tekstai.lt

Nerijus Brazauskas. Saulius Tomas Kondrotas ir Lotynų Amerikos proza


       Sauliaus Tomo Kondroto romanai „Žalčio žvilgsnis“ (1981), „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1985) savo menine sąranga išsiskiria iš visų XX a. sukurtų lietuvių modernistinių romanų. Abu kūriniai jau išsamiai reflektuoti. Išeivijos kritikai ir literatūrologai (I. Gražytė-Maziliauskienė, A. Barūnaitė-Willeke, R. Šilbajoris, J. Aleksandravičius, D. Lapkus) vertindami romanus išskyrė žodžio magiją, autoriaus laisvumą, kūrybingumą, mitologinį klodą, montažinio principo struktūrą, filosofinį komunizmo apmąstymą, stilistinę įvairovę, dostojevskišką nusikaltimo ir bausmės santykį. Nors A. Zalatorius, A. Kalėda, G. Viliūnas, V. Šiukščius, A. Krasnovas akcentavo romanų struktūrinius, žanrinius, stilistinius, poetinius ypatumus. Iš visų vertinimų išsiskiria A. Zalatoriaus pozicija: apie abu romanus jis atsiliepė neigiamai. Literatūrologas kritikavo eklektišką stilių, fantazijos vyravimą, romano struktūrą, personažų kūrimo principus, žmogaus traktavimą („Žalčio žvilgsnis“); jam buvo nepriimtinas autoriaus abstrahavimas, šimtus kartų interpretuotos Judo ir Kaino temos, intelektualūs „pasažai“, neordinari fantazija, pasenę herojai („Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“). A. Zalatoriui toks aprašymas, kai veikėjas godžiai siurbia iš arklio išmintos duobės vandenį, kuriame plūduriuoja mėšlo gabaliukai, negyvi sliekai, pelėsiai ir maurai, buvo sunkiai suvokiamas.
„Man, kažkada ganiusiam gyvulius ir truputį juos pažįstančiam, – sakė kritikas, – tiesiog šiurpas ima nuo tokio vyrų didumo ir nuo tokio didelio arklio, kurio pėdoje tiek visko telpa...“1. Kas lėmė tokius vertinimus? A. Zalatoriaus požiūriui trūksta atožvalgos į Lotynų Amerikos „naujojo romano“ poetiką. Pamėginkime perskaityti romanus remdamiesi kodu, kurį suteikia Lotynų Amerikos „naujasis romanas“, chronologiškai siejamas su XX a. septintu dešimtmečiu (1960–1970). Tai vadinamoji „bumo“ literatūra ir jos „Didysis Ketvertas“ – argentinietis Julio Cortázaras ir jo romanas „Žaidžiame „klases“ („Rayuela“, 1963), kolumbietis Gabrielis García Márquezas ir „Šimtas metų vienatvės“ („Cien años de soledad“, 1967), meksikietis Carlosas Fuentesas ir „Artemijo Kruzo mirtis“ („La muerte de Artemio Cruz“, 1962), perujietis Mario Vargas Llosa bei jo „Miestas ir šunys“ („La ciudad y los perros“, 1963).
      
S. T. Kondroto pažintį su G. G. Márquezo kūryba liudija jo straipsnis „Žodžių galia“, kuriame rašoma: „Šimtas metų vienatvės“ mums buvo knyga, kurią perskaitę stebėjomės, kaip šitiek amžių ji galėjo būti neparašyta ir kaip jos neparašė kas nors iš mūsų“2. Šią tuščią nišą, mano manymu, ir užėmė „Žalčio žvilgsnis“. G. G. Márquezo romane pasakojama šimtmetį trukusi Buendijų šeimos istorija, o S. T. Kondroto kūrinyje vaizduojama Meižių šeimos saga, kuri tęsiasi daugiau kaip šešiasdešimt metų. Trijų Meižių kartų gyvenimo laikas nurodomas konkrečiai: 1863–1910; epiloge laiko riba praplečiama iki 1925 m. Kristupo prisiminimai siekia 1863 metų sukilimą, Anuso Uozolo laiškas tėvui datuojamas 1925 m. lapkričio 28 d., o jo tėvo atsakymas – 1925 m. gruodžio 6 d. Tačiau ir G. G. Márquezą, ir S. T. Kondrotą domina ne konkrečios giminės istorija, bet jos narius paženklinusi Lemtis. Kolumbiečio romane tai – beprotybė, o lietuvių autoriaus tekste – aistra3. Šį aspektą savo straipsniuose akcentavo I. Gražytė-Maziliauskienė, A. Barūnaitė-Willeke, A. Zalatorius. Pastarasis tvirtino, kad S. T. Kondroto personažai yra tartum sutartiniai ženklai, kurių autoriui „reikia ne kaip meilės ar neapykantos objektų, o kaip formos, į kurią supiltų aistras ir išvedžiojimus“4. Mano nuomone, būtent aistros vaizdinys lemia veikėjų koncepcijas, romano struktūrą, tikrovės ir fikcijos santykį, pagrindines teksto strategijas.
      
Romano pradžioje pateikiama dedikacija „Atminimui visų protėvių, kurių kraujas teka mumyse ir su kuriais, deja, niekados jau nelemta mums susitikti“5. Ji sukuria pradžios, pirmapradiškumo iliuziją, kuri leidžia naratoriui pradėti pasakoti Meižių giminės istoriją. Pirmame skyriuje, pavadintame „Atėjimo knyga“, vaizduojama senolio Venclovo mirtis, magiški penkis mėnesius trunkantys šermenys. G. G. Márquezo romane nemirtingojo Melkiado šermenys trunka devynias naktis, o jų metu geriama kava, klausomasi anekdotų, lošiama kortomis. „Viskas, kas keista, viskas, kas stebina, viskas, kas išvengia nustatytų normų, yra stebuklinga“6, – tvirtina magiškojo realizmo autorius A. Carpentieras. Stebuklingi „Žalčio žvilgsnio“ šermenys – galimybė pasakotojui parodyti Meižių giminės gyvybines galias, aistrą gyvenimui. Kadangi kiekviename iš Meižių yra visi, aistros ugnis iš senolio pereina į jauniausiojo Meižio kūną.
       Pirmiausia užverda Kristupo kraujas, kai jis įsimyli Pimę. Ši jį atstumia sakydama: „Tu užtrauksi nelaimę mano gyvenimui“ (p. 36). Merginos geidžia ir jaunasis grafas Pipiras, kurio senelis „buvo tikras galiūnas meilės žaidimuose“ (p. 53). Įaudrintas grafienės Emanuelės pasakojimo, Pipiras atsitiktinai pamato Pimę (atsitiktinumas – vienas svarbiausių G. G. Márquezo romano bruožų). Grįžęs namo ir pažvelgęs į veidrodį, grafas „išvydo, kad net tamsoje jo akys blausiai spindi, tarsi žalčio“ (p. 67). Taip žalčio žvilgsnis paliečia antrąjį personažą, kuris išsivaduoti iš jo mėgina nuvykdamas pas kunigą Pelužį. Dvasininkas jam pataria: „Melsk Dievą, kad nuslopintų tavo aistrą, grafe. Daugiau nebežinau, kas galėtų tave paremti“ (p. 81). Šioje vietoje aistros naratyvas nutrūksta, nes jau visažinis naratorius įveda epizodą apie keliaujantį pasakotoją Lizaną. Kaip paaiškėja iš vėlesnio pasakojimo, tai numiręs ir prisikėlęs, be sielos vaikštantis senis. Šis lietuviškasis Melkiadas, laidojantis Meižių giminę, – trečiasis žmogus, prie kurio prisiliečia aistra. Vienintelė Pimė įžvelgia keistuolio pasakojimuose slaptą ir pranašišką prasmę. Ilgainiui mergina pakeri ir senąjį Lizaną, kuris Pimei sako:

       Tu graži mergaitė. Aš senis, bet tavo paveikslas mane traukia kaip jauną. Negerai, kai mergina šitaip traukia vyrus. Ji nebus laiminga pati ir nė vieno iš jų nepadarys laimingo, bet daug kas bus nelaimingas dėl jos ir daug kas norės mirti (p. 94).

       Taip senis įspėja jos, o kartu ir paskutiniojo Meižio lemtį. Kaip žinoma, G. G. Márquezo Melkiadas išpranašauja Buendijų giminės likimą, kurį sanskritu buvo užrašęs rankraštyje. Jaunoji S. T. Kondroto herojė sužavi ir kunigą Pelužį, šis vyskupui atvirai prisipažįsta:

       Kai ji įeidavo bažnyčion pavėlavusi, man knietėdavo trumpam nutraukti pamokslą ir tylomis pasižiūrėti, kaip ji žengia. Žinoma, aš taip nepadarydavau, bet visų vyrų mintys valandėlę atitrūkdavo nuo mūsų viešpaties, o akys, net ir senių, įsmigdavo į ją (p. 108).

       Antroje romano dalyje vėl plevena aistra, išreiškiama ugnies įvaizdžiu ir žalia spalva. Pasakojimo pradžioje sutinkame jau penktąjį aistros apimtą personažą – žaliaakę Gaurusio motiną, apibūdinamą savybėmis, kurios lietuvių mitologijoje priskiriamos laumėms: ji vaikšto nuoga, maudosi rasoje, vilioja vyrus7. Šių bruožų neturi teisėjo žmona Anelė, kurstanti šešiolikmečio Anuso aistrą, kurią simbolizuoja žalių musių spiečius. Vis dėlto Anelės geismas įgyja kūnišką pavidalą, kai teisėjienė tampa Anuso tėvo, kapitono Uozolo, meiluže. Tai žinodamas Anusas tyčia jos klausia apie paveikslą, kuriame vaizduojama šventoji Teresė, žarijose kaitinanti reples. Anelija (lietuvių prozoje archetipinis nuodėmingos lietuvės moters vardas) prisipažįsta: „Man nemalonu buvo kalbėti apie paveikslus, iš kurių žvelgia šventieji, bet neturėjau kitos išeities“ (p. 201).
       Pas įtėvius gyvenantis Gaurusis ir jį įsimylėjusi jų žaliaakė dukra Regina – dar dvi žalčio žvilgsnio aukos. Meižis yra Pipiro išprievartautos Pimės sūnus. Kitaip sakant, jis destruktyvios aistros vaisius, kurią simbolizuoja raudoni šio berniuko plaukai, jo aistra ugniai, pasirodanti įtėvių sodybos sudeginimo epizode. Regina, kaip ir Gaurusio motina, myli daugelį vyrų, nes jai jų buvo gaila... Būtent paskutinysis Meižis romano pabaigoje įvardija ir aistros šaltinį su juo mirties laukiančiam senukui (Lizanui): „Žaltys! Žiūrėk, senuk, žaltys į mus žiūri! <...> Jis sugundė pirmąjį žmogų, tėvuk. Tu pats man sakei. Tai jis. Jis mus visus sugundė. Jis valdo mus kaip jam patinka, o jo žvilgsnis pragaištingas“ (p. 237). Šios Gaurusio mintys paaiškina, kodėl romane reflektuojama aistra. Kiekvienas žmogus yra pirmasis, kiekvieną paliečia žalčio žvilgsnis. Jis sujungia į vieną grandinę beveik visus romano personažus: senolį Venclovą, Kristupą, Pimę, Žilinsko senelį, Pipirą, Lizaną, Pelužį, Anusą, Anelę, Gaurusį, Reginą. Beje, S. T. Kondrotas neapsiriboja aistra, siejama su lytine meile. Kitus personažus valdo kitokia aistra. Fizionomisto iš Paryžiaus, Pjero Žano Driuono, aistra – architektūra, kurią jis prilygina meilužei. Kapitono Uozolo – karjera kariuomenėje, jo noras dominuoti ir valdyti. Kristupo Gonto aistra – pinigai, o suaugusio Anuso – tiesa. Galima sakyti, kad pagrindinis romano herojus yra aistra.
Kaip teigia I. Gražytė-Maziliauskienė, „Žalčio žvilgsnio“ personažai netelpa į jokius rėmus, nes jų aistros nėra vienas iš jų gyvenimo elementų, jos totaliai užpildo visą egzistenciją“8. Analogiškai G. G. Márquezo romane Buendijų šeimos narius valdo beprotybė. Tačiau ir pirmoji, ir antroji siejama su Tanatu: romanų personažai per aistrą ar išprotėjimą iškeliauja į mirties karalystę.
       Aistra, paliečianti beveik visus romano veikėjus, lemia ir eksperimentinę romano struktūrą. Jį sudaro dvi didesnės apimties dalys: „I. Atėjimo knyga“, „II. Pirmoji amžinybės naktis“ ir trečia, mažesnė dalis, – „III. Epistolinis epilogas“. Pirmasis skyrius „Meižiai“ atlieka tik preliudijos funkciją, nes kiti skyriai pavadinami „Pradžia (I)“ (p. 32–38), „Pradžia (II)“ (p. 38–98), „Pradžia (III)“ (p. 98–103), „Pradžia (IV)“ (p. 103–112). Kodėl? Manau, taip S. T. Kondrotas sužaidžia metaliteratūrinį žaidimą: romano pradžia gali būti kiekviena pirmosios dalies „Pradžia“. Perskaičius bet kurią iš jų, galima skaityti antrą ir trečią romano dalis (toks variantas primena J. Cortázaro „Žaidžiame „klases“). Antroje dalyje, „Pirmoji amžinybės naktis“, kuriamas jau vientisesnis pasakojimas apie paskutinio Meižių giminės atstovo likimą. Ši dalis vėlgi fragmentiškai skaidoma į daugybę mini istorijų, išsišakojančių ir vėl susibėgančių naratyvinių linijų. Pavyzdžiui, skyriuje „Pradžia (III)“ modernistiškai vaizduojama viena diena, kurios pradžią žymi anksti pabudusios Pimės sapnas, o užbaigia kunigas Pelužis, kuris „devintą valandą vakaro gerai išvėdino kambarį, išgėrė stiklinę pieno su sužiedėjusia duona, pasimeldė ir nuėjo miegoti“ (p. 102). Be to, skaitytojas dar sužino, ką tądien veikia Kristupas bei Albas. Visažinis naratorius tarsi kinematografas trumpam sustoja ties personažų veiksmais, mintimis, neretai įterpdamas ir savo komentarus. Tokia montažinio filmo technika sukuriamas ir visas romanas. S. T. Kondrotas renkasi ne prancūzų, bet Lotynų Amerikos „naujojo romano“ strategiją, kadangi jis sujungia visus atskirus vaizdus į vieną visumą. Formaliai abi romano dalis suvienija „Epistolinis epilogas“, kuriame iš Uozolų laiškų paaiškėja trys skirtingos Gaurusio gyvenimo versijos (Kapitono Uozolo, Lizano, Anuso). Visas jas skaitytojas gali pasitikrinti atidžiai skaitydamas dvi pirmas romano dalis. Sąlygas šioms ir kitoms versijoms pateikti sudaro naratoriaus statusų kaita, itin ryški antroje romano dalyje, kurioje pasakotojai kinta kiekviename skyriuje. Šie dažniausiai pavadinami pasakojančių asmenų vardais („Meižis“, „Kapitonas“, „Anusas“, „Anelė“, „Teisėjas“). Daugiausia savo istoriją pasakoja Gaurusis Meižis, tačiau jį pakeičia ir kapitonas Uozolas, ir teisėjas Kramonas, ir Anelė. Visi šie veikėjai yra intradiegetiniai-homodiegetiniai naratoriai, o jų gausa leidžia skaitytojui į tuos pačius įvykius pažvelgti iš įvairių pozicijų. Nors minėtose „Pradžiose“ pasakoja ekstradiegetinis-heterodiegetinis naratorius, kuris ne tik komentuoja, bet ir dažnai filosofuoja, pasitelkęs barokiškąjį pasakojimo stilių.
       S. T. Kondrotas romane savitai kuria tikrovės ir fikcijos santykį. Tikrovės pradą įtvirtina romano erdvėlaikis. Istoriškai žymėtas laikas XX a. pabaigoje jau tampa mitiniu. Romano vieta – Lietuva, o prieš skaitytojo akis prabėga Čekiškė, Seredžius, Raudondvaris, Vilkija. Autorius nekuria fiktyvaus markesiškojo Makondo. Kodėl? Lietuviški miesteliai ir kaimai, upės (Dubysa, Nemunas) formuoja magišką erdvę, kurioje funkcionuoja lietuviška folklorinė tradicija, prietarai, apeigos, užkeikimo formulės, legendos, liaudies medicina. Pimė, apmąstydama savo, kaip neturtingos jaunamartės, dalią, atskleidžia visą lietuviškų vestuvių panoramą:

       Nebus vakaronių, nebus užgertuvių, medžiai nebus papuošti žibintais, neskambės ore įsiprašymo oracijos, nebus juokingų kalbų tarp vedlio ir suolsėdžio. Niekas neapdainuos mano jaunikio, mano Kristupo. Neslėps manęs pamergės kamaroje po paklode degančiais iš jaudulio skruostais, ir neras joks pasaulio piršlys manęs tenai ir neatves už stalo. Nesakys man pabrolys oracijos, garbindamas mano grožį ir vienkartinę jaunystę, ir neįteiks vainiko, kurį juokais išpeikčiau ir nepriimčiau. Negaus svočia iš piršlio pinigų, nes nebus svočios, ir piršlys negaus rankšluosčio, nes nebus piršlio. Nebus dovanų, ir tik pamergės įves išblyškusį mano jaunikį į kamarą ir apvilks tais marškiniais, kuriuos esu jam pasiuvusi, apjuos mano austa juosta, o jis duos joms po kokį skatiką. Tokia mano paguoda. Viešpatie, tu duodi, tu atimi. Tu baudi, tu paguodi. Amen (p. 98).

       Šiame Pimės monologe koncentruotai perteikiami svarbiausi lietuviškų vestuvių akcentai. Taip tikrovėje egzistuojanti kolektyvinė patirtis tampa konkretaus žmogaus gyvenimo dalimi.
       S. T. Kondrotas, kurdamas meninį pasaulį, imasi ir originalių sprendimų. Svarbiausi romano herojai vadinami netikrais vardais. Atidus skaitytojas gali pastebėti, kad tikras Pipiro vardas – Emilis, Pimės – Efemija, Lašuko pavardė – Pivorius. Kitu atveju personažo vardas iš viso neminimas (kapitonas Uozolas) arba tas pats vardas suteikiamas keliems herojams (Regina – Gaurusio mylimoji, Regina – Uozolo žmona). Veikėjus charakterizuoja ne vardas, bet kokia nors išskirtinė savybė: Gaurusį – raudoni plaukai, jo motiną ir mylimąją – žalios akys. Vardų pakeitimas ir tam tikrų bruožų iškėlimas laikytinas magiška formule, parodančia žmogaus likimą, kurį lemia gebėjimas atsilaikyti prieš žalčio žvilgsnį.

