tekstai.lt

Jonas Palionis. Naujo didelio lituanistikos veikalo pradžia

Lietuvos vietovardžių žodynas. – I tomas A–B
Lietuvos vietovardžių žodynas. – I tomas A–B
       Lietuvos vietovardžių žodynas. – I tomas A–B. – Lietuvių kalbos institutas, 2008.

 

       2008 m. pasirodė Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus darbuotojų parengto „Lietuvos vietovardžių žodyno“ pirmasis tomas, apimantis A ir B raides. Numatyta išleisti apie dešimt šio žodyno tomų, kuriuose užsimota „sistemiškai pateikti visus lietuvių gyvosios kalbos vietų vardus ir paaiškinti jų kilmę“ („Pratarmė“, p. VII). O tų vietų vardų yra devynios galybės: tai miestų bei miestelių, kaimų bei vienkiemių (viensėdžių), dvarų bei palivarkų, sklypų, kalnų bei klonių, lygumų bei laukymių, miškų, pelkių, ežerų bei balų, raistų, pievų, skardžių, šlaitų, kelių bei takų, upių bei upelių, tvenkinių bei užtvankų, vingių, žemumų, salų, žvyrynų ir kt. Pirmajame tome įdėtame „Objektų nuorodų sutrumpimų“ sąraše suminėtos net 125 vietovardžių rūšys.

        „Lietuvos vietovardžių žodyno“ pratarmėje pažymėta, kad šio žodyno šaltinis esąs „vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka, kaupta beveik šimtą metų“ (p. VII) ir kad prie jos kaupimo, tyrinėjimo ir žodyno sudarymo idėjos daug prisidėjęs daugiametis instituto toponimikos grupės vadovas (vėliau ir instituto direktorius Aleksandras Vanagas (1934–1995). 1992 m. jis parašęs ir tokio žodyno „Įvadą“ (prospektą), kuris po „Pratarmės“ kiek paredaguotas bei papildytas esąs išspausdintas pirmajame tome (p. XI–XXXI). Po A. Vanago „Įvado“ pridėtas platokas Laimučio Bilkio rašytas skyrius „Žodyno sandara“ (p. XXXII–LIV), kur detaliai aiškinami tuo „Įvadu“ remiantis parengtoje instrukcijoje išdėstyti žodyno sudarymo principai.

       Kaip matyti iš „Pratarmės“, Žodyno pirmąjį tomą rašė trys žmonės: minėtas L. Bilkis (lizdus Abadanskìnė–Aubiniškiai), Marija Razmukaitė (lizdus Áubrikiai–Ažvìntė–Bžožècko dvaras) ir Vitalija Maciejauskienė (lizdus Baba– Bjaurióji), kuri iki 2007 m. pradžios, kol nebuvo sudaryta tomo Redaktorių kolegija, vadovavo Žodyno rengimo darbui ir redagavo tekstą. Į Redaktorių kolegijos sudėtį pateko septyni žmonės: latvė Laimutė Balode (Rygos universitetas), Vaclavas Blažekas (Brno universitetas), Grasilda Blažienė (Lietuvių kalbos institutas), Vytautas Kardelis (Vilniaus universitetas), Alma Ragauskaitė (Lietuvių kalbos institutas), Sergiejus Temčinas (Lietuvių  kalbos institutas) ir Jürgenas Udolphas (Leipcigo universitetas). Apie šios kolegijos narių darbą „Pratarmėje“ nieko nepasakyta, tačiau, kaip žinoma iš praktikos, tokių narių, ypač užsieninių, veikla dažniausiai būna formalaus pobūdžio.

       Kadangi „Lietuvos vietovardžių žodyno“ pagrindas yra nelabai apibrėžtu terminu vadinamoji „gyvoji kalba“ (gal tiksliau būtų galima vadinti kaimiečių ar kaimo žmonių kalba?), į jį nedėti rašto paminkluose fiksuoti vietovardžiai, nors pastarųjų Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje yra didžiulė (apie 300 000 vienetų) kartoteka (žr. A. Vanago „Įvadą“, p. XIII). Taip padaryta, matyt, dėl kaimiškosios („gyvosios“) vietovardinės medžiagos gausumo ir dar nepakankamo rašytinių vietovardžių surinkimo. Tačiau užsibrėžus svarbiausią Žodyno tikslą – „pateikti visus gyvojoje kalboje žinomus vietovardžius, paaiškinti jų kilmę, sudaryti galimybę vietovardžius tirti, vartoti“ („Pratarmė“, p. VIII), turimų rašytinių šaltinių vietovardžių dėjimas į tezauro tipo žodyną, man rodos, būtų labai pravertęs kai kurių „gyvosios kalbos“ kilmei (atsiradimui) aiškinti. Juoba kad atskiro vadinamųjų „istorinių“ (t. y. rašytiniuose šaltiniuose fiksuotų, arba rašytinių) vietovardžių žodyno greit nesulauksime, nes Lietuvių kalbos institute dar nematyti pastangų organizuoti platų vietovardžių (ir asmenvardžių) rinkimą iš rašytinių šaltinių, ypač iš bažnytinių metrikų, dvarų inventorių ir kitų dokumentų.

       Vienokiu ar kitokiu atžvilgiu vertinant ne per seniai pasirodžiusį „Lietuvos vietovardžių žodyno“ pirmąjį tomą, būtina pabrėžti, kad jo rašytojai bei redaktoriai atliko labai reikšmingą ir sudėtingą, didelės lingvistinės kompetencijos ir ištvermės reikalaujantį darbą. Visų pirma, jie padarė gražią pradžią, Kazimiero Būgos žodžiais tariant, „Lietuvos „žemės kalbos“ turtams, sukauptiems daugiau kaip per šimtą metų, atskleisti tiek onomastikos tyrėjams, tiek plačiajai visuomenei. Antra, jie nustatė principus, kuriais bus rašomi bei skelbiami šio Žodyno tolimesnieji tomai. Trečia, jie paskelbė (su nežymiais pataisymais bei papildymais) reikšmingą mūsų onomastikos šulo velionio A. Vanago, tokio žodyno sumanytojo, „Įvadą“, kuriame aptarta žodyno svarba, paskirtis, vietovardžių šaltiniai, žodyno pobūdis, be to, trumpai apžvelgta lietuvių toponimikos tyrinėjimų istorija.

       Nesunku suvokti, kad „Lietuvos vietovardžių žodyno“, kaip ir bet kurio kito žodyno, kokybė, ypač jo praktinė vertė, nemažai priklauso nuo pasirinktos jo sandaros, nustatytų tos sandaros principų. Minėtame šio žodyno skyriuje „Žodyno sandara“ pažymėta, kad „vietovardžiai pateikiami kilminiais lizdais“ (p. XXXII), t. y. jame laikomasi lizdinės sandaros principo. Dėl to galima ginčytis, bet toks senas tradicijas turintis principas turi ir teigiamybių, kurių bene svarbiausios yra vietovardinės medžiagos pateikimo glaustumas ir vietovardžių etimologinių ryšių didesnis skaidrumas.

       Nesileisdamas į detalų šio principo realizacijos atvejų komentavimą (o jų skyriuje „Žodyno sandara“ suminėta net 36), norėčiau paliesti tik vieną kitą sandaros dalyką, susijusį su praktiniais jo vartotojo poreikiais.

       Iš Žodyno „Pratarmės“, o ypač iš A. Vanago „Įvado“, galima spręsti, kad jis yra skirtas ne tik mokslo, bet ir praktikos tikslams. Tačiau neabejotina, kad juo daugiausia naudosis mokslininkai, nes po A. Vanago mirties praktikos reikalui jau yra išleista vietovardžių žodynų bei žodynėlių (1996 ir 2004 m. A. Vanago „Lietuvos miestų vardai“, 2002 m. Aldono Pupkio ir kitų – „Vietovardžių žodynas“ ir kt.).

       Turint galvoje nevienokią Žodyno paskirtį ir vietovardinės medžiagos gausumą bei įvairumą, galima suprasti ir pasirinktą gana sudėtingą jo sandaros modelį. Modelio sudėtingumą rodo jau 17 puslapių užimantis minėtų 36 komentavimo atvejų aiškinimas, reikalaujantis iš Žodyno vartotojo daug laiko. Kai kurių, ypač vietovardžių kilmės (atsiradimo), aiškinimus iliustruojančių pavyzdžių skyriuje „Žodyno sandara“ galėtų būti ir mažiau, be to, kiek paprastesnis galėtų būti ir paties Žodyno modelis. Tačiau kaip yra, taip yra, dabar keisti tą modelį – jau šaukštai po pietų, nes pirmasis tomas su teoriškai apibendrintais principais išspausdintas. Svarbu, kad jo būtų nuosekliai laikomasi ir Žodyne nebūtų didelių spragų, be to, kad būtų galima lengvai susirasti rūpimą vietovardį mokslo ar praktikos tikslams.

        „Žodyno sandaros“ pirmame skirsnelyje (5.1.1) rašoma, kad „Žodyne vietovardžiai pateikiami kilminiais lizdais, t. y. į tą patį lizdą sudedami visi tos pačios kilmės (nors ir ne visai tapačios struktūros ar skirtingos darybos) vietų vardai“ (p. XXXII). Iš tolimesnių šio skyriaus skirsnelių (5.4.1; 5.4.2; 5.4.2.1) ryškėja, kad „vietos vardo kilmė suprantama ne jo šaknies, kaip tam tikros abstrakčios leksemos genetinė etimologija, o tik paties toponimo (toponiminės leksemos) atsiradimo šaltinis“ (p. XXXIX). Dėl šitokio „kilmės“ sąvokos supratimo man nekyla abejonių, nes genetinės kilmės aiškinimai, šaknies etimono nustatymas yra vietovardžių etimologinio žodyno uždavinys. Tačiau šitaip suprantant „kilmės“ sąvoką nelabai tinka vartoti etimono terminą, pasitaikantį skyriuje „Žodyno sandara“: bene geresnis jo atitikmuo būtų pamatas.

       Žodyno lizdų antraštinės formos, antraštės (kažkodėl vadinamos „pirmaisiais vietovardžiais“) pateiktos laikantis įprastinės abėcėlinės tvarkos. Atskirais lizdais jame eina vietovardžiai, besiskiriantys kirčio vieta, kilme (minėta reikšme), tam tikrais atvejais ir rašyba. O pirmiausia lizde rašomi vadinamieji pirminiai vietovardžiai, t. y. darybos atžvilgiu pamatiniai, neišvestiniai, o po jų (pagal priesagų abėcėlę) galūnių, toliau – priesagų vediniai, sudurtiniai ir sudėtiniai vietovardžiai. Dėl tam tikrų priežasčių į lizdus neįtraukti priešdėliniai ir prielinksniniai vietovardžiai. Todėl, pavyzdžiui, veltui ieškotume Žodyno Ąžuolai lizde kaimų pavadinimų Paąžuolė ar Paąžuõliai, nes jie, matyt, pateks į P raidės tomą.

       Nors šitoks vietovardžių pateikimas lizduose iš pirmo žvilgsnio rodosi racionalus, bet Žodyno vartotojui jis nėra labai patogus. jau patys Žodyno redaktoriai yra pažymėję, kad dėl jų pasirinktos sandaros genetiškai tos pačios kilmės vietovardžiai esą „nevienodai vertinami ir atsiduria skirtinguose lizduose“ (p. XXXIX). Pavyzdžiui, krūmų pavadinimas Alksniai (Punià, Alytaus r.) su jo vediniais ir jį turinčių sudurtinių bei sudėtinių pavadinimų komponentais pateiktas viename dideliame lizde, o skirtingai kirčiuojamas Alksniai (Júodupė, Rokiškio r.) – kitame lizde. Tai neleidžia išvengti identiškų lyčių kartojimosi (plg. Alksnìnė, Alksnynė abiejuose lizduose). Ar ne tikslingiau būtų tik kirčiu bei priegaide besiskiriančius vietovardžius sudėti į vieną lizdą?

       Skaitytojui, įpratusiam žodynų antraštėse matyti vienaskaitos vardininką, gali kelti nuostabą iškeltas daugiskaitos vardininkas tais atvejais, kai vietovardis turi ir vienaskaitinę formą. Pavyzdžiui, kodėl antraštėje pateiktas ne ežero pavadinimas Alksnas /// Alksnis, o balos pavadinimas Alksniai. Kodėl į antraštę neiškeltas ežero pavadinimas Bebrujis // Bebrùjis, o kaimo pavadinimas Bebrùjai (su nieko nerodančia santrumpa žr.: kur žiūrėti?). Kita vertus, Žodyne kartais plačiai žinomų daugiskaitinių vietovardžių vardininko visai nerandame antraštėje, nes jis įspraustas dideliame įvairiarūšių vadinamajame „pirmojo“ pavadinimo lizde. Tipiškas pavyzdys – plačiai žinomo miesto Bìržai pavadinimas, įdėtas į lizdą Bìrža.

       Savaip, t. y. kaip vietovardžio atsiradimo šaltinį arba pamatą, supratus „kilmės“ sąvoką ir pažymėjimus, kad „bendriniai žodžiai, iš kurių kildinami vietovardžiai, apibūdinami priklausomybės kalbai, bet ne kilmės požiūriu“ (p. XLI), tokie asmenvardžiai kaip aikštės pavadinimas Abãzai ar kaimų pavadinimai Bajõrai, Bazõrai lizduose traktuojami kaip lietuviški (santrumpa liet.). Nors tai, laikantis minėto supratimo, nėra klaida, bet lingvistinio išprusimo neturinčio Žodyno skaitytojo gali būti suprasti kaip genetiškai lietuviški žodžiai. Todėl, man rodos, tokios kvalifikacinės santrumpos buvo galima atsisakyti, kaip ir bendrinių žodžių, einančių vietovardžių pamatu, reikšmių aiškinimo, nes tų žodžių reikšmė aiškinama dažniausiai remiantis didžiuoju „Lietuvių kalbos žodynu“, todėl užtektų tiktai nuorodos į šio žodyno tomą bei puslapį.

       Apskritai, susipažinus su tezauro tipo žodyno pirmuoju tomu, kyla įvairių įvairiausių minčių ne tik dėl tokio žodyno sandaros, vietovardžių kilmės aiškinimo, bet ir dėl jo pobūdžio, praktinės reikšmės, netgi pavadinimo.

       Man rodos gerai, kad jis pavadintas „Lietuvos vietovardžių žodynu“, o ne „Lietuvių asmenvardžių žodynu“, nes dabartinės Lietuvos teritorijoje esama ir nelietuvių kilmės žmonių gyvenamų teritorijų (plg. nelabai tikslų pavadinimą „Lietuvių pavardžių žodynas“, kuriame apstu ir nelietuvių tautybės žmonių pavardžių).

       Mano nuomone, nepeiktinas ir Žodyno autorių apsisprendimas atsisakyti ir vadinamojo genetinio etimologizavimo, kuris, viena vertus, būtų išplėtęs ir taip gana didelius kai kurių vietovardžių lizdus, o kita vertus, būtų padidinęs abejotinų „genetinių“ etimologijų kiekį ir gerokai apsunkinęs Žodyno rašymą. Tačiau dėl vietovardžių pateikimo vadinamaisiais „kilminiais lizdais“ man kyla nemažai abejonių. Surasti norimą vietovardį, o juo labiau gauti informacijos apie kokio nors nežinomo vietovardžio egzistavimą būtų lengviau, jeigu būtų plačiau taikomas alfabetinis lizdų pateikimo principas (pvz., į lizdų atskiras antraštes iškelti su pamatiniais bendriniais ar tikriniais žodžiais susiję dūriniai ir samplaikiniai (=sudėtiniai) junginiai, o lizde palikti tik vediniai). Bet, kaip matyti iš skyriuje „Žodyno sandara“ esančios pastabos išnašoje (p. XXXII), vietovardžių pateikimo būdai buvę ne kartą svarstomi Vardyno skyriuje ir pasirinkti plačios apimties lizdo modelį, matyt, turėta argumentų.

       Kad dūrinių, susijusių su pirmuoju bendriniu jų dėmeniu, įtraukimas į vieną pamatinį lizdą nėra labai tikslingas, akivaizdžiai rodo Aukštãdvario miestelio pavadinimas. Žodyne jis neiškeltas vardininku į antraštę, bet pagal abėcėlę iškelti samplaikiniai kilmininkiniai vietovardžiai Aukštãdvario ežeras, Aukštãdvario kalnas, Aukštãdvario kelelis, Aukštãdvario miškas (2x), Aukštãdvario upelis (p. 226–227). Žodyno skaitytojui tuoj pat gali kilti klausimas, kurgi yra miestelio pavadinimas? Pasirodo, kad jis yra už poros puslapių esančiame lizde Áukštas (toks kalno pavadinimas). Argi ne geriau būtų, jei atskiru lizdu būtų pateiktas Aukštãdvaris su jame sudėtais dūriniais, turinčiais pirmąjį dėmenį Aukšt- ir samplaikiniais junginiais? Šiuo ir panašiais atvejais gali iškilti ir samplaikinių (autorių vadinamų „sudėtiniais“) vietovardžių apimties problema: ar antrasis samplaikinio junginio narys-bendrinis žodis įeina į „vietovardžio“ sąvoką, ar vietovardžiu laikytinas tik junginio pirmasis narys-kilmininkas (juk Petraičio namas, Petraičio sodas, Petraičio miškas ir panašių junginių turbūt nelaikysime samplaikiniais (ar sudėtiniais vietovardžiais). Grįžtant prie Aukštãdvario dar pridurtina, kad šio pavadinimo sutrumpinta forma Áukštadvaris senosios kartos žmonių vartota ne tik dvarui (kaip nurodyta Žodyne), bet ir miesteliui vadinti.

       Baigdamas čia surašytus samprotavimus ir nepretenduodamas į tai, kad į visus juos būtų atsižvelgta rašant tolimesnius „Lietuvos vietovardžių žodyno“ tomus, vis dėlto norėčiau, kad šio žodyno autoriai bei redaktoriai atkreiptų dėmesį ypač į vieną dalyką – po sutrumpinimo žr. visur nurodytų antraštinę vietovardžio formą (tai labai palengvintų skaitytojui susirasti vietovardžio buvimo vietą).

 

              Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)