tekstai.lt

Kazys Saja. Du apsakymai

Kazys Saja. Nuotrauka iš „Metų“ redakcijos archyvo
Kazys Saja. Nuotrauka iš „Metų“ redakcijos archyvo
Kebabas

 

       Žmonės ilgainiui net prie stebuklų pripranta, iš pradžių juos pribloškę dalykai laikui bėgant išblunka kaip tos Vilniuje pirktos gėlėtos skarelės saulėtą vasarą.

       Kiek čia tų metų praėjo, gal devyneri ar dar mažiau, kaip tas Šmikidaila vadintas Mikas Nausėda apgirtęs, ašaras braukdamas išjojo į karą, net nežinodamas, su kuo muštis – su rusais, švedais ar turkais – ir sugrįžo jau kaip karininkas Mykolas Novoselskis ristūnų pora kinkytoje karietoje.

       Ant vežėjo pasostės sėdėjo ne koks ilgaūsis husaras, o nei šiokia, nei tokia ponia: iš po sijono išlindusios šilkinės kelnės, ant žalsvos skarelės – kaspinais pririšta skrybėlė. Pirštinėtoje rankoje – šikšninis botagas su papliauška. Pykšt pykšt – ne tik žirgai, bet ir žmonės akis išvertę žiūri, kas čia bus, ką čia jiems reiks daryti toliau.

       Per tą botago pyškėjimą svarbiausio dalyko nepasakėm: toji vadeliotoja ant karietos pasostės buvo patėškusi neregėtai platų savo pasturgalį, galbūt užaugintą tik tam, kad važiuojant išgadintais karo keliais vežimas būtų labiau prispaustas. Kiti pamanė, kad Novoselskiu pasivadinęs Šmikidaila su ta savo šoble – pats tikriausias žiogas – bus parsiveždinęs pačią, panašią į storą kupetą šieno.

       Ė, ne... Iš karietos išsirabždino kad ir apšlubęs, bet galionuotas, guzikuotas, pačiam Vilniaus vaivadai Pacui didžiai nusipelnęs Nausėda Novoselskis ir mandagiai paduodamas ranką išlaipino iki šiol mūsų dar neregėtą grožybę – ukrainietę, lenkaitę ar gudę, bet jau tikrai ne mūsiškę savo žmoną. Toji, lyg nenorėdama visų čia supuolusių žmonelių apakinti, vos tik išlipusi išskleidė skėtį ir pradėjo vaikams dalyti meduolius bei kitokius saldžius skanumynus.

       Ir pati – kaip cukierka: juodi plaukai iki pat juostos, lūpos kaip vyšnios, akys didelės, rudos, ant vieno skruosto – apgamėlis lyg nenušluostoma ašara... Ir koks dieviškas vardas – Božena! O ta storašiknė vadeliotoja besanti Boženos teta Juzefa, išvaduota iš turkų nelaisvės.

       Mykolo Novoselskio tėvas, retą kurią dieną nebūdamas girtas, į tą džiaugsmingą dvariškių šikuliavimą šiek tiek pavėlavo. Kad iš burnos nesklistų bjaurus arielkos kvapas, senasis ponas Nausėda nusprendė pakramtyti žalių mėtų, bet žengdamas sumaišė – patvory pastvėrė dilgėlių. Nusitvilkęs lūpas, žaliom seilėm spjaudydamas priėjo ir pirmiausia įvertino arklių pavydėtiną išvaizdą. Nesusilaikė vienam nepaplojęs per užpakalį. Ta pačia proga per minkštą vietą jis smagiai užtvojo ir Juzefai, linksmai sušukdamas:

       – Rura do góri, pani!

       – Chamas! Jei tamsta būtum turkas, tamsta jau būtum negyvas! – maždaug taip lenkiškai jam atkirto Juzefa, ir ponui Nausėdai beliko tik atsiprašyti:

       – Przepraszam panią. Palaidojęs pačią geriu ir dilgėlėm užkandu.

       Apkabinęs sūnų nusigyvenęs bajoras pravirko. Iš džiaugsmo, iš nesutramdomo graudulio. Ponas Nausėda jau buvo apspuręs, nebegerbiamas nei savo žentų, nei dvariškių. Apleisto dvarelio prievaizdