tekstai.lt

Genovaitė Bončkutė. Apsakymas

Genovaitė Bončkutė
Genovaitė Bončkutė
 

 

 

 

 

 

 

 

Jei tėvų miestą nušluotų nuo žemės paviršiaus

 

 

I

 

       Šiąnakt sapnavau, kad su tėvais esame svečių kambaryje. Mėlynos mamos akys didelės didelės. Ji priartėja prie manęs ir nori, kad aš šypsočiausi. Tėvas šventiniais baltiniais šiltas ir smagus, man jis toks labai patinka. Švenčiame mano trisdešimtmetį. Tėvas keliais žodžiais mane pasveikina, aš labai laiminga, po to sako: o dar mes tau paruošėme tokią ceremoniją, bet atidėsime ją, kol atvažiuos jauniausias brolis, nes ir jo gimtadienis jau nebe už kalnų. Kaip? Kodėl jo laukti? Jo gimtadienis paprastas, o mano gi jubiliejus? Aš aikteliu kaip nuplikyta, bet iš mano burnos neišsprūsta joks garsas. Atsibundu jausdamasi baisiai apgauta.

       Kai kas nors manęs klausia, kokia buvo mano vaikystė, man tarsi užgniaužia kvapą ir aš negaliu nieko pasakyti, kaip tam sapne. Nenutiko nieko bloga, bet užgniaužia ir pradeda pykinti. O nuvykus į tėvų namus mane ištinka stabas – imu nebejausti skonio, šalčio ar karščio, nebesuvokiu savo minčių, bandau įsižnybti, bet neskauda. Mama laksto aplink, nesustodama šneka, klausia, ar nešalta, siūlo tai vieną patiekalą, tai kitą, tėvas irgi nori viskuo pasidalyti, o aš jaučiuosi tik žmogaus lukštas, iš kurio, atvykus į tėvų miestą, pasitraukia siela. Bandau atsigulti į karštą vonią, pojūčių dalis grįžta, bet dingsta vėl. Jei atsitiktų stebuklas – tėvų miestą nušluotų nuo žemės paviršiaus, o gyventojus perkeltų į kitą planetą, aš tikriausiai nesielvartaučiau, bet vaikystė vis dar prilipusi prie manęs ir tėvai tebėra tėvai.

       O juk savo tėvus aš linkusi rodyti kaip pavyzdį! Mano tėvas, nors jam jau septyniasdešimt, kuo sveikiausias ir dirba, gabus ir įvertintas, perpranta kompiuterius, turi puikų humoro jausmą ir subtilų skonį. Mama yra tikra namų žindinio saugotoja – iš virtuvės sklinda gardžiausi kvapai ir visi namai jos nuglostyti. Mano tėvai nesipyksta, jie negali nustoti kalbėjęsi ir net dabar eina susikabinę už rankų, tarsi šimtą metų nesimatę. Jie mumis labai rūpinosi, įpratino dirbti, perdavė tradicijas, tai ne fasadas, o tiesa. Bet pykinimas nepraeina.

       Teks prikelti detales, patirti jas iš naujo. Štai vaikų kambario langas, prie kurio priplojusi nosį trejų metų viena užrakinta bute kabau virš miesto. Po juo lyg upė ūžia gatvė, toliau – miesto panorama, o užmiesty ant kalno riogso didinga gamykla. Namuose yra ir daugiau kambarių, bet jie užrakinti, „nes turi būti tvarka“, kaip nuolat kartoja tėvas. Kad būtų tvarka, į duris įdėjo keturias spynas, prie tualetinio popieriaus pritaisė liniuotę, pagal kurią galima atsiplėšti tik nedidelę popieriaus skiautelę, o atėjus svečiams, man ir broliui negalima išeiti iš vaikų kambario. Tėvų darbovietė – karinė gamykla – mano antrieji namai. Įėjimas į teritoriją buvo griežtai saugomas, bet toks mažas vaikas niekam nerūpėjo ir tėvai vis įsigudrindavo mane nusivesti į darbą. Nors šalia gamyklos dėl nuodų, o gal dėl radiacijos nudžiūvo nemažas miško plotas ir dėl nežinomų ligų gan dažnai mirdavo tai vienas, tai kitas darbuotojas, gamyklos cechai man atrodė baugiai gražūs. Kas sako, kad vaikui rūpi gamta, tikrai klysta. Vieninteliai vaikystės augalai – baisi mamos kaktusų kolekcija. Kartą tėvai mane nuvežė į mišką – aš iškėliau koją iš mašinos ir tuoj pat įkėliau atgal. Daugiau nebevežė.

