Nijolė Kepenienė
Nijolė Kepenienė
Nebūtinai pilkam horizonte

 

       Bėgu, nors gal tik taip atrodo, lagaminas, kuprinė, rankinė ir dar vienas neaiškios kilmės maišelis, kadaruojantis prie šono kaip dirbtinė šlapimo pūslė po prostatos operacijos, bet kas man tos prostatos ir operacijos, neketinu rūpintis jokiu vyru, ir tegu jų arogancija aplimpa tariamo vyriškumo sieneles kaip cholesterolis kraujagysles, šiandien man rūpi tik viena – kaip turėtų kvepėti heterofobiška mergina: saldžiai kaip pirmapradis nekaltumas, nes antrapradis nekaltumas, trenkiantis siera ir užsistovėjusiu vandeniu, gali būti įrodomas tik teisme (ten dar ne tokių dalykų pasitaiko). Pamenu, apie tai kalbėjome su Saule Lelija:

       – Mudvi kaip seserys, – pasakė ji.

       – Na, nežinau.

       – Netgi dar daugiau. Tu – mano veidrodis.

       – Argi veidrodis – daugiau?

       – Šiuo atveju.

       – O koks jau čia atvejis?

       – Klinikinis. Tai, kas many prasideda, tavy pasibaigia.

       Nežinau tik, kuo čia dėtas kvapas. Saulė L. visada kalba mįslėmis. Tądien nesiginčijau, man reikia pamąstyti, aš lėtapėdė, bet tame dialoge pasigedau logikos, pastaruoju metu man nuolat jos trūksta, mat tai, kas kadaise buvo lelijom surašyta močiučių skryniose ir juostų, tarkim, raštuose, kaulų čiulpuose ar sąmonės bei pasąmonės sankryžoj, visos tos pamatinės nuostatos, suaustos į rankšluosčius, sumegztos, surištos, suverptos, sušukuotos, nubrauktos, nugriebtos su gyvenimo grietine ir negyvenimo pusmėliu pienu, visko išsižadėjau, nes mano organizmas nepriima tradicijų, o be šių išsivysto avitaminozė.

       Šiandien kvepėsiu levandom, primenančiom iššveistą vonią, kurioje galbūt venas persipjovė meilės kankinė, šiaip ar taip, beviltiška būtybė, nes meilė – pats nuodingiausias lakus elementas.

       – Tu man padovanojai dvejus laimės metus, – suokė mano eks, nes ir tokį kadais turėjau. Vyriškos lyties.

       – Tai nebuvo dovana, – atsakiau nuoširdžiai, nes ir pati jaučiausi kažką gavusi.

       – Buvo, buvo! – užginčijo jis, ir man beliko užsičiaupti, nes vyrai moterų negirdi, tik save ir savo vidinių chorą, kuriam diriguoja tam tikra batuta, šios verčiau neįvardysiu, šiaip ar taip, vadina ją tūkstančiais vardų, dažniausiai nešvankių.

       Saulės Lelijos riteris, su žandikaulio kontūrą apverpusia pamaiviškai skysta barzdele, su nerūpestingai atgal atmestom garbanom, ant pečių užsimetęs storą megztinį, rankovės, rodos, apkabinusios jį laiko (tikiuosi, kad megztinį nėrė ne S. L.), pasisiūlo padėti. Taip laisvai ir draugiškai, tarytum nebūtume sukūrę jokio trikampio, taip globėjiškai, sakyčiau, net arogantiškai, tarytum trikampis, kaip geometrinė figūra, dar nė nebūtų išrastas.

       – Pasitrauk! – rikteliu ant jo. Tegu žino – aš jam ne draugė. Puikiai menu, kaip kilpavo aplink Saulę Leliją, jie visada taip elgiasi, spendžia kilpas tiesiog iš sportinio intereso, kilpų maniakai, įsivaizduojantys, kad į jų nihilizmu pradvisusias žabangas suplauks visos bestuburės šiltakraujės.

       – Ji yra...

       Lyg aš nežinočiau, ką reiškia būti. Užkariautoju. Beje, tai tiesiogiai susiję su gailestingumu, nes tik užkariautojas gali būti gailestingas. Tik jis, žinodamas, kad užkariautasis vis viena jo vergas, gali šito nepaisyti arba bent jau apsimesti, ką dažniausiai užkariautojas ir daro, ką ir Saulė L. darė, ji apsimesdavo fokusininke, galinčia ištraukti triušį iš bet kurios skrybėlės. Mudvi esame sesės ir dar daugiau, kalbėdavo ji, ir aš tikėdavau, kad ji bus išradusi kaži kokią tarpinę jausmų platformą, siūbuojančią viršum visų tradicijų, kad jos menama erudicija yra stebuklingas raktas, kuriam pasiduoda sudėtingiausi užraktai, man lengva buvo visu tuo tikėti, nes genialu yra tik tai, kas paprasta, bet jau užmiršta, pamesta taip seniai, kad jokia įkyri mintis jau į anuos nemedžioklės plotus nebeužklysta. Ji buvo gailestinga. Yra gailestinga, o štai jis, jau gerą pusvalandį patetiškai čiulbantis apie antimateriją, susidedančią iš antiprotonų, antineutronų ir pozitronų, sudarančių jo mylimąją, ji, matote, tokia anti, jog savo meilę įrodinėja tikrai ne primityviais glėbesčiavimais ar pažadais, ji tiesiog...

