METAI       Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

 

       Danielius Mušinskas. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis pavadinimu „Metai“ eina jau dvidešimt metų. Pats laikas pakalbėti, kas per tą laiką literatūrinėje spaudoje pasikeitė, ką atradome ir ko netekome. Panašus pokalbis redakcijoje vyko ir prieš dešimt metų. Tada jame dalyvavo literatūrinių leidinių redaktoriai Algimantas Mikuta, Gintaras Bleizgys, rašytojai Juozas Aputis, Sigitas Geda, kritikai Vytautas Kubilius, Valentinas Sventickas, Mindaugas Kvietkauskas... Buvo kelti skaudūs kultūrinės spaudos egzistavimo klausimai, nes tą pirmąjį dešimtmetį dar trūko stabilumo, šiandien situacija jau kiek kitokia. Tada, atsimenu, kai kas atrodė katastrofiškai, ypač dramatiškai pasisakė S. Geda – jis mokėdavo užaštrinti klausimus. Dešimtmetį užbaigiame mirdami, sakė jis, turėdamas omeny ne tik „Šiaurės Atėnus“, kur dirbo, bet ir kitus kultūros leidinius. Paskui tikrai kai kurie „numirė“ – „Dienovidis“, „Nemuno“ žurnalas. Kiti dešimtmetį pratraukėme, nors dirbome sudėtingomis sąlygomis. Taigi kokia literatūrinės spaudos būklė šiandien? Kaip ta spauda gyvuoja, ar ji atspindi kūrybinį procesą?

       Viktorija Daujotytė. Pradėsiu nuo ryškaus atsiminimo, nuo Rašytojų sąjungos suvažiavimo, kuriame keitėme „Pergalės“ vardą. Siūliau žurnalą pavadinti „Viktorija“, prisimenu tai su šypsena. „Pergalė“ man visada rūpėjo – tai mano pirmoji literatūrinio darbo vieta, su mumis dabar yra ir mano pirmasis darbdavys – Algimantas Baltakis. Iš to suvažiavimo labai ryškiai prisimenu Juozo Apučio veidą, jo laikyseną ir „Metų“ pavadinimo atsiradimą. Todėl dabar, kai kalbame apie dvidešimt šio žurnalo metų, labiausiai noriu kalbėti apie J. Aputį, žurnalo vyriausiąjį redaktorių, ir man atrodo, kad jei ne šis posūkis, jeigu jis nebūtų perėmęs „Metų“ redaktoriaus vairo, nebūtų parašęs ir keleto labai svarbių tekstų. Įžanginių, vedamųjų tekstų, recenzijų. Štai turime pirmąjį „Metų“ numerį (1991 m., Nr. 1), jame yra J. Apučio įvadinis straipsnis „Metai smėlio laikrodyje“. Tai vienas iš pirmųjų mūsų naujojo laiko literatūrinių manifestų. Ir tai ypač gerai matyti po dvidešimties metų. Jis bandė formuluoti – kas vyksta, kas pasikeičia, ką tai reiškia, kai vietoj „Pergalės“ pasirodo „Metai“. Jis gražiai reziumuoja, kai išėjo paskutinis, 540-asis „Pergalės“ numeris, kas buvo toji tamsa, tie niūrus socialistiniai laikai... Labai gražiai pasiremia miško vaizdiniu, patvirtinama svarbi mūsų gamtojautinė tradicija. Ir klausimas: „Iš ko bus renčiami „Metai“? Pasakoma, kad rasime „Metuose“ sienojų iš „Pergalės“, – jos neatsižadama, neatsisakoma. Nes buvo žmonių, kurie dirbo „Pergalėje“ nenusikalsdami sąžinei ir sukūrė daug dalykų, kurių negalima išmesti kartu su senu pavadinimu, tie autoriai visada žinojo savo tėvynės žmonių viltis. Toliau J. Aputis teigė, kad „Metuose“ bus tikėjimo ir meilės rąstų, bus medžių, kuriuos šimtai tūkstančių lietuvių sukirto Sibiro miškų speiguose, bet nebus sienojų, kuriuos atvilko svetima jėga ir užveisė tiesą ir žmoniškumą ėdančių kinivarpų. J. Apučio tekste aiškiai matomos ir laiko problemos, juk tai 1991-ieji, pati pradžia, kad į dalis ir būrelius skilinėja mūsų krašto žmonės. Kaip tautai gyventi po vienu stogu, ar įmanoma būti po vienu dangum? Ir – „Metų“ programinis sakinys: „Metai“ norėtų kuo daugiau talentingų, įvairiabalsių žmonių prašytis po savo padangte. Kad žmones jungtų bendrumas. Labai įdomu, kad J. Apučio sąmonėje, rašant tą programinį laiko manifestą, taip aktyviai veikė poezija. Jis pradeda nuo to, kad kelinta diena jam mintyse skamba eilėraščio žodžiai: „Ėmė lyt, ir naktis sušlapo, / ir pakvipo erdvėm, ir žuvim…“ Skamba Henrikas Radauskas. „Ir spindėjimą žalio lapo / Tu pasiėmei su savim.“ Tarsi atslūgsta įtampa ir galima ramiau pradėti mąstyti. Ir užbaigia apmąstymus Jono Juškaičio žodžiais: „Yra tik vienas tikras balsas – tai tu, gyvenime, gerklėj.“ Ir tuos 1991-uosius vėl užbaigia J. Apučio įžanginis straipsnis „Rytdienos slenksčiai“. Vėl pasirodo medžiai, ąžuolynai, miškai... Bandoma pamatyti, kas pasikeitė. Prieš pusšimtį metų žmogus vertė svetimą ąžuolyną, po sovietinės „dvasinės terapijos“ žmogus nebejaučia jokio gailesčio – jis iškapotų ir savo girią. Taip tobulai buvo išmokyta „bendrauti su Grainio liepa!“ Dar esu įsidėmėjusi J. Apučio įvadą apie Žemaitę, kelias recenzijas. „Metų“ pradžia gali būti siejama su J. Apučio buvimu, jo pozicija buvo išmintinga. Ir dar negaliu užmiršti, jog tie dvidešimt leidinio metų buvo laikas su Albertu Zalatoriumi, Antanu Ramonu, Antanu Šimkumi, Judita Vaičiūnaite, One Baliukone, Nijole Miliauskaite, su Sigitu Geda, kuris nuolat diskutuodavo. Pagaliau – „Metai“ su Danielium Mušinsku. „Metų“ dvidešimtmetis – laikas, kuriame liko labai ryškios, aiškios svarbiųjų literatūros vardų, pozicijų žymės.

