tekstai.lt

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio. Pokalbiai su Juozu Apučiu

Juozas Aputis
Juozas Aputis
Apie saulėtekio ir saulėlydžio erdvę

 

       Artinasi vidudienis ir saulė kaitina lyg vasarą. Nors jau rudens pradžia. Mes ir vėl Zervynose, šį kartą Vilkinių kampe, o tylu tylu, net šunys nejaučia, kai vaikštom po kiemą. Beldžiam į pirkios duris – jokio atsako. Bet pavėsyje, prie jazmino krūmo, guli ilgaauliai guminiai batai, dar drėgni nuo rasos. Šalia batų – didelis katinas. Nemiega, žvelgia kiek nustebęs, tarsi tuos batus saugotų. Matyt, ne rytmečio rasa, o dar naktinė drėgmė neišdžiūvusi blizga ant žvejiškų batų – turbūt iš Ūlos pievų, iš šaltavandenės upės. O žvejys tikriausiai miega pirkioje. Ir nieko jis mums, jeigu pažadinsim, atvirai nepasakys. Nepasakos į mūsų diktofoną savo naktinio verslo paslapčių. Galima tik spėlioti, kad jo žygis buvo sėkmingas. Nors mums, tik pro šalį tepraėjusiems ir tuos jo batus nufotografavusiems, gal ir galėjo pasirodyti, kad baidarininkų išmaišyta upė visiškai tuščia, nes ir ilgiau įsižiūrėję nepamatėm jokios žuvelės, bet įgudusiam vietiniam žvejui sava upė geriau įžiūrima.

       Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame šio darbštaus lietuviškų apsakymų meistro už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo? Tiesa, vieną kartą prasitarė, kad novelę parašo iš karto, tiesiog negali atidėti į šalį nepabaigęs. Matyt, viskas jau būna iš anksto sugalvota. Gal ir dabar, obliuojant seną lentą, išsiraitys iš skiedrų kaip žaltys koks naujas siužetinis vingis?

       – Labą dieną, ar nesutrukdysim? Taip rimtai darbuojatės...

       – Stalą atnaujinu... O tas duris noriu pasendinti, tai filinginės durys, naujos, ir neberandu kokio gudresnio kaimyno, niekas nebepasako, kaip padaryt, kad atrodytų senesnis medis. Einam vidun, parodysiu, kaip atrodo restauruota spinta. A, čia Repšio grafika, dar nuo jaunų dienų, čia toks dar jaunas Aputis, aš kaip ir modelis buvau. O čia tai kažkokia dvynių istorija, aš pagal horoskopą dvynys. Ir labai mėgstu arklius, man padovanojo tą nuotrauką, žinojo, kad mėgstu arklius. Ką reiškia mėgti?... Šunis, arklius. Pats gi žinai, nuo vaikystės viskas – vos tėvas parvažiavo iš kur nors, o arkliai du, nu ir reik į ganyklą, tai Juzuks turi nujot... Kai buvo mūsų žemė, dešimt hektarų, tai ta ganykla už dviejų šimtų metrų, o jau kolchozų laikais, kai jie valdė arklius, tai arkliai jau kolchozo, bet tu atsakingas, ir ganykla jau kaip tyčia atsidūrusi už dviejų kilometrų... tai ir šunuks jau žinodavo, kada bus nuo būdos paleistas ir kad žygiuosim tolokai į ganyklą, tai jam džiaugsmelio, kūliais eina... Va spinta... O tai gražiau man už kokius eifelius... Darau ir lovą. Kad nepamirščiau parodyt... Mano tokia būsena, kad daugiau nieko nenoriu, tik obliuoju. Kai pasiklausau, kas dedasi, ta nuotaika labai nekokia. Net ir Olimpiados žinios... Ai, nu gerai, kad ten lietuviai... bet kadaise Dariaus sumanymas pradėti Lietuvoj krepšinį buvo tikrai ne dėl pinigų... kaip ir jų skridimas per Atlantą... tai ne tas pats, kas dabartinis Urbono plaukimas, kai tartum siekiama kažkokios desperatiškos garbės, o dabar, matai, – ir į politiką neria. Pas mus dabar taip: tie žmonės, kurie galėtų kažką svarbaus pasakyti, neina ir nesako. Dėl tų Vilniaus dangoraižių – kiek šnekų, kiek škandalo, o ar kas sustabdė, juk kai reikia, tai tokius ir kalbėtojus surenka, kokių reikia. Aš toj komisijoj peikiau jiems, kad aštuoniasdešimt šeštais metais lygiai tokius pat ,,čiūdus“ mačiau Bostone, lygiai tokie pat iš stiklo išvaryti į padebesius... Aš jau nežinau, ar atsiras žmonių, kurie dar galėtų garbingai išsaugot kaimą, dabar toks jausmas, kad visi tik sukasi, kombinuoja, kaip skubiau net menkiausius draudimus panaikint ir kad visur galėtų statytis kas ką nori. Pradedu bijot čia gyvent, nieko neliko, numirė mano paskutinė kaimynė. Buvo invalidė, tokia mokytoja buvo, ir nei mes čia su ja kaži kaip bendraudavom, nei ką, bet vis pasimatydavom. ,,ką darai? – vis paklausiam viens kito. – Kaip sveikata?“, o išvažiuoju kur, tai mano kates pašeria, kai ji išvažiuoja, aš nueinu pažiūrėti jos namų. Numirė staigiai. Būdavo viens į kitą pasižiūrim, kad languos šviesos dega, daug smagiau, o dabar bijau – labai akivaizdi ta nyka, tas nykimas, nė vieno žmogaus nebeliko, kurie čia buvo, kai aš atvažiavau prieš trisdešimt penkerius metus, nė vieno. Bet ką daryt, šitiek aš čia to prakaito išliejęs, tą namą šitiek glostęs, palikt viską? Parduot būtų nesąmonė, tegu ir milijoną duotų – nesugrįš ta vertė. Liūdna man, nerašau nieko, dabar gal tu pasakyk ką nors linksmesnio.

       – Prie Marazyno svirno du diedai siurbčioja naminukę ir burnoja, kad Zervynoms reikia dviejų galvažudžių, tada bus tvarka. Ar čia dabar toks šito kampo humoras?

       – Jie tiktai kalba taip, o kai reikės, tai nė vieno galvažudžio ir nė vieno tvarkytojo. Dabar toks laikas, kad nebežinai, kur ir ką sakyt, ir kas iš to pasakymo išeis. Aš nebežinau, kas aplink darosi, ką reiškia koks daiktas, o anksčiau suprasdavau.

       – Taigi tas doras konservatyvumas lietuvių kaimiškoje prozoje – ir Juozo Apučio, ir Romualdo Granausko, ir Leonardo Gutausko – yra iš atminties, iš praeities. Kai Jūsų novelėse Benas ar Martynas nuvažiuoja į Žemaitiją, tai viskas ten jam išlikę, visi jo vaikystės slaptumai tebėra ten pat, nors praėjo tiek daug laiko.

       – Žemaitijoje aš buvau mažai, išėjau penkiasdešimt penktais metais, įstojau į universitetą ir nebegrįžau. Bet, matai, vaikystėje viskas arčiau paslapties. Aš čia, Dzūkijoje, pasiilgstu erdvės. Ta erdvė ten beveik šventa, o čia jos nėra. Kaip mane erzina, kad saulėtekio nematai! Ir saulėlydį čia pamatai, kai jau po visko. O ten taip gražiai nušvinta rytą medžių viršūnės. Čia pasižiūri, saulė tik plykst – uždega tau kepurę, ir jau diena. Nes miškai aplink. Gutauskas irgi šitokį gyvenimą pragyvenęs mieste, o kokia patirtis iš kaimo, iš tų Veprių.

       – Tai nejaugi nieko gražaus nebematyt dabartiniuose kaimuose, argi viskas tik iš praeities?

       – Žinai, gal tos... Mojavos pamaldos... Kai vakare po darbų eina melstis. Suvargusios moterėlės, o eina, man gražu, kai jos šitaip eina. Matau, kad suvargusios, bet kai šitaip eina pasipuošusios – labai gražu... Mane jaudina. O šiaip tai tik nesibaigiantys visų pasakojimai, prisiminimai.

       – Bet jie ir palaiko žmogų?

       – Labai palaiko. Turi praeiti daug dienų, kad tai suprastum. Jeigu net Gutauskas būtų rašęs tuo metu, kai ir gyveno tame savo kaime, arba tuoj po to – nebūtų šitaip parašęs. Gerai, kai užsideda tokia laiko patina, laikas nudažo savaip. Galų gale ir Granausko, ir mano anais laikais rašyti dalykai apie kaimą... Taigi ten yra tokios mistikos... nes mes nerašėm apie sovietinį kaimą, o tik sovietmečiu kiekvienas savaip apie savo kaimą rašėm. Ta mistika – iš noro, kad būtų kitaip, ne kaip tau nurodoma, užtat nelabai ir mėgdavo, sakydavo, koks čia kolūkinis kaimas, jūsų apsakymuose vien pasenę diedai ir suvargusios moteriškės, ar čia ateitis...

       – Gal Leonardo Gutausko romane ,,Šešėliai“ aiškiausiai matyti, kad yra buitinis kaimas ir – mistinis kaimas. Ir tas mistinis tikrai svarbesnis. Jūsų ,,Skruzdėlynas Prūsijoje“ – irgi toks kūrinys.

       – Manęs apie tai klausė Petras Bražėnas. Jis viename straipsnyje rašė, kad ta apysaka yra sapnas, ir pats manęs paskui klausė, ar taip. Aš teisinausi, kad ne visai taip, ten gal ne sapnas, o ilgėjimasis. Juk ir nesapnuodamas vis ko nors ilgiesi. Tada leidykla neleido, tai nunešiau į ,,Pergalę“, o Baltakis, kaip visada atviraširdis, sako, šitokį daiktą spausdinsiu, kai gausiu leidimą iš CK... Matai, Karaliaučiaus krašte tikrai buvo tokia nykuma, ir buvo aišku, kas tai padarė... Tai ir nespausdino, gulėjo ta mano apysaka stalčiuje gal dvidešimt metų.

 

 

Apie tai, kas palaiko žmogų

 

       Tą dieną į Merkinę, į Dzūkijos nacionalinio parko informacijos centrą, J. Aputis savo mašinėlę atvairavo, jo paties žodžiais tariant, tarsi koks musulmonų pasiuntinys – baltu dideliu gobtuvu pridengęs galvą. Bet matėsi, kad ir nosis gerokai nukentėjusi, ir žandas nubrozdintas. Juokėsi rašytojas, kad pakeitęs tikėjimą, o kas jam ten užvakar tose jo Zervynose iš tikrųjų nutiko, nedelsdamas paaiškino:

       – Gyvatė, kaip dėjausi griovin... Tiesiog žemyn galva, o ten buvo nukapotos alyvos, laimė, kad akis dar apsaugojau, bet galva ūžia, nu, gal čia tarp jūsų ir nenugriūsiu, tiktai kaip aš jums pasiteisinsiu... Aiškink tu dabar jiems ką nori, vis tiek tvirtins, kad gavai į galvą, ir baigta.

       – Užtat ir sako žmonės: būk atsargus, kai labiau sekasi. Gal šitaip ir derėjo sumokėti už Nacionalinę premiją, ne kasdien gi duoda.

       – Ką dar sugalvosi?! Aš galiu aiškiau išdėstyt, kaip viskas buvo, be jokio melo. Matai, žmogus, pagaliau vienąkart sulaukęs meistrų, apsidžiaugi, pakyli kažkaip, o šeštadienis pasitaikė ir dirbom iki išnaktų. Tas mano namas – ant kranto, Ūla vis labiau paplauna, smėlis šliaužia, reikia kast griovį ir mūryt sieną, ir kai aš ten susikūprinęs lindau, kažką meistrams nešdamas, tai jie jau buvo iškasę tą griovį, tik žingsnis, o užkliuvau – ir keberiokšt žemyn galva. Supranti?..

       ...Jau rinkosi į Nacionalinio parko svetainę Krėvės gimnazijos moksleiviai ir mokytojai. Visi, kuriems tikrai rūpėjo pasiklausyti, ką gi apie šių dienų Dainavos šalies gyvenimą, o ir apie tolesnį Lietuvos likimą galvoja J. Aputis. Pirmiausia rašytojas ir išdėstė visiems, kodėl jis taip keistai atrodo:

       – Jeigu aš per daug plepėsiu, tai dėl to, kad susitrenkiau galvą. Matot, aš čia, Dzūkijoj, pasidariau aršesnis, čia pabandyk išbūt lėtapėdis žemaitis! Dzūkai yra linkę smarkiau tartis ir be nuolaidų susitarti, bet dabar atėjo toks laikas, kad nebežinai žmogus, kas iš to susitarimo išeis – galima ir į galvą gaut... Bet blogiausia, kad visi tie negeri dalykai susiję su pinigu, kapitalizmas išsikėtojęs ant pinigingų kojų, ir kitos išeities nėra. Buvo bandoma kovot, bet nepavyko. Tai nereiškia, kad miršta socialinio lygumo idėjos, kol milijardai žmonių badauja. Mus dabar palietė tie kontrastai, tokie patys kaip ir visame pasaulyje. Tas kai kurių žmonių staigus iškilimas, o kitų – nuosmukis. Kaip gražu būtų, kad idealizmo būtų likę daugiau, kad sumažėtų niekšybių... Bet ne viskas taip ir blogai. Man ypač patinka Zervynose žiemą, kai šalta... tas sniego kasimas kieme... Bet tada dar labiau jauti, kad vis mažiau žmonių, kurie nori kaime žmogiškai įsitvirtinti. Kaip seniau buvo: to paties kelmo palikuonių šeima stoja toliau gyventi toje pačioje vietoje, ir karta keičia kartą. O dabar vis daugiau atsiranda tokių, kurie svetimi kaimui, kaimo tradicijoms, bet nesvetimi tik pinigui. Ta dabartinė ideologija todėl ir baisi, kad laisvanoriška. Nieks nesako, kad turim likti tokie, kaip prieš penkiasdešimt metų, bet šitas grobuoniškumas yra baisus, ir valstybė nežino, kaip visa tai sutvarkyti. Palei pat Varėną iškirstas didžiausias plotas jauno miško, aš suprantu, kad ten bus koks pateisinimas, bet jauną mišką kirst yra tas pat, kaip pjaut neužaugusius rugius. Guli dabar tie rąsteliukai, na, graudu juos matyti. Kada nors žmonės supras, bet bus vėlu. Žemę pasiuto kilnoti iš vienos vietos į kitą – negirdėtas dalykas! Yra tikrai absurdiškų įstatymų, ir todėl svarbiausia dabar toj maišalynėj kiek įmanoma išlikti savimi. Truputį prisitaikyti reikia, visai nesitaikyt negali, nes prapulsi. Ir su rašymu tas pat, nerašysi juk taip, kaip anoj gadynėj rašė Mikalojus Katkus. Aš kaime matau gražių dalykų, gal jau sakiau – man gražu, kai eina senutės Mojavų giesmių giedot. Būčiau jaunesnis, gal šito nė nematyčiau, o dabar matau, kad gražu. Tai žmogų ir laiko. Kokius nors seimūnus gal palaiko prabanga, kelionės į užsienius, o kaimo žmogų stiprina malda, ta žaluma už lango, kaimynai. Bet skaldymasis dabar bus didelis, bus tokių, kurie, lipdami per kitų galvas, daug pasieks, o bus tokių, kurie pelnys tikrą pagarbą, varomi to savo vidinio pasipriešinimo. Bet bus ir tokių, kurie nepritaps nei prie vienų, nei prie kitų. Ir visas smagumas – būsit kaip niekada laisvi. Laisvas gyvenimas yra toks, kai žmogus nebijo pasirodyti, kas jis yra. Bet šėtonas visada šalia žmogaus ir niekada nebus nei idealaus vyro, nei idealios moters. Turėtų visuomeninės institucijos – ir tramdymo, ir auklėjimo – vienytis tam, kad gėris, kuris eina nuo angelo sparnų, įveiktų tą juodą jėgą... O rašytojas ir nerašydamas rašo. Vis tiek eini, stebi, nerviniesi. Aš rašau greitai, bet ilgai galvoju. Kartais net galvą apsirišu.