       Gamykla man buvo gėris, nes ji buvo anapus namų, kuriuose mirdavau, durų. Pas draugus manęs neišleisdavo, niekas neskyrė man dėmesio – tėvai visą laiką dirbdavo. Net miegojau kitame didelio buto gale ir naktimis man būdavo baisu. Namuose buvo ne tik užraktai ir kaktusai, dar buvo raganų ir velnių kolekcija, kurios paniškai bijojo mažasis brolis, įvairūs tėvo išradimai, mamos mezginiai ir siuviniai – kone viskas padaryta pačių tėvų. Atrodė, jei atsiras koks nors svetimas daiktas, jį būtina perdaryti ir nukenksminti. Net vykdami į svečius, jie veždavosi savo maistą ir patalus. Nuo išorės buvo saugomasi itin rimtai. Mama rengėsi beformiais ir bespalviais drabužiais, tarsi bijotų būti pastebėta. Į kiemą manęs neleisdavo, darželin – taip pat. Tiesa, vieną kartą ten bandė nuvesti, bet išsigandusi nematytų dalykų aš klykiau tol, kol mane grąžino namo.

       Baigusi geriausią meno mokyklą – dailės akademiją, mama taip ir nepradėjo dirbti. Joks darbas jos jautriai natūrai netiko ir ji bemat vėl atsidurdavo namuose, kur meniškai pasiūdavo tik vieną kitą keistąjį drabužį. Namuose ji nuolat blaškydavosi, viskas, ko imdavosi, bemat ją nuvargindavo ir suerzindavo. O dar ji turėjo būti namie, nes mes nuolat sirgdavom. Kiek atsimenu, mane nuolat kankino klaikūs galvos skausmai ir pykinimo priepuoliai, kurių priežasties niekas negalėjo rasti. Net brolis, mamos sūnus iš pirmos santuokos, kuris dėl nesutarimų su nauju tėvu buvo ištremtas į internatą, pargrįžęs namo kelioms dienoms tuoj susirgdavo. Todėl mama turėjo puikų užsiėmimą – nuolat mus gydyti. Man dar ir dabar akyse stovi ilgos poliklinikos eilės, įeinam pas gydytoją ir mama aiškina: „Mums skauda čia ir čia.“ Aš su siaubu klausausi, nes ji nurodo neteisingai, bet taip ir nepraveriu burnos. Vaikystėje maniau, kad pagrindinis vaiko darbas – tai sirgti ir gydytis. Gerti šlykščius vaistus, kentėti klizmas, į verdantį vandenį merkti kojas ir patirti daugelį kitų kankinimų. Ir kai dabar mama paskambinusi tūkstantąjį kartą paklausia, „kaip tavo sveikata?“, aš įsivaizduoju, kaip ji tykoja, kol susirgsiu, o tada vėl įkalins ir gydys.

       Aš bijojau visų ir visko – cypdavau pamačiusi daktarą, nuo svetimų žmonių slėpdavausi po stalu, bijojau lipti laiptais. bijodavau po kambarį skraidančių sapno atplaišų, o dažniausiai sapnuodavau raganą, kuri nenumaldomai artėja, kad ir kiek aš bėgčiau. Bijojau žiaurių svetimų žmonių, nuo kurių tėvas gelbėjosi spynomis, bijojau susirgti, bijojau vis klaikesnių gydymo procedūrų. Bijojau vienatvės, priplojusi nosį, pro langą stengdavausi įžiūrėti grįžtančius tėvus, ir vis piešdavau, piešdavau ligonines ir laidotuves. Nutikdavo daugybė siaubingų dalykų – kažkodėl viena po kitos puldavo ligos, užmigdavau ir pridarydavau į lovą, pasimesdavo ir sulūždavo daiktai. Vieną kartą, kai palindau po lova, į spyruokles įsipynė mano ilgi plaukai, aš pusę dienos rėkiau, kol grįžusi mama rado mane leisgyvę. Gelbėdamasi nuo baimės radau išeitį – nuo vienatvės pabėgti į knygas. Mane traukė baisios pasakos, o paskui susipainiodavo tikri įvykiai ir knygų gyvenimas.

