tekstai.lt

Apie kūrybą ir save. Kaip poetas prozininku tapo… (Rašytojas Ramūnas Kasparavičius atsako į Romo Daugirdo klausimus)

Ramūnas Kasparavičius
Ramūnas Kasparavičius
       – Ar negalėtum skaitytojams papasakoti apie savo šeimą – tėvus, brolius. Juk dažnai kaip tik čia būna užkastas tas kūrybinis grūdas, kuris, veikiamas atitinkamų sąlygų, išauga arba ne.

 

       – Tėvas ir motina abu Anapilyje…

       Mama baigė tą pačią gimnaziją – Kaišiadorių – kaip ir A. M. Brazauskas, ji atsiminė tą penkeriais metais jaunesnį berniuką…

       Mama turėjo gražų balsą, pasak jos, ne prastesnį už R. Tumulevičiūtės ir I. Jasiūnaitės – vėlesniais metais operos solisčių, su kuriom kartu dainavo mokyklos chore.

       Už mokslą gimnazijoje jai, kaip savanorio dukteriai, mokėti nereikėjo, bet turtingesni klasiokai pašiepdavo:

       – Va tokiai tai tik patriotizmas ir belieka.

       Kažkokioje deklamatorių katalikiškoje vasaros stovykloje jinai jau mergina pirmą kartą paragavo sumuštinio su olandišku sūriu – žemės ūkio šalyje Lietuvoje…

       Dainavo mama senovines kaišiadoriškių dainas, netgi balades Kauno radiofone, aišku, kad vieną vienintelį kartą – tiesioginiame eteryje. Tuo laiku tai buvo didelis dalykas: dainuoti per radiją. Jai neleido kaip liaudies priešo dukteriai (senelis dvidešimt penkerius metus kalėjo lageryje) mokytojauti, vėliau leido, dirbo juodu su tėvu užkampioje ramioje dvikomplektėje Vladislavos pradinėje mokykloje, buvusiame kunigaikščio Odineco dvarelyje, pasikalbėdavo prancūziškai su atvažiavusiu pažuvauti skulptoriumi prof. Juozu Mikėnu. Tėvas ir J. Mikėnas su tinklaičiu „pabrakonieriaudavo“ (tai nebuvo laikoma negarbe Rio Grandės apylinkėse), ir stikliukėlį Virganavičiaus (t. y. geros) samanės išgerdavo. Tėvas – beveik visiškas blaivininkas, bet apie degtinę nusimanė: gera ji ar ne. J. Mikėnas tėvą ir į skulptoriaus kelią pastūmėjo:

       – Ką tu čia, Jonai, vis eilėraščius kali, imkis rimtesnio darbo.

       Paskui:

       – Kad tu tik mažas stovylėles… Daryk dideles, medžio turi!

       Jis ir broliui Vydui tą kelią parodė, baigė brolis „čiurlionkę“ pas A. Ambraziūną, vėliau „dailioškę“ pas J. Balčikonį – tekstilę. Čia buvo galima dirbti abstrakčiau, o brolis juto tam potraukį.

       Jaunesnis brolis Kęstas baigė tos pačios mokyklos M. K. Čiurlionio choro dirigavimą, bet irgi pasuko į dailę – dizainą, o vėliau pradėjo iliustruoti vaikų knygas. Vienas geriausių dailininkų pasaulyje šioje dailės srityje.

       Vydas dirba Onuškio vidurinėje mokykloje – dėsto dailę ir etiką.

       Turėjo sunkią širdies operaciją – šuntavimą. Gauna nedidelį invalidumą, toliau dirba toje mokykloje. „Sapienti sat. Intelligenti pauca“ („Suprantantys žino. Protingam nedaug.“ Lot. k.).

 

       – Atsimenu dar studijų metais universitete perskaičiau skelbimą, kad R. Kasparavičius skaitys „Poemą apie kancarą“. Deja, kažkas sutrukdė dalyvauti renginy, tačiau pavadinimas bylojo, kad jau kūrybiniam priešaušry atsisakei lietuvių literatūroje iki šiol labiausiai proteguojamo „šilkinės“ lyrikos kelio. Kodėl? Gal pamėgink „ūkiškai“ (trumpai ir šviesiai) išdėstyti, kokios įtakos ir versmės nulėmė Tavo poezijos stilistiką?

 

       – Tai buvo, man rodos, po vasarinės „reicho darbo prievolės“ Jonavos rajono kaime. Su „Interklubo“ aktyvistais, Kęstu Krivicku (gitara) ir Kostu Kalinausku (konservatorija, meno vadovas), pastatėm „kapustninką“: „Šventas Jurgis, slibino nugalėtojas“. Idėjos autorius – Juozas Šikšnelis. Tame „musicale“ konfliktas kyla tarpo Jurgio (Georgos – žemdirbio) ir kolchozo valdžios slibino dėl „riebaus kancaro, kuris guli ir šildo šoną prieš mėnulį. Užsitrauksiu sotų dūmą ir turėsiu malonumą“, ir t. t. Realybėje tokie konfliktai amžinai kildavo tarp mūsų bernų ir mergų rytais, kai baigdavosi cigaretės per „meeting tonihgt“.

       Aš ir dabar manau, kad sovietų studentų išrastas „kapustninkas“ yra žanras, ir gana neprastas. Daugelis garsių dabarties Lietuvos juokdarių nuo to pradėjo.

       O „ūkiškai“ tai geriausiai pasakė Albinas Žukauskas: „Kas pirmas merginą pavadino gulbele, tas poetas, o kas tūkstantąjį – peckelis.“

       Poezijoje originalumas labai svarbus, tik reikia, kad jis būtų natūralus.

       Taigi:

       – Kodėl jums nepatinka tai, ko nėra? („Szanowny Panie Redaktorze?“ –  Konstanty Ildefons Galczynski.)*

 

       – Šis klausimas kiek susijęs su ankstesniu. ne paslaptis, kad esi – bent jau iš dalies – frankofilas. Juk ne veltui studijavai prancūzų kalbą ir literatūrą. Kokie prancūzų kūrėjai labiausiai įsiminė ir, be abejo, paveikė Tavo kūrybą. Ar įžvelgi prancūzų kultūros atspindžių savo tekstuose?

 

       – O žinote, frankofilu aš tai jau ir beveik nustojau būti. Švedų literatūra dabar ženkliai geresnė. O prancūzų? Nebet Patrickas Rambaud.

       Bet neseniai mane vėl sudomino Trakuose gyvenantis vertėjas Virgis Baranauskas, kuris dirba ten Švietimo skyriuje. Ar žinote, kad mūsų Oginskaitės ir Tyzenhauzaitės devynioliktame amžiuje prirašė romanų, ne prastesnių negu A. Dumas ar Th. Gautier. Pvz., apie švedų karininko ir Lietuvos bajoraitės meilę per švedkarį. Parašyta prancūziškai, tai Virgis ir išvertė. Nemažiau yra išvertęs už Tedį Četrauską.

       Tad Virgis kartkartėm ir sugrąžina mane į frankofiliją.

       Prancūzų poezija itin kosmopolitinė tapo dvidešimtame amžiuje. Vilhelmas Apolinaras Kostrovickis – Lenkijos žydas, Oscaras Miłoszas – lietuvis, Tristanas Tsara – rumunas, kas ten tada prancūzas?

       Kaip ir šansonjė: Piaf italė kaip ir Dalida, Aznavurjanas – armėnas, Moustaki – graikas, Brelis – ir tas belgas valonas.

       Paryžius – tai toks tautų katilas kaip Kazachstanas.

       Atradau mielą širdžiai opusą: Aloysius Bertrand. „Naktinis Kasparas“ („Gaspard de la Nuit“). A. Bertrand’as – eilėraščių proza išradėjas, parašęs tą vieną knygelę, išleistą po mirties, padariusią didelę įtaką Ch. Baudelaire’ui, S. Mallarmé, A. Rimbaud. Tiksliau – tai yra tapyba žodžiais pagal R. Rembrandtą ir J. Callot.

       Dar esu sutaręs su Rašytojų sąjungos leidykla dėl R. Queneau vertimo. Parinkau be galo poetišką pavadinimą – „Metaforų paaiškinimas“. Juk reikia ir iš dvidešimto amžiaus poetų ką nors išversti, ne tik P. Eluard’ą. Kodėl ne R. Queneau? Tas ir įdomesnis, ir bent ne komunistas.

       Tiems prancūzų–lietuvių ryšiams tai ilgi amžiai – nuo Gillaume de Machaut, Gilberto de Lanois (pastarasis belgas) iki Liūnės Janušytės ir Valdo Papievio, dar ir Herkaus Kunčiaus.

       Užmiršti Antaną A. Jonyną būtų tiesiog nepadoru.

       Buvo prancūzų literatūroje toks abatas Fenelonas. Jis rašė pasakas vienam (sic!) skaitytojui: Prancūzijos dofinui, sosto įpėdiniui. Jo pasakose buvo blogos mergaitės, kurios elgėsi panašiai kaip jo auklėtinis, bet tai tarsi darė ne jis, o mergaitės. Kaip miela ir sava šiais visuotinio pataikavimo bei padlaižiavimo laikais.

       Teisingoji išvada: argi toks jau ir geras tas rašymas „be ryšio“, kuriuo jaunystėje beveik visi mes žavėjomės. Nei jis ypatingai kuo blogas.

       O frankofoniškos fascinacijos:

 

                                   Avec dix chandelles de cire,

                                   Sire!

                                   Donc, te prions à deux genoux,

                                   Nous.

 

                                                  (Victor Hugo. „La chasse de burgrave“)

 

       – Svarbus Tavo kūrybos dėmuo – tėviškės (Aukštadvaris) gamta ir žmonės. Kaip juos suvoki visos Lietuvos kontekste? Koks Tavo santykis su gimtąja tarme? Tu tarsi ir neužlieji skaitytojų dialektizmų srautu, bet vis tiek kalba labai specifiška.

 

       – Aukštadvaris, Aukštadvaris… Dabar jis lyg ir ne mano kaimas – miestelis. Dabar labiau manas – Naujininkų 1-as kaimas, Dzūkų (Škapliernoji) gatvė.

       Bet Aukštadvaris – tai tikrai viena žaviausių vietų Lietuvoje, o gal ir pasaulyje. Kai vietinis poetas ir reto balso savininkas Raila, būdavo, eidamas pas „uošvę“ Monginienę visais galingais decibelais užtraukdavo savo:

 

                                   Aukštadvari, koks tu puikus,

                                   Aukštadvari, koks tu gražus! –

 

tai ant jo visos aukštadvarietės nepykdavo, net ir jo žmona, kai pagaliau su ta pačia daina iš tos užeigos grįždavo.

       O jau tos aukštadvarietės!

       Poetai ir prozininkai, atsiminkite ilgametės Lietuvos rašytojų sąjungos vado sekretorės Nijolės Cibulskaitės akis – kokios jos nuostabios! Jos ir dabar žavingos ir emeritiškos (neaiškinsiu, ką reiškia tas mįslingas žodis).

       Apie gimtąją tarmę kalbėti sunkiau. Juk toje klasėje, kurioje mokiausi, dauguma namie kalbėjo nelietuviškai. Daugiausia lenkiškai, Sorė – jidiš, Milė dar totoriškai mokėjo: pirmas kurenis į kairę, antras į dešinę. Achlamone, nešk iš čia manatkes! (Achlamonai ir achlamonkos – tai niekdariai, šmegegiai, o manatkės (tiurk. manat – pinigai) – pinigai, turtas, bagostvė. Šmegegiai – žydiškai tinginiai. Pvz., esi šmokas ir šmegegis, tai todėl tau neinasi, esi netikša ir tinginys, todėl tau nesiseka.)

       Lietuviai klasėje buvom trys: Algis, Vytas ir aš – visur lietuviškai kalbėjom.

       Mano mamos tarmė – aukštaičių viduriečių iš padzūkės. Be cieksėjimų, bet leksika labai panaši ir sakinių daryba. Tėvo gimtasis kaimas Čižiūnai – cikri dzūkai, viena artimiausių Vilniui (tik už 50 km) dzūkų arealo salų.

       O dar lituanistas Aukštadvario mokykloje buvo žemaitis sibiriokas Juozas Kundrotas!

       Todėl mano kalba labai specifiška. J. Kundrotas mane dar mokykloje skatino:

       – O tu užrašyk rašiniuose taip, kaip žmonės kalba, nepaisyk, kad tai žargonas, makaronai, reikia kalbos reiškinius užfiksuoti. Matysi, po dvidešimties metų taip nekalbės.

       Jis teisus, bet ta kalba vis kitaip užsinešvarina…

       Todėl aš lituanistų pagraudenimų labai paisau ir gerbiu jų nuorodas. Ir vis tiek savo darau.

 

       – Jei neklystu, į prozą Tave pastūmėjo šviesios atminties Jurgis Kunčinas. Papasakok apie tai. Ir apskritai, kaip pasiryžai šiam žingsniui? Kokias povandenines uolas tenka įveikti poetui, pasukusiam į prozą?

 

       – Žinoma, Jurgis, bet gal labiau mano brolis Vydas.

       Su Jurgiu taip šnekėjome jo Žvėryno bute:

       – Poezija, – abu sutikom, – atima daug jėgų, o duoda visomis prasmėmis – mažai.

       – Kas tada lieka? – sakau aš. – Vertimai? Tau taip, o man tai nelabai. Taip V. Kukulas sakė ir teisingai sakė.

       O Jurgis:

       – Na, nei tu nuo tos poezijos pabėgsi, nei nuo vertimų, vieną kartą paragavęs. Pamėgink rašyti prozą. Pelnas beveik toks pat kaip iš vertimų, – „ūkiškai“ dėstė Jurgis, – o malonumas didesnis. Be to, žymiai lengviau yra rašyti savo prozą nei versti.

       – Nejaugi? – suabejojau, kaip suabejotų ir daugelis rašytojų nei skaitytojų.

       – Nė neabejok! – įtaigiai pasakė Jurgis. – Aš žinau.

       Tai aš jo paklausiau ir dar gyvam jam esant pasakiau:

       – Ačiū!

 

       – Nieko tragiškesnio ir autentiškesnio nesu skaitęs apie rezistenciją kaip Tavo apsakymas „Visų gražiausia“. Net keista – juk pats tiesiogiai negalėjai patirti aprašomų įvykių. Kaip pavyko taip įsijausti į šį Lietuvos istorijos puslapį?

 

       – Vieną pavasario dieną – tarp kovo ir balandžio – iki šiol man pasireiškia naktiniai košmarai. Dieną kažkoks nenusakomas apkvaitimas. Mėnesio amžiaus esantį mane lovytėje baisiausiai išgąsdino kažkoks girtas „skrebas“. Ginkluotas PPŠ, kaip vėliau pasakojo senelė, minėjo ir pavardę to prietrankos prasilakėlio.

       Pacituosiu Tave, Romai, iš atminties:

 

                                   Neverkšlensim, kad

                                   nuskriaudė dar vaikystėje.

 

       Bet kai kuriais metais tom dienom (nesugaudau cikliškumo) būnu tiesiog „neprzytomnas“.

       Mamos tėvas, gavęs dvidešimt penkerius metus lagerių (atleiskit, kad kartojuosi), ten, Mordovijoj, ir numirė, nors buvo likę keli mėnesiai „iki skambučio“. Buvo savanoris, šaulys, savisaugininkas, partizanas… ne ten reiškėsi, kur derėtų jaunos sovietinės respublikos kaimo darbo žmogui.

       Ar pajutote, kad „Visų gražiausioje“ ryški moterų kalbos intonacija – iš mažens girdėti senelės, tetų, kaimynių „partizanščinos“ komentarai?

       Vyrai apskritai tylėdavo, kaip vandens į burną prisiėmę:

       – Tai buvo seniai ir „neprauda“! Laikai dabar kiti, šnekėkim, kas yra dabar ir bus rytoj, poryt.

       Pirmasis suolas klasėje – tai tarsi gėdos stulpas. Ypač man. 5–6 klasėse teko jame sėdėti su tokiu Grigaravičium, kitų „banditų“ palikuoniu, beje, labai tolimu, vos ne bendrapavardžiu. Keturi broliai Grigaravičiai buvo paskutiniai „banditai“ Aukštadvario apylinkėse.

       Juos uoliai gaudė ištisus metus „cielas“ batalionas NKVD… Gaudyti buvo sunku, liaudies priešai buvo gudrūs, juos palaikantys kiti liaudies priešai enkavėdistus klaidino, girdė „samagonu“, šėrė lašiniais, kad apsunktų ir tik miego norėtų. Na, ką aš čia „durninu“: lašinių jie teisėtai gaudavo iš besikuriančių kolchozų, o kad gertų etanolį, tai ne, griežtai ne, niekas iš vyresnių nė nesigiria, nė neprisipažįsta, nė neatsimena su jais gėręs…

       Tie Grigaravičiai buvo lenkai, gynė savo tėviškę, nemažą ūkį.

       NKVD „ereliai“ po „dembelio“ turbūt ilgai minėjo Pribaltikos „kurortus“: „tam carstvo sala Litva“, kur gaudė ir šaudė kažkokius „litovskus poliakus“…

       Nei Žalio Velnio, nei Lukšos, nei kitų garsių lietuvių partizanų seniai jau nebuvo tarp gyvųjų.

       O mane kaip kokį pavliką morozovą pionierių sueigoje vertė atsižadėti senelio… Aš taip ir padariau skambiu balsu, nes: viena, tos sueigos – tai nerimta nesąmonė, o antra – klasės vadovė prašė manęs. Vieną pasilikusi po pamokų įkalbinėjo: dėl šventos visų ramybės, visi supras…

       Deja, apie mano tą pareiškimą buvo „izveščeno“ seneliui Mordovijoje, kad anūkas viešai jo išsižadėjo, o senelis labai išgyveno, jis nesuprato tokio „nerimtumo“…

       Dėl to aš iki šiol jaučiu begalinę gėdą ir pažeminimą…

 

       – Kai matau, kaip Tu išrangai sakinį, vis prisimenu seną apibrėžimą, kad menas – pirmiausia – mąstymo būdas. Kokia intuicijos ir racionalumo dermė Tavo tekstuose, kurių tikrai nesumaišysi su kitų autorių rašiniais?

 

       – Sako, lietuviai turi savitą (ciklinį) būties supratimą, tokį spiralinį – metai po metų, metai iš metų, ne linijinį kaip įprasta pasaulyje, ypač anglosaksiškame – linijinis greitesnis. Mūsų gal labiau apgalvotas, o gal tik labiau komplikuotas ir kunktatoriškas, bet sako dar, kad mes, lietuviai, nepastebime greitų pinigų. Ką tai galėtų reikšti?

       Ką duoda rašančiam žmogui poezija, majakovskiškas eilėraščio padarymas? Išmoksti nukalti sakinį. Ir neprastą – sudėtingą. Ir paprastą, bet tikslų. Net labai „rimti“ žurnalistai sutinka: čia tai taip, čia teisybė, sakinį poetai parašyti moka, jiems ir tie sintaksės ženklai nėra būtinai būtini.

       Žurnalistikoj yra taip: parašei – niekas nuo to nepasikeitė, rašyk vėl. Tik kad neįkyrėtum visiems, kad tai neatrodytų panašu į maniją, idée fix.

       Intuicijos ir racionalumo pavyzdys man yra E. A. Poe. Brolis Kęstas sakė, kad labai norėtų kada nors iliustruoti ką nors iš E. A. Poe. Bet E. A. Poe – ne vaikų autorius! – sakysite jūs. O kodėl mes, vaikai būdami, tą E. Alaną skaitėm „užsifascinuodami“ ir kitiems rekomendavom bendraamžiams… beje, Kęstas yra iliustravęs kinų (Taingpengo) vaikams F. Dostojevskio apsakymo adaptaciją.

       Pasigyręs kaip kokia Holivudo pliuškė ir aš išrangau tuos savo sakinius, ne man spręsti, bet yra parašyta, kad darau savitą lietuvių postmodernizmą. Tie postmodernizmai vienas nuo kito skiriasi tik tuo, kad yra vokiški, čekiški, latviški etc.

 

                                   Menas yra amžinas pavasaris.

                                   Menas yra šiltas vėjas, nuo

                                   kurio sniegai tirpsta.

 

                                                  (K. I. Galczynski. „Rozmowa z aktorem“)

 

       – Taip jau susiklostė, kad ilgai gyvenai Aukštadvaryje, o dabar Vilniaus priemiestyje – Naujininkuose. O tai paribiai – kultūriškai, geografiškai, tautiškai. Kaip teigia daugelis kultūrologų, paribiai yra turtingesnė versmė, nei kiti šalies regionai. Kaip pats tai suvoki, ar ši aplinka veikia Tavo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą?

 

       – Dėl tų paribių tai man pačiam labai neaišku. Kažkuris iš, rodos, prancūzų eseistų teigė, kad verčiant iš vienos kalbos į kitą atsipalaiduoja poetinė energija, bent jau poetinė medžiaga, o gal net ir kokia kita, mįslingesnė. Jei paprasčiau, tai, išgirdus, kaip tiksliai išsireiškia koks lenkelis ar skaudžiai rėžteli tau liežuviu totoriukas, norisi ir tau savo kalba neprasčiau paaiškinti.

       Nesveiko šovinizmo tuose paribiuose nėra tiek daug, kiek manoma. Čia yra kasdienis bendravimas ir tarpusavio supratimas. Ne proginis apsižodžiavimas kokiu nors tautiniu ar istoriniu klausimu. Jei tau koks „troczanin“ lenkas ilgai ir nuobodžiai ima zulinti lietuviškai „per aplinkui“ kokį nors dalyką, o vis tiek neaišku, tai pasakoma:

       – Mow szybsziej! Szego chciesz?

       Tada jis lenkiškai išdeda savo „klausimą“ ir aišku pasidaro, ir laiko susitaupo. Ir nėra čia jokio pataikavimo. Mano tėvas, kai buvo ūkininkų sąjungos pirmininkas Trakuose, tai tokiu stiliumi ir bendraudavo.

       O buvo atvejų… tėvas tik galvą kraipė:

       – Aršiau nei prie Smetonos ir Moscickio, ar kokių vokiečių…

       Ir tai mūsų laikais!

       Ką čia bepasakysi, kai ūkininką naujakurį iš „tikros“ Lietuvos, kuris su vietiniais tik valstybine kalba ir iš aukšto (labai teisiai) kalbėdavo, rado ežere eketėj, aišku, negyvą… Tikriausiai pats įlindo. Gal „moržas“ buvo, sveikuolis.

       Tėvas, pamenu, tada labai susisielojo.

       Ir jo bendraamžiai ūkininkai: ir lietuviai, ir lenkai, kurie:

       – Nesvarbu ar lietuvis, ar lenkas, svarbu – „rolnikas“.

       Ūkininkas. Ne koks „pageeristas“. Ne kolchozininkas.

       Tai kaip tokia aplinka veikia mano (ir kitų lietuvių) pasaulėžiūrą?

        „Kosmosas – ne vaikų darželis“, – sakė S. Lemas.

       Reikia stengtis, kad tautų santykiai neįgautų tokių ekstremalių formų, netgi pavieniais atvejais. Reikia neužmiršti, kad daugelis kitataučių galvoja ir mąsto kaip tu. Arba labai panašiai.

       Literatui tie paribiai – tai, žinoma, Klondaikas ar bent riebi Ukrainos dirva.

 

       – Kokią knygą ruošiesi atiduoti leidyklai? Ko apskritai dar tikiesi sulaukti šioj ašarų pakalnėj?

 

       – Atidaviau Rašytojų sąjungos leidyklai pitoreskų rinkinį kukliu nepretenzingu pavadinimu „Decameron medicus“.

       Šioje ašarų pakalnėje tikiuosi numirti ir būti palaidotas aukštame kalnelyje.

 

       ______________________________

       (* Paradoksalus klausimas cituojamas iš K. I. Galczynskio kreipimosi į redaktorių.)

 

       2010 lapkričio 15,

       Vilnius,

       Dzūkų gatvė

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)