 

 

Apie viską iš savęs paties

 

       – Kiek autobiografinių dalykų yra Jūsų apsakyme ,,Šunelis šliaužia lieptu“?

       – Taip, tai intymūs dalykai. Tai šitaip šunelis ir šliaužia... Na, gal nėra jie tokie labai autobiografiški, bet žmogiški. Aš pastebėjau, kuo labiau lendi į autobiografiją, tuo skysčiau išeina. Tau viskas atrodo labai svarbu, ajajai, ajajai, o svetimas skaito, ir jam – ne. Tas sugebėjimas atitolti nuo savęs yra svarbus. Nors visaip būna, koks Mačernis ima ir išspaudžia viską iš savęs, bet ne kiekvienam tiek duota.

       – O ką jums davė Zervynos?

       – Daug, labai daug, ypač pradžioj. Tos kaimo istorijos, ta kolektyvinė buitis, gal net būtis kolektyvinė... Gatvinis dzūkų kaimas – tai ne mūs, žemaičių, vienkiemiai. Čia šalia to negražumo, kuris atsiranda, kada žmogus savo kaimyną kasdien vis mato kiekviename žingsnyje, yra ir supratimas, pagalba, kad ir tas Mojavų giedojimas arba laidotuvės. Sueina visas kaimas. Yra tas bendrumas, ir dzūkai labai linkę pasakotis, iš pradžių man buvo tiesiog antplūdis tų istorijų. Dzūkų bendrumo jausmas yra didesnis negu žemaičių. Bet aš suprantu ir žemaičių uždarumą, vienatvę, tylėjimą, ten į tavo sodybą eina tavo kelias, ten tavo gyvulėliai, tavo vaikas ilgai negrįžta iš mokyklos...

       – Tikrai dzūkiškas Jūsų apsakymas apie vietinį skerdžių, kuris nusigėręs su kitais dviem tokio ypatingo bendrumo saviškiais važinėjasi ratais po pušyną, o karvės tegu sau pačios ganosi, bet kaimas jį laiko, tą skerdžių, ir net savotiškai globoja. Tai žemaičiai tokį darbininką turbūt greitai išvarytų?

       – Išvarytų. Tas skerdžius toks ir buvo, tikras dzūkas. Mirtinai vis užkimęs, gargaliuoja, tik ir girdisi jo ,,uhu hu“, o ir gražu tas viskas, tegu ten mėšlina, dulkės, bet tai yra taip suaugę su žmogaus būtim, kur kas labiau nei tas grobuoniškas miško kirtimas aplink Varėną ar Zervynas. Tikroje kūryboje šitokios būties visada yra daugiau nei socialinių dalykų. Va pažiūrėk, Granausko realizmas, tos smulkiausios detalės... o juk daug svarbiau, ką tas jo apsakymo žmogus išgyvena, ką pajunta, netikėtai į seną kiemo kryžių pažiūrėjęs. Tai yra bendražmogiški dalykai, būties ir likimo problemos svarbesnės už socialines. Tada, sovietiniais laikais, kritikai vis šaukė, kad labai reikia socialinės prozos, bet juk visi žinojo: pabandyk parašyti, kaip yra, tuoj būsi pričiuptas. Negalėjai tada rašyti apie Lietuvos partizanus: arba turėjai vaizduoti, kad jie blozni, arba geriau visai nerašyti.

       – Kaip atsirado Jūsų novelėje žodis ,,lakataušė“? Indas, iš kurio katė laka.

       – Rašytojas kaip geras vagis, jis žaibiškai vagia ne tik istorijas, bet ir žodžius. Tik čia man nereikėjo nieko vogti, mano kaime taip sakydavo – lakataušė. O gal anykštėnai taip vadina, mano mama aukštaitė nuo Anykščių.

       – Ar tiesa, kad buvo sumanymas kurti filmą pagal Jūsų romaną ,,Smėlynuose negalima sustoti“? Ir kas gi to Milašiaus prototipas? Jo pavardė kartojasi ir Jūsų novelėse.

       – Jūs manęs neklauskit, iš kur tas, iš kur anas – iš manęs viskas. Ir gerumo galit rasti, ir niekšiškumo... Taigi viską žmogus pats stebi ir vertini. Ir pyksti, ir džiaugiesi... Ir buvo siaubas, kai sovietiniais metais reikėjo slėptis, buvo dalykų, kurių tiesiog negalėjai liesti. Aš ir sakau jums dar kartą: džiaukitės, kad esat laisvi. Bet iš to gali išeiti ir gerumas, ir blogumas... Viskas priklausys nuo jūsų pačių. Ir žinokit dar vieną dalyką: šalia jūsų visada yra kitas žmogus. Tegu ir tas mano Milašius būna.

 

 

Apie liaudiškąjį kalbėjimo meną

 

       J. Apučio seklyčioje – knygos, knygos, knygos. Tvirtai uždarytos spintos ir komodos, paties rašytojo įstiklintomis durelėmis, o už tų meistriškų durelių – Žemaitė, Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis, Petras Cvirka, Kazys Boruta, Juozas Baltušis, Vladas Dautartas... Iš karto atpažįstami rinktinių raštų tomai čia atrodo saugiai nurimę, lyg ir nesklaidomi, nevartomi. Bet vos tik prisiminsi, kad ne bet kas ten, tose svarbiose spintose, taip atsakingai glaudžiai rikiuojasi, J. Aputis tuoj pritars arba paprieštaraus. Arba patikslins ką nors. Ramus šiandien mūsų pokalbis, niekur neskubame. Ir visa literatūros klasikų rimtis, lietuviškojo žodžio garbei saugoma šioje seklyčioje, atrodo, bežiūrint sutriktų, jeigu netikėtai aptiktume, kad rinktinių Žemaitės apsakymų knyga išleista su neįprastai spalvingai žvilgančiomis iliustracijomis. Bet taip nėra. V. Dautarto ,,Panemunės apsakymams“ irgi užtenka kuklios dviejų spalvų grafikos. O kai pažvelgi į K. Borutos ,,Baltaragio malūną“, kaži kodėl prisimeni aktorę Rūtą Staliliūnaitę, ir jau be jokių ginčų pritari pats sau ar bet kuriam labiau įsijautusiam pašnekovui, kad šios velniškai tragiškos legendos niekas geriau per Lietuvos radiją nebeperskaitys. O J. Baltušio taiklumas ir tikslumas? ,,Mūsų gamta“ spausdino ištraukas iš ,,Sakmės apie Juzą“, kur aprašomi Kairabalės augalai, tai ir priekabesni botanikai ten nesurado nė menkiausios klaidos. Ir visa tai dabar čia taip sandariai užzervyninta šitose J. Apučio spintose, tokioje nesulaikomai tolstančia praeitimi sužėruojančio stiklo prieblandoje, nes, kaip matot, ir tie senoviniai dzūkiškos pirkios langai ne per dideliausi. Nori nenori, prisimeni čia visus tuos rėksmingai spalvotus pramoginius skaitalus, prašmatniai stilingus žurnalus, už kuriuos tik pinigus smalsi panelė abiturientė supliekia, o išminties... gal tiktai   vietoj grąžos tegauna kramtomosios gumos. Bet vėlgi: mūsų pokalbis apie kaimo bibliotekose tiesiog į makulatūrą sparčiai nurašinėjamus net lietuvių literatūros klasikos leidimų sovietmečiu tomus, net Ievos Simonaitytės aukštujietišką prozą ir Juozo Tumo-Vaižganto pragiedruliškus raštus, net Vinco Krėvės šarūniškąsias legendas ir Vinco Mykolaičio-Putino somnambulišką poeziją, ir toks mūsų gal kiek per sentimentalus ano meto garbingiausių autorių tartum nė už ką neišsižadamos giminės brangiausių dėdžių ir dėdienių pasiilgimas galėtų dabar kažkam pasirodyti jau ir pašieptinai atgyvenęs. Ar taip, ar kitaip kam atrodytų, bet mes, kol gyvi, kažkodėl vis dar neužmirštam štai ko: buvo metas, kai lietuvių literatūrinės klasikos meninių skaitymų nuoširdžiausiai klausydavosi tūkstančiai Lietuvos radijo gerbėjų, ir ne vien tik Zervynų kaimo jautresnės moteriškės slapta braukėsi ašaras. O į J. Baltušio vakarus besiverždami visi, norintys išgirsti, su kuo gi iš tikrųjų buvo valgyta druska, nesutilpdavo rajonų kultūros namų salėse, ir neužtekdavo kėdžių netgi labai erdviuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno Vilniuje.

       J. Aputis dabar šitaip paaiškina anuometę žmonių trauką prie J. Baltušio:

       – Baltušio fenomenas – tas jo giesmingas kalbėjimas. Jis tais aukštaitiškais pasakymais ir atsakymais patraukdavo bet kokią publiką. Mes neseniai apie tai su kažkuo šnekėjom: kaip čia yra, kad neišvaizdus, mažas, plikas, o nueis pas akademikus ar pas mokytojus, ar toj pačioj Rašytojų sąjungoj – visi klauso išsižioję! Paskui išsiskirsto kaip po mišparų. Užtat kad toj Baltušio kalboj buvo viskas.

 

 

Apie tuos, kurie  a t e i n a

 

       Perskaitėm naują J. Apučio novelių knygą „Vieškelyje džipai“. Knyga stora, net penki šimtai dvylika puslapių. Patrauklus ūkanotai pilkas titnago atspalvio viršelis. Dvi savaites skaitysi neatsiskaitydamas. Nepaskubėsi, kai dar pačioje pradžioje surandi tokią seną tiesą: „Pasakojama apie tave, tik vardas kitas.“ Taip ir yra. Kai iš lėto įsiskaitai į tas jo vaikystės ir paauglystės atminų, atjautų, atgailų, atlaidų noveles, vis regi ir savo tėvų sodybą, ir save patį tenai. Detalės, žinoma, kitos ir Žemaitijos pakraštėlis kitas, bet nuotaika tikrai tokia pati, ir tas ypatingas baimės jausmas – toks pat. Nes žodis „ateina“ tada būdavo suprantamas tiktai šitaip: svetimi ateina. Ir išsigąsdavai iki apmirimo, – kas dabar bus. Ir čia ne tiktai pokario išgyvenimas, čia tikra archaika, nes jau nuo pat pradžių pradžios juk šitaip mirtinai vis išsigąsdavęs ir anas prosenovinių ugniakurų žmogus kaip niekas kitas žinodavo, kur baigiasi jo genties žemė ir kur prasideda svetima riba. Ir kai ,,ateina“ iš tos svetimos pusės – nieko gero nelauk. Ir šiandien šitas archajiškas išgąstis mįslingam žemaičiui vis dar šiurpesnis nei širdingam dzūkui. Tas atėjimas – ne vien kraupus istorijos ženklas, ne vien tautinės suirutės liudijimas, tai jau grėsmingas egzistencinis perspėjimas prie tavo namų slenksčio. Toks giltiniškai pašaipus pjautuvo ašmenų blykstelėjimas priemenėje, kur kabinamos atėjusių kepurės. Blogai, kai ateina svetimi ir nekviesti, o ypač vėlų vakarą. Žemaitis daug uždaresnis, matyt, todėl jam ir baisiau nei šnekoriui dzūkui. Širdis labiau atsiribojusi. Ne tokia meili. Ne tokia svetinga. Visose triptiko „Ateina“ novelėse – ryškus patriarchalinis sodiečio gyvenimas, skurdus, bet savas natūrinis ūkis, todėl taip įprasta ir suprantama, kad bet koks pašalietis atokiame vienkiemyje nepageidaujamas. Šito, žinoma, nesuprasi, jei pats nebūsi savo kailiu patyręs. Ir ypač stiprus kriterijus čia toks: ar tu atsimeni, kai mirė Stalinas, ar ne? Jeigu atsimeni – suprasi J. Apučio noveles, ir ypač tas, kuriose „ateina“.

       Bet ir šiandieninės mūsų kaimo realijos, kai į jas ne apygirtėmis akimis pro dzūkišką langelį pasižvalgai, padeda suprasti J. Aputį. Štai Mančiagirėje prieš penkiolika metų mes užrašėme ir Dzūkijos nacionalinio parko laikraštyje ,,Šalcinis“ atvirai paliudijome tokius paprastus iki mirties girių vidury tyliai vienišavusios pokario našlės Malvinos Česnulienės žodžius: „...man labai gera vienai.“ Tokių nuoširdžių prisipažinimų galėtume išgirsti ir žemaičių krašte. Žmonės, žinoma, skirtingi, bet dažnas senolis, vienišas likęs savo pirkioje, tarsi ir laukia dar kažko, vis paveizėdamas pro langą, tarsi jau ir pasiduoda senatvinei savigraudai, bet netikėtų svečių vis dėlto bijo. Taip yra, tai ne kartą ir ne viename kieme teko pajusti, iš arčiau pamatyti, o J. Apučio proza visa tai stulbinamai išryškina. Ypač tuos ne itin jaukiai tarpusavyje plevenančius vyriškuosius ir moteriškuosius ilgesingumus. Novelėje „Šunelis šliaužia lieptu“ lyg tyčia vėl ir vėl, jau lyg ir sutartinomis vyro ir moters pastangomis su ištikimo šunelio guviu palaikymu įveikus tokį svarbų abipusiškų paliaubų lieptą, vis dėlto ne iš per didelio suartėjimo tarsi vos girdimu vyrišku atodūsiu ar vos įžiūrima moteriška šypsenėle pakartotinai gailiai prisimenama: viskas, ką dabar matai ir jauti, eina iš praeities.

       Toks jo novelėms būdingas neatspėjamos, neišsiaiškinamos, neišsprendžiamos praeities sūkuriavimas po dar sunkiau išjaučiamos, išsapnuojamos, išmąstomos dabarties lieptu, žinoma, nėra naujas, veikiausiai net amžinas raštingiausių lietuvių nemirtingose poringėse, bet šitaip gyvažodiškai taikliai, taip pokalbiškai dirgliai, o kartu ir supratingai atlaidžiai, ir galvosūkiškai harmoningai iš praeities per dabartį ir į ateitį rašyti galėjo tiktai J. Aputis. Ir gal todėl mums atrodo, kad novelė „Šunelis šliaužia lieptu“ – pati geriausia. Rodos, nieko tikresnio nesame skaitę. Nors neišgalvotas juk ir tas per kurtinančio susišaudymo ugnį anuo gimtinės praradimo aidų lieptu šliaužiantis vaikas. Kaip gyva barška toji tėvo jam Kelmės turguje nupirkta medinė mokyklinių knygų dėžutė su ant šonų išpieštais mėlynais gaidžiais. Ir vis tiktai gyva lieka per patį vaiko gimtadienį tėvo staiga nulinčiuota kalaitė, pakaruokliškai šmėksanti kaip baugus atminties juodulys nudžiūvusioje alksnio viršūnėje. Ir užsispyrėliškai atkakliai darda vieškeliu pas kieme užsilaukusią žilą motiną iš nuovargio net pažaliavęs vežimas su tuo paaugliškai narsiu greit bręstančio sūnaus įsitikinimu ir su antspauduotu miestelio daktarų pažymėjimu apie žemyn pasmukusią tėvo širdį, kurią visai nedaug tereikėtų aukštyn kilstelėti...

       O ar tas įspūdingai vientisas novelinis filosofinis J. Apučio žmogiškųjų sielvartybių epas su lietuviškai tylinčia geguže ant nulūžusio beržo kada nors bus išverstas į dvidešimt pasaulio kalbų? Giriasi australai, kad apie tuos jų nacionaline vertybe tituluojamos romanistės Colleen McCullough (Kolina Makalou) paukščius erškėčiuose be paliovos šneka visas pasaulis, o mums tasai australiškai pasiturintis avių ūkis kažkodėl ir šiandien atrodo įtartinai prašmatnus, nors apie tą iš tiesų darbščių rankų ir kilnaus šeimyniškumo nestokojusį dvarą kuo įtaigiausiai pasakoja visas neprailgstantis romanas. Trumpa J. Apučio novelė užgriebia giliau. Širdį paliečia erškėtrožiškiau. Mums nepalyginamai stipriau į akis plūsteli tie raudonuojančiuose rudenio lapų gaisruose tapybiškai įsiliepsnojančių senųjų Lietuvos dvarų, kumetynų, kareivinių, arklidžių, kolūkinių kontorų, pradinių mokyklų, ambulatorijų, bažnytkaimių, kalvų ir klonių, vienkiemiškų sodelių, kolektyvinių gyvenviečių, geležinkelio pervažų, tiltų, lieptų, vieškelių, miškų ir miškelių nesudegantys peizažai. O dar tie pamaži iš visų pusių artėjantys margų karvių pulkai ir liežuvius iškišusių, bet nebliaunančių avių būriai, tiesiog antgamtiškai sustingstantys tamsžalėse tėviškės ganyklų sambrėškose. Ir todėl tų gražių dobilienų vakarėjant mes niekada neatsižiūrėsime. Ir tų draugiškai besikalbančių vyrų pievoje neatsiklausysime. Ir su pačiu autorium, vis tebeieškančiu išeities, per amžius neatsisveikinsime.

       Ir aišku, kad ne tik mums, retkarčiais jį aplankydavusiems Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojams, ta jo kūrybinės valios sielvartingose proskynose nedžiūstanti ir nevystanti, iš pat šaknų gamtraštiškai teisinga, todėl ir sąmojingai dygoka, ir sąmoningai ne per švelniai prie žemės kauburio glaudžianti, o ir pasąmoningai su visais gyvais mūsų žmogiškųjų vilčių skruzdėlynais susiknibždanti proza iš tikrųjų lieka neapibūdinamai sava, anei jokiais Europos ar Amerikos milijonais neįkainojama ir net gaisringoms vėtroms, net medžius verčiantiems škvalams atspari, kaip ta lietuviškai šiurkštoka, per lietų slidi, per sausrą traškanti, po sniegu vis žaliuojanti žemyninių kopų samana tuose jokiems beletristiniams dirbtinumams nepavaldžiuose Zervynų–Palkabalio miškuose, tuose milašiškojo ilgesio smėlynuose, kuriuose talentingam rašytojui teko sustoti.

       Sakytume, pačiu laiku pasirodžiusioje J. Apučio knygoje „Maži atsakymai į didelius klausimus“ („Alma littera“, 2006) surandam jau ir išlaisvėjusią mūsų šiandienybę, ir gerokai susipainiojusį europietiškų „virsmų“ bei kaubojiškų savavaliavimų pasaulį. Dėmesingas, nuosaikus, pasvertas rašytojo publicistinis žodis. Tik retkarčiais – nervingesnis. Ir atrodo, kad labiausiai jis pyksta dėl taip absurdiškai vis kertamų Lietuvos miškų, dėl niokojamų ir teršiamų upių. Net ir žymaus išeivijos rašytojo Antano Vaičiulaičio premija kilniai pagerbtas, niekaip nenurimsta ir tą nesibaigiantį mūsų girių kirtimą, tą fizinį ir dvasinį lietuviško miško naikinimą, akcentuoja kaip neįveikiamą lemtį. Ir čia vėlgi, kaip novelių cikle „Ateina“, kvapą gniaužia egzistencinio absurdo pojūtis: žmogaus gyvenimą šioje žemėje, konkrečioje vietoje ir konkrečiame laike, kažkas svetimas tvarko ir reguliuoja, ir tas varganas vietinis bėdžius nebeturi teisės galų gale net iš piktumo paklausti, kaipgi jam toliau gyventi, kad neprarastų savo orumo, savo teisybės prieš tą svetimą. Ten, novelių cikle „Ateina“, išsigandęs žemaitis su jį provokuojančiu apkaušusiu kaimynu apie visa tai kalba pašnibždomis, o čia vis dėlto jau dzūkiškiau įsidrąsindamas pats J. Aputis garsiai teiraujasi, ką gi pagaliau, nė kiek nebedelsdamas, privalėtų daryti mūsų laisvosios respublikos aplinkos ministeris. Rašytojas vadina jį taip, kaip dar prieškario Kaune būdavo vadinami tokie aukšti ponai – „ministeris“, ir kaip eilinis Zervynų kaimo gyventojas labai aiškiai klausia, kada gi tas mūsų miškų kirtimas, tas medienos išpardavimas, o ir tas nartus irstymasis Ūlos upe darysis pagaliau suprantamesnis, kultūringesnis. Ir į tą klausimą jau turėtų atsakyti ne daukantiškoji ir ne baranauskiškoji senosios mūsų Lietuvos istorija, o konkreti šių dienų ministerija, konkretūs valdininkai. Ar sugebės jie bent perskaityti tuos didelius ir mažus klausimus bei atsakymus, kuriuos lyg testamentą paliko tarp šilinių dzūkų ilgokai pagyvenęs rašytojas J. Aputis, neeilinis Zervynų kaimo gyventojas? Ar jo rūpestis dėl būtinos valstybinės globos šitokiam unikaliam senoviniam kaimui vis dėlto bus suprastas? Tie beatodairiško miškų kirtimo reikalai nejučia tapo egzistenciniais, filosofiniais jo knygų šūksmais: toji baisi mašina, tiesiog kaip slibinas per Zervynas išvežanti keturiasdešimt tonų medienos, jeigu kam įdomu, šįryt atriaumojo iš to „mandro“ Kauno, ir šitai ūžiančiai pabaisai nei kiek nepapriekaištausi ir nei pirštu jai neparodysi, koks liks kaimo kelias po šitokio jos pravažiavimo. O vietiniai pagalbininkai ir visokie tarpininkai tik šmirinėja sučiaupę lūpas, nes jiems nuo šitokio gremėzdiško, visą Dzūkiją drebinančio medienos transportavimo irgi šis tas nubyra. Aišku, kad ir tas vežikas, ir tas jo pagalbininkas jau tik menkučiai šėtoniškos technikos prielipai, todėl tik vienas J. Aputis dar ir gali išdrįsti šitaip priekaištingai prieš juos mosuoti rankomis. Bet ar tas jo piktokas irzlumas, tas jo žemaitiškai aukštaitiškas vienišumas tarp dzūkų neliudija kokio nors apaštališko, rašytojiško paklydimo? Kada gi jo riksmą įvertinsime kaip žmonės – ir lūpas sučiaupę zervyniškiai, ir besišypsantys vilniškiai? Vėlgi: prieškario Lietuvoje kuo ramiausiai per Dzūkiją plaukdavo Nemunu to paties Kauno inteligentai, ir tai paliudija gražūs reportažai žurnale „Kosmos“ – Steponas Kolupaila, Kazys Pakštas, Antanas Žmuidzinavičius – jie puikiai irklavo savo baidares, ir jeigu kas kada truputį pašiepdavo tokias poniškas jų iškylas, tai be didesnio pykčio, be pagiežos... Ir miškus žmonės kirto, ir upėmis plaukiojo, ir geležies rūdą kasė, bet buvo tada kažkoks saiko jausmas, kažkokia ramesnė kultūra. Dabar viską lyg ir ne juokais reglamentuoja naujieji įstatymai, bet aplinkos degradacija – akivaizdi. Tai ar galima šiandien kalbėti apie tai be apmaudo? Todėl apie tuos klaikius kirtimus, apie piknikus prie Ūlos ir pakrūmėse besimėtančius blizgančius žurnalus net išraudęs kalbėjo J. Aputis ir aną dieną Merkinėje, susitikime su moksleiviais, ir ne vieną kartą prie taurelės su Zervynų kaimo senbuviais. Sakydavo, kad net miško varnos bjaurisi tomis pro traukinio langus išmėtytomis bananų išnaromis... Buvo matyti, kad jam širdį skauda dėl visų Dzūkijos miškų ir upių, dėl viso to, ko apsukresnis posovietinio kaimo dzūkelis, sumanus bulvių augintojas, kantrus grybautojas ir gudrus žvejys, dabar lyg ir nebejaučia taip egzistenciškai šiurpiai, kaip tie nebežinia ko vis tebesiilgintys ir mėnesėtą naktį rėkiantys ar viešai ne vietoj kokią šventą giesmę pavojingai deklamuojantys J. Apučio apsakymų herojai.

       Ir dar viena eretiška mintis. Knygoje „Maži atsakymai į didelius klausimus“, atsiliepdamas į Leono Peleckio-Kaktavičiaus klausimą „Kokia Jūsų šiandiena?“, J. Aputis išvardija: krūva neskaldytų malkų, katė Ryžė siautėja su kaimynų katinu – kažkur reiks dėti kačiukus... be to, keturratis „pėžas“ prašosi pas meisterius... ir dar tas Uspaskichas, europietiškai besimatuojantis naujus karaliaus drabužius, o dar tas gerumu vis šviečiantis Prezidento veidas, kai tuo tarpu visos mūsų upės jau buities sruvenomis bepatvinstančios... o dar va ant stalo belaukiantys Čechovas ir Čigriejus... ir tie su baidarėmis be paliovos Ūlą vis užgulantys uliokai gėrikai... Šitaip mums tiktai probėgšmais tesusidurdavusiems su tokiais lyg ir ne vien buitiniais J. Apučio pasinervinimais, pasielvartavimais, pasiilgimais, atlenda į galvą dar vienas kritiškas pastebėjimas: ar nebūtų galėjęs rašytojo gyvenimas prie tos desperatiškai viliūgiškos Ūlos darytis džiugesnis ir pakilesnis, jei taip diena po dienos to kaimiško ūkio, to ramaus žemdirbiškumo ir taikaus gyvulėliškumo jo kieme būtų atsiradę kiek daugiau? Daržų, gyvulių, žūklės... Tada gal nė nebūtų reikėję sukti sau galvos dėl prasto mobiliojo telefono ryšio su Vilniumi, dėl gendančio automobilio ar dėl nesulaikomai vis šlyjančio upės kranto. Išradingai besiplečiantis ūkelis diena iš dienos būtų gal teikęs vis naujesnių galimybių gyvybiškai guviai pajusti laiką, šiandieninius vietinių žmonių reikalus. Su kaimo rūpesčiais, o ne su tais televizijiniais laisvų nepriklausomų kanalų simuliakrais. Teisybę sakant, gal ir naivu būtų buvę iš rašytojo reikalauti kažkokio tolstojiško užsispyrimo tokiame smarkokai vis paplaunamo kranto smėlyje, tačiau, suminėdamas tuos savo kiemo mikrorūpesčius (malkos, katė...), jis tarytum ir didžiavosi, kad gyvena kaime. Tad ir pagalvojom, kaip per šitokius ilgus trisdešimt septynerius metus būtų galėjęs sustiprėti tas jo kaimietiškojo pasididžiavimo jausmas, jeigu jo kieme būtų atsiradęs dar ir arklys. Gal tas nuo vaiko dienų jam likimiškai svarbus, ašvieniškai suprantamas sielos ,,dvynys“ būtų stipriau pritraukęs jį, tokį karštagalvį atsiskyrėlį, tokį mįslingą Zervynų kaimo jautruolį, prie atsparesnės, saugesnės, ilgaamžiškesnės ateities.

 

 

Apie senovinę lentą ir senovinę tvorą

 

       Pirmasis pavasario darbas – tvorų taisymas. Iki Jurginių žemės judinti nevalia, gyvuliai irgi dar tvartuose, bet diena jau ilga, todėl pats laikas sutaisyti senas tvoras. Visada taip buvo Lietuvos kaime: iki Jurginių kiekvienas sodietis taiso tvoras. Galvoju apie tai senojoje Liškiavoje, atsirėmęs į apkerpėjusią ir jau belūžtančią mano godojamų retųjų augalų sklypo tvorą, ir prisimenu ilgą pokalbį su J. Apučiu anoje zervyniškoje jo dirbtuvėlėje. Kalbėjome, žinoma, apie kaimą, apie tai, kad dvyliktokai moksleiviai dabar sunkiai tesupranta ir J. Aputį, ir R. Granauską. Miestietis moksleivis nebesuvokia paprasčiausių kaimo realijų ir kai tos realijos meno kūrinyje iškyla kaip simboliai, kaip esminiai žmogaus būties ženklai, jaunas skaitytojas tai įsisąmonina tiktai kaip filosofines abstrakcijas. Ir jokie ūkiškesni jausmai nesukruta. Ir nepadeda čia jokios mokyklinės interpretacijos. Nepadeda, jei tas dvyliktokas ar dvyliktokė niekada gyvenime nematė, kaip Žemaitijoje skerdžiama, svilinama ir mėsinėjama kiaulė. Arba kaip ramiai besišnekučiuodamos pusmergės dzūkaitės, vakarais susėdusios promočiutės pirkelėje, sutartinai stropiai plėšo plunksnas savo būsimoms jaunamartiškoms pagalvėms. Arba kaip įgudusio žvejo panemuniečio kieme senoviniu būdu iš kanapių mezgamas tinklas didžiausiai viso gyvenimo žuviai pasigauti.