       Bijodavau kartu su mama. Jos mėgstama pasaka, kurią ji man skaitydavo prieš miegą, apie mergaitę, norėjusią pavyti voveraites. Mergaitė lipo didelio medžio šakom vis aukščiau ir aukščiau, kol nukrito ir užsimušė. Aš ir mama buvome susiliejusios ir kvėpavome kaip vienas organizmas, tikriau, aš prisegta prie jos organizmo ir visada jaučiau mamos jausmus, o jokio „aš“ neatsimenu. Apie mamą žinojau viską: kaip smarkiai reikia stengtis, kad ji dar baisiau neišstorėtų, kaip blogai, kad nėra jos dydžio drabužių, žinojau visas smulkmenas apie jos vaikystę ir išprotėjusią močiutę, o ji apie mane nežinojo nieko. Nedrįsdavau jai pasakoti, nes dėl kiekvienos smulkmenos ji išgyvendavo, pyko, gailėjo savęs, nustodavo miegoti ir susirgdavo. Atsimenu: man gal penkeri metai, ji guli kitame kambaryje ir aš gaunu pylos, kad ji serga, o aš neateinu jos paguosti. Atrodydavo, kad mes paslaptingai pasikeitėme vietomis, dabar aš esu jos mama, bet nepakankamai ja rūpinuosi. Jos pyktis eidavo kiaurai mane, aš jaučiau, kad esu bloga ir padariau kažką nepataisomo.

       Prisimenu save nuo tada, kai dėl apendicito mane pirmą kartą nuo jos atplėšė ir vieną paguldė į ligoninę. Pirmas gyvenimo prisiminimas – jau beveik sveika sėdžiu palatoje, tėvas atsineša pomidorų, lašinių, svogūnų ir lėtai juos pjausto vokišku peiliuku. Pjausto ramiai, kruopščiai, pomidorai su lašiniais atrodo be galo skanūs. Paskui einame pasivaikščioti stačiais upės šlaitais. „Eisime žvėrių takais“, – sako jis. Jis eina priekyje, aš iš paskos, šlaitai tamsūs ir statūs, man nebaisu, o labai įdomu, mes drąsūs ir stiprūs einame ten, kur dar niekas nėjo.

       Tėvą labai mylėjau. Kartais jis būdavo ypač smagus. Jaunystėje jis įkopė į visus kalnus ir perplaukė visas upes, o mano akyse viską išgalvodavo ir patobulindavo: baldus, maistą, drabužius… Pavyzdžiui, kartą jis nusprendė, kad megztinių plauti nereikia, geriau juos nešioti iš pradžių viena, paskui kita puse, kol mama iš gėdos juos persiuvo paslėpdama visas siūles. Man ir dabar patinka jo džiaugsmas, o kai jis nuliūsta man išvažiuojant, baisiai susigraudinu, tarsi būčiau ką nors užmušusi.

       Kai ateidavo svečių, prisiplojusi prie fotelio rydavau kiekvieną jo žodį. Mūsų mieste taip įdomiai niekas nekalbėdavo. Dažniausiai jis pasakojo apie mokslo taikymą praktikoje ir žymius žmones, o labiausiai jį, griežtą mokslo žmogų, traukė menininkai – aktoriai ir režisieriai, tokie kaip Miltinis. Gal dėl to aš ilgai ir nuoširdžiai tikėjau, kad yra dvi veiklos, dėl kurių verta pasiaukoti, – tyrinėti gamtą ir kurti meną, o tokios profesijos kaip prekyba man atrodė niekingos. Išliko nuotrauka: kalno viršuje panašus į tautų vadą tėvas išdidžiai žvelgia į tolius, o aš sutrikusi stoviu šalia. Atrodė, kad tėvas viską žino apie pasaulio sandarą. Kai į jį kreipdavosi koks nors žmogus, aš kuo tiksliausiai numanydavau, kas tėvui nepatiks, tikėjau, kad egzistuoja teisingas pasaulis ir labai stebėdavausi, kad kiti to kol kas nežino ir nesilaiko taisyklių. Tėvas lupdavo brolį, o aš buvau geras vaikas, kaip paaiškėjo, laikinai.

