tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

Dovilė Kuzminskaitė
Dovilė Kuzminskaitė

 

 

 

 

 

       Dovilė Kuzminskaitė gimė Vilniuje 1990 m. Baigė Vilniaus Tuskulėnų vidurinę mokyklą, šiuo metu Vilniaus universitete II kurse studijuoja lietuvių filologiją ir ispanų kalbą. Eilėraščiai publikuoti Poezijos pavasario 2008 ir 2010 m. almanachuose, „Naujojoje romuvoje“, „Literatūroje ir mene“.

 

 


                     Visatas prisiminus

 

       Ten, kur saulė į debesį skyla, paties horizonto

       Riboje tirpsta dienos ir dainos, peizažo likučiai.

       Ir tokia apveidi visata nutapyta tikriausiai Rembranto

       Ramumu duoda atkirtį siautusiai nerimo liūčiai,

 

       Ir iš pat pamatų suvirpėjęs pasaulis nutyla,

       Žvaigždės kertas į langus, lyg būtų po akmenį mesta

       Tik žiojėja danguj po nuauksintą spindinčią skylę,

       Ir tokiais vakarais palieki bent truputį taikesnis,

 

       Nes kažkas viduje (gal net Jis) bus paskelbęs paliaubas,

       Laiką mirusiems laidot, žaizdoms nusiplauti ir sėti,

       Kad kitoj kovoje dar žinotum – tas kraštas, kur auga

       Tavo duona yra. Ir jame dar yra ką mylėti.

 

 

 

                     Povenclovinis

 

       Taip norėčiau sakyt, kad nesu dar ištarus to visa supurtančio žodžio,

       Kur nelyg naikintuvo kruša suvarpo kiekvieną likimą,

       Po kurio ramios buvusios sielos atrodo

       Tarsi miesto griuvėsiai po trumpo bet tvirto sprogimo,

 

       Ir tada tiktai tavo bėda, ar statyti, ar keltis

       Susirinkus dėžes su laiškais ir kita nereikšminga manta,

       Tik baugu, nes ne visad žinai, kad yra parengta toji valtis,

       Kuri perkelti gali iš niekad į visada.

 

       Bet, deja, negaliu. Ir nustoju dėl šito gailėtis,

       Nes žinau, kad už metrų ar mylių, bet kažkur dar arti yra

       Figūra, kurią kartkartėm sučaižai tuo amžinu rimbu „mylėti“,

       Bet už tai atsakysi, kai baigsis era.

 

 

 

                     Praregėjimas

 

       Iškalbėk į mane savo lūpomis rudenį šitą,

       Raidės renkasi, dingsta pasauliai ir ribos ištirpsta.

       Iškalbėk, danguje nė viena dar žvaigždė nenukrito,

       Lyg matai, kažin kas ten prie smilkinio pasuka pirštą.

 

       Nemačiau jo. Ir kažin ar greit pamatysiu.

       Keičia rudenį rudenys. Miestas apsineša dulkėmis.

       Bet jei būsiu, tai vėl į save išskaitysiu

       Tuos, kur mirė prie plunksnos ir minutę virpina plunksnomis,

 

       Įsiūbuoja tave. Kad išbūtum, išlauktum, kai klykia,

       Skrenda gervės ir suka ratus virš galvos tarsi nimbas.

       Tai, sakau, iškalbėk į mane savo puslapiais rudenį šitą.

       Jau matau. Akyse. Nesutemus dar. Regis, prašvinta.

 

 

 

                     I. N.

 

       Ir atrodo – kaip jūra, kad nieks niekada nesibaigia,

       Ir diena po dienos, kaip širdis prie širdies vis dar muša,

       Vis stumi savo amžino žvejo sukiužusį laivą,

       Ir jau nieko daugiau negirdi, tik tą mūšą.

 

       Ir jau niaukias dangus, ir jau rankos sugrumba nuo vėjo,

       Ir atrodo – grimzti, viskas tuo užsibaigia,

       Bet akimirkai, būna, staiga pragiedrėja

       Ir jauti, kad ne Dievas, bet kitas kažkas dar suspaudžia tave ir sulaiko.

