Balandžio 6 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko mokslinė konferencija „Antanas Vienuolis – užmiršta klasika?“, skirta Antano Vienuolio-Žukausko 125-osioms gimimo metinėms. Konferenciją atidaręs A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas priminė rašytojo nuopelnus Anykščių kraštui, pažymėjo, kad mokiniai šiandien mažai žino apie šį kūrėją.

       „Kodėl Antanas Vienuolis nepateko į šimto iškiliausių rašytojų ratą?“ – polemiškai klausė susirinkusiųjų habil. dr. Jūratė Sprindytė, turėdama galvoje šiuo metu leidžiamą anglakalbę Lietuvos, Latvijos ir Estijos literatūrų enciklopediją „300 Baltijos rašytojų“. Pasitelkusi „SPAM'o“ metaforą, ji detaliai parodė, kodėl „Vienuolis kaip rašytojas sovietmečiu buvo išpūstas“. Esminė jo kūrybos recepcija, susiformavusi stalininiu laikotarpiu, asmeninės rašytojo savybės (pragmatiniai polinkiai), lojalumas režimui, ideologinis ir stilistinis „SPAM'as“ skirtingo žanro kūriniuose, „Paskenduolės“ topika – visa tai apibrėžia A. Vienuolio kaip rašytojo situaciją. Provokuojantis įžangos žodis suteikė konferencijai intelektualinės įtampos, inspiravo diskusijas, išjudino visus dalyvius.

       Pirmas rašytoją reabilitavo prof. habil. dr. Algis Kalėda pranešime „Antano Vienuolio istorizmas ir romanas „Kryžkelės“. Literatūrologas per istorinio romano poetikos prizmę aptarė „Kryžkelių“ erdvėlaikio, vaizduojamų įvykių modeliavimo bruožus, istorinių šaltinių ir išmonės santykį, meniškai pavykusius gamtovaizdžius. Komparatyvistinė perspektyva atskleidė savitą romano meninį pasaulį. Kalbos pabaigoje Kalėda retoriškai klausė: „Ar tikrai Vienuolis toks prastas?“

       Dr. Eugenijus Žmuida pranešime „Kenčianti Madona Antano Vienuolio prozoje“ teigė: „Moters dalia – centrinis Vienuolio kūrybos motyvas“. Jis išskyrė tris moters tipus: 1) „pasiaukojanti moteris“; 2) „moteris auka“; 3) „kenčianti moteris“. „Pasiaukojanti moteris“ dominuoja istorinės tematikos kūriniuose (pjesė „1831 metai“), „moteris auka“ vyrauja apsakymuose ir apysakose („Paskenduolė“), o „kenčianti moteris“ buvo įžvelgta romane „Viešnia iš Šiaurės“.

       Nerijus Brazauskas, remdamasis Martino Buberio dialogo koncepcija, aptarė dialogo kaip pokalbio ypatybes Antano Vienuolio romanuose. Įvairūs ženklai (gestai), personažų charakteristikos (remarkos), veikėjų požiūriai į pokalbio partnerį (replikos) padeda identifikuoti dialogą. Jo analizė parodo, kad „tikrasis dialogas“ – tai pokalbis su kitu („Viešnia iš Šiaurės“); „techniškasis“ – tai pokalbis pro kitą („Puodžiūnkiemis“); „monologu perrengtas dialogas“ – tai pokalbis per kitą („Ministeris“).

       Dr. Loreta Jakonytė pabandė literatūrologijoje prastą reputaciją turinčią „Viešnią iš Šiaurės“ palyginti su pirmos XX a. pusės Vakarų Europos ir Lietuvos populiariąja literatūra. Išvardijusi A. Vienuolio romane nesunkiai atpažįstamas romansinės popkultūros formules (pasaulėvaizdžio, siužeto, veikėjų, retorikos), pranešėja atkreipė dėmesį į istorines, socialines, politines realijas ir ypač prieštaringą lietuvybės traktavimą. Populiariosios literatūros terpė, prelegentės teigimu, „leidžia perskaityti kūrinį nebūtinai su neigiama konotacija“.

       A. Vienuolio asmenybė, jo kūrybos naujas vertinimas tapo svarbiausiu doc. dr. Loretos Mačianskaitės pranešimo objektu. Remdamasi Bronės Katinienės atsiminimų knyga „Atodairų vasara“ (2002), pranešėja apibūdino A. Vienuolio talento prigimtį, spėjamas/numanomas kūrybingumo ribas, asmenybės bruožus (nuo pragmatiškumo, populiarumo siekio iki šykštumo buityje), galėjusius paskatinti vėlesnį jo „darymą tarybiniu rašytoju“. L. Mačianskaitė geriausiai įvertino A. Vienuolio legendas, išskyrė novelistiką, novatoriškai gvildenamą inteligento temą. Tačiau būtų per drąsu teigti, kad jis sukūrė savitą novelės modelį (pernelyg sekė Antonu Čechovu). L. Mačianskaitės kalbą vėliau papildė filmo „Antanas Vienuolis“ (1999) peržiūra. Režisierius Arvydas Liorančas filme parodė A. Vienuolį jo amžininkų akimis.

       Dar kitokį A.Vienuolio kūrybinį paveikslą nutapė dr. Rimantas Skeivys pranešime „Antano Vienuolio pasakojimo magija“. Jis teigė, kad A. Vienuolis – vienas iškiliausių XX a. rašytojų, paveikusių literatūros raidą. Jo, kaip ir Vinco Mykolaičio-Putino, kūrybos vertinimas sovietmečiu buvo labiausiai iškraipytas. Prelegentas tvirtino, jog A. Vienuolis atskleidė lietuvių socialinių struktūrų formavimąsi. Išsamiai aptaręs kūrybos recepciją ir suskirstęs į chronologinius etapus, jis pažymėjo, kad „kelia abejonių ketvirto dešimtmečio kūrinių vertinimas“. Ypač tai pasakytina apie „Viešnią iš Šiaurės“, kurią R. Skeivys pavadino „melodraminiu romanu, jungiančiu sentimentalizmo ir realizmo stilistiką“ ir motyvavo jo magiją.

       Doc. dr. Irena Baliulė (Šiaulių universitetas) pranešime „Literatūra ir ideologija: Antano Vienuolio „Puodžiūnkiemis“ normatyvinės lietuvių prozos kontekste“ atskleidė socrealizmo poetikos ypatybes. Ji aptarė romano turinio kanonus (teigiamo herojaus koncepcija), kompozicinę schemą (praeities–ateities opozicija), ideologinius ženklus (raudonos vėliavos). Pranešėja lygino 1949 m. ir 1952 m. romano leidimus, išskirdama jų panašumus ir skirtybes. „Esminis skirtumas – teigiamų herojų sukūrimas antrame variante“, – pažymėjo prelegentė. „Puodžiūnkiemis“ – tai tipiškas XX a. penkto šešto dešimtmečio normatyvinės poetikos romanas, kuriam svarbiausia ideologinė, o ne estetinė vertė. Tai jį sieja su Ievos Simonaitytės „Pikčiurniene“ (1953), Jono Dovydaičio romanu „Dideli įvykiai Naujamiestyje“ (1953).

       Dr. Imelda Vedrickaitė pranešime „Turistinė kelionė į Rojų. Antano Vienuolio kelionių apybraižos“ analizavo kelionių įspūdžių ciklus. Šiose apybraižose autorius yra atviresnis, o tekstai mažiau cenzūruoti. Tai rodo ir kelionių erdvėlaikis, aksiologija, stilistinė raiška. Aptardama skirtingų laikotarpių apybraižas, pranešėja akcentavo jų specifinius bruožus: polinkį į utopinę realybę, urbanizacijos patosą, antžmogio temą. Rašytojas nuolat kartoja Rojaus vaizdinį, kurį jis susieja su Lietuva. Apskritai A. Vienuolio kelionių knygose „tik ironijos prizmė gelbsti pasakojimą nuo kičo“.

       Ši LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus surengta konferencija atskleidė priežastis, kodėl Antanas Vienuolis nepateko tarp šimto iškiliausių lietuvių rašytojų. Pranešimai ir aktyvios diskusijos parodė, kad jis ten lyg ir turėjo būti. Antanas Vienuolis yra klasikas, sakė Aušra Jurgutienė, tačiau kokio lygio, tai jau kitas klausimas. Kuo objektyviau įvertinti A. Vienuolio kūrybinį palikimą ir buvo mėginta šioje dialogiškoje konferencijoje, kurioje vyravo laisvas kritiškas mąstymas ir poleminė dvasia.