       Kai sulaukiau penkerių metų, su tėvu ypač susidraugavome, trankėmės dviračiu, čiuoždavom slidėm ir pačiūžom, svajojom apie tolimas keliones, smagiai pasityčiodami iš brolio ir mamos, juk tėvas jau tada buvo didelis viršininkas, o mama taip ir nepradėjusi dirbti. Mama ėmė manęs nemėgti ir net dabar, pamačiusi mus kalbant dviese, iš karto bando įsiterpti. Nelemta situacija mamai išsisprendė, kai paslaptingai gimė jauniausias broliukas. Tėvas vėl ėmė šokinėti apie mamą, o ji gavo naują žaisliuką, kurį galėjo gydyti.

 

II

 

       Kai gimė jaunylis, tėvai mane pamiršo. Antras bandymas eiti darželin pavyko – aš patikau vienai auklėtojai. Taip prasidėjo naujas gyvenimas. Vaikai dar atrodė įtartini, sapnuodavau, kad jie mane skriaudžia, viena mergaitė net įstūmė į statybos duobę ir krintant lūžo ranka, bet suaugusieji jau buvo geri. Aš atsistodavau vidury šaligatvio ir sveikindavausi su visais suaugusiais iš eilės, mama mane gėdino, tempė už rankos namo, bet aš ir vėl atsidurdavau ant šaligatvio. Paskui ėmiau lankyti šalia gyvenančias močiutes ir jų šunis – atidarydavau vartelius, prisistatydavau ir man atrodė, kad jos turi manimi džiaugtis. Kai pradėjau eiti į mokyklą, mokytojos mane irgi mylėjo. Įsitikinau, kad nepažįstami žmonės iš tikro yra geri.

       Pradėjau tolimesnes keliones po daugiaaukščių kvartalą, stovintį šalia senamiesčio, kuriame gyvenau. Apžiūrėdavau naujus namus, balkonus, laiptines, pievas, vaikų darželius, buvo galima visur pralįsti ir užlipti. Štai vasaros diena: atsikeliu, papusryčiauju ir žinau, kad eisiu į lauką. Žalias mūsų vaiduokliško namo kiemas matosi pro langą. Išeinu, laukiu vaikų. Jie iš kažkur atsiranda, sprendžiam, ką veiksim. Juos visada sunku prikalbinti, aš siūlau žaisti tą ir aną, bet dažniau tenka taikytis prie jų. Žaisdavome su kamuoliu, šokinėjome per gumą, mušinėjome badmintoną. Vaikų žaidimui visada trūkdavo, be to, jie galėjo ir nepriimti žaisti. turėti kompanioną buvo laimė. Taip pat labai svarbu laimėti, nes pralaimėjęs tapdavo nevykėliu.

       Daug smagesnis gyvenimas virė ligoninėse ir sanatorijose, į kurias mane periodiškai ištremdavo. Milžiniški miškai, išvykos prie upės, draugiškos auklėtojos, apsčiai vaikų ir gyvenimo. daug spalvų, garsų, kvapų. Maudymasis tolygus laimei, rogutės, žvaigždėtas dangus, pasaulis atrodė užburiantis. Štai laukiu autobuso apsitūlojusi sunkiais kailiniais, sniego kvapas, puskilometris iki miesto centro atrodo labai ilgas. Vasara, su tėvais einame į batų parduotuvę, aš basa, draugiškos pardavėjos sako: „Na šitam žmogui jau tikrai reikia batų.“ Aš ir dabar galiu taip viską matyti, tik tada galvoje klajojo daug mažiau minčių, ir kai šalia nebūdavo vaikų, labai nuobodžiaudavau. Atsimenu baltą saulę ir tuščią senamiestį, su kuriuo kažkaip įsigudrindavau susilieti kaip ir su kitkuo tame keistame mieste. Gyvenimas anuomet buvo bejėgiškas, liūdnas, bet labai ryškus. Kai neturi iš ko rinktis, su kuo tik žmogus nesusilieji!