       Gyvenimas panašus į rūmą, turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kamarėlių, aibę paprastų ir slaptų koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių. Vienos ertmės gyvenamos, kitos – jau apleistos, ištuštėjusios, negyvos, nuplėšytais sienų išmušalais nelyginant barbarų aukos kūnas su karančiais odos skivytais. Visur – kažkokie šešėliai, kažkokie šmėsčiojantys pavidalai, kurių akis negali pagaut, sustabdyt, užfiksuot. Jie tirpsta, nyksta, vos žvilgsnis juos kliudo9

       Šie pirmieji baroko literatūros stiliumi parašyti romano sakiniai byloja apie kūrinio struktūrą – borgesiškąjį labirintą; apie objektą – gyvenimą ir viską persmelkiantį laiką. Tolimesnis tekstas informuoja apie romano estetinę programą, kai skaitytojas kviečiamas persikelti į kitą tikrovę, keliauti po labirintą, tapti vienu iš tų daugybės šešėlių, kurie „kažko siekia, ieško kelio, prasmės ar tikslo“ (I, 7). Pateikiant šią programą, panaudojama Lotynų Amerikos „naujojo romano“ strategija, t. y. komunikacija su skaitytoju. Ją parodo įvardis „Jūs“, įtraukiantis skaitytoją į kūrinio meninį pasaulį, netgi padarantis jį vienu iš Sniegovijos gyventojų:

       Ir tik mirus Etanai, jūs netikėtai gavote patirti, kad gyvenimas nėra paprastas takas, kurį jūs ir jūsų šeimynos išmynėt nuo slenksčio iki išvietės, nei įtempta viela, kuria perbėga margai apsitaisęs cirkininkas iš balagano, bet klaidus rūmas, po kurį jūs blaškotės vydamiesi tirpstančias chimeras, šešėlius (I, 8).

       Kaip tik siekimu sudominti skaitytoją, įtraukti jį į romano įvykius galima paaiškinti loginės pasakojimo struktūros išardymą. Romano pradžioje vaizduojamos Etanos laidotuvės užbaigiamos tik romano pabaigoje: „Taigi jūs šiandien palaidojot Etaną, dabar jis priklauso jums“10. Taip kompoziciškai suvienijamos ir abi romano dalys, o tai leidžia išlaikyti borgesiškąją simetriją. Tarp dviejų minėtų laidotuvių vaizdinių įterpiamas pasakojimas – meninis Etanos gyvenimo prikėlimas. Tai kelionė į praeitį, „prisiminimų potvynis“, veržlus atminties srautas, kuriame trys veikėjai (Magnus Etana, jo sūnus Konradas, posūnis Dovydas) simbolizuoja skirtingus gyvenimo modelius. Šie atskleidžiami magiškame Etanos ir mirusio Dovydo dialoge. Jis labai svarbus, nes romanui suteikia dialogo formą. Kalbasi ne tik Etana ir Dovydas, bet ir naratorius su skaitytoju, o tokias intencijas rodo jau romano pradžioje pateiktas epigrafas – citata iš Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“: „Aš klausiu, tėve, o ne tvirtinu“ (I, 5).
       Etanos gyvenimo istorija liudija, kad žmogus gali atsiskleisti tik jam priimtinoje aplinkoje. Tokia Etanai po ilgų ir nevaisingų jaunystės klajonių tampa Sniegovija. Joje jis randa tai, „ko bergždžiai ieškojo jaunystėj, – bendruomenę, kuri jo neatstūmė, nes ir pati buvo sudaryta iš atstumtųjų“ (I, 13). Atstumtųjų, vargšų, vergų, paniekintųjų gyvenimo vaizdavimas – svarbi Lotynų Amerikos „naujojo romano“ tema, suponuojanti ir socialinės tikrovės vaizdavimo strategiją (M. Vargaso Lloso, A. Carpentiero romanai). Elgetos gyvenimo patirtis Etanai padeda pažinti ne tik save, bet ir kitus jį supančius žmones. Tai akivaizdžiai atskleidžiama Etanos atvykimo į Sniegoviją istorijoje. Senieji gyventojai labai įtariai, baimingai žvelgia į kiekvieną svetimą žmogų, išdrįsusį peržengti miestelio ribas. Ne Etanos atsinešti pinigai, bet jo drąsi laikysena, gebėjimas įspėti čionykščių žmonių (pvz., Mozerio) veiksmus ir mintis leidžia jam „pritaikyti pasaulį sau“ (I, 40). Etana patraukia į savo pusę ir Elzę, ir Mariją, ir Mozerį, ir Dovydą. Kita vertus, Etana, tarsi biblinis Abraomas, aukoja savo sūnų ir grąžina Sniegovijai ankstesnį jos gyvybinį pradą. Etanos istorija parodo gyvenimo kaip klajonės modelį.
       Konradas, Etanos sūnus, „buvo naujųjų laikų Kainas“ (I, 71). Dar vaikystėje Etana diegia sūnums savitą biblinio Kaino nusikaltimo versiją. Jis tvirtina, jog svarbiausia yra ne brolžudystė, bet Kaino narsa, „išdrįsimas užsimot aštriu daiktu prieš galingą, nepajudinamą pasaulį, prieš jo šventą, amžiną ramybę“ (I, 70). Prometėjišku Kainu užaugęs tampa ir Konradas, liudijantis, kad atitinkamoje terpėje žmogus visada realizuoja pačius destruktyviausius savo polinkius. Romane jie susiejami su diktatoriaus fenomenu, kuris brėžia paraleles su G. G. Márquezo „Patriarcho rudeniu“ (1975). Šio romano herojus Patrisijas Aragonesas yra Konrado prototipas, nes abu veikėjai simbolizuoja nepasotinamą valdžios geismą. Aragonesą charakterizuoja jo gyvybingumas ir juslingumas, o Konradą – vienišumas (Lotynų Amerikos „naujajam romanui“ būdinga veikėjui suteikti tam tikrą savybę). Siekdamas įveikti vienatvę, nuo kurios ilgą laiką gelbėjosi poezija, Konradas atmeta ir dorovę, ir religiją, pasirenka nežabotą valdžią, netgi iš Sniegovijos atima mirtį. Šis magiškas sprendimas leidžia autoriui analizuoti žmogaus prigimtį. Sniegovijos gyventojai pasiilgsta mirties, nuo jų šalinasi kitų vietovių žmonės, tyla ir ramybė apgaubia kraštą. Konrado pavaldiniai rūpinasi kapinėmis, bendrauja su mirusiais, o tai jiems padeda pasijusti „kaip senam pasauly, kai visi daiktai dar buvo vietose“ (II, 46). Taip stebuklingumas tampa priemone, atveriančia žmonių asmeninę ir kolektyvinę psichiką. Paties Konrado sąmonės kaitą liudija paskutinę jo gyvenimo akimirką atsiradęs laisvės pojūtis, sunaikinęs vienišumo jausmą. Tačiau Konradas jau išnaudojo likimo galimybes. Tūkstančių kartų nuovargis merkia jo akis, užveria ausis, atima pirštų judrumą, todėl jis ramiai pasitinka tėvo atneštą mirtį. Etana nužudo savo sūnų, grąžindamas daiktus į tikrąsias vietas, atimdamas magišką bausmę, t. y. sugrąžindamas į Sniegoviją mirtį. Konrado istorija parodo gyvenimo kaip kovos modelį.
       Dovydui, Etanos posūniui, likimas skiria Abelio vaidmenį. Dovydo paveikslą kuria mirusiojo mintys. Per pokalbius su Etana jis iškyla kaip išminčius, kaip „Žalčio žvilgsnio“ Lizanas ar G. G. Márquezo Melkiadas. Fizinė mirtis šiuo atveju nereikšminga, daug svarbesnė mirties įtaka kitiems personažams. „Abu man keršijo už tai, kad juos mylėjau, ir už tai, kad jie mylėjo mane“, – taip įvertina Magdalos ir brolio Konrado meilę Dovydas (II, 118). Šis personažas traktuojamas kaip dviguba auka. Iš pavydo jį išduoda brolis Konradas, tačiau jo poelgio kaina – tikėjimas, kad bus galima atgauti lemties prielankumą. Dovydo savižudybė tampa visos Sniegovijos atgimimu. Ambivalentiškumas byloja, kad gyvenimas ištaiso neteisingą Etanos pateiktą – Abelio ir Kaino istorijos – interpretaciją. Gyvybė ir progresas susiejama su Abelio auka, o ne su Kaino nusikaltimu. Dovydo istorija atveria gyvenimo kaip aukos modelį.
       Šie gyvenimo modeliai turi įtakos ir romano struktūros, erdvėlaikio, naratoriaus koncepcijoms. Kūrinį sudaro trys dalys, kurios dar skirstomos į šimtą vienuolika skyrių, tačiau pastarieji neatlieka pagrindinio vaidmens, nes romanas, kaip minėta pradžioje, remiasi labirinto struktūra. Pasakojimas skaidomas į daugybę fragmentiškų atšakų, nenuosekliai perteikiamų mini istorijų, kurias spontaniškai ir asociatyviai atkuria naratorius. Sukuriamas minčių labirinto, klaidumo, uždaro judėjimo įspūdis, kurį sutvirtina eksperimentavimo pasakojimo forma strategija. Romane laikas, išskyrus 1935 metus, iškylančius Dovydo ir Etanos pokalbyje, konkrečiai nenurodomas. Tiesa, užsimenama, kad, baigiantis Pirmajam karui, Konrado motina išsidangino paskui priešo kareivius, palikdama Etaną su dviem nedideliais vaikais. Tačiau S. T. Kondrotas atskiria tikrovę ir meną, todėl ir minėtas laikas negali būti identifikuojamas istoriniu požiūriu. Net jeigu tai ir pamėgintume daryti, turėtume sukeisti du paskutinius skaičius, kurie bylotų apie komunizmo ideologijos vyravimą buvusios TSRS erdvėje. Romane beveik nėra konkretaus laiko, jį pakeičia abstraktus laikas, nusakomas žodžiu – praeitis. „Praeitis. Jūs leidotės jon. Pusbalsiu ėmėtės aptarinėt Etanos gyvenimą“, – sako naratorius (I, 9). Visas pasakojimas – tai fenomenologinis atminties atgaivinimas, nes prisimenama tai, kas buvo tiesiogiai patirta, matyta, išgirsta. Atmintis neturi laiko, įvardijamas gali būti tik momentas, kada prisimenama. Šįkart tai Etanos laidotuvės, vykstančios Sniegovijoje, mažame neišvaizdžiame paupio miestelyje. Nors prisiminimuose erdvėlaikis nuolat kinta, tačiau romano personažai, bent jau fiziškai, yra vienoje vietoje, kapinėse. Prisiminimuose fiksuojama paratopinė erdvė, nes visi veikėjai kaip pasakoje yra išmėginami, o jų rezultatai apmąstomi Etanos ir Dovydo dialoguose. Lemiami išbandymai Etanai tampa atvykimas į Sniegoviją, sūnaus nužudymas, Konradui – tilto statyba ir naujos tvarkos kūrimas, Dovydui – brolio išdavystė, savižudybė ir pokalbis su Etana. Erdvės pakeitimas siejasi su Etanos, Konrado, Dovydo, Marijos išėjimu ir grįžimu, t. y. su veiksmais, turinčiais magišką prasmę. Skaitytojas išbandomas skaitymo procesu ir naratoriaus koncepcijos dešifravimu. Tik romano pabaigoje paaiškėja, kad naratorius – Sniegovija. Kadangi ji tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja pasakojime (primena, komentuoja, patikslina), tai galima sakyti, jog romane sukuriamas ekstradiegetinis-homodiegetinis naratorius, nors ir pasakojantis vienaskaitos trečiojo ir daugiskaitos antrojo asmens formomis. Sniegovija perteikia skaitytojui ne tik Etanos, Dovydo, Konrado, bet ir savo pačios istoriją. Toks autoriaus sprendimas sietinas tik su magiškojo realizmo strategija, nes pasakojantysis romane yra ne žmogus, bet miestelis. Vis dėlto tiksliau būtų sakyti, kad Sniegovija personažams (tekste) ir numanomam skaitytojui (už teksto) padeda prisiminti. Atmintis lemia Sniegovijos pasakojimą būtuoju kartiniu laiku (jis vyrauja ir „Patriarcho rudenyje“).
       Minėtas įvardžio „Jūs“ vartojimas žymi ir metaliteratūriškumo strategiją, kurią pagrindžia du faktai. Pirmasis jų – kūrinyje nuolat apmąstoma meno esmė, kurią Etana suveda į temos ir siužeto koncepciją. Konradą ir Dovydą jis moko, kad „menas – tai laisvė, laisvos dvasios laisva išraiška, aukščiausia laisvė, nesuderinama su jokiu autoritetu, su jokiais nemeniniais tikslais“ (II, 25). Tačiau Konradas sumaišo meno ir gyvenimo logiką, o tai jį paverčia diktatoriumi. Kaip? Į šį klausimą atsako Etana: „Aš mokiau, kad tema ir siužetas yra priemonės šiai aukščiausiai laisvei įgyvendint, o jis nusitvėrė tos minties ir laisvę (prieš tai sutapatinęs su savo asmenine laisve) pavertė paprasčiausiu įrankiu įgyvendint siužetui“ (II, 25). Konradas, pakeisdamas Poeziją Valdžia, tikrovei pritaiko meno dėsnius, tačiau jis užmiršta, kad „bet kuris siužetas, bet kuris meno kūrinys turi pabaigą, skirtingai nuo gyvenimo, kuris neturi pabaigos, nes nepaklūsta jokio kūrėjo siužetui“ (II, 30). Taip romano autorius suformuluoja meno kūrinio ir gyvenimo skirtį, kurią argumentuoja pabaigos (ne)buvimu. S. T. Kondrotas tarsi sako, jog menininkas savo kūriniu gali apimti tik dalį realaus gyvenimo. Antras metaliteratūriškumo strategiją pagrindžiantis faktas – trečios dalies pradžioje vaizduojamas epizodas, kai Etana degina kažkokią knygą. Kokią? Naratorius sako, kad nei autoriaus, nei pavadinimo atsekti jau nebeįmanoma. Knyga sudeginama, nes jos tekstas jau buvo prieš skaitytojo akis. Be to, autorius vėlgi žaidžia metaliteratūrinį žaidimą, kai priešpaskutiniame romano skyriuje pateikia ištrauką iš jau sudegusios Etanos knygos. Joje fiksuojama meninės kūrybos samprata, iškeliama dramatiško meno būtinybė, svarstomas veiksmo ir personažo santykis, formuluojama herojaus koncepcija. Visa tai jau įgyvendinta romane, todėl šis metaliteratūrinis sprendimas svarbus tekstui suvokti. Tai, kad Etana sudegina knygą, rodytų, jog jis yra fiktyvus viso romano autorius. Jo užrašytą istoriją skaitytojui pasakoja Sniegovija.
       Taigi S. T. Kondrotas „Žalčio žvilgsnyje“ savitai interpretuoja biblinę pirmosios nuodėmės istoriją. „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ galima laikyti biblinių mitų (Kaino ir Abelio istorija, Abraomo auka Dievui, Sūnaus palaidūno sugrįžimas) interpretacija. Kurdamas šių romanų meninius pasaulius, rašytojas renkasi Lotynų Amerikos „naujajam romanui“ būdingas magiškojo realizmo, komunikacijos su skaitytoju, eksperimentavimo pasakojimu, socialinės tikrovės vaizdavimo strategijas. Aprašymo, fragmentiško naratyvo, naratoriaus statusų kaitos, intertekstualumo ir metaliteratūriškumo strategijos priklauso Vakarų klasikinio modernistinio romano modeliui. Lotynų Amerikos „naujojo romano“ poetika leido autoriui sugrąžinti tikrovei stebuklingumo matmenį („Žalčio žvilgsnis“), kurti magiškos tikrovės ir filosofinės refleksijos sintezę („Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“).


       __________________

 
       1 Z a l a t o r i u s  A .  Už tamsaus lango blykčioja žaibai // Pergalė. – 1986. – Nr. 9. – P. 171.
       2 K o n d r o t a s  S .  T .  Žodžių galia // Literatūra ir menas. – 1981. – Kovo 21. – P. 11. Beje, A. Guščius, pirmasis pastebėjęs G. G. Márquezo įtaką S. T. Kondroto kūrybai, priekaištavo autoriui dėl socialumo, idėjiškumo stokos, dėl pasitikėjimo savaimine meninės formos ar žodžio galia (žr.: G u š č i u s  A .  Kintantis prozos pasaulis. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 93–105).
       3 „Šitas romanas apie meilę. Apie įvairias meilės rūšis, įvairias jos pakopas, laipsnius, stadijas, formas. Meilė yra jame visur, jos idėja aš norėjau persmelkti visus skyrius nuo pirmo iki paskutinio“, – rašė S. T. Kondrotas „Pergalėje“ pirmą kartą pristatydamas romano ištraukas (K o n d r o t a s  S .  T .  Žalčio žvilgsnis // Pergalė. – 1980. – Nr. 12. – P. 8).
       4 Z a l a t o r i u s  A .  Žalčio žvilgsnio šaltis ir sugestija // Pergalė. – 1982. – Nr. 2. – P. 138.
       5 K o n d r o t a s  S .  T .  Žalčio žvilgsnis. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 7. Toliau cituojant iš šio leidinio puslapiai nurodomi po citatos tekste.
       6 C a r p e n t i e r  A .  The Baroque and the Marvelous Real // Magical Realism: Theory, History, Community / Edited with an introduction by L. Parkinson Zamora and W. B. Faris, Durham. & London: Duke University Press, 1995. – P. 101.
       7 G i m b u t i e n ė  M .  Baltų mitologija: senovės lietuvių deivės ir dievai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 48.
       8 G r a ž y t ė - M a z i l i a u s k i e n ė  I .  Idėjų inventorius: literatūros kritika / Sudarė S. Daugirdaitė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 147.
       9 K o n d r o t a s  S .  T .  Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 6. Toliau cituojant iš šio leidinio skliausteliuose nurodomas tomo numeris ir puslapis.
       10 K o n d r o t a s  S .  T .  Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 154. Toliau cituojant iš šio leidinio skliausteliuose nurodomas tomo numeris ir puslapis.