tekstai.lt

Alis Balbierius. Trys esė

Alis Balbierius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Alis Balbierius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Dabar, kai esu amžinas

 

       Tas keistas amžinybės jausmas...

       Esu tikras, kad dabar jis kitoks, visiškai kitoks, negu prieš šimtą ar du šimtus metų; o koks jis buvo ar galėjo būti graikų polių ar renesanso laikais – aš tiesiog neprisimenu...

       ...Vienas mano bičiulis, šiek tiek vyresnis už mane ir galbūt išmintingesnis, gal prieš penkiolika ar dvidešimt metų pasakė genialią frazę, kuri gan neretai it žuvies sidabras vis iššoka iš atminties vandenų: „...tu gyveni taip, lyg būtum amžinas…“ Tą akimirką ištarta, toji frazė nei nustebino, nei privertė susijaudinti ar susimąstyti. Tačiau jutau, kad ji smigte sminga į mano atmintį ir, bėgant laikui, pradėjau ją vis dažniau prisiminti, su nustebimu konstatuodamas, kad tada buvo pasakyta kažkas daugiau, negu tie šeši (tik) žodžiai, kuriuos atmintis išsaugojo, išplėšdama iš kitų frazių ir to laiko konteksto.

        „Tu gyveni taip, lyg būtum amžinas“ – ir dabar aš išdrįstu sau pasakyt: taip, aš taip gyvenau. Aš taip pat gyvenu, lyg būčiau amžinas. Vakar, šiandien, dabar. Galbūt – ir rytoj.

       Aš esu amžinas, nes  dabar esu. Gyvenu. Niekas be pėdsako neišnyksta iš šio pasaulio, jei jame buvo – bent jau atomų ir mažesnių už juos dalių lygmenyje, visuose įmanomuose ir neįmanomuose jų persikūnijimuose, visuose visų rūšių energijos srautuose ir srauteliuose, kurie ir yra visas šitas pasaulis.

       Kartoju kaip mantrą: dabar aš esu amžinas. Tai – nepakartojamas jausmas, nes mums duota pajaust amžinybę ir tai, kad mes jos negalime nei aprėpti, nei suvokti. Mes tiesiog jaučiame jos begalybę, o begalybė – dar galbūt belaikiškumas arba antlaikiškumas – yra tos pačios amžinybės sinonimai. Ir toji mano dvasios, mano atomų amžinybė man yra didesnė ir patvaresnė už pernelyg sparčiai įsibėgėjančios, aklos ir plėšrios civilizacijos laikinybę.

       Amžinas esu, kaip kad tas žiemkentys, kurį regiu besikalant žiemą iš po ledo ir sniego.

       Amžinas kaip amžina lapė, kurią dabar regiu tėviškės laukuos ant sniego, einančią savo keliu ir retsykiais grakščiai pakeliančią galvą, stabtelėjančią ir įsiklausančią į kažkokius tik jai girdimus garsus. Gal į amžinybę? Ne, lapės kita amžinybė – ji amžinesnė už mane, už bet kokį Homo sapiens. Amžinybei proto nereikia – proto reikia mums, kad suvoktumėm bent kraštelį, bent dalelę amžinybės. Šiuo atžvilgiu gyvybė, kuri neprotauja kaip mes, yra kur kas „amžinesnė“ už mus.

       Dvasiniu požiūriu priešingai – mes, regis, pajėgūs suvokti „visą“ amžinybę. Protas, nuolat ieškantis pažinimo ir paaiškinimo, šiame suvokime yra neįgalus. Net nereikalingas. Nes tau arba duota suvokti amžinybę iškart, jausti ją visą, arba neduota.

       Taip, aš esu amžinas. Kiekviena sekundė buvimo, jei iš tiesų esi, – yra amžinybė.

       Amžinybėje sekundė yra begalybė, begalybė yra sekundė. Amžinybei nesvarbu, ar tu gyvensi vieną sekundę, ar tūkstantį metų. Jai lygiai tas pat; ne tas pat tik tavo buvimui, suvokimui, kad ir viena sekundė gali būti (arba jau yra) ta pati amžinybė.

       Pavyzdžiui, sniegas man amžinas ir tuo, kad jis mūsų kraštuos yra ir laikinybės – ištirpstančio balto, skaidraus trapumo, baltos skaistumos – sinonimas; kartu jis yra nuostabi vandens forma, besisukanti gamtoje – žolės stiebelyje sniegas (vanduo), mūsų gyslose sniegas (kraujo vanduo), sniegas debesyse ir sniegas ašigalių ledynuose...

       Vanduo, ypač tekantis, banguojantis yra kaip amžinybė. Dideli vandenys – ištvinusios didžiosios upės, vandenynai mūsų sąmonėje amžinesni už polaidžio balą, už ašaros lašą ant skruosto. Mūsų sąmonė mums kužda, kad amžinesni yra dideli arba labai... maži dalykai. Pavyzdžiui, vandenynai ir atomai.

       Amžinybei priklauso ne tik tai, ką mes regime materialiame pasaulyje. Mums amžini ir tie jausmai, kurie mumyse gyvena, užvaldo ar nuvilia, mus. Meilė yra vienas prisilietimo prie amžinybės būdų. Mylinčiam meilė ir amžinybė dažnai būna tie patys dydžiai.

       Amžina tai, ką patyriau, ką išgyvenau; amžinas atrodo kūrybos proceso jausmas, jo vyksmas ir tapsmas – ne rezultatas, kuris dažniau nuvilia arba atskleidžia mūsų akims savo trūkumus. Šių procesų sukeliama būsena beveik prilygina mus dievui. Ir todėl yra amžina.

       Tam tikru atžvilgiu amžinybė man yra dievas, belaikis ir begalinis, lyg taškas kabaloj, iš kurio viskas kilo. Lyg koks kosminis kaušinis iš „pirmykščių“ laikų mitų, nors iš tiesų jokių pirmykščių laikų ir nebuvo, nes laikas yra vienas, ir nežinia, ar jis kada prasidėjo, ir nežinia, ar jis kada pasibaigs. Negaliu įsivaizduoti jokio į žmogų įsikūnijusio „dievo“, primityviai nukryžiuoto ar sukryžiavusio kojas meditacijai. Viskas yra amžinybės, vadinasi, ir dieviškumo, papėdėje ir jos viršūnėje, ir apačioje; viskas yra vienodai šio dieviškumo persmelkta – gyvi ir negyvi kūnai, protai ir sielos, visos mažiausios atomų dalelės. Visa, ką pajėgia pažinti ir suvokti mūsų protas ir intuityvusis pažinimas; ir kartu visa, ko jis negali pažinti bei suvokti savaime dėl savo prigimties, nes to nesuvokiamo, nepažinaus galbūt yra kur kas daugiau, negu mums atrodo.

       Taip, dabar aš  e s u  amžinas. Gyvenu taip, lyg toks būčiau. Bandau kas dieną tobulinti save, nes amžinumo jausmas susijęs su tobulybės siekiu. Ir nesvarbu, kad tas tobulumas pernelyg greit dūžta, trupa, aižėja – kaip ir pastangos būti tobulesniam. Svarbu yra tikėjimas, kad gali tobulėt ir kai ką savy ar savo kuriamuos daiktuos bandyti patobulinti, įliet šiek tiek harmonijos.

       Ir nesvarbu, kad mano kūnas laikinas ir kartais jaučia nuovargį, siunčia man to nuovargio signalus. Žinau, kuo jis taps ilgainiui, o palyginus su amžinybe – labai greitai.

       Bet dabar, kol  e s u – esu amžinas.

       Ir niekas negali iš manęs tos amžinybės atimti.

 

 

 

Neandertalietis ir vaivorykštė

 

       Ką jautė neandertalietis, išvydęs danguje vaivorykštę, jau niekada nesužinosime.

       Kažką juk turėjo jausti, regėdamas tą keistą spalvotą daiktą, kurio tikriausiai nesiejo su lietum ir saule, nebent su paslaptingų, galingesnių už jį dvasių ar dievybių veikla. Nors kas žino, jos jau buvo ar nebuvo?

