Liudvikas Jakimavičius. Džojos Barysaitės nuotrauka
Liudvikas Jakimavičius. Džojos Barysaitės nuotrauka
       Kaip šiandien prisimenu, 1991-aisiais gal sausio septintą ar aštuntą 13-uoju troleibusu važiuoju iš Žirmūnų į Vilniaus centrą. Troleibusas sustoja Kalnų parko stotelėje ir kitoje Neries pusėje prie Sporto rūmų matau didelį mitingą. Tyčia išlipu, žiūriu ir klausausi. Mitinguoja pikta ir įtūžusi „Jedinstvo“, mojuoja raudonom ir sovietinėm Lietuvos vėliavom. Žmonių tikrai labai daug, ir kraupiai revoliucingos kalbos per galingus garso stiprintuvus girdimos abiejose Neries pusėse. Tvilktelėjo mintis, kad šitas iš butelio paleistas gaivalas atgal į butelį nebesugrūdamas ir amžiams gali palaidoti mūsų Nepriklausomybės iliuzijas.

       Tada neturėjau laiko rašyti dienoraščių, ne tas buvo galvoj. Rytais atvažiuodavo žiguliuku mano vaikystės draugas ir mes sukdavome po Vilnių ratus: nuo Spaudos rūmų iki LRT, po to žemyn iki Parlamento, iki Šiaurės miestelio ir atgal. Tomis dienomis daugiausia prabūdavau prie Parlamento. Anksti ryte ten susitikdavau su Henriku Čigriejum. Jis į budėjimą ateidavo su portfeliuku, į kurį buvo įsidėjęs juodos duonos, lašinių, cibulio ir mažą plėčkelę. Kur buvęs, kur nebuvęs prisijungdavo ir Juozas Aputis, Vytautas Narbutas, Donatas Katkus. Visi šnekučiuodami sukdavome ratus apie Parlamentą. Kiek prisimenu, tuomet nebuvo labai šalta, labiau drėgna, ir kai jau ta drėgmė imdavo sukti sąnarius, J. Aputis sakydavo: „Ką jau dabar čia vaikštom, eikim į „Pergalę“.“ „Pergalės“ redakcija buvo visai šalia Seimo rūmų, Gedimino prospekte. Ten atskiruose kabinetuose sėdėjo Ramūnas Klimas, Vladas Šimkus, Antanas Ramonas, Gražina Gedienė, redaktorės ir korektorės. nusimetę paltus susėsdavome kokiam pusvalandžiui, atšildavome, šnekėdavomės ir atgal prie Parlamento.

       Tame „dežuravime“ visko buvo: ir baimės, ir kiškiško išgąsčio, ir smagių dalykų. Name prieš Parlamentą gyveno ir tebegyvena toks mano tolimas giminė, laptevietis, dievdirbys ir puikus prozininkas Ričardas Vaicekauskas. Jo namai per Sausio įvykius buvo tapę visų mūsų forpostu, rusiškai šnekant – „prochodnoj dvor“. Ketvirtame aukšte, virtuvėje, dideliuose katiluose garuodavo verdama kopūstienė su šonkauliukais, kuri po to buvo nešama į aikštę ir dalijama budėtojams. Tuo pat metu dirbo ir kiti analogiški saviveikliniai maitinimo labdaringi „taškai“. Pavyzdžiui, šilutiškiai, kurių palapinės buvo prie pat Neries, prisivežė džiovintų kuojų ir karšių, o Kauno „mafija“ atbogino prie TV bokšto maišus ne iki galo pagamintų „Primos“ cigarečių. Prie TV bokšto jie dalijo ilgiausias pasaulyje cigaretes. Taigi mūsų Nepriklausomybė tapo kelione, siužetu, pasakojimu, vykstančiu tiesiog tavo akyse. Tačiau tvyrojo keista nuojauta, kad viskas akimoju gali žlugti, kaip žlugo Spaudos rūmų gynyba vandens žarnom, kur iš Kalašnikovo automato buvo peršautas jaunam vaikinukui žandikaulis.

       Prisimenu vieną labai kinematografišką siužetą. Tankai važiuoja pro Parlamentą, kolona kyla link Konarskio gatvės, kur įsikūręs TV komitetas, žmonės ima grūstis prie gatvės, Žvėryno tilto prieigose. Viename tanke pro liuką išlindęs tankistas žvalgosi į minią. Staiga šalia manęs stovintis berniukas nusimauna savo vilnonę kepurę ir sviedžia ją į išlindusį tankistą. Tas pagauna kepurę ir kažkaip kvailai ironiškai pamojuoja ranka.

       Sakau berniukui, – matai, praradai kepurę. Iš kur būsi?

       – Iš Šilutės, – atsako jaunuolis.

       Už valandos kitos prasidėjo labai rimti dalykai. Visi, stovėję prie Parlamento, matė bokšto pusėje blyksnius ir trasuojančių kulkų trajektorijas, girdėjo tankų salves. Po pusvalandžio nuo kalno pasigirdo J. Jarmalavičiaus ir M. Burokevičiaus komunistiniai audiotekstai, o čia, aikštėje, be pertraukos aidėjo Andriaus Mamontovo „Laužo šviesa“. atėjo pirmieji žmonės nuo TV bokšto. Pamenu vieną šoko ištiktą jaunuolį šviesia sukruvinta striuke, kuris nesustodamas pasakojo kraupius dalykus apie mėsmalę prie TV bokšto ir daugybę ten žuvusių žmonių.

       Siaubas akimirkai tarytum sustabdė laiką, ir kai šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, prisimenu aną amžinybės matmenį įgijusį laiko segmentą, suvokiu, kad tai buvo kulminacinis taškas Lietuvos Nepriklausomybės byloje. Iki Sausio 13-osios nakties kartais atrodydavo, kad mes savo laisvės siekį tarsi repetuojam improvizuodami. Po šios nakties mūsų išsilaisvinimo byla iš istorijos tapo metafizika. Pralietas nekaltų žmonių kraujas tą repeticiją užpildė ontologiniu turiniu ir stebuklingu būdu Nepriklausomybė iš deklaracijos tapo kūnu.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)