tekstai.lt

Algirdas Patackas. El Sidas ir Galindas Garsija, jo šaunus bendražygis, compañero bueno, aisčių kilmės karžygys

Ispanų epo „Giesmė apie mano Sidą“ (Cantar de mio Cid) rankraščio, saugomo Ispanijos nacionalinėje bibliotekoje, puslapis. Iliustracija iš http://es.wikipedia.org/wiki/Cantar_de_mio_Cid
Ispanų epo „Giesmė apie mano Sidą“ (Cantar de mio Cid) rankraščio, saugomo Ispanijos nacionalinėje bibliotekoje, puslapis. Iliustracija iš http://es.wikipedia.org/wiki/Cantar_de_mio_Cid
       Lietuvos vardui, Litua, atspindėtam rašto pavidalu, – tūkstantis metų. Tačiau beveik prieš tūkstantį metų įvyko ir dar vienas mūsų raštijos istorijai svarbus įvykis – pirmą kartą Europos raštijoje yra pavaizduotas neabejotinai aisčių-baltų kilmės personažas. Tai – Galindas Garsija, šaunus ietininkas (una valiente lança) iš senovinio ispanų epo „Giesmė apie mano Sidą“. Bet pradėkime iš toliau...

       Šviesios atminties žymus rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas pirmasis atkreipė dėmesį į pakraštinės baltų genties – vakarinių galindų pėdsakus tolimojoje Ispanijoje, jos šiaurės vakarų kyšulyje – Galisijoje. Sekdami, matyt, paskui aršesnius savo kaimynus (pusbrolius -?) gotus, jie, pasiblaškę po Europą, stebėdami vakarinėse jūrose besileidžiančią saulę, o naktimis – Paukščių Taką, galiausiai atsidūrė labiausiai į vakarus nutolusiame Europos kyšulyje, „pasaulio pakraštyje“ (finis terrae), tuometės oikumenos pariby, nes toliau – tik begalinės siūruojančios Atlanto platybės. Ten jie atrado, kaip dabar sakytume, „ekologinę nišą“. Galisijos klimatas buvo labai panašus į gimtųjų ežerynų ir neįžengiamų sengirių pasaulį, nes Kantabrijos kalnai, sulaikydami Atlanto drėgmę, sukuria „šiaurės subtropikus“. Galbūt galindų taikingąjį „drang nach Westen“ lėmė pakraštyje esančios genties situacija, todėl jie buvo įsukti į tautų kraustymosi sūkurį ir patraukė paskui gotus, kurie prasiautė per Europą kaip liepsna; gal įtakos turėjo ir „demografinis sprogimas“, gentainių perviršis, apie kurį užsimena Petras Duisburgietis, Matas Pretorijus ir Simonas Grunau.

       Tačiau klausimas – kodėl iškeliavo galindai – tebėra mūsų istorijos ir savimonės slėpinys. Juk baltų pasaulio esminė žymė yra sėslumas, „glūdėjimas“, anot Vaižganto; glūdėjimas ne tik girių prieblandoje, bet ir savo viduje, vydijoje, savęspi... Beveik visų indoeuropiečių tautų genuose įrašytas kelionių troškulys, keistai kontrastuojantis su, matyt, dar archajiškesniu sėslumo, namų jaukumo instinktu – prisiminkime Hermanno Hesse’s „Stepių vilką“; beveik visų indoeuropiečių „antrieji broliai“ iškeliauja ieškoti savo dalios (nes ūkį paveldi vyriausias), tapdami konkistadorais, flibustjerais, vikingais, „zemleprochodcais“; o baltų „antrieji broliai“ – bitininkais, bičiuliais, taigi lieka namuosp...

