tekstai.lt

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų. Kornelijus Platelis. Ką aš veikiau Sausio 13-ąją?

Kornelijus Platelis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Kornelijus Platelis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Ne, tai ne dar viena paraiška Sausio 13-osios medaliui. Tą naktį negyniau nei TV bokšto, nei TV pastato, nei Seimo, kuris tada vadinosi Aukščiausiąja Taryba. Aš ją praleidau spengiančioje tyloje, su savo kolegomis stengdamasis kelti kuo daugiau triukšmo. Buvau tada Druskininkų miesto tarybos ir Sąjūdžio tarybos narys, kaip, beje, ir kiti mano kolegos, todėl dariau tai, ką privalėjau pagal mūsų pačių susidarytą grafiką. Tą naktį budėti prie televizijos bokšto ir Seimo užsakytais autobusais buvo išvažiavę kiti – didelis druskininkiečių būrys. Aplink Seimą vaikščiojau sausio 12-osios naktį ir turėjau ten vykti dar už dviejų naktų. Sausio 13-osios naktį grafikas man lėmė budėti Druskininkų pašto skyriuje. Kodėl pašto?

Nežinau, gal tokią idėją mums buvo įkalę į galvas rusiški filmai apie revoliuciją (juk atrodė, kad ją vykdome), o gal todėl, kad pašto ryšių sistema, mūsų supratimu, tada buvo geriausia ir turėjo pirmoji įspėti apie pavojų – link Druskininkų judančią sovietų kariuomenę. Budėti namie prie televizoriaus ar radijo imtuvo buvo truputį nesolidu – visi tai darė. Nors, blaiviai mąstant, jei jau tai kariuomenei būtų liepta užimti Druskininkus, ji tikrai važiuotų ne iš Vilniaus ar Kauno, o iš šalia Baltarusijoje esančios Gožos ir nei Lietuvos paštas, nei radijas bei televizija apie tai tikrai nebūtų galėję įspėti. Kaip vėliau sužinojome, tankai tą naktį Gožos poligone buvo išrikiuoti, bet nepajudėjo. Matyt, dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jų puolimas sustojo Vilniuje. Tiesą sakant, iš anos pusės tankų ir laukėme. Kaip nors priešintis galimam antpuoliui neketinome, tačiau mūsų savanoriai, pasinaudoję sunkia statybine technika, tą naktį skubiai užblokavo Gardino bei Ratnyčios kelius, kad kariuomenei būtų sunkiau judėti.

       Miestelis skendėjo tamsoje. Tyla buvo tokia, kad atrodė, net ir norėdamas neįstengtum jos sudrumsti. Pašto budintysis skaitė knygą. Telegrafas ir telefonai tylėjo. Nei televizoriaus, nei radijo aparato toje patalpoje nebuvo. Aš knygos neturėjau, nes ketinau budriai eiti tarnybą, tad didvyriškai kovojau su snauduliu. Tai matydamas, budintysis pasiūlė važiuoti namo ir pažadėjo paskambinti, jei kas nutiktų. Dar kiek palūkuriavęs išvažiavau savo žiguliu į Ratnyčią. Kelias nebuvo ilgas, gal kokios penkios minutės, tačiau grįžęs radau televizijos transliacijos sukeltus ant kojų namiškius. Sovietų kariuomenės puolimas prasidėjo. Paprašęs žmonos paskambinti visiems tuo metu mieste buvusiems tarybos nariams (mobiliųjų telefonų tuomet neturėjome) ir pakviesti prie savivaldybės administracijos, buvusio vykdomojo komiteto, pastato, pats išskubėjau ten. Prie savivaldybės jau radau miesto tarybos pirmininką Zenoną Streikų, administracijos direktorių Vytautą Vaikšnorą, tarybos narius Vytautą Janonį ir Vytautą Valentukevičių, dar kelis druskininkiečius. Pasidalijome turimomis žiniomis ir svarstėme, kokių čia dabar imtis veiksmų. Jei sovietai pradėjo puolimą, žinoma, jie nesustos. Gal dar šiąnakt kariuomenės prigužės į Druskininkus. Tyla buvo tokia pati, dabar ji net erzino. Nutarėme įspėti žmones, įjungti sirenas. Civilinės gynybos sistema nebuvo išmontuota, tačiau sirenos įjungti nepavyko. Dar tebeveikiantis sovietinis saugumas buvo užblokavęs. Tada Z. Streikus paprašė mums lojalios policijos ir gaisrinės, kad pavažinėtume po miestą įjungtomis sirenomis. Tyla, gaubusi mus, pasirodė ne tokia jau neįveikiama. Prie savivaldybės susirinko gal šimtas žmonių. Darėme tai, ką jau buvome išmokę – pasakėme kalbas. Jų turinio nebeprisimenu, bet, manau, nesunku nuspėti. Daugiau nebuvo ką veikti. Žmonės išsiskirstė, o mes patraukėme link miesto tarybos, kuri tada buvo įsikūrusi viloje „Linksma“ prie Druskonio ežero. Ten pat kambarėlį turėjo ir Sąjūdis. Virš pastato plevėsavo mūsų dar 1989 m. iškelta trispalvė. Nutarėme kitą dieną surengti mitingą ir pakviesti pasisakyti sugrįžusius Vilniaus įvykių liudytojus.

       Mitingas prasidėjo 13 valandą. Regis, buvo šeštadienis, bažnyčioje kaip tik pasibaigė pamaldos. Kalbėjome iš vilos „Linksma“ balkono, tačiau kalbos nebuvo linksmos, veikiau šiurpios: praėjusios nakties atsiminimais dalijosi nuo bokšto sugrįžę žmonės. Po mitingo susirinkome miesto tarybos patalpose ir pradėjome rengtis naujai barbarų okupacijai. Reikėjo paslėpti miesto tarybos antspaudą, dokumentus, rašomąsias mašinėles. Paskui dalijomės knygas. Miesto tarybos pirmininkas Z. Streikus nešė ir krovė į mano žigulio bagažinę Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomus, šitaip pavesdamas man artėjančios okupacijos laikotarpiu išsaugoti lietuvių kalbą.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)