tekstai.lt

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų. Marytė Kontrimaitė. Aukščiau už viską buvo Meilė

Marytė Kontrimaitė. Džojos Barysaitės nuotrauka
Marytė Kontrimaitė. Džojos Barysaitės nuotrauka
       Pradėjau budėti prie Aukščiausiosios Tarybos nuo sausio 8-osios. Anuomet, kai tik būdavom namie, laikydavom įjungtą televizorių, nes operatyviai transliuodavo visokias naujienas (ir – ne tik iš Lietuvos). Pamačiusi dėl kainų pakėlimo įniršusią rusakalbių „jedinstvininkų“ minią, kuri šturmavo Parlamento rūmus, užsimečiau rusiško stiliaus skarą, susistabdžiau taksi ir greit atsidūriau toje minioje. Pasikliaudama savo gera „sibiriokės“ tartimi, ėmiau garsiai šaukti: „Einam prie Ministrų Tarybos, tai juk vyriausybė pakėlė kainas, ten ta moteriškė kalta!“ Prisipažinsiu – išsireiškiau ne taip mandagiai, „liaudiškiau“. Suprantu, kad nerimtai elgiausi, bet man rūpėjo nors kiek pristabdyti puolimą. Apie mane kilo šioks toks bruzdėjimas, matyt, kai kas abejojo. Tačiau tuoj buvau demaskuota: „Neklausykit, tai „sąjūdistka“!“ Supratau, kad galiu gauti į kailį ir nėriau į kitą minios pakraštį. Kaip tik tuo metu atsidarė antro aukšto langas ir V. Landsbergis paskelbė, kad kainų pakėlimas atšauktas, minia atslūgo ir išsiskirstė.

       Nuo tos dienos budėti prie mūsų Parlamento eidavau kaip į tarnybą. Prisijungė ir vyras, ir abi paauglės dukros. Svarbiausia – budėti vakare ir naktį ligi ryto. Iš įvykių buvusioje Sovietijoje, ypač iš savo patirties Armėnijoje (dalyvavau mitinge, kai įvedė komendanto valandą) žinojau, kad pavojingiausia naktį, ypač – savaitgalį. Ir tą šeštadienį tikėjausi Aukščiausiosios Tarybos šturmo, todėl pasakiau dukroms, kad neitų su mumis, o pabudėtų prie televizijos bokšto, vos už poros šimtų metrų nuo mūsų namų. Maniau, bus kaip prie Spaudos rūmų – išvaikys minią, ir tiek.

       Kelias dienas nešdavomės Armėnijos tautinę vėliavą (iš pradžių vyras spyriojosi, girdi, kam čia eksponuotis, bet įtikinau – reikia, kad būtų matyti, jog ne tik lietuviai yra už nepriklausomą Lietuvą, bet ir kitų tautybių atstovai). Ir šį kartą prie mūsų vėliavos atsirado keletas vietinių armėnų. Stovėjome šalia gruzinų – vėliavą laikė gruzinų bendrijos pirmininkė Dali Gogešvili-Juodišienė (deja, jau amžinatilsį), kartu buvo ir keletas jos svečių iš Gruzijos. Viena moteris – anos garsios „kastuvėlių nakties“ dalyvė, vos išvengusi žūties. Džiaugiausi matydama daugybę ukrainiečių, baltarusių vėliavų, apie latvius ir estus nė nebekalbu, ypač nudžiugau išvydusi nedidelę tautinę Rusijos vėliavą. Kitų vėliavų nepastebėjau, jų atsirado vėliau.

       Kai prie Radijo ir televizijos rūmų bei TV bokšto prasidėjo siaubas, vyras drebančiu balsu ėmė mane varyti namo (pats ketino likti): „Gal mūsų vaikai žuvo, kokia tu motina“, ir pan. Aš atsikirtau – nejaučiu, kad joms kas būtų atsitikę, todėl niekur neisiu. Aikštės pakraštyje atstovėjusi milžinišką eilę, po geros valandos prisiskambinau namo – taip, dukros buvo prie bokšto tada, kai šaudė, bet rimčiau nenukentėjo, tik jaunylė patyrė lengvą kontūziją nuo tankų šūvių – jai dar ilgai skaudėjo ir svaigo galva.

 

       Kažkaip įtikėjom, kad tą naktį nebepuls. Paryčiais – trumpas atokvėpis svetinguose Dali namuose netoliese, karštos arbatos puodelis, atšilo rankos ir kojos, tik aulinių batų nesiryžau nusitraukti nuo sutinusių kojų – bijojau, kad nebepavyks apsiauti. Vėl grįžom į aikštę. Minia nesumažėjo, rytą ji dar sutirštėjo. Žmonės nesiskirstė, visus vargino laukimas, bet prašvitus darėsi lyg ir lengviau. Nepamirštamas momentas – šv. Mišios, aukojamos prie atviro antro aukšto lango. Ant stalelio šalia monstrancijos – palmės šakelė, pergalės ženklas.

       Apie vidurdienį buvo paskelbta, kad atskrido delegacija iš Maskvos ir Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Levonas Ter Petrosianas prašo ateiti į rūmus ką nors, kas žino, kur yra Armėnijos AT narys Šavaršas Kočarianas (jis rūpinosi sovietinio KGB suimtų ir Lietuvoje kalinamų armėnų disidentų paleidimu). Mudu su vyru prieš dieną kaip tik buvom jį išlydėję į stotį. Nuėjom į rūmus, pakalbėjom su delegacijos nariu, kitu Armėnijos AT deputatu Ašotu Manučarianu (jis dalyvavo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime). Pasirodo, jie su L. Ter Petrosianu atskrido su reikalais į Maskvą, bet sužinoję, kas vyksta Lietuvoje, susitiko su M. Gorbačiovu ir įsiprašė vykti į Vilnių tarpininkais. Jiems „prikabino“ dar vieną delegacijos narį ir, įvardiję kaip oficialią TSRS Federacijos tarybos delegaciją, išleido į Vilnių. Abu armėnai, nacionalinio judėjimo lyderiai, turėjo nemažą bendravimo su sovietinėmis jėgos struktūromis patirtį. kaip sakė A. Manučarianas, „kol kareivos kalbasi, nešaudo“. Jie nuvyko į Šiaurės miestelį, bendravo su kariuomenės vadais, rodos, padėjo užmegzti dialogą su jais ir mūsų valdžios žmonėmis.

       Man ta diena dar ypatinga tuo, kad buvau paprašyta paskaityti eilėraščių iš antro rūmų aukšto apačioje susirinkusiai miniai... Tai garbingiausia auditorija, kuriai teko skaityti eilėraščius per visą savo gyvenimą.

       Ir dabar, prisimindama tas nepamirštamas dienas, galiu pakartoti, ką esu kalbėjusi jau ne sykį: tai buvo laimingiausios mano gyvenime dienos ir naktys, nes vienybėje su daugiatūkstantine minia jaučiausi esanti ten, kur privalėjau būti, ir jungė mus vienas jausmas – Meilė savo Tėvynei, brangesnei už sveikatą ir net – už gyvybę.

 

      Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)