 

       Pirmieji galindų pėdsakai šiaurės Ispanijoje aptinkami asmenvardžiuose – tai Galindo, vestgotų kario vardas, taip pat Bertino analų sudarytojas Prudentius Galindo (835–861 m. įraše). Ypač pagausėja šių atradimų prieškario vokiečių mokslininkų darbuose. Pavyzdžiui, Sent Sernino (Saint-Sernin de Toulouse) abatijos kartuliarijuje randama net 16 kartų paminėta Galindus, Galin (tarp 844–1200 m.). O toponimų su Galind-, daugiausia patroniminės kilmės, yra aptinkama ir kitur, net centrinėje Ispanijoje (pavyzdžiui, Castel de Galindo prie Teruelio, Fuente Galindo prie Alikantės, tor de Galindo, Munogalindo, Los Galindillos ir t. t.), tačiau šiaurės vakaruose jų tiek gausu (prie Ourense, Braga, Porto, Viseu, Zamora, Salamanca, Avila, Bizcaya, Segovia, Cáceres ir kt.), kad galima kalbėti apie „Pirėnų Galindiją“. Tarp patronimų pasitaiko ir labai jau atpažįstamų – Galindon-ez (t. y. Galindon sūnus, nes -ez reiškia -aitis), Galind-onis, Galinnonis [įdomu, kad netgi plika akimi atpažįstamų pavadinimų galima aptikti ir Galisijos hidronimikoje – tai visos tos Rio Miño (liet. Minjo – didžiausia Galisijos upė), Rio Neira, Rio Nova (Navia), Rio Mera (Mero), Rio Boente, Rio Iso, Rio Sil, Rio Sor ir netgi Rio Ula (Ulla)...]

 

       Galisija arčiau Lietuvos nei Ispanijos? Bet Ispanija yra čia pat, už Kantabrijos kalvų, atskirta tik didingų baltųjų Picos de Europa viršūnių.

       Tačiau kas gi yra Ispanija? Korida? Flamenko? Cervantesas? Ne, Ispanija visų pirma yra El Sidas (El Ēid), ispanų epo herojus, į kurį reiktų labiausiai atkreipti dėmesį, jei nori suvokti tai, ką vadiname identidade español (ispaniškoji savimonė). V. Toporovas akcentavo ir faktą, kuris kažkodėl nesusilaukė mūsų mokslininkų dėmesio, kad ispanų epo herojaus El Sido palydoje būta compañeros, šaunaus ietininko Galindo Garçia, el bueno de Aragóno.

 

 

 

El Sidas

 

        „Giesmė apie mano Sidą“ („Cantar de mio Çid“) yra pirmasis mūsų laikus pasiekęs ispanų literatūros kūrinys (datuojamas apie 1140 m.). Kodėl norime plačiau nagrinėti šį ne tik Ispanijos, bet ir visos Europos viduramžių literatūros šedevrą? Svarbi priežastis – gėdos jausmas, nes iki šiol neturime viso kūrinio lietuviško vertimo, tik keletą fragmentų, tad šis rašinys gali pasitarnauti ir įvadu į mums mažai žinomą europinį paveldą, ir tapti savotišku priekaištu. Kita priežastis – giesmėje galbūt pirmą kartą Europos raštijoje minimas asmuo, neabejotinai baltiškos-galindiškos kilmės. Tai kilmingas riteris Galindas Garsija (Galindo Garçia), El Sido bendražygis, compañero, šaunus ietininkas iš Aragono (cavalero el bueno de Aragón), tikriausiai Galindaičių (Galindezų) dinastijos, IX–X a. valdžiusios Aragoną, palikuonis. Mūsų laikus ši poema pasiekė iš keleto nuorašų, dažnai fragmentiškų, ir tai nestebina viduramžių raštijos žinovų – prisiminkime peripetijas, lydėjusias slaviškąją „Sakmę apie kunigaikštį Igorį“. Dar viena problema – giesmė parašyta senovine ispanų kalba, jau nutolusia nuo literatūrinės.

