tekstai.lt

Harold Pinter. Aliaska

Harold Pinter. Nuotrauka iš http://en.wikipedia.org/wiki/Harold_Pinter
Harold Pinter. Nuotrauka iš http://en.wikipedia.org/wiki/Harold_Pinter
       Parašyti „Aliaską“ mane įkvėpė medicinos daktaro Oliverio Sackso knyga „Pabudimai“ („Awakenings“), kurią pirmąsyk 1973 m. išleido leidykla „Gerald Duckworth and Company“.

       1916–1917 m. žiemą Europoje, o vėliau ir visame pasaulyje, ėmė plisti keista epideminė liga, pasireiškianti įvairiomis sutrikimų formomis: manijomis, kliedesiais, transu, koma, mieguistumu, nemiga, nerimu bei parkinsonizmo požymiais. Galiausiai ligą ištirti ir paaiškinti pavyko iškiliajam neurofiziologui Constantinui von Economo, kuris pavadino ją encephalitis lethargica, arba mieglige.

       Per dešimt metų miegligės aukomis tapo beveik penki milijonai žmonių, daugiau nei trečdalis jų mirė. kai kuriems pavyko išsikapstyti be rimtesnių pasekmių, tačiau daugumai teko susitaikyti su progresuojančia liga. Sunkiausi ligoniai vis labiau grimzdo į savotišką „miego“ būseną – jie suvokė aplinką, bet buvo nejudrūs ir bežadžiai, nustoję vilties ir valios, pasmerkti prieglaudoms bei gydymo įstaigoms.

       Po penkiasdešimties metų, kai buvo sukurtas vaistas L-DOPA, tie žmonės vėl buvo prikelti gyventi.

                                                                                                      Autorius

 

 

 

       Britų dramaturgo Haroldo Pinterio (1930–2008) talento pripažinimą liudija gausūs tarptautiniai apdovanojimai ir premijos (žymiausia – Nobelio literatūros premija (2005), o jo įtaigą ir savitumą iliustruoja ir tai, kad anglų kalboje atsirado būdvardis pinteresque (jį fiksuoja, pvz., „Merriam-Websterio“ žodynas), kuriuo nusakoma grėsmės, netikrumo ir maskuojamos įtampos atmosfera, kuri šio autoriaus pjesėse kuriama iš pažiūros banaliais, tačiau dviprasmiškai skambančiais pasakymais bei garsiosiomis pauzėmis.

       Pjesė „Aliaska“ („Kind of Alaska“) pirmąkart paskelbta 1982 m. Tais pačiais metais rampos šviesą ji išvydo Londono Nacionaliniame teatre kaip pjesių triptiko „Kitos vietos“ („Other Places“) dalis. H. Pinterio pjesių rinkinį šiais metais rengiasi išleisti leidykla „Kitos knygos“.

                                                                                                       Vertėjas

 

 

 

 

       DEBORA

       HORNBIS

       PAULINA

 

Moteris baltam patale. Maždaug keturiasdešimt penkerių. Sėdi atsirėmusi į pagalvių krūvelę ir žiūri į vieną tašką.

Stalas ir du krėslai. Langas.

Šešiasdešimt kelerių vyras tamsiu kostiumu sėdi prie stalo.

Moters akys sujuda. Ji lėtai apsižvalgo.

Jos žvilgsnis nesustoja ties vyru.

Šis stebi ją.

Moteris žiūri tiesiai, nejudėdama.

Ima šnabždėti

 

       DEBORA. Kažkas vyksta.

 

Tyla

 

       HORNBIS. Ar pažįsti mane?

 

Tyla

 

       Ar atpažįsti mane?

 

Tyla

 

       Tu girdi mane?

 

Ji nepažvelgia į jį

 

       DEBORA. Tu kalbi?

       HORNBIS. Taip.

 

Pauzė

 

       Ar žinai, kas aš toks?

 

Pauzė

 

       Kas aš?

       DEBORA. Niekas negirdi, ką aš sakau. Niekas manęs neklauso.

 

Pauzė

 

       HORNBIS. Ar žinai, kas aš toks?

 

Pauzė

 

       Kas aš?

       DEBORA. Tu – niekas.

 

Pauzė

 

       Kas ten? Toli toli. Lyja. Aš sušlapsiu.

 

Pauzė

 

       Aš negaliu užmigti. Tas šuo vis sukinėjasi aplinkui. Man rodos, jis sapnuoja. Žadina mane, pats gerai nepabudęs. Bet jis vis tiek geriausias mano šuo. Aš kalbu prancūziškai.

 

Pauzė

 

       HORNBIS. Noriu, kad paklausytum manęs.

 

Pauzė

 

       Tu miegojai labai ilgai. Dabar pabudai. Mes čia tave prižiūrime.

 

Pauzė

 

       Tu miegojai labai ilgai. Dabar tu vyresnė, nors to ir nežinai. Tu jauna, bet vyresnė.

 

Pauzė

 

       DEBORA. Kažkas vyksta.

       HORNBIS. Tu miegojai. Dabar pabudai. Tu girdi mane? Ar supranti, ką aš sakau?

 

Ji pirmą kartą pažvelgia į jį

 

       DEBORA. Miegojau?

 

Pauzė

 

       Nepamenu, kad būčiau miegojus.

 

Pauzė

 

       Žmonės žiūrėjo į mane. Lietė. Aš kalbėjau, bet kažin ar jie girdėjo, ką aš sakiau.

 

Pauzė

 

       Kaip aš šneku? Aš moku prancūziškai, – žinau. Ar aš kalbu prancūziškai?

 

Pauzė

 

       Šiandien dar nemačiau tėčio. Jis – tikras pokštininkas. Pajuokauja, padūksta su manim. Pažaidžiam balionais.

 

Pauzė

 

       Kur jisai?

 

Pauzė

 

       Ne už kalnų, atrodo, mano gimtadienis.

 

Pauzė

 

       Ne, ne, ne. Aš miegu kaip ir visi kiti. Nei daugiau, nei mažiau. Ir kodėl turėtų būti kitaip? Jei anksti ryte neatsikeliu, mama mane pažadina. Reikalai nelaukia.

 

Pauzė

 

       Jei aš miegojau, kodėl mamytė manęs nepažadino?

 

       HORNBIS. Aš tave pažadinau.

       DEBORA. Bet aš tavęs nepažįstu.

 

Pauzė

 

       Kur visi? Kur mano šuo? Kur mano seserys? Vakar vakare Estelė apsivilko mano suknelę. Bet aš jai leidau.

 

Pauzė

 

       Man šalta.

       HORNBIS. Kiek tau metų?

       DEBORA. Dvylika. Ne. Šešiolika. Septyneri.

 

Pauzė

 

       Nežinau. Ne, žinau. Man keturiolika. Man penkiolika. Aš žavi penkiolikmetė.

 

Pauzė

 

       Tau nederėjo mane temptis čionai. Mama klausinės, kur aš buvau.

 

Pauzė

 

       Tau nederėjo manęs šitaip liesti. Aš nesakysiu mamai. Aš nebūčiau tavęs šitaip lietusi.

 

Pauzė

 

       Ak, Džekai.

 

Pauzė

 

       Laikas kilti iš patalo. Tie šunys taip nerimsta. Tikiuosi, tėtis juos šeria. Ar Estelė tekės už to vaikėzo iš Taunlio gatvės? Už to rudžio? Paulina sako, kad jis kieto kiaušo. Kvailas per visą pilvą. Aš kur kas nuodugniau apsvarsčiau visą šį reikalą ir nusprendžiau, kad Estelei nereikėtų už jo tekėti. Pasakyk jai, kad netekėtų už to rudžio. Tavęs ji paklausys.

 

Pauzė

 

       Tėti?

       HORNBIS. Estelė neištekėjo už jo.

       DEBORA. Neištekėjo?

 

Pauzė

 

       Tai būtų didelė klaida. Ji susigriautų gyvenimą.

       HORNBIS. Estelė neištekėjo už jo.

 

Tyla

 

       DEBORA. Šį kambarį aš jau esu mačiusi. Kas čia per vieta? Čia ne miegamasis. Mano miegamojo sienos melsvų alyvų spalvos. Patalai purūs, dailučiai. Mamytė pabučiuoja mane.

 

Pauzė

 

       Čia ne mano miegamasis.

       HORNBIS. Šiame kambaryje tu išgulėjai labai ilgai. Tu miegojai. Dabar pabudai.

       DEBORA. Tau nederėjo temptis manęs čionai. Ką tu sau galvoji? Ar aš prašiau tavęs atsivesti mane čionai? Ar rijau tave akimis? Ar liepsnojau aistra tau? Ar leidau žvilgčioti po sijonu? Ar blizginau dantimis? Ar elgiausi begėdiškai? Galbūt aš pamiršau.

       HORNBIS. Aš tavęs čia nesivedžiau. Tavo mama ir tėvas tave čionai atvežė.

       DEBORA. Mano tėvas? Mama?

 

Pauzė

 

       Gal jie tau atvežė mane kaip auką? Gal jie mane tau paaukojo?

 

Pauzė

 

       Ne, ne. Tu mane pavogei. Naktį.

 

Pauzė

 

       Pasinaudojai manimi?

       HORNBIS. Aš čia prižiūriu tave.

       DEBORA. Visi taip sako.

 

Pauzė

 

       Pasinaudojai manimi. Privertei tave liesti. Išrengei mane. Aš verkiau... bet... bet verkiau iš aistros. Tu – šėtonas. Mano aistra buvo mano aistra. Iš paskutiniųjų ją saugojau. Tu ją pasiglemžei. Kartą atvėręs, jau neuždarysi. Jau niekados neužversi. Neuždaryta – visados atverta. Amžiams. Koks siaubas. Tu sužlugdei mane.

 

Pauzė

 

       Skamba vaikiškai. Taip... nedera.

 

Pauzė

 

       Kiek man metų?

 

Pauzė

 

       Aštuoniolika?

       HORNBIS. Ne.

       DEBORA. Na, tada aš neturiu supratimo, kiek man metų. Gal tu žinai?

       HORNBIS. Tiksliai negaliu pasakyti.

       DEBORA. Kodėl?

 

Pauzė

 

       Mano seserys pasakytų. Mes labai artimos. Mylime viena kitą. Mus vadina trimis varpeliais.

 

Pauzė

 

       Kodėl čia taip tylu? Taip viskas sustingę? Aš smėlio maiše. Jūra. Ar aš tikrai jas girdžiu? Kažkur tolumoj. Žuvėdros. Šimtas metų, kaip nė vienos negirdėjau. Koks klyksmas, Dieve. Kur Paulina? Ta šelmė. Vis turiu ją tramdyti, kad per daug nešmaikštautų. Prisišmaikštausi, sakau, vieną sykį. Tuo savo aštriu liežuviu kada pati įsipjausi. Jau tokia tu kandi, kad, pamatysi, vieną dieną nusikąsi liežuvį ir aš užmarinuosiu jį stiklainyje, ir tu jau niekados nieka-dos, niekados daugiau nebešmaikštausi.

 

Pauzė

 

       Iš tikrųjų tai ji visai nieko. Tik per daug plaka liežuviu. O štai Estelė – užsimąsčius kaip kūdra. Ji moka žaviai susidėti koją ant kojos. Gei-du-lin-gai.

 

Pauzė

 

       Čia viešbutis. Viešbutis ant jūros kranto. Hastingse? Torkvėjuje? Visas šis reikalas tamsesnis, nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Tokia išvada peršasi. Tu kažką slepi. Paulina vis tauškia, kad aš, girdi, anksčiau ar vėliau pakliūsiu į baltųjų vergių tinklą.

 

Pauzė

 

       Taip. Aš baltoj palapinėj. Praskleidusi uždangalą, įkelsiu koją į Sacharos dykumą.

       HORNBIS. Tu miegojai.

       DEBORA. Ei, tu vis kartoji tą patį! Ir kas gi čia blogo? Kodėl aš negaliu kokį kartą ilgiau pamiegoti? Man trūksta miego. Organizmas jo reikalauja. Tai visai natūralu. Gal aš ir persimiegojau, bet tikrai ne tyčia. Būtų mano valia, jau seniai būčiau pakilusi iš lovos. Man labai patinka ryto metas. Kodėl man priekaištauji? Aš paklusau savo kūno reikalavimams, štai ir viskas.

       HORNBIS. Žinau. Aš tau nepriekaišauju.

       DEBORA. Na, tai kiek laiko aš miegojau?

 

Pauzė

 

       HORNBIS. Tu miegojai dvidešimt devynerius metus.

 

Tyla

 

       DEBORA. Nori pasakyti, aš mirusi?

       HORNBIS. Ne.

       DEBORA. Aš nesijaučiu mirusi.

       HORNBIS. Tu ir nesi.

       DEBORA. Bet tu nori pasakyti, aš buvau mirusi?

       HORNBIS. Jei būtum mirusi, dabar nebūtum atgijusi.

       DEBORA. Tu įsitikinęs?

       HORNBIS. Niekas neprisikelia iš numirusiųjų.

       DEBORA. Ne, aš taip nemanau.

 

Pauzė

 

       Tai ką aš veikiau, jei nebuvau mirusi?

       HORNBIS. Mes nežinome... ką tu veikei.

       DEBORA. Mes?

 

Pauzė

 

       Kur mano mama? Kur tėtis? Estelė? Paulina?

       HORNBIS. Paulina yra čia. Ji laukia, kada galės pamatyti tave.

       DEBORA. Tokiu metu ji turi sėdėti namie, – jau vėlu. Kiek kartų sakiau tai gražuolei, kad jai būtina išsimiegoti. Man, beje, irgi. Bet, žinoma, aš – vyresnė sesuo, todėl ji manęs neklauso. O Estelė neklauso, nes ji – mano vyresnioji sesuo. Toks tas šeimyninis gyvenimas. O Džekas? Kur Džekas? Kur mano vaikinas? Džekas – mano vaikinas. Jis mane myli. Myli mane. Mačiau, kaip vieną kartą verkė. Iš meilės. Daugiau jo nevirkdysiu. Ką tu jam padarei? Ką? Ką? Ką?

       HORNBIS. Nusiramink. Nesiaudrink.

       DEBORA. Nesiaudrinti?

       HORNBIS. Nėra kur skubėti.

       DEBORA. Kaip suprast?

       HORNBIS. Nurimk.

       DEBORA. Aš ir esu rami.

 

Pauzė

 

       Viskas aišku: aš padariau kokį nors nusikaltimą ir dabar sėdžiu kalėjime. Aš pasirengusi susitaikyti su tokia baigtim. Bet kuo aš nusikaltau? Aš neįsivaizduoju, kokį nusikaltimą galėjau padaryti. Na, ką aš tokio padariau, kad nusipelniau... tokios siaubingos bausmės?

       HORNBIS. Čia ne kalėjimas. Tu niekuo nenusikaltai.

       DEBORA. Bet ką aš padariau? Ką aš veikiau? Kur aš buvau?

       HORNBIS. Visai neprisimeni, kur buvai? Ničnieko neprisimeni, kas... tau nutiko?

       DEBORA. Nieko man nenutiko. Niekur aš nebuvau.

 

Tyla

 

       HORNBIS. Manau, turėtume...

       DEBORA. Aš visai nenoriu susitikti su Paulina. Žmonės nenori seserų akyse matyti. Jos – tiktai sese-rys. Kandžios sesutės. Tik ir tegirdžiu iš jų: tau – kukū, tau – kukū! Dantis pakabinusios. Sugraužia viską, kas po ranka pakliūva. Auksinį šokoladą. Sušlamščia su visais popieriais. Suryja bet kokį šūdo gabalą, užtikusios bufete. Kažkam gi reikia jį iššluoti. Tuos ekskrementus. Užsigulėjusius amžinybę. Suvyniotus į auksą. Niekaip negaliu su tuo susitaikyt. Seserys – šėtono išperos. Broliai – dar blogesni. Vieną dieną meldžiau, kad daugiau jų niekuomet nebeišvysčiau, niekuomet daugiau. Tas nuolatinis triaukšėjimas, visi tie juokeliai.

 

Pauzė

 

       HORNBIS. Nežinojau, kad turi brolių.

       DEBORA. Ką?

 

Pauzė

 

       HORNBIS. Nurimk. Pailsėk. Rytoj... bus nauja diena.

       DEBORA. Ne, ne, ne. Ne!

 

Nusišypso

 

       Tai aišku. Aišku, kad rytoj – nauja diena. Labai noriu užduoti tau vieną klausimą.

       HORNBIS. Nepavargai?

       DEBORA. Ar aš? Anaiptol. Aš kaip niekad žvali. Tau taip neatrodo?

       HORNBIS. Koks tas klausimas?

       DEBORA. Kaip tu mane pažadinai?

 

Pauzė

 

       O gal tu manęs nežadinai? Gal aš tiesiog pati pabudau? Be tavo pagalbos? O gal su burtų lazdele mane prikėlei?

       HORNBIS. Prikėliau tave, suleidęs adatą.

       DEBORA. Kokia miela adatytė. O, kaip man tai patinka! O aš graži?

       HORNBIS. Žinoma.

       DEBORA. O tu – mano žavusis princas. Ar ne?

 

Pauzė

 

       Kalbėk su manim!

 

Pauzė

 

       Šiknius. Visi vyrai tokie.

 

Pauzė

 

       Man atrodo, aš tave myliu.

       HORNBIS. Ne, nemyli.

       DEBORA. Na, aš nelabai turiu iš ko rinktis, ką? Daugiau čia nematau nė vieno vyro. Ką gi tu padarei visiems kitiems? Pažįstu tokį vaikinuką – Piterį. Mes žaidžiame su jo traukinukais, žaidžiame... kaubojus ir indėnus... Aš – tikra pajodžarga. Patiesiu jį ant menčių kaip didelė. Bet tai buvo...

 

Pauzė

 

       Bet dabar man po kojų visas pasaulis. Visas gyvenimas prieš akis. Visas mano gyvenimas.

 

Pauzė

 

       Viskas – gana jau! Suieškok man Džeką. Pasakysiu jam „taip“. Prisigimdysim vaikų. Čirškinsiu obuolius. Aš tam pasiruošusi. Nėra prasmės dar kažko laukti. Tvirtu žingsniu į priekį. Mano mamos šūkis. Mamytė, sakyčiau, kiek per daug sau leidžia, jei neateina su manimi šnektelt, pasakyti labanakt, neapkamšo, nepaniūniuoja lopšinės, neperspėja, kad per daug neįsismaginčiau su vaikinais. Tėtį aš myliu, bet jis šiek tiek išsiblaškęs. Jam kiti dalykai rūpi. Taip Paulina tauškia. Ji sako, kad tėtis Fulheme turi moterį. Tai kalė! Kalbu apie Pauliną. Ir jai viso labo... trylika metų. Vis kalu ir kalu jai, kad aš nenusiteikusi taikstytis su jos absurdiškomis, tendencingomis, eklektiškomis, perdėtomis, neskoningomis insinuacijomis ir prasimanymais. Kalu jai tai į galvą kiekvieną mielą dieną.

 

Pauzė

 

       Tėtis mielas, mamytė irgi. Rytais drauge pusryčiaujame virtuvėje. Kas čia dedasi?

 

Pauzė

 

       HORNBIS. Vieną dieną tu staiga sustojai.

       DEBORA. Sustojau?

       HORNBIS. Taip.

 

Pauzė

 

       Tu užmigai ir niekas negalėjo tavęs pažadinti. Ir nors aš vartoju žodį „miegas“, tai nebuvo miegas tikrąja to žodžio prasme.

       DEBORA. Ei, apsispręsk vienąsyk!

 

Pauzė

 

       Nori pasakyt, tau atrodė, kad aš miegu, nors iš tikrųjų aš nemiegojau?

       HORNBIS. Tu nei miegojai, nei nemiegojai.

       DEBORA. Svajojau?

       HORNBIS. O tu svajojai?

       DEBORA. Ar svajojau? Nežinau.

 

Pauzė

 

       Negaliu sakyt, kad būčiau baisiai sužavėta. Tuoj užduosiu tau keletą klausimų. Vienas būtų toks: kaip aš atrodžiau, kai miegojau ar nemiegojau, ar ką aš ten veikiau? Lažinuos, neatsakysi.

       HORNBIS. Tu visiškai nejudėjai. Buvai sustingusi. Didžiąją laiko dalį.

       DEBORA. Parodyk.

 

Pauzė

 

       Parodyk man, kaip aš atrodžiau.

 

       Jis demonstruoja: sustingsta ir nejuda.

       Ji atidžiai stebi.

       Pradeda juoktis, staiga liaujasi

 

       Didžiąją laiko dalį? O kaip likusį laiką?

       HORNBIS. Dukart per savaitę vesdavom tave pasivaikščioti. Neleidome ilsėtis tavo kojoms.

 

Pauzė

 

       Kartais, visai nelauktai, tu pati pradėdavai žengti labai sparčiai, išties labai sparčiai, spazmiškai, labai trumpai ir lygiai taip pat staiga, kaip pradėjusi, sustodavai.

 

Pauzė

 

       DEBORA. Ar matei kada... ašaras... mano akyse?

       HORNBIS. Ne.

       DEBORA. O kai juokiausi... juokeisi su manim?

       HORNBIS. Tu nė karto nesijuokei.

       DEBORA. Žinoma, juokiausi. Aš linksmabūdė.

 

Pauzė

 

       Gerai. Dabar aš kelsiuos.

 

       Jis žengteli link jos

 

       Ne! Nė iš vietos! Nebūk juokingas!

 

       Ji palengva iškelia iš lovos kojas, stojasi, krenta. Jis žengteli link jos

 

       Nebandyk! Ne, ne, ne! Neliesk manęs.

 

Ji labai lėtai atsistoja. Jis, stebėdamas ją, atsitraukia.

Ji pastovi nejudėdama, paskui sulėtintai žengteli link jo

 

       Pašokim.

 

Ji šoka, viena pati, sulėtėjusiais judesiais

 

       Aš šoku.

 

Ji šoka toliau

 

       Aš repetavau, žinok. Šokau labai ankštose erdvėse. Nusidaužydavau kojų pirštus ir susitrankydavau galvą. Kaip Alisa. Galiu čia prisėst? Prisėsiu.

 

Debora atsisėda prie stalo. Hornbis taip pat.

Ji apčiupinėja krėslo ranktūrius,

liečia ir apžiūrinėja stalą

 

       Man patinka stalai, o tau? Šitas gana dailus. Gal kokio sausvynio?

       HORNBIS. Kol kas dar ne. Netrukus suruošime tau vakarėlį.

       DEBORA. Vakarėlį? Man? Smagumėlis. Kalnai saldumynų ir svaigalų upeliai?

       HORNBIS. Būtent.

       DEBORA. Smagumėlis.

 

Pauzė

 

       Mm, smagu čia prie šito staliuko. Kas naujo? Naujas karas, tikiuosi, neprasidėjo?

       HORNBIS. Ne, neprasidėjo.

       DEBORA. Puiku. Senojo taip pat neatnaujino?

       HORNBIS. Ne.

       DEBORA. Puiku.

 

Pauzė

 

       HORNBIS. Šokai ankštose erdvėse?

       DEBORA. Aha. Besitraukiančiose erdvėse. Alinančiose erdvėse. Užduotis ne iš lengvųjų. Be galo sunku. Lyg šokant tau kas visą laiką mintų ant kojos, būtent – visą laiką, toj pačioj vietoj, plumpt plumpt sunkiu batu ant kojos, ne patys idealiausi šokiai, toli gražu ne. Bet kartais ta erdvė prasiplėsdavo ir atlėgdavo, kartais ji prasiverdavo, ir aš pati palengvėdavau, o tokia besvorė gali šokti iki aušros, ir aš šokdavau iki aušros, naktis po nakties, naktis po nakties... iki tol... atrodo... kol...

 

Ji pastebi kambaryje stovinčią Pauliną.

Įsistebeilija į ją.

Paulinai keturiasdešimt keleri

 

       PAULINA. Debora.

 

Debora nenuleidžia nuo jos akių

 

       Debora. Aš – Paulina.

 

Paulina pažvelgia į Hornbį.

Ji žiūri į mane.

Vėl kreipiasi į Deborą

 

       Tu žiūri į mane. Debora... tu nežiūrėjai į mane... taip ilgai.

 

Pauzė

 

       Aš tavo sesuo. Atpažįsti mane?

 

Debora prunkšteli ir nusisuka.

Hornbis atsistoja ir prieina prie Paulinos

 

       HORNBIS. Aš tavęs nekviečiau.

 

Paulina žiūri į jį

 

       Na, gerai. Pakalbėk su ja.

       PAULINA. Ką man sakyti?

       HORNBIS. Kalbėk, ir tiek.

       PAULINA. Ar tai, ką sakysiu, nesvarbu?

       HORNBIS. Ne.

       PAULINA. Aš negaliu jai pakenkti?

       HORNBIS. Ne.

       PAULINA. Meluoti, ar sakyti tiesą?

       HORNBIS. Ir viena, ir kita.

 

Pauzė

 

       PAULINA. Tu drebi.

       HORNBIS. Aš?

       PAULINA. Tavo ranka.

       HORNBIS. Argi?

 

Jis pasižiūri į savo plaštaką

 

       Dreba? Tikrai.

 

Paulina nueina prie Deboros, prisėda prie stalo

 

       PAULINA. Debe. Aš jau kalbėjau su namiškiais. Kaip jie visi apsidžiaugė. Aš kalbėjausi su jais visais, su visais iš eilės. Supranti, jie dabar toli. Jie ilsisi: plaukia laivu aplink pasaulį. Jie nusipelnė tokios kelionės. Jiems teko tiek išgyventi. Ir tėtis ne itin sveikuoja, nors šiaip tai jis dar tvirtas kaip mūras, ir mama... Tai pasakiška kelionė. Jie perplaukė visą Indijos vandenyną. Ir Bosforo įlanką. Neįtikėtina, ar ne? Estelei irgi... reikėjo atitrūkti. Pasakiška kelionė. Nuoširdžiai sakau, viso gyvenimo kelionė. Jie buvo stabtelėję Bankoke. Tenai aš juos ir pagavau. Kalbėjausi su visais, su visais iš eilės. Jie visi tau siunčia širdingiausius linkėjimus. Ypač mamytė.

 

Pauzė

 

       Kalbėjau su jais radiotelefonu. Tarpžemyniniu ryšiu. Jie buvo kapitono kajutėje. Visi taip susijaudino.

 

Pauzė

 

       Sakyk, tu... prisimeni mane?

 

Debora atsistoja ir lėtai nueina prie lovos. Labai iš lėto įlipa į ją.

Atsirėmusi į pagalves, užmerkia akis.

Atsimerkusi pažiūri į Pauliną, pamoja prieiti. Paulina prisiartina prie lovos

 

       DEBORA. Leisk man įsižiūrėti į tavo akis.

 

Ji įsisiurbia į Paulinos akis

 

       Tai tu, sakai, mano sesuo?

       PAULINA. Taip, sesuo.

       DEBORA. Hm, tu pasikeitei. Neatpažįstamai. Tu smarkiai... susenai. Kas tau nutiko?

 

Pasisuka į Hornbį

 

       Kas jai nutiko? Koks nors sukrėtimas? Žinau, kad šokas gali susendinti žmogų per naktį. Kažkur esu girdėjusi.

 

Ji atsisuka į Pauliną

 

       Ar ir tau taip nutiko? Tai dėl ūmaus sukrėtimo tu susenai per naktį?

       PAULINA. Ne, tai tu...

 

Paulina pažvelgia į Hornbį. Šis abejingai sutinka jos žvilgsnį.

Paulina vėl atsisuka į Deborą

 

       Tu stovėjai su gėlių vaza rankose. Norėjai padėti gėles ant stalo. Bet nepadėjai. Tu stovėjai nejudėdama, su vaza rankoje, lyg būtum... sustingusi. Aš buvau su tavimi, tam pačiam kambary. Aš pažvelgiau tau į akis.

 

Pauzė

 

        „Debe!“ – šūktelėjau.

 

Pauzė

 

       Bet tu ir toliau stovėjai... visa... sustingusi. Aš paliečiau tave. „Debe?“ – sakau. Tu buvai atsimerkusi. Žiūrėjai nematančiom akim. Paskui staiga tavo akys sujudėjo ir tu pa-matei mane, nusišypsojai ir pastatei vazą ant stalo.

 

Pauzė

 

       O baigę pietauti mes visi plepėjome ir kvatojome, tėtis pokštavo ir juokino mus, ir tu pasakei, kad gerai jo nematai pro gėles vidury stalo, kur buvai jas padėjusi, ir tu atsistojai, paėmei vazą ir nunešei ją prie to žemo – riešutmedžio – stalelio prie lango, o mama kvatojo, ir net Estelė juokėsi, ir staiga mes visi sužiurome į tave – tu buvai sustingusi. Tu stovėjai su vaza prie stalelio, jau dėjai ją, tavo ranka buvo ištiesta, bet pati tu buvai sustingus.

 

Pauzė

 

       Mes prisiartinome prie tavęs. Kalbinome tave. Mamytė lietė tave. Kalbino.

 

Pauzė

 

       Tuomet tėtis pabandė paimti iš tavęs tą vazą. Jis neįstengė... ištraukti jos iš tavo rankų. Jis neįstengė pajudinti tavęs iš vietos. Lyg... marmurinė.

 

Pauzė

 

       Tau buvo šešiolika.

 

Debora pasisuka į Hornbį

 

       DEBORA. Ji turbūt kokia nors teta, kurios dar nepažįstu. Kokia nors tolima giminaitė.

        (Paulinai) Gal testamentu palikote man pinigų? Hm, jie būtų ne pro šalį.

       PAULINA. Aš – Paulina.

       DEBORA. Hm. Jei tu Paulina, tai priaugai neįtikėtinai daug svorio per labai trumpą laiką. Matosi, kad nebelankai baleto pamokų. O, Dieve! Tu užsiauginai krūtis!

 

Debora įsispokso į Paulinos krūtinę ir staiga nužvelgia save

 

       PAULINA. Mes – moterys.

       DEBORA. Moterys?

       HORNBIS. Debora, tu suaugusi moteris.

       DEBORA (Paulinai). Ar Estelė tekės už to rudžio iš Taunlio gatvės?

       HORNBIS. Debora. Klausyk. Tu neklausai.

       DEBORA. Ko neklausau?

       HORNBIS. Ką pasakoja tavo sesuo.

       DEBORA (Paulinai). Tu mano sesuo?

       PAULINA. Taip. Taip.

       DEBORA. Bet iš kur tu gavai tas krūtis?

       PAULINA. Jos atsirado.

 

Debora nužvelgia save

 

       DEBORA. Aš lieknesnė. Ar ne?

       PAULINA. Taip.

       DEBORA. Taip. Lieknesnė.

 

Pauzė

 

       Aš tuoj pulsiu į jūrą ir nersiu į bangas. Kaip reikiant pasipliuškensiu.

 

Pauzė

 

       Eisim kur vakarieniaut?

 

Pauzė

 

       Kur Džekas? Nė balso – kaip visad. Ne į gera tas jo drovumas. O kandžioji Paulina kada nors pati sau įsikąs. O jau ta vėjavaikė Estelė. Tegu teka už to rudžio iš Taunlio gatvės ir surimtėja, kol dar ne vėlu.

 

Pauzė

 

       PAULINA. Aš – gyvanašlė.

       DEBORA. Ta moteris beprotė.

       HORNBIS. Ne. Ne beprotė.

 

Pauzė

 

       Ji reguliariai tave lankė... be galo ilgai. Ji dėl tavęs kentėjo. Ji niekada neišsižadėjo tavęs. Kaip ir aš.

 

Pauzė

 

       Aš tavo gydytojas jau daugelį metų. Čia – tavo sesuo. Tavo tėvas aklas. Jį globoja Estelė. Ji taip ir neištekėjo. Tavo motina mirusi.

 

Pauzė

 

       Tai aš išplėšiau iš tavo rankų tą vazą. Aš įkėliau tave į šitą lovą, tarsi lavoną. Buvo tokių, kurie norėjo tave palaidoti. Aš tam pasipriešinau. Aš prižiūrėjau, rūpinausi tavimi visą tą laiką.

 

Pauzė

 

       Įšvirkštęs vaistų, prikėliau tave. Paklausi, kodėl neprikėliau prieš dvidešimt devynerius metus. Atsakysiu. Aš neturėjau reikiamo skysčio.

 

Pauzė

 

       Supranti, tu buvai kažkur kitur, užsisklendusi savyje, abejinga aplinkai. Tai mes kentėjom.

 

Pauzė

 

       Neabejoju, kad tu tai supranti. Tu buvai išskirtinių gabumų mergina. Visa kas tai patvirtina. Tavo smegenys nepažeistos. Jos tik laikinai nustojo funkcionavusios, tavo sąmonė kuriam laikui apsigyveno... savotiškoje Aliaskoje. Bet ji nebuvo visiškai statiška, tiesa? Tu leidaisi į tolimas... absoliučiai nepažįstamas... teritorijas. Tu nestovėjai vietoje. O aš fiksavau tavo kelionės maršrutą. Ar bent jau stengiausi kaip išgalėdamas fiksuoti. Aš tavęs nepaleidau.

 

Tyla

 

       Aš tavęs nepaleidau.

 

Tyla

 

       Aš gyvenau su tavimi.

 

Pauzė

 

       Tavo seseriai Paulinai buvo dvylika, kai buvai palikta numirti. Kai Paulinai suėjo dvidešimt, vedžiau ją. Ji – gyvanašlė. Aš gyvenau su tavimi.

 

Tyla

 

       DEBORA. Aš noriu namo.

 

Pauzė

 

       Man šalta.

 

Ji suima Paulinos ranką

 

       Netrukus juk mano gimtadienis? Ar švęsime mano gimtadienį? Ar visi į jį susirinks? Ar visi suvažiuos? Visi mūsų draugai? Kiek metų man bus?

       PAULINA. Taip. Mes surengsime tau gimtadienio šventę. Visi joje dalyvaus. Visa šeimyna susirinks. Visi seni bičiuliai. Ir mes turėsime tau dovanėlių. Jos visos bus dailiai suvyniotos... į tokį gražų popierių.

       DEBORA. Kokios tos dovanėlės?

       PAULINA. Nesakysim. Šito mes tau nesakysim. Tebūnie paslaptis.

 

Pauzė

 

       Įsivaizduok, tik įsivaizduok, koks virpuliukas apims... kai jas pakuosi, kai išvyniosi, kai išėmusi pamatysi mūsų dovanėles.

       DEBORA. Ar aš galėsiu jas pasilikti?

       PAULINA. Žinoma, galėsi. Tai tavo dovanėlės. Jos skirtos tau... ir tik tau.

       DEBORA. Jos gali pradingti.

       PAULINA. Ne, ne, ne. Miegamajame apdėsime tave dovanėlėmis iš visų pusių. Pasirūpinsime, kad jų niekas neliestų. Niekas nė piršto prie jų neprikiš. Ir pabučiuosime tave, linkėdami labos nakties. O ryte, kai pabusi, tavo dovanėlės...

 

Pauzė

 

       DEBORA. Aš nenoriu jų netekti.

       PAULINA. Jos visada bus su tavimi. Visada.

 

Pauzė

 

       Ir mes tau padainuosime. Ką gi mes tau dainuosim?

       DEBORA. Ką?

       PAULINA. Dainuosime tau „Su gimimo diena“.

 

Pauzė

 

       DEBORA. Ką gi aš dabar norėjau pasakyti?

 

Ji pradeda sprigtuotis skruostą,

lyg bandydama nuo jo kažin ką nusibraukti

 

       Ką gi aš?.. Tik ne tai. O, ne. Tik ne tai.

 

Pauzė

 

       O, ne.

 

Ji vis smarkiau sprigtuojasi skruostą

 

       Taip, atrodo, mane supa. Mane supa. Mane supa sienomis. Taip.

 

Ji palenkia galvą, sprigtuojasi vis greičiau, dabar jau visą veidą

 

       Ak... na... aaaaaaaaaaa... ne... ne...

 

Kalbėdama ji vis labiau gūžiasi

 

       Išleiskit mane. Liaukitės. Išleiskit mane. Liaukitės. Nespauskite manęs sienomis. Neleiskite ant manęs. Kaip ankšta, kaip ankšta. Pūškuoja, pūškuoja. Nesuprantu. O, šviesos. Šviesos. Viską uždarinėja. Dengia man veidą. Grandinės ir spynos. Mane kausto. Tas kvapas, ta smarvė. O, Dievulėliau, ne, aš tokia jauna. Spaustuvai. Aš spaustuvuose. Man spaudžia sprandą. Auf! Akys sustingusios. Matau tik savo nosies šešėlį. Nosies šešėlį. Akys sustingusios.

 

Ūmai Debora liaujasi sprigtuotis, sėdi sustingusi. Išsitiesia.

Pakelia akis. Įsižiūri į savo pirštus

Nieko. Tyla.

Ji prabyla ramiai, nejudėdama

 

       Ar girdite lašnojimą?

 

Pauzė

 

       Aš girdžiu lašnojimą. Kažkas neužsuko čiaupo.

 

Pauzė

 

       Papasakosiu jums, kaip viskas atrodo. Tai begalinė salių eilė. Su milžiniškais vidiniais langais, – atseit sienomis. Matot, tie langai – tai veidrodžiai. Todėl stiklas atspindi stiklą. Per amžių amžius.

 

Pauzė

 

       Neįsivaizduojate, kokia ramybė. Tokia tyla, kad girdisi, kaip sukinėju akis.

 

Tyla

 

       Aš guliu lovoje. Žmonės prisilenkę kalba man. Aš noriu pasisveikinti su jais, šnektelti, ko nors paklausti. Bet tai beviltiška, jei esi milžiniškoje stiklo menėje su lašnojančiu čiaupu.

 

Tyla.

Ji pažvelgia į Pauliną

 

       Turbūt aš gerokai senstelėjusi. Kažin, kaip aš atrodau. Nors tai visai nesvarbu. Aš nė neketinu žvalgytis į veidrodį.

 

Pauzė

 

       Ne.

 

Pažvelgia į Hornbį

 

       Sakai, aš miegojau. Sakai, dabar pabudau. Sakai, kad prisikėliau ne iš numirusiųjų. Sakai, aš nesapnavau ir dabar nesapnuoju. Sakai, kad visąlaik buvau gyva ir kad esu gyva dabar. Sakai, kad aš moteris.

 

Pažiūri į Pauliną, paskui vėl į Hornbį

 

       Ji – gyvanašlė. Ji nebelanko baleto pamokų. Mama, tėtis ir Estelė plaukia laivu aplink pasaulį. Jie sustoję Bankoke. Netrukus mano gimtadienis. Atrodo, viską teisingai susidėliojau.

 

Pauzė

 

       Ačiū.

 

 

       Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)