar įdomesnis to Narcizo Taskapo asmeninis gyvenimas. Mat jį atrado žmona Kleopatra, kaip kadaise Kolumbas atrado Ameriką. Mat ją, Kleopatrą, motina prieš vedybas įtikino, kad vyras, parsivesdamas žmoną į savo namus, turi mokėti viską. Juk laikai neramūs – ką gali žinoti, kur žmogų likimas ar valdžia nublokš. O vyras atsako už vaiko ateitį. Motina pagimdo, o tėvas išmaitina ir pastato ant kojų. Savo Kleopatrą iki ausų įsimylėjęs, Narcizas Taskapas išmoko ir tokių dalykų, kurie nedaug ką bendro turi su filosofija. Pavyzdžiui, taisyti batus ir šaldytuvus, išnarstyti ir vėl sudėti radijo imtuvus ir televizorius, mūryti krosnis ir statyti trobas, suteikti pirmąją pagalbą dideliems ir mažiems, akušeriauti, kastruoti paršelius ir kumeliukus... Tik, deja, ir Narcizo Taskapo būtyje ir buityje pasitvirtino taisyklė: devyni amatai – dešimtas badas. Mat per visus darbus ir mokėjimus jis neišmoko virtuoziškai manipuliuoti ir ta kūno dalimi, kuri ne tik duoda pradžią naujai kiekybei ir kokybei, bet ir neretai priartina pabaigą tai savybei, kuri saldina gyvenimą. „Kai ji mane mylėjo, aš visus pasaulio darbus mokėjau, o kai atšalo, nebemoku žmoniškai net sumegzti batų raištelio“, – tiesiai žiūrėdamas man į akis, kai lankiausi pas jį paskutinį sykį, pasakė jis. Tada rasi ir šovė man į galvą ir širdį tasai paskutinybės jausmas ar pojūtis.
       Baigęs šį pasakojimą, Rokas Trupinėlis vis dėlto nusprendė nors trumpam užsukti pas Narcizą Taskapą ir žvilgtelėti, kaip jam sekasi marinti ir maitinti Kleopatrą. Kitą kartą gali nebebūti tokios progos. Mat ten užsibūti neleis Moiris.
       Prie Arkikatedros pietinio kampo ubagas valgė riebią bandelę – jo žaizdota ranka tekėjo taukai. Moiris tuo ubagu labai susidomėjo ir net atsisėdo. Atsisėdo ir varvino seilę. Ubagas atgnybė gabalėlį savo patiekalo ir numetė jam. Moiris vikriai jį pačiupo ir makt kaip muilą prarijo. Vargšas! Jis išalkęs ir peralkęs, pagalvojo Rokas Trupinėlis. Pagalvojo ir gailėjosi nepaėmęs duonos žiauberėlės. Moiris, tarsi patvirtindamas jo gailestį, puolė čia pat nutūpusią varną.
       – Atleisk, brolau, kad aš verčiu tave badauti. Nebent bus tau lengviau, jei žinosi, kad ir aš nuo vakar dienos nieko ant danties neturėjau. Taigi dar kiek pakentėk, kol šventė pasieks ir mūsų duetą.
       Ne, Narcizo Taskapo namie nerado. O dviem spynom užrakintos durys ir geležys ant langinių (jis, laimingai pabėgęs nuo Kleopatros, pasistatė pašiūrę niekieno žemėje) liudijo, kad veikiai ir neparsiras. Gaila – būtų kiek užsimiršęs ir, ko gero, patarimo, ką daryti su benamiu foksterjeru, sulaukęs. Juo labiau, kad Narcizas Taskapas – visų galų meistras ir dangiškos ramybės tiekėjas. Be to jis, kaip didelis budizmo ir inkarnacijos specialistas būtų faktais įrodęs, ar yra pagrindo manyti, kad Moiryje apsigyvenusi mirusio žmogaus vėlė. Bet svarbiausia, kad, valandą kitą su juo pabendravęs, jautiesi kaip naujai užgimęs. Ir pasirengęs keliauti per pasaulį ne tik nugalėtojo, bet ir teisuolio žingsniu.
       Moiris laukė prie filharmonijos rūmų ir, atrodo, visiškai nesidomėjo iš kažkur atklydusiu pinčeriu; šis nėrėsi iš kailio stengdamasis šlubą stuobrį įvelti į savo šuniškus žaidimus, kurie paprastai prasideda nekaltu apsiuostymu, o baigiasi gašliu strikinėjimu ir jodinėjimu.