       J. Apučio romane ,,Smėlynuose negalima sustoti“ labai įsimintinas herojus yra ,,senovinis žmogus Vinculis“. Tas Vinculis, nešdamas paprasčiausią lentą, iš kurios žada daryti lentyną girininko knygoms, sako, kad čia esanti labai gera senovinė lenta. Ką gi tai reiškia? Mes  tiesiog prie varstoto su pačiu autorium apie jo romaną besišnekėdami greit išsiaiškinom, kuo tas žodis ,,senovinė“ yra svarbus, tarsi ir pasidžiaugėm, kad pagalvojom tą patį, bet kaip tai išaiškinti moksleiviui, kuriam galbūt privalu bus knygą nenorom skaityti. J. Aputis net pasiskundė, kad, dalyvaudamas susitikimuose su moksleiviais, pirmiausia turi kalbėti ne apie literatūrą, o apie tikrąjį kaimo gyvenimą, be kurio nesuprasi ir literatūros. Ir lyg išsigandęs pritilo tada J. Aputis, pusbalsiu po varstotu besiglaustančios katės tepaklausdamas: kas bus toliau, juk auga žmonių karta, kuriai pati konkrečiausia gyvenimo realybė atsiveria tik kompiuterio ekrane?

       Tai kas gi yra ta senovinė lenta? Kas tas Vinculis – senovinis žmogus? Lenta, kurią surado J. Apučio herojus Vinculis, verta pagarbinimo todėl, kad ji sena, dar prieškarinė. O tada supratingi vyrai mišką kirsdavo tik žiemą, kai medis kietesnis, kai jame sulčių mažiau. Taigi ta lenta yra stipresnė už šiandien bet kaip ir bet kur išsipjautą lentą. Paaiškinimas labai paprastas, tą patį čia pasakytų ir patyręs miškininkas, ir geras dailidė, tačiau ši paprasta detalė J. Apučio romane iškyla kaip metafora: galvojame juk apie tai, kad ne tik ta senovinė lenta, bet ir anas senovinis gyvenimas buvo tvirtesnis, atsparesnis, patikimesnis. Buvo aiškus gyvenimo ritmas ir konkrečių ūkio darbų seka. Apie tai nuosekliai tiksliai rašo R. Granauskas apsakyme ,,Duonos valgytojai“, kur senasis Rimkus netgi atsimena, kiek glėbių malkų jis atnešdavo duonkepei krosniai iškūrenti, kai dar buvo jaunesnis, ir kuo rimčiausiai svarsto, kiekgi reikės atsinešti dabar, kai jėgos jau apsilpusios ir tie glėbiai mažesni. Tačiau už menką rublį kasdieninę duoną kaži kaip gėdingai sau perkantis ir nevykėliškai besiklostančio gyvenimo dienas vis niekingiau pragėrinėjantis Rimkaus žentas tokios senovinės, duonkepiškos, patirties visai neturi ir jau niekada neturės. Ir tokios priešpriešos, tokie palyginimai šiandien mums reikalingi ne tam, kad nepasitikėdami sutiktume atslenkančią totalinę unifikaciją, o tam, kad pagalvotume apie tą mūsų nacionalinį, tą žmogiškai lietuvišką saiką, kurį turtingoji Europa jau seniai prarado.

       Šiandieninė situacija yra labai keista: mes, lietuviai, tarsi ir nusileidžiame, perdėtai svetingai lankstydamiesi belgams ar olandams, kurių šiltnamiuose saulėgrąžų žiedai, tik pagalvokit, išsiskleidžia kovo mėnesį, bet ir belgai, ir prancūzai, ir italai, ir graikai vis dėlto nė kiek nesižavi tais kosmopolitiniais plačiojo pasaulio pertvarkytojais, kuriems visiškai tas pat, kokioje šalyje kurtis ir kokių darbų imtis, kokiu metu ir kokiais būdais, ir kieno žemėje pradėti savo drastiškomis invazijomis puikuotis. Todėl pabandykime užduoti sau paprastą klausimą: ar tas akivaizdžiai trikdomas mūsų įgimtas sugebėjimas jausti metų laikus nėra dar vienas žingsnis unifikuojamo, klonuojamo europiečio link? Lietuvoje saulėgrąžos žiedas yra ne pavasario, o vasarvidžio ženklas. Ar gerai, jei tą raiškų, pas mus tik įpusėjusiai vasarai būdingą žiedyną, pirma laiko atvežtą iš Olandijos, mums dabar jau siūlo ankstyvą pavasarį? Žiūrėkit ir stebėkitės, moteriškaitės, ir neužmirškit nupirkt Juozui Apučiui varduvių proga! Ir tai – šešiolika litų už vieną dekoratyvinės saulėgrąžos graižą. Nepigu dabar bibliotekininkėms literatūrinio vakaro svečią su tokiu naujovišku bukietu išlydėti. Bet kad nors kiek į van Gogh’o saulėgrąžas būtų panašios – nė nesapnuok. Kažkam tai gal pelningas malonumas. O tu jų nė neišsigliaudysi, tai tau ne plačių sovietijos laukų baltarusiškos ar ukrainietiškos saulėgrąžos, kurių niekada nepristigdami ir keiksmažodiškai besispjaudydami anų dienų optimistiškieji bendrakeleiviai prišiukšlindavo visas grindis traukiny iki Zervynų... iki Kabelių... iki Pariečės... Tegu jau dabar ir tie gudresni, apsukresni už mus, be abejonės, iš tų savo modifikuotų saulėgražų praturtėję Briuselio ar Amsterdamo gėlininkai vis dažniau atvažinėja šiton jiems dar neregėton Lietuvon ir mandagiai beaikčiodami, kaip itin supratingi retrostiliaus mylėtojai, tegu vis ilgiau neatsistebi, kokios iš tiesų įdomios tos senovinės tujinės tvoros Musteikoje ir Ašašnykuose. Ne tiktai belgai ar olandai, bet ir mes patys vis dar nesiliaujame stebėtis, kad paprasta pušinių stulpelių tvora gali paliudyti ir priešistorinę lietuviškai tebekalbančio miškažmogio išmintį, ir šiandieninį mūsų girių vilko profesionalumą. Senovinė tujinė tvora, užtikrintai įtvirtinta be vinių, be lentų ir net be karčių, visai neaukšta, o jos paskirtis – apsaugoti pamiškių sodybas nuo plėšikaujančių vilkų. Ir jeigu kas suabejoja, ar tokie į žemę suleisti neaukšti stulpeliai gali tinkamai apsaugoti šilinio dzūko ūkinį kiemą nuo alkano vilko, tai musteikiškis medžioklis jam šitaip paaiškina: vilkas peršokti gali, bet jis nešoka, nes žino, kad tos papjautos avies per tvorą šokdamas neišneš. Kaip viskas paprasta ir aišku. Aišku tiems, kurie gimė ir augo čia, Dzūkijoje. Kitiems tai gali būti panašu į brolių Grimmų pasaką.

       Šitaip yra ne tik Dzūkijoje. Visoje Lietuvoje nuo senų senovės vis dar žybsi tos iš tolo tamsoj atpažįstamos, kaip ir J. Apučio novelėje iš seno eglyno išeinančiam vaikui šviečiančios vilko akys. Ir kai tokie ne visiems suprantami senojo kaimo reliktai grožinės literatūros skaitytojui tenušvinta tik kaip mokykliniai tautosakinių, pasakoriškų vertybių trafaretai, rašytojas iš tikrųjų rizikuoja likti vienišas. Tai suvokia ir kritikai, ir literatūros mokytojai, todėl atsiranda ilgiausi lietuviškųjų kaimo apsakymų komentarai. Kartais nei į tvorą, nei į mietą.

 

 

Apie tą amžinąjį pasiilgimą

 

       Žinia apie J. Apučio mirtį buvo skaudžiausias metų smūgis. Rodos, nulūžo beržas, prie kurio kas pavasarį vis galėdavom atsigerti sulos. Nulūžo baigiantis žiemai, 2010 metų vasario 28-ąją. Gal kaip tik tą dieną visame Dzūkijos nacionaliniame parke turėjo kilti vėtra, bet buvo tyku ir saulėta. Baisioji vėtra nusiaubė Varėnos šilus gerokai vėliau, per pačius rugpjūčio karščius. Prisimenu, kaip prieš septynerius metus, vidurvasarį, liepos 16-ąją, kartu su fotomenininku Algimantu Černiausku išgirdom Zervynų kapinėse gūdų moters verkavimą, ilgą ir monotonišką. Pasirodo, kad J. Aputis irgi buvo jį – tą jos paraudojimą su visais pavaidinimais, kaip jis sakė, – netyčia išklausęs. Paskui apžiūrėjome, kad tas jos apverktas kapelis nėra naujas. Gal verkautoja buvo iš toliau atvažiavusi? O gal ir kokią vietinę širdį užklupo toks staigus ilgesys išsiraudoti prie seno kapo po daugelio metų?.. Va šitaip gal ir zervyniškio J. Apučio novelių knyga ,,Gegužė ant nulūžusio beržo“, išleista prieš ketvirtį amžiaus, tik dabar ims skleisti tikrąjį liūdesį. Juk tai jis ne kartą mums kalbėjo, kad bandymas ką nors esmingo sukurti visada kyla iš ilgėjimosi: o kas gi ten už Balčios, už Raseinių, už Vilniaus, už Nemuno ties Gardinu?.. Ir nei kiek nepavaidindamas, nei kiek pats sau nemeluodamas, jo romano ,,Smėlynuose negalima sustoti“ herojus, nuklydęs motociklu į anuometę baltarusiškąją savo lemtingai įsižiūrėtos moters gimtinę, savotiškai lyg aprimsta, nes ir kitoje Nemuno pusėje pajunta, kaip keistai jam ir anoje piliakalniškai pakilių, bet ir sumaištingų vyriškų jausmų gudijoje viskas primena senovinę Lietuvą, koks stiprus tas praėjusių amžių dvelksmas.

       Į Zervynas rašytojas J. Aputis atkilo prieš trisdešimt septynerius metus, kai mūsų valstybinius miškus pavyzdingai tvarkė nepamirštamas Algirdas Matulionis. Visoje Lietuvoje dar ir dabar galima išgirsti, kaip senieji miškininkai giria šį neordinarinį ministrą. Gyrė jį ir J. Aputis, nes būtent A. Matulionis padėjo jam anuomet nusipirkti menką namelį Zervynose, prie pat Ūlos. Ir buvęs kruopštus žurnalo ,,Girios“ redakcijos darbuotojas pamažu sumaniai atnaujino begriūvančią dzūkišką pirkią, nes labai mėgo medžio darbus. Padaryti taip, kad daiktas būtų tvirtas, bet neprarastų savo senovinio grožio – štai kas rūpėjo rašytojui. Ir tai buvo taip pat ilgėjimasis ir filosofiškai atkaklus bylojimas apie esminius žmogaus būties dalykus. Kodėl yra vis ne taip ir ne taip, kaip žmogus ilgisi, kodėl jį kažkas nuolat verčia daryti tai, kas svetima jo prigimčiai? J. Apučio apysakoje ,,Vargonų balsas skalbykloje“ yra tokia situacija: kariuomenės arklys, jaunučio raitelio įnirtingai varomas į dar vieną žygį, nusitraukęs pavadžius, ilgisi plūgo. Šita esminė prievartinio būvio prieštara, kai ir žmogus, ir gyvulys jau daro nebe tai, ką reikia daryti, labai ryški trumpoje novelėje ,,Tik tik tik“. Pro šalį grėsmingiausiai praūžiantys, orą drebinantys sunkvežimiai ir šaižūs pakelės stulpų garsiakalbiai ragina kaimo vaiką, skubina į tą primygtinai jam įkalbinėjamą naujų kelių pergalę, o jis tegali tik vaikiškai nuogąstaudamas taip ištvermingai eiti ir eiti paskui besispyriojančią, mirtinai paliegusią žalmargę, o paskui jau ir nebe vaikiškai išsigandęs privalo bėgti ir bėgti, kad tik tik tik prisišauktų pagalbon kokį supratingą žmogų, o paskui jau ir vėl atkakliai tylint vis tolyn lydėti ir lydėti leisgyvę karvutę, šiaip ne taip iš paskutinių jėgų atverstą nuo griovio krašto, įstumtą ir įguldytą į nepažįstamo valstiečio palaikį vežimą, kurį vos vos bepatraukia perkaręs, visas drebantis, beveik nieko negirdintis ir viena akimi aklas arkliukas. Šita J. Apučio novelė šiandien nustelbia net V. Dautarto apsakymą ,,Pelkių žmogus“. Gal net ir A. Vaičiulaičio novelę ,,Pelkių takas“. Atrodo, kad visi tie amžinose lietuviškose kairabalėse beprasmengantys vyrai nepalyginamai laimingesni už šitą J. Apučio baltapūkį vaikiuką, protarpiais taip narčiai su vytiniu be gailesčio vis užtvojantį ir tiesiausio plento pakraščiu nežinia kur išvarantį savo nusenusios, susikūprinusios močiutės Lietuvėlės numylėtą gyvulėlį... V. Dautartas vieną sykį skundėsi nesuprantąs, kodėl kritikai jo „Pelkių žmogaus“ nepastebėjo. O dabar truputį gaila, kad ir J. Apučio novelė ,,Tik tik tik“ su visais tais optimistiškai kriokiančiais, būsimų naujų kelių žvyro pilnais sunkvežimiais kažkodėl netilpo į jo novelių knygą „Vieškelyje džipai“. Ir nebepaklausime autoriaus, kodėl netilpo. Galime tik pasidžiaugti, kad šiomis dienomis Varėnos knygyne dar aptikome Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą J. Apučio apysakų knygą ,,Bėgiai išnyksta rūke“.

       ...Nutolsta žmogus, o jo išsakyti ir išrašyti žodžiai lieka. Nedingsta ir ilgesys, ir tas noras net vargingiausioje kaimo kasdienybėje įžiūrėti grožį. Juk dėl to Juozas Aputis ir atvažiavo į Dzūkijos šilus, ir gyveno čia žiemą vasarą. Tai buvo jo paties pasirinktas žalias laiko vingis. Jo ilgesingų vargonų varėniškoji variacija. Gali būti, kad po daugelio metų ir tenai, saulėtekiškomis eglių ir pušų viršūnėmis karūnuotame Vilniuje, tose prakilniai tylinčiose, visus atkakliausius Lietuvos gynėjus ir talentingiausius kūrėjus santūriai apglėbiančiose, visus neišsipildžiusio ilgesio rašytojus, dailininkus, muzikus, artistus supratingai artimai vieną prie kito vis priglaudžiančiose Antakalnio kapinėse, staiga ims ir pratrūks atpažįstamai gūdžiai pasikartodamas tas iš tikrųjų niekur nedingstantis, amžinatvinis, iš mūsų giliausios praeities, iš senovės atsklindantis  v e r k a v i m a s, kaip tas ledynų šauksmas aną vasaros dieną mūsų taip netikėtai išgirstas Zervynose.

 

       2010, spalis

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)

Apie saulėtekio ir saulėlydžio erdvę

 

       Artinasi vidudienis ir saulė kaitina lyg vasarą. Nors jau rudens pradžia. Mes ir vėl Zervynose, šį kartą Vilkinių kampe, o tylu tylu, net šunys nejaučia, kai vaikštom po kiemą. Beldžiam į pirkios duris – jokio atsako. Bet pavėsyje, prie jazmino krūmo, guli ilgaauliai guminiai batai, dar drėgni nuo rasos. Šalia batų – didelis katinas. Nemiega, žvelgia kiek nustebęs, tarsi tuos batus saugotų. Matyt, ne rytmečio rasa, o dar naktinė drėgmė neišdžiūvusi blizga ant žvejiškų batų – turbūt iš Ūlos pievų, iš šaltavandenės upės. O žvejys tikriausiai miega pirkioje. Ir nieko jis mums, jeigu pažadinsim, atvirai nepasakys. Nepasakos į mūsų diktofoną savo naktinio verslo paslapčių. Galima tik spėlioti, kad jo žygis buvo sėkmingas. Nors mums, tik pro šalį tepraėjusiems ir tuos jo batus nufotografavusiems, gal ir galėjo pasirodyti, kad baidarininkų išmaišyta upė visiškai tuščia, nes ir ilgiau įsižiūrėję nepamatėm jokios žuvelės, bet įgudusiam vietiniam žvejui sava upė geriau įžiūrima.

       Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame šio darbštaus lietuviškų apsakymų meistro už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo? Tiesa, vieną kartą prasitarė, kad novelę parašo iš karto, tiesiog negali atidėti į šalį nepabaigęs. Matyt, viskas jau būna iš anksto sugalvota. Gal ir dabar, obliuojant seną lentą, išsiraitys iš skiedrų kaip žaltys koks naujas siužetinis vingis?

       – Labą dieną, ar nesutrukdysim? Taip rimtai darbuojatės...

       – Stalą atnaujinu... O tas duris noriu pasendinti, tai filinginės durys, naujos, ir neberandu kokio gudresnio kaimyno, niekas nebepasako, kaip padaryt, kad atrodytų senesnis medis. Einam vidun, parodysiu, kaip atrodo restauruota spinta. A, čia Repšio grafika, dar nuo jaunų dienų, čia toks dar jaunas Aputis, aš kaip ir modelis buvau. O čia tai kažkokia dvynių istorija, aš pagal horoskopą dvynys. Ir labai mėgstu arklius, man padovanojo tą nuotrauką, žinojo, kad mėgstu arklius. Ką reiškia mėgti?... Šunis, arklius. Pats gi žinai, nuo vaikystės viskas – vos tėvas parvažiavo iš kur nors, o arkliai du, nu ir reik į ganyklą, tai Juzuks turi nujot... Kai buvo mūsų žemė, dešimt hektarų, tai ta ganykla už dviejų šimtų metrų, o jau kolchozų laikais, kai jie valdė arklius, tai arkliai jau kolchozo, bet tu atsakingas, ir ganykla jau kaip tyčia atsidūrusi už dviejų kilometrų... tai ir šunuks jau žinodavo, kada bus nuo būdos paleistas ir kad žygiuosim tolokai į ganyklą, tai jam džiaugsmelio, kūliais eina... Va spinta... O tai gražiau man už kokius eifelius... Darau ir lovą. Kad nepamirščiau parodyt... Mano tokia būsena, kad daugiau nieko nenoriu, tik obliuoju. Kai pasiklausau, kas dedasi, ta nuotaika labai nekokia. Net ir Olimpiados žinios... Ai, nu gerai, kad ten lietuviai... bet kadaise Dariaus sumanymas pradėti Lietuvoj krepšinį buvo tikrai ne dėl pinigų... kaip ir jų skridimas per Atlantą... tai ne tas pats, kas dabartinis Urbono plaukimas, kai tartum siekiama kažkokios desperatiškos garbės, o dabar, matai, – ir į politiką neria. Pas mus dabar taip: tie žmonės, kurie galėtų kažką svarbaus pasakyti, neina ir nesako. Dėl tų Vilniaus dangoraižių – kiek šnekų, kiek škandalo, o ar kas sustabdė, juk kai reikia, tai tokius ir kalbėtojus surenka, kokių reikia. Aš toj komisijoj peikiau jiems, kad aštuoniasdešimt šeštais metais lygiai tokius pat ,,čiūdus“ mačiau Bostone, lygiai tokie pat iš stiklo išvaryti į padebesius... Aš jau nežinau, ar atsiras žmonių, kurie dar galėtų garbingai išsaugot kaimą, dabar toks jausmas, kad visi tik sukasi, kombinuoja, kaip skubiau net menkiausius draudimus panaikint ir kad visur galėtų statytis kas ką nori. Pradedu bijot čia gyvent, nieko neliko, numirė mano paskutinė kaimynė. Buvo invalidė, tokia mokytoja buvo, ir nei mes čia su ja kaži kaip bendraudavom, nei ką, bet vis pasimatydavom. ,,ką darai? – vis paklausiam viens kito. – Kaip sveikata?“, o išvažiuoju kur, tai mano kates pašeria, kai ji išvažiuoja, aš nueinu pažiūrėti jos namų. Numirė staigiai. Būdavo viens į kitą pasižiūrim, kad languos šviesos dega, daug smagiau, o dabar bijau – labai akivaizdi ta nyka, tas nykimas, nė vieno žmogaus nebeliko, kurie čia buvo, kai aš atvažiavau prieš trisdešimt penkerius metus, nė vieno. Bet ką daryt, šitiek aš čia to prakaito išliejęs, tą namą šitiek glostęs, palikt viską? Parduot būtų nesąmonė, tegu ir milijoną duotų – nesugrįš ta vertė. Liūdna man, nerašau nieko, dabar gal tu pasakyk ką nors linksmesnio.

       – Prie Marazyno svirno du diedai siurbčioja naminukę ir burnoja, kad Zervynoms reikia dviejų galvažudžių, tada bus tvarka. Ar čia dabar toks šito kampo humoras?

       – Jie tiktai kalba taip, o kai reikės, tai nė vieno galvažudžio ir nė vieno tvarkytojo. Dabar toks laikas, kad nebežinai, kur ir ką sakyt, ir kas iš to pasakymo išeis. Aš nebežinau, kas aplink darosi, ką reiškia koks daiktas, o anksčiau suprasdavau.

       – Taigi tas doras konservatyvumas lietuvių kaimiškoje prozoje – ir Juozo Apučio, ir Romualdo Granausko, ir Leonardo Gutausko – yra iš atminties, iš praeities. Kai Jūsų novelėse Benas ar Martynas nuvažiuoja į Žemaitiją, tai viskas ten jam išlikę, visi jo vaikystės slaptumai tebėra ten pat, nors praėjo tiek daug laiko.

       – Žemaitijoje aš buvau mažai, išėjau penkiasdešimt penktais metais, įstojau į universitetą ir nebegrįžau. Bet, matai, vaikystėje viskas arčiau paslapties. Aš čia, Dzūkijoje, pasiilgstu erdvės. Ta erdvė ten beveik šventa, o čia jos nėra. Kaip mane erzina, kad saulėtekio nematai! Ir saulėlydį čia pamatai, kai jau po visko. O ten taip gražiai nušvinta rytą medžių viršūnės. Čia pasižiūri, saulė tik plykst – uždega tau kepurę, ir jau diena. Nes miškai aplink. Gutauskas irgi šitokį gyvenimą pragyvenęs mieste, o kokia patirtis iš kaimo, iš tų Veprių.

       – Tai nejaugi nieko gražaus nebematyt dabartiniuose kaimuose, argi viskas tik iš praeities?

       – Žinai, gal tos... Mojavos pamaldos... Kai vakare po darbų eina melstis. Suvargusios moterėlės, o eina, man gražu, kai jos šitaip eina. Matau, kad suvargusios, bet kai šitaip eina pasipuošusios – labai gražu... Mane jaudina. O šiaip tai tik nesibaigiantys visų pasakojimai, prisiminimai.

       – Bet jie ir palaiko žmogų?

       – Labai palaiko. Turi praeiti daug dienų, kad tai suprastum. Jeigu net Gutauskas būtų rašęs tuo metu, kai ir gyveno tame savo kaime, arba tuoj po to – nebūtų šitaip parašęs. Gerai, kai užsideda tokia laiko patina, laikas nudažo savaip. Galų gale ir Granausko, ir mano anais laikais rašyti dalykai apie kaimą... Taigi ten yra tokios mistikos... nes mes nerašėm apie sovietinį kaimą, o tik sovietmečiu kiekvienas savaip apie savo kaimą rašėm. Ta mistika – iš noro, kad būtų kitaip, ne kaip tau nurodoma, užtat nelabai ir mėgdavo, sakydavo, koks čia kolūkinis kaimas, jūsų apsakymuose vien pasenę diedai ir suvargusios moteriškės, ar čia ateitis...

       – Gal Leonardo Gutausko romane ,,Šešėliai“ aiškiausiai matyti, kad yra buitinis kaimas ir – mistinis kaimas. Ir tas mistinis tikrai svarbesnis. Jūsų ,,Skruzdėlynas Prūsijoje“ – irgi toks kūrinys.

       – Manęs apie tai klausė Petras Bražėnas. Jis viename straipsnyje rašė, kad ta apysaka yra sapnas, ir pats manęs paskui klausė, ar taip. Aš teisinausi, kad ne visai taip, ten gal ne sapnas, o ilgėjimasis. Juk ir nesapnuodamas vis ko nors ilgiesi. Tada leidykla neleido, tai nunešiau į ,,Pergalę“, o Baltakis, kaip visada atviraširdis, sako, šitokį daiktą spausdinsiu, kai gausiu leidimą iš CK... Matai, Karaliaučiaus krašte tikrai buvo tokia nykuma, ir buvo aišku, kas tai padarė... Tai ir nespausdino, gulėjo ta mano apysaka stalčiuje gal dvidešimt metų.

 

 

Apie tai, kas palaiko žmogų

 

       Tą dieną į Merkinę, į Dzūkijos nacionalinio parko informacijos centrą, J. Aputis savo mašinėlę atvairavo, jo paties žodžiais tariant, tarsi koks musulmonų pasiuntinys – baltu dideliu gobtuvu pridengęs galvą. Bet matėsi, kad ir nosis gerokai nukentėjusi, ir žandas nubrozdintas. Juokėsi rašytojas, kad pakeitęs tikėjimą, o kas jam ten užvakar tose jo Zervynose iš tikrųjų nutiko, nedelsdamas paaiškino:

       – Gyvatė, kaip dėjausi griovin... Tiesiog žemyn galva, o ten buvo nukapotos alyvos, laimė, kad akis dar apsaugojau, bet galva ūžia, nu, gal čia tarp jūsų ir nenugriūsiu, tiktai kaip aš jums pasiteisinsiu... Aiškink tu dabar jiems ką nori, vis tiek tvirtins, kad gavai į galvą, ir baigta.

       – Užtat ir sako žmonės: būk atsargus, kai labiau sekasi. Gal šitaip ir derėjo sumokėti už Nacionalinę premiją, ne kasdien gi duoda.

       – Ką dar sugalvosi?! Aš galiu aiškiau išdėstyt, kaip viskas buvo, be jokio melo. Matai, žmogus, pagaliau vienąkart sulaukęs meistrų, apsidžiaugi, pakyli kažkaip, o šeštadienis pasitaikė ir dirbom iki išnaktų. Tas mano namas – ant kranto, Ūla vis labiau paplauna, smėlis šliaužia, reikia kast griovį ir mūryt sieną, ir kai aš ten susikūprinęs lindau, kažką meistrams nešdamas, tai jie jau buvo iškasę tą griovį, tik žingsnis, o užkliuvau – ir keberiokšt žemyn galva. Supranti?..

       ...Jau rinkosi į Nacionalinio parko svetainę Krėvės gimnazijos moksleiviai ir mokytojai. Visi, kuriems tikrai rūpėjo pasiklausyti, ką gi apie šių dienų Dainavos šalies gyvenimą, o ir apie tolesnį Lietuvos likimą galvoja J. Aputis. Pirmiausia rašytojas ir išdėstė visiems, kodėl jis taip keistai atrodo:

       – Jeigu aš per daug plepėsiu, tai dėl to, kad susitrenkiau galvą. Matot, aš čia, Dzūkijoj, pasidariau aršesnis, čia pabandyk išbūt lėtapėdis žemaitis! Dzūkai yra linkę smarkiau tartis ir be nuolaidų susitarti, bet dabar atėjo toks laikas, kad nebežinai žmogus, kas iš to susitarimo išeis – galima ir į galvą gaut... Bet blogiausia, kad visi tie negeri dalykai susiję su pinigu, kapitalizmas išsikėtojęs ant pinigingų kojų, ir kitos išeities nėra. Buvo bandoma kovot, bet nepavyko. Tai nereiškia, kad miršta socialinio lygumo idėjos, kol milijardai žmonių badauja. Mus dabar palietė tie kontrastai, tokie patys kaip ir visame pasaulyje. Tas kai kurių žmonių staigus iškilimas, o kitų – nuosmukis. Kaip gražu būtų, kad idealizmo būtų likę daugiau, kad sumažėtų niekšybių... Bet ne viskas taip ir blogai. Man ypač patinka Zervynose žiemą, kai šalta... tas sniego kasimas kieme... Bet tada dar labiau jauti, kad vis mažiau žmonių, kurie nori kaime žmogiškai įsitvirtinti. Kaip seniau buvo: to paties kelmo palikuonių šeima stoja toliau gyventi toje pačioje vietoje, ir karta keičia kartą. O dabar vis daugiau atsiranda tokių, kurie svetimi kaimui, kaimo tradicijoms, bet nesvetimi tik pinigui. Ta dabartinė ideologija todėl ir baisi, kad laisvanoriška. Nieks nesako, kad turim likti tokie, kaip prieš penkiasdešimt metų, bet šitas grobuoniškumas yra baisus, ir valstybė nežino, kaip visa tai sutvarkyti. Palei pat Varėną iškirstas didžiausias plotas jauno miško, aš suprantu, kad ten bus koks pateisinimas, bet jauną mišką kirst yra tas pat, kaip pjaut neužaugusius rugius. Guli dabar tie rąsteliukai, na, graudu juos matyti. Kada nors žmonės supras, bet bus vėlu. Žemę pasiuto kilnoti iš vienos vietos į kitą – negirdėtas dalykas! Yra tikrai absurdiškų įstatymų, ir todėl svarbiausia dabar toj maišalynėj kiek įmanoma išlikti savimi. Truputį prisitaikyti reikia, visai nesitaikyt negali, nes prapulsi. Ir su rašymu tas pat, nerašysi juk taip, kaip anoj gadynėj rašė Mikalojus Katkus. Aš kaime matau gražių dalykų, gal jau sakiau – man gražu, kai eina senutės Mojavų giesmių giedot. Būčiau jaunesnis, gal šito nė nematyčiau, o dabar matau, kad gražu. Tai žmogų ir laiko. Kokius nors seimūnus gal palaiko prabanga, kelionės į užsienius, o kaimo žmogų stiprina malda, ta žaluma už lango, kaimynai. Bet skaldymasis dabar bus didelis, bus tokių, kurie, lipdami per kitų galvas, daug pasieks, o bus tokių, kurie pelnys tikrą pagarbą, varomi to savo vidinio pasipriešinimo. Bet bus ir tokių, kurie nepritaps nei prie vienų, nei prie kitų. Ir visas smagumas – būsit kaip niekada laisvi. Laisvas gyvenimas yra toks, kai žmogus nebijo pasirodyti, kas jis yra. Bet šėtonas visada šalia žmogaus ir niekada nebus nei idealaus vyro, nei idealios moters. Turėtų visuomeninės institucijos – ir tramdymo, ir auklėjimo – vienytis tam, kad gėris, kuris eina nuo angelo sparnų, įveiktų tą juodą jėgą... O rašytojas ir nerašydamas rašo. Vis tiek eini, stebi, nerviniesi. Aš rašau greitai, bet ilgai galvoju. Kartais net galvą apsirišu.

 

 

Apie viską iš savęs paties

 

       – Kiek autobiografinių dalykų yra Jūsų apsakyme ,,Šunelis šliaužia lieptu“?

       – Taip, tai intymūs dalykai. Tai šitaip šunelis ir šliaužia... Na, gal nėra jie tokie labai autobiografiški, bet žmogiški. Aš pastebėjau, kuo labiau lendi į autobiografiją, tuo skysčiau išeina. Tau viskas atrodo labai svarbu, ajajai, ajajai, o svetimas skaito, ir jam – ne. Tas sugebėjimas atitolti nuo savęs yra svarbus. Nors visaip būna, koks Mačernis ima ir išspaudžia viską iš savęs, bet ne kiekvienam tiek duota.

       – O ką jums davė Zervynos?

       – Daug, labai daug, ypač pradžioj. Tos kaimo istorijos, ta kolektyvinė buitis, gal net būtis kolektyvinė... Gatvinis dzūkų kaimas – tai ne mūs, žemaičių, vienkiemiai. Čia šalia to negražumo, kuris atsiranda, kada žmogus savo kaimyną kasdien vis mato kiekviename žingsnyje, yra ir supratimas, pagalba, kad ir tas Mojavų giedojimas arba laidotuvės. Sueina visas kaimas. Yra tas bendrumas, ir dzūkai labai linkę pasakotis, iš pradžių man buvo tiesiog antplūdis tų istorijų. Dzūkų bendrumo jausmas yra didesnis negu žemaičių. Bet aš suprantu ir žemaičių uždarumą, vienatvę, tylėjimą, ten į tavo sodybą eina tavo kelias, ten tavo gyvulėliai, tavo vaikas ilgai negrįžta iš mokyklos...

       – Tikrai dzūkiškas Jūsų apsakymas apie vietinį skerdžių, kuris nusigėręs su kitais dviem tokio ypatingo bendrumo saviškiais važinėjasi ratais po pušyną, o karvės tegu sau pačios ganosi, bet kaimas jį laiko, tą skerdžių, ir net savotiškai globoja. Tai žemaičiai tokį darbininką turbūt greitai išvarytų?

       – Išvarytų. Tas skerdžius toks ir buvo, tikras dzūkas. Mirtinai vis užkimęs, gargaliuoja, tik ir girdisi jo ,,uhu hu“, o ir gražu tas viskas, tegu ten mėšlina, dulkės, bet tai yra taip suaugę su žmogaus būtim, kur kas labiau nei tas grobuoniškas miško kirtimas aplink Varėną ar Zervynas. Tikroje kūryboje šitokios būties visada yra daugiau nei socialinių dalykų. Va pažiūrėk, Granausko realizmas, tos smulkiausios detalės... o juk daug svarbiau, ką tas jo apsakymo žmogus išgyvena, ką pajunta, netikėtai į seną kiemo kryžių pažiūrėjęs. Tai yra bendražmogiški dalykai, būties ir likimo problemos svarbesnės už socialines. Tada, sovietiniais laikais, kritikai vis šaukė, kad labai reikia socialinės prozos, bet juk visi žinojo: pabandyk parašyti, kaip yra, tuoj būsi pričiuptas. Negalėjai tada rašyti apie Lietuvos partizanus: arba turėjai vaizduoti, kad jie blozni, arba geriau visai nerašyti.

       – Kaip atsirado Jūsų novelėje žodis ,,lakataušė“? Indas, iš kurio katė laka.

       – Rašytojas kaip geras vagis, jis žaibiškai vagia ne tik istorijas, bet ir žodžius. Tik čia man nereikėjo nieko vogti, mano kaime taip sakydavo – lakataušė. O gal anykštėnai taip vadina, mano mama aukštaitė nuo Anykščių.

       – Ar tiesa, kad buvo sumanymas kurti filmą pagal Jūsų romaną ,,Smėlynuose negalima sustoti“? Ir kas gi to Milašiaus prototipas? Jo pavardė kartojasi ir Jūsų novelėse.

       – Jūs manęs neklauskit, iš kur tas, iš kur anas – iš manęs viskas. Ir gerumo galit rasti, ir niekšiškumo... Taigi viską žmogus pats stebi ir vertini. Ir pyksti, ir džiaugiesi... Ir buvo siaubas, kai sovietiniais metais reikėjo slėptis, buvo dalykų, kurių tiesiog negalėjai liesti. Aš ir sakau jums dar kartą: džiaukitės, kad esat laisvi. Bet iš to gali išeiti ir gerumas, ir blogumas... Viskas priklausys nuo jūsų pačių. Ir žinokit dar vieną dalyką: šalia jūsų visada yra kitas žmogus. Tegu ir tas mano Milašius būna.

 

 

Apie liaudiškąjį kalbėjimo meną

 

       J. Apučio seklyčioje – knygos, knygos, knygos. Tvirtai uždarytos spintos ir komodos, paties rašytojo įstiklintomis durelėmis, o už tų meistriškų durelių – Žemaitė, Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis, Petras Cvirka, Kazys Boruta, Juozas Baltušis, Vladas Dautartas... Iš karto atpažįstami rinktinių raštų tomai čia atrodo saugiai nurimę, lyg ir nesklaidomi, nevartomi. Bet vos tik prisiminsi, kad ne bet kas ten, tose svarbiose spintose, taip atsakingai glaudžiai rikiuojasi, J. Aputis tuoj pritars arba paprieštaraus. Arba patikslins ką nors. Ramus šiandien mūsų pokalbis, niekur neskubame. Ir visa literatūros klasikų rimtis, lietuviškojo žodžio garbei saugoma šioje seklyčioje, atrodo, bežiūrint sutriktų, jeigu netikėtai aptiktume, kad rinktinių Žemaitės apsakymų knyga išleista su neįprastai spalvingai žvilgančiomis iliustracijomis. Bet taip nėra. V. Dautarto ,,Panemunės apsakymams“ irgi užtenka kuklios dviejų spalvų grafikos. O kai pažvelgi į K. Borutos ,,Baltaragio malūną“, kaži kodėl prisimeni aktorę Rūtą Staliliūnaitę, ir jau be jokių ginčų pritari pats sau ar bet kuriam labiau įsijautusiam pašnekovui, kad šios velniškai tragiškos legendos niekas geriau per Lietuvos radiją nebeperskaitys. O J. Baltušio taiklumas ir tikslumas? ,,Mūsų gamta“ spausdino ištraukas iš ,,Sakmės apie Juzą“, kur aprašomi Kairabalės augalai, tai ir priekabesni botanikai ten nesurado nė menkiausios klaidos. Ir visa tai dabar čia taip sandariai užzervyninta šitose J. Apučio spintose, tokioje nesulaikomai tolstančia praeitimi sužėruojančio stiklo prieblandoje, nes, kaip matot, ir tie senoviniai dzūkiškos pirkios langai ne per dideliausi. Nori nenori, prisimeni čia visus tuos rėksmingai spalvotus pramoginius skaitalus, prašmatniai stilingus žurnalus, už kuriuos tik pinigus smalsi panelė abiturientė supliekia, o išminties... gal tiktai   vietoj grąžos tegauna kramtomosios gumos. Bet vėlgi: mūsų pokalbis apie kaimo bibliotekose tiesiog į makulatūrą sparčiai nurašinėjamus net lietuvių literatūros klasikos leidimų sovietmečiu tomus, net Ievos Simonaitytės aukštujietišką prozą ir Juozo Tumo-Vaižganto pragiedruliškus raštus, net Vinco Krėvės šarūniškąsias legendas ir Vinco Mykolaičio-Putino somnambulišką poeziją, ir toks mūsų gal kiek per sentimentalus ano meto garbingiausių autorių tartum nė už ką neišsižadamos giminės brangiausių dėdžių ir dėdienių pasiilgimas galėtų dabar kažkam pasirodyti jau ir pašieptinai atgyvenęs. Ar taip, ar kitaip kam atrodytų, bet mes, kol gyvi, kažkodėl vis dar neužmirštam štai ko: buvo metas, kai lietuvių literatūrinės klasikos meninių skaitymų nuoširdžiausiai klausydavosi tūkstančiai Lietuvos radijo gerbėjų, ir ne vien tik Zervynų kaimo jautresnės moteriškės slapta braukėsi ašaras. O į J. Baltušio vakarus besiverždami visi, norintys išgirsti, su kuo gi iš tikrųjų buvo valgyta druska, nesutilpdavo rajonų kultūros namų salėse, ir neužtekdavo kėdžių netgi labai erdviuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno Vilniuje.

       J. Aputis dabar šitaip paaiškina anuometę žmonių trauką prie J. Baltušio:

       – Baltušio fenomenas – tas jo giesmingas kalbėjimas. Jis tais aukštaitiškais pasakymais ir atsakymais patraukdavo bet kokią publiką. Mes neseniai apie tai su kažkuo šnekėjom: kaip čia yra, kad neišvaizdus, mažas, plikas, o nueis pas akademikus ar pas mokytojus, ar toj pačioj Rašytojų sąjungoj – visi klauso išsižioję! Paskui išsiskirsto kaip po mišparų. Užtat kad toj Baltušio kalboj buvo viskas.

 

 

Apie tuos, kurie  a t e i n a

 

       Perskaitėm naują J. Apučio novelių knygą „Vieškelyje džipai“. Knyga stora, net penki šimtai dvylika puslapių. Patrauklus ūkanotai pilkas titnago atspalvio viršelis. Dvi savaites skaitysi neatsiskaitydamas. Nepaskubėsi, kai dar pačioje pradžioje surandi tokią seną tiesą: „Pasakojama apie tave, tik vardas kitas.“ Taip ir yra. Kai iš lėto įsiskaitai į tas jo vaikystės ir paauglystės atminų, atjautų, atgailų, atlaidų noveles, vis regi ir savo tėvų sodybą, ir save patį tenai. Detalės, žinoma, kitos ir Žemaitijos pakraštėlis kitas, bet nuotaika tikrai tokia pati, ir tas ypatingas baimės jausmas – toks pat. Nes žodis „ateina“ tada būdavo suprantamas tiktai šitaip: svetimi ateina. Ir išsigąsdavai iki apmirimo, – kas dabar bus. Ir čia ne tiktai pokario išgyvenimas, čia tikra archaika, nes jau nuo pat pradžių pradžios juk šitaip mirtinai vis išsigąsdavęs ir anas prosenovinių ugniakurų žmogus kaip niekas kitas žinodavo, kur baigiasi jo genties žemė ir kur prasideda svetima riba. Ir kai ,,ateina“ iš tos svetimos pusės – nieko gero nelauk. Ir šiandien šitas archajiškas išgąstis mįslingam žemaičiui vis dar šiurpesnis nei širdingam dzūkui. Tas atėjimas – ne vien kraupus istorijos ženklas, ne vien tautinės suirutės liudijimas, tai jau grėsmingas egzistencinis perspėjimas prie tavo namų slenksčio. Toks giltiniškai pašaipus pjautuvo ašmenų blykstelėjimas priemenėje, kur kabinamos atėjusių kepurės. Blogai, kai ateina svetimi ir nekviesti, o ypač vėlų vakarą. Žemaitis daug uždaresnis, matyt, todėl jam ir baisiau nei šnekoriui dzūkui. Širdis labiau atsiribojusi. Ne tokia meili. Ne tokia svetinga. Visose triptiko „Ateina“ novelėse – ryškus patriarchalinis sodiečio gyvenimas, skurdus, bet savas natūrinis ūkis, todėl taip įprasta ir suprantama, kad bet koks pašalietis atokiame vienkiemyje nepageidaujamas. Šito, žinoma, nesuprasi, jei pats nebūsi savo kailiu patyręs. Ir ypač stiprus kriterijus čia toks: ar tu atsimeni, kai mirė Stalinas, ar ne? Jeigu atsimeni – suprasi J. Apučio noveles, ir ypač tas, kuriose „ateina“.

       Bet ir šiandieninės mūsų kaimo realijos, kai į jas ne apygirtėmis akimis pro dzūkišką langelį pasižvalgai, padeda suprasti J. Aputį. Štai Mančiagirėje prieš penkiolika metų mes užrašėme ir Dzūkijos nacionalinio parko laikraštyje ,,Šalcinis“ atvirai paliudijome tokius paprastus iki mirties girių vidury tyliai vienišavusios pokario našlės Malvinos Česnulienės žodžius: „...man labai gera vienai.“ Tokių nuoširdžių prisipažinimų galėtume išgirsti ir žemaičių krašte. Žmonės, žinoma, skirtingi, bet dažnas senolis, vienišas likęs savo pirkioje, tarsi ir laukia dar kažko, vis paveizėdamas pro langą, tarsi jau ir pasiduoda senatvinei savigraudai, bet netikėtų svečių vis dėlto bijo. Taip yra, tai ne kartą ir ne viename kieme teko pajusti, iš arčiau pamatyti, o J. Apučio proza visa tai stulbinamai išryškina. Ypač tuos ne itin jaukiai tarpusavyje plevenančius vyriškuosius ir moteriškuosius ilgesingumus. Novelėje „Šunelis šliaužia lieptu“ lyg tyčia vėl ir vėl, jau lyg ir sutartinomis vyro ir moters pastangomis su ištikimo šunelio guviu palaikymu įveikus tokį svarbų abipusiškų paliaubų lieptą, vis dėlto ne iš per didelio suartėjimo tarsi vos girdimu vyrišku atodūsiu ar vos įžiūrima moteriška šypsenėle pakartotinai gailiai prisimenama: viskas, ką dabar matai ir jauti, eina iš praeities.