       Antrokę mane išsiuntė į sanatoriją pietuose. Nemokėjau užsienio kalbos, todėl nesupratau, ką sakė vaikai, nei už ką barė auklėtojos. Kas dieną viena ilgai bastydavausi po pajūrį, laipiojau į palmes, pražiopsodavau pietus, valgiau alyvų žiedus, kurie turėjo po penkis žiedlapius, rinkau kriaukles. ilgėjausi tėvų ir rašiau jiems daug laiškų, galvojau jų mintimis, raportuodavau, ką valgiau ir kaip apsirengiau. Po mėnesio, auklėtojoms skundžiantis mano nedrausmingumu, tėvas atvažiavo manęs pasiimti. Tarsi dabar matau, kaip su tėvu grįžtu namo, išlipame iš tėvo volgos, mama apsirengusi languotais marškiniais stovi prie laiptinės. Aš bėgu jos link, ji mane apsikabina ir staiga aš pajuntu, kad nenoriu būti liečiama tos svetimos moters.

       Pamažu iš žioplo vaiko ėmiau virsti savarankišku padaru ir tėvams darėsi vis sunkiau mane įstatyti į teisingas vėžes. Tėvas ypač mėgo viską kontroliuoti, bet jei yra priespauda, atsiras ir pasipriešinimas. Kol buvome maži, melavome mažai. Brolis labai nemėgo kiaušinių, nuo jų net vėmė. Bet kadangi reikėjo valgyti, kas paduota, kiaušinius brolis ėmė slėpti. Vieną dieną namai pradviso – brolis buvo prikišęs kiaušinių už spintos, jie ten supuvo ir užsiveisė kirminų. Tada tėvas dar nebuvo gudrus. Kartą tingėjau spręsti matematikos uždavinius, po matematikos knyga pasidėjau pasakų knygą ir pamažu ją skaičiau. Staiga prieina tėvas ir sako: „Aš žinau, kodėl tau nepavyksta išspręsti!“ Aš galvoju: baigta, pamatė. O jis kaip didysis oratorius pareiškia: „Todėl, kad nemąstai!“

       Vagių ir policininkų žaidimas žiaurėjo. Tėvas sugalvojo sekimo sistemą: užrakindavo ne tik kambarius, bet ir spinteles, stebėdavo, ar, naršydami po jo daiktus, ką nors pajudinom iš vietos. Kadangi buvome įkalinti namuose ir turėjome daug laiko, tarp jo įrankių susiradome kitus raktus ir viską atsirakindavom. Vėliau raktų ryšulį pritaikėme ir mokyklai. Radome tėvo nuogų moterų nuotraukų rinkinį, brolis su pusbroliu mėgdavo jį žiūrinėti ir klausinėti, į kurią nuogą moterį panaši nusirengusi mama. Atsidarydavom ir ragaudavom tėvo gėrimų kolekciją, o paskui vietoj nugerto gėrimo pripildavom vandens. Iškilmingai per šventę atsukęs retą butelį tėvas paragaudavo ir sakydavo: „Ot, nugaravo!“ Mama mus šiltai aptūlodavo, bet, išėję pro du-ris, šalikus ir megztinius užkišdavom už elektros skydelio, o grįždami juos kaip niekur nieko vėl užsimesdavom. Nuo tėvų įsigudrindavau paslėpti net kosulį – kosėdavau į pagalvę, arba bėgdavau kosėti į rūsį.

       Vienas kitą palaikydami, mes tapome gudrūs kaip velniai ir net į galvą neateidavo tėvams pasakyti, kaip iš tikrųjų buvo. Brolis taip įprato kurti istorijas, kad meluodavo net kalbėdamas su manimi. Aš vienu metu rašiau du dienoraščius: sau ir tėvams. Bet melas ne visada gelbėdavo. Vos brolis grįždavo iš internato, tuoj gaudavo lupti, todėl nuolat bėgdavo iš namų. Kelis kartus bėgdamas nuo pylos, jis pats nusipirko autobuso bilietą ir išvažiavo pas tikrąjį tėvą. Pastarasis stojo ginti, o mama per daug nesipriešino, kad brolis išvyktų visiems laikams.

 

III

 

       Vieną rudenį vaikystės rūpesčiai ir džiaugsmai baigėsi. Nuėjau į mokyklą ir supratau, kad mergaitės pasikeitė. Joms užaugo krūtinė, man dar ne. Gal dėl to jos ėmė labai puikuotis, draugauti grupelėmis, apkalbinėti vienos kitas. Štai klasiokė, gyvenanti mano name, apsiavusi basutes aukštais kulnais šaligatviu išdidžiai eina mokyklon. Ji manęs nelaukia, aš neturiu nei tokių basučių, nei tokios krūtinės. Basutės, pėdkelnės, kedai, plaukų segtukai išlindo iš nebūties ir tapo labai svarbūs. Tėvai neskubėjo ko nors nupirkti ir kad ir ką apsirengčiau, atrodė, kad viskas kabo ant manęs kaip ant svetimkūnio, o klasiokės kaip nulietos. Tada galvojau, kad labiau norėčiau turėti didelę krūtinę, o ne mokytis gerais pažymiais.

       Pasikeitė ir mokytojai. Klasiokai erzino mokytojus, mokytojai baudė klasę. Dvi aršiausios mergos, atėjusios iš vaikų namų, bet ką išvesdavo iš pusiausvyros, bernai neatsilikdavo. Kiti tylėdavo. Klasės auklėtoja kovėsi su mumis ypač nuožmiai. kerštaudama klasei ji persodino mokinius ir aš atsidūriau su viena merga. Ji pareikalavo duoti nusirašyti namų darbus, o aš jau pratusi prie spaudimo, net nepagalvojau paklusti. Aš jau tada žinojau, koks teisingas yra gyvenimas! Bet toks žinojimas man brangiai kainavo. Ji man paskelbė karą. Gąsdindavo, kad po pamokų mane muš. Ėmiau visų bijoti. Berniukai tapo bjaurūs, įžūlesni pagaudavo ir norėdavo pačiupinėti krūtinę. Kas nors galėdavo pavymui apspjauti, pakišti koją. Užsimerkusi ir susitraukusi eidavau per mokyklą kaip per minų lauką ir svajojau užaugusi tapti mokytoja, kurios visi bijotų. Mokytis sekėsi vis blogiau, prisirinkau šešetų ir labai bijojau gauti neigiamą įvertinimą. Įsivaizdavau, kaip mokytojos ir klasiokės sakys: „nusimoookė.“ Pertraukos buvo tikras siaubas ir aš jaučiausi blogiausiu žmogum, sakydavau sau: nieko, bus dar blogiau.

       Po pamokų vilkdavausi namo, namai atrodė tamsūs, nuobodūs, ieškodavau ko nors skanaus, norėdama nors taip save paguosti. Niekuo nesidomėjau, inertiškai lankiau bibliotekininkų būrelį, viena važinėdavau dviračiu. Draugės kalbėdavosi apie drabužius, nagų lakavimą ir aš kažkaip patikėdavau, kad tai tikrai labai svarbu. Norėdama kuo nors prieš jas sublizgėti, priprašiau tėvus, kad leistų mokytis groti gitara, muzikos mokytoja griežta ir nuolat mane kritikavo, groti buvo sunku, bet tie užsiėmimai buvo mielesni, negu nesėkmingi bandymai bendrauti, ir laikas kažkaip praeidavo.

       Radau keistų malonumų. Kartą per fizinio pamoką lipant virve pajutau labai saldų jausmą, beveik palaimą. Kadangi buvo neaišku, kas tai, kai kada nueidavau į mokyklos kiemą, lipdavau metaliniu strypu ir tas jausmas vėl atsirasdavo. Aš norėjau meilės, labai. Įsimylėjau savo dailės mokytoją. Vaikščiodavau apie jos namus, tikėdamasi lange pamatyti jos veidą ir gražius juodus plaukus. Labai norėjau prikibti prie kokio jautraus ir stipraus žmogaus, pavirsti vaiku ir skųstis skųstis, verkti verkti. Mylėjau ją labai stipriai, tą jutau net fiziškai, bet to niekas taip ir nesužinojo.

       Vieną dieną tėvai paskelbė, kad nuo šiol aš turėsiu tik kelias valandas laisvalaikio, o kitą laiką teks dirbti. Kai ėmiausi pareigų, kasdien gaudavau pylos, kad ką nors darau ne taip. Dirbti reikėdavo daug: tvarkyti kambarius, lyginti drabužius, skusti bulves, prižiūrėti jaunylį. Laisvalaikis tapo labai brangus. Negalėjau sėdėti ant sofos ir skaityti knygos – tuoj gaudavai darbo. Aš bandydavau gelbėti laisvalaikio trupinėlius, o jaunylis prie manęs lindo rytą ir vakarą. Į kiemą tėvai išleisdavo tik su jaunyliu, nusivesdavau jį pas drauges, bet jis cypdavo, klykdavo ir visos mano draugystės pamažu baigėsi. Kartais iš įsiūčio duodavau jam niuksą ir jis mane apskųsdavo. Jaunylis tapo mažuoju tėvų angeliuku, kuriuo tebėra ir dabar. Tėvas šaukdavo: „Ir už ką tu jo taip nekenti! Erke tu!“ Ar aš jo nekenčiau? Ne, aš nekenčiau tik trukdymo, bet buvau per daug nelaiminga ir jo paties tiesiog nemačiau.

       Vaikų kambarys su langu į gražiąją panoramą buvo atimtas ir atiduotas jaunyliui, glaudžiausi nejaukiame kambarėlyje, kuris neturėjo net durų, ir niekur negalėjau pasislėpti nuo nepatenkintų balsų. Svečių kambaryje buvo iškilminga ramybė, bet be reikalo ten eiti negalima. Padarydavau tėvų primestus darbus, pamokas, pagrodavau. Mokyklos linoleumas, šaligatviai, rūškani tėvų buto langai. Visada žiūrėdavau sau po kojomis ir jokių spalvų ne-mačiau. Smūgiai už kiekvieną klaidą, amžinos pastangos, atrodė, kad einu gatve ir visi mato, kokia aš bloga. Baimė viską sustingdė ir numarino, rodės, kad manyje nėra nieko gero, nesimatė jokios išeities. Atsisėdusi ant stogo krašto galvodavau: na ir kokia ta gyvenimo prasmė? Gal geriau ir negyventi?

       Tėvai įsigijo sodybą, kuri buvo vienas didelis vargas. Važiuodavome į sodybą ir tėvai visą laiką kažką keikdavo. Mama nuolat – sunki, pervargusi ir dėl ko nors pikta. Kai įsiusdavo, ji mėgdavo šaukti: „Varijote tu varijote!“ Kodėl ji pykdavo? Kažkoks saldumas perpildydavo jos vidų. Ji rypuodavo: „Kokie geri mano vaikai!“ Bet netrukus kažkas persiversdavo ir paaiškėdavo, kad aš ir vėl apvyliau jos saldžią meilę, apgavau, esu blogas žmogus, visiška egoistė, o juk ji viską dėl manęs paaukojo. Įsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi, jei senatvėje ji persikeltų pas mane. Tikriausiai ji tykotų, kol aš išeisiu iš kambario, kaip taikydamasi prisisiurbti. Reikėtų klausyti jos nepabaigiamų samprotavimų, kokia ji gera ir kokie kiti nedėkingi.

       Bet nors mama nuolat zirzdavo ir pykdavo, mes jos nebijodavome. Tėvas buvo kitoks, jis tylėdavo, tylėdavo, o paskui netikėtai trenkdavo į nugarą kėde. Jis galėdavo sprogti dėl menkiausio krustelėjimo. kartą užsisvajojus įėjau pro duris ir nepasisveikinau. Tėvas kad šoks: „Tu nori mane pažeminti!“ Jis dažnai mane tąsydavo po butą už plaukų.

