tekstai.lt

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų. Valentinas Sventickas

Valentinas Sventickas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Valentinas Sventickas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Nuo namo, kuriame gyvenu, iki žemės lopinėlio, priglaudusio Sausio tryliktosios aukas, tėra keli šimtai metrų. Tai veikia. Dažnai vaikštau po Antakalnio kapines. Kai sustojame prie memorialo su ketvirtų metų anūku, sunkiausia atsakinėti į jo klausimus. Apsimeta suprantantis atsakymus, bet labiausiai jam rūpi, kad degtų žvakelės.

       To sausio tomis dienomis žmona karščiavo, buvo kankinama neaiškių baimių. Tryliktosios vakarą, sužinojęs, kas vyksta, išeidamas iš namų dėl viso pikto pasakiau, kur padedu inteligento pinigėlius, dokumentus. Kai stovėjau Antakalnio gatvėje, svarstydamas, kaip pasiekti miesto centrą, mačiau tylų bruzdėjimą aplink vieną namą Sapiegos gatvėje (tada gal dar Suvorovo?), kuriame veikė kažin kokia kariška įstaiga. Buvo nejauku, jaučiausi stebimas. Prie stotelės, kai pakėliau ranką, stabtelėjo žmonių pilnas nemažas nušiuręs autobusėlis. Važiavome tylėdami. Taip pasiekiau aikštę prie Aukščiausiosios Tarybos ir buvau ten su visais. Nerimo, grėsmės, ryžto aikštėje. Jausmas – kas bus, tas bus, nesitrauksime. Liko atminty šiurpinantis gaudesys, kai artėdavo šarvuočių kolona. Rodos, ryte pravažiavo didžiausia.

       Aukos jau buvo sudėtos.

       Dėl to toliau pasakoti asmeniškus potyrius ir įspūdžius nejauku, lyg ir netinka. Daugelio jie bus panašūs. Kokie tų, kurie ėjo į mirtį, – nesužinosime. Turbūt ne aš vienas štai ką tuomet galvojau: ne šiaip sau buvo smogta visų pirma Spaudos rūmams, paskui Lietuvos radijui ir televizijai. Laisvas žodis tada labai daug reiškė. Skaitau Romualdo Ozolo to laiko dienoraščius (knyga „Aušros raudoniai“), o juose vis: parašiau, kalbėjau, reikėjo pasakyti…

       Supratęs, kad asmeniškumus turiu pasilikti sau, pabandžiau prisiminti, ką 1991-ųjų sausį darė rašytojų bendruomenė. (Šįkart ne apie tai, ką kalbėjo, rašė, veikė kiekvienas atskirai.) Nežinau, ką dabar apie tai pagalvosite, bet tada kūrybos žmonių ir organizacijų laikysena tikrai buvo svarbi.

       Susiradau Lietuvos rašytojų sąjungos (toliau – LRS) valdybos 1991 m. sausio 10 d. posėdžio protokolą. Svarstyti tąsyk normalūs organizacijos reikalai (žurnalo „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus rinkimai, Literatūros fondo tarybos idėjos ir kitkas), bet protokolo paskutiniame puslapyje fiksuojama štai kas: „Valdybos posėdis nutraukiamas, gavus žinią, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atsiųsta ultimatyvi TSRS prezidento M. Gorbačiovo telegrama“ ir t. t. Nutarta skubiai parengti LRS kreipimąsi. 18 val. jis aptartas, priimtas, susitarta išplatinti: Lietuvos TV, agentūrai ELTA, spaudai. Tekstas:

 

LIETUVOS RAŠYTOJŲ KREIPIMASIS Į VISUS

LIETUVOS ŽMONES

 

       Mieli Lietuvos žmonės! Išgirdę Tarybų Sąjungos prezidento M. Gorbačiovo ultimatyvų kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą nedelsiant atstatyti TSRS Konstitucijos veikimą Lietuvoje, pareiškiame: nė viena svetima valstybė neturi jokios teisės primesti savo Konstitucijos kitai valstybei, turinčiai teisinį nepriklausomos valstybės statusą ir savą Konstituciją.

       Labai skaudu, kad mums su jumis tenka išgyventi antrosios okupacijos grėsmę. Pirmoji išmokė mus kantrybės, stoicizmo, ryžto ištverti ir tikėti Lietuvos atgimimu. Tikėjome ir tikime juo ir dabar.

       Remkime Lietuvos Respublikos vadovybę, tą, kuriai patikėjome Lietuvos likimą šią sunkią valandą.

       Būkime tvirti, priešinkimės visomis savo dvasios jėgomis.

       Tiesa mūsų pusėje.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba

       1991 m. sausio 10 d.

 

       LRS valdyba, žinoma, susirinko ir 1991 m. sausio 14 d. Buvo jau vakaras, slegiančios žinios nupilkinusios veidus. Nusprendėme paskelbti tokį pareiškimą:

 

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS VALDYBOS

PAREIŠKIMAS

 

       Jei TSRS karinės jėgos brutalia prievarta nutrauktų teisėtai išrinktos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės veiklą ir bandytų sukurti bei primesti kolaboruojančias valdymo struktūras, Lietuvos rašytojų sąjunga laikysis tokios pozicijos:

       1. Lietuvos rašytojų sąjungą gali paleisti tik jos suvažiavimas. Bet koks kitas jos reorganizavimas arba likvidavimas bus neteisėtas.

       2. Lietuvos rašytojų sąjungos nariai lieka ištikimi Lietuvos nepriklausomybei ir nebendradarbiauja su jos priešais.

       3. Lietuvos rašytojų sąjunga orientuojasi į lietuvių kultūrinės ir dorovinės rezistencijos tradicijas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys jas tęsia laisvai apsispręsdamas.

       4. Okupacinės valdžios įsteigtą rašytojų sąjungą ar draugiją laikysim organizacija, išdavusia lietuvių tautą.

 

Vytautas Martinkus, Juozas Aputis, Jonas Avyžius, Rimantas Černiauskas,

Viktorija Daujotytė, Petras Dirgėla, Antanas Gailius, Sigitas Geda,

Aleksandras Krasnovas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Mikelinskas,

Algimantas Mikuta, Petras Palilionis, Kornelijus Platelis,

Vytautas Rubavičius, Valentinas Sventickas, Albertas Zalatorius

 

       1991 m. sausio 14 d., Vilnius

 

       Pasirašė jį ne tik dalyvavusieji skubiai sušauktame posėdyje (mūsų buvo dešimt), bet ir spėjusieji netrukus ateiti arba pritarusieji telefonu. Buvo nutarta pareiškimą paskelbti spaudoje ir nedelsiant perduoti radijui. Taip ir padarėme.

       Pirmininkas V. Martinkus teiraujasi susirinkusiųjų, kaip elgtis su LRS rašomosiomis mašinėlėmis, kopijavimo aparatais, dokumentais. A. Zalatorius sako, kad protokolus „būtų neblogai kur išnešti“, kad jų ir technikos buvimo vietą turį „žinoti 2–3 žmonės“. V. Rubavičius papasakojo apie spaudos leidimo galimybes. (Spaudos rūmai jau buvo užimti.)

       Jeigu teisingai prisimenu, dėl rašomųjų mašinėlių, dauginimo technikos ir „jautrios“ dokumentacijos kartu su V. Martinkum ir P. Dirgėla jau buvom susitarę anksčiau. (Dabar, kai žinote, kaip visa klostėsi toliau, galite iš to juoktis, bet tada toks elgesys neatrodė naivus.) Tada pasakiau pusjuodį juoką, kad reikalui esant galėčiau profesionaliai organizuoti Rašytojų sąjungos rūmų apsaugą, nes tokia buvusi (dvejus metus) mano karinė specialybė – ypatingos svarbos objektų apsauga.

       Dėl dokumentų, visokių protokolų. Reikia priminti, kad LRS būstinėje jau nuo 1988 metų (gal ir dar anksčiau) vyko daugybė nepriklausomybinių pokalbių, viešų ir ne, taigi pradėjo smelktis žinios apie režimo sargybinių sudarytus „negerųjų“ sąrašus. Kaip gali egzistuoti toks sąrašas be pirmininko, už viską atsakingo? Dėl to V. Martinkus buvo parašęs vieno egzemplioriaus pareiškimą ar įsakymą, kas (tai Vytautas Kubilius) turės eiti pirmininko pareigas, jei jis bus „supakuotas“.

       Į LRS būstinę ateidavo žmonių iš kitų šalių – paklausinėti, paguosti, buvo atnešusių aukų – spaudai, palaikyti žuvusiųjų šeimoms. Prisimenu, kaip nunešiau Kavoliukų šeimai, ką ir sakyti, įspūdžiai likę.

       Atminty tebėra pašarvotų žuvusiųjų lankymas, laidotuvių procesija, vėliau Vilniaus sporto rūmuose surengtas literatūros vakaras „Gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu“.

       Pakartosiu Justino Marcinkevičiaus žodžius, pasakytus Arkikatedros aikštėje atsisveikinant su žuvusiaisiais 1991 m. sausio 16 d.:

        „Sakau, kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje. Šitoje visą Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje amžinai jausime ir jų, žuvusiųjų, rankas, jie stovės kartu su mumis, kaip tą sausio 13-osios naktį, prieš tankus ir automatus, prieš tamsą ir smurtą, prieš begėdišką melą ir šmeižtą.“

       Ką pasakyti dabar?

       Visada yra dėl ko susikabinti rankomis ir suglausti pečius.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)