tekstai.lt

Rainer Maria Rilke. Eilėraščiai

Rainer Maria Rilke. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Rainer_Maria_Rilke
Rainer Maria Rilke. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Rainer_Maria_Rilke

 

 

 




 

 



              Iš „Valandų knygos I“

 

                     *

 

       Mes darbininkai, gildijų meistrai,

       ir statome tave, tu katedra didžioji.

       Atklysta kartais vienišas svetys,

       praeina mūsų sielom kaip ugnis

       ir naują brėžinį ant sienos išvingiuoja.

 

       Mes kopiam ant siūbuojančių pastolių,

       rankas nutraukia įrankis sunkus,

       bet tavo valanda, atplaukusi iš tolių,

       kaip marių vėjas kaktą pabučiuoja

       ir spinduliuodama užpildo mus.

 

       Tada plaktukų bildesys suardo tylą,

       kalnai kartoja tūkstančius aidų,

       kol sutemos nupuola ant veidų, –

       ir tavo tamsūs kontūrai į dangų kyla.

 

       Koks milžiniškas Tu.

 

 

 

              Iš „Valandų knygos II“

 

                     *

 

       Esu tas pats, kuris parpuolęs

       ant kelių melsdavo tave:

       klusnus, tarnaujantis vienuolis,

       kurį pripildei kaip versmė.

       Šaukimas iš tyliausios celės,

       kada pasaulis nuošaly, –

       o tu dar vis aukštai pakilus

       per daiktus plūstanti vilnis.

 

       Tai niekas kita. Tiktai jūra,

       kurioje retkarčiais žemynai išryškėja.

       Tai niekas kita kaip tylėjimas

       didžiųjų angelų ir smuikų,

       bet nutylėta yra tai,

       prieš ką nusilenkia visi daiktai,

       nuo jo galybės spindesio apsunkę.

 

       Jeigu tu – viskas, ir aš vienas

       maištauju ir meldžiuos aklai?

       Bet naktimis argi nesu aš

       tau – viskas, kai verkiu nubudęs,

       ir vienas tu, kuris klausai?

 

       Ar tu girdi ką nors daugiau?

       Ar dar balsų – be manojo – yra?

       Galbūt audra? Ir aš esu audra,

       ir mano girios moja tau.

 

       Jeigu daina, liguista ir silpna,

       dar trukdo tau mane girdėti, –

       klausyk manęs, ir aš esu daina,

       ji vieniša ir negirdėta.

 

       Esu tas pats, kuris drebėjo,

       kai klausdavo tave, kas tu.

       Kas dieną sutemoms artėjant

       jau nieko, nieko nerandu.

 

       Aš sužeistas ir paskutinis

       tarp tų, kur išjuokė minia,

       visi daiktai, mane pažinę,

       iškyla tartum vienuolynai,

       kur buvo kalinę mane.

       Tada man būtinas esi tu,

       tu – draugas sielvarto namuos,

       mano kančios švelnus tretysis,

       tu man kaip duona, kaip vanduo.

       Kokios tos naktys, ar žinai tu,

       žmonėms, kurie negal užmigt:

       ten darosi visi neteisūs –

       senelis, vaikas, moteris.

       Nubunda, lyg mirtis jau liestų,

       aplink – juodų daiktų tankmė,

       jų rankos klaidžioja ir tiesias

       laukinės, svetimos ir šviesios

       kaip kurtai užkeiktam miške.

       Čia pat dar stūkso praeitis,

       o ateity matyt lavonai,

       ir kurčiai daužo į duris

       žmogus, užsmaukęs kapišoną.

       Ir veltui plėstumei akis –

       dar nė mažiausio ryto ženklo

       ir dar negreit gaidžiai pragys.

       Naktis lyg dideli namai.

       Ir išgąsty žaizdotom rankom

       jie plėšia sienas, verias angos,

       galerijos, kurios prasmenga,

       ir nėra durų išeities.

 

       Ir tokia, Dieve, kiekviena naktis,

       ir tie, kurie nubunda pašaukti

       ir eina, eina ir tavęs neranda.

       Ar tu girdi, kaip jie aklųjų žingsniais

       grindyse beldžia?

       Ant laiptų, tamsoje pradingstančių,

       girdi – jie meldžias.

       Girdi, kaip jie ant akmenų juodų parpuola?

       Jie verkia. Tu turi girdėt iš tolo.

       Ieškau tavęs, nes jie visi praeina

       man pro duris. Aš juos beveik matau.

       Ir ką daugiau dabar galėčiau šaukt,

       jeigu ne jį,

       tamsesnį už juodžiausią metų naktį,

       vienintelį, kurs gali žiburio nedegti

       ir nebijoti. Saulės spindulys

       dar jo nepalietė, tačiau pažįstu jį,

       nes jis su medžiais kyla iš po žemės,

       nes tai yra jisai, kuris

       kvepėjimu alsuoja iš po žemės

       į mano veidą.

 

 

 

              Iš „Naujųjų eilėraščių“

 

                     Poetas

 

       Valanda, tu mane apleidi

       sparnais žaizdas kirsdama.

       Kam dabar mano balso aidas?

       Kam dabar naktis ir diena?

 

       Neturiu namų, mylimos,

       neturiu menkiausios pastogės.

       Tie daiktai, kuriems atsiduodu,

       praturtėję mane išduos.

 

 

 

              Iš „Sonetų Orfėjui II“

 

                     XIII

 

       Prieš išeidamas būk lyg jau būtum išėjęs.

       Paskutinis sudie tegu seka tave iš paskos

       kaip dabar ta žiema, kuri nesibaigs prasidėjus,

       kol tavoji širdis galutinai peržiemos.

 

       Pasilik Euridikėje miręs – ir giedodamas grįši,

       garbindamas pakilsi grynojo ryšio ertmėn.

       Čia, tarp dingstančių, nuožulnumos karalystėj,

       būk savo skambesy sudužus taurė.

 

       Būk – ir kartu žinok, kad tau lemta nebūti.

       Ant laikų bedugnės – viena pakilimo minutė –

       ją turi iki galo išbaigt ir pradingt.

 

       Į gamtos atsargų begalinį gausumą –

       suvartotų ir dar nebylių – į neaprėpiamą sumą

       įskaičiuok save su džiaugsmu ir skaičių ištrink.

 

 

 

              Iš vėlyvųjų eilėraščių

 

                     Erotas

 

       Kaukės! Kaukės! Erotui pridengti.

       Kas ištvers jo veido spindesy?

       Kaip Saulėvartos didžioji šventė

       jis nutrauks pavasario naktis.

 

       Ir pirmųjų žodžių lengvas žaismas

       virs tyla. Kas šaukė iš tankmės?

       Jis ant jų bevardžio šiurpo skraistę

       kaip šventyklos vidurį užmes.

 

       Koks staigus dievaičio palietimas!

       Ir prapuolę, sunkiai, be prasmės.

       Žemė rangės. Užgimė likimas.

       O viduj – tyli versmė.

 

 

 

                     Magija

 

       Nuostabūs pakitimai. Jų paliestas,

       tyloj užgimsta naujas kūrinys.

       Skausme į pelenus subyra liepsnos,

       mene – iš dulkių plyksteli ugnis.

 

       Tai magija. Į neregėtą aukštį

       kasdienis žodis čia kelius atranda –

       toks tikras kaip balandininko šauksmas,

       prišaukiantis nematomą balandį.

 

 

                     *

 

       Švenčių šventę, draugai, prisiminkim kaip paprotį seną,

       kai nuolatos pakeliui nemokėsim savosios atšvęst.

       O, jie turi ir mus omeny, Villa d’Este fontanai,

       nors ne visi ligi šiol trykšta sidabro srove.

 

       Mes paveldėtojai jų, tų dainoj pražydusių sodų.

       Kokia didi pareiga, kokia šventa savastis!

       Mums galbūt paskutiniams laimingi dievai atiduoda

       tai, ko neleista atmest ar lengva ranka išbarstyt.

 

       Tenedingsta nė vienas dievų. Mums jų reikia visų ir kiekvieno.

       Mums svarbus kiekvienas tapęs vaizdu kūrinys.

       To, kas subrendo tyloj, neleisk nušnekėti per dieną.

 

       Nors nebesame tie, kuriems dar pavykdavo šventės,

       šitas virtęs jėga patvarus spindulys

       akvedukų tiltais grįžo pas mus, kad gyventų.

 

 

                     *

 

                            Parašyta grafui Karlui Lanckorońskiui

 

        „Nei dvasios, nei aistros neturime atmesti“:

       gyvenimu suvienyt ir pratęsti

       mes pašaukti, bet išrinkti kai kas

       toj sankryžoj pasiekt šventyklos slenkstį.

       Įgudusia akim jie atpažįsta ženklą,

       jau išgaląstas įrankis, lengva ranka.

 

       Jiems tyluma kaip marių kriauklė skamba.

       Jie mato valandos mušimo kampą,

       kur vos paslinko laikrodžio strėlė,

       akių vokais atliepia ir atsako,

       kai mosteli sparnais nakties plaštakė,

       ir girdi, kaip prasiskleidžia gėlė.

 

       Pažeidžiami ir trapūs kaip kiekvienas

       savo pečiais jie turi remti sienas –

       tam, kas sunkiausia, jie atrenkami.

       Kai nevilty kiti nulenkia kaktą,

       jie ritmais atskaičiuoja smūgių taktą

       ir akmenį pažįsta širdimi.

 

       Taip tolumoj piemuo tarytum liūdi,

       artyn prieidamas matai – jis budi,

       jis klausosi, jis trunka, jis yra!

       Ir kaip jisai žvaigždynų žingsnį girdi,

       taip jiems savi, kas naktyje pakirdę

       klajoja ir pradingsta su aušra.

 

       Net tamsoje jie budrūs kaip apuokai:

       iš sapno ir būties, raudojimo ir juoko

       gimsta prasmė, priversdama suklupt

       priešais gyvybės ir mirties verpetą, –

       tada pasaulis gauna naują matą

       jų kelių matlankio stačiu kampu!

 

       Iš vokiečių k. vertė Vytautas Ambrazas-Dubindris

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)