       Kas gi buvo El Sidas? Tai istorinis asmuo, tačiau ne iš pačių žinomiausių, garsus rekonkistos (Reconquista), Pirėnų pusiasalio atkariavimo iš maurų epopėjos (VIII–XV a.) herojus, beveik tapęs mitine figūra, nes savo gyvenimu ir asmeniu įkūnijo vertybes – drąsą, taurumą, ištikimybę, gilų religingumą, – kurios vedė ispanus į pergales, ir sudaro vieno vertingiausių viduramžių kūrinių riterystės idealo esmę. Ispaniškasis variantas bus bene archajiškiausias, pirminis, leidžiantis atsekti „juodai–baltą“ provaizdį, ištakas, dar nenuspalvintas kurtuazijų, kaip vėlesniuose tekstuose, tokiuose kaip „Rolando giesmė“ ir kt. Keliaujančių dainininkų (hunglares) sukurtos giesmės labai artimos folklorui. Jų primityvi eilėdara ir melodika, gruboka ir naivi stilistika žavi autentiškumu, vitaline energija, tiesmuku, taip pat liaudišku ar vaikišku, kad ir kaip pavadintum, supratimu, kas yra gėris ir blogis. Ir visa tai persunkta savaiminiu, be didelių gudrybių tikėjimu į Viešpatį Jėzų Kristų, Atpirkėją, ir jo apaštalą šv. Jokūbą, matamoros („mirtis maurams“), atsiųstą į pagalbą kovai su netikėliais, kurio vardą pasitelkus neįmanoma pralaimėti, dėl kurio negaila net savo gyvybės.

       El Sidas, rekonkistos laikų karžygys, buvo karaliaus Alfonso VI vasalas. Jis gyveno XI a. (1043–1099), buvo gimęs Vivar del Sido bažnytkaimyje, į šiaurę nuo „karalių miesto“ Burgoso. Jo pilnas vardas – Rodrigo Diaz de Vivar, tačiau liaudyje jis buvo vadinamas El Sidu Kampeadoru (El Çid Campeador). Manoma, kad Çid- yra kilęs iš arabiško Seyyid (didikas), o Campeador – iš campi ductor, karžygys (o gal „karo lauko vadas“ – plg. Čečėnijos modžahedų lauko vado („polevoj komandir“) kilmę). Tikroji istorinio personažo istorija yra kiek kitokia nei poemos herojaus – sakykim, El Sidas, dėl susiklosčiusių aplinkybių ištremtas iš karaliaus valdų, kurį laiką tarnavo maurų karaliui Léridai, kuris buvo globojamas grafo Ramono Berengero (praminto Brolžudžiu), Barselonos valdovo. Aštuonis šimtus metų trukusioje kovoje būta visko – didvyriškumo ir išdavysčių, politinio gudravimo ir taurių poelgių. J. Ortega y Gassetas yra netgi kandžiai išsitaręs, kad tautõs, apdovanotos karžygiška dvasia, išsivadavimas netrunka 800 metų. Tačiau reikia priminti, kad tada ispanų tautos – dabartiniu supratimu – tas iš įvairių genčių ir jų junginių gimstantis etnosas tapo tauta kaip tik per rekonkistą, ir ši kova tapo galingu, ko gero, esminiu stimulu ispanų nacijos formavimuisi. negalima nuneigti ir tos įtakos, kurią darė rekonkista krikščionybei Europos žemyne įsitvirtinti – juk maurų kariuomenė jau buvo prasiveržusi ir per Pirėnus, netgi apgulusi Paryžių.

       Tačiau ontologiškai mitas yra realesnis už tikrovę, todėl mes kalbame apie poemos El Sidą, o ne apie jo istorinį prototipą, kuris tėra ano atšešėlis... Šis El Sidas, dėl dvaro intrigų pakliuvęs į valdovo nemalonę, yra ištremiamas iš gimtojo krašto. Vienintelis kelias palankumui atgauti – karinės pergalės prieš maurus (kartu su ginklo draugais) ir, beje, gausus grobis, kuriuo bus bandoma permaldauti karalių. Kai šitai pagaliau pavyksta – laimima keletas mūšių ir netgi atkovojama Valensija, hercogą ištinka asmeninė drama – klastingi priešai įžeidžia jo dukras – donją Elvyrą ir donją Solj. Karalius ir Kortesas (karališkasis susirinkimas) tiesą ir teisingumą atstato, o įžeidimą nuplauna dvikovose pralietas priešų kraujas. Nevarginsime skaitytojo smulkiau perpasakodami poemos turinį – tai turėtų atlikti būsimasis vertimas. Poemoje, kaip ir dera, yra glaudžiai susipynę herojų likimai su istoriniais įvykiais, nupiešta reljefiška senovinių laikų, papročių ir asmenybių freska. Štai, pavyzdžiui, kokiais epitetais palydimas pagrindinis herojus:

        „Šlovingas kovotojas“ (lidiador); „gimęs laimingą valandą“ (en buen ora fostes nacido); „sėkmingai nešiojantis kardą (kalaviją); kuriam pritinka kalavijas (el queen buen ora çinxo espada); „El Sidas, garsėjantis barzda“ (barba tan complida); „švytintis, vešliabarzdis“ (commo es alegre, la barba velida) ir t. t.

       Beje, barzda yra tiesiogiai susieta su karine sėkme ir šlove – po pergalių prieš maurus El Sido barzda tarpsta, darosi vis vešlesnė. Barzda turi ir sakralią paskirtį – ja galima prisiekti, o tąsymas už barzdos (ar plaukų) yra didžiausias įžeidimas. Išrautas barzdos kuokštas yra saugomas kaip pergalės ir priešo pažeminimo simbolis. El Sidas, eidamas į Kortesą, kur gali kilti kautynės, susiriša barzdą raišteliu, o garbanas slepia po šalmu. Jis dažnai vaizduojamas milžiniška, galingai besiplaikstančia barzda, manifestuojančia vyrišką jėgą, todėl yra panašesnis į Šiaurės tautų herojus ar į Maironio „lietuvius barzdočius“, bet ne į vėlesnių laikų ispanų grandus su jų išpuoselėtomis puošmenomis (barzdelėmis).

       Pateikti epitetai, būtini kaip savotiška mantra, dažnai tarnauja rimavimui, aliteracijoms ir posmo ritmikai, kuri yra energinga, uždeganti, dažnai pasibaigianti šūksniu (1):

 

                     ...kad jūs matytumėt, kaip sminga ietys,

                     kaip skyla skydai, gabalais mėtos,

                     kaip perkirsti šarvai ant žemės krenta,

                     kaip vimpelas ieties per kūną lenda, kraujas jį nudažo,

                     kaip žvengia žirgas, kurio raitelis negyvas jau, be žado,

                     o maurai šaukia „Mahomat!“, krikščionys gi „Santjago!“

                     Nors laiko daug prabėgo, kova aršioji neatlėgo,

                     tūkstantis ir trys šimtai maurų jau amžinai miega...

                      (...veriedes tantas lanças, premer e alçar,

                     tanta adágara foradar e passar

                     tanta loriga falssar e desmanchar,

                     tanos pendones blancos salir vermejos en sangre,

                     tantos buenos cavallos sin sos dueños andar.

                     Los moros llaman Mafómat e los christianos santi Yague

                     Cadien por el campo en uno poco de logar

                     moros muertos mil etrezientos ya...)

 

                                    „Poema de Çid“ (naudotasi senu, nesuliteratūrintu tekstu, kurio kalba yra archajiška).

 

       Mūšių vaizdų nedaug, tačiau negausios, šiurpiai natūralistinės, netgi makabriškos eilutės atlieka savo vaidmenį – perduoda negailestingą, primityviai žiaurių viduramžių kautynių vyras prieš vyrą siautulį: „kad jūs matytumėt, kaip krenta skydas su ranka nukirsta, kaip mėtos šalmai su galvom nukirstom laukuose, kaip žvengia žirgai, žvanga plienas...“

       Kruopščiai išvardijamas ir aprašomas karo grobis, negailint poetinės išmonės, parenkant epitetus. Lygiai taip kruopščiai, beveik buhalteriškai suskaičiuojami kritę priešai, o apie savo nuostolius nerasite nei eilutės – rodos, tik vienoje vietoje užsimenama apie compañero, pakliuvusį į nelaisvę. Išvis tas ankstyvųjų viduramžių pasaulis kelia sunkiai nusakomus jausmus – nuo šiurpulio dėl barbarybių ir žiaurybių iki pojūčio, kad šiame primityviame, pirmykščiame gaivale yra kažkas monumentalaus ir kartu vaikiško, nesugadinto. Tas pats El Sidas Kampeadoras, maurų siaubas, gali didingai įjoti pro išvaduotos Valensijos vartus ir čia pat visai nuoširdžiai pulti po kojų karaliui Alfonsui VI, kuriam yra prasikaltęs: „Suklupo ant žemės pasiremdamas delnais, / dantimis grauždamas žolyną žalią.“

       Mes dabar sunkiai suvokiame siuzereno-valdovo ir jo vasalo-pavaldinio santykius. Iš vienos pusės, ištikimybė ir visiškas paklusnumas karaliui: El Sidas visai nepyksta ant valdovo už ištrėmimą, nors tėra dvaro intrigų auka ir visaip stengiasi susigrąžinti palankumą. Tačiau pagrindinė priemonė tam – gausus karo grobis, kuris taip dosniai siunčiamas karaliui, kad jam nelieka nieko kito – tik atleisti. Ir taip visur: šalia taurių poelgių (pasigailima nugalėtų priešų, netgi maurų) – atviras, nė kiek neslepiamas materializmas. Tačiau vėlgi – turtas, įgytas kruvina kaina (hidalgui priklauso penktoji bendro grobio dalis), dosniai dalijamas ne tik savo bendražygiams, bet ir pašaliniams, netgi tiems patiems nugalėtiems maurams. Santykiai su moterimis – jokių kurtuazijų, El Sidas ir jo compañeros yra pavyzdingi vyrai ir tėvai, nors mato šeimas tiktai priešokiais. Į gyvenimo draugę ir dukras kreipiamasi su didžiausia pagarba: „Garbioji donja Chimena, žmona mano brangioji, / ir dukros, jūs mūsų širdelės meiliausios, / įeikite, prašau, į šią užkariautą Valensijos pilį...“ („Vos doña Ximena, querida mugier e endrada / e amas mis fijas mio coraçón e mi alma / entrad comigo en Valençia la casa“). Tačiau tai netrukdo parinkti jaunikių dukroms, net neateina į galvą jų atsiklausti...

       Visa tai suvokiama, tik jei prisiminsime, ką reiškia sąvoka noble, kaip ji formavosi. Tų senovinių laikų žmonės, nors nebuvo nė kiek laisvesni nuo nuodėmės nei mes, tačiau turėjo tai, ką dabar vadiname epiniu mãstu. Riterystės idealo, hidalgiškojo etoso atsiradimas formavosi ilgai ir sudėtingai; šis vyksmas buvo glaudžiai susietas, neįsivaizduojamas be krikščionybės, be gilaus, nuoširdaus, gal primityvaus – ar prigimtinio, galime pasirinkti pagal pažiūras, tikėjimo tuo, kas parašyta Šventajame Rašte (ko vertas mostas – užsakyti pergalės proga tūkstantį (!) mišių...).

       Štai kaip apibūdina epo herojaus El Sido Kampeadoro habitus subtilusis ispanų literatūros tyrinėtojas Menendesas Pelajo (Marcelino Menéndez Pelayo) (2):

       Jame dera patys kilniausi kastiliškosios dvasios bruožai – griežtas kalbų santūrumas, draugiškumas ir kilnus tiesumas, didingumas be puikybės, greičiau gili, nei turtinga vaizduotė <...>, giliai paslėptas, be audringų proveržių, vedybinis švelnumas <...>, ištikimybė monarchui ir nepripažįstanti nuolaidų kova prieš jo piktnaudžiavimus <...>. Jeigu realistinė gyvenimo jausena kartais virsta proza bei utilitariškumu, jei vaizduotės saikingumas ir ramumas įgauna tam tikro sausumo, jei poemoje beveik nėra dieviškosios poezijos vaizdinių ir mistinių atsivėrimų (nors joje gyvuoja ir kitokia poetika), tai atsiminkime, kad šitai yra bendra beveik visų herojinių poemų dalia ir kad poema apie El Sidą pralenkia daugumą jų papročių ir jausmų humanizmu, moralinėmis vertybėmis ir dargi subtilia jausmų kultūra, kurią lengviau pajusti, nei išreikšti žodžiais, ir kuria paprastai pasižymi stiprūs žmonės ir sveikos rasės.