       Homo neanderthalensis planetoje „atsirado“ maždaug prieš 200 000 metų, o „oficialiai“ išnyko ar buvo išstumtas mums artimesnių protėvių apytikriai prieš 26 000 metų. Nors yra naujesnių žinių, kad šiuolaikinio tipo žmogaus ir neandertaliečio mišrūnas – vaikas – buvo rastas Lapedo slėnio kape 1998-aisiais. Mišrūno kapas buvo gerai išsilaikęs, o vaiko kūnas laidojant išteptas ochra, apdėtas elnių dantų ir kriauklelių vėriniais. Ši radimvietė „pailgino“ neandertaliečių gyvavimo laiką dar penkiais tūkstančiais metų.

       Neandertaliečiai išnyko ar buvo sunaikinti; galbūt jie ir nyko savaime, ir buvo naikinami, žudomi – tačiau jau niekada nepretenduos į savo žemes ir turtus, nors kadaise jų „imperijai“ priklausė (beveik 200 000 metų!) milžiniški Europos ir Vakarų Azijos plotai.

       Ar mus žeidžia tai, kad neandertaliečiai turėjo didesnes už tavo ar mano smegenis? Gal ir ne, tik šiek tiek stebina, nors protas lyg ir nepriklauso nuo smegenų masės, bet neandertaliečių didesnių smegenų neatskleistos potencijos jau niekada nebegalės skleistis, nes kai kurie mokslavyriai teigia, kad neišliko ir jų genų.

       Taigi, ką jautė neandertalietis, žvelgiąs į per visą dangų išlenktą it lankas vaivorykštę, nors, regis, jis dar nebuvo išradęs net lanko strėlėms laidyti? Ar jis jautė kažką panašaus į estetinį pasigėrėjimą, kokį, tarkim, jaučiu aš, išvydęs vaivorykštę? Žinios apie vaivorykštes ir estetinis jausmas sukuria manyje kitokią „vaivorykštę“, spalvotą proto ir jausmo, pasąmoninės atminties amalgamą.

       Vaivorykštės vaizdas man kažkoks stebuklinis, mitinis nuo vaikystės, susijęs su grožiu ir gėriu, kažkodėl beveik nebanalus; gal todėl, kad kai kuriais metais vaivorykštes retokai tenka išvysti. Jau senokai tapau vaivorykščių stebėtoju ir kolekcininku – kai lyja trumpalaikis lietus iš pro šalį keliaujančių debesų ir švysteli saulė, gręžiuosi pasauliui ton pusėn, kur yra tikimybė vaivorykštei atsirasti. Ir dažnai neapsigaunu – kartais pamatydamas per visą vakarėjantį dangų išlenktą tilto arką, kartais to tilto fragmentą ar vos vos įžvelgiamą užuominą. Kaip „kolekcininkas“ norėčiau sudėti šias vaivorykštes į kokią nors dėžutę. Panašią turėjo kadaise man įstrigusio vieno Sauliaus Tomo Kondroto apsakymo herojus, regis, kolekcionavęs saulėlydžius...

       Vaivorykštė yra daiktas ir kartu gyvas, kintąs, besimainąs reiškinys, kuris, nori ar nenori, patraukia dėmesį. Turi kažkokios magijos, kažkokio dieviškumo. Ir net nesinori galvot apie fizikos ir optikos dėsnius, tas sąlygas, interferencijas ir difrakcijas, kurios sukuria vaivorykštę tiek danguje, tiek fontano pursluose ar pagaliau muilo burbulėlyje, išpūstame vaiko ir skriejančiame virš žolių viršūnių.

       Vaivorykštės būna tolimos ir artimos, aukštos ir žemos, dvigubos ir susikryžiavusiais galais. Pastarųjų niekada neteko regėti. Pasakiškai ryškios, tiesiog rėžiančios regą ir visai blyškios, vos įžiūrimos. Yra aprašyta, kaip vaivo-rykštė lyjant susiformuoja vos už 3–4 metrų nuo stebėtojo. Senovėje anglai tikėjo, kad po jos kamienu žemėje slypi indas su auksu. Bet pabandyk surast tą vietą eidamas link vaivorykštės, keliaujančios su lietum ir šviesa. Matai nepasiekiamą puslankį, stebuklingą tiltą, jungiantį du žemės kraštus. Vaivorykštės gali būti ir apskritos – tokios retsykiais regimos iš lėktuvo.

       Septynios tobulos vaivorykštės spalvos yra įsigalėjęs mitas. Toks tapybos meistras kaip Rubensas savo paveiksluose ją piešė tik mėlynai blyškią, nes nė karto gerai neįsižiūrėjo į vaivorykštės spalvas ir nuolatinę jų kaitą. Jos pinasi viena su kita lyg akvarelėje, liejamoje skystais dažais ant šlapio popieriaus. Ilgiau stebint tą pačią vaivorykštę, galima įžvelgti įvairiausių jos spalvinių metamorfozių. Ypač dažnai kinta tradicinių vaivorykštės spalvų juostų – raudonos, oranžinės, geltonos, žalios, mėlynos ir violetinės – plotis bei intensyvumas. spalvas veikia ir dangaus, debesų fonas. Žaibo išlydžio metu ribos tarp spalvų vaivorykštėje trumpam išnyksta. Būna ir raudonų vaivorykščių, – tokios tampa įprastos vaivorykštės prieš pat saulėlydį.

       Vaivorykštės yra reiškiniai, įėję į visų tautų kultūrą, mitus, pasakas. Viena gentelė Pietų Amerikoje tikėjo, kad vaivorykštė gimsta, kai danguje susi-tinka dvi gyvatės, pakylančios iš dviejų ežerų. Kas surinks į vieną knygą viso pasaulio rašytinius šaltinius, mitus, pasakas apie vaivorykščių tiltus, kartais sujungiančius ne tik skirtingus upės krantus, bet ir jūras ar šalis? O gal tokia knyga jau kažkieno parašyta, tik vaivorykščių kolekcininkai nieko apie ją nežino?

       Lietuvių kalboje ir tarmėse apstu vaivorykštės sinonimų – tai ir orarykštė, dangorykštė, laumės juosta, dangaus juosta, laimės juosta, dievo rykštė, dermjuostė, straublys, drignė. Įtartinai daug sinonimų. Vadinasi, vaivorykštės buvo stebimos ir mylimos, jomis žavėtasi, tikėta, kad jos neša laimę.

       Gražiausios vaivorykštės, kokias regėjau, buvo spalio pradžioje virš rudens spalva sušvitusių medžių arba truputį anksčiau, kai vos pasijunta vasaros mirties pradžios laikas, o sielą persmelkia nepakartojama, šviesiai graudi dvasia.

       Ir tada vėl gali prisiminti mirusius ir išnykusius.

       Pavyzdžiui, neandertalietį, maždaug prieš 100 000 metų stebintį vaivorykštę kažkur toje pačioje tada dar neįvardytoje Europoje, kaip stebėjau ir aš, jau neprisimindamas, kodėl ir kada susiejau vaivorykštę su neandertaliečiu. Ar tada galvojau apie neandertaliečio estetinio pasigėrėjimo jausmo daigą, tą grožio pradžių pradžią? O gal toji „estetikos pradžia“ įvyko anksčiau, pavyzdžiui, homo erectus („stačiojo žmogaus“) laikais, – šito mes niekada nesužinosime, galime tik spėti ir nujausti, bet moksliškai neįrodysime.

       Nes prisiminti neandertalietį – tai prisiminti tolį; prisiminti neandertalietį – tai prisiminti jį savyje, visą laiką egzistuojantį; regis, visos gyvybės formos – ne tik žmogaus išnykusiu porūšiu laikomas Homo sapiens neanderthalensis – yra kilusios iš vieno gyvasties šaltinio, kurio dar niekas nesurado ir galbūt nesuras, jei gyvybė yra amžina sėkla, klajojanti visatoj, vienam jos krašte išnykstanti, kad atsirastų kitame...

       Pagaliau neandertalietis yra ne kas kita kaip „gilusis“ mūsų paveldas, nes paveldas yra ne tik kokie UNESCO ir mūsų lietuviškų vertybių sąrašai ir sąrašėliai, o žymiai platesnis, didesnis ir galingesnis dalykas. Paveldas yra visas pasaulis, visa biosfera, Žemė – planeta. Paveldas yra mano ir tavo atmintys; tos, kurias mes galime atgaminti, ir tos atmintys, kurias už mus „mena“ tik mūsų pasąmonė ar genai; visos žinios, kurios mums prieinamos; pagaliau paveldas man, kaip laike, erdvėje ir savo prote apibrėžtam individui, yra begalybė ir neaprėpiamybė, kad ir kiek stengčiausi aprėpti ir pažinti, turiu sąmoningai save riboti nuo bet kokios neaprėpiamybės, net siekdamas ją aprėpti, tiksliau – jos dalis, tačiau noras visa tai aprėpti daugeliui mūsų galbūt yra įgimtas, lyg savotiškas proto ir dvasios evoliucijos, jų dviejų, kartais nelabai vienas kitą gerbiančių, sintezės šansas...

       ...štai dabar, kai rudenėjant žvelgiu į didelį vaivorykštės lanką, kartu su manimi į jį žvelgia ir neandertalietis, laikantis rankoje medinę ietį liepsnojančiu smaigaliu. Jis yra manyje, aš esu jame – mūsų žvilgsniai retkarčiais susitinka ir mes bandome suprasti vienas kitą, o kartu ir vaivorykštės stebuklą, kuris mus abu šiek tiek pakylėja, taurina ir vienija.

       Niekada nesigėdijau dėl to, kad manyje gyvena neandertalietis.

 

 

 

Iš praradimų meno

 

       Praradimai kaip menas...

       Nemažai per gyvenimą galvota apie praradimus. Dažniausiai apie tai, kas jau prarasta. Prarasta romantiškai ar beviltiškai. Prarasta dėsningai, kaip visos dienos ir metai, kurie man praėjo. Jie kartu su manimi praėjo visiems, kurie tuo pačiu metu alsavom į šio pasaulio veidrodžius. Atspindėjom savo akių lėliukėse patekančias ir nusileidžiančias saules, mėnulio fazes.

       Dabar galvoju, kad praradimų menas tam tikru atžvilgiu prilygsta neprisirišimo menui, ateinančiam iš budizmo. Regis, neprisirišimo menas net laisvam žmogui garantuoja dar didesnę laisvę.

       Lyg ir niekada nemokėjau neprisirišti. Nes dažniau arba pernelyg prisiriši, arba apskritai būni pernelyg nutolęs. Ir dažniau prarasdavau, kai norėdavau neprarasti. Atsimenant praradimus, kad ir skausmingus, man kartais kyla įtarimas, kad jie pernelyg „naudingi“ kūrybiškumui. Nors kūryba taip pat yra vienas praradimo būdų. Kuriant ar bandant ką nors sukurti, nemažėja „praradimų meno“.

       Tai, ką tik sukuri, tam tikra prasme ir prarandi. Tai, ką sukuri, tave dažniau nuvilia, negu pradžiugina ar paguodžia. Gal todėl vos sukūręs ką nors, kokį niekutį, teksto eilutę ar vaizdo kraštelį, vėl skubi kurti kažką kita. Bet kūrybos praradimai ir reti atradimai, kurie įvyksta dažniausiai pačiam sau, o ne suvokėjui, yra iš kitos dimensijos. Ji virtualesnė negu vadinamasis gyvenimas, joje daugiau manipuliacijos variantų, sąmoningo pasirinkimo arba atmetimo, netgi „nekūrybos meno”, kai sąmoningai slopinami tie impulsai, dažniausiai – dėl dviejų priežasčių. Pirma, kai norima „pasikrauti“, naujai išgyventi save ir pasaulį, ir tai, kas jau daryta; antra, kai norima visai atsisakyti gyvenimo kūryboje ir bandoma, sėkmingai ar nesėkmingai, grįžti „į gyvenimą“...

       Menas... Jis, atrodo, visada kyla iš to gyvenimiškojo „praradimų meno“.

       Jis kyla iš negalios, kartais – absoliučios, ir kuo ji didesnė, tuo greičiau ir galingesnis įvyksta tas kūrybos aktas. Menas kyla iš visų aukštybių ir šiukšlių; iš įtempto, antžmogiško darbo arba iš atsainaus, tuščio dykinėjimo; iš proto įtampos ir nuolatinio savęs lavinimo ir lygiai taip pat – iš beprotybės. Iš meilės ir neapykantos – vienodai. Iš bejėgiškumo prieš pasaulį, kurį pakeisti tavo galios baigiasi. Iš džiaugsmo, apgaubiančio lyg vaivorykštinė aura, ir iš juodo liūdesio debesies, mėtančio akmenis.

       Taip, kai, atrodo, viskas prarasta, dvasinės jėgos išsekusios, jautiesi visų apleistas ir užmirštas nevykėlis, rezignuoji lyg drebių drebučių krūva pajūryje ant smėlio, kaip ta kadaise buvus medūza, nakties audros išmesta į pakrantę, be šansų sugrįžt į savo prigimtinę stichiją.

       Taip, atrodo, ką tik buvai it koks dievas; ne bet koks dievas – šokai su debesų ugnimis vakarą rytą, gėrėjaisi savo galiomis ir intuityvių pajautimų gilme, gyvenai, lyg būtum aukštesnis ir šviesesnis už kitus, greitesnis mintimi ir rankos mostu, atmetantis dogmas ir ieškantis tik sau būdingų „nestandartinių“ įžvalgų ten, kur visiems seniai viskas aišku. Kad ir kiek laiko mes būtume tais šokančiais dievais, demiurgų šešėliais, anksčiau ar vėliau ateina metas mokytis praradimų meno.

       Nes visa mūsų būtis remiasi praradimu. Praradimais.

       Sutinkame žmones, kad juos prarastume. Įsimylime, kad meilė praeitų – dabar taip retai pasitaiko žmonių, kurie įsimylėtų vieną kartą visam gyvenimui, arba – jie niekada niekam šito neprisipažįsta, neatskleidžia netgi patys sau.

       Štai vos prieš kelias dienas sužinojau, kad mirė dar vienas bohemos laikų pažįstamas, kuris nebuvo draugas, o greičiau sutiktas pakeleivis. Tik kodėl aš šiandien taip ryškiai prisimenu senų sovietinių laikų Žvėryną, alaus kioską ten, kur baigdavosi troleibusų linija; knygyną prie žiedo, į kurį jauni bibliofilai kartais specialiai atvažiuodavom; anų laikų „alkašus“ ir lyg netyčia kartais čia užklystančią kūrybinę publiką, iš kurių dabar jau vienas kitas tapo klasikas visais atžvilgiais. Kodėl aš taip ryškiai, išgirdęs apie ankstyvą jo mirtį, prisimenu tą pakeleivį, jo rudas gyvas akis, garbanotus hipiškus plaukus, besiplaikstančius Žvėryno saulėje ir vėjyje, masyvių bokalų svorį rankose, gaivinantį prastoko alaus skonį ir pokalbį – lyg ir apie nieką. Iš tiesų apie nieką, nes ilgoje tokių susitikimų ar įvykių grandinėje prisimeni visai ką kita, tik ne žodžius. Prisimenu to vaikino cinizmą, o jo jis turėjo gana daug; jo amatas buvo redaguoti knygas bei knygeles ir šį tą išversti; akivaizdžiai mėgo išgerti ne savo sąskaita; bet aš aiškiai lyg kine regiu jo gyvybingas akis, smailą ir ilgoką tarsi takso nosį, girdžiu, neskirdamas žodžių, jo greitakalbę, o kitu akies krašteliu regiu pravažiuojant oranžinį, gal iš Raimondo Jonučio eilėraščio, troleibusą, kuris netoli alaus kiosko ir knygyno išlaipina keleivius paskutinėje stotelėje ir, dar kiek pavažiavęs ir įsukęs į erdvesnę aikštelę, sustoja poilsiui... Galbūt tada, greitai baigęs gerti tą bokalą, aš sėdau kaip tik į tą oranžinį troleibusą ir nuvažiavau centro link.

       Praradimų menas galbūt yra brandesnių, jau nugyvenusių pusę ar šiek tiek daugiau gyvenimo, žmonių užsiėmimas, bet juk niekas nežino, kada ta pusė ateina, nes ir tam, kam dvidešimt ar trisdešimt, galbūt moirų valia jau seniai nugyventa ta pusė gyvenimo...

       Prisiminus Žvėryną ir tą bičiulį K. su alaus bokalu rankoj, staiga smogia kita prisiminimų banga. Ji ne tokia reta, nes jau tais laikais, kai telefonų knygelė buvo ne „folderis“ ekrane, o tikra, popierinė, tekdavo ne vieną vardą išbraukti ir perrašyti telefonus į naują knygelę. Dabar tie vardai, kadaise išbraukti iš įvairių spalvų ir dydžių užrašų knygelių ir jau niekada nebepa-teksiantys į mobiliųjų „folderius“, staiga sušvyti atmintyje, nes tuose varduose yra didelė mano gyvenimo dalis, susipynusi su tais, išėjusiais, su kuriais vienijo didesnė ar mažesnė dvasinė, kūrybinė, nors dažnai ir persmelkta alkoholio, draugystė. Kada nors apie tai norėsiu pakalbėti, bet ne šiandien. Dar vengiu rašyti atsiminimus ir įtariai žvelgiu į tuos, kurie atsiminimų rašymą vertina vos ne kaip savo „aš“ reklamą arba yra įtartinai neužmaršūs, turintys tikslią, vos ne absoliučią atmintį.

       Praradimų mene tie išėjusieji užima svarbią vietą; kartais prisiminęs jų pasiilgsti, kartais su jais lyg ir pasikalbi, kartais pagalvoji, kad norėtum susitikti akis į akį ir pasikalbėti apie viską ir nieką, jaučiant tą bendrą, viską apgaubiančią supratimo erdvę. Netgi tada, kai pokalbis būna „lyg ir apie nieką“.

       Nieko šįsyk nekalbėsiu apie mergaites, merginas ir moteris, kurios praradimų mene užima labai svarbias vietas, įsiveržia kartais į sapnus, ir ten, tuose sapnuose, pradedi gyventi ir nebūtus gyvenimus, šie pabudus išnyksta, suaižėja, raukšlėjas lyg šagrenės oda. Galų gale lieki vienas, suprasdamas, kad praradimų menas su visomis jo apraiškomis, fantastiškomis atsiminimų spalvomis ir juodo liūdesio, dar juodesnių nevilčių skraistėmis yra visos kūrybos alfa ir omega, omega ir alfa. Ir kad kuriantysis vis dėlto yra kitoks, negu šiaip žmogus, liūdintis praeities arba su stoiška šviesa ją prisimenantis.

       Kuriantysis yra lyg vampyras, kuris geria tą praeitį, geria godžiai, lyg alkoholikas po žiaurių išgertuvių pirmąjį alkoholio gurkšnį; lyg per dykumą skridęs migruojantis drugelis, staiga radęs drėgno smėlio lopelį šalia išsenkančio šaltinio. Kuriantysis vampyras dar yra originalus tuo, kad neretai jis geria ir savo, ne tik kitų kraują.

       Ir, gerdamas tą praeitį, ją perdirbdamas ar ją iškraipydamas, į ją remdamasis ar ją paniekindamas, ją suabsoliutindamas ar net užmiršdamas, jis žino, kad iš jos viskas ateina.

       Beveik viskas, nes kai kas krenta ir iš dabarties, iš šios sekundės, kai kalba³ kalba į popieriaus lapą arba monitoriaus ekrano miglą.

       Iš ateities juk beveik niekas, niekas neateina. Tik mes bandom ten eiti, nuolat likdami čia, tame  d a b a r. Niekad ir niekaip neperžengdami to  d a b a r.

       Pasmerkti niekad nebūti ateityje.

       Praradimų menas moko tave ne verkšlenti dėl to, kas praeina, bet praregėti. Stoiškai žvelgti į tą kelią, kuris nueitas. Nesvarbu, ar eita klystkeliais, ar tiesėmis, ar vingiuota lyg aklojo bryde per šalčiausią sniegą ar karščiausią smėlį.

       Aš tikiu, kad visuose praradimuose, kad ir kokie jie būtų skaudūs ar neišvengiamai dėsningi, slypi kažkokia šviesa, nušviečianti dabartį, ir toje šviesoje reikia eiti, kol ji dar neišblėso ar nenusileido kaip vakaro saulė, kad jau niekada nepatekėtų.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)