tekstai.lt

Arvydas Juozaitis. Dangaus lašas
Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image /home/tekstai/domains/tekstai.lt/public_html/images/stories/metai/juozaitis arvydas.jpg

Arvydas Juozaitis
Arvydas Juozaitis
       Pasaulis nėra gailestingas stipriems, ką jau kalbėti apie silpnuosius. Ir nieko nauja po saule, nes permainų laikais, sumaišties ir negandų metais žūsta tiek stiprus, tiek silpnas.

       Niūri, pageloj nuskandinta sausio 13-oji ilgam paženklino lietuviškus kalendorių lapelius politinio įvykio vardu. Tačiau, nejučia nuplėšęs tą lapelį, ūmai išgirsti, kad ne jis, o diena tėkštelėjo į tavo sielą kaip lašas. atidžiau pasižiūri į tamsybių dubenį, vadinamą siela, ir matai: dangaus lašas. Nei juodas, nei šviesus, nei drumzlinas, nei žydras. Pilkas, su kraujo krislu.

       Lietuva 1991 m. sausio 13-osios šaukėsi kelerius metus. Nieko nauja po saule, nes ir Jis lygiai prieš 1991 metus šaukėsi ir „savo valia kančiai buvo atiduotas“.

       Jeigu kalbėsime tiksliau, priešpaskutinis žingsnis Sausio 13-osios link buvo žengtas 1989 m. Kalėdų išvakarėse. Tada nutiko stebuklinę pasaką primenanti metamorfozė, kurios vėliau niekas nepajėgė užgožti, kad ir kaip stengėsi. Ar užgoši akimirką, kai bjaurusis ančiukas virsta gulbinu? O nutiko taip, kad tą gruodį Vilniuje susirinkę tautiniai komunistai pareiškė pasitraukią iš imperinės Kremliaus partijos gretų. Tai reiškė nei daug, nei mažai – komunizmo valdžios pabaigą Lietuvoje. žinoma, Maskva nesutiko susitaikyti su praradimu, tačiau represijų imtis nedrįso ir įsikabino į paskutiniųjų kolaborantų kuopelę. Šiai į pagalbą atskubėjo ir imperinė slaptoji tarnyba, ir karinių dalinių vadovybė, tačiau šaukštai jau buvo po pietų. Lietuvos TSR valdžia sparčiai tolo nuo Maskvos.

       Ko galėjo imtis Kremlius? Sustabdyti M. Gorbačiovo politinį kalendorių? Atšaukti rinkimus į vietinius parlamentus? Amžiams liks paslaptis, kodėl imperija šito nesigriebė. Ji tarsi per daug nesipriešindama paleido savo traukinį nuo istorijos bėgių: numatyti rinkimai įvyko. Per rinkimų kampaniją visokio plauko tautininkai ir nacionalistai atvirai agitavo už TSRS imperijos demontavimą ir jiems negrėsė joks pavojus.

       Lietuvoje savižudiškas M. Gorbačiovo perestrojkos projektas baigėsi 1990 m. vasario 24-ąją, kai buvo išrinktas naujas parlamentas. Į jį suėję tautos atstovai aiškiai buvo pareiškę: jie paskelbs nepriklausomybę nuo TSRS.

       Istorija, kai imi ją pasakoti, tampa panaši į gyvenimą, nes neprimena faktų grandinės. Istorija dažniausiai primena stebuklinę pasaką, rečiau – nuoseklią įvykių panoramą. Žmogus keliauja per gyvenimą įsimetęs į kelionės krepšį vieną kitą legendą ir maitinasi jomis kaip duona kasdienine. Tai natūralu, nes gyvenimas – labai sunki našta. G. V. F. Hegelis, matydamas žmogaus ypatybę pasilengvinti sau atminties naštą, visą homo sapiens pasaulio istoriją sudėliojo kaip... mitą. Jis įrodė, kad žmonėms ir valstybėms mitai svarbesni už faktus, kad faktai silpnesni už teorijas. „Fakte, netinki teorijai? Lauk iš kelio!“ Kitaip tariant, daug patogiau turėti kurpalį, o ne batą. Kurpalis – ideologija, užtraukęs ant jo odą, pasigaminsi aibę batų. Tai yra faktų. 

       Vokiečių mąstytojo sistema ir šiandien sėkmingai naudojama mokyklose. Ir gerai, kad naudojama, nes tenka kovoti su vis sunkiau įveikiamu virtualiu pasauliu, į kurį vaikai panardinami kaip akli kačiukai. Ten, kaip žinoma, nei kurpalio, nei fakto nerasi. 

       O Sausio 13-oji? Ji taip pat jau yra istorinis pasakojimas, kuris turi kelis ideologinius kurpalius. Ateityje, kužda patirtis, jų bus daugiau.

       Ir vis dėlto, ar galima papasakoti, koks buvo tas tikrasis faktas – vienkartinis istorijos batas?