       Compañeros, El Sido „kompanija“, jo vasalai ir bendražygiai, cavalleros buenos, šaunioji devyniukė. Hidalgas Rodrigo Diaz de Vivaras, o draugams El Sidas Kampeadoras – jų valdovas, kuriam jie yra besąlygiškai ištikimi. Ir nors visos šalies valdovas yra karalius Alfonsas VI, jie – El Sido žmonės, nes geležinis feodalizmo principas, suteikęs vertikaliajai hierarchinei piramidei atsparumą horizontalioms įraižoms, yra „mano vasalo vasalas nėra mano vasalas“. Štai sąrašas:

 

                     Pedro Bermudez, vėliavnešys, vadinamas Pedro Tyleniu,

                     Minaya Albar Fañez, Soritos senjoras,

                     Martin Antolinez, ietininkas iš Burgoso,

                     Muńo Gustioz, El Sido globėjas,

                     Martin Muñoz, valdęs Mont Mayorą,

                     Albar Albaroz ir Albar Salvadorez,

                     Felez Muńoz, Kampeadoro sūnėnas,

                     ir pagaliau

                     Galindo Garçia, drąsuolis iš Aragono.

 

       Į šį sąrašą dar galima įtraukti porą personažų, dalyvavusių El Sido epopėjoje epizodiškai. Vienas jų – itin egzotiška figūra, don Žerome (Jeronimas iš Perigoro), mokytas vienuolis iš garsiosios Kliuny (Cluny) abatijos, atlikinėjęs ne tik kompanjerų kapeliono pareigas, bet ir mokėjęs apsieiti su kalaviju (espada) neblogiau už bet kurį cavallero. El Sidas, atkariavęs iš maurų Valensiją, padės jam tapti Valensijos vyskupu. Yra nustatyta, kad dauguma jų turėjo savo istorinius prototipus. Ši šauni compñía yra ne tik ginklo draugai, jie atlikinėja ir kitas priedermes – dalyvauja derybose, globoja senjoro šeimą, saugo, pagrindinėms jėgoms išvykus, paliktą pilį. Poemoje jie – ryškios individualybės, nors apibūdinami labai taupiai, naudojant tas pačias poetines formules. Pavyzdžiui, Minaya Alvaras Fanjezas yra ne tik „dešinioji mano ranka mūšyje“, kaip jį vadina Kampeadoras, bet yra siunčiamas ir ten, kur reikia diplomatinių sugebėjimų. Kartais jie iškrečia netikėtumų – antai šaunus karys, kompanijos vėliavnešys, tačiau nei žodžio neištariantis Pedro Bermudezas netikėtai išrėžia rūsčią kalbą, demaskuojančią niekšingą El Sido priešų – grafo Gonsalvo Ansurezo (Gonçalvo Ansuôrez) infantų (sūnų) poelgį. Tačiau, be abejo, yra vienas, kuris mus domina labiausiai...

