tekstai.lt

LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Užkasti gyvą
      
       Nuvažiavau į tėvo tėviškę tvarkyti paveldėtos senelių žemės. Buvę kaimynai paprašė likusios neužgriuvusios ledaunės bulvėms, morkoms, burokams susidėti. Net nežinojau, kad tokia dar yra. Po karo dvare buvo stribynas. Kaimynų sūnus pasakoja girdėjęs kalbant, jog tam rūselyje kankindavo žmones. Naktimis juos negyvus tempdavo pakasti šalia kapinaičių. Sako, iš už pakelės krūmų kažkas matė, kaip tempė žmogų, kuris dar dejavo. Užkasti gyvą. Sakau, – pasikvieskit kunigą, kad atšventintų tą kapčių. Pažiūrėjo į mane žmogus nesupratęs, ar čia aš rimtai, ar taip nevykusiai juokauju. Paskui labai atsargiai, lyg tyrinėdamas, ėmė kalbėti užuominomis apie politiką, laukdamas, ką pasakysiu. Gal buvo girdėjęs, kad pasidarbuoju spaudoj, kad esu rašytojėlis. „Žinot, – sako, – visiškai nieko nebesuprantam. Paaiškink mums, žmogau iš Vilniaus. Jūs ten žinot, bet slepiat, mums nesakot. Žiūrim ir televizorių, ir radijo klausom, ir laikraščius skaitom. Kuo toliau, tuo labiau niekas neaišku.“ Nutilau, neturėjau ką pasakyti. Ar mes, tų kaimo žmonių akyse – „šviesuomenė“, žinom ką nors daugiau? Ar galim ką nors paaiškinti tam žmogui? Kas ir kokiu tikslu manipuliavo visuomene, dalydamas ją į „elitą ir runkelius“, neva šviesuomenę ir tamsuomenę?
       Atsakymai tik nujaučiami. Baisi, paranojiška ir skandalinga yra šiandiena. Mūsų pačių mintimis ir pastangomis ręsta iliuzija pasistatyti sau namus, atrodo, ir liko tik graži iliuzija. Tai, ką pasistatėme, nelabai tinka mums patiems gyventi, nepatogu, nemiela. Ir ne vieną užvaldo toks nemalonus vaizdinys ar jausena, lyg gyventum kaži kokioje nuolat remontuojamoje lūšnoje, remonto aikštelėje. Stogdengiai lopo skyles stoge, o žiūrėk – suirę pamatai, papuvę sienojai. Nuo viso to permanentinio remonto ne geriau darosi, o tik didesnis nerimas smelkiasi, kad niekad ta „perestrojkė“ nesibaigs. Egzistuoti lyg ir įmanoma, badu nemiršti, pro langų plyšius pūga nepusto, bet kartkartėm pagauni save kvailai dėbsantį į lagaminą. Bežiūrint į tą išsižiojusį odinį keliauninką ir minčių įvairiausių į galvą ateina. Jei būtum kiek jaunesnis, radikulito nesuriestas, nesudilusiais sąnariais, jei gamta ir Dievas nebūtų tau liepęs pabūt šį gyvenimą lietuviu Lietuvoj, be didelės graužaties susikrautum į tą lagaminą reikalingiausią mantą ir pasiieškotum sau kitos, mažiau remonto aikštelę primenančios registracijos vietos. Nuo to žingsnio sulaiko gal tik įsikalta į galvą mintis, kad sykį jau esi rašytojas, turi prisiimti ir priedermę kalbėti, liudyti, kas skauda, kas atsitikę su tavo ir artimo dvasia, galų gale guosti ir guostis: „Kas gi bus, jei visi mokslų ir rašto „paslapčių“ ragavę žmonės ims ir pasitrauks vien dėl to, kad čia nebuvo jiems gera gyventi, neįvertino, nepagerbė, nepamalonino, kad asmeniškai nebuvo jų paprašyta dar pakentėti ir pasilikti. O mes, įkyruoliai, traukiam kaip toje užstalės dainoje: „Dar neišeisim, dar pabūsim“, – lyg kam nors tas mūsų pabuvimas dar būtų labai reikalingas. Sėdi užstalėj „šeimininkas“ ir tyliai piktinasi: „Užsisėdėjai, nusibodai, visiems būtų geriau, kad išsinešdintum“. Ką gi, kai kas ir suprato.
