tekstai.lt

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

Viktorija Daujotytė TRAGIŠKASIS MEILĖS LAUKAS
Viktorija Daujotytė TRAGIŠKASIS MEILĖS LAUKAS
       Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

       Viktorijos Daujotytės monografija apie Joną Strielkūną buvo savotiška moksliškumo (arba akademizmo) provokacija. Knyga „Tragiškasis meilės laukas: apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“ prasideda „nežinojimo“ nuostata. vėl tenka kalbėti apie V. Daujotytės radikalumą. Juk rašantysis knygas kažką „žino“ ir tuo „dalijasi“ su skaitytojais, ar ne? Bet geros knygos tokią supaprastinančią logiką paneigia. Tačiau pradėti norėčiau nuo itin paprasto teiginio.

       Ši knyga yra V. Daujotytės. Kiekviena nauja profesorės knyga yra vis labiau jos: rašoma laisvai, samprotaujama apie tai, kaip gyvenama, kaip patiriama, nelieka dirbtinių ribų tarp gyvenimo, skaitymo, bendravimo, dalyvavimo, susitikimų, pokalbių, dienoraščių, prisiminimų. S. Gedai skirta knyga (monografija) pati yra ir šaltinis. „Nerinkau atsiminimų, nesitikslinau. Ką išgirdau, išgirdau. Žiūrėjau tik į tai, ką mačiau, suvokiau. Vienasmenė ir atsakomybė, nors ir pasirėmiau tuo, kas viešai kitų pasakyta“ (p. 30). Knygoje ne kartą ištariama: „liudiju...“

       Monografija rašoma beveik kaip dienoraštis, ji išauga iš to, kas atmintyje gyva, apie ką galvojama prisimenant poetą. Prie kai kurių S. Gedos tekstų grįžtama iš naujo, bet daugiausia užrašinėjama sukaupta patirtis, prisiminimai, liudijimai, mąstymai. Tarsi čia ir dabar galvojama ir rašoma apie žmogų, jo gyvenimą ir kūrybą. O galvojama ir rašoma labai daug, juk ir kitoje visai neseniai pasirodžiusioje V. Daujotytės knygoje „Kalba ir jos menas“ daugybė puslapių skiriama S. Gedos tekstams bei paraštėms. Be jokios abejonės, ši knyga būtų kitokia, jeigu būtų rašoma kitu laiku. Todėl svarstyti, ar ši knyga „teisingai“, „adekvačiai“ tyrinėja savo objektą, neįmanoma. Galima tik laukti įžvalgų, komentarų, tikėtis mąstymo elegancijos, interpretacijos gylio. Ir čia tinka pačios V. Daujotytės žodžiai apie poetą: „Sigitas Geda yra lietuvių poezijos transformatorius, perkeitėjas <...>; Nėra prasmės klausti apie plėšiančio judesio teisingumą, jis nėra atsižvelgiantis.“ (p. 305). Nelabai įsivaizduoju, kaip būtų galima tokį tekstą perkelti į įprastą akademinę kalbą ir suderinti su humanitariniams mokslams keliamais kriterijais. Pavyzdžiui, kaip reikėtų parašyti šios monografijos įžangą – tikslai, uždaviniai, metodai. Arba citavimas – knygoje retai cituojami kiti, rašę apie S. Gedą. O ir tos citatos tekste pasirodo kaip svetimkūniai, atšoka nuo daujotytiško žodžio, jos tarsi padarytos iš visiškai kitokios medžiagos, todėl tiktų nebent kontrastingam koliažui, bet ne vientisam audiniui kurti. Tačiau mokslo biurokratams ši problema nėra įdomi. Rašantysis privalo apžvelgti visus, kurie rašė „šia tema“, turi jais remtis, nors ir pats yra pakankamai stiprus ir jokių atraminių lazdelių jam nereikia.

       Ne pirmą kartą V. Daujotytės knygose pasirodo ankstesni tekstai – knygoje apie O. Baliukonės kūrybą įterpiamos jos pačios recenzijos, todėl matosi, kaip keičiasi autorės mąstymas ir kalba. S. Gedos monografijoje taip pat – be intarpų iš poeto eseistikos, dienoraščių, kurie galėtų būti programiniai. Skaitydamas susirašinėjimą su Arvydu Šliogeriu galvoji, kad autorės kalbos ir mąstymo kaitą tyrinėti bus neką mažiau įdomu, negu kitų rašytojų. V. Daujotytė, be abejonės, yra rašytoja, pirminių tekstų autorė. Jos rašymas vis labiau atitinka rašančiosios galvojimą, skaitymo ir permąstymo eigą vis mažiau iškreipia „pašaliniai faktoriai“. Iš mokslo reikalaujama atvirkščiai – kad tekstai būtų rašomi konkretaus kodo kalba, vadinasi, moksliniu tekstu galima pasakyti tik tai, ką leidžia to kodo kalba. V. Daujotytė jau seniai rašo tai, ką ji mąsto ir patiria pati – kaip kūrybą reflektuojanti asmenybė.

       Kai Rašytojų klube per knygos pristatymą kalbėjo vien poetai, galvon susisuko mintis, kuri dūzgė jau ir prieš tai – V. Daujotytė knygoje kuria S. Gedos mitą. Ir ką tokiam diskursui rasi geriau už poetus. Žinoma, čia nieko blogo, poetas tikrai vertas mito, ir neabejotinai juo virs.

       Bet keblu yra tai, kad kuriamas poeto mitas, o kalbama tarsi apie asmens gyvenimą. Knygos pradžia ilga, keliasdešimt pirmųjų puslapių matai, kad knyga randasi ne iš fenomenologinės nuostatos rašyti be išankstinių prielaidų, ne iš pačių daiktų, bet iš gynybinių pozicijų. Ir teisinamas ne poetas, o asmuo, nes poeto teisinti lyg ir nereikėtų. Poetas išperka visas asmens kaltes, trūkumus, klaidas. Ar būtinai taip turi būti, net kai esi genijus, dar nežinau. Tik aiškinant, ginant ir teisinant poeto gyvenimą, aiškinami ir kitų gyvenimai. Gal net ne vien tik aiškinami.

       Knygoje tarsi ir pradedama kelti problema dėl „menkaverčių gyvenimo aprašymų“ a la žurnalas „Stilius“ (p. 18), bet paskui vis dėlto aiškėja, kad esama ir vertingų, tragiškų ir mažiau tragiškų, mažiau vertų dėmesio ne aprašymų, bet pačių gyvenimų. Ar ne tokio, mažiau genialaus arba negenialaus, bet gero menininko, o kad ir tik pakankamai gero gyvenimas galėtų būti pateisinamas, aiškinamas jo kūryba? Tačiau jeigu tragiško likimo būtų visai ne kūrėjas, o tarkim, – kūrikas? Labai subjektyviai ir tik apie save kalbant – kai kurių ne tokių genialių kūrėjų ir nebūtinai tragiškas, bet žioplas, kvailas, piktas gyvenimas man sugadina jų kūrybą. Graužiuosi, kad nebegaliu apie ją galvoti taip, tarsi gyvenimo nebūtų. Bet su genijais gal kitaip. Tad šias savo abejones esu linkęs aiškinti savo nepakankama gyvenimo patirtimi.

       Kad ir kaip vertintume, knyga rodo, parodo S. Gedos talento mastą. Po poeto mirties kaskart galvodamas vis bijodavau – ar neperdedu, ar ne per daug išdidinu? Bent man asmeniškai ta knyga padeda tikrintis, bent mano įsivaizdavimas randa knygoje patvirtinimą. Kaip yra iš tiesų – nežinau. Nežinau, ar S. Gedos asmeniui vartotinas žodis „genijus“, skambėjęs ir per knygos pristatymą, gal ir pačioje knygoje. Ne todėl, kad neatitiktų šio žodžio dydis, bet kad jis ateina tarsi iš kitų laikų, iš kitos kalbos, kuria mes nebekalbame. Apima sunkiai įvardijamas neadekvatumo jausmas, kai skaitai vienos vertėjos cituojamus žodžius: „Geda toks pat genialus kaip Dante“ (p. 372). Aš pats, net jeigu taip manyčiau, bandyčiau tai pasakyti kitaip, gal užtektų to panašumo parodymo, išskleidimo, kaip aš matau.

       Reikia sutikti, kad S. Geda yra kertinis vardas lietuvių poezijos raidoje. Knygoje apibūdinamas kaip tradicijų mazgas – neatrišamas, prieštaringas (p. 362). Todėl S. Geda viena knyga niekaip neapimamas, jei apskritai apimamas. Bet ši monografija aprėpia labai daug, poeto portretas tapomas įvairiapusiškas, nevengiama kalbėti ir apie tą, kuris yra „tamsus, kartais ir žiaurus, depresyvus, pagiriotas“ (p. 22). S. Ge-dos portretui tiksliai pasitelkiami Juozo Grušo žodžiai, skirti Juozui Miltiniui – „pusė Dievo, pusė gyvulio“ (p. 95).

       Knyga primena ir nevaikišką poeziją vaikams, atskirai sustojama ir ties vertimais, kurie dar bus vertinami, analizuojami. Čia irgi užimama gynybinė, pateisinanti, paaiškinanti pozicija: vertimai kaip galynėjimasis su pačiu savimi, su savo ligomis ir negandomis (p. 371), vertimų reikėjo stipriam talentui, reikėjo stipriausių priešininkų susigrumti. Kalbama apie S. Gedos poetinį vertimą, „bet kanoninių tekstų atžvilgiu“ tai negali būti pateisinama (p. 372). Poetas buvo kritikuotas ir kitus kritikavo. S. Geda kalbėjo apie transkripcijas, jas akcentuoja ir V. Daujotytė. Be abejo, transkripcijos, sekimas galimas (man gaila, kad per mažai poetų šias formas plėtoja, visi nori būti vertėjais), bet tuomet reikėtų taip ir nurodyti tiek knygose, tiek enciklopedijose – sekimas, sekėjas, transkribuotojas. Čia ir marketingo, ir prestižo dalykai.

       Žinoma, knygoje daujotytiškai vertinamos, analizuojamos, interpretuojamos tik kūrybos viršūnės, nors ir pripažįstama, kad būta „ir visai silpnų rašymų“ (p. 95). Tekstai, knygos, darbai, dėl kurių abejojama, – įvardijami, bet jie netampa kritikos, dekonstrukcijos priežastimi. Gyvenimas nedailinamas, tik paliekamos išlygos genijui. Bet įeita į stiprų lauką, kur objekto magnetizmas beveik neįveikiamas.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)

 

 

. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

       Viktorijos Daujotytės monografija apie Joną Strielkūną buvo savotiška moksliškumo (arba akademizmo) provokacija. Knyga „Tragiškasis meilės laukas: apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“ prasideda „nežinojimo“ nuostata. vėl tenka kalbėti apie V. Daujotytės radikalumą. Juk rašantysis knygas kažką „žino“ ir tuo „dalijasi“ su skaitytojais, ar ne? Bet geros knygos tokią supaprastinančią logiką paneigia. Tačiau pradėti norėčiau nuo itin paprasto teiginio.

       Ši knyga yra V. Daujotytės. Kiekviena nauja profesorės knyga yra vis labiau jos: rašoma laisvai, samprotaujama apie tai, kaip gyvenama, kaip patiriama, nelieka dirbtinių ribų tarp gyvenimo, skaitymo, bendravimo, dalyvavimo, susitikimų, pokalbių, dienoraščių, prisiminimų. S. Gedai skirta knyga (monografija) pati yra ir šaltinis. „Nerinkau atsiminimų, nesitikslinau. Ką išgirdau, išgirdau. Žiūrėjau tik į tai, ką mačiau, suvokiau. Vienasmenė ir atsakomybė, nors ir pasirėmiau tuo, kas viešai kitų pasakyta“ (p. 30). Knygoje ne kartą ištariama: „liudiju...“

       Monografija rašoma beveik kaip dienoraštis, ji išauga iš to, kas atmintyje gyva, apie ką galvojama prisimenant poetą. Prie kai kurių S. Gedos tekstų grįžtama iš naujo, bet daugiausia užrašinėjama sukaupta patirtis, prisiminimai, liudijimai, mąstymai. Tarsi čia ir dabar galvojama ir rašoma apie žmogų, jo gyvenimą ir kūrybą. O galvojama ir rašoma labai daug, juk ir kitoje visai neseniai pasirodžiusioje V. Daujotytės knygoje „Kalba ir jos menas“ daugybė puslapių skiriama S. Gedos tekstams bei paraštėms. Be jokios abejonės, ši knyga būtų kitokia, jeigu būtų rašoma kitu laiku. Todėl svarstyti, ar ši knyga „teisingai“, „adekvačiai“ tyrinėja savo objektą, neįmanoma. Galima tik laukti įžvalgų, komentarų, tikėtis mąstymo elegancijos, interpretacijos gylio. Ir čia tinka pačios V. Daujotytės žodžiai apie poetą: „Sigitas Geda yra lietuvių poezijos transformatorius, perkeitėjas <...>; Nėra prasmės klausti apie plėšiančio judesio teisingumą, jis nėra atsižvelgiantis.“ (p. 305). Nelabai įsivaizduoju, kaip būtų galima tokį tekstą perkelti į įprastą akademinę kalbą ir suderinti su humanitariniams mokslams keliamais kriterijais. Pavyzdžiui, kaip reikėtų parašyti šios monografijos įžangą – tikslai, uždaviniai, metodai. Arba citavimas – knygoje retai cituojami kiti, rašę apie S. Gedą. O ir tos citatos tekste pasirodo kaip svetimkūniai, atšoka nuo daujotytiško žodžio, jos tarsi padarytos iš visiškai kitokios medžiagos, todėl tiktų nebent kontrastingam koliažui, bet ne vientisam audiniui kurti. Tačiau mokslo biurokratams ši problema nėra įdomi. Rašantysis privalo apžvelgti visus, kurie rašė „šia tema“, turi jais remtis, nors ir pats yra pakankamai stiprus ir jokių atraminių lazdelių jam nereikia.

       Ne pirmą kartą V. Daujotytės knygose pasirodo ankstesni tekstai – knygoje apie O. Baliukonės kūrybą įterpiamos jos pačios recenzijos, todėl matosi, kaip keičiasi autorės mąstymas ir kalba. S. Gedos monografijoje taip pat – be intarpų iš poeto eseistikos, dienoraščių, kurie galėtų būti programiniai. Skaitydamas susirašinėjimą su Arvydu Šliogeriu galvoji, kad autorės kalbos ir mąstymo kaitą tyrinėti bus neką mažiau įdomu, negu kitų rašytojų. V. Daujotytė, be abejonės, yra rašytoja, pirminių tekstų autorė. Jos rašymas vis labiau atitinka rašančiosios galvojimą, skaitymo ir permąstymo eigą vis mažiau iškreipia „pašaliniai faktoriai“. Iš mokslo reikalaujama atvirkščiai – kad tekstai būtų rašomi konkretaus kodo kalba, vadinasi, moksliniu tekstu galima pasakyti tik tai, ką leidžia to kodo kalba. V. Daujotytė jau seniai rašo tai, ką ji mąsto ir patiria pati – kaip kūrybą reflektuojanti asmenybė.

       Kai Rašytojų klube per knygos pristatymą kalbėjo vien poetai, galvon susisuko mintis, kuri dūzgė jau ir prieš tai – V. Daujotytė knygoje kuria S. Gedos mitą. Ir ką tokiam diskursui rasi geriau už poetus. Žinoma, čia nieko blogo, poetas tikrai vertas mito, ir neabejotinai juo virs.

       Bet keblu yra tai, kad kuriamas poeto mitas, o kalbama tarsi apie asmens gyvenimą. Knygos pradžia ilga, keliasdešimt pirmųjų puslapių matai, kad knyga randasi ne iš fenomenologinės nuostatos rašyti be išankstinių prielaidų, ne iš pačių daiktų, bet iš gynybinių pozicijų. Ir teisinamas ne poetas, o asmuo, nes poeto teisinti lyg ir nereikėtų. Poetas išperka visas asmens kaltes, trūkumus, klaidas. Ar būtinai taip turi būti, net kai esi genijus, dar nežinau. Tik aiškinant, ginant ir teisinant poeto gyvenimą, aiškinami ir kitų gyvenimai. Gal net ne vien tik aiškinami.

       Knygoje tarsi ir pradedama kelti problema dėl „menkaverčių gyvenimo aprašymų“ a la žurnalas „Stilius“ (p. 18), bet paskui vis dėlto aiškėja, kad esama ir vertingų, tragiškų ir mažiau tragiškų, mažiau vertų dėmesio ne aprašymų, bet pačių gyvenimų. Ar ne tokio, mažiau genialaus arba negenialaus, bet gero menininko, o kad ir tik pakankamai gero gyvenimas galėtų būti pateisinamas, aiškinamas jo kūryba? Tačiau jeigu tragiško likimo būtų visai ne kūrėjas, o tarkim, – kūrikas? Labai subjektyviai ir tik apie save kalbant – kai kurių ne tokių genialių kūrėjų ir nebūtinai tragiškas, bet žioplas, kvailas, piktas gyvenimas man sugadina jų kūrybą. Graužiuosi, kad nebegaliu apie ją galvoti taip, tarsi gyvenimo nebūtų. Bet su genijais gal kitaip. Tad šias savo abejones esu linkęs aiškinti savo nepakankama gyvenimo patirtimi.

       Kad ir kaip vertintume, knyga rodo, parodo S. Gedos talento mastą. Po poeto mirties kaskart galvodamas vis bijodavau – ar neperdedu, ar ne per daug išdidinu? Bent man asmeniškai ta knyga padeda tikrintis, bent mano įsivaizdavimas randa knygoje patvirtinimą. Kaip yra iš tiesų – nežinau. Nežinau, ar S. Gedos asmeniui vartotinas žodis „genijus“, skambėjęs ir per knygos pristatymą, gal ir pačioje knygoje. Ne todėl, kad neatitiktų šio žodžio dydis, bet kad jis ateina tarsi iš kitų laikų, iš kitos kalbos, kuria mes nebekalbame. Apima sunkiai įvardijamas neadekvatumo jausmas, kai skaitai vienos vertėjos cituojamus žodžius: „Geda toks pat genialus kaip Dante“ (p. 372). Aš pats, net jeigu taip manyčiau, bandyčiau tai pasakyti kitaip, gal užtektų to panašumo parodymo, išskleidimo, kaip aš matau.

       Reikia sutikti, kad S. Geda yra kertinis vardas lietuvių poezijos raidoje. Knygoje apibūdinamas kaip tradicijų mazgas – neatrišamas, prieštaringas (p. 362). Todėl S. Geda viena knyga niekaip neapimamas, jei apskritai apimamas. Bet ši monografija aprėpia labai daug, poeto portretas tapomas įvairiapusiškas, nevengiama kalbėti ir apie tą, kuris yra „tamsus, kartais ir žiaurus, depresyvus, pagiriotas“ (p. 22). S. Ge-dos portretui tiksliai pasitelkiami Juozo Grušo žodžiai, skirti Juozui Miltiniui – „pusė Dievo, pusė gyvulio“ (p. 95).

       Knyga primena ir nevaikišką poeziją vaikams, atskirai sustojama ir ties vertimais, kurie dar bus vertinami, analizuojami. Čia irgi užimama gynybinė, pateisinanti, paaiškinanti pozicija: vertimai kaip galynėjimasis su pačiu savimi, su savo ligomis ir negandomis (p. 371), vertimų reikėjo stipriam talentui, reikėjo stipriausių priešininkų susigrumti. Kalbama apie S. Gedos poetinį vertimą, „bet kanoninių tekstų atžvilgiu“ tai negali būti pateisinama (p. 372). Poetas buvo kritikuotas ir kitus kritikavo. S. Geda kalbėjo apie transkripcijas, jas akcentuoja ir V. Daujotytė. Be abejo, transkripcijos, sekimas galimas (man gaila, kad per mažai poetų šias formas plėtoja, visi nori būti vertėjais), bet tuomet reikėtų taip ir nurodyti tiek knygose, tiek enciklopedijose – sekimas, sekėjas, transkribuotojas. Čia ir marketingo, ir prestižo dalykai.

       Žinoma, knygoje daujotytiškai vertinamos, analizuojamos, interpretuojamos tik kūrybos viršūnės, nors ir pripažįstama, kad būta „ir visai silpnų rašymų“ (p. 95). Tekstai, knygos, darbai, dėl kurių abejojama, – įvardijami, bet jie netampa kritikos, dekonstrukcijos priežastimi. Gyvenimas nedailinamas, tik paliekamos išlygos genijui. Bet įeita į stiprų lauką, kur objekto magnetizmas beveik neįveikiamas.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)