 

 

 

Galindas Garsija

 

       Taip, tai – Galindas Garsija (don Galindo Garçia, el bueno de Aragón), šaunus ietininkas iš Aragono. Jo tiesioginio istorinio prototipo kol kas nerasta, tačiau mes ispanams kai ką iš šio epinio personažo genealogijos galėsime paaiškinti. Paprastai jis minimas sąrašo gale, o jo apibūdinimai išsiskiria tuo, kad dažniau nei kitų jo sėbrų atžvilgiu pabrėžiama Galindo Garsijos, Aragono didiko (el gran[de] Aragones) ypatinga drąsa ir šaunumas: be įprastinio cavallero bueno (šaunus riteris), jis apibūdinamas ir kaip una (f)ardida lanēa („aršiai drąsus“ ietininkas; iš ardor – įkarštis, arži drąsa – plg. en el ardor de la batalla – mūšio įkarštyje); una valiente lançavaliente galima versti kaip „ypatingai, beatodairiškai drąsus“; aguerrida lança (aguerrido – išmanantis karo meną). Darome prielaidą: tai, ko gero, amžiumi jauniausias compañero, todėl yra sąrašo gale, pasižymintis tuo, kuo paprastai dosni jaunystė – valiūkiška drąsa. Prisiminkime visas tas kinematografijos „šauniąsias septyniukes“, kur jauniausias personažas, užbaigiantis sąrašą, yra kartu ir nutrūktgalviškiausias drąsuolis. Tačiau mūsiškis Galindas, nors labai jaunas, yra pelnęs senjoro Ruy Diazo Kampeadoro pasitikėjimą – poemoje yra epizodas, kai, visai kompanjai išvykus į žygį, Valensijos pilies įgulai vadovauti ir joje likusios donjos Chimenos bei dukterų Elvyros ir Soljos apsaugai yra skiriami Galindas Aragonietis ir Alvaras Salvadoresas, idant „saugotų jas visa širdimi ir siela“. Šio, turbūt pirmojo Europos literatūros istorijoje paminėto baltų kilmės karžygio bylą reikėtų pradėti nuo asmenvardžio. Poemoje jo vardas rašomas Galindo, Galind, Galin. Štai IX a. Aragono valdytojų grafų (Condes de Aragón) Galindezų (t. y. Galindaičių, nes ispaniškoji galūnė -ez reiškia -aitis, sūnus) dinastijos sąrašas (3):

 

                     Aznar I Galíndez valdė (809–820),

                     Garcia I Galíndez (820–833),

                     Galindo Garçes (833–844),

                     Galindo I Aznárez (844–867),

                     Aznar II Galíndez (867–893),

                     Galindo II Aznárez (893–922),

                     Andragoto (?) Galíndez, grafienė (922–943).

 

                                    (J. Terrero-J.Reglá. „Historia de España“)

 

       Štai ką rašė S. Grunau „Prūsijos kronikose“ 1529 m.:

       Galindas [Galyndo] – aštuntasis Vaidevučio [Widowuti] sūnus, kaip ir jo broliai, stojo prieš savo tėvą ir krivaitį [kirwaito] ir prisiekė, ir jo tėvas paskyrė jam žemės nuo Alnos [Allo], Lawoso upių iki nustatytų Mazovijos [Masono] sienų. Šias žemes jis ilgainiui užvaldė ir ant aukšto kalno pasistatė pilį Galindą [Galindo], kuri dar ir šiandien vadinasi Galinderbergu. Ši tauta per laiką sustiprėjo ir labai pagausėjo.

       Jau minėjome, kad šis pagausėjimas, kurį galima traktuoti ir kaip „demografinį sprogimą“, ir kaip gyvybinės energijos, pasionariškumo (L. Gumiliovas) pliūpsnį, tikriausiai buvo galindų tautos ir jų valdovų ekspansijos vakarų kryptimi priežastis ir varomoji jėga. Turbūt sutiksime, kad yra pakankamas pagrindas ispanų epo herojaus El Sido Kampeadoro bendražygį Galindą Garsiją laikyti Galindaičių dinastijos, baltiškosios galindų genties valdovų palikuonimi.

