Gabrielė Klimaitė. LIŪDNAS MALONUMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 110 p.

       Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, tęsdama kadaise „Vagos“ pradėtą „Pirmosios knygos“ leidimo tradiciją, nuo 1994 m. kasmet parengia po vieną debiutinį prozos ir poezijos leidinį. Šių metų konkursą laimėjo Gabrielė Klimaitė, tad jos novelių ir esė rinkinys „Liūdnas malonumas“ turėtų geriausiai atspindėti jaunųjų literatų požiūrių ir ieškojimų tendencijas bei kryptis. Jau pats knygos pavadinimas liudija nuomonių ir polinkių prieštarą, nelinijinį autorės mintijimą, mėginimą suvokti jausmų ir tikrovės įvairovę. Reikia iš karto pasakyti, kad G. Klimaitės požiūriai ir vertinimai iš esmės grindžiami blaiviu protu bei ironija, tad jaunosios prozininkės kūryba, regis, ryžtingai suka intelektualiosios prozos link.

       Manau, kad daugelis prisimename įspūdingą S. Parulskio savosios kartos apibūdinimą romane „Trys sekundės dangaus“. Nemažiau įžvalgiai, negailestingai ironiškai ir taikliai apie savąją generaciją kalba ir G. Klimaitė apsakyme „Sugrįžę draugai“. Įdomu palyginti šių autorių požiūrius: S. Parulskiui tai – „tiesiog nesubrendusi, bailių ir prisitaikėlių tėvų išauginta karta, neišsipildžiusi, neįvykusi karta“, „su idioto tuštuma akyse žvelgianti į jūrą ir nematanti joje nieko“, ji labiausiai rusinta, mulkinta, ateizmu maitinta, neturinti nei idealų, nei savo filosofijos, niekuo netikinti ir nemokanti džiaugtis; G. Klimaitės draugai klajoja po pasaulį, Anglijoje dirba statybose, Amerikoje – mėsos kombinatuose arba elektrikais, retkarčiais „nušoka nuo proto“, grįžę į Lietuvą prašvilpia „babkes“ džinui, viskiui, sijonams ir pagirioms, jiems „draugystė kaip ir tėvynė, nėra nei vieta, nei laiko taškas“, jie „nespekuliuoja atvirumu, prie nieko per daug neprisiriša, pamiršta vietoves ir vardus“, jie tapatinasi su „logotropu“, mizantropo su filantropu pagimdyta trečiąja būtybe, neutraliu mielu mokslininku, nei mylinčiu, nei nekenčiančiu žmonių, tačiau juos išmanančiu ir aistringai tiriančiu, jie nesidalija paskutiniais marškiniais, nededikuoja vienas kitam eilėraščių, neprisiekinėja, naktimis nešneka telefonu apie meną, nesibučiuoja girti, pinigus tik skolina, tačiau puikiai vienas kitą įkvepia ginčydamiesi dėl naftos kainų, saldžiarūgštės vištienos ar erotinių paradoksų. „Mes – diskretiškos epochos ekspertai, – sako G. Klimaitė, – mes neniekinam pagalbos ar užuojautos, <...> mums buitis netrukdo savęs realizuoti, meilė neprašo aukoti kūno, tiesa – fantazijos, pramogos – ramybės. <…> Mes jokie sielų dvyniai ar mafijos šeimos, mūsų duetai nėra darnūs, mes konkuruojame neperdozuodami protingo pykčio“ (p. 41). Jeigu šiame kontekste prisiminsime Renatą Šerelytę, kurios generaciją įsivaizduojame daugmaž per vidurį tarp S. Parulskio ir G. Klimaitės kartų, jeigu pasakysime, kad ši prozininkė gana dažnai vaizduoja savo pionierišką ir komjaunuolišką paauglystę, vadinasi, gręžiojasi į sovietinę tikrovę, tai galėsime tvirtinti, kad „Liūdno malonumo“ autorės dvasiniai ir socialiniai orientyrai yra smarkiai pasikeitę: jos neslegia praeitis, ji nebejaučia ideologinio šleifo, jos nebekankina neišsipildymo ar gniuždymo pojūtis, tačiau ji tiesiogiai susiduria su naujausiomis, galbūt daugeliui pasaulio tautų moderniems žmonėms būdingomis problemomis – migracija ir blaškymusi po įvairius žemynus, dvasinių ryšių trūkinėjimu, santykių formalėjimu, abejingumo vieno kitam ir pragmatizmo įsivyravimu.
G. Klimaitės kūryba pasižymi plačiu diapazonu: jaunoji prozininkė geba parašyti beveik realistinį apsakymą, su spalvingais personažais, autentiška aplinka, grakščiais dialogais („Filmas“), jai paklūsta ir modernistinė novelė, su potekste, užuominomis, nutylėjimais, mįslingais charakteriais („Diena“), arba beveik studijinis, egzistencializmo filosofija grįstas kūrinys apie žmonių susvetimėjimą, uždarumą, atitolimą nuo tikrovės, nusivylimą ir beprasmybę („Pasaulio stebuklas“). Kaip ir daugelis jaunųjų pastarojo laikotarpio prozininkų, G. Klimaitė bando save ir postmodernistiniais tekstais („Šuo, Balkanai ir nesibaigiančios istorijos“, „Trolicus Vilnensis“, „Milijon alych mord“, „Neims“). Nuo čia tik vienas žingsnis iki esė, kurios sudaro beveik pusę knygos. Jos gana gyvybingos, subalansuotos, nepasiduodančios tuščiam daugiažodžiavimui, su novelistiniais intarpais, parašytos ekspresyviu stiliumi. Mano manymu, G. Klimaitė pasirinko teisingą kelią, nes lietuvių autoriams, rašantiems tik esė, galiausiai kyla išsisėmimo ir pasikartojimo pavojus, jų autobiografinė dvasinių ir fiziologinių pojūčių saviraiška ima seklėti, praranda šviežumo ir aštrumo įspūdį.

       Viena iš originaliausių esė yra „Trolicus Vilnensis“. Čia autorei troleibusas yra viso miesto, jo gyvenimo, žmonių santykių, jų susiskirstymo, ypatingų požymių, keistuoliškumo, laikinumo simbolis. Stebint troleibuso aplinką ir ją siejant su pamatytais pro langą vaizdais bei asmeninio gyvenimo prisiminimais, atskleidžiamas, pasak autorės, to keisto darinio – miesto – tikrasis įvaizdis. Įstringa ironiškas Gabrielės požiūris į naują Lietuvos miestų atributiką – naująjį dekalogą skelbiančius reklaminius skydus: kalbėkite, turėkite daugiau, reikalaukite, laimėkite, mylėkite. Dar kartą gana vykusiai primenamas didelio miesto bedvasiškumas, paradiškumo ir apsimestinio entuziazmo paradoksas: „Žmogui, kuris mano esąs niekam nereikalingas, neįdomus ir netikęs, reklama neleidžia išnykti, kooptuoja nusivylėlį degradantą į entuziastingą visuomenę. <...> Tereikia įsivaizduoti savižudį, kuris kažką suvokia perskaitęs „Tai dar ne viskas!“ Užuot tylėjęs ir žudęsis, jis atgyja pajutęs artimą ryšį, prabyla į pasaulį, o iš jo istorijos uždirba krūva žurnalistų“ (p. 32). Kitoje esė „Milijon alych mord“ autorė dar ir taip apibūdina bei išreiškia savo požiūrį į miestą: „Myliu šitą miestą kaip savamokslis daktaras savo vienintelį pacientą. Kaip koją, jei ją amputuotų, kaip pieninius dantis, sužeistas panages, rytinį drebulį ir mėšlungį vidury nakties. <...> Kėlimo kranų raizgalynė, tuberkuliozės purslai ir kretinai gatvių kampuose. <...> Mano miestas yra mėsainis. Jis tinka stingti ledui, lankytis princesėms, sklerotikams pasiklysti ir bankams steigti, lūšnoms kiužti ir vėliavoms kabinti“ (p. 52–53).
Galima drąsiai teigti, kad G. Klimaitė yra miesto rašytoja. Kaimas jos kūryboje egzistuoja tik kaip epizodiški vaikystės ir paauglystės prisiminimai, nebeturintys didesnės įtakos, beveik nieko nebelemiantys. Autorę, regis, nuo pat mažens supa kultūrinė aplinka, inteligentų buitis, protingos knygos. Gal todėl gyvenimiškoji jaunosios prozininkės patirtis yra gana solidi, o kai ji vaizduoja žmonių santykius ir peripetijas, jaučiame gyvenimų autentiškumą. Tačiau Gabrielė geba ir persikūnyti: jos personažai vyrai apsakymuose „Diena“ ir „Pasaulio stebuklas“ yra meniškai įtikimi, juos kuriant išvengta jauniems autoriams būdingo knygiškumo ir prisiskaitymo.

       Kaip ir dauguma eseistų, G. Klimaitė savo esė grindžia nuosavų mintijimų, įspūdžių ir potyrių sampynomis, dažniausiai nesprausdama jų į griežtus rėmus, pernelyg nesureikšmindama, retkarčiais pažaisdama jų prieštaringumu ir nelogiškumu, tačiau kūrinėlio pabaigoje beveik visada surenka atskiras gijas, išryškina jų prasmes ir suformuluoja pagrindinę koncepciją, nesuteikdama skaitytojui progos pasvarstyti, ar tai nebuvo tik rašymas dėl rašymo. O juk šio neapibrėžto žanro autoriams visaip nutinka! Tarkim, esė „Kapas ir aš“ autorė iš pradžių pateikia miesto (Kaliningrado) aplinką, prisipažįsta esanti paauglė, nepritampanti nei prie suaugusių, nei prie giminaičių vaikų, tad nusprendžia paklajoti viena ir atsiduria prie Immanuelio Kanto kapo; toliau gana įdomus paauglės požiūris į mirusį filosofą, apie kurį ji, rodos, nemažai žino: „Pilkas antkapis, tvorelė su nusvirusiomis sunkiomis grandinėmis ir nelabai aiškus užrašas. Viduje tikriausiai ir moralinis imperatyvas. Jis, kuris praleido didžiąją gyvenimo dalį stačias ir tiesus, vaikštinėdamas po parkus, arba sėdėdavo prie stalo pilna grynojo proto galva, dabar guli gulsčias lyg baslys po žeme, ir net jo antkapis truputį atsilošęs, – gal prigultų, šeimininkui leidus“ (p. 83). Toks pamąstymas nejučiom virsta suaugusio, tačiau dar jauno žmogaus ironiškais pasvarstymais apie anų laikų filosofo ir šių dienų visuomenės santykius: „Ką tu sakytum, sugrįžęs iš anapus? Galėtum, be abejo, į klausimus atsakinėti meilu arba dalyvauti videokonferencijoje, kurią stebėtų visas pasaulis: „Immanuel Kant: live on show“ (p. 85). Vėliau vėl grįžtama į paauglystę ir buitinę aplinką, į nuoseklaus pasakojimo vagą, tačiau kai kurie autorės pastebėjimai ir impresijos liudija apie gilesnį egzistencinių problemų palytėjimą. Įvairių pasakojimo planų kaitaliojimas, praeities ir dabarties pynimas, apibendrintas pasvarstymų ir pojūčių fiksavimas tarsi aktyvina skaitytoją, reikalauja iš jo adekvataus susikaupimo ir mąstymo, žadina jo vaizduotę.

       Žinoma, ne viskas taip sklandu ir lygu profesionalumo dar tik siekiančios autorės kūryboje. Norint būtų galima prikibti kad ir prie stilistikos: kodėl nepageidauti brandesnio, solidesnio sakinio, sutelkiančio daugiau minties ir jausmo įtampos bei informacijos? Juk visai neblogai būtų turėti dar vieną savito, ryškaus, išsiskiriančio stiliaus prozininkę, argi ne? Tačiau šįkart norėjosi aptarti, ką jaunoji autorė geba, kas jos pirmojoje prozos knygoje vertingiausia, įdomiausia, estetiškai patraukliausia. Vis dėlto manyčiau, kad šiemet debiutuojanti G. Klimaitė savo tekstų meniškumu, naujovių paieškomis ir vaizduotės potencijomis gali drąsiai lygintis su anksčiau LRS leidyklos „Pirmosios knygos“ serijoje išleistų prozos rinkinių įsidėmėtiniausiais autoriais: L. S. Černiauskaite, A. Jakučiūnu, G. Kazlauskaite.