tekstai.lt

Dalia Satkauskytė. Ezopo kalba kaip teorinė sąvoka, arba Kaip mums kalbėti apie sovietmečio literatūrą



 
Vieno dalyko bijau – to nuolatinio zirzimo, žeminimosi, 
prisitaikymo prie madų, vadinamųjų „europietiškų“ standartų, 
noro visiems patikti, visuose pasaulio kampuose rodytis su savo 
žaizdomis, sulaužytais kaulais, eilėraščiais... 

Marcelijus Martinaitis 1

 
       Ezopo kalbos sąvoka – bene dažniausiai mūsų (ir pačių rašytojų, ir literatūros kritikų) pasitelkiama, kai prisieina kalbėti apie sovietmečio literatūrą. Tačiau ar tai – terminas, ar talpi, seną istoriją turinti, bet drauge neapibrėžta metafora, kuri tiesiog lakiai apibūdina vieną iš sovietinės literatūros (ir apskritai meno) bruožų bei literatūrinės komunikacijos situaciją? Ar, nepaisant labai paplitusio šios sąvokos vartojimo, esama kokio išsamesnio šio reiškinio tyrinėjimo? „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“
Vytauto Kubiliaus pateiktas straipsnis apie Ezopo kalbą iš esmės apibendrina paplitusius šio reiškinio apibūdinimus: „Ezopo kalba, perkeltinių prasmių stilistika, užšifruojanti priešingas esamam režimui idėjas metaforų, aliuzijų, parafrazių priemonėmis, konstruojanti dvilypį kūrinio planą, aiškų visuomenei ir neįkandamą cenzūrai. Būdinga totalitarizmo šalių literatūroms“2. Būtent tokia reikšme Ezopo kalba kaip alegorijos atmaina vartojama daugelyje tekstų apie sovietmečio literatūrą. Dar dažniau jos prisireikia pereinamuoju laikotarpiu, kai V. Kubiliaus minimos teksto konstravimo strategijos ar tiksliau – jų panaudojimas politinėms prasmėms užšifruoti pamažu ima trauktis iš literatūros, o daugelis tekstų, parašytų remiantis tokia kalba, tiesiog darosi sunkiai suprantami. Ezopo kalbos strategijų pavyzdžių pateikia V. Kubilius minėtame enciklopedijos straipsnyje: „Vartojami kultūriniai įvaizdžiai, žadinantys laisvės viltį (V. Mykolaičio-Putino „Prometėjas“) ar tautinę savimonę (Just. Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“), piešiama absurdo situacija <…>. Sekama pasaka, alegorizuojanti melu pagrįstą socializmo tikrovę3 <…>. Taigi V. Kubilius netiesiogiai mums ir siūlo du Ezopo kalbos analizės aspektus: arba aprašyti ją kaip specifinę literatūrinės komunikacijos situaciją, arba kaip tam tikras tekstines strategijas, kurias lėmė tos situacijos. Kaip matome, vienas aspektas yra neatskiriamas nuo kito, svarbu tik tai, kuriam iš jų yra teikiamas prioritetas. Taigi sąvoka populiari, dažnai minima rašytojų ir literatūros kritikų, tačiau paties reiškinio tyrinėjimų, teorinių ar istorinių, yra labai nedaug. Vienas pirmųjų – Tomo Venclovos dar 1983 m. parašytas esė „Žaidimas su cenzoriumi“. Jis svarbus bent dviem aspektais. Esė aprašomas vadinamasis savi- ar autocenzūros mechanizmas ir bandomos klasifikuoti Ezopo kalbos technikos, tuo pat metu reflektuojant, kaip kartais nelengva jas atskirti nuo poetinei kalbai būdingų technikų ir priemonių. Kaip vieną iš bandymų analizuoti Ezopo kalbos fenomeną galima paminėti ir Čikagoje išleistą Dano Lapkaus knygą „Poteksčių ribos. Uždraustos tapatybės devintojo dešimtmečio lietuvių prozoje“. Nepaisant gausios kontekstą užsienio skaitytojui pristatančios medžiagos, knygoje einama teksto poteksčių (t. y politinių teksto ar tiesiog atskirų įvaizdžių) dešifravimo keliu, kartais šiuolaikiniam skaitytojui atrodančiu kiek komiškai („Mano manymu, Gilda yra Lietuva“, o „tenai“ – nekompromisinė pozicija, atvira, „tikra“ žmogaus būsena“4). Gerokai vaisingesnis, man regis, yra Violetos Kelertienės, jos pačios žodžiais, vienas pirmųjų bandymų suklasifikuoti būdus ir strategijas, kuriomis buvo bandoma apeiti cenzūrą (straipsnis „Cenzūros apėjimo sovietiniais metais formos kaip nacionalizmo išraiška“5). Literatūros tyrinėtoja nepaleidžia iš akiračio komunikacinės situacijos specifikos bei jos lemtos recepcijos galimybių, todėl ji pateikia vienu ar kitu būdu kuriamos interpretacijos kryptis, o ne galutinę ir vienintelę teksto ar įvaizdžio reikšmę. Kažin ar kas galėtų ginčytis, pavyzdžiui, dėl tokios Ezopo kalbos strategijos kaip istorinis perkėlimas – apie tai byloja ne tik patys literatūros tekstai, bet jų recepcijos istorija (istorinės poetinės dramos populiarumas, reakcijos į filmą „Herkus Mantas“ ar spektaklio „Barbora Radvilaitė“ likimas). Su potekste, kuri drauge su intertekstais išskiriama į atskirą „tabu apėjimo“ strategiją, kiek sudėtingiau. V. Kelertienė atvirai pripažįsta: „Potekstes ypač sunku atpažinti, nes jos retos sintaksiniame lygmenyje, be to, jos išskirtinai priklauso nuo autoriaus ir skaitytojo pasaulio pažinimo ir kone visiško sutapimo su abiejų – tiek skaitytojo, tiek rašytojo – požiūrio bei užuominų ribomis“6. Vertingi ir kritikės apmąstymai apie galimas Ezopo kalbos tyrinėjimo kryptis. Dokumentų publikavimas (knyga „Rašytojas ir cenzūra“) ar pačių rašytojų liudijimų fiksavimas (kas kokias raides keitė, kokių žodžių vengė ir kokius kontrabanda „prakišinėjo“, ką slėpė po vienu ar kitu įvaizdžiu, kaip kentėjo nuo cenzūros) ir jų analizės neišsprendžia klausimo, kaip tyrinėti sovietmečio literatūrą. Geriausiu atveju pasiektas tik pradinis tokio tyrimo etapas, kai kaupiama medžiaga išsamesniems ir, svarbiausia, teoriškai labiau motyvuotiems darbams.
       Taigi gražių, emocingų pasvarstymų apie Ezopo kalbą yra daug, rimtų tyrimų beveik nėra.
       Ar dėl to, kad sovietinė patirtis pernelyg arti ir pernelyg skaudi, ar dėl to, kad pats reiškinys sunkiai leidžiasi teoretizuojamas – sunku pasakyti. Tačiau visų kalbų apie sovietmečio literatūrą sraute yra ganėtinai išskirtinis Marcelijaus Martinaičio bandymas reflektuoti poezijos statusą aptariamu laikotarpiu ir to statuso pasikeitimą šiandien. Pirmiausia todėl, kad apie pačią problemą kalbama nedemonstruojant asmeninių nuoskaudų ir nieko nekaltinant. Antra, ši refleksija yra palikusi itin vaisingą pėdsaką pačioje M. Martinaičio poezijoje – turiu galvoje eilėraščių rinkinį „K. B. Įtariamas“ (2004), apskritai vieną geriausių poezijos rinkinių pastaraisiais metais. M. Martinaičio poetinės kalbos „lūžis“, ryškus visais lygmenimis (ir teminiu, ir teksto struktūros, ir kalbančiojo situacijos tekste atžvilgiu), neabejotinai susijęs su minėta poezijos ir pasikeitusio laiko sąsajų refleksija. Tačiau ši įdomi problema verta atskiro tyrinėjimo, o mes grįžkime prie to, kaip šis eseistas, publicistas ir literatūros kritikas svarsto vadinamosios Ezopo kalbos klausimą.
      
M. Martinaitis pateikia daugybę įdomių realijų, kurios kada nors galės tapti būsimų sovietmečio literatūros ir kultūros tyrinėjimų medžiaga – nuo fakto, kad cenzoriai naudojosi pieštukais ir trintukais, kad galėtų bet kada panaikinti savo įsikišimo pėdsakus, iki „pavienių žodžių“ redagavimo istorijos7. Tačiau faktai jam yra tik pavyzdžiai. Labiau rūpi kas kita – esminiai sovietinės literatūrinės komunikacijos aspektai. M. Martinaitis nepateikia kokių nors nuoseklių šio reiškinio tyrinėjimų – jis tiesiog fiksuoja, svarsto problemas ir siūlo tam tikras būsimų tyrimų kryptis. Labai svarbi ir asmeninė rašytojo pozicija – jis kaip reta kas Lietuvoje atsisako demonstruoti asmenines nuoskaudas ir žaizdas, nelaiko savęs režimo auka ar didvyriu. Poetas teigia, kad sistema vienaip ar kitaip veikė visus, neišskiriant nė jo paties. „Meluočiau, jeigu ir aš nebūčiau galvojęs, kas „jiems“ gali užkliūti ir kaip išvengti siūlymų „dar padirbėti, meniškai pagerinti tekstą“, – prisipažįsta poetas straipsnyje (ar svarstymuose) „Įslaptinta cenzūra“8. Literatūros sociologijos požiūriu (pastarąjį tyrimo aspektą ne kartą mini ir pats M. Martinaitis) ši pozicija primena tai, ką Pierre'as Bourdieu savo sukurtoje refleksyvios sociologijos kryptyje vadina subjektyvumo ojektyvizavimu arba objektyvacija dalyvaujant.
       Taigi kokių idėjų ar problemų svarstymą bei tyrinėjimą siūlo, tiesiogiai ar netiesiogiai, M. Martinaitis?
       Visų pirma jam rūpi bendriausias klausimas: išsiaiškinti ne pavienių sistemos sraigtelių vaidmenį ir juodus darbus, o suprasti, kaip veikė sudėtinga ir paini sistema, lėmusi Ezopo kalbos susiformavimą. Kaip tik šitokiu būdu aptariamas cenzūros ir savicenzūros veikimo mechanizmas, apimantis visą komunikacinę grandinę – autorių, tekstą, skaitytoją, kurių santykius modeliuoja ir tam tikra prasme iškreipia virš tradicinio, komunikacinio modelio pakibusi ideologinė superstruktūra (straipsnis „Dešimtmečių sąvartoje“ iš „Naujausios lietuvių literatūros“ ir jau minėta „Įslaptinta cenzūra“, publikuota knygoje „Lietuviškos utopijos“). Gera pradžia tolimesniems ir būtiniems šio aspekto tyrinėjimams.
       Kita svarstoma problema – Ezopo kalbos ir apskritai poetinės kalbos santykis.
Atsakymuose Liudvikui Jakimavičiui, pavadintuose „Kirvarpos sindromas“, M. Martinaitis panašiai kaip ir T. Venclova svarsto struktūrinę bei funkcinę Ezopo kalbos ir poetinės kalbos giminystę: „Apskritai poezija ir yra Ezopo kalba – kartais dirbtinė, išgalvota, gramatiškai nerišli, niekur kitur nepritaikoma. Jeigu užėjęs į parduotuvę pradėtum šnekėti „poezijos kalba“, palaikytų nenormaliu. Tai savaip sutartinė, antrinė, kultūros sferoje atsiradusi specifinė kalba“9. Šis apibūdinimas gana artimas jau klasikiniu tapusiam Romano Jakobsono pasiūlytam poetinės kalbos funkcijos apibrėžimui: poetinei kalbos funkcijai būdingas „nukreiptumas į save“, tam tikras uždarumas, kitaip tariant, didesnis struktūrinis organizuotumas, paverčiantis formą gerokai turiningesne nei kitose kalbos vartojimo srityse. Taigi šiuo aspektu poetinė kalba yra antrinė ar antrinė modeliuojanti sistema, jei remsimės Jurijaus Lotmano pasiūlytu modeliu. Tačiau ginčytumėmės su teiginiu, kad vadinamoji Ezopo kalba yra tokia pat antrinė kaip ir poetinė kalba apskritai. Tai greičiau jau tretinė, jei taip galima pavadinti, sistema, kuriama ne tiek kalbinių ryšių sutankinimo, bet pirmiausia sutarties tarp skaitytojo ir rašytojo pagrindu. Ezopo kalbos atveju galėtume kalbėti tik apie gerokai didesnį kalbinių ryšių intensyvumo laipsnį, nulemtą žaidimo su cenzūra. Taigi ši kalba, kurioje metafora visuomet bendradarbiauja su alegorija, tam tikra prasme yra poetinės funkcijos priešingybė – ji atsiranda ne iš tekstinės autoreferencijos10, bet iš didesnio nei įprasta konteksto įsiterpimo, iš komunikacinių komplikacijų. Pastarąsias galima pavadinti skaitytojo ir rašytojo sąmokslu prieš cenzūrą, kuriam, parafrazuojant V. Kelertienę J. Lotmano terminais, reikia didesnio nei įprastai rašytojo ir skaitytojo kodų sutapimo. Toliau minėtuose atsakymuose M. Martinaitis šį skirtumą pripažįsta: „Neseniai mūsų poezijoje vadinamoji Ezopo kalba buvo dar ir tam tikra poetinė bei politinė konspiracija“11. Rašytojas labai aiškai reflektuoja šių dviejų kalbų – poetinės apskritai ir Ezopo – suartėjimo ir persiklojimo privalumus bei pavojus. Privalumas, neabejotinas ir visų pripažįstamas, – teksto intensyvumas, pasiekiamas vidinių teksto ryšių sutankinimu, įvairiausių kontekstų (pirmiausia folklorinio ir mitologinio) aktualizavimas, reikšmės perkėlimas į kontekstus ir pauzes, nutylėjimus. Taigi politinė konspiracija verčia tobulinti pačią poetinę kalbą . Tačiau čia pat slypi ir pavojus – literatūros uždarumas, įkalinimas tam tikruose praėjusio laiko koduose, dėl kurio ji darosi nebesuprantama ir neaktuali tų kodų nežinantiems (tai ypač akivaizdu tarybinio laikotarpio literatūros vertimų atveju), jų nebeatpažįstantiems ar tiesiog nebejaučiantiems jų poreikio skaitytojams. „Tačiau vis dėlto poezija yra tai, kas lieka atmetus politiką, publicistiką, slaptažodžių šifrus“12, – apibendrina M. Martinaitis, galbūt netiesiogiai mums siūlydamas dar vieną Ezopo kalbos ir su ja susijusių problemų tyrimo kryptį – ezopinės reikšmės susidarymo, istorinio tų reikšmių kitimo, pagaliau jau ne kartą čia minėtos specifinės komunikacinės situacijos.
       Kaip tik ties šiuo aspektu norėtume trumpam ir stabtelėti.
Be M. Martinaičio svarstymų, šias problemas iškelti paskatino žinomo rusų literatūrologo Jevgenijaus Dobrenkos knyga „Tarybinio skaitytojo formavimas“13, kurios paantraštė nurodo ir metodologines nuostatas: „Socialinės ir estetinės tarybinės literatūros recepcijos prielaidos“. Knygoje tyrinėtojas remiasi sociologiniais modeliais ir recepcijos teorija, naudoja ir apdoroja gausią dokumentinę medžiagą (nuo literatūros kritikos straipsnių, oficialiai organizuotų skaitytojų apklausų, bibliotekų statistikos iki partinių dokumentų ir mokyklų programų). Jis siekia išanalizuoti, kaip buvo sukurta oficiali tarybinė literatūra su „socialistinio realizmo“ dogma (J. Dobrenka įtikinamai parodo, kad socialistinis realizmas yra klasikinio realizmo paneigimas ir išugdytas tokios literatūros skaitytojas – tai masinis suvalstybintas skaitytojas (oficiali tarybinė literatūra tyrinėtojo įrašoma į masinės literatūros paradigmą; vienas knygos skyrius iškalbingai pavadintas „Masinio skonio negandos, arba Kas „sugalvojo“ socialistinį realizmą“). Be kita ko, tyrinėjamas pats juodžiausias sovietinės epochos laikotarpis – Lenino ir Stalino valdymo metai. Atrodo, ką bendra tai turi su Ezopo kalbos fenomenu, atsiradusiu ir įsitvirtinusiu vadinamojo atlydžio metais?
       Tiems, kas imtųsi tyrinėti Ezopo kalbą ir jos funkcionavimą tarybinėje visuomenėje, svarbios būtų bent kelios J. Dobrenkos metodologinės nuostatos ir kai kurios kruopščių tyrimų išvados. Pirma, jis kalba apie būtinybę istorizuoti tyrinėjamą medžiagą, t. y. glaudžiai ją sieti su istoriniu ir socialiniu kontekstu ir tyrinėjimą pradėti nuo medžiagos specifiškumo, o ne nuo išankstinių ideologemų. Šiuo atžvilgiu jis teigia, kad Vakarų sovietologija dažnai būdavo tokia pat iliustracinė kaip ir vadinamoji tarybinė estetika. Antra, pabrėžiamas tarybinės skaitymo, interpretacinės ar, kaip mes iki šiol vadinome, komunikacinės situacijos specifiškumas: į komunikacinę grandinę tarp skaitytojo ir rašytojo, skaitytojo ir teksto yra įsiterpusi valdžia.
Tiesa, kaip tikras sociologinių nuostatų tyrinėtojas jis mano, kad joks meninio kūrinio vartojimas nėra tiesioginis (galime prisiminti T. Venclovą, teigusį, kad „netgi ten, kur viskas leista, savotiškos (ir anaiptol ne visada švelnios) cenzūros vaidmenį vaidina mados bei rinkos mechanizmai“14. Tačiau tuos reguliacinius procesus, kuriuos demokratinėje santvarkoje atlieka visuomenė ir jos institutai, čia atlieka valdžia. Ir tai yra esminis skirtumas – superstruktūra, kuri yra pakibusi virš komunikacinės grandinės kaip hierarchiškai aukštesnis darinys, keičia ir iškreipia visą meninę komunikaciją, vadinasi, ir kūrinio recepcijos pobūdį. J. Dobrenka niekur tiesiogiai nekalba apie tai, ką mes vadinam Ezopo kalba, bet skaitant apie tarybinės par excellence literatūros skaitytojo sukūrimą, Ezopo kalba parašytos literatūros skaitytojas atrodo kaip atvirkščias ar kreivas ano skaitytojo atspindys. Pateikti alternatyvią „istoriją“ apie tai, kaip buvo sukurtas Ezopo kalbos skaitytojas, galėtų būti ambicingos studijos tikslas. Norėtųsi pasidalyti nebent keliom mintim apie tą atvirkščią ar kreivą atspindį.
       Rašydamas apie tarybiniais metais paplitusią tendenciją interpretuoti netarybinius rusų literatūros klasikus kaip kone proletarinės revoliucijos šauklius, J. Dobrenka kalba apie šizofrenišką situaciją, kai skaitomas „neparašytas tekstas“, kai interpretacija tampa pati sau tikslas, praryja ir pakeičia interpretuojamą tekstą. Tokią situaciją, kai virtualus teksto matmuo visiškai nustelbia tekstinį (literatūrologas naudojasi recepcijos teorijos sąvokomis), J. Dobrenka vadina bet kokios interpretacijos riba, susinaikinimu.
M. Martinaičio teiginys, kad „atgauta laisvė savaip sutrikdė kūrybą. Su cenzūra išnyko ir išnyksta labai daug reikšmių, skaitymo būdų, užuominų, sutartinių nuorodų, nes nelieka tam tikrų semiotinių ekranų, į kuriuos projektuojami, nukreipiami tekstai“15 verčia kelti klausimą, ar ezopinei skaitymo situacijai irgi nebūdingas tam tikras šizofreniškumas, to, kas tekste neparašyta, „priskaitymas“ arba skaitymas eliminuojant ar minimalizuojant pačios literatūros kodą. Atrodo, poetinė literatūros teksto funkcija, kurios vienas esminių bruožų yra daugiareikšmiškumas, nustumiama į antrą planą politinių reikšmių labui – tai dar vienas argumentas „prieš“ M. Martinačio pasiūlytą Ezopo ir poetinės kalbos apskritai panašumą16. Tos „prirašytos“, visiškai nuo konteksto priklausomos reikšmės, pasikeitus kontekstui, iš karto atkrinta, ir tuomet pasirodo, ar tekste lieka literatūros, ar ne. Tiesa, skaitytojo „savivalė“ abiem atvejais, oficialios ir Ezopo kalba parašytos literatūros, veikia skirtingai ar net priešingai. Tarybinės literatūros ar praeities tekstų „tarybinės“ interpretacijos atveju visiškai sunaikinama tai, ką Wolfgangas Iseris vadina „apeliatyvine teksto struktūra“ ir kuri reiškiasi neapibrėžtomis ar tuščiomis teksto vietomis. W. Iserio pateiktas būdų, kuriais į tekstą įterpiamos tuščios vietos, katalogas, J. Dobrenkos teigimu, – savotiškas nužudytų tarybinės literatūros formų martirologas17. Ikitarybinės literatūros tekstų tarpai užpildomi pagal išankstinę interpretacinę schemą, o tarybinės literatūros tekstai jokių tarpų ir neapibrėžtumų tiesiog nepalieka (užtenka paskaityti stalininio laikotarpio oficialią lietuvių poeziją, kad įsitikintum šio teiginio pagrįstumu). Dialogo mirtis – taip J. Dobrenka apibūdina beapeliacinio reikšmės primetimo situaciją. Ezopo kalboje apeliatyvinė teksto struktūra ne tik sugrįžta, bet ir tampa ypač gyvybinga – ji ne visai sutampa su tuo, ką mūsų kritikai tradiciškai vadina potekste, bet apima ir ją, ir kitas vadinamąsias Ezopo kalbos technikas. Viena vertus, apeliatyvinė teksto struktūra ima nustelbti tekstinę struktūrą, kita vertus, tarpai ir neapibrėžtumai užpildomi remiantis ne tiek individualiais, kiek kolektyviniais kodais. Tarybinis skaitytojas yra ne individas, o klasės, kolektyvo atstovas. Ezopo kalba parašyto teksto skaitytojas yra, kaip minėta, rašytojo sąmokslininkas, savotiškas slaptos grupelės narys, pokalbio partneris, kuriam bendri skaitymo kodai svarbesni ir už individualiuosius, ir už paties teksto kodus. Taigi skaitantis Ezopo kalba parašytą literatūrą irgi nėra dialogo partneris – jis yra sąmokslo dalyvis.
       Suprantama, visi šie teiginiai yra tik hipotezės ir reikalauja išsamesnės tekstų analizės bei kontekstų aprašymo. Tačiau kaip tam tikra teorinė prielaida itin svarbi atrodo J. Dobrenkos mintis, kad mozaikiškas tarybinės literatūros laukas su visa įvairove vis dėlto buvo sistema, kurios vienas lygmuo (pvz., oficialus) nebuvo izoliuotas ar idealiai opoziciškas kitam (pvz., neoficialiam ar pusiau oficialiam).
Anot M. Martinaičio, „sovietinės sistemos esmė buvo visuotinė totali cenzūra, persmelkusi beveik viską“18. Belieka pridurti, kad sovietmečio literatūrinė komunikacija irgi buvo sistema, kurios vienų narių funkcionavimas priklausė nuo visų kitų narių funkcionavimo. Be šios sistemos analizės, atskirų Ezopo kalbos technikų aprašymas ar konkrečių įvaizdžių šifravimas bus tik kažkas panašaus į K. Linėjaus klasifikaciją – tikriausiai pakankamai intriguojančią ir egzotišką sovietinės realybės nepažįstančiam skaitytojui, bet tuo ir apsiribojančią. Marcelijus Martinaitis taip pat mums siūlo eiti kitu, analitiniu, keliu.


       ___________________

       1 M a r t i n a i t i s  M .  Atverti duris ir įeiti patiems. Dialogas su Ričardu Pakalniškiu leidiniui „Poezijos kryžkelės“ // Lietuviškos utopijos. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – P. 48.
       2 Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 136.
       3 Ten pat.
       4 L a p k u s  D .  Poteksčių ribos. Uždraustos tapatybės devintojo dešimtmečio lietuvių prozoje. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2003. – P. 89.
       5 K e l e r t i e n ė  V .  Cenzūros apėjimo sovietiniais metais formos kaip nacionalizmo išraiška // Kita vertus… – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 290–304.
       6 Ten pat. – P. 303.
       7 Žr.: M a r t i n a i t i s  M .  Įslaptinta cenzūra // Lietuviškos utopijos. – P. 55 ; M a r t i n a i t i s  M .  Dešimtmečių sąvartoje // Naujausioji lietuvių literatūra. – Vilnius: Alma littera, 2003. – P. 19–20.
       8 Ten pat. – P. 54.
       9 M a r t i n a i t i s  M .  Kirvarpos sindromas // Lietuviškos utopijos. – P. 91.
       10 Remiuosi R. Jakobsono kalbos funkcijų modelių, pagal kurį poetinė funkcija yra „dėmesio sutelkimas į pranešimą dėl jo paties“. Žr.: J a k o b s o n  R .   Lingvistika ir poetika // Baltos lankos. – Nr. 18/19. – P. 15.
       11 Ten pat. – P. 92.
       12 Ten pat.
       13 Д о б р е н к о  Е .  Формовка советского читателя // Санкт-Петербург: Академический проект. – 1997.
       14 V e n c l o v a  T .  Žaidimas su cenzoriumi // Vilties formos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – P. 420.
       15 M a r t i n a i t i s  M .  Garbė vaikšto basa // Lietuviškos utopijos. – P. 185.
       16 „Poetinės funkcijos viršenybė referentinės funkcijos atžvilgiu ne panaikina pačią referenciją, bet daro ją nevienareikšmę“, – teigia R. Jakobsonas (žr.: J a k o b s o n  R .  Lingvistika ir poetika. – P. 36).
       17 Д о б р е н к о  Е .  Формовка советского читателя. – C. 27.
       18 M a r t i n a i t i s  M .  Įslaptinta cenzūra // Lietuviškos utopijos. – P. 51.