       Kartą sumaniau gaminti žvakes, bet užsidegė vaškas. Norėdama jį užgesinti, įpyliau vandens. Nuo ugnies stulpo virtuvės lubos akimirksniu tapo juodos. Šveičiant lubas šepečiu kartu nusivalė ir baltos kalkės, liko tik pilkas blokas. Grįžęs iš darbo tėvas pradėjo burbėti, kad niekas neiššluoja virtuvės, staiga – žvilgt aukštyn ir kad puls su šepečiu mane vytis per kambarius! Tuomet išnešiau sveiką kailį – spėjau pabėgti ir užsirakinti tualete. Vikrus, liesas it pantis, piktom žaliom akim jis skuosdavo kambariais pasirengęs sunaikint bet ką. Nors fiziškai aš būčiau galėjusi pasipriešinti, bet tokiu nuožmumu kaip jis niekada nepasižymėjau. „Pogromai“ nutikdavo retokai, bet namus kaustė baimė ir prie tėvo be reikalo nesiartindavome per keletą metrų. Mama pasakojo, kad jį patį lupo senelis, ligoninės vedėjas, sadistiškas chirurgas, o senelę ir savo geriausią draugą, šaudydamas revolveriu, vertė jam dainuoti, kol galiausiai su vokiečiais pabėgo į Ameriką.

       Štai gimtadienio nuotrauka: keturi sustingę veidai – tėvo veidas rūstus, mamos piktas, mano akys kaip visada ašarotos, jaunylis be išraiškos. Fone – raganos ir velniai. Sklandė gandas, kad karinėje gamykloje yra trys baisiausi žmonės, kurių vienas yra Šliumcbergas, mano tėvas. Bet jeigu kuris žmogus nebijo Šliumcbergienės, vadinasi, jis nieko nebijo. Nors kartais tėvas mėgdavo pašiepti ir mamą, šiaip su ja bartis nedrįso – ji nustodavo su juo kalbėtis ir pabrukęs uodegą po kelių dienų jis eidavo atsiprašyti. Kadangi mama visą laiką dėl ko nors kankinosi, galiausiai tėvas sprogdavo ir dėl visko kalta likdavau aš. Mama stodavo į tėvo pusę ir sakydavo, kad nereikėjo jo nervuoti. Jie visada vienas kitą palaikė.

       Paskutinėje klasėje susipažinau su daug už mane vyresniu vyriškiu, kuris ėmė rūpintis manimi kaip dukra. Ši draugystė mane atgaivino ir aš vėl pradėjau sveikintis su žmonėmis ir pareidavau namo vis vėliau ir vėliau. Įsimintinas pavasario vakaras. Grįžtu namo vėlai, bet tėvai jau žino, iš kur. Mama dusliu balsu sušunka: „Kaip tu galėjai!“, tėvas šuoliais atlekia iš kito kambario šaukdamas: „Pasakyk savo draugui, kad policijai jau pranešta apie nepilnamečių tvirkinimą!“, aš šoku ant palangės, langas atidarytas, įtemptai žiūriu į penkiais aukštais žemiau plytintį pilką asfaltą, sekundė labai ilga. Atsisuku į kambarį, tėvai sustingę, už akies užkliūna teatro plakatas iš sostinės. Iki laisvės liko tik keli mėnesiai.

 

       Viskas buvo taip seniai, kad nesveika ir atsiminti, bet su tėvų miestu mane vis dar sieja storas kaip dešimties virkštelių kančios ryšys. Keletas psichoterapeutų klausė manęs apie tai, bet aš vaikystę išbarsčiau ir nieko aiškaus negalėjau papasakoti.

       Sudie, vaikyste, nuostabu, kad tu nebegrįši! Užverčiu albumus, einu toliau, dar kartą žvilgteliu į tuos žmones, kurie šitaip stengėsi mane užauginti... ir staiga mane apima kaltės jausmas ir idiotiškas gailestis.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)