 

 

 

                     Pažaidimas quo vadis tema

 

        „Quo vadis“, Viešpatie, kur tu eini,

       Ir kodėl gi manęs nepalauki?

       Ar todėl, kad iš Romos keliai jau pilni,

       O į Romą jau pilnos palaukės?

 

       Ar todėl, kad per daug jau, jau tvinksta dangus,

       Tvinksi gyslos ir tempiasi venos?

       Buvo žemė, sakei, ir lai būna žmogus

       Miręs vienas ir gimstantis vienas.

 

 

                     *

 

       Tai eikš, mirtie, pažaiskime slėpynių,

       Kai tu esi – manęs visai nėra,

       Bet kartais – naktys, dykvietės ir plynės,

       Sapnai – ryškėja tavo figūra.

 

       Tai eikš, sakau, čia niekas nesibijo,

       Nes didmiesčiai nemiršta ir nemiega.

       Tik vienąkart čia, regisi, nulijo,

       Ir vienąkart suskridę buvo sniegenos,

 

       Ir buvo, regis, vienas toks, kur ėjo,

       Kur klupo kojos, kruvinos į grindinį.

       Šviesus nelyg prikaltas Prometėjas

        „Quo vadis, domine?“ O vadis ten, kur reikia.

 

 

 

                     Žiemop

 

       Turbūt taip prieš žiemą dar tūkstantį kartų nulis,

       Taip pils pro tave tarsi būtum kiaurymė ar nulis,

       Laike prastovėjusi skylę svajonių pilis,

       Statyta laikais, kai dar retsykiais švietė mėnulis.

 

       Ir krito tada toks auksinis, toks gyvas ruduo,

       Ir rėkė miškai „pažiūrėk, pažiūrėk, kaip mes degam“,

       Kai kartais dar būdavo gera (keistai) išraudot,

       Išpurtyt po lapą į sielą sukritusį klevą.

 

       Dabar bus sniegai. Ir užšalęs, negyvas vanduo,

       Kuris neatmins, kad prieš žiemą taip kliokė ir pylės

       Ir tirpdė tavas gležnutes origami pilis,

       Kol liko tik klausimu žiojinčios amžinos skylės.

 

 

 

                     Lietaus nesulaukus

 

       Taip subilda, girdžiu, Dievas mėto žvaigždes man į langus,

       Dievas gimdo žodžius ir paskui juos man deda į burną.

       Tai kodėl gi, sakau, šitą naktį lietaus nesulaukus,

       Kuris miršta į žemę ir vis dar kažin ką sumurma,

 

       Ir palaukus dangaus, kad užkištų mums nosis ir gerkles,

       Kad pavirstum kažkuo, kuo esąs manei visą laiką,

       Kad žinotum, kad vis dar esi savo mažo gyvenimo vergas,

       Arba nori juo būti, žinai, nieks nelaiko,

 

       Nes jau laiko nėra. Nebėra tavo žvilgsnių ir kvapo.

       Ir tušti kambariai. Ir širdis ištuštėjusi muša.

       Tai gal, Dieve, jau mesk tas žvaigždes ir išveski mane iš to tako,

       Nes labai pavargau. Nes žinau, nelaimėsim to mūšio.

 

 

 

                     Pasiaiškinimas

 

       Visą naktį lietus ir lelijos,

       Visą priešaušrį zylės ir sniegenos,

       Ir tik auštant šviesa nuvilnija,

       Dieną būsimą dar nutylėdama.

 

       Visą naktį sapnai pusiaumiegiu,

       Taiklūs pjautuvo dūriai pro langą,

       Iš pasąmonės gėlės išaugančios,

       Kad užželtų tą amžiną angą,

 

       Pro kurią liejas žodžiai ir pila

       Eilėmis stiprūs lietūs prieš aušrą,

       Ir apaugi votim, ne lelijom,

       Ir rašai taip todėl, kad dar skauda.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)