Rudens filosofijos

iš ryto voratinkliai draikės rasoti
ir aš pagalvojau, jog kartais mirtis
skaidri ir prasminga, ir lengva alsuoti,
nes meilės daugiau nei verta išmintis

bet net ir tada, ir tada kiek per garsiai
čirena žiogelis, kad naktį šalnos
ir krintantis lapas pasveikina, tarsi
esi jo likimo bičiulis, dienos

saulėkaitoj vėjas pašiurpina odą,
apėjęs daržus, pasiklydęs į sodą,
išgryninęs spalvą, išmėtęs dažus

ką tarsi, Adoni, vėlavęs į Aidą?
– raudoni šermukšniai manęs nepaleido,
ruduo buvo ilgas ir baisiai gražus

2005. X. 14

Įkopęs į kalvelę
seniokiškai atsidūsėjau

ir tuomet pasirodė,
kad, Viešpatie,
jei esu

o esu priartėjęs prie tavo
prieglaudos, šito beprotnamio
Dieve

ženklą siunti man – aiškų,
suprantamą pasikartojimą,
įkvėpimo –

tarsi jaunystėje – angelą,
įspėjantį nebesiartinti
gūsį

kaip filmoj – už kadro
autoriaus balsą, dialogą
įraudusių boružėlių

šviesoj, pro retėjančią lają
tviskesį aukso
renetų

šilumą paskutinę
belzebubinėms pragaro musėms
atokaitoj

krintančio lapo
stebuklą, ilgai krintančio lapo
stebuklą

mane – senstančiam kūne
burną bedantę pražiojusį
vaiką

2005. X. 11

 

Vis daugiau atrabotkės

ir iš tikro kadaise buvau,
kaip ir daugelis mūsų, kentauras,
menamas

motociklas ir menamas
motociklininkas viename, gan lengvai
užsivesdavau

gazuodavau apsiputojęs,
raudavau staigiai iš vietos, tikriausiai
laimingas

tikriausiai keistai turėjau atrodyt
lakstydamas kaip pasiutęs
kalvomis Sapieginės

burzgiantis, atsilikęs nuo bendraamžių,
su savimi
lenktyniaujantis, vienas

maloningasis Viešpats pasakė:
bet juk ir dabar iš tikrųjų niekas
nepasikeitę

ta pati kibirkštis ir tos pačios
trys tave persmelkę gunos,
stūmokliai, tas pats

neišmanymas mechanizmų

2005. X. 13

Plungės centrinės

tanki ir graži buvo
vasara, debesys
vertikalūs, klausimus

mąslios filosofės reflektavau,
ataidėjau vis labiau
išmintį, gyvenimo

prasmę, senatvę artėjančią
mirtį nesisekė
formuluoti

vasarą visą – jei jau buvai,
jei gyvenai, tai vien tam,
kad išdrįstum

paprašyt atleidimo štai stoviu
centrinėse kapinėse
svetimoj žemėj

brūkšny tarp mirties ir gimimo
datų nežinia ko
šypsausi

nežinia ko prie tavo saulėto
kapo, bičiuli, šypsausi
ir nejaučiu nieko

nieko, vien gumulą
gerklėje, tartum žemėmis
būčiau paspringęs

gumulu tuo, iš kurio –
juk žinai – kartais
išsprogsta poezija

2005. X. 11

Paskutinis seansas

1

laterna magica, šešėliai miestą pusto,
ištraukia žvilgsnis šviesą iš langų
į laiką prarastą, į nebūtį, į proustą

įvirtęs ego, lėta, nerangu
išplaukus formoms, kontūrams išblukus
manęs per daug ir per mažai erdvės

palieka projektuotojo trintukas
gyvenime – kol šis susidėvės,
turiu ištart, ištardamas patirti

ligas, nykimą, netektį, jėgų
byrėjimą mirtin ir tą – prieš mirtį –
ilgiausią žiemą iš žiemų ilgų

2

o atspindžiai, siaubingos Dievo burnos,
sakykim, mickas jaggeris arba
savo vaikus maumojantis saturnas –

kultūrų putos, seilės, pagarba
šlaituos žibučių, kur zuikučiais saulės
pasaulis tveriamas naujakuriams

varnėnams iš tuščios makaulės
delyrinio herojaus, to, kuriam
žiaumojančio vaikus saturno iltys

tik specefektas sapno ekrane,
kol dar galiu mylėti mus ir viltis,
kad mes taip pat pamilsime mane

3

neįmantrus ramaus rugpjūčio stilius –
žiogų čirpimas, mėnesio delčia
dar nesutemus – sąskambiai, iš čia

minčių bangelės, lengvos ir negilios,
ir tas švelnumas, tas dizainas, bože
šio vakaro, ištirpsiančio kartu

su atspindžiais – o laikinumas grožio
ir grožis laikinumo – aš ir tu
darželyje viliūtės holivudo

žydroji rože, kaip ilgai kaleis
į vasarą, užpildytą vertikaliais
debesimis, iškrypusiais kaip mudu

4

į gintarinę sutemą įklimpęs
jaučiaus kaip priešistorinis vabzdys,
o parkas, susikaupęs ir palinkęs,

mane stebėjo, tvenkinio vyzdys
vos susitraukė, vieną ilgą mirksnį
tvirtai žinojau, jog kažkas baisaus

turėtų atsitikt, klausiaus, kaip tvinksi
tyla visatoj, iš kurios klausaus
savęs paklausto: – nori pamatyti

būties didžiausią slėpinį, mane?
ir kai suglumęs ataidėjau: – ne, –
pakilo vėtra ir prapliupo lyti

5

lyg pats išrasčiau vėją, jėzų kristų,
juodgalvį kirą, sukantį ratu
ir patį ratą, kuriame kartu

su mano siela rimstančia nušvistų
rudens diena ir apsiniaukęs protas,
ir vandenys, ir moterys, ir šis

eilėraštis, ne mano sugalvotas,
tik užrašytas, suteptas – ašis
gyvenimo, kuris nepasibaigęs

mažoj šaly prie didelio vandens
buvau laimingas, krito pirmos snaigės
spalvotoj dokumentikoj rudens

Palanga, 2005 m. spalio 17