tekstai.lt

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų. Romas Gudaitis. Į ledą sušalo rūstybė

Benedikto Januševičiaus iliustracija
Benedikto Januševičiaus iliustracija
       Manęs dažnai klausinėdavo, kodėl nesu linksmas, kai aplinkui tiek džiaugsmo. Tą mirtiną, širdį stingdančią grėsmę jaučiau dar gerokai prieš sausį. Darbo Maskvoje patirtis skaudžiai sklaidė iliuzijas, kad mus paleidžia iš savo nagų geruoju. Vakarai – tai geriausiai rodė du ilgi susitikimai su JAV ambasadorium J. Metlocku – lūkuriavo ir aiškiai bijojo imperijos griūties. Mus – „radikalus ir separatistus“ – liūliavo paramos pareiškimais ir tai kėlė nelinksmas asociacijas su pokariu, kai „parama“ sužlugdė rezistencijos viltis. Pasitaikė keletas gerų progų iš arti atidžiai įsižiūrėti į tartiufišką perestrojkos tėvo figūrą – sužavėtiems Vakarams stebint, šis žmogus žaidė dvigubą žaidimą demokratija, ir tik jo rankose buvo galia panaudoti jėgą, aišku, vaizduojant viską taip, kad jėga panaudota prieš jo valią, jam nežinant. Kartą M. Gorbačiovas prisipažino mėgstąs L. Bethoveną, ir aš iš karto prisiminiau Rusijos ir kitų tautų laisvės duobkasį, konclagerių išradėją, kuris, kaip žinome, labai mėgo „Apasionatą“. „Apasionata“ ir tratata, mirtis buržuazijai – jie ne veltui mėgsta klasikinę muziką, šmėkštelėjo mintis. Taikūs, romantiški Nepriklausomybės idealai – ir Afganistane, Tbilisyje, Sumgaite kraujo paragavusi karinė mašina: kas ką? Dainuojanti revoliucija – ir budelio su kirviu šmėkla…

       Ramindavau žmones audringuose susitikimuose Kazlų Rūdoje, Marijampolėje, tėviškės kaimuose ir miesteliuose. Taip elgtis privalėjome visi ir visi neįtikinamai raminom. Persekiojo bloga nuojauta, smegenis įkaitintu geležies virbu vėrė viena vienintelė mintis…

       Vėlų rudens vakarą po oficialaus Prezidiumo posėdžio – paprastai jie vykdavo Konstitucijos salėje – susirinkome bibliotekos patalpose: buvo manoma, kad tarp knygų lentynų yra vienintelė vieta, kur neprikaišiota pasiklausymo aparatūros. Iš V. Landsbergio tada pirmą kartą išgirdome, kad, karine jėga išvaikius parlamentą, mums tektų dirbti nelegaliomis sąlygomis. Pasitarimas buvo slaptas, jokio pėdsako apie tuos planus neliko – kaip ir daugelio dokumentuotų neišvengiamai būtinų sprendimų tomis lemtingomis dienomis. Beje, nemaža ano meto nuotaikų, idėjų, diskusijų atspindžių galėtų atskleisti Prezidiumo posėdžių stenogramos (pamenu, vyko įdomūs, aštrūs ginčai dėl ordinų, medalių). mano skeptiškos abejonės dabar išsipildė su kaupu: visas Prezidiumo archyvas mįslingai dingo, o kartu pranyko ir svarbūs istorijos šaltiniai. Net neabejoju, kad jie atsiras – duok Dieve, kad būtų publikuojama viskas be kupiūrų ir tendencingo parinkimo.

       Bemiegės naktys kabinete antrame aukšte – tiesiai prieš absurdu tapusį fontaną… Suplaukusios žmonių minios iš visos Lietuvos, susijaudinę balsai, nerimastis, žmonės, susikibę už rankų, juosia Parlamentą… Šarvuočių kolonos, traukiančios į Šiaurės miestelį – tuneliu, pro rūmus, visiems matant, įbauginimui. Incidentai tai ten, tai šen… dar tik preliudija, ir ūmai – prasidėjo!..

       Parlamento rūmuose prietema… Klaidžioja žvakių liepsnelės, tylūs sukrėstų žmonių balsai… Prie rūbinės paišini, paraku atsiduodantys vyrai pasakoja apie televizijos bokšto šturmą… Pirmos baisios žinios apie žuvusius ir sužeistuosius, žinia veja žinią, skaičiai kraupiai keičiasi – tik vėliau paaiškėja, kad žuvo Loreta Asanavičiūtė, gyvenusi kaimynystėje, Karoliniškėse. Vieną žiemą kažkokiu reikalu teko lankytis ir kalbėtis su jos motina… Ir protą, jausmus paralyžiuojanti mintis – nepavyko, nepavyko išvengti nekalto kraujo praliejimo, visa, kas siaubingiausia, – jau nebe žmonių, ne mūsų valioje, žudynėmis jie jau atakavo visų mūsų širdis ir išdraskė žaizdą, to pakeisti jau negali niekas – ir sielvartas užgriūva dabar aukų artimuosius, mus visus, Lietuvą… Užtemdytuose rūmuose dangstomi langai, kraunami pirmi smėlio maišai… Bet kurią akimirką laukiama sraigtasparnių ir desanto ar šaudymo nuo Žvėryno pusės, aikštę supančių namų stogų – esame puikus taikinys, rūmus projektavę broliai Nasvyčiai net nesapnavo, kad čia prireiks tvirtovės… Rikiuojasi pirmi savanoriai, skamba priesaika, aidi komandos… Daugelis vyrų godžiai traukia cigaretę po cigaretės, o čia pat, laiptinėse ir užkaboriuose, iš benzino kanistrų pilstomi į butelius „Molotovo kokteiliai“… Mums išdalijamos dujokaukės, matuojamės jas, iš tarnybos armijoje žinau, kad jų prasti filtrai…

       Susirenkame salėje, prasideda posėdis, esame valdžia, tad neturime teisės pasiduoti panikai. Visi šie vaizdai gyvi atminty, kartais blyksteli iš pasąmonės koks nors primirštas. Ir pasididžiavimas apima, begalinis pasididžiavimas, kad buvome vieningi. Tomis dienomis rūmuose filmavo ne tik žurnalistai, bet ir žymiausi Lietuvos kinematografininkai. Esu įsitikinęs, jiems geriausiai pavyko įamžinti tą vienybės ir susitelkimo nuotaiką. Ir Robertui Verbai, mielam, genialiam, mirtinai sergančiam, iki paskutinio atodūsio sunkios „Konvaso“ kameros iš rankų nepaleidžiančiam – taip pat. Begalinis Lietuvos žmonių nuoširdumas sušalo tomis dienomis ir naktimis į rūstybės upių ledą. Laužuose liepsnojo viltis atsilaikyti.

       Kaip ir didžioji kolegų dalis iki vasario 9 d. plebiscito gyvenau rūmuose. Lemtingą naktį ir vėliau turėjau daug jėgų, buvau aktyvus, matyt, teisybė, kad bet kuris žmogus mirtino pavojaus akivaizdoje pasitelkia pagalbon tokius fizinius ir dvasinius jėgų resursus, kokių neįsivaizdavo turįs. Rašėme, redagavome dokumentus, įpratome prie pasaulinio garso ir viešumos šurmulio, draugavome, bendravome su užsienio parlamentarais ir žurnalistais, pasiskelbusiais gyvu skydu dėl solidarumo, buvome viena nelaimės ir tvirtybės sutelkta, suvienyta šeima.

       Tame visuotiniame troškime gintis ir apsiginti būta tragikomiškų dalykų. Šalia automatų, pistoletų, kitų tinkamų šaudyti ginklų pasitaikydavo prieštvaninių, savadarbių šautuvų. Buvo pyškinama rūsiuose. Stigo elementarios tvarkos, karvedžiais pasijuto žmonės, kurie ne tam buvo sukurti. Tačiau menki juokai, kai lenktyniaujama, kas išmoningiau užminuos, kas užmaskuos sprogmenis, nepranešdamas gynybos štabui. Būta ir kitokios saviveiklos – ne iš blogos valios, tiesiog trokštant „praturtinti“ gynybą. Tai galėjo visiems skaudžiai atsiliepti – ačiū Dievui, išvengta susisprogdinimų, ir minos ant stogo nedriokstelėjo. Kitos galimos nelaimės taip pat prašvilpė pro šalį. O šalia gardžiausio maisto kalnai, nuoširdūs raginimai vaišintis – kaip paaiškinsi kokiai močiutei, kad jos nuostabiai kvapnų skilandį dėl nemigos kremti atbulais dantim, kad naminė duona tau lyg su pjuvenom…

       Antrą kartą po Atgimimo pajutau tautos dvasios galybę. Tos visos dienos ir naktys susiliejo į vieną, pakako jėgų visiems darbams ir visi jie buvo vienodai svarbūs.

       Rūmuose būta ir įtarinėjimų, ir kurstymų skaidyti vienybę. Tai skaudi tema, bet jos nutylėti neturiu teisės. Sausį prasidėjo imperijos agonija, mūsų laisvės priešams labai reikėjo, kad po jų pralieto kraujo kraują lietų patys lietuviai: kerštaudami, suvedinėdami sąskaitas ir įtarinėdami. Tarp mūsų buvo karštų galvų, nemąstančių, žmonių be sąžinės ir aiškių provokatorių. Česlovas Kudaba sausio dienomis eidavo į parlamentą pro savo portretus ant barikadų išbadytom akim ir net neklausdavo kodėl, už ką, tiesiog tylėdavo. Galbūt tas piktavalis mūsų brolis ir puikuojasi kokiu medaliu, seniai jau pamiršęs, kaip užsimojo smogti paskutines dienas gyvenančiam tauriam žmogui. Sausio rūstumą iš pat pradžių mėginta pakreipti niekšiška brolžudiško keršto saviesiems linkme. Kur ir kokie mes šiandien būtume, pasidavę toms provokacijoms? kokie iškilmingi paminėjimo ritualai vyktų Nepriklausomybės aikštėj Pilėnams pagerbti, kokios būtų sakomos kalbos, kaip dėtų gėles kokia nors brolžudiška ranka?

       Jeigu ne mes, tai jūs… Dievuli brangus, šnekos ir šnekos, kad kažkas gynė labiau, kad brolija aukščiau už draugiją, ir atvirkščiai, kad kažkam labiau reikia Sausio 13-osios medalio, o kažkas jo visai nesulaukė! Ir į šias pseudopatriotinės ritualinės mugės aistras, kaip privalomą duoklę atidavus pagarbą žuvusiesiems, mes verčiami žiūrėti, kadangi nuskriaustųjų, pasižyminčių, atleiskite, kokčiomis pretenzijomis, nemažėja. Kol tos juokingos varžybos vyksta, mums belieka sugrįžti į tikrosios istorinės tiesos, tikrosios vienybės akimirkas.

       Nerimas, ar viską teisingai padarėme, ar negalėjome išsaugoti gyvybių, lydės tų įvykių dalyvius iki paskutinio atodūsio, net jei žudynių kaltininkai susilauktų teisėto atpildo. Daug širdžių neatlaikė – ar ne laužai ir barikados buvo paskutinis vaizdas, kurį regėjo Vytautas Rimkevičius?

       Mano bičiulis nuo universiteto ir gyvenimo studentiškame „Taure“ laikų, lituanistas, plačios erudicijos žmogus Algis Prapiestis tomis dienomis ir naktimis redagavo dokumentus, kad tik juose rastųsi kuo daugiau lietuvių kalbos gražumo. Tai iš čia, iš tų rūsčių naktų Algio redaguotos Konstitucijos kalbos lakumas ir vaizdingumas. Šio kuklaus žmogaus darbas gynė Nepriklausomybę nė kiek ne mažiau nei ginklas. Jau dešimtmetis, kaip Algio nebėra tarp mūsų, o jo Sausį pradėtas ir vėliau užbaigtas darbas gyvas – įsiskaitykite Konstituciją!

       Tokių žmonių – šimtai, tūkstančiai, jie sušildo tautos dvasią ir sielą, visus prie atgimimo laužų besiglaudžiančius.

       Ir visi jie – išėję, gyvieji – brangūs kiekvienam Sausio gėlą ir didybę išgyvenusiam TAVO, MANO BROLIUI.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)