tekstai.lt

Apie dramaturgiją, poeziją ir dramblių erzinimą. Poetę ir dramaturgę Gabrielę Labanauskaitę kalbina literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė


       Apie Gabrielę Labanauskaitę vis dažniau išgirstu kaip apie jauną perspektyvią dramaturgę. Su režisieriumi Benu Šarka statėte spektaklį „Skaudžiausia-2“ pagal to paties pavadinimo tavo pjesę, dirbai su Gintaru Varnu ir jo studentais – kartu sukurto spektaklio „Žvaigždžių kruša“ premjera Kaune įvyko šių metų sausį. Kokie tavo įspūdžiai?

       – „Skaudžiausia-2“ – pirmoji mano pjesė, taigi sykiu ir pirmoji patirtis teatre. Jos skaitymai „Menų spaustuvėje“ buvo vienas iš „Dramaturgų kalvės“ projektų. Pastarasis įdomus tuo, kad pats dramaturgas gali pasirinkti režisierių ir pjesės skaitymuose dalyvausiančius aktorius. Pagalvojau, kad gana socialiai, „žemiškai“ pjesei apie homoseksualumą reikėtų visai kitokio režisieriaus, kitos dimensijos. Manau, kad neklydau. Benas Šarka kalba metaforomis, tad iš pradžių atrodė, kad bandome susišnekėti skirtingomis kalbomis. Aš jo pasiteirauju apie pjesės režisūrą, jis man pasakoja apie audrą, medžius – kurie atsilaiko ir kurie ne.
       Tačiau šiuo atveju pjesės tekstas jau buvo užrašytas, o scenoje – tiesiog atgaivinamas, ryškėjant trūkumams ar teksto balastui. Antra vertus, su režisieriumi net diskutuodavome: sakau, metam lauk tą gabalą, jei veikėjai per daug plepa. O B. Šarka atsakydavo: „Ne, jei tai skaitymai, norėtųsi, kad tekstas suskambėtų visas.“ Džiaugiuosi, kad pavyko rasti režisierių, įsijautusį ir pajautusį pjesės potekstes bei plonytes mėlynas linijas tarp eilučių.
       Bet „Žvaigždžių krušos“ atvejis priešingas. Didesnė teksto dalis buvo kuriama pačių aktoriukų, „čia“ ir „dabar“, scenoje, minkančių teksto molį, svarstančių kartu su režisieriumi ir dramaturgu, ką norėtųsi pasakyti. Buvau veikiau pagalbininkė, viena iš bendraautorių. Tačiau susižavėjau ir G. Varno režisūrinio darbo principais, ir jo studentų entuziazmu, užsidegimu (kartais repetuodavome iki vidurnakčio, ir net po repeticijos jie pasilikdavo ilgėliau tobulinti scenų).
       Abi šios patirtys – puiki galimybė pajusti, kaip užrašytas žodis atgyja scenoje (arba čia pat neišlaikęs sceninio egzamino numiršta). Sykiu – suvokti, kad nėra jokių taisyklių.

       – Mindaugas Valiukas yra pasakęs, kad dramaturgija, jo nuomone, pats bjauriausias literatūros žanras, nes tai, ką kuri, yra ne tavo. O kaip tu manai?

       – Manau, kad viskas, ką kuri, tau nepriklauso. Taip pat kaip oras, kuriuo kvėpuoji, ar žemė, kuria vaikštai. Lyg ir suprantu, ką norėjo pasakyti bičiulis Mindaugas – tavo pjeses stato kiti ir tekstas skamba kitaip. Tačiau ir skaitytojo narstomas akimis užrašytas ar perskaitytas balsu eilėraštis įgauna kitokį krūvį, kartais – ir prasmę.
       Autoriaus noras (jei toks kiltų) visais įmanomais būdais kontroliuoti tą „kuo teisingesnį“ (t. y. jo numatytą) suvokimą man tolygus bandymui privatizuoti orą.

       – Žinau, kad, baigusi lietuvių ir suomių kalbų studijas Klaipėdos universitete, išvykai į Parmos universitetą Italijoje mokytis dramaturgijos meno. Kas lėmė šį žingsnį? Kaip tu susidomėjai dramaturgija?

       – Parmoje dramaturgija domėjausi tik kaip viena iš disciplinų. Pagrindinė studijų kryptis buvo literatūra ir filosofija.
       O teatras – mano aistringa ir negęstanti meilė, iš pradžių viliojusi stoti į režisūrą (tais metais kursą rinko J. Vaitkus, kuris subtiliai užsiminė, kad geriau stočiau į aktorinį), bet, tąsyk skėlusi smagų antausį, dabar pati pasikvietė per kitas, dramaturgijos, duris.

       – Esi sakiusi, kad joks universitetas negali išmokyti rašyti poezijos, o dramoms kurti vis dėlto reikia tam tikrų žinių...

       – Manau, kad tas pat tinka ir dramaturgijai – išmokyti vargu ar įmanoma, bet pasimokyti yra ko. Ir nors žinau, kad daugelis teatralų į dramaturgijos seminarus žiūri gana skeptiškai, pati nevengiu juose dalyvauti. Kitaip nebūčiau turėjusi progos susipažinti su kūrybines galias išslaisvinančia (sakau tai be jokio utriravimo ar skepsio) Erico Ehno metodika, teoriniu vokiečių dramaturgo Christo Sagoro požiūriu į pjesių rašymą, išgirdusi šiuolaikinės dramaturgijos teoretiko Pavelo Rudnevo paskaitų.

       – Taigi vis dėlto kuo skiriasi poezija nuo dramaturgijos? Kad ir sukūrimo, parašymo požiūriu.

       – O kaip gimsta eilėraštis ar pjesė? Ar tam reikia logiško mąstymo arba įkvėpimo? O gal logiško įkvėpimo arba įkvėptos logikos? Tikriausiai kiekvienas kuriantysis į tai atsakytų (ar nusišypsotų) skirtingai.

       – Taip pat esi sakiusi, kad geroms dramoms sukurti reikėtų ir asmeninės autoriaus patirties. Tavo pjesių temos – netradicinės: tolerancija, homoseksualumas, realybės šou. Ar jos susijusios su tavo pačios patirtimi?

       – Minėdama patirtį, turėjau omenyje ką kitą: mokėjimą pastebėti, įsiklausyti, nelikti abejingam tam, kas vyksta šalia. Kartais – persikūnyti, kaip ir aktoriui, į kuriamą personažą. Nebijoti sudegti. Tokie kūrybiniai pelenai neutralizuoja kasdienybės rūgštį.

       – Papasakok daugiau apie „Drama jam session“ dirbtuves, kurias organizavo „Menų spaustuvė“. Kiek žinau, jose dalyvavo dramaturgų iš Rusijos ir Baltarusijos, taigi gal pavyko daugiau sužinoti apie šių šalių dramaturgiją? Galbūt rasis naujų projektų su jų atstovais?

       – Tai buvo smagi vasarėlė svetingoje Palangos „Ramybėje“. Ryte – šaltos jūros gurkšnis ir neką mažiau gaivinančios Rusijos teatro kritiko Pavelo Rudnevo lekcijos ir dramaturgo bei festivalio „Majskije čtenija“ Toljatyje meno vadovo Vladimiro Levanovo moderuojamos diskusijos. Popiet – „Jam session“ dirbtuvėse dalyvaujančių dramaturgų specialiai užduota tema sukurtų pjesių skaitymai ir aptarimas (beje, man kliuvo sporto tema – kai pasiteiravau kodėl, buvo atsakyta, kad apie tai dar nerašiau. Ką gi – taip gimė pjesė apie šachmatininką ir futbolininką „Kodėl plaukia debesys“).
       O lyginti Rusijos ir Baltarusijos dramaturgijos situacijos nedrįsčiau – tai būtų tas pat, kaip lyginti blusą su drambliu (nepaisant visų jų galimų panašumų). Rusijoje skandalingas pjeses rašantis Jurijus Klavdijevas susilaukia ovacijų ir pasiūlymų iš kino kūrėjų, o Baltarusijoje, kurioje esama dramaturgijos studijų, prieš vėją nepapūsi – du geriausi (ne mano nuomone, o Minsko Laisvojo teatro vadovo ir režisieriaus Nikolajaus Chalezino žodžiais) jaunieji dramaturgai, pabandę rašyti apie šiuolaikines aktualijas, buvo paprasčiausiai... išmesti iš universiteto. Vienas, jei neklystu, dabar dirba žurnalistu, kitas – kroviku. Svarbiausia, kad jie ir toliau rašo, jų pjesės statomos (jei ne Baltarusijoje, tai svetur), kai tuo metu kiti jų bendramoksliai „dramaturgai“, pasak vieno iš jų, universiteto suolą trina tik dėl diplomo. Juokinga?
       O dėl naujų bendrų projektų galėčiau pasakyti tik tiek – šią vasarą ketinu dalyvauti Minske Laisvojo teatro organizuojamame dramaturgų suvažiavime, kurio tikslas – kalbėti apie socialiniu požiūriu aktualias ir politiškai aštrias temas. Kitaip tariant – paerzinti dramblį.

       – Papasakok daugiau apie klubą „5d“.

       – Tai 2005-aisiais įsikūręs penkių (tada – pradedančiųjų) dramaturgų klubas. Nors dabar mes (Aistė Ptakauskaitė, Marius Macevičius, Tadas Vidmantas ir Monika Kutkaitytė) plaukiojame gana skirtinguose vandenyse, tačiau vis dar susitinkame ir turime bendrų temų.

       – Vytė Tyliai. Kaip atsirado šis tavo slapyvardis?

       – Visai netyčia. Lyg juokaujant – jei jau yra Vytė Nemunėlis, kodėl negali būti ir Vytė Tyliai? Šiuo slapyvardžiu prisidengiau tik kartą ir pavyko tai padaryti labai labai „tyliai“ – mano parašyta pjesė skandalingu pavadinimu „pis“ sulaukė gana triukšmingų atgarsių po skaitymų Kauno dramos teatro organizuotame dramaturgijos konkurse „Panorama“.

       – Ir apie poeziją. Pirmąkart tavo eilėraščius išgirdau 1998 m. Jaunųjų filologų konkurse. Vėliau vieną kitą aptikdavau almanachuose, spaudoje, yra jų ir interneto svetainėje www.tekstai.lt. Dar tą pirmą kartą įsiminė tavo teksto skaidrumas, tarsi rašyti eilėraštį tereikštų žaisti saulės zuikučiais – emocijomis, minčių, įspūdžių nuotrupomis. O ir tekstų forma – lyg išbarstyti karoliukai. Įstabiausia, kad ta forma, atrodo, išlaikoma net tada, kai garsiai juos skaitai (kam teko girdėti, turbūt neprieštarautų). Tarsi tavo balsas irgi būtų teksto dalis. Taigi – mintis, rašomas, užrašytas ir tariamas žodis. Kaip tu apibūdintum jų sąsają?

       – Juk „rašyti“ irgi reiškia „sakyti“. Tačiau „skaityti“ – nebūtinai „klausyti“, o „klausyti“ – nebūtinai „išgirsti“.
       Hmm... Jau dabar sutraukiau minties giją. Bet nepabiro nei hesės, nei kafkos... Tikriausiai sutrūkę esame mes patys. Tai lemia ir atitinkamą kalbėjimą. Bet nenorėčiau postringrauti apie rašymo recepciją ar pūsti hermeneutinę miglą. Juolab kad nelabai ką apie tai ir išmanau.

       – Kada apskritai pradėjai domėtis eksperimentine poezija ir multimedijomis?

       – Nežinau, ar tai galima pavadinti domėjimusi. Veikiau – viena iš galimybių. Prieš kokius trejus ketverius metus buvusiame Klaipėdos tabako fabrike turėjau skaityti „Baltijos“ almanache išspausdintus eilėraščius. Tuomet baisiai nesinorėjo „lipti“ į sceną, skaityti pačiai ir pan. Išeitis atsirado pati: kartu su draugu Aivaru Ruzgu (beje, teisininku) per vieną naktį įrašėme keletą tekstų pagal jo sukurtą muziką. Ir tai pasiteisino. Taip gimė idėja išleisti kompaktinę audiovizualinės poezijos plokštelę „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“.

       – Kartu ir klausimas apie audiovizualinės poezijos projektą / festivalį „Tarp“, kurio vadovė ir iniciatorė – tu. Kaip gimė šis projektas? Kokie buvo lūkesčiai? Ir kokia šio projekto ateitis?

       – Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“ – to paties pavadinimo projekto, įvykusio praėjusių metų rudenį „Menų spaustuvėje“, tęsinys. Tačiau abu šie projektai skiriasi ne tik apimtimi ir užmoju – pernykštis buvo veikiau kūrybinė laboratorija, kurioje susitikę skirtingų sričių menininkai bendradarbiavo ir kūrė audiovizualinę poezijos išraišką, o į šiemetinio festivalio pagrindinę programą kviečiami poetai su savo garso bei vaizdo menininkų komandomis.
       Apskritai visa festivalio „Tarp“ programa būtų sudaryta iš dviejų dalių: kviestinių autorių pasirodymų (daugiau nei trisdešimties menininkų ir penkiolikos audiovizualinės poezijos kūrinių) ir atrinktų darbų. Geriausios iš poezijos ekranizacijų būtų rodomos „Menų spaustuvėje“ šių metų rudenį (greičiausiai – rugsėjį) ir apdovanojamos specialiais prizais.

       – „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“ – kas slypi po šiuo pavadinimu?

       – Tai namų sąlygomis įrašytos kompaktinės poezijos plokštelės pavadinimas, kilęs iš vienos eilėraščio eilutės. Kartu jį lėmė ir Virginijaus Malčiaus sukurtas vaizdas, kuriame vyravo juoda, balta, raudona ir oranžinė spalvos. Jos sudaro kontrastą, viena kitą provokuoja, apgobia ir paryškina skirtingais tekstais, vaizdu ir garsu išreikštas, kelionių nostalgijos persmelktas patirtis.

       – Esi parašiusi recenzijų apie Dovilės Zelčiūtės, Agnės Žagrakalytės, Tomo S. Butkaus poeziją. O kaip pati save vertintum kaip poetę?

       – Man šį klausimą norėtųsi perfrazuoti – „kaip poetę“ pakeisti „kaip literatūros kritikę“. „Įkvėpta“ literatūros teorijos ir istorijos magistrantūros studijų Vilniaus universitete, pradėjau rašyti kritikos straipsnius ir supratau, kad... kritika užmuša poeziją (o jei tai tik minkštos, aprašomojo pobūdžio liaupsės ar nutylėjimai – užliūliuoja). Įsitikinau tuo ir savo kailiu – begamindama antrinio pobūdžio produktus akademiniuose konservuose, pati tuo metu nebegalėjau išspausti nė vienos poezijos eilutės. Ką gi – taip man ir reikia.

       – Tavo biografijoje rašoma, kad kūryba publikuojama nuo 1992 m. Vadinasi, kai pasirodė pirmosios publikacijos (eilėraščiai?), tau tebuvo dvylika. Kas pasikeitė per tuos metus? Kaip susiformavo ta Gabrielė, kurią aš dabar kalbinu?

       – Pirmosios publikacijos buvo pasakos ir humoreskos, vėliau – interviu, po to – šiek tiek prozos, keli lašai poezijos, užmaišyti radijo pjesių stiklainyje. Paskui turinys buvo gerai supurtytas, kad žodžių molekulės išsilakstytų nuo Šiaurės ašigalio iki itališkų ir graikiškų lepinimųsi saulutėje ar dulkėtų padų Rusijos platybėse...
       Visa kita tikriausiai tilptų banalioje atsiminimų knygoje. Tačiau tam dar tikrai ne laikas.

       – Jei neklystu, dar nesi išleidusi nei poezijos, nei dramų ar prozos knygos. Ar neplanuoji?

       – Taip, nesu išleidusi poezijos knygos, nes ir toliau atkakliai leidžiu eilėraščius kompaktinių plokštelių pavidalu – norėtųsi, kad tekstų būtų klausomasi. Dramos pačios susiranda savo vietą – manau, kad joms įdomiau teatro scenoje negu popieriniame kalėjime. Na o proza? Pribręs – tada ir nuimsim derlių.

       – Ačiū už pokalbį.