tekstai.lt

Rasa Rasimaitė. Eilėraščiai

Rasa Rasimaitė
Rasa Rasimaitė

 

 

 

 

 

 

       Rasa Rasimaitė gimė 1990 m. Prienų rajone. Baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Nuo 2009 m. Vilniaus universitete studijuoja vokiečių filologiją. Vilniaus universiteto studentų kūrybos konkurse „Filologijos ruduo 2010“ poezijos sekcijoje laimėjo III vietą.

 

 

 

                     Paskenduoliai

 

       lis ilgai ir ilgai – tavo siela maža valtele

       vieną dieną išplauks jūra virtusia dykra.

       ir lyg paukščių pulkai ant vandens tūps naktis, o tada, –

       o tada imsi skęsti, nujausdamas – tikra

       buvo irklai, įrėžę pūsles delnuose tarsi rievės;

       tai ne akmenys matės, o mėnuo, įbridęs

       plovės burną, akis ir rankas tavo dievas

       ir žydėjo vanduo nuo mažų cefeidžių*.

       tik dabar jau vėlu prisiminti, nes viskas,

       ką matai – kaip kažkas tavo kojom,

       drabužius išsidžiaustęs ant spindinčio disko,

       tau pamojęs išeina į kitą rytojų.

 

              * Pulsuojančių žvaigždžių rūšis.

 

 

 

 

                     Pilnatys

 

       aš ateisiu į tavo namus kai beliks tik išeiti

       iš pradžios koordinačių ašies nubrėžtos per pusiaują

       languose jau seniai plakas vėliavos blaškomos vėjo

       ir atkėlę vartus įsileidžia vilkų išbadėjusią gaują

 

       gena liepsnos į naktį tolyn į ašigalių laužomus tyrus

       palieku tarsi varo mane vienmarškinę į lietų

       ir kur beldžiuos ant durų – kreida neduok dieve

       sanitarai iš ryto surasią čia mano skeletą

 

       tamsoje tik staugimas ir sklendžiamos pokšteli velkės

       aš sukiužusia valtim plaukiu nežinau kur bet yris po yrio

       aš surasiu namus kur kreida ir kur tu ir kur durys

       išdraskytos nagais paskutinio išlikusio vyro

 

 

                     *

 

       neskaičiuoki atstumų taip šalta

       pasilikt už šlagbaumo kol rieda vagonai

       net miegi atsimerkęs ir nėr kas prikeltų

       kai įjungia žvaigždes kai užgęsta raudona

       kai palipęs ant kalno pusaklis račius

       lyg lemputę pakeičia mėnulį perjungia fazę

       ir už mostą už mirksnį už ačiū

       padėkoja pats sau ir dar numeta grąžą

       negražu taip skaičiuoti ir retas

       pats skaičiuoja pasako kad antras tai antras

       tik per garvežio dūmus stočių nesimato

       ir negelbsti net šviesos viens kito nerandam

 

 

 

                     Naktiniai miesto ištylėjimai

 

       Kol dar negyvenau, iš mano miesto išsikraustė Dievas, –

       Taip ėmė ir išėjo: langai jam iš paskos atsigręžė į gatvę.

       Ir vis labiau viena į kitą atsiremti linko sienos,

       O mes liepsnodavom lyg vyne išmirkytos dagtys:

 

       Mes išsirengdavom iki savęs, į šalį mesdavome kaukes;

       Ir mūsų akys buvo tokios kaip ir sielos – basos!

       Tada net naktimis laukiniai šunys – troleibusai braukės,

       Nerasdami sau vietos, pričiupti it muitinėj be paso.

 

       Tąryt pakartas raudonasis ant žibinto supdavosi mėnuo;

       Kai Viešpats nusispjovė ir paliko šitą velnio miestą.

       Tik mes jame – asfalto čiabuviai, pagonys ar indėnai –

       Seniai bedieviai, be namų, bet iki skausmo dviese.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)