       Jau ne pirmus metus stebiu, kaip mūsų žmogelis reaguoja į paprastą dalyką – valstybės kalėdines „dovanas“, kai ji metų pabaigoje pamalonina mūsų šviesuomenę premijomis ir stipendijomis. Visados tuos apdovanojimus lydi tūžmastingi atgarsiai ne tik iš nuskurdintų ir įžeistų žmonių, pavydžių kolegų, bet ir iš respektabiliosios manipuliatorių visuomenės nuomone draugijos – žiniasklaidos. Jų kalbėsenoje jau atsirado ir naujos formuluotės, esą, o kas apie tuos „iškilius kūrėjus“ ką nors yra girdėjęs, kad duoda mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus? Klausimas labai suktai orientuotas į nežinantįjį, kad jo mintyse sukeltų dar didesnę audrą ir sumaištį, pasipiktinimą, kad visuomenė būtų dar labiau supriešinta, kad suirtų to minėto remontuojamo pastato rišamoji medžiaga. Ir žmogelis svarsto: „Palaukit, mes iš tikro neįgaliojom rašytojo, kad jis mums rašytų. Kodėl jam valstybė dovanoja mūsų pinigus? Mes knygyno lentynose patys pasirinksim, ką pasiskaityti, bet kodėl turėtume išlaikyti vieną ar kitą įperšamą rašytoją, kurio knygų ir minčių gal mums nereikia?“ Tas savo pinigus skaičiuojantis pilietis, taip keldamas klausimą, yra teisus, nes jį taip išmokė klausimus kelti. Kodėl jis už mūsų, rašytojų, kuriamą „egocentrinį šlamštą“ turėtų mokėti? Žalieji dar gali pridurti ir savo argumentą, kad nuo rašymo kenčia miškai. Jei nemeluoja atmintis, tokį pasaulio matymą ir skelbė pirmieji stašaitiškojo liberalizmo šaukliai: „Kultūra yra prekė kaip ir „Dirol“ dantų pasta. Visa kita – mistifikacijos. Rašymas – tik paties rašytojo verslo planas, o rašytojų šviesuomenės išlaikymas – neatsiperkantis valstybės projektas“. Gal, jei esam nuoseklūs, tada nemokėkime ir mokesčių „Sodrai“, o kiekvienas išsirinkime po 3, 5, 10, 15 pensininkų, neįgaliųjų, menininkų, muzikų, aktorių, rašytojų ir tiesiai jiems mokėkime savo uždirbtus pinigus. Ir būtų nuostabu – tas skaidrus mecenatiškas veiksmas neapaugtų begale vėžinių kerpių, čiulpiančių syvus iš kamieno. Konkursų imitacijos, fiktyvūs ekspertai, tarpininkų UAB'ai, fondus užvaldžiusios „chebrytės“ – juk jie nieko nekuria, o gyvi tik todėl, kad stovi ir tyko išsižioję tame kelyje, kuriuo keliauja pinigai iki kūrėjo. Tai ne kas kita, kaip juridiškai įteisinta reketininkų armija. Pridėkime dar ir armiją teisininkų, kurie tokią tvarką pagrindžia juridiškai, taiso ir lopo, kitaip tariant, šizofrenizuoja sistemą, kad ji būtų patogi visokio plauko pakelės plėšikams. Yra daugybė būdų menininką ir rašytoją išvesti iš Valstybės šventoriaus, kur jis, nuolankiai atvožęs kepurę, laukia išmaldos. Tokia šviesuomenei skirta vieta žemina ir gniuždo laisvą raišką ir valią. Kuriantis žmogus galėtų išsiversti ir be tų „išmaldų“, skurdas nėra toks baisus ir nepakeliamas dalykas, lyginant jį su patyčiomis, nesiskaitymu, nuolatinėmis pastangomis nurodyti kūrėjui visuomenės autsaiderio vietą. Ir kaip čia neprisiminsi a. a. Gintaro Beresnevičiaus, kuris savo gyvenimu atliko kraupų rašytojo eksperimentą. Jis patikrino, ar rašant, rašant ir rašant, leidžiant knygas vieną po kitos, skelbiant refleksijas apie visuomenės ir Valstybės negalias spaudoje ir interneto svetainėse, žmogus bus išgirstas, suprastas, su juo ir jo nuomone bus skaitomasi, įsiklausoma, stovės jis toje visuomenės sąrangos vietoje, kur ir turi stovėti šviesuomenės žmogus. Gintaras desperatiškai provokuodavo tokią diskusiją, ir tyla, kurios susilaukdavo, neišvengiamai kūrėją stūmė į rezignaciją. Ir ne vien jį. Po tragiško finalo žurnalistai jau kaip kokie maitvanagiai supuola knaisiotis: „Aha, žmogus turėjo silpnybių, nuniro į bohemą, visi ten tie kūrėjai „Suokalbio“ ar „Trečiojo brolio“ panaktiniai“. Pasipila ciniški reportažai iš mirties vietų, iš tų pačių namų, kuriuose nemiela buvo gyventi, nes kas netingėjo juos ardė ir dergė. Nelinksmos mintys, nepadoru būtų palikti vien klaustukus su daugtaškiais. Dabar rašytojai susirinks į savo eilinį suvažiavimą, jei bus diskusijos, „padūsaus“ , drąsesni ir neapsikenčiantys dar aistringai ims agituoti: „Gana, laikas kaži ką keisti!“ Gal sukurs ir kokį nors suvažiavimo pareiškimą ar peticiją Seimui, Vyriausybei ar net pačiam Prezidentui, paskui apsiramins ir sugrįš dar ketveriems metams į Valstybės „šventorių“, vėl nusivoš kepurę ir nuolankūs lauks permainų. Ir ne šiaip elgetos, bet elgetos su „Menininko statusu“. Mano galva, visų šių skandalingų patyčių labai paprastai galima būtų išvengti. Reikia tik paprasto judesio. Valstybė ne deklaracijomis ar tuščiažodžiavimu turėtų suvokti, kad kultūra ir ją kuriantys yra tautos harmoningo buvimo su savimi ir pasauliu pagrindas. Tai suvokus, turėtų būti ir valios veiksmas. Tarkim, nacionalinėmis vertybėmis yra pripažinti Nacionaliniai dramos, operos ir baleto teatrai, Filharmonija, tačiau kultūrinė spauda murkdosi bendruose katiluose su begalėm regioninių, audiovizualinių, internetinių projektų, virš kurių mojuojama skylėto „Visuomenės informavimo įstatymo“ šakėmis. Kultūros ir kultūrinės spaudos priedermė yra ne vien visuomenės informavimas, o refleksija ir bendro dvasinio klimato kūryba. Reikia išlaisvinti kultūrinę spaudą iš to katilo, pavadinto dviem Fondais, verdančiais nebrangų jovalą. Tada ir kuriančiam, rašančiam žmogui nereikės laukti valstybinių išmaldų stipendijų ar premijų pavidalu. Jis garbingai ir oriai galės užsidirbti kultūrinėje spaudoje paskelbtu rašto darbu, honoraru, už kurį galės ir galą su galu sudurti, ir nuvažiuot į Paryžių.
       Metų vidury inteligentijos buvo prašoma atsakyti į tokią „Baltąją“ anketą, kur buvo, rodos, ir klausimas: „Kaip įsivaizduoji Lietuvą po šimto metų“. Nežinia, kodėl tas klausimas man dabar vėl išniro iš užmaršties. Tarkim, užšaldytų dabar mane šimtui metų, per tą šimtmetį žmonija gal atrastų būdą, kaip atšildyti. Na jei ne per šimtmetį, tai tegul laiko šaldytuve ir ilgiau, kol tokį būdą mokslininkai išras. „Fantazmas“, tačiau nesunku įsivaizduoti ir situaciją – tarkim, sergu nepagydoma liga ir rankose turiu juodu ant balto surašytą medikų verdiktą: „Tau, brolau, liko dvi savaitės“, ir kitą pasiūlymą: „Mokslo ir tavo paties labui galime tave užšaldyti neribotam laikui“. Tokių aplinkybių spiriamas ne vienas pasiūlymą pasirašytų. Beveik neabejoju, kad atšildytas ir išsikrapštęs šimtmečio traiškanas iš akių, pramankštinęs sušalusius sąnarius, neišvengiamai patirčiau asmenybės katastrofą. Tai nesunku numatyti. Pakanka neilgam išvažiuoti iš namų, palikus juose tvarkytis kitą žmogų, o po mėnesio ar pusmečio juose randi perstumdytus baldus, perdėliotas knygas, ir tave apima panika, kad čia nebegali gyventi, nes tvarka ar netvarka, kurioje mokėjai būti, yra sugriauta, tavo egzistencijai nebepritaikyta. Ar ne panašiai atsitiko ir su mūsų išeivija, išsivežusia už Atlanto anos Lietuvos vaizdinius? Išsvajotoji atkurta Nepriklausomybė ir sugrįžimas į tėviškes ne vienam tapo tragedija, lūkesčių ir puoselėtos vaizdinių sistemos žlugimu. Iš dalies tai atsakymas ir į klausimą, kodėl mūsų išeivija negrįžo namo. Per šimtmetį pasikeičia dvi ar trys kartos, mėginančios maištauti prieš savo pirmtakų vertybes. Atrodytų, kad po šimtmečio maniškis mentalitetas neturi jokio šanso atrasti bendro vardiklio ir susišnekėti su tuo, kuris bus, nors skaitome Homerą, Bibliją, Platoną, kitus tūkstantmečių senumo tekstus ir suvokiame, apie ką jie šneka, taigi susišnekame, vadinasi, yra dalykų, kurių greitai lekiantis laikas nepaverčia nesuprantamu niekalu. Laikas naikina ir griauna tiktai tuštybę, netvarius pavidalus. Tad gal neverta dėbsoti į tą išsižiojusį lagaminą ir pasiduoti katastrofinėms nuojautoms. Jei Lietuvoje nebeliks atsakingos šviesuomenės ar jos kritinė masė bus per maža, nebebus ir Lietuvos, tad tiems, kurie čia gyvens, tai daugumai, nebus ir jokios tragedijos. Įstatymai, nurodymai, įsakymai, draudimai šioje byloje yra ne tiek daug galios turintys instrumentai, jei supratimas ir valia veikti kyla iš tvirtesnių asmens moralinių įsitikinimų ir meilės laisvei. Todėl būtina bet kokia kaina išsaugoti šviesuomenę, ir ne rezignuojančią, nustumtą valkatauti ar smirsti alubarių rūsiuose, bet šviesuomenę, saugojančią darnos ir sugyvenimo idėją. Tačiau pirmiausia tą rūsiuką, kuriame buvo kankinami žmonės, rūsiuką, kuris galėtų būti ir dabartinės Lietuvos metafora, būtina atšventinti, įsileisti ten Dievą, kad dar šiek tiek gyvybės ir dvasios turintys žmonės nebūtų grūdami po žeme ar varomi lauk.