       Toks jo novelėms būdingas neatspėjamos, neišsiaiškinamos, neišsprendžiamos praeities sūkuriavimas po dar sunkiau išjaučiamos, išsapnuojamos, išmąstomos dabarties lieptu, žinoma, nėra naujas, veikiausiai net amžinas raštingiausių lietuvių nemirtingose poringėse, bet šitaip gyvažodiškai taikliai, taip pokalbiškai dirgliai, o kartu ir supratingai atlaidžiai, ir galvosūkiškai harmoningai iš praeities per dabartį ir į ateitį rašyti galėjo tiktai J. Aputis. Ir gal todėl mums atrodo, kad novelė „Šunelis šliaužia lieptu“ – pati geriausia. Rodos, nieko tikresnio nesame skaitę. Nors neišgalvotas juk ir tas per kurtinančio susišaudymo ugnį anuo gimtinės praradimo aidų lieptu šliaužiantis vaikas. Kaip gyva barška toji tėvo jam Kelmės turguje nupirkta medinė mokyklinių knygų dėžutė su ant šonų išpieštais mėlynais gaidžiais. Ir vis tiktai gyva lieka per patį vaiko gimtadienį tėvo staiga nulinčiuota kalaitė, pakaruokliškai šmėksanti kaip baugus atminties juodulys nudžiūvusioje alksnio viršūnėje. Ir užsispyrėliškai atkakliai darda vieškeliu pas kieme užsilaukusią žilą motiną iš nuovargio net pažaliavęs vežimas su tuo paaugliškai narsiu greit bręstančio sūnaus įsitikinimu ir su antspauduotu miestelio daktarų pažymėjimu apie žemyn pasmukusią tėvo širdį, kurią visai nedaug tereikėtų aukštyn kilstelėti...

       O ar tas įspūdingai vientisas novelinis filosofinis J. Apučio žmogiškųjų sielvartybių epas su lietuviškai tylinčia geguže ant nulūžusio beržo kada nors bus išverstas į dvidešimt pasaulio kalbų? Giriasi australai, kad apie tuos jų nacionaline vertybe tituluojamos romanistės Colleen McCullough (Kolina Makalou) paukščius erškėčiuose be paliovos šneka visas pasaulis, o mums tasai australiškai pasiturintis avių ūkis kažkodėl ir šiandien atrodo įtartinai prašmatnus, nors apie tą iš tiesų darbščių rankų ir kilnaus šeimyniškumo nestokojusį dvarą kuo įtaigiausiai pasakoja visas neprailgstantis romanas. Trumpa J. Apučio novelė užgriebia giliau. Širdį paliečia erškėtrožiškiau. Mums nepalyginamai stipriau į akis plūsteli tie raudonuojančiuose rudenio lapų gaisruose tapybiškai įsiliepsnojančių senųjų Lietuvos dvarų, kumetynų, kareivinių, arklidžių, kolūkinių kontorų, pradinių mokyklų, ambulatorijų, bažnytkaimių, kalvų ir klonių, vienkiemiškų sodelių, kolektyvinių gyvenviečių, geležinkelio pervažų, tiltų, lieptų, vieškelių, miškų ir miškelių nesudegantys peizažai. O dar tie pamaži iš visų pusių artėjantys margų karvių pulkai ir liežuvius iškišusių, bet nebliaunančių avių būriai, tiesiog antgamtiškai sustingstantys tamsžalėse tėviškės ganyklų sambrėškose. Ir todėl tų gražių dobilienų vakarėjant mes niekada neatsižiūrėsime. Ir tų draugiškai besikalbančių vyrų pievoje neatsiklausysime. Ir su pačiu autorium, vis tebeieškančiu išeities, per amžius neatsisveikinsime.

       Ir aišku, kad ne tik mums, retkarčiais jį aplankydavusiems Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojams, ta jo kūrybinės valios sielvartingose proskynose nedžiūstanti ir nevystanti, iš pat šaknų gamtraštiškai teisinga, todėl ir sąmojingai dygoka, ir sąmoningai ne per švelniai prie žemės kauburio glaudžianti, o ir pasąmoningai su visais gyvais mūsų žmogiškųjų vilčių skruzdėlynais susiknibždanti proza iš tikrųjų lieka neapibūdinamai sava, anei jokiais Europos ar Amerikos milijonais neįkainojama ir net gaisringoms vėtroms, net medžius verčiantiems škvalams atspari, kaip ta lietuviškai šiurkštoka, per lietų slidi, per sausrą traškanti, po sniegu vis žaliuojanti žemyninių kopų samana tuose jokiems beletristiniams dirbtinumams nepavaldžiuose Zervynų–Palkabalio miškuose, tuose milašiškojo ilgesio smėlynuose, kuriuose talentingam rašytojui teko sustoti.

       Sakytume, pačiu laiku pasirodžiusioje J. Apučio knygoje „Maži atsakymai į didelius klausimus“ („Alma littera“, 2006) surandam jau ir išlaisvėjusią mūsų šiandienybę, ir gerokai susipainiojusį europietiškų „virsmų“ bei kaubojiškų savavaliavimų pasaulį. Dėmesingas, nuosaikus, pasvertas rašytojo publicistinis žodis. Tik retkarčiais – nervingesnis. Ir atrodo, kad labiausiai jis pyksta dėl taip absurdiškai vis kertamų Lietuvos miškų, dėl niokojamų ir teršiamų upių. Net ir žymaus išeivijos rašytojo Antano Vaičiulaičio premija kilniai pagerbtas, niekaip nenurimsta ir tą nesibaigiantį mūsų girių kirtimą, tą fizinį ir dvasinį lietuviško miško naikinimą, akcentuoja kaip neįveikiamą lemtį. Ir čia vėlgi, kaip novelių cikle „Ateina“, kvapą gniaužia egzistencinio absurdo pojūtis: žmogaus gyvenimą šioje žemėje, konkrečioje vietoje ir konkrečiame laike, kažkas svetimas tvarko ir reguliuoja, ir tas varganas vietinis bėdžius nebeturi teisės galų gale net iš piktumo paklausti, kaipgi jam toliau gyventi, kad neprarastų savo orumo, savo teisybės prieš tą svetimą. Ten, novelių cikle „Ateina“, išsigandęs žemaitis su jį provokuojančiu apkaušusiu kaimynu apie visa tai kalba pašnibždomis, o čia vis dėlto jau dzūkiškiau įsidrąsindamas pats J. Aputis garsiai teiraujasi, ką gi pagaliau, nė kiek nebedelsdamas, privalėtų daryti mūsų laisvosios respublikos aplinkos ministeris. Rašytojas vadina jį taip, kaip dar prieškario Kaune būdavo vadinami tokie aukšti ponai – „ministeris“, ir kaip eilinis Zervynų kaimo gyventojas labai aiškiai klausia, kada gi tas mūsų miškų kirtimas, tas medienos išpardavimas, o ir tas nartus irstymasis Ūlos upe darysis pagaliau suprantamesnis, kultūringesnis. Ir į tą klausimą jau turėtų atsakyti ne daukantiškoji ir ne baranauskiškoji senosios mūsų Lietuvos istorija, o konkreti šių dienų ministerija, konkretūs valdininkai. Ar sugebės jie bent perskaityti tuos didelius ir mažus klausimus bei atsakymus, kuriuos lyg testamentą paliko tarp šilinių dzūkų ilgokai pagyvenęs rašytojas J. Aputis, neeilinis Zervynų kaimo gyventojas? Ar jo rūpestis dėl būtinos valstybinės globos šitokiam unikaliam senoviniam kaimui vis dėlto bus suprastas? Tie beatodairiško miškų kirtimo reikalai nejučia tapo egzistenciniais, filosofiniais jo knygų šūksmais: toji baisi mašina, tiesiog kaip slibinas per Zervynas išvežanti keturiasdešimt tonų medienos, jeigu kam įdomu, šįryt atriaumojo iš to „mandro“ Kauno, ir šitai ūžiančiai pabaisai nei kiek nepapriekaištausi ir nei pirštu jai neparodysi, koks liks kaimo kelias po šitokio jos pravažiavimo. O vietiniai pagalbininkai ir visokie tarpininkai tik šmirinėja sučiaupę lūpas, nes jiems nuo šitokio gremėzdiško, visą Dzūkiją drebinančio medienos transportavimo irgi šis tas nubyra. Aišku, kad ir tas vežikas, ir tas jo pagalbininkas jau tik menkučiai šėtoniškos technikos prielipai, todėl tik vienas J. Aputis dar ir gali išdrįsti šitaip priekaištingai prieš juos mosuoti rankomis. Bet ar tas jo piktokas irzlumas, tas jo žemaitiškai aukštaitiškas vienišumas tarp dzūkų neliudija kokio nors apaštališko, rašytojiško paklydimo? Kada gi jo riksmą įvertinsime kaip žmonės – ir lūpas sučiaupę zervyniškiai, ir besišypsantys vilniškiai? Vėlgi: prieškario Lietuvoje kuo ramiausiai per Dzūkiją plaukdavo Nemunu to paties Kauno inteligentai, ir tai paliudija gražūs reportažai žurnale „Kosmos“ – Steponas Kolupaila, Kazys Pakštas, Antanas Žmuidzinavičius – jie puikiai irklavo savo baidares, ir jeigu kas kada truputį pašiepdavo tokias poniškas jų iškylas, tai be didesnio pykčio, be pagiežos... Ir miškus žmonės kirto, ir upėmis plaukiojo, ir geležies rūdą kasė, bet buvo tada kažkoks saiko jausmas, kažkokia ramesnė kultūra. Dabar viską lyg ir ne juokais reglamentuoja naujieji įstatymai, bet aplinkos degradacija – akivaizdi. Tai ar galima šiandien kalbėti apie tai be apmaudo? Todėl apie tuos klaikius kirtimus, apie piknikus prie Ūlos ir pakrūmėse besimėtančius blizgančius žurnalus net išraudęs kalbėjo J. Aputis ir aną dieną Merkinėje, susitikime su moksleiviais, ir ne vieną kartą prie taurelės su Zervynų kaimo senbuviais. Sakydavo, kad net miško varnos bjaurisi tomis pro traukinio langus išmėtytomis bananų išnaromis... Buvo matyti, kad jam širdį skauda dėl visų Dzūkijos miškų ir upių, dėl viso to, ko apsukresnis posovietinio kaimo dzūkelis, sumanus bulvių augintojas, kantrus grybautojas ir gudrus žvejys, dabar lyg ir nebejaučia taip egzistenciškai šiurpiai, kaip tie nebežinia ko vis tebesiilgintys ir mėnesėtą naktį rėkiantys ar viešai ne vietoj kokią šventą giesmę pavojingai deklamuojantys J. Apučio apsakymų herojai.

       Ir dar viena eretiška mintis. Knygoje „Maži atsakymai į didelius klausimus“, atsiliepdamas į Leono Peleckio-Kaktavičiaus klausimą „Kokia Jūsų šiandiena?“, J. Aputis išvardija: krūva neskaldytų malkų, katė Ryžė siautėja su kaimynų katinu – kažkur reiks dėti kačiukus... be to, keturratis „pėžas“ prašosi pas meisterius... ir dar tas Uspaskichas, europietiškai besimatuojantis naujus karaliaus drabužius, o dar tas gerumu vis šviečiantis Prezidento veidas, kai tuo tarpu visos mūsų upės jau buities sruvenomis bepatvinstančios... o dar va ant stalo belaukiantys Čechovas ir Čigriejus... ir tie su baidarėmis be paliovos Ūlą vis užgulantys uliokai gėrikai... Šitaip mums tiktai probėgšmais tesusidurdavusiems su tokiais lyg ir ne vien buitiniais J. Apučio pasinervinimais, pasielvartavimais, pasiilgimais, atlenda į galvą dar vienas kritiškas pastebėjimas: ar nebūtų galėjęs rašytojo gyvenimas prie tos desperatiškai viliūgiškos Ūlos darytis džiugesnis ir pakilesnis, jei taip diena po dienos to kaimiško ūkio, to ramaus žemdirbiškumo ir taikaus gyvulėliškumo jo kieme būtų atsiradę kiek daugiau? Daržų, gyvulių, žūklės... Tada gal nė nebūtų reikėję sukti sau galvos dėl prasto mobiliojo telefono ryšio su Vilniumi, dėl gendančio automobilio ar dėl nesulaikomai vis šlyjančio upės kranto. Išradingai besiplečiantis ūkelis diena iš dienos būtų gal teikęs vis naujesnių galimybių gyvybiškai guviai pajusti laiką, šiandieninius vietinių žmonių reikalus. Su kaimo rūpesčiais, o ne su tais televizijiniais laisvų nepriklausomų kanalų simuliakrais. Teisybę sakant, gal ir naivu būtų buvę iš rašytojo reikalauti kažkokio tolstojiško užsispyrimo tokiame smarkokai vis paplaunamo kranto smėlyje, tačiau, suminėdamas tuos savo kiemo mikrorūpesčius (malkos, katė...), jis tarytum ir didžiavosi, kad gyvena kaime. Tad ir pagalvojom, kaip per šitokius ilgus trisdešimt septynerius metus būtų galėjęs sustiprėti tas jo kaimietiškojo pasididžiavimo jausmas, jeigu jo kieme būtų atsiradęs dar ir arklys. Gal tas nuo vaiko dienų jam likimiškai svarbus, ašvieniškai suprantamas sielos ,,dvynys“ būtų stipriau pritraukęs jį, tokį karštagalvį atsiskyrėlį, tokį mįslingą Zervynų kaimo jautruolį, prie atsparesnės, saugesnės, ilgaamžiškesnės ateities.

 

 

Apie senovinę lentą ir senovinę tvorą

 

       Pirmasis pavasario darbas – tvorų taisymas. Iki Jurginių žemės judinti nevalia, gyvuliai irgi dar tvartuose, bet diena jau ilga, todėl pats laikas sutaisyti senas tvoras. Visada taip buvo Lietuvos kaime: iki Jurginių kiekvienas sodietis taiso tvoras. Galvoju apie tai senojoje Liškiavoje, atsirėmęs į apkerpėjusią ir jau belūžtančią mano godojamų retųjų augalų sklypo tvorą, ir prisimenu ilgą pokalbį su J. Apučiu anoje zervyniškoje jo dirbtuvėlėje. Kalbėjome, žinoma, apie kaimą, apie tai, kad dvyliktokai moksleiviai dabar sunkiai tesupranta ir J. Aputį, ir R. Granauską. Miestietis moksleivis nebesuvokia paprasčiausių kaimo realijų ir kai tos realijos meno kūrinyje iškyla kaip simboliai, kaip esminiai žmogaus būties ženklai, jaunas skaitytojas tai įsisąmonina tiktai kaip filosofines abstrakcijas. Ir jokie ūkiškesni jausmai nesukruta. Ir nepadeda čia jokios mokyklinės interpretacijos. Nepadeda, jei tas dvyliktokas ar dvyliktokė niekada gyvenime nematė, kaip Žemaitijoje skerdžiama, svilinama ir mėsinėjama kiaulė. Arba kaip ramiai besišnekučiuodamos pusmergės dzūkaitės, vakarais susėdusios promočiutės pirkelėje, sutartinai stropiai plėšo plunksnas savo būsimoms jaunamartiškoms pagalvėms. Arba kaip įgudusio žvejo panemuniečio kieme senoviniu būdu iš kanapių mezgamas tinklas didžiausiai viso gyvenimo žuviai pasigauti.

       J. Apučio romane ,,Smėlynuose negalima sustoti“ labai įsimintinas herojus yra ,,senovinis žmogus Vinculis“. Tas Vinculis, nešdamas paprasčiausią lentą, iš kurios žada daryti lentyną girininko knygoms, sako, kad čia esanti labai gera senovinė lenta. Ką gi tai reiškia? Mes  tiesiog prie varstoto su pačiu autorium apie jo romaną besišnekėdami greit išsiaiškinom, kuo tas žodis ,,senovinė“ yra svarbus, tarsi ir pasidžiaugėm, kad pagalvojom tą patį, bet kaip tai išaiškinti moksleiviui, kuriam galbūt privalu bus knygą nenorom skaityti. J. Aputis net pasiskundė, kad, dalyvaudamas susitikimuose su moksleiviais, pirmiausia turi kalbėti ne apie literatūrą, o apie tikrąjį kaimo gyvenimą, be kurio nesuprasi ir literatūros. Ir lyg išsigandęs pritilo tada J. Aputis, pusbalsiu po varstotu besiglaustančios katės tepaklausdamas: kas bus toliau, juk auga žmonių karta, kuriai pati konkrečiausia gyvenimo realybė atsiveria tik kompiuterio ekrane?

       Tai kas gi yra ta senovinė lenta? Kas tas Vinculis – senovinis žmogus? Lenta, kurią surado J. Apučio herojus Vinculis, verta pagarbinimo todėl, kad ji sena, dar prieškarinė. O tada supratingi vyrai mišką kirsdavo tik žiemą, kai medis kietesnis, kai jame sulčių mažiau. Taigi ta lenta yra stipresnė už šiandien bet kaip ir bet kur išsipjautą lentą. Paaiškinimas labai paprastas, tą patį čia pasakytų ir patyręs miškininkas, ir geras dailidė, tačiau ši paprasta detalė J. Apučio romane iškyla kaip metafora: galvojame juk apie tai, kad ne tik ta senovinė lenta, bet ir anas senovinis gyvenimas buvo tvirtesnis, atsparesnis, patikimesnis. Buvo aiškus gyvenimo ritmas ir konkrečių ūkio darbų seka. Apie tai nuosekliai tiksliai rašo R. Granauskas apsakyme ,,Duonos valgytojai“, kur senasis Rimkus netgi atsimena, kiek glėbių malkų jis atnešdavo duonkepei krosniai iškūrenti, kai dar buvo jaunesnis, ir kuo rimčiausiai svarsto, kiekgi reikės atsinešti dabar, kai jėgos jau apsilpusios ir tie glėbiai mažesni. Tačiau už menką rublį kasdieninę duoną kaži kaip gėdingai sau perkantis ir nevykėliškai besiklostančio gyvenimo dienas vis niekingiau pragėrinėjantis Rimkaus žentas tokios senovinės, duonkepiškos, patirties visai neturi ir jau niekada neturės. Ir tokios priešpriešos, tokie palyginimai šiandien mums reikalingi ne tam, kad nepasitikėdami sutiktume atslenkančią totalinę unifikaciją, o tam, kad pagalvotume apie tą mūsų nacionalinį, tą žmogiškai lietuvišką saiką, kurį turtingoji Europa jau seniai prarado.

       Šiandieninė situacija yra labai keista: mes, lietuviai, tarsi ir nusileidžiame, perdėtai svetingai lankstydamiesi belgams ar olandams, kurių šiltnamiuose saulėgrąžų žiedai, tik pagalvokit, išsiskleidžia kovo mėnesį, bet ir belgai, ir prancūzai, ir italai, ir graikai vis dėlto nė kiek nesižavi tais kosmopolitiniais plačiojo pasaulio pertvarkytojais, kuriems visiškai tas pat, kokioje šalyje kurtis ir kokių darbų imtis, kokiu metu ir kokiais būdais, ir kieno žemėje pradėti savo drastiškomis invazijomis puikuotis. Todėl pabandykime užduoti sau paprastą klausimą: ar tas akivaizdžiai trikdomas mūsų įgimtas sugebėjimas jausti metų laikus nėra dar vienas žingsnis unifikuojamo, klonuojamo europiečio link? Lietuvoje saulėgrąžos žiedas yra ne pavasario, o vasarvidžio ženklas. Ar gerai, jei tą raiškų, pas mus tik įpusėjusiai vasarai būdingą žiedyną, pirma laiko atvežtą iš Olandijos, mums dabar jau siūlo ankstyvą pavasarį? Žiūrėkit ir stebėkitės, moteriškaitės, ir neužmirškit nupirkt Juozui Apučiui varduvių proga! Ir tai – šešiolika litų už vieną dekoratyvinės saulėgrąžos graižą. Nepigu dabar bibliotekininkėms literatūrinio vakaro svečią su tokiu naujovišku bukietu išlydėti. Bet kad nors kiek į van Gogh’o saulėgrąžas būtų panašios – nė nesapnuok. Kažkam tai gal pelningas malonumas. O tu jų nė neišsigliaudysi, tai tau ne plačių sovietijos laukų baltarusiškos ar ukrainietiškos saulėgrąžos, kurių niekada nepristigdami ir keiksmažodiškai besispjaudydami anų dienų optimistiškieji bendrakeleiviai prišiukšlindavo visas grindis traukiny iki Zervynų... iki Kabelių... iki Pariečės... Tegu jau dabar ir tie gudresni, apsukresni už mus, be abejonės, iš tų savo modifikuotų saulėgražų praturtėję Briuselio ar Amsterdamo gėlininkai vis dažniau atvažinėja šiton jiems dar neregėton Lietuvon ir mandagiai beaikčiodami, kaip itin supratingi retrostiliaus mylėtojai, tegu vis ilgiau neatsistebi, kokios iš tiesų įdomios tos senovinės tujinės tvoros Musteikoje ir Ašašnykuose. Ne tiktai belgai ar olandai, bet ir mes patys vis dar nesiliaujame stebėtis, kad paprasta pušinių stulpelių tvora gali paliudyti ir priešistorinę lietuviškai tebekalbančio miškažmogio išmintį, ir šiandieninį mūsų girių vilko profesionalumą. Senovinė tujinė tvora, užtikrintai įtvirtinta be vinių, be lentų ir net be karčių, visai neaukšta, o jos paskirtis – apsaugoti pamiškių sodybas nuo plėšikaujančių vilkų. Ir jeigu kas suabejoja, ar tokie į žemę suleisti neaukšti stulpeliai gali tinkamai apsaugoti šilinio dzūko ūkinį kiemą nuo alkano vilko, tai musteikiškis medžioklis jam šitaip paaiškina: vilkas peršokti gali, bet jis nešoka, nes žino, kad tos papjautos avies per tvorą šokdamas neišneš. Kaip viskas paprasta ir aišku. Aišku tiems, kurie gimė ir augo čia, Dzūkijoje. Kitiems tai gali būti panašu į brolių Grimmų pasaką.

       Šitaip yra ne tik Dzūkijoje. Visoje Lietuvoje nuo senų senovės vis dar žybsi tos iš tolo tamsoj atpažįstamos, kaip ir J. Apučio novelėje iš seno eglyno išeinančiam vaikui šviečiančios vilko akys. Ir kai tokie ne visiems suprantami senojo kaimo reliktai grožinės literatūros skaitytojui tenušvinta tik kaip mokykliniai tautosakinių, pasakoriškų vertybių trafaretai, rašytojas iš tikrųjų rizikuoja likti vienišas. Tai suvokia ir kritikai, ir literatūros mokytojai, todėl atsiranda ilgiausi lietuviškųjų kaimo apsakymų komentarai. Kartais nei į tvorą, nei į mietą.

 

 

Apie tą amžinąjį pasiilgimą

 

       Žinia apie J. Apučio mirtį buvo skaudžiausias metų smūgis. Rodos, nulūžo beržas, prie kurio kas pavasarį vis galėdavom atsigerti sulos. Nulūžo baigiantis žiemai, 2010 metų vasario 28-ąją. Gal kaip tik tą dieną visame Dzūkijos nacionaliniame parke turėjo kilti vėtra, bet buvo tyku ir saulėta. Baisioji vėtra nusiaubė Varėnos šilus gerokai vėliau, per pačius rugpjūčio karščius. Prisimenu, kaip prieš septynerius metus, vidurvasarį, liepos 16-ąją, kartu su fotomenininku Algimantu Černiausku išgirdom Zervynų kapinėse gūdų moters verkavimą, ilgą ir monotonišką. Pasirodo, kad J. Aputis irgi buvo jį – tą jos paraudojimą su visais pavaidinimais, kaip jis sakė, – netyčia išklausęs. Paskui apžiūrėjome, kad tas jos apverktas kapelis nėra naujas. Gal verkautoja buvo iš toliau atvažiavusi? O gal ir kokią vietinę širdį užklupo toks staigus ilgesys išsiraudoti prie seno kapo po daugelio metų?.. Va šitaip gal ir zervyniškio J. Apučio novelių knyga ,,Gegužė ant nulūžusio beržo“, išleista prieš ketvirtį amžiaus, tik dabar ims skleisti tikrąjį liūdesį. Juk tai jis ne kartą mums kalbėjo, kad bandymas ką nors esmingo sukurti visada kyla iš ilgėjimosi: o kas gi ten už Balčios, už Raseinių, už Vilniaus, už Nemuno ties Gardinu?.. Ir nei kiek nepavaidindamas, nei kiek pats sau nemeluodamas, jo romano ,,Smėlynuose negalima sustoti“ herojus, nuklydęs motociklu į anuometę baltarusiškąją savo lemtingai įsižiūrėtos moters gimtinę, savotiškai lyg aprimsta, nes ir kitoje Nemuno pusėje pajunta, kaip keistai jam ir anoje piliakalniškai pakilių, bet ir sumaištingų vyriškų jausmų gudijoje viskas primena senovinę Lietuvą, koks stiprus tas praėjusių amžių dvelksmas.

       Į Zervynas rašytojas J. Aputis atkilo prieš trisdešimt septynerius metus, kai mūsų valstybinius miškus pavyzdingai tvarkė nepamirštamas Algirdas Matulionis. Visoje Lietuvoje dar ir dabar galima išgirsti, kaip senieji miškininkai giria šį neordinarinį ministrą. Gyrė jį ir J. Aputis, nes būtent A. Matulionis padėjo jam anuomet nusipirkti menką namelį Zervynose, prie pat Ūlos. Ir buvęs kruopštus žurnalo ,,Girios“ redakcijos darbuotojas pamažu sumaniai atnaujino begriūvančią dzūkišką pirkią, nes labai mėgo medžio darbus. Padaryti taip, kad daiktas būtų tvirtas, bet neprarastų savo senovinio grožio – štai kas rūpėjo rašytojui. Ir tai buvo taip pat ilgėjimasis ir filosofiškai atkaklus bylojimas apie esminius žmogaus būties dalykus. Kodėl yra vis ne taip ir ne taip, kaip žmogus ilgisi, kodėl jį kažkas nuolat verčia daryti tai, kas svetima jo prigimčiai? J. Apučio apysakoje ,,Vargonų balsas skalbykloje“ yra tokia situacija: kariuomenės arklys, jaunučio raitelio įnirtingai varomas į dar vieną žygį, nusitraukęs pavadžius, ilgisi plūgo. Šita esminė prievartinio būvio prieštara, kai ir žmogus, ir gyvulys jau daro nebe tai, ką reikia daryti, labai ryški trumpoje novelėje ,,Tik tik tik“. Pro šalį grėsmingiausiai praūžiantys, orą drebinantys sunkvežimiai ir šaižūs pakelės stulpų garsiakalbiai ragina kaimo vaiką, skubina į tą primygtinai jam įkalbinėjamą naujų kelių pergalę, o jis tegali tik vaikiškai nuogąstaudamas taip ištvermingai eiti ir eiti paskui besispyriojančią, mirtinai paliegusią žalmargę, o paskui jau ir nebe vaikiškai išsigandęs privalo bėgti ir bėgti, kad tik tik tik prisišauktų pagalbon kokį supratingą žmogų, o paskui jau ir vėl atkakliai tylint vis tolyn lydėti ir lydėti leisgyvę karvutę, šiaip ne taip iš paskutinių jėgų atverstą nuo griovio krašto, įstumtą ir įguldytą į nepažįstamo valstiečio palaikį vežimą, kurį vos vos bepatraukia perkaręs, visas drebantis, beveik nieko negirdintis ir viena akimi aklas arkliukas. Šita J. Apučio novelė šiandien nustelbia net V. Dautarto apsakymą ,,Pelkių žmogus“. Gal net ir A. Vaičiulaičio novelę ,,Pelkių takas“. Atrodo, kad visi tie amžinose lietuviškose kairabalėse beprasmengantys vyrai nepalyginamai laimingesni už šitą J. Apučio baltapūkį vaikiuką, protarpiais taip narčiai su vytiniu be gailesčio vis užtvojantį ir tiesiausio plento pakraščiu nežinia kur išvarantį savo nusenusios, susikūprinusios močiutės Lietuvėlės numylėtą gyvulėlį... V. Dautartas vieną sykį skundėsi nesuprantąs, kodėl kritikai jo „Pelkių žmogaus“ nepastebėjo. O dabar truputį gaila, kad ir J. Apučio novelė ,,Tik tik tik“ su visais tais optimistiškai kriokiančiais, būsimų naujų kelių žvyro pilnais sunkvežimiais kažkodėl netilpo į jo novelių knygą „Vieškelyje džipai“. Ir nebepaklausime autoriaus, kodėl netilpo. Galime tik pasidžiaugti, kad šiomis dienomis Varėnos knygyne dar aptikome Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą J. Apučio apysakų knygą ,,Bėgiai išnyksta rūke“.

       ...Nutolsta žmogus, o jo išsakyti ir išrašyti žodžiai lieka. Nedingsta ir ilgesys, ir tas noras net vargingiausioje kaimo kasdienybėje įžiūrėti grožį. Juk dėl to Juozas Aputis ir atvažiavo į Dzūkijos šilus, ir gyveno čia žiemą vasarą. Tai buvo jo paties pasirinktas žalias laiko vingis. Jo ilgesingų vargonų varėniškoji variacija. Gali būti, kad po daugelio metų ir tenai, saulėtekiškomis eglių ir pušų viršūnėmis karūnuotame Vilniuje, tose prakilniai tylinčiose, visus atkakliausius Lietuvos gynėjus ir talentingiausius kūrėjus santūriai apglėbiančiose, visus neišsipildžiusio ilgesio rašytojus, dailininkus, muzikus, artistus supratingai artimai vieną prie kito vis priglaudžiančiose Antakalnio kapinėse, staiga ims ir pratrūks atpažįstamai gūdžiai pasikartodamas tas iš tikrųjų niekur nedingstantis, amžinatvinis, iš mūsų giliausios praeities, iš senovės atsklindantis  v e r k a v i m a s, kaip tas ledynų šauksmas aną vasaros dieną mūsų taip netikėtai išgirstas Zervynose.

 

       2010, spalis

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)