 

       Kaip atrodė tas pirmasis Europos raštijoje paminėtas mūsų kilmės literatūrinis-istorinis, jau ne mitinis personažas ir toji šauni jo sėbrų kavalkada, kaip kariavo, buvo ginkluoti, rengėsi? Apie barzdą, tą ankstyvųjų viduramžių riterio garbės sinonimą, jų habitus esminę žymę, jau rašėme. Pakalbėkime apie kitą, nemažiau svarbią vyriškojo prado išpuoselėtą kultūrą – ginklus. Kaip jau buvo rašyta, Galindas Garsija vadinamas ardida lança („aržioji ietis“) – matyt, šį ginklą mūsų šaunuolis geriausiai valdė. Atrodo, ietininkai greito antpuolio (corrida) metu būdavo pirmose gretose, jų uždavinys – suardyti priešo rikiuotę. Ši paskirtis – viena rizikingiausių, reikalaujanti nutrūktgalviškos drąsos. Ypatingo šaunumo požymiu buvo laikoma, kai ietis kiaurai išlįsdavo per priešo kūną su kruvinu vimpelu ant smaigalio (bermejo en sangre). Vimpelą (pendon) nešioti ant ieties turėjo teisę ne kiekvienas – tai buvo aukštesnio karinio laipsnio ir meistriškumo ženklas. Ieties kotas (astil) – iš uosio. Vėliau į darbą paleidžiamas pagrindinis ginklas – kalavijas (espada), maždaug 50–75 mm pločio, iš abiejų pusių aštriomis briaunomis ir grioveliais kraujui nutekėti. Dažnas vaizdas kautynių aprašymuose – pakelta riterio ranka, kruvina iki pat alkūnės. Tai ir kovinio šaunumo ženklas:

 

                     Kerta kalaviju ranka iš peties

                     kraujas nuo alkūnės liejas ant žolės

                      (Espada tajador, sagriento trae el braco

                     Por el cobdo ayuso la sangre destellando)

 

       Herojui pritinka ir toks vaizdas – priešas, perkirstas pusiau, „iki balno“, ar nukirsta kartu su šarvuote priešo ranka. Kalavijai turėjo vardus – poemoje minimi senoviniai (todėl labai vertinti) kalavijai Kolada ir Tizon, kažkada Kampeadorui atitekę iš nugalėtų priešų. Šarviniai marškiniai (loriga) pereina į antpetį (almofar). Po šalmu dėvima kepuraitė (cofia), po ja slepiama vešli ševeliūra. Cabaljero privalėjo turėti tris žirgus – kautynių (cavallo en diestre), kurį vesdavo ginklanešys, žirgą kelionei (palafre) ir nešulinį arklį ar mulą. Ant kovinio žirgo persėdama tik prieš pat mūšį. Labiausiai vertinami buvo galisietiški balnai dėl patikimumo, nors su kataloniškais balnais (coceros), jojama greičiau, bet greičiau ir krentama. Mūšių taktika – nesudėtinga. Sėkmę, matyt, lėmė narsa, drąsa ir patirtis; kartais pavartojama gudrybė, kai nuo pagrindinių jėgų atskirtas dalinys laukia pasaloje ir smogia jau baigiantis mūšiui, šitaip jį nulemdamas.

       Itin svarbus vaidmuo tenka moteriškajai pusei – jei mylimosios ar žmonos mūšio metu mintyse buvo su riteriais, jiems „išsiplėsdavo širdys“ (les creciesen mas los carazones). Beje, to laikotarpio ispanų epikoje nebuvo jokių kurtuazijų, „širdies damų“ ir panašiai, kurių gausu pas prancūzus...

       Toks ir turėtų apsigyventi mūsų istorinėje savimonėje tas pirmasis literatūrinis aistis, vardu Galindas, kuriam likimas lėmė atsidurti toli, prie žemės galo, – jis privalėtų įsirėžti kaip amžiname šuolyje sustingęs jaunas, drąsus ir aržus raitelis, smeigiantis ietimi su vėliavėle, tarsi koks Lietuvos Vyčio provaizdis.

 

 

LITERATŪRA

 

       1. Poema de Mio Cid, edicion, introducion y notas de Ramon Menéndez Pidal. – Madrid, 1975. – P. 36 (735–740).

       2. Pelayo M. M. Antologia de poetas lķricos castellanos, XI. – 1903. – P. 315.

       3. Terrero J.-Reglá J. Historia de España. – Barcelona, 2004. – P. 455.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)