       – Iš karto matyti, kad tu, Moiri, ne tiek filosofiškai ar minoriškai nusiteikęs, kiek šuniškai išalkęs, užtat ir nekreipi jokio dėmesio į to neūžaugos pinčeriuko vaikėziškas išdaigas. Ir nėra čia ko stebėtis – šunims, kaip ir žmonėms, kur kas geriau patinka ir sekasi protingai mąstyti negu protingai daryti. O man, be kita ko, dar ir pranašauti. Sakysim, aš išsipranašavau sau daug svarbių įvykių, kurie pagerino arba sudarkė mano gyvenimą, pakreipė jį daugeliu atžvilgių nauja vaga. O bene svarbiausias ir šiurpiausias iš jų, tų įvykių, buvo ankstyvas, netikėtas ir didžiai pragaištingas sąlytis su prakeikimu. Bet apie tai – vėliau. Kai atsikvošėsiu ir laiko daugiau turėsiu. O dabar tarp sąmonės ir pasąmonės dar klaidžioja kažkokių minčių ar netekčių skeveldros, niekaip negalėdamos įgyti aiškesnės formos ar konkretesnio pavidalo. Gal ir dėl to, kad pašiūrėje neradau Narcizo Taskapo, negalėjau draugiškai jo paklausti: „Ar gali Lietuvoje klydinėti šuva, kuriame yra apsigyvenusi kokio nors garsaus vyro vėlė? O jeigu gali, tai kuo visa tai baigsis?“
       Tiesą sakant, Rokas Trupinėlis dar toli gražu nebuvo tikras, ar Moiryje nėra įsikūnijusi kokio nors jo paties senelio ar prosenelio vėlė. Vos apie tai pagalvojo, tučtuojau pamatė, kad Moiriui nuo apatinės lūpos lyg koks miniatiūrinis varveklis nukaro seilė.
       – Ar tik ne signalą tau skrandis per lūpą siunčia? Be abejo, taip. Matyt, ką valgomo pajutai ar užuodei? Juk tu jau kiaurą dieną nieko į savo pilvą neįdėjai. O tuščiu skrandžiu ilgai nepažaliuosi. Ir ne tik šuva, bet ir žmogus. O jeigu dar nugarmėję metai prisideda. Kiekvienam aišku, kad sumauta senatvė ir alkana branda veiksmingai bendradarbiauja, kad žmogelis greičiau kojas padžiautų. Kiti pasakys: taip jam ir reikia! Aš susilaikysiu – nevysiu Dievo į medį.
       Rokas Trupinėlis, vis šnekindamas Moirį, ir pats nepajuto, kaip atsidūrė Vokiečių gatvėje, kur žinojo esant patogią maisto prekių parduotuvę. Bet pirma jis sustojo prie metalinio paminklo plačios gatvės skverelyje. Keistas tai buvo paminklas: panašus į vėjų nugairintą Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ piemenį ar kaimo bernų iškeltą ant kaimyno stogo Užgavėnių baidyklę. Jiedu ilgai negalėjo nuo jos atplėšti akių. O kai akys apsitavaravo ir pavargo, Moiris dar prie paminklo pribėgo, pakėlė koją ir nuleido savo susikaupusių emocijų perteklių. Tuo metu Rokas Trupinėlis užėjo į parduotuvę ir nupirko pusę kilogramo duonos, tris šimtus gramų šlapios dešros ir pakuotę pieno. Būtų paėmęs ir kefyro su batonu, bet nebenorėjo keisti dešimties dolerių banknoto, kuris buvo pasilikęs nuo didesnės piniginės dovanos, gautos už patarnavimą užsieniečiui (vienam vokiečiui turistui nuplovė „Mercedesą“). Kol Rokas Trupinėlis apsipirko, Moiris kantriai laukė kitoje gatvės pusėje, retkarčiais piktai pažvelgdamas į tą kerėplišką metalinę baidyklę, pastatytą ne tiek miestui puošti, kiek žmonėms gąsdinti ir juokinti. Šuo, pamatęs ateinant geradarį, keliais šuoliais prišoko, nurijo seilę ir apsalęs žvelgė jam į akis. Nors ir pačiam žarna žarną rijo, Rokas Trupinėlis pusę dešros gabalo įmetė į pražiotus Moirio nasrus. Šuva iš netikėtumo ar dėl ko kito susvyravo, dešrą kažkodėl išspjovė, lyg sukata serganti avis apsisuko apie savo ašį ir vėl puolė grobį. Puolė it gyvą padarą – žiurkę, kiaunę ar žebenkštį. Prarijo, čia pat už kelių žingsnių atsivertė aukštielninkas ir stingte sustingo. Ir kurį laiką taip užsimerkęs, lyg paskendęs savyje, klausėsi, kas jame vyksta. Pilve ir visame kūne. Klausėsi it savo vidaus balso. Klausėsi ir Rokas Trupinėlis. Tačiau girdėjo ir jautė ne sočią palaimą, o vis augantį nerimą, – kur aš jį, tokį patiklų, protingą ir nesugadintą, dėsiu. Tasai augantis nerimas jam priminė tolimą vaikystės meto amalavimą, kai išeidavo kartu su broliu už kapelių, kur prasideda svetima žemė, ir žvelgdavo tol, kol grėsmingas, ledus ir ugnį nešantis dangus tapdavo ramus, taikus ir savas. Atplėšę nuo to baugaus reiškinio akis, nebejausdavo nerimastingo dilgčiojimo blauzdose, papadėse, širdyje ir eidavo namo laukti ryto. Tas prisiminimas Rokui Trupinėliui sutrukdė išgirsti, kaip Moirio pilve ir visoje esybėje kažkas gimsta, auga, bręsta ir reikalauja sau teisių. Teisių! Teisių!.. Visi reikalauja tik teisių, o kaip velnias kryžiaus bijo, purtosi pareigų.