       – Žinau, – šiaip ne taip įsiterpiu, – ji paprasčiausiai ištraukia triušį iš skrybėlės.

       Ir jis žiūri į mane užjaučiamai, matyt, per ilga bus persisėmęs donkichotiška užuojauta, bet jis ne užkariautojas ir net ne riteris spindinčiais šarvais.

       – Suprantu, – sako jis, tarytum jis iš tikrųjų suprastų, kad aš nė nebuvau užkariauta, kad tik apsimečiau, kad abi mes išmanėme sudėtingiausius triukus, rutiną vertėm giesme, dienos pašlovinimu, tarytum iš tikrųjų suprastų, kad pašlovinimas svarbiau už tikrąjį spindesį, kurio prisiminimų atšvaitai mane štai ir vėl apakina, aš ir vėl noriu gyventi, noriu keršyti, užkariauti.

       – Šiurpas ima, – sakau stverdama jam už rankos, – kai pagalvoji, kad šitam štai rąstui pusketvirto tūkstančio metų, Egiptą tuo metu valdė Tutanchamonas.

       Ir mane tikrai nukrėtė šiurpas, sakau, aš gera artistė, ypač, kai dekoracijos tokios puikios, senoji Ryga ir varpas, užkimęs nuo išdavikiško gaudesio, juk kalbama, kad sutilindžiuodavo kiekvienąsyk, kai tik praeidavo neištikima žmona.

       – Sakykite, kaip jūs suprantate neištikimybę? – tyčia taip paklausiau, kiekviena užuomina erzina, o tai gerai, nes imi teisintis, nors nesi prasikaltęs, o jis, žinoma, pareiškia, kad ištikimybė ar jos stoka nėra susijusi su kitu asmeniu, neištikimas gali būti tik pats sau.

       Norėčiau nusijuokti garsiai, bet man graži ta mintis, taigi imu spoksoti į prošal plaukiančius žmones, varijuodama ištikimybės tema. Štai maždaug septyniasdešimties metų moteris sukasi aplink savo ašį kaip prisukama balerina, manyčiau, ištikima apsilaupiusiai ir susitrynusiai savo gyvenimo kortai, bet nebūkime tokie naivūs, ji tikrai turėjo ką pamiršti, išplėšti iš atminties albumo. O štai rusvaplaukis gražuolis, matuojantis senamiestį iš filmų išmoktu kaubojišku žingsniu. Jis tikrai ne iš tų, kurie kviestųsi architektus, kad suprojektuotų jam namą, o ir plaukus seniai kirpęs, taigi įvaizdį formuoja pats, nors ir čia esama šiokių tokių išlygų, bendradarbiavimo ar kolektyvinės kūrybos, bet tegu tik į jo pirštelį ar pėdą įsigaus rakštis ar kitas koks klastingesnis negalavimas, tuoj skuos pas gydytoją, išduodamas ir savo kūrybinę potenciją, ir suformuoto įvaizdžio bendraautorius. Arba štai tas liūdnas senukas su vilnonėmis kojinėmis ir sandalais. Atrodo, kad gyvenimas jam pernelyg sudėtingas, pernelyg pretenzingas. Bet žmogelis rado išeitį. Sulindo netgi ne pats į save, o tik į rutinos išnarą: ryte privalu keltis, apsigerbti, pusryčiauti, privalu trepsėti gatve pirmyn ir atgal, per daug nesisielojant ir nedžiūgaujant, privalu kirpti rankų ir kojų nagus, privalu pešioti peraugusius plaukus iš nosies, privalu... Gal tai ir yra tikroji ištikimybė. Gerbiu.

       Bet Saulės Lelijos mylimasis mano minčių negirdi, nes aš koketiškai kvatojuos (ištikima savo naujajam planui):

       – Manyčiau, tai tipiškas vyriškas išsisukinėjimas, – iškikenu dviprasmiškai, nes bet kuris juokas yra dviprasmis, arba išvis daugiaprasmis, jis kaip klaidos, kurios mums būtinos, kad netaptume nuobodos.

       Tai ir juokėmės, ir kalbėjom skrosdami jūros ir dangaus skirtingo intensyvumo pilkumą. Dekoracijos ir vėl pasikeitė. Mūsų keltas „Romantika“ virpėjo kaip senas lošėjas, mesdamas kauliukus, nujautė, kad jo deniuose mezgasi nauji jausmų pumpurai, tai gali būti visiškai nekalta svajonių kategorijos kultūra, bet gali rastis ir neregėtų ūselių, besiraizgančių aplink jaunus ir patiklius stiebus. Tauškėm apie ištikimybę ir filmus, senatvę ir pirtis, vienatvę ir alų; naujosios kultūros tvirtėjo, pumpurai skleidės, ir iš nepažįstamų žmonių, perplaukusių Baltijos jūrą keltu „Romantika“, paryčiui radosi nauja respublika, tiesa, trumpalaikė. Kažkodėl sugelia širdį. Man visada gaila vienadienių plaštakių ir kitų trumpaamžių gyvybės apraiškų, tai ir pasakau:

       – Jums trūksta aistros.

       Net pati nežinau, kodėl taip pasakiau. Ne, žinau. Bet pirma buvo žodžiai, prasmę suvokiau vėliau. Suvokiau, kad jis išduoda su manimi mano Saulę Leliją, kurią tariausi mylinti, greičiausiai taip ir buvo, mylėjau ją, kantriai stebėjau menkiausius, tik man vienai įžiūrimus jos veido pasikeitimus, kai vakare sugrįždavo, tik aš viena sugebėdavau pamatyti, kad jau kitaip laiko puodelį, nei laikė jį ryte, kitaip atmeta plaukus. Visą gyvenimą būčiau galėjusi stebėti tuos nežymius dienos potėpius, nutaškančius jos odą ir nuotaikas, turėjau kantrybės. O jis, Rolandas, jos išrinktasis, kantrybės stokojo. Jo akyse kaip veidrody mačiau pernakt pasikeitusį savo veidą, net tą plonytę skausmo raukšlelę tarpuaky, susimetusią dėl Saulės Lelijos.

       – Jums trūksta aistros, – pakartojau.

       Ir jis, primityvus vyras, pasilenkė ir pabučiavo mane. Visiškai neaistringai. Tiesą sakant, jo lūpos nė nepalytėjo manųjų, tik priartėjo. Ir aš ūmai pasijutau taip, lyg man ant pirštinės tupėtų sakalas. Kartą vienas medžiotojas man leido užsimauti pirštinę ir sakalas nutūpė ant jos, ir visas laukinio pasaulio kraujas sutvinkčiojo smilkiniuose. Sakalas su maišeliu ant galvos. Tąsyk jis vis dėlto per smarkiai suleido nagus į pirštinę.

       Beliko atsistot ir pabėgti. Gėdingai. Nebent būčiau bėgusi bangomis. Bet tai jau aprašyta. Talentingai.

 

 

 

 

Įskaičiuota, bet nesuskaičiuojama

 

       – Keturiasdešimt trečia.

       – Sala?

       – Galima pavadinti ir taip.

       – Neįmanoma jų visų suskaičiuoti. Kartais nežinai, kur viena baigiasi, kur prasideda kita. Be to, jos ne visos matomos.

       – Visada lieka nežinomųjų, bet per laiką įpranti juos apskaičiuoti...

       Ir toji sena moteriškė, su vaikystės dulkelių pribirusiomis akimis, nusisuka nuo manęs, jos plaukai, susegti dviem drugelių formos segtukais, perskirti tokiu tiesiu sklastymu, kad galva atrodo perpjauta į dvi tobulai lygias dalis, ir kyla noras apskaičiuoti plaukų slydimo intensyvumą, pasitelkiant pasvirimo kampą ir kitus parametrus. Moters lūpa piktai dreba, kažkuo primena Motiejaus kadais bučiuotas lūpas, ir aš panyru į apskaičiavimus, tarytum iš lūpų drebėjimo intensyvumo galima būtų apskaičiuoti žmonių gyvenimo kartu trukmę. Būčiau linkusi išskirti tris pagrindinius lūpos truktelėjimo būdus: 1) viršutinė lūpa atsainiai kilsteli aukštyn, apatinė kiek atvimpa; 2) lūpa nevalingai suvirpa; 3) dešinysis lūpos kamputis trukteli porąsyk (gali prasidėti spazmiški akies traukuliai). Trečiasis yra pats pavojingiausias, Motiejus kažkodėl jį tapatino su savigarbos stoka, nors, ar ne juokinga, savo savigarbą jis buvo linkęs prilyginti manajam paklusnumui, tarytum, užmiršdama paruošti vakarienę, būčiau kėsinusis į jo savigarbą, tarytum mano atliktas ar neatliktas veiksmas būtų reiškęs meilę arba jos stoką. Dar sykį lūpos drebėjimą ir spazmiškus akies trūktelėjimus stebėjau, kai, anot Motiejaus, iššvaisčiau galybę pinigų, nors iš tikrųjų tenusipirkau baltų ženklų knygą, kuri, prisipažįstu, nebuvo pigi, bet kas gali būti svarbiau už ženklą, norėjau perskaityti, mintinai išmokti ją visą, norėjau atspėti Motiejų ir mane rišančius ženklus, netgi jaučiau, kad mano oda švyti stebuklingais rašmenimis, suaustais iš medžių šakelių virpėjimo prieš tūkstančius metų. Tiek to, tebus jo tiesa, gal aš pernelyg euforiškai žiūriu į gyvenimą. Betgi ką jis turės iš manęs, kai nebūsiu šalia? Štai ir dabar, keliaudama į šiaurę, iš kur į Lietuvą ledynai atstūmė akmenis, ko ieškau? Ar tik neišsibarsčiusių ženklų?