        „Pirmoji karo auka yra tiesa“, – sako britai, didžiausi pasaulyje imperialistai. Ši taisyklė taikytina visiems be išimties karo veiksmams. Ja remiantis, pateisinama karo veiksmų cenzūra, nes teigiama, kad žinios žudo labiau negu patrankos. Gal ir tiesa.

       1991 m. Sausio 13-osios nebuvo galima išvengti. Tai tapo aišku išsyk, 1990 m. kovą, kai, nukirtę Kremliaus valdžios galias, tautiniai komunistai buvo paskelbti vidaus priešais. Lietuvos parlamentas, kuriame įsivyravo radikali valdžia, ėmėsi ir radikalios politikos. Kremlius gavo puikią progą pažvelgti į Lietuvą kaip į Kaukazą. Padėtis tapo nepavydėtina. Nuodais pertekę paskutinieji imperijos strategai jau buvo išbandę tankų valdžią keliose sostinėse: 1989 m. balandį Tbilisyje ir 1990 m. sausį Baku. Tankai priartėjo prie Vilniaus.

       O kaip mirtingoms akims atsivėrė lietuviškas karo veiksmų teatras?

       Saulio 12 d. vėlų vakarą, grįždami su žmona iš Teofilijos Vaičiūnienės gimtadienio, ėjome pėsčiomis iš Kaštonų gatvės į Žvėryną, vadinasi, per dabartinę Nepriklausomybės aikštę. Ant puriu sniegu nugultų Nacionalinės bibliotekos laiptų siautė koncertas. Šoko trypė minia jaunimo, veidai šypsojos ryškioje aikštės šviesų jūroje. Paaugliai, susikibę rankomis, sukosi ir apie stačiakampes Parlamento kolonas. Pavojaus nebuvo nė kvapo, tik iš perdėto jaunuolių šėlsmo galėjai nujausti, kad virš minios kybo metafizinis šaltis ir nuslopinta baimė.

       Duslus, o kartu ir šaižus kalenimas pasipylė po valandos. Nudrioksėjo sprogimai. Žvėryne lyg kas būtų ranka mostelėjęs – beveik visuose žemaūgiuose namų languose užsiplieskė šviesos. Suskalijo šunys, gailiai supypčiojo vienas kitas automobilis (signalizacijos sistemų tuo metu dar nebuvo, automobiliai – sovietiniai). Mūsų namo Lenktojoje gatvėje kaimynai sušmėžavo balkonuose. Dešinėje, kur dangų skrodė televizijos bokštas, tamsą pjaustė žybčiojantys įstriži dygsniai – kulkų papliūpos. Šaudė iš automatų, trasuojančiomis kulkomis.

       Namų telefonas ėmė šokčioti kaip užviręs, radijo imtuvas, pastatytas ant šaldytuvo, puse garso (saugotas vaikų miegas) merginos balsu šaukė SOS Lietuvai. Lietuviškai, angliškai ir, regis, rusiškai. Bangos skriejo iš Kauno, tai nuolat kartojo mergina. Realybė ėmė suktis kaip atminties kasetė: vaidenosi karinių filmų nuotrupos, tėvų ir močiutės pasakojimai apie pokario metus. Radijui šiurpiai ir monotoniškai kartojant SOS ir „Lietuva užpulta“, apie pusvalandį kalbėjau telefonu, laksčiau po butą.

       Po trijų ketvirčių valandos, suslapstęs dokumentus, jau stovėjau prieš aptemdytus Parlamento langus. Nebuvo nė menkiausios žymės, kad prieš kelias valandas čia siautė laimingo jaunimo būriai, trenkė elektroninė muzika. Žmonių buvo, tačiau mažiau nei koncertinės jaunuomenės.

       Viduramžių pilies vartus primenančios Seimo durys atsidarė ne išsyk. Pabeldus kumščiu į žalvarį, iš anapus ataidėjo duslus klausimas: „Kas?“ Kai durys palengva prasivėrė, teko ne tiek įeiti, kiek įlįsti šonu – durų anga jau buvo blokuojama.

       Vos įžengęs į Seimo menę-vestibiulį pajutau, kaip akis ir nosį užgula benzino tvaikas. Oras buvo aitrus ir salstelėjęs. Po kelių minučių akys jau nebeašarojo, nosis atlėgo, kvapas įsigėrė į kūną. Tvaiką skleidė „Molotovo kokteiliai“, gaminami ant granitinių grindų ir tualetuose. Vargu ar suvokta, jog žaidžiama su ugnimi. Pavojus buvo aiškus kaip ant delno: pakako neatsargaus judesio ir bet kuris butelis galėjo sudužti. Tai būtų reiškę kibirkštį, sprogimą ir gaisrą. Laimingų žmonių hierarchijos viršūnėje stovi naivieji, kurie nemato, kad vaikšto prarajos kraštu. Tokie buvo tos nakties Parlamento gynėjai.

       Viduje buvo daug žmonių, kūnai ir šešėliai judėjo kaip atsargūs gyvūnai. Tačiau panikos nesimatė, nesigirdėjo šūkčiojimų, komandų. Vaikščioti galėjai laisvai, tik kai kur aplenkdamas besikuriančius gynėjų postus prie langų, įėjimų į sales. Granitinės grindys ir kiliminės dangos dar nebuvo nuguldytos smėlio maišais, kurie po kelių dienų jau tapo interjero dalimi – maišai turėjo priminti lauko gauburius, fronto apkasus.

       Visur šmėkščiojo Sąjūdžio mitingų žmonės, pažįstami deputatai, gynėjai ir rėmėjai. Tvyrojo sąmokslo, bunkerio, apsiausto miesto atmosfera. Žmonės buvo laisvi, nors kiek sukaustyti.

       Ar daug buvo ginkluotų vyrų? Neskaičiavau, bet spėjau pastebėti kelias dešimtis. Ginklai – įvairūs: ir užkištas už diržo keistos konstrukcijos pistoletas, ir medžioklinis šautuvas per petį. Ginkluotų Kalašnikovo automatais buvo nedaug. Vaikščiojo su automatu V. Šustauskas, keli jo bendrai. Gilią naktį, gerokai po trečios, jis priėjo prie būrelio deputatų, stoviniuojančių netoli didžiojo vitražo, ir garsiai pareiškė: jeigu iš lauko į pastatą bus paleista nors viena kulka, iššaudys visus Parlamente esančius komunistus. Vyrai, stovėję puslankiu, atsargiai paklausė nueinančio gynėjo, kodėl šis pasirinko jų grupelę savo ketinimams skelbti. Vėliau sužinojau, kad jis dosniai skelbė savo nuostatas ir kitose Parlamento vietose.

       Iš lūpų į lūpas sklandė svarbiausias klausimas: „Puls mus armija, ar nepuls?“

       Plenarinių posėdžių salėje deputatai sėdėjo apsirengę paltais ir striukėmis, laikydami radijo imtuvus. Ne tik sėdėjo, bet ir pusiau gulėjo, snaudė užsikvempę ant alkūnių. Buvo atsilošusių, užmerkusių akis. kartais salėje pasidarydavo labai tamsu. Atrodė, ne žmonės, o nervų kamuoliai sėdėjo prie stalų, judėjo tarp eilių, kilo į tribūną, skaitė pranešimus, vardijo žuvusiųjų pavardes, skelbė kreipimusis į pasaulį. Ištverti toje vietoje valandą, jei nesi deputatas, buvo labai sunku. Iš įtampos linko stuburas, kūnas veržėsi lauk, kur daugiau žmonių, oro. Dujokaukės, gulinčios ant stalų, priminė negyvus, apanglijusius kūdikius.

       Ilgai trūko kvorumo – Aukščiausiosios Tarybos deputatų daugumos. Vadinasi, nebuvo galima priimti įstatymų, atstatydinti iš premjero pareigų A. Šimėno, paskirti jo vietoje G. Vagnoriaus. pagaliau prieš penktą ryto kvorumas buvo užfiksuotas, paskui vėl ištirpo.

       Vienintelis akylas stebėtojas, tą naktį (ir kitas naktis) praleidęs salėje, buvo Stasys Paškevičius, Sąjūdžio žmogus nuo pirmųjų mitingų. Jis rašė įvykių stenogramą. Trumpais kapotais sakiniais negailestingai spaudė į popierių tai, ką matė ir girdėjo. Jo užrašai ir šiandien pulsuoja gyvybe (Stasys Paškevičius. „Sausio 13-osios stenogramos“, Vilnius: Vaga, 2006, 133 p.).

       Štai keli išrašai:

 

       3.40 Surinkau danų ir norvegų ambasadas [telefonų numerius] Maskvoje jų korespondentams.

       4.05 Nutilo Kauno radijo stotis.

       4.26 Saudargui [pavesta] sudaryti vyriausybę užsienyje [turinčią] AT ir MT įgaliojimus.

       4.28 Skambino Butkevičius iš M Landsbergiui.

       4.30 Žinia: dirba Kauno TV.

       4.37 Iš TV bokšto. Pasienio darb[uotojas] Šepety[s] Eugeni[jus]: Bokšte viskas buvo suderinta su viet[iniais] darbuotojais. Iš antro a[ukšto] uždarė liuko duris, apsupo tankais, išdaužė langus iš tuščių pabūklų.

       9.04 Vagn[orius] per 30 sek[undžių] atsirado [prie] tribūnos.

       Vaišvila padavė priesaiką.

        [Vagnorius] skaito priesaiką.

       9.05 Prašo patvirtinti (kosti [Vagnorius]) sausio 11 d[ieną] dar kartą šioms pareigoms.

        [G.Vagnorius kalba apie ministrus.]

       Čepaitis ieško lapelio – instrukcijos. Skaito pavardes.

        (Kuolys – aš prašiau pat[virtinti] visus kitus, Ozol[ą], Brazauską (priėjusiam draugui...)

 

       Ką dar pasakyti? Ar galima dar ką nors pridurti?

       Nebent kalbėti ir pasakoti mitą, legendą, pasaką. Tai bus daroma nekart. Bet aš sustosiu čia. Pakaks.

 

       2010-ųjų gruodis

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)