       Rokas Trupinėlis klausėsi ir šuniško koncerto, ir savo tolimų prisiminimų aido su augančiu apgailestavimu ir nerimu – daugiau nei litų, nei centų nėra. Šakės! – anot Afgano ir jo bendraminčių. Tiesa, prisiminė, kad slaptoje vietoje – pavogto laikrodžio kišenėlėje – nešiojosi juodai dienai dešimties dolerių banknotą, tą paskutinį mohikaną, vargais negalais išplėštą iš subankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gausa“, kuri pražudė jo ten investuotą kapitalą, gautą už parduotą užmiestinį sodelį ir namelį, o ne už paslaugą vokiečių turistui, kaip buvo manęs anksčiau. Prisiminė tą banknotą ir pajuto nebe urzgimą pilve, o gimstančią viltį vieną kartą prisivalgyti iki žagsėjimo. Apsidairė ir čia pat už kelių žingsnių lyg velnio pagunda Currency exchange
8 prisistatė. Nubėgo nuskubėjo ir be didelio burnos aušinimo gavo kone keturiasdešimt litų. Valio! Abiem bus ne tik karališka vakarienė, bet ir litas kitas dar liks juodai dienai, jau nekalbant apie padorius pusryčius. Dievas yra! Ir pirmą kartą po daugelio dienų Rokas Trupinėlis pasijuto kone laimingas – vis dėlto puiku nešiotis saugioje vietoje (kartą gatvėje trys paaugliai jį iškratė iki paskutinio siūlo galo, bet banknoto nerado) kilnojamąjį turtą ir turėti ištikimą draugą – tegul ir šunį, – kuriuo gali pasitikėti ir kuriam pats gali parodyti žmogišką širdį. Tad ir vėl daug nedelsdamas užsuko į tą pačią krautuvę, kurioje pirko duonos, dešros, pieno, ir išdidžiai paprašė kilogramo ragaišio, pakelio kefyro, pusės kilogramo virtos dešros, gabalo balto sūrio, du šimtus gramų varškės ir... pusbutelio „Trejų devynerių“. Visą šį turtą susikrovė į polietileninį maišelį ir jausdamas, kad dar toli gražu ne visus pinigus paliko parduotuvėje, žengė pro duris susitiki su savo broliu ir bičiuliu Moiriu, kuris ir vėl ištikimai laukė nekreipdamas didelio dėmesio, kad jį atakuoja mažytis, šoklus it blusa juodas šunytis. Deja, jis veltui stripinėjo ir linksmai viaukčiojo, Moiris atkakliai tylėjo. Nepasakytum, kad niūriai tylėjo, bet ir ne padrąsinamai. Žodžiu, buvo aiškiai matyti, kad jųdviejų charakteriai ir pomėgiai nesutampa.
       – Jau antras keturkojis tave šiandien atakuoja, bet tu esi nepaimamas, kaip dar niekur nepastatyta tvirtovė. Tik ar ilgai, Moiri? – pasakė ir tučtuojau pasigailėjo pajutęs savo balse priekaištą, į kurį Moiris tuojau pat reagavo didesniu santūrumu negu anksčiau. Nors ir labai palankiai nusiteikęs viso pasaulio atžvilgiu, Rokas Trupinėlis tai pajuto ir suskato taisytis tokiais žodžiais: – Jeigu tu, brolau, iš tikrųjų esi mano likimas, pasistengsiu tave nešti kantriai, nemurmėdamas, kaip iki šiol nešu per gyvenimą savąjį Afganą, kuriam diena dažnai susilieja su naktimi, o naktis – su diena. Nešu ne tik žinodamas, kad nuo likimo niekur nepabėgsiu, bet ir bijodamas, kad nešulys neiškristų iš rankų.
       Vakarieniauti Rokas Trupinėlis nusprendė kur nors nuošalesnėje vietoje, o dabar po nesočių pietų pasitenkino tik pora gurkšnių iš butelaičio „Trejos devynerios“. Iš pradžių buvo manęs įsikurti prie to keisto „paminklo“ Vokiečių gatvės skverelyje, bet skubiai apsigalvojo ir patraukė link universiteto, kur turėjo nužiūrėjęs gerą poilsiui vietą prie Kristijono Donelaičio paminklo. Ten jis vieną kartą jau ne tik ilsėjosi, bet ir buvo primigęs, o pabudo pajutęs, kad jį apuostinėja šuva. Jis šunį pakalbino, o šis negarbingai pabėgo. Tiesa, prieš tai dar piktai suurzgė. Jis pasijuto nugalėtoju ir vėl užsnūdo. Mat buvo truputį įkaušęs ir Totorių gatvėje dėl menko nieko susiėdęs su buvusiu savo mokiniu, pagarsėjusiu naujokų kirviu Pabradės poligone.