       – Kas toks ant šito pinigo?

       – Karlas Linėjus. Botanikas, susisteminęs augalus.

       Rolandas, riteris be šarvų, mano kaimynas autobuse, su kuriuo turėsiu dalytis tuo pačiu langu per visą kelionę, paklausė. Ir ką Saulė Lelija galvojo, paleisdama į tą pačią kelionę abi jos pačios sulipdyto trikampio kraštines? Negi ji nepagalvojo, kad mes, regėdami tuos pačius vaizdus, girdėdami tas pačias istorijas apie, tarkim, vikingų karalienių laidojimų ypatumus, to paties lietaus, to paties rūko smelkiami, klaidžiodami tarp tų pačių Munko, Torsteinsono, Verenskioldo paveiksluose sugaudytų ūkų, tarp tų pačių potėpių ir nuotaikų, pagaliau, valgydami tą patį karamelizuotą ožkos sūrį, vieningai atsisakę ragauti banginio mėsos, negi ji manė, kad mes liksime ištikimi jai? Juk pati, Saule Lelija, supraski, antai Karlas Linėjus, botanikas, rodo mums kelią, sultis ir daigintus grūdus pataria vartoti tik pasiklydus lapinių daržovių sąžalynuose, teikiančiuose skaidulas ir, žinoma, pavėsį, bet sultys, supraski, toks gyvenimo koncentratas, kuris greičiau žudo, nei gydo, būčiau užmiršus tave, Saule Lelija, kreivas ir truputį drovus tavo šypsnys būtų išsitrynęs iš atminties, galų gale išplauktų ir veido bruožai, gal net įgytų folkloro elementų, taptum tik dar viena saulele lelijėle leliumai, o dar vėliau gal pamirščiau net, ką tie inicialai reiškia – S. L. gal Simona Laimutaitė, gal Solveiga Lengvenytė, gal... Sąžinės Lengvumas. Lengva mano sąžinė. Kaip Karlo Linėjaus propaguojamas vegetarizmas ar gydymasis garsu. Štai ir dabar, iškišusi pro langelį televizijos bokšto grotelėse fotoaparatą, pleškinu į kairę ir į dešinę, o Rolandas, toji kita trikampio kraštinė, prisispaudė visiškai neleistinu kampu, netgi tarytum netyčia, ir tai mane labai nustebino, nes nesitikėjau tokios savo kūno reakcijos, kaži kokia siūbtelėjusi banga nuplukdė mane virš laukų su besiganančiais žirgais ir virš didžiausio sferinio pastato pasaulyje, ir išgirdau muziką, aidinčią po skliautais, bosines gitaras ir visa kita, visą tą jausmų tremolo pilvo duburiuos, betgi tie švedai, sakau, būdami tokie pabrėžtinai nuosaikūs ir santūrūs, ima štai ir persūdo, prasilenkia su saiku, perkrauna Vazos laivą, išpučia gal tūkstantį burių, auksu, cinoberiu išdažo gal tūkstantį skulptūrų, pritrombuoja patrankų, o dar verčia laivą plaukti grakščiai, ant puspirščių tiesiai į dugną, kad tris šimtus trisdešimt trejus metus dugne lauktų prisikėlimo fanfarų, kuomet tave atranda seniai užmirštą ir supūdytą mintyse. Bet mano sąžinė lengva, aš tik fotografuoju visa, ko nematau, nesgi kaip galėčiau matyti, kai kitai trikampio kraštinei paskolinau savo akis, o tai labai pavojinga, sakau tau, Saule Lelija, kurios vardą greitai pamiršiu, gal, sakau, jūs jau viską iškalbėjote vienas kitam, aptarėte ateities planus, gal taip dažnai juos braižėte vienas kito sąsiuvinio lapuose, užrašų paraštėse, kad nebeliko jau neapkalbėtų temų, visi planai sustyguoti, net gaudžia mažorine tonacija, žinoma, mažorine, minoras – nedovanotina prabanga, gal, sakau, tau, Saule Lelija, buvau būtina kaip toji minorinė priegaidė, cinamono karstelėjimas saldžioje manų košėj, ūmai supykusi ir iš savo nedovanotinai siauro, aštriausiu pleištu pavirtusio kampo, įsistebeiliju riteriui be šarvų į akis.

       – Aistra – kristalinis jo gyvenimo pamatas, – paaiškinu išsikėtojusiai į statų kampą kraštinei, Rolandui, riteriui be šarvų, o jis markstosi ir, neįtikėtina, rausta, nenutuokdamas, kad kalbu apie K. Linėjaus aistrą botanikai.

       – O ar žinote, kad švedai teturi devynis procentus dirbamosios žemės? – vėl prie mūsų prisigretina toji moteriškė su drugelių formos segtukais.

       Jos klausimas nuaidi kaip trumputė odė kantrybei, kuri, tikiu, gali viską, na, beveik viską. Tarkim, Motiejus, dėl kurio tikrai buvau pasiryžusi išmokti gaminti, net buvau nusipirkusi samčių rinkinį ir taupiau virtuvės kombainui, kas jam trukdė šiek tiek pakentėti, nemanau, kad jam, turinčiam tokį žemą kantrybės indeksą, pavyko susirasti moterį ar merginą, kuri būtų įkeitusi visą savo ateitį į virtuvės kombaino galimybių studijas, juk slapčia jau buvau pradėjusi auklėti save vartojimo dvasia, buvau beveik įtikėjusi, kad burnoje išsimėtę skonio receptoriai gali atstoti kalbų keteras ir neperplaukiamas, neįveikiamas upes, prie kurių gera tiesiog pasėdėti.

       Imsiu štai ir nukrisiu.

       Kaip pernokęs obuolys. O gal kaip kulkų pakirstas gangsteris(-ė)? Kaip grūdų sauja ant jaunavedžių galvų... Kaip serafimas, susipynęs tarp šešių savo sparnų... Kaip vaikas, užkliuvęs už išdavikiškos atbrailos, kaip mylimasis(-oji), gavęs širdies smūgį ir jį palikusios mylimosios laišką (ne, pirma laiškas, paskui jau laisvas skrydis, apribotas žemės traukos). Svarbu yra kristi. Argi ne taip prasideda visi cukruoti, glazūruoti romanai? Svarbu sąskambis, forma. Juk visa pasauly, kai gerai pagalvoji, yra banalu. Visa tapo banalu nuo nuolatinio kartojimosi. Dievui paprasta, jis visa išbandė pirmas. Vadinasi, ir jis... Krito? Nesiliaudamas dabar apdainuoja tai žmonių lūpom.

       Manau, aš to visiškai neapskaičiavau, neišskaičiau naiviame rytiniame horoskope, neišskaičiavau iš arbatpinigių, paliktų tam pačiam sparnuose pasiklydusiam serafimui – kur juos palikau? ogi po akmeniu; prislėgiau kartu su džiovintu lazdyno lapu. Kritau. Negrakščiai, nes pernelyg ilgai svarsčiau. Juk visa reikėtų daryti spontaniškai, bet kokia jausmų aritmetika yra prasilenkimas su dorovės normomis. Prasilenkiau. Vildamasi, kad jis neatskirs...

       Krisdama jau mačiau, kad prasilenkiau su dingusiais be žinios vaikiškos nuotraukos rėmeliais, į kuriuos turėjo sutilpti romantiški atodūsiai ir iškvėpintos nosinaitės su inicialais, mėtomos kaip jausmų aptvarus trupinančios bombos. Pakaušiu kaukštelėjau į geležinį strypą, koją kažkokiu būdu sugebėjau pakišti po senos žiniuonės (raganos) su drugelių formos segtukais užpakaliu (šios kūno dalies šiuo atveju nesiryžtu pavadinti nei sėdmenimis, nei kokiu kitu neutralesniu žodžiu). Koją nikstelėjau, todėl likusį ekskursijos laiką po Stokholmą šuoliavau ant vienos kojos, tiesa, remdamasi į riterio Rolando alkūnę, todėl visos tos būgnų lazdelės, ūmai pakimbančios ore ir sustingstančios, tarytum joms negaliotų visuotinai pripažinti dėsniai, visos tos ceremonijos prie karalių rūmų, vilnones kojines iki kelių avintis Alpių piemuo, tadžikai ar kirgizai su medinių švediškų arkliukų kaimene, slaugytės, stumiančios vežimėlius su porcelianiniais senukais, šviesiomis akelėmis minioje ieškantys kadaise taip atsainiai iš lizdų išstumtų vaikų, šokčioja drauge su manimi, su mano vis labiau įsiskaudančia koja. Pėter, Pėter, ūmai viena vežimėlyje sėdinti močiutytė baltytėle krakmolyta apykaklaite ir dar baltesnių garbanėlių vainiku, gaubiančiu smulkiomis raukšlytėmis austą veidą, ima ir ištiesia rankas į mano Rolandą. „Mano“ Rolandą, šiuo metu jis man atstoja lazdą ar atspirties tašką visuotinėje gyvenimo maišalynėje. Pėter, Pėter, senolės intonaciją pasičiumpa dvi ar trys švediškai auklėtos žuvėdros, – ir jos, ir žilagalvė nieko nelaukia. Jos net nežino, kad saulė ir apsiniaukusią dieną visada danguje, kad šaukiant, visada kas nors atsilieps, jų šauksmas – ne maišto ženklas, o susitaikymo cimbolai.

       – Pėter... Pėter, – vapa žilagalvė, o jos akyse tiek graudumo ir džiaugsmo, kad tik beširdis ryžtųsi ją nuvilti.

       Rolandas, matyt, turi širdį, nes priklaupia priešais vežimėlį ant vieno kelio ir pabučiuoja senolei ranką.

       Ir viskas. Diena ištaisyta. Jis tampa jos sūnumi. Tegu, menką laiko tarpsnį tarp dviejų žuvėdrų klyktelėjimų. Tegu, kitą mirksnį senoji užmirš turėjusi sūnų. Diena ištaisyta. Ir vakare, mirkydami piene sudžiūvusias bandelių kriaukšles, abu tylėsime apie paslaptingas salas, kurių, kaip ir daug ko gyvenime, neįmanoma suskaičiuoti.

 

 

 

Delno dekonstrukcija

 

       Karalienę Osą rengė mirties dainomis. Nuo liūdesio apsunkusios rankos taisė ją puošniausiais drabužiais. Čia, gimtinėje, austa vilnelė, atsivežtinis šilkas, margintas gėlėmis ir paukščiais, kurių per gyvenimą jai neteko matyti, tik girdėjo vyrus pasakojant apie tolimus kraštus, kurie, rodytųsi, gyvuoja tik dėl jų, vikingų, gerovės. Atplaukia lengvais kaip mirtis laivais, iššoka, virsdami vilkolakiais, nes toks jau vikingų likimas, toks papratimas, puola ir skerdžia, ietimis užmėto, tuomet prikrauna į laivus grobio tiek, kiek tik anie išlaiko. Karalienės Osos laivas kitoks, ji nepavirs vilke, niekam gerklės neperkąs. Ji mirė, todėl į laivą įnešama lova. Šimtai jos gyvenimo valandų pinasi su medy raižytomis sunkiai atpažįstamomis formomis. Spėlionės čia užima ypatingą vietą, nes tik širdim gali pajusti susirinkusiųjų gėlą, išlydint į mirties valdas. Laidotuvės primena vestuves, kai nuotakai sukraunamas kraitis: vežimas su trimis šimtais šešiasdešimt penkiomis raižytomis skulptūrėlėmis, pasakojančiomis apie trolius ir taikų jų sambūvį su žmogum ar kokiu žemėpačiu, rūkuose velėjančiu laumių suaustas dienas. Gali atspėti ir save minioje, raudantį senosios karalienės. Paskui laivas bus išstumtas į jūrą ir padegtas.

       Tai labai pavojinga. Nes kas gali būti pavojingiau, nei atsidurti giedančioje minioje šalia Vigelando, žvilgsniu nurenginėjančio ir matuojančio tavo kūno proporcijas, tiksi, sako žvilgsnis, į ketvirtąjį medžių guotą, tarp karštančiųjų. Bet dar pavojingiau minioje atpažinti Saulę Leliją ar Motiejų, paliktus kitoje laiko raižinių pusėje, pavojingiausia, beje, išvysti Rolandą, vėl klūpantį ir bučiuojantį karalienės suknelės kraštą, lūpų matricoje įsispaudžia audinio raštas, akyse susitvenkia riterio, pasiryžusio numirti už savo karalienę, ašaros. Bet valdovės laivas, lengvas ir paslaptingas kaip pati mirtis, jau plaukia, jau liepsnoja laiko raižiniai ir aš matau Rolando akyse ugnies atšvaitus ir skausmo druską.

       – Aš iškeliavau, – sako žilas vyriškis padaužiškomis ugnelėmis akyse, – kad tik toliau nuo jos, kad nematyčiau.

       Tai pavojinga. Keliaudamas erdve, kryžkelėje gali pasukti ne tuo keliu ar, praleidęs laiko ekspresą, panirti gilyn į save.

       – Tai pavojinga, – kažkodėl užkalbinu Rolandą labai draugiškai, dabar esu užmiršusi ir Saulę Leliją, ir savo pakraipą. – Kaip manai, kiek toli į save nukeliavo Fritjofas Nansenas, Oto Sverdrupas, Roaldas Amundsenas?

       Jis nieko neatsako, tik ištiesia man ranką, ir po akimirkos mudu jau Fromo denyje. Trys ekspedicijos į Šiaurės ir Pietų ašigalius, ledo ypatybėms, vandens srovėms ir nuotaikų kaitai, garsynui ir nesusiklausymui, nesusikalbėjimo kilmei tirti. Ypač daug dėmesio, žinau, jie skyrė grynosios tylos paieškoms, deja, jos nerado. Tyla ne mažiau mistinė sąvoka nei meilė. Niekas jos nėra girdėjęs, bet, klauskit ko tik norit, žmonės nė neabejoja ją esant. Ne, ne, tyla dar mistiškesnė nei meilė, nors, ką aš žinau, ir vienu, ir kitu atveju tave užgriūva spengla. Bet Fromui spengla negresia. Čia tiek šnabždesių:

       – Pakviestume paslidinėti nuotraukomis, – sako Nansenas.

       Mudu su Rolandu virstame patikliais jūros vėpliais, vartomės sniege, nuoširdžiai tikėdami pirmapradžio jausmo grynumu.

       Žmogus, nebūtinai Nansenas ir tikrai ne Amundsenas, – nenoriu, kad tai būtų jie, leiskite dievų atminimui išlikti perregimai tyram, – šauna man į akį ir ši išvysta jau kitą pasiryžėlį, Turas Hejerdalas riša nendrinį Kontikį, Ra, Tigrį ir išplaukia į Ramųjį vandenyną Velykų link, kad srovės atgal parplukdytų, saulė vandenyno bangomis ridinėjas, ryklių pelekai raiko šviesą, kurios Norvegijoje vasarą šitiek daug, kad gali sandėliuoti, gali krauti ją į kauges, gali rišti į pėdus, bet geriausia uždaryti ją į paveikslus tarp rėmų, kaip Munkas, kuris šviesą pakiša po spalva, palieja ją ant besimaudančio vyro ir ši, varvant vandeniui, ima keistis ir mirgėti, išsinėrus iš mėlio, klimpsta raudonyje, vėl ta pati ochra, tas pats cinoberis, smaragdas ir žadeitas, ir aukso dulkės, pažirusios sutaupyta norvegiška saule ant Vigelando susipynusių kūnų, vyrai, vaikai, seniai, moterys, norvegiškai skaisčios, rankų, kojų kolonos pinasi į mazgą, srovės – į verpetą. Ar beišplauksim?

       – Gali panirti į save taip giliai, kaip tik nori, svarbu žinoti sroves, – sakau Rolandui, kažkodėl laikydama jį už rankos, gal bijau, kad jis mintimis, tais sausų nendrių ryšulėliais, neišplauktų pas Saulę Leliją, kurią savaip myliu, jau net nežinau, kaip seserį ar kaip priešę, šiaip ar taip, apie priešus galvojam daugiau.

       Bet apmąstymams laiko neturiu. Parkelyje, netoli Oslo karalių rūmų, ima vystytis veiksmas. Moteris, tikrai vyresnė už visas gyvas skulptūras vaizduojančius žmones, vyresnė beveik už visus gatvės muzikantus, beveik, nes tikrai sunku būtų metais pralenkti tėtuką Karlą, sukantį rylą ir merkiantį medinukui Pinokiui, kuriam buvo pažadėjęs ledų sausaininėj taurėj ir skaitinių pradžiamokslį, ir tuntą nuotykių, ir...

       – Come, – moteris pamoja man pirštu, ir aš, vaidindama labai laisvą, kompleksų atsikračiusią europietę, žengiu į besiformuojančio rato vidų.

       Visada stebiuosi, kokios paslankios yra miestų aikštės, kaip greitai jos keičia erdvinį išsidėstymą, postamentus, įkūnijančius politines nuostatas, strategiją ir taktiką, nuotaiką, vėjingumą – visa; miestų aikštėse, tikrai žinau, susitvenkia mūsų mintys ir pomintės, stumdosi, kartais susigrumia, visi žaibai, visi griaustiniai užsimezga aikštėse, nesyk stebėjau debesų tumulus, susispietusius tiesiog virš į marmurą sustingdyto kokio politinio veikėjo ar ideologinio rašytojo, tik jį pliaupdamas mazgojo lietus, tiesa, drėgmės užtekdavo ir rožių bei begonijų klomboms. Ir šįsyk susiformavo ratas. Kai mano Rolandas plačiais pečiais užstojo vienintelį likusį tarpą, tapau aktore. Negaliu pakęsti, kai rato vidury atsidūrę žmonės sutrinka, išrausta, juos išmuša prakaitas, jie ima kvailai šypsotis, nebežino, kur dėti rankas, užmiršta, kad kažkada lankė mokyklos chorą ir net šokių būrelį. Juk visi šito ir telaukia, kad tu nežinosi net, kaip žingsnį žengti. Ir aš ne kitokia. Todėl susikaupiu ir padarau ratlankį. Tai nėra lengva, aš ne akrobatė, bet privalau sutrikdyti energijos tėkmę ratu, mano valioje visa pakeisti, tiesiog privalau iškrėsti kokią kvailystę.

       Moteris paduoda man skarą.

       Nežinau, ko ji iš manęs nori.

       Nesuprantu, ką sako.

       Skara atrodo prabangi, bet kiek padėvėta, vienas kampas apspuręs.

       Gal moteris rodys fokusus? Dabar ji rėkaloja kažką prikimus. Bet pagrindinis veikėjas ne ji. Aš. Privalau atlikti variacijas kvailumo tema.

       Einu prie žmonių. Tukliam serbui ar chorvatui skarele nusausinu prakaitą, ištryškusį smilkiniuos. Mergytei nuvalau ledais apvarvėjusias plaštakas. Nušveičiu močiutei batų sagteles.

       O moteris vis kalba.

       Juokiasi.

       Dainuoja.

       Tiesą sakant, nesuprantu, kas vyksta. Bet juk visada taip. Žmonės veikia netrukdomi.

       Visi paploja. Žiūrovas linkęs dėtis mandagus. Toks jo vaidmuo. Kartais jis net suvaidina mecenatą ir meta į kepurę centus.

       Didžiuojuosi savimi, todėl įninku aiškinti Rolandui savąją įsitraukimo teoriją:

       – Supranti, pasitelkę dekonstrukciją, galime lipdyti savo vidinį pasaulį ir jis neatrodys kaip duženų krūva, – visa suplakiau į viena, įrodinėjau, kad visa turi savo vietą ir visa yra vienodai svarbu, tik mes, žmonės, linkę vienus daiktus ar reiškinius išaukštinti, o į kitus visiškai nekreipiam dėmesio, kol šių kažkokiu būdu nepritrūkstam. – Kaltos mūsų juslės, kartais praregim, bet dažniausiai...

       – Išeitų, ir aš, ir šitas šaukštas, – jis dūrė į aštunto amžiaus raižinį, – vienodai svarbūs?

       – Remiantis dekonstrukcijos metodu... – numykiau, nors širdy neabejojau šaukšto pranašumu.

       Rolandas, sugavęs iškalbingą ano žvilgsnį, nusikvatojo.

       – O Saulė Lelija... Kodėl ji?

       – Nes taip sutapo. Tai atsitiktinis nušvitimas.

       – Tu akla. Bet ir aš buvau beapsigaunąs.

       Ne, save aš laikiau svarbesne net už aštunto amžiaus šaukštą.

       – Gal čia ir esama kokio nelogiškumo, – prisipažinau. – Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kiekvienas žmogus pats sau visata, ir visi daiktai bei reiškiniai, net žmonės yra nugrimzdę į jį. Taigi jis yra svarbiausias.

       Čia jis ėmė kalbėti apie tarpusavy nesusisiekiančius indus.

       – O tu, aišku, norėtum susisiekiančių, suliejančių, sumaišančių viską? – ėmiau širsti. – Labiausiai, matyt, norėtum pakeisti mane. Patobulinti savo nuožiūra.

       Ir aš jam papasakojau istoriją apie gėlę, kuri tik atrodo gležna ir atsivėrusi, bet iš tikrųjų yra didžiausia paslaptis. Viena tuščia gražuolė, pavydėdama žiedui žydėjimo pilnatvės, įmetė augalą į stiklinį indą ir jį užkimšo, manydama, kad stebės augalo agoniją ir sunykimą, tuo tarpu gėlė nė nemanė vysti, augalas netgi išleido dar vieną ūgį.

       – Viskas priklauso nuo sugebėjimo teisingai panaudoti saulės energiją. Dienomis, žinoma, augalai iš oro absorbuoja anglies dioksidą ir išskiria deguonį, užtat naktį viskas vyksta atvirkščiai. Jeigu mes gebėtume panirti giliai į save, gal sugebėtume suprasti ne tik, kas yra gėlė, nors ir tai mums mįslė, bet ir kas mes patys, – baigiau lengvu pamoksliuku.

       O jis man papasakojo apie šermenis. Apie tai, kad jo mirusi motina išsivedė paskui save visus daiktų pavidalus. Na, sakė, ji to tikrai nenorėjusi, ji net nežinojusi, bet paskui motiną išsekę visi jo žaislų šešėliai, danguje atsivėrusi kažkokia šviesos skylė, ir visi šešėliai, pamažu keisdami pavidalus, ėmė plaukti į tą skylę; iš pradžių tik šešėliai, paskui jau ir spalvos, ne, negali sakyti, kad dabar jis mato juodai baltą pasaulį, bet dėl tikslaus spalvos pavadinimo visada abejoja, žino, kad medis vasarą turi būti žalias, toks gal jam ir atrodo, bet jis nėra tuo tikras.

       Mano valtis pašauta ir liepsnoja. Jei užpils kokia nusivylimo banga, nugrimsiu į dugną ir išsaugosiu savo kultūros paribius (jei ne dantiraštį, tai bent dantis). Bet ir ten, nugrimzdus į dugną, nesaugu. Dugne visi indai tampa vieniu, visų turinys toks pats, ir visuotinė meilė – vėl neatpažinta – tampa sentimentaloku sūrymu, tekančiu iš skausmo pritemdytų akių.

       – Laikyk, – Rolandui į delną įspraudžiu beržo keružio nuoplaišą, radau ją šįryt kaip šešėlių, grįžtančių žemėn, įrodymą, kaip medžių, kurie išauga iš kiečiausios sėklos, tiesą, kaip savo pačios tiesą, išburtą iš nuskendusių prisiminimų (ak, net tie prisiminimai ne mano). – Yra žmonių, tikinčių, kad praradimai ugdo, bet...

       Nepaprašau jo atrasti mane. Šito prašyti negalima. Dar pabūsiu tuo nuskendusiu karalienės laivu, gal net pačia karaliene, vilkinčia spalvotais išskridusių paukščių šešėliais.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)