       Algimantas Baltakis. Aš visados sutrinku, kai apie žurnalą kalbama nuo 1991 metų. „Metai“ – taip, bet juk daug kas liko iš anksčiau. Liko tiražas, liko kolektyvas, net redkolegija liko beveik ta pati. O ir „Metai“ atsirado ne taip jau lengvai. Vien dėl pavadinimo keitimo buvo šiokia tokia psichozė. Pavyzdžiui, žydai, kai parduoda savo krautuvę, palieka kitam ir savo pavardę, kad žmonės nesutriktų. Pasikeitus žurnalo pavadinimui irgi buvo panašių sutrikimų – kai kas „Metų“ nebeprenumeravo. Sako, čia kažkoks kitas žurnalas, reikalas neaiškus. „Metai“ iš tikrųjų yra „Pergalės“ tęsinys, be jokios abejonės. Viskas paveldėta: struktūra, autoriai, tiražas. Na, jis buvo nemažas, 35 tūkstančiai, bet tai jau kitas dalykas. Kaip reikėtų dabar žiūrėti į tuos du dešimtmečius? Man jie labai nevienodi. Sakoma, istorija vystosi spirale, ir čia taip pat atsiranda panašumų su tarybiniu laikotarpiu. Pirmasis „Metų“ dešimtmetis – tai kaip pirmasis pokario laikotarpis, 1945–1955 metai. Klesti teroras, perversmai, pertvarkos, knygos išmetinėjamos iš bibliotekų, autoriai išbraukomi iš sąrašų... Antrasis dešimtmetis – lyg „atšilimo“, chruščioviškas laikotarpis. Mėginama kažką leisti, nebedrausti, atsiranda šiokio tokio stabilumo. Po 1965 m. prasideda savaiminė literatūros raida ir valdžia nebegali jos kontroliuoti. Aišku, bando, bet nebesiseka. Mūsų pirmasis dešimtmetis labai primena tą tarybinį laikotarpį. Pasikeitė valdžia, struktūra, peržiūrima viskas. Ačiū Dievui, kad nebuvo fizinio teroro, nors galėjo būti visko. Kažkas kažką atakavo, sprogdino, visokie dalykai aplinkui dėjosi. Sudėtingiausia buvo mano kartos žmonėms. Mes penkiasdešimt metų gyvenome vadinamaisiais tarybinės valdžios laikais, kaip tik tada atidavėme literatūrai savo geriausias jėgas, visas savo kūrybines pastangas. Tai buvo mūsų geriausi metai, geriausios mūsų knygos! Mes rašėme lietuvių literatūrą... Ir staiga mums sako: o jūs kas tokie? Ko jūs čia dabar norite? Jeigu kažkas buvo garsus Smetonos laikais, tai sovietmečiu tokius mesdavo iš bibliotekų ir iš literatūros. O kaip buvo per pirmąjį Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį? Prisiminkime kad ir Juozą Baltušį. Daug ką galima pasakyti apie jo kūrybą, rasti visokių pliusų ir minusų, bet juk apsiėjo be jokių kalbų – tiesiog mėtė jo knygas iš bibliotekų ir net degino! Tas laikotarpis buvo tikrai labai sunkus, ir kaip įrodymas dabar išėjo viena man įdomiausių knygų, Alfonso Maldonio „Šviesa pro lapus“. Ten jo anksčiau nespausdinti eilėraščiai ir visa kita, joje labai aiški mūsų kartos literatų psichologinė jausena. Jo eilėraštis, iš tų nespausdintų, parašytas 1995–1996 metais, vadinasi „Palikimas“, skirtas Vytautui Kubiliui. Priminsiu, kad tuo metu išleista ir žymioji V. Kubiliaus knyga „XX amžiaus literatūra“ (labai tuo metu rizikingas veikalas). Taigi štai tas A. Maldonio eilėraštis. „Atsisveikinam savąjį amžių, / kruvinų dešimtmečių mirksnį, / Kuriame mūsų likimai – / tiktai pridėtinė vertė / Per lavonus lipantiems. / Bet jokia mirtim neatpirksi / Viso to, kas buvo / nei tavo, nei mano kaltė. // Apeikite mūsų kartą, / kaip dar nepašalintą kliūtį. / Neskaičiavusių ir neapskaičiavusių / savo vargų ir skriaudų, / Paskutiniuosius sakiusius, / kas beatsitiktų, turi būti / Žemė, kur netgi / mirti nebus taip sunku ir skaudu… // Neišaukštinsit. Niekuo. / Labiau nepažeminsit niekuo. / Mes praeityje. Mūsų / pašlemėkai jau nebepasieks. / Pasmerkite mus amžinam / neprabundančiam miegui, / Mes toli toli. Prie pat / amžinybės miego. / Akmuo prie jos kelio, / atgręžtas į visas / pasaulio puses.“ Taigi viskas per daug dramatiškai pasikeitė. Kas buvo padaryta kad ir kavinei „Nykštukas“? Interjeras ištapytas žymiausių mūsų dailininkų – Algirdo Steponavičiaus, Birutės Žilytės. Dingo, sunaikinta be jokių skrupulų! Taip buvo važiuojama per visą kultūrinį palikimą. O kokių istorijų buvo dėl Justino Marcinkevičiaus? Kokie tulžingi išpuoliai! Priminsiu vieną, mano nuomone, labai svarbų dalyką. Gal prisimenate, antraisiais Nepriklausomybės metais „Lietuvos aide“ buvo tokia rubrika – „Voratinkliai“. Daug kas ten buvo skandalingai demaskuojama. Ten 1992 m. pirmame numeryje išspausdino dokumentą, vieno saugumiečio rekomendaciją Maskvai, kaip Sovietų sąjunga galėtų pasinaudoti radikaliomis Lietuvos politinėmis srovėmis. Citata: „Politologai mano, kad Maskva gali išnaudoti dešinįjį radikalizmą, kai Lietuvos nepriklausomybės idėjų platinimas ir kova už jų įgyvendinimą pavedami žemesnio intelektualinio lygio asmenims. Tada jų mąstymo ir pasisakymo vienpusiškumas darys mažiau patrauklius ir juos pačius, ir jų skleidžiamas idėjas <...>. Manoma, kad šiuo metu dešinieji radikalai nesąmoningai vykdo būtent šį kursą. Bijomasi SSSR agentūros infiltracijos į dešiniuosius politinius Lietuvos sluoksnius, nes dešiniuoju radikaliu patriotizmu besidangstantys asmenys sukels mažiausią įtarimą, galės patekti į aukščiausią valdžią ir galės prieiti prie atitinkamos informacijos, taip pat nukreips įvykius dar labiau į dešinę politinę pusę, norėdami sukelti patį aštriausią vidinį bei išorinį pasipriešinimą ir nepritarimą valdančiosioms Lietuvos struktūroms. Kuo daugiau radikalės dešinysis politinis sparnas, tuo daugiau šansų, kad dauguma Lietuvos inteligentijos taps politiškai indiferentiška arba susiskaldys dėl nepriklausomybės idealo, kuris bus dešiniųjų radikalų monopolizuotas.“ Ačiū Dievui, ta prognozė nepasitvirtino, kadangi pati sovietų imperija griuvo. Bet mane stebina, kad iki šiol nei kairieji, nei dešinieji šiuo dokumentu nesidomėjo. Tuo metu kitomis to „voratinklio“ „musėmis“ bei „mašaliukais“ smarkiai ir ilgai mėgaudavosi. Gal nepatogu prisipažinti, kad daugelis mūsų elgėmės kaip tik pagal tokį saugumiečio numatytą scenarijų? Ar dar ir dabar, norėdami savo priešininką sumenkinti, nesigriebiame „raganų medžioklės“ įrankių, visokiausių asmenis niekinančių stereotipų? Tai labai svarbus etinis mūsų visuomenės gyvenimo klausimas. Taigi pirmasis dešimtmetis toks buvo, neramus, bet juk ir dabar dar liko visokių blogybių, nutylėjimų. Jaunimas apie praeitį nieko nežino. Kokia jų sąmonė atsispindi internete! Antai ką nors parašo Valdemaras Kukulas, Aloyzas Sakalas, Jurgis Jurgelis, ir kokia reakcija? Komunistai! A. Sakalas – komunistas? Nesąmonė! Kalėjimuose sėdėjo, patriotai buvo, jų šeimos kentėjo. Kai kurie net pionieriais nebuvo, kokie jie komunistai! Ačiū Dievui, antrąjį dešimtmetį mūsų dangus šiek tiek prasiblaivė, žmonės atsikvošėjo. Bet daug kas ir liko tokio riboto ir agresyvaus mąstymo. Juk buvo du šimtai dvidešimt tūkstančių komunistų. Padauginkime juos iš šeimos narių. Bus koks milijonas. Kur tas milijonas dabar, negi išmirė? Ir penkiasdešimt sovietinių metų režimo – tai inercija, kuri taip greitai nepraeina, neišgaruoja. Ten suėjo ir labai daug inteligentijos, asmenų, kurie norėjo kažką veikti, siekti karjeros. Ir visa tai imame ir nubraukiame, tarsi nieko nebūtų buvę. Juk tai nesusipratimas!

       Vytautas Rubavičius. Niekas jų nenubraukė...

       V. D. Gal jau grįžkime prie „Metų“...

       A. B. Gerai, palaukite, aš dabar grįšiu ir prie „Metų“. Apie tuos „Metus“ kalbant ir iškyla toks dalykas. Kaip mes reagavome į mūsų rašytojų puolimą? Nenoriu minėti pavardžių. Na, reikia pripažinti, „Metai“ nepasidavė tokiai ideologinei agresijai, bet vis tiek nebuvo ir aiškios gynybos. Ir išliko tendencija – būtinai nubraukti, nukirsti...

       V. R. Iš kur jūs tai imate, kodėl jums taip atrodo?

       Jūratė Sprindytė. Kategoriškai galiu pasakyti, kad taip nebuvo. Štai prieš mūsų pokalbį pasiėmiau pirmojo dešimtmečio „Metus“: perskaičiau bei perverčiau nuo pirmo numerio iki dutūkstantųjų – „Metai“ puikiai laikėsi, jie buvo labai tolerantiški, kultūringi, nesusivėlę su politikomis, laikėsi tiesiog idealiai.

       V. R. Ir „Literatūra ir menas“ garbingai laikėsi, ir kiti literatūriniai leidiniai buvo padorūs. Ką jau čia, niekas nieko nenubraukė. Nenoriu veltis į diskusijas, pratęsiu tik vieną mintį: tas komunistinis mentalitetas, visa ta sovietinė valdžia  valdo iki šiol, jie kapitalizmo sąlygomis net dar labiau sustiprėjo. Ir kas čia ką puolė? Juk valdžios mentalitetas išlikęs toks pat – kas čia pasikeitė? Jokių aiškių dešiniųjų ir kairiųjų Lietuvoje nėra!

       V. D. Nesivelkime į ginčus, šiandien mūsų pokalbiui tai tolimos temos, išeisim iš vėžių... Nors A. Baltakis teisus, rašytojiško solidarumo galėjo būti daugiau. Leiskite pasakyti tik vieną žodį ir viską sugrąžinsime į vietas. 1992 metai, devintas–dešimtas „Metų“ numeris, Jonas Strielkūnas, žmogus, kuris niekad nerašė prozos tekstų, ir štai jo įvadas: „Nesėkim neapykantos“... Kas galėjo išgirsti, išgirdo – tai tikro rašytojo, padoraus žmogaus balsas...

       A. B. Bet šitaip drastiškai... Buvo abejojama talentais...

       J. S. Ir dabar yra puolama – rašytojus juk galima kritikuoti iš įvairiausių pusių. Tarkim, už tai, kad tarnauja rinkai. Ir nuoskaudų visokių atsiranda – tai neišvengiama.

       A. B. Bet aš kalbėjau konkrečiai – apie pirmąjį dešimtmetį.

       J. S. Kodėl „Metai“ turėjo ginti kokį nors rašytoją? Juk tai ne teisinė instancija.

       V. R. Kadangi, išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos, laisvoje kapitalistinėje visuomenėje rašytojai neteko ryšio su valdžia, tapo nebereikalingi jokiai nomenklatūrai, todėl pasijuto užgauti ir įskaudinti. Ir viskas.

       A. B. ...antrąjį dešimtmetį – tikrai, tas beatodairiškas supriešinimas pasibaigė....

       Regimantas Tamošaitis. Protingi žmonės į tą liguistą chaosą nekreipė dėmesio – dirbo, rašė, kūrė, o tos aistros aplinkui ir visokie mitingai – jau psichologų ir psichiatrų reikalas... Kūrybingas žmogus visada yra kūrybingas, jis rašo ne aikštėms ir jo kritika taip lengvai nesužlugdys.

       D. M. Algimantas išsakė savo savijautą, ir tai gerai, bet dabar tęskime pokalbį. Atėjome čia ne paliaupsinti „Metų“, bet pasvarstyti, ką visa literatūrinė spauda reiškė tais Nepriklausomybės dešimtmečiais, ką ji davė visuomenei ir koks jos vaidmuo tautos kūrybinio gyvenimo kelyje.

       J. S. Pritariu Viktorijos minčiai, kad „Metų“ vedamieji labai palaikė visuomeninio gyvenimo pulsą, perteikė kultūros žmonių savijautą, jų vaidmuo tikrai labai svarbus. Kadangi perskaičiau tų dešimtmečių vedamuosius ir literatūrines diskusijas, siūlau, kad reikia sudaryti rinktinę, ji tikrai turėtų išliekamąją vertę. Nes grožiniai ir kai kurie kritikos tekstai jau atsidūrė kituose leidiniuose, įvairiose rinktinėse, juos galima lengvai surasti. O diskusiniai „Metų“ tekstai taip ir liko, jie tiesiog daugeliui neprieinami. Bet juk jie puikiai atspindi literatūros proceso realybę, todėl yra kaip ir nepakeičiama medžiaga. Ypač svarbus pirmasis dešimtmetis, jis buvo ryškesnis, netikėtas, įvairus, o šiandien gyvename šurmulingame turguje, kai jau niekas nieko nebestebina. Pastarieji kokie penkeri metai yra kiek kitokie. Pirmasis dešimtmetis ypač reikšmingas, kad buvo diskutuojama dėl sovietmečio palikimo. Ištisai ėjo tokios rubrikos, kaip rašytojas ir laisvė, rašytojas ir politika, rašytojas ir rinka, konjunktūra, postmodernizmas ir pan. Tai buvo tikros to meto aktualijos, pasikeitė aplinkybės ir rašytojai – labai įvairūs – į tai reagavo. Ir nepasakyčiau, kad tose diskusijose nedalyvavo Algimanto kartos menininkai. Buvo matoma į Lietuvą ateinant daug naujų, kartais nelabai malonių tendencijų, ir S. Geda jau 1993 metais rašė, kad konjunktūra, kuri mūsų laukia, tai mimikrija, prisitaikymas prie rinkos, prie pasaulio standartų ir modelių. Taigi iš anksto buvo jaučiama dabarties situacija, tarsi buvo perspėjama. Arba J. Apučio apmąstymai apie pseudoliteratūros iškilimą – visa tai aktualu šiandien. Man kilo tokia mintis: jei atsidurčiau kokioje miško trobelėje, turėdama „Metų“ komplektus tikrai turėčiau ką skaityti.

       R. T. Tai ir būtų tikras literatūrinis gyvenimas... Aš dar ir „Pergalės“ komplektus prigriebčiau, kurie dabar trūnija visokiuose sandėliukuose – nuo jų pradėjau savo kelią į literatūrą. Ten vertingiausi kūriniai tų autorių, iš kurių naujaisiais laikais liko tik vardai ir prisiminimai. Kartais atrodo, kad vertingiausia mūsų literatūra buvo sukurta kaip tik sovietmečiu. Būta dėl ko stengtis, būta ko siekti. Gaji buvo ta mūsų literatūra – su kilpa ant kaklo. Vis dėlto šiandien literatūros autentiškumui ir kokybei jau reikia kažko kito, ne ideologinės prievartos.

       J. S. Toks į visuomenę ir į kūrybos realybę orientuotas „Metų“ žvilgsnis – labai geras ženklas, žurnalo solidumo įrodymas. Leidinys kai kam gal atrodo statiškas, bet jis yra solidus.

       R. T. Visa, kas turi išliekamąją vertę, yra stabilu, konservatyvu ir aristokratiška. Tai nesužlunga ir nėra įveikiama laiko permainų bei įnoringos minios pageidavimų. Išlieka tokie kultūros reiškiniai kaip Bažnyčia – pirmiausia dėl savo labai nepopuliaraus konservatyvumo, – britų kultūros tradicijos, daug kas išlieka... Ir „Metus“ vertinu kaip tik dėl tokio nepasidavimo laiko erozijai ir madų šėlsmui. Ir dar: jei po „Pergalės“ vardo pakeitimo „Metai“ būtų pasirodę kokiu nors kitu formatu ir su kitokia redakcijos politika, aš jų būčiau tikriausiai nebepirkęs. Nepatinka viskas, kas keičia kailį. Už savo varganus pinigus pirkdavau ir vieną, ir kitą leidinį, o man pirkimo aktas yra galutinis ir faktiškas vertės argumentas. Džiaugiausi, kad literatūros žurnalas su daug gražesniu pavadinimu liko toks pat – tie patys žmonės, autoriai, temos, problemos. Ir smagu, kad tai jau tikrai, galutinai mūsų literatūrinis žurnalas su donelaitiška ir gamtos laiko vėliava. Juk žodis pergalė yra religinės manicheistinės kilmės, už jos slypi gėrio ir blogio jėgų kovos metafizika su apokaliptine armagedono (ar internacionalo) baigtimi. O metai – raminanti, amžinai pasikartojančio laiko ir atgimstančio pasaulio, atsinaujinančios gyvybės simbolizmas.

       J. S. Tai, kad „Metai“ permainų laikais nedarė kokių ypatingų viražų, man yra jų vertės požymis, brandumo rodiklis. Dabar atsirado daug visokių specializuotų leidinių, kurių nebuvo pirmajame dešimtmetyje, o tada „Metai“ aprėpė gana platų kultūros lauką. Būdavo diskusijų ir su dailininkais, ir su kitais menininkais. Gera buvo rubrika „Palei Baltiją“, gaila, kad jos nebėra. Gaudavome didelę „porciją“ estų literatūros – su Birutės Masionienės pagalba. Žinojome latvius, taip pat ir kitas apie Baltiją esančias šalis. Visa tai – informacijos klodas, kuris šiandien taip pat yra įdomus, ir pamatai, ko esi netekęs. Būdavo, o ir dabar yra puikių užsienio literatūros vertimų, teorinių, metodologinių publikacijų – tai suteikia leidiniui svorio, išliekamosios vertės. Buvo natūralu ir tai, kad nuo pirmojo dešimtmečio į „Metus“ plūstelėjo daug išeivijos autorių literatūros, kurios neturėjome galimybės skaityti iki tol, gal tai tuomet ir užgožė tradicinius šio žurnalo autorius ir šiems turbūt dėl to buvo apmaudu. Bet tokie procesai yra visiškai natūralūs, ypač permainų laikais. Atsidarė vartai, atsivėrė naujų galimybių, buvo labai įdomių publikacijų.

       D. M. Noriu pasakyti, atsiliepdamas į Jūratės mintis, kad nors per pirmąjį dešimtmetį keitėsi žurnalo leidimo aplinkybės, buvo išlikusios tikrai brandžios kūrybinės jėgos, kurios, matyt, ir stabilizavo, balansavo procesą. Lietuvoje buvo daug iškilių autorių, solidžių literatūros mokslininkų, kritikų, kuriuos galėjome pritraukti į žurnalą. Nors anas dešimtmetis daug kam buvo sunkus, bet tekstų iš jo turime tikrai įdomių.

       V. R. Tie pervartų metai tikrai buvo labai intensyvūs, keitėsi daugelis dalykų. Atsivėrė savotiška nežinomybės erdvė. Pastaroji, be viso kito, buvo užpildyta visokiomis iliuzijomis, kurios tik vėliau išaiškėjo kaip iliuzijos. Atsiminkime mūsų entuziazmą. Norėjome kurti tautinę valstybę, kuri būtų literatūriška, raštinga, meniška, nepaprastai kūrybinga... Visos tos gražios idėjos atrodė natūralios ir tarsi įgyvendinamos. Reikia tik kelerių metų, ir bus pertvarkytos aukštosios mokyklos, ateis graži naujoji karta, patriotizmas jau nebebus tik keistos reputacijos žodis, kurio viešumoje nedera sakyti, – daug gražių vilčių buvo, pirmiausia siejamų su lietuvybe ir tautiniu orumu. Tačiau viskas nepaprastai sparčiai keitėsi, radosi lyg ir nenumatytų reiškinių, ir žmonės pasijuto sutrikę. Kažkas neabejotinai vyksta, keičiasi, bet niekas gerai nesupranta – kas pasikeitė. Kas ir kodėl įvyko, kas nusprendė vienus ar kitus dalykus – nebeaišku. Ką kalbėjai vakar – apie tautinę mokyklą ir visa kita – šiandien jau kažkodėl nebetinka, nekorektiška, kai kurios idėjos, skatinusios visų kultūrininkų entuziazmą, staiga taip pat darosi netinkamos, tyliai nustumtos į pašalius, kultūros politika miglota, o tu pats veiki jau nei šį, nei tą. Sparčių permainų metas daugelio kūrėjų sąmonėje paliko ypatingų pėdsakų, skatino savotišką pakrikimą. Viską trikdė ir būtinybė staigiai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų – o jos pirmąjį dešimtmetį buvo tikrai žiaurios, – todėl žmonės lyg savaime primiršo daugelį dalykų, dėl kurių aukojosi, atsidavė, kuriais tikėjo ir kurie buvo tapę tarsi mūsų savastimi. Teko kažką savyje skaudžiai prislopinti, numaldyti. Kai taip smarkiai viskas keičias, svarbūs darosi „Metai“ ir kiti kultūros leidiniai su tradicijomis: nuo tradicijų permainų metu norima atsiriboti, kurti kažką naujo, tačiau kartu jas reikia ir išsaugoti – kaip stabilumo garantą. Taip atsiranda paradoksali situacija: atsiribojimas, einantis vienu metu su išlaikymu ir saugojimu. Todėl reikia klausti – kas tada buvo išlaikoma ir nuo ko buvo atsiribojama? Juk niekas negalvojo, kad reikia išlaikyti sovietmečio literatūrą ir visas jos idėjas. Niekada nebuvau šalininkas minties, kad reikia panaikinti esančius literatūros leidinius ir kurti naujus. Nepritariau idėjai, kad reikia naikinti Poezijos pavasarį ir kurti kažkokį naują reiškinį – gal kas nors išeis, o jeigu neišeis – tiek jau to... Griauti dainų švenčių tradiciją... Tokių keitimo idėjų ir šiandien yra, jos tai šen, tai ten vis išlenda.

       R. T. Yra žmonių, kurie dalyvauja kultūroje ją kurdami, ir yra žmonių, kurie lenda į kultūrą neva ją keisdami, o iš tikrųjų – griaudami, nes patys kurti neturi galios. Žmonės kultūroje išlieka pozityviu kūrybiniu veiksmu, o kūryba visada pagrįsta tradicija, tai tradicijos perrašymas, jos perkūrimas iš pačios pagarbos tradicijai. Kūryba apskritai yra tęstinumas ir išsaugojimas, visi atsirandantys tekstai yra pirminių fundamentalių tekstų interpretacijos. Juk net ir tokia fundamentali žinijos sritis kaip filosofija yra tik užsitęsęs Platono ir Aristotelio ginčas, jų idėjų aiškinimas. Visada jaučiau pagarbą sąmonei, kuri žino tradiciją ir iš jos išeidama daro kažką savo. Visa kita – prasčiokų, plebėjų sukilimas, visa kita yra revoliucionieriai ir nomenklatūrininkai. Žodžiu, destrukcija ir teroras, kuris naudingas kažkam konkrečiai, bet ne kultūros ir žinių visuomenei.

       V. R. Taigi žmogus išlieka, koks yra, ir keisdamasis. Taip pat žmogus išlieka, koks yra, ir keičiantis įvairioms aplinkybėms. Savaime suprantama, kad žmogaus požiūriai keičiasi, bet jis pats dėl to netampa visai kitas žmogus, – tai nėra būtybė visai be praeities, nepaliaujamai kurianti save iš naujo. Tad kas buvo išlaikyta mūsų literatūroje? Sovietmečiu susiformavo ypatingas požiūris į meną – kaip į visuomenei ir valdžiai labai svarbius dalykus. Meninė kūryba buvo labai reikšminga visuomeninio darbo ir valdžios priežiūros sritis. Aišku, kad sovietmečiu tokią priežiūros funkciją vienaip ar kitaip vykdė visi literatūriniai leidiniai. Bet kartu realiai veikė vertybinė hierarchinė nuostata, buvo aiškiai suvokiama, kad yra gera literatūra ir yra bloga literatūra. Tokia modernistinė vertinimo nuostata buvo įdiegta ir stipriai įsitvirtino. Ir visą laiką stengtasi išlaikyti geros literatūros standartus. Buvo aiški ir geros literatūros poveikio visuomenės gyvenimui nuovoka, taip pat suvokiama jos reikšmė tautiniam tapatumui, nors jis dėl laikotarpio ypatybių ir nebuvo įvardijamas ar kaip nors deklaruojamas. Bet visi aiškiai žinojo, kad gera literatūra ir yra esminis lietuvybės sandas, o visokie menai kartu su literatūros kūryba yra tos lietuvybės raiška. Kaip tauta esame gyvi tiek, kiek sugebame save gyvybiškai reikšti per meną ir literatūrą, per kalbą. Štai tokia nuovoka buvo išlaikyta ir ji buvo perduodama jaunesnės kartos žmonėms. Tokį nuostatų išsaugojimo ir perdavimo vaidmenį atliko ir „Metai“, todėl nematyčiau to leidinio kaip vietos, kurioje susitinka visiškai skirtingų kartų ir skirtingų patirčių žmonės, kažkokie tradicijų saugotojai ir nauji visiškai kitokių pažiūrų kūrėjai – tokio atskyrimo nėra ir realiai būti negali, jį galima nebent išprotauti. „Metai“ buvo labai natūrali kartų sąsajų ir kartų pokalbių vieta. Ir jau minėtuose žurnalo vedamuosiuose nuolat buvo kalbamasi, diskutuojama, ieškoma naujų kelių ir nuolat apmąstoma tradicija. Nepaisydami visų sunkumų ir fakto, kad literatūros reikšmė visuomenės gyvenime yra susitraukusi ir vis menkėja, mano galva, kūrybos žmonės privalo suvokti, kad kaip tik šiandien ta literatūros reikšmė yra dar svarbesnė, dar didesnė – ir jiems patiems, ir visai mūsų kultūrai, visuomenės gyvenimui. Kaip tik „Metai“ tokią pozityvią literatūros nuovoką iki šiol vienaip ar kitaip ir palaiko.

       V. D. Dar, lyg atsakydama Algimantui, vis tiek grįžčiau prie J. Apučio ir manyčiau, kad jo pozicija – ypač pirmaisiais metais – buvo labai svarbi. Jo programinė mintis, kad „Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų ir iš „Pergalės“, yra tikrai pamatinė. Ir tų sienojų buvo, ir liko.

       V. R. Pratęsiu tą mintį. Visai neseniai, kai rengėme konferenciją S. Gedai atminti, nutariau pasidomėti to meto jo kūrybos recenzijomis. Ir nustebau, nes tai buvo geros ir profesionaliai „sukaltos“ recenzijos, kuriose pasakyta daugelis esminių dalykų, jos tikrai nėra pasenusios. Kęstutis Nastopka rašė, Sigitas Renčys apie Vytautą Bložę, kiti... Ir aš supratau, kad tai normaliai parašyti tekstai, kurie ryškino svarbius kūrybos dalykus. Kartu juos galima suvokti ir kaip lietuvybės tvirtinimo, tautinės atminties stiprinimo tekstus. Visi tie tekstai man atrodo šiuolaikiški, išliekantys.

       V. D. Ir „Metai“ neišspausdino jokių puolančiųjų rašliavų, kurių neišvengė net „Colloquia“. Jokių rašliavų čia nebuvo...

       V. R. Antrąjį dešimtmetį įsigalėjo kapitalizmas ir literatūra neteko savo ideologinės bei politinės reikšmės. Rašytojai niekam nebekliudė ir dabar nebekliudo – nei garsieji, nei paprastesni. Dabar viską valdo pinigas, ne idėjos. O literatūra yra tiesiog literatūra, dažnai – tiesiog prekė. Rašytojo vertė dabar – už kiek jis yra perkamas, arba už kiek parsiduoda. Manau, kai kuriems rašytojams šiandien „Metai“ yra nepatogi instancija, nes kritiškai aptaria visa tai, kas vyksta. Juk „Metuose“ nėra reklamos, juose mažai tų „pagiriamųjų žodžių“. Nors ir kritinės drąsos galėtų būti daugiau.

       V. D. Vis dėlto sakysiu, kad ir per pirmąjį dešimtmetį „Metai“ atliko stabilizuojantį vaidmenį...

       A. B. Taip! Palyginus su visu tuo, kas vyko aplinkui...

       V. D. ...derinantį, jungiantį. Ir tai buvo labai svarbus kultūrinis vaidmuo. Jei tuo pirmuoju dešimtmečiu nebūtų buvę „Metų“, tai šiandien neturėtume labai patikimų liudytojų – tos savijautos, pozicijų, kriterijų, daug ko neturėtume. Dabar, remiantis „Metais“, jau gali būti rašomi moksliniai darbai.

       A. B. Bet įdomus dalykas, štai buvo minėtas S. Geda: paimkite jo dienoraščius, pirmojo ir antrojo dešimtmečio, ir palyginkite. Visiškai keičiasi tonacija... Arba to paties J. Apučio tekstai. Jis vėliau atsisakė kai kurių kategoriškų pareiškimų, kurie skambėjo pirmąjį dešimtmetį. Ir tai labai natūralu. Norėjau pabrėžti tik tiek – antrasis dešimtis buvo atsikvošėjimo metas. Mes nustojome viską politizuoti. Tik tiek norėjau pasakyti.

       D. M. Siūlau stumtis į priekį. Ką reiškia literatūrinė spauda, kas ji yra rašančiųjų ir skaitytojų visuomenei?

       V. D. Tik vieną sakinį, iš J. Strielkūno: „Nesėkim neapykantos.“ Toks paprastas, tylus sakinys... Neteisinga ir pavojinga politizuoti visą gyvenimą.

       D. M. Teisingai. Nebegrįžkim prie to. Bet galvoju, kad jeigu čia sėdėtų S. Geda, mėgstantis aštriai užkirsti, jis vėl rastų ką pasakyti. Vis dėlto procesai vyksta, susirenkame „Metuose“, tebėra „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, kiti leidiniai... Bet štai neseniai buvau literatūriniuose renginiuose Telšių rajone, Luokėje ir Viešvėnuose, parodžiau žmonėms „Metų“ žurnalą, jie varto susidomėję – tikrai vertingas leidinys, gal kaip nors jį būtų galima gauti, gal kaip per seniūną užsisakyti... Ir Rašytojų sąjungos leidyklos knygos jiems įdomios – nuo M. Martinaičio iki Andriaus Jakučiūno – visos jiems tokios nematytos, nei bibliotekoje, nei knygyne tokių neranda. Tuose susitikimuose buvo ir A. Jakučiūnas, tai jam ir sakau: matai, tu galvoji, kad esi žinomas, bet štai faktas – čia, Lietuvoje, mes esame visiškai nežinomi kaip rašytojai ir svarbiausias rašytojų leidinys jiems yra nežinomas, gal tik netyčia kas nors apie jį girdėjo. Matau, vietos bibliotekininkės smalsiai varto žurnalą, kuris turėtų būti Lietuvos skaityklose, bet jo ten nėra. Štai tokia yra mūsų realybė, ir tai reikia žinoti. Todėl, Rimantai, pasakyk, jau nebegrįždamas prie aptartų senų istorijų, kaip vertini Lietuvos literatūrinę spaudą šiandien, koks jos vaidmuo visuomenei, kaip visa tai atrodo naujos kartos akimis?

       Rimantas Kmita. Aš ir pats esu tokiose situacijose buvęs. Yra daug žmonių, tiesiogiai su literatūra nesusijusių, bet ganėtinai kultūringų, kuriems šie leidiniai tikrai būtų įdomūs. Jei žmogus tiesiogiai literatūros gyvenime nedalyvauja, „Metus“ jis pavarto tik atsitiktinai. Šitie leidiniai sunkiai platinami, nepopuliarinami. Jei kokiame miestelyje spaudos kioske paklausi vieno ar kito literatūrinio leidinio, pamatai, kad ten jų net pavadinimų nėra girdėję. Todėl kalbėti apie literatūrinės spaudos reikšmę platesnei visuomenei yra beprasmiška. Kultūrinė ir literatūrinė spauda šiandien yra labai susitraukusi. Aišku, tos mintys – ne naujos, apie tai kalbama labai seniai. Man atrodo, kad kultūrinės spaudos atsiribojimas ir nuo politikos, ir nuo visuomenės, jos toks susitraukimas nepadeda jai išlikti. Ta spauda neturi orios laikysenos, visa ši spauda ištiesusi ranką fondams, laukia finansavimo. Kita vertus, kultūrinėje spaudoje pasigendu vizijų – koks yra mūsų gyvenimas ir koks jis turėtų būti. Joje matau tik vieną temą ir problemą – per mažas finansavimas. Bet jei kultūrinė spauda gautų dvigubai ar daug didesnį finansavimą – kas keistųsi? Finansuojančiojo valdininko vietoje taip ir galvočiau...

       R. T. Ir dar kaip keistųsi, jei autoriams galėtume sumokėti už jų darbą, laiką. Juk recenzijų iš žmonių tenka tiesiog prašyti – tas recenzijas autoriai rašo tik iš geros valios, jie dirba eikvodami savo laiką ir emocijas. Sakyčiau, kultūra be finansavimo tikrai nėra solidi. O kultūros finansavimas nėra iššvaistytos lėšos – visa tai per laiką grįžta visuomenei ir pakelia ne tik jos kultūrinį lygmenį, bet ir politinį sąmoningumą, net ir ekonominį rentabilumą. Apie tai jau daug teorizuota, nenoriu išsiplėsti.

       D. M. Kas būtų, jei gautume normalų finansavimą? Redakcijoje turėtume etatinius darbuotojus su normaliomis algomis, kurie normaliai dirbtų darbą – štai toks mano atsakymas!

       R. T. Gal todėl manęs niekada neapleidžia jausmas, kad aš esu tiesiog „Metų“ skaitytojas, gerbėjas, savotiškas patriotas, o ne tikras redakcijos žmogus – aš esu tarsi kažkoks savanoris, tik prisidedantis prie literatūros proceso, nes turiu realiai gyventi dirbdamas ir kitus darbus. Štai artėja šventės, o per jas kelias dienas šifruosiu šitą mūsų pokalbį, redaguosiu jį, pasitraukdamas nuo šeimos, atsisakydamas poilsio. Tai labai smagu, bet... Jau ne pirmą kartą pastebiu, apie finansavimo niekingumą atsainiai prabyla jauni žmonės, kurie dar neturi šeimų ir nežino tikrų rūpesčių. Laikui bėgant tai praeina... Finansavimas nepakelia kūrybos kokybės, bet padeda gyventi patiems kūrėjams. Aukštieji menai be mecenavimo niekada neišgyvena, kaip, beje, ir teoriniai mokslai, kuriais naudojasi praktinės technologijos. Tačiau be idėjų nėra ir pažangos. Ir nenuostabu, kad šiais laikais daug kūrybingų žmonių, kuriems svarbi ne tik literatūra, bet ir šeima, pabėga į pelningus komercinius leidinius. Žinoma, nemanau, kad už mokesčių mokėtojų pinigus turi būti palaikomi vidutinybės. Bet tam ir yra solidus leidinys „Metai“, kuris leidžia atskirti pelus nuo grūdų. Bent jau toks jis turėtų būti. Tačiau iš esmės šio leidinio vertę palaiko rašančiųjų entuziazmas, o ne kažkoks finansavimas. Yra naudojamasi kūrybingų žmonių entuziazmu – juk jie ir taip skaitys knygas, rašys apie jas, nes jie kitaip negali. Jie parašytų dar daugiau ir dar geriau, bet kad nėra laiko... Tokia politika yra išnaudotojiška ir amorali.

       D. M. Taigi yra tokia problema: kaip išleisti gerą literatūrinį leidinį, kas turi parašyti probleminius straipsnius, išryškinti kultūrinio gyvenimo skaudulius, pasiekimus, aprašyti aktualijas ir visa kita? Be etatinio darbuotojo, kuris galėtų dirbti redakcijoje ir iš to pragyventi, tai yra neįmanoma. Tokios problemos ir nužudo literatūrinę spaudą. Daug kas pasikeistų, talentingi žmonės neišlakstytų ieškoti uždarbio kitur.

       R. K. Sutinku, tai tikrai yra problema. O apie spaudos keitimąsi manau taip: apskritai nematau, kas toje viešojoje erdvėje turėtų keistis. „Metai“ man, pavyzdžiui, kaip tik ir patinka, kad jie nesikeičia. Žinau, kad rėmimo fondai nuolatos reikalauja visokių ten permainų, novacijų... Bet štai kad ir Vokietijoje yra toks literatūrinis žurnalas „Sinn und Form“, kuris visiems patrauklus kaip tik tuo, kad nesikeičia, išsaugo savo tradicinį pavidalą, ir niekam tų pokyčių nereikia. Jis imponuoja savo stabilumu. „Metai“ Lietuvoje apskritai yra vienintelis literatūrinis žurnalas, kito tokio nėra, jis tikrai yra pats solidžiausias, jo vieta literatūriniuose procesuose yra atraminė.

       R. T. Dirbtinis žurnalo keitimas reikštų jo griovimą. Geri dalykai dažnai sugriaunami juos keičiant.

       R. K. Bet galvoju ir apie kitą problemą. Lietuvos universitetuose jau koks dešimtmetis rengiami bakalauro, magistro pakopų kultūros vadybininkai, bet į mūsų literatūrinę spaudą tie absolventai kaip neateina, taip ir neateina. Nėra žmonių, kurie mokėtų ir galėtų rasti lėšų – ar iš Europos sąjungos fondo, ar iš privačių mecenatų, ar iš kur kitur. Kurie bandytų tą patį kultūrinį leidinį visuomenei pateikti kaip kitokį.

       R. T. Dažnai pakaktų visuomenę tiesiog informuoti, nušviesti ir jau žurnalo statusas imtų keistis.

       R. K. Gal šalia pagrindinio literatūrinio žurnalo formato, skirto kūrybos žmonėms, būtų galima pateikti ir kitą, lengvesnį, formatą, pritaikytą viduriniosios klasės skaitytojams. Porą metų studijavau Vokietijoje ir mačiau, kad ten tokie dalykai daromi. Juk daug skaitytojų iš tikrųjų nenori nuolatos skaityti vien to „moteriško formato“ blizgančių leidinių, daug kas nori rimtesnių dalykų, o jų tarsi nėra, nes jie nepristatomi visuomenei, arba yra tarsi specifiškai literatūriški, uždari. Reikia kažkokios tarpinės grandies. Žmonėms reikia kokybiškesnio laisvalaikio praleidimo. juk žmonės nori žinoti, kas vyksta literatūroje, kultūroje, ar randasi įdomesnių vardų, knygų, kokie jų vertinimai. Reikia ir gyvų, neakademiškų straipsnių, kurie nebūtų lėkšti ir neišdarkyti reklamų. Štai tokiam viduriniajam sluoksniui per tuos dvidešimt metų mes nieko tikra nesukūrėme, todėl ir tas sluoksnis yra kažkoks neaiškus, lyg beformis, intelektualiai skurdokas. O juk žmonių su aukštuoju išsilavinimu tikrai yra daug, ir čia turime dar daug galimybių. Kultūrinė žiniasklaida turi ieškoti naujos kalbos, eiti į tuos apleistus kultūros laukus. Ir tie tradiciniai, siauresni literatūriniai leidiniai turėtų būti labiau savarankiški, laisvesni, bandyti rasti lėšų kažkur kitur. Susikūrę savo autonomiją, jie būtų kiek oresni, be tos ištiestos rankos pozos. Dabar nuomonė, išsakyta literatūriniame leidinyje, niekaip nefunkcionuoja.

       V. R. Net ir kituose leidiniuose išsakomos kultūros žmonių nuomonės yra neveiksmingos. Ar jos turėtų daryti poveikį valdžios struktūroms, politikai?

       R. K. Aš nežinau, kodėl taip yra. Matyt, tas reiškinys yra kompleksiškas. Čia įeina ir švietimas, ir politika – viskas labai susiję. Viena redakcija čia nieko nepakeis. Bet reikia galvoti ir apie vizijas. Kodėl nėra tokių kultūrinių apžvalgininkų, kurių valdžia bent kiek „bijotų“, į juos atsižvelgtų. Juk kai pagalvoji, kultūrinės žiniasklaidos tai tikrai niekas nebijo, net ir nežino, jos nuomonė niekam neįdomi. Šiek tiek kalta ir pati žiniasklaida, kuri atsiriboja nuo politikos, nuo viešojo gyvenimo reikalų. Tačiau kultūrinės žiniasklaidos distancija, jos neįsipainiojimas į politiką, yra produktyvi, palanki konstruktyviai kritikai, naudinga visuomenės refleksijai. Taip turėtų būti, bet taip nėra...

       D. M. Iš tikrųjų tai, ką kalba Rimantas, yra svarbu. Buvo laikas, kai pavardė tokio masto rašytojo, kaip M. Martinaitis, labai daug ką reiškė. O štai dabar dvyliktame numeryje išspausdinome jo įvadinį straipsnį „Gulk atgal į žemę, Kristijonai“, kuris turėtų būti rezonansinis, svarstomas aukštesnėse instancijose, iki pat Kultūros ministerijos. Iš straipsnio matyti, kad kultūriniame visuomenės gyvenime kažkas darosi, kažkas yra blogai... O šiandien tą M. Martinaičio tekstą gali publikuoti, siųsti į ministerijas, ir nieko...

       A. B. Man atrodo, kad tos kultūrinės spaudos esminis keblumas yra jos žiauriai mažas tiražas. Ir dar tai, kad „Metų“ žurnalas jau nepasiekia bibliotekų. Kadaise bibliotekoms jis buvo privalomas. Kaip rasti kokį finansavimą, kad prenumerata būtų nupirkta ir kad žurnalas atsidurtų Lietuvos bibliotekose?

       D. M. Bibliotekos turi užsiprenumeruoti...

       V. D. Visas blogumas žodyje prieiti! Prilysti! Tai koktūs žodžiai. Jie rodo, kad kultūros vieta mūsų realybėje yra labai menka. Kai premjeras, formuodamas vyriausybę, atvirai pareiškia, kad kultūros ministro postas pagrindinės valdančiųjų frakcijos nedomina, tuo pasakoma, kad šitoje valstybėje kultūra niekam nereikalinga. Verskitės, kaip išmanote. Jeigu prilįsite, kiek pajėgsite išsiprašyti, išzyzti, tiek jūsų ir bus! Kultūra su ištiesta ranka yra prieštaravimas. Kultūra negali stovėti ištiesusi ranką.

       A. B. Bet juk visais laikais ir visur menas buvo mecenuojamas...

       V. R. Tikrai kad ne visur... Kai pats rašei, kaip sakei, savo geriausius kūrinius, su ištiesta ranka tikrai nestovėjai. Tai tikrai, ir viskas. Noriu pratęsti Viktoriją ir Rimantą. Kultūrinė spauda turi susisieti su vienokiomis ar kitokiomis institucinį pavidalą įgavusiomis socialinėmis grupėmis. Tiktai šitaip ji gali kažką gauti ir veikti...

       V. D. Tada – su partijomis?

       V. R. Ne visai taip. Yra kūrybinės sąjungos, kurių balsas šie leidiniai ir yra, yra ir kitų socialinių kultūrinių grupių. Klausimas – koks jų vaidmuo? Jeigu šį klausimą išplečiame ir pasižiūrime, koks yra Rašytojų sąjungos vaidmuo visuomenėje? Ar universitetų vaidmuo? Aišku, būtų gerai, kad „Metus“ paskleistume po mokyklas ir visas bibliotekas, o su jais ir literatūrinės kūrybos dvasią, tačiau kad ir prie kokių fondų prieitų kultūrinė spauda, pati savaime visos sociokultūrinės situacijos pakeisti negali.

       V. D. Ji gali ją formuoti. Bent stengtis tai daryti.

       V. R. Ji gali skleisti idėjas, ir jeigu dėl tų idėjų sutartų platesni kultūrininkų sluoksniai – sutartų dėl kultūros reikšmės, dėl lietuvybės ir pan., – tai tada tas balsas gal būtų išgirstas ir imtų veikti realybėje. Bet juk ir dėl tų idėjų nėra sutarimo. Nėra net tarimosi.

       V. D. Lyg ir nėra poreikio tą daryti.

       V. R. Dabar atsirado nauja kultūrinė spauda. Prisimenu šviesaus atminimo Vaidotą Daunį. Tai buvo žmogus, kuris norėjo leisti savo leidinį, įkūnyti savo idėjas. Vienas žmogus, bet apie jį būrėsi daug. Pinigų reikėjo, ar nereikėjo? Niekam nebuvo aišku, kaip tų pinigų gaunama – jų kažkaip atsirasdavo. Ar dabar, kai atsivėrė tokios internetinės galimybės, jaunimas leidžia bent vieną internetinį žurnalą? Juk tai nesunku: reikia atsisėti, tarkim, penkiems ir daryti gerą leidinį. Ar kam nors kilo tokia idėja, ar kas nori to imtis?

       R. K. Kažkokių bandymų buvo...

       V. R. Bet tuo viskas ir baigėsi, bandymais.

       A. B. Vienas iš šiandien mums svarbių dalykų yra mokykla, augantis skaitytojas. Nuolat girdime perspėjimą, kad auga beraščių karta. Mano anūkai dar skaitė knygas, o jau mano proanūkiai nuo mažų dienų prilipę prie kompiuterio, jiems skaityti nerūpi. Ką ten jiems lietuvių literatūra... Prisiminkime, koks buvo mokytojo, o ypač lietuvių kalbos mokytojo, autoritetas! Daugeliui mano kartos žmonių jis tiesiog nulėmė likimą! Ar dabar lietuvių kalbos mokytojas turi tokį vaidmenį? Man atrodo, kad tai pats svarbiausias klausimas, o kultūros leidiniams ir „Metams“ reikėtų labai dėmesingai pasižiūrėti į mokyklą. Ir į vidurinę, kur auga skaitytojas, ir į aukštąją, kur rengiami mokytojai. Tai labai rimtas dalykas, pagarba knygai, kūriniui – to nepakeis jokie šiems laikams būdingi teksto čiulpinėjimai, nagrinėjimai.

       R. T. Tie reikalai nėra apleisti. Mokytojai, Švietimo ir mokslo ministerijos žmonės, Vilniaus universiteto dėstytojai lituanistai labai intensyviai svarsto literatūros mokymo problemas, kuria naujas programas, bando keisti formalistinį požiūrį į knygos meną, kurį mums buvo primetę kai kurių metodologijų atstovai kaip neva labiausiai tinkantį mokinio žinioms patikrinti. Visi tie testai, analitinės procedūros, skaitymo formalizavimas buvo neabejotinai reikalingi, bet, perlenkus lazdą, buvo užmuštas skaitytojas. Visi supranta, kad mokykla turi ugdyti gerą, suinteresuotą skaitytoją, o ne filologą. Dabar, beje, ryškėja ir kita tendencija: siekiant patenkinti komunikavimo ugdymo uždavinius, literatūros pamokos gali tapti plepalų turgumi. Tai sudėtingos problemos, bet jos tikrai sprendžiamos, ieškoma optimaliausių kelių, visų pirmiausia atsižvelgiant į mokinio interesus ir į jo visuomeninę perspektyvą, į tapatybės kūrimo uždavinius. O literatūros mokytojas ir šiandien yra svarbus, ir mokiniai mokyklose bei gimnazijose skaito, yra labai daug raštingų ir kūrybingų mokinių. Užtenka pamatyti tuos prozos ir poezijos kalnus, kurie pateikiami respublikiniams konkursams ir pan. Mokykloje rašančių poeziją mokinių yra tiek, kiek jų niekada iki šiol nebuvo. Jie ir prisiskaitę, ir net persiskaitę – o tai jau juos gadina, nes dėl to pertekliaus nemoka išsirinkti, susitelkti.

       J. S. Na, „Metų“ visai ne ta misija, jie nėra pedagoginis leidinys... Noriu pacituoti vieną Mindaugo Kvietkausko mintį: Lietuvos miestų, miestelių, apskričių bibliotekos prašo „Panelės“, jokių „Metų“ jiems nereikia. Joms reikia tokių leidinių kaip „Žmonės“, „Jis, ji“ ir pan.

       R. T. Esu patyręs, jog tai dažnai būna bibliotekininkių ir jų giminių iniciatyva, o ne vien skaitytojų noras. Be abejo, bibliotekoms reikia ir pramoginės literatūros. Bet gal tegul tokią lektūrą patys žmonės ir perka, juk tai kaip ir prabangos prekės.

       A. B. Net sunkiomis sąlygomis Lietuvoje atsiranda pačios moderniausios bibliotekos – kokie pastatai, architektūra, interjeras! Ir kiek jose prikišta elektronikos, kompiuterių! O tikrų knygų – varganos lentynos. Tai tiesiog juokinga – biblioteka be knygos!

       D. M. Grįždamas prie mūsų reikalų pasakysiu, kokių atsiliepimų esu girdėjęs iš normalių skaitančių ir rašančių žmonių, net mūsų kolegų – neva tai per sunkus žurnalas, per daug jame tekstų, juos nelengva įveikti. Net ir jaunesnieji rašytojai norėtų, kad žurnalas būtų ne toks sunkus. Kad būtų mažiau teksto, daugiau „paišo“, kaip sako Gytis Norvilas. Ką daryti, kad literatūros spauda būtų aktuali patiems kūrėjams, kurie užpildo jos puslapius? Ar ta spauda nėra pernelyg rami? Ypač išėjus iš gyvenimo kai kurioms asmenybėms, kad ir J. Apučiui, S. Gedai, kurie sugebėdavo įmesti į spaudos puslapius aštresnių klausimų? O V. Daujotytės vaidmuo šiuo požiūriu apskritai yra neigiamas, kadangi ji literatūros procesui suteikia tiek ramybės, taip visus paguodžia ir sutaiko... Literatūrinė spauda tikrai turėtų būti aštresnė, ypač savaitraščiai. Tegul duoda klausimus rašytojams tiesiai kakton ir tegul tie reaguoja, tegul rėžia, kaip ir ką galvoja. Ir vėl problema ta pati: redakcijos neturi etatinių darbuotojų, yra tik užeinantys, pagal sutartis dirbantys žmonės, todėl nėra ir tos jėgos. Štai todėl daug kas yra numarinta, kaip sakė S. Geda, ir taip ramiai mirdami žurnalą galime leisti dar dešimtmetį. Kultūrinė spauda turi būti veiksminga. Kadaise Aldona Žemaitytė rašydavo probleminius straipsnius...

       V. R. A. Jakučiūnas rašo tokius straipsnius...

       D. M. Tad kokios būtų mintys dėl to spaudos proceso reanimacijos? Nuo Viktorijos ir pradėkim...

       V. D. Nuo kenkėjos... Aš įsivaizduoju, kad tame procese turi būti ir tokių, kurie ramina, rašo tyliai, ir turi būti šūkaujančių. Ne mano problema, mielas redaktoriau, kad ramiai kalbu, problema, kad trūksta šūkaujančių. O ją galima išspręsti paprastai: kalbantiems ramiau – dar menkiau mokėti, šūkaujantiems – primokėti. Vertinti rašančiuosius pagal balso pakėlimą. Bet procesas vyksta lyg ir natūraliai, jo kaip nors dirbtinai pakeisti negali. Noriu sugrįžti prie Rimanto minties apie skaitančiuosius: „Metai“ jauniesiems literatams tikrai gali būti per sunkūs. Bet kaip nėra tos aiškesnės viduriniosios visuomenės klasės, taip ir nėra ir jiems tinkamos lektūros. Galvodama apie tai, imu pakančiai, o ir visai teigiamai vertinti žmones, kurie užima reikiamą vietą kad ir tokioje „Respublikoje“ ir padoriai kalba apie mūsų literatūrą. Turiu omenyje Rimvydą Stankevičių. Rašo žmonėms apie mūsų knygas, išplatina tas mintis dideliais tiražais, tai yra tikrai svarbu. Man tai net paslaptinga: kaip jis išsaugo tą švarią literato prigimtį, savo nišą?.. Ir joks literatūrinis leidinys negalės pasiekti tokios didelės auditorijos, kokią turi „Respublika“. O literatūrinė spauda – čia sukeisčiau akcentus – pirmiausia yra svarbi patiems kultūros žmonėms, kuriančioms asmenybėms. Ji yra tas pirminis jų mąstymo, savimonės, minčių apsikeitimo ratas. Imi leidinį ir žiūri: su kuo čia susitiksi, kas ką mąsto, rašo, kokie nauji eilėraščiai gimė? Tokia spauda – būtinybių būtinybė. Jei nėra literatūrinės spaudos, literatūrinė bendruomenė apskritai suyra, išblykšta, jos kaip ir nelieka. O plačiajai visuomenei ši spauda gal paveiki ne pati savaime, bet per tuos kuriančius žmones, kurie ten telkiasi, per jų vardus, asmenybes. Ta spauda vis tiek veikia, tik jos poveikio negalima iš karto pamatyti ir jį aiškiai apibrėžti. Daug ką pasitikrini savo patirtimi. Kai prisėdau prie tų senų, prieš dvidešimt metų išėjusių numerių, skaičiau tuos senus puslapius su meile, grauduliu, pritarimu. Visai tai yra tikra ir labai reikalinga, ir iš tikrųjų nepasenę. Skaitydama visa tai buvau tikra visuomenės narė, kad ir kokia menka, bet vis dėlto narė. Ir jaučiau, kaip mane veikia tas buvęs skaudus ir įtemptas laikas, kaip veikia J. Apučio kalbėjimas, A. Zalatoriaus mintis apie tai, kad Gražina ir Konradas Valenrodas yra vienodi karžygiai... Arba S. Gedos straipsnis, kuris taip gražiai pavadintas – „Įvadas į vienužystę“ (1991 metų rugsėjis). Jį perskaičiau mintyse atminėdama 250-ąsias Antano Strazdo metines, kurias mes turbūt būsime apskritai praleidę. Sakiau sau: štai dabar tą straipsnį atsispausdinu ir pasidedu prieš save, kad matyčiau. Nes jame – gražiausia A. Strazdo ir Vienužio paralelė, pasakyta S. Gedos. Tai tas „Metų“ poveikis toks, jie sugrįžta, sugrąžina, primena, sutelkia. Jais patikrinu savo sąmonę tiesiogiai, nekalbėdama abstrakčiai. Man ši patirtis yra duodama, praėjus ir dvidešimčiai metų.

       J. S. Tuo galėtume ir pabaigti...

       V. D. Pamąstykime: sutelktomis jėgomis reikėtų išrinkti iš „Metų“ ir pateikti viešumai, geriausių tų dviejų dešimtmečių tekstų rinkinį. Ar tuos įvadus, ar pokalbius, ar diskusijas... Tekstus tų žmonių, kurių nebėra...

       V. R. Gyvas išėjusiųjų balsas...

       D. M. Sutvirtėję tokiomis vizijomis šį pokalbį ir baikime, pasitikdami XXI a. naują ir kol kas neįžvelgiamą dešimtmetį.

 

       Parengė Regimantas Tamošaitis