tekstai.lt

Jonas Jakštas. Eilėraščiai

Jonas Jakštas. „Metų“ redakcijos archyvo nuotrauka
Jonas Jakštas. „Metų“ redakcijos archyvo nuotrauka

 

 

 

 



 

 

 

 

 

                     Atminties rytmetys

 

       Ir medžius, ir žoles neša siaučiantys vėjai.

       Kai rytais išsiskleidžia keisti augalai,

       ir medžius, ir žoles neša siaučiantys vėjai.

       Ko toli tu nuo savo balso stovėjai

       ir vidurvasarį tylomis šąlai?

 

       Lėk dabar išilgai plevėsuojančios upės,

       nes esi tu savos atminties rytmetys.

       Lėk dabar išilgai plevėsuojančios upės

       ir, ant savo šešėlio netyčia suklupęs,

       pamatysi – šešėliai visi išlakstys.

 

       Būsi tu gelmėje, būsi tu ir viršūnėj.

       Kas užgimsta, numiršta šiame debesy?

       Būsi tu gelmėje, būsi tu ir viršūnėj –

       taip, kaip niekas nebuvo ir niekas nebūna,

       nes savos atminties rytmetys tu esi.

 

 

 

                     Sušlapę garsai

 

       Sapno vingiuose daug spėjinių įmynei.

       Tavo žingsniuose – aidas jaudos vientisos.

       Paklajoki po juodus nakties klampumynus

       ir išplėški iš jos bent skiautelę šviesos.

 

       Tau sunku eiti per sukietėjusį orą,

       betgi rankoj suspaudęs nešies dar sapnus.

       Pasiimki šią miglą tu sau į porą –

       bus ugnis paklusni ir vanduo – klusnus.

 

       Kelio vingis koksai ar daiktas išmoko

       prisiminti ir tai, ką pamiršt išdrįsai.

       Tamsiose pėdose valandų daug prinoko.

       O šalimais nuo medžių – sušlapę garsai.

 

 

 

                     Kitas dangus

 

       Kur mintys? Slysta sąmonės slidžiu paviršium.

       Pasąmonėj – daiktai apsvaigę jau apmiršta.

       Jie taip toli – nelyg išnykę kontinentai.

       Migla, pasikartojantys kvapai vis krenta.

       O gal gyvenimas šisai nuplagijavo

       kvapus kitų miškų, žolių ir kito javo.

 

       Dangus – vienodas. Bet iš kur tokia galinga

       to kito, esančio kitur, dangaus trauka?

 

       Staiga, atrodo, viskas apmirė, sustingo:

       aptraukė sunkūs debesys ir dangų gūdų –

       nelyg išdygęs būtų trikampis Bermudų.

       O sieloje – kaltė, bevardė, pakrika.

 

       Mes esam kažkieno į būvį įklampinti.

       Ir palikti vieni. Ir svaiginiai – čia pat,

       kur ašaroj vienoj pasaulis atsispindi.

       O amžinybė mums – tokia trumpa.

 

 

 

                     Mėnesienos ežiai

 

       Orchidėjom ir gebenėm kvepia mėnulis.

       Iš mėnulio į žemę – toksai ilgesys!

       O atvėsusiose pėdose žingsniai dūla.

       Juos išgelbėt galėtų tiktai judesys.

 

       Tartum buvo tik užvakar, vakar tiktai

       gatvių triukšmas, šauksmai, o paskui – tuštuma.

       Šunys loja mėnulį visai nepiktai.

       Bet šviesa jo pabūgo – tolyn slinkdama.

 

       Juda krantas – toli, už naktų pasislėpęs.

       O iš vaismedžių trykšta žali spinduliai.

       Jie pasiveja greit mėnesieną lėtą.

       Žvelgia vienas į kitą ežiai patikliai.

 

 

 

                     Žvilgsnis

 

       Dangus nukritęs mano atmintį prarijo.

       Ir užgulė pečius būtoji valanda.

       O sąmonė pilna kaitrių vilties žarijų,

       nors ir neatsigręžia metai nubildą.

 

       O žodžių – dar yra. O kiek – neišsakytų!

       Nesustabdys jų net pikčiausia grasuma.

       Namai pavargę prisišliejo viens prie kito.

       Tamsa žvarbi. Ji neapčiuopiama.

 

       Atstumai prislopina triukšmą – aidų, gaudų.

       Galbūt pavirtę mumijom kone visi.

       Vanduo – benamis ir visų apleistas – rauda.

       Ir pamiršti, kas tu buvai ir kas esi.

 

       Ko ieškau aš? Gal savo jauno silueto?

       Gėriuos anuo grožiu pasaulio – pradiniu.

       Bet artinas esybė kažkokia iš lėto.

       Įtraukiu viską, viską į save žvilgsniu.

 

 

 

                     Tiktai neleiskite...

 

       Nelygiu grindiniu arklių kanopos kaukši.

       Ugnelės virpčioja kiemuos nuošaliuose.

       Atskrieja iš audros juodi benamiai paukščiai.

       Šiek tiek rudens, šiek tiek žvaigždžių jų snapuose.

 

       Aš spaudžiu prie krūtinės atvirumą savo.

       Esu tamsoj – ir pasiteisint negaliu.

       Tiršta migla budrumą mano jau apgavo.

       Gerai, kad negirdžiu dar žodžių užgaulių.

 

       Nukelkit nuo manos galvos tamsybių dangtį –

       ir bus man svetimi jau nebesvetimi.

       Tiktai neleiskite akių man prisidengti

       nei žodžiais, nei lietum, nei ilga naktimi.

 

 

 

                     Priešpaskutinis ilgesys

 

       Aš jūsų atspindžiuos ilgai savęs ieškojau.

       O kregždės laigė tai ore, tai pažemiais.

       Iš kur ugnis? Pasiutiškai jinai liepsnoja.

       Nelaimes paukščiai praneša balsais kimiais.

 

       Pažvelkite į šitų sumaiščių siautimą.

       Bet lietūs įsiūbuoja žolę ir medžius.

       Ne ranką prisiminsiu – jos prisilietimą.

       Staiga – tyla. Tikriausiai ji visai išdžius.

 

       O paukščiai – skrenda ir atsimuša į uolą.

       Angliuotus plaukus debesis dar išklausys.

       Lyg paukštis ant išdžiūvusios tylos parpuola

       šio vakaro priešpaskutinis ilgesys.

 

 

 

                     Laukimas

 

       Daiktų vibracijos, čia atšuoliavę ritmai

       ir viskas, kas net neįmanoma, – tenai,

       tenai, kur dar ne šiandien, – būsim ryt mes

       ir kur mes rasime save galutinai.

 

       Iš vandenynų, upių – švytintis laukimas.

       Jisai ateis. Galbūt visus mus išklausys.

       Virš vandenų – jau atšvaitas dangaus laukinis.

       Girdėti kartais šauksmas, kartais – kuždesys.

 

       Daiktų paviršium sliuogia atsitiktinumai,

       į mus žvalgydamiesi atvirkščia puse.

       Ir Pabaigai dar prie Pradžios baimingai tūnant

       mes degam dienose, negęstam naktyse.

 

       O laiko daug, o šitiek daug jo išeikvota.

       Suskaldyta, susproginėjusi šviesa

       skeveldromis apmėtys tylų medžių guotą.

       Rytais ant riešo žiburiuos rasa.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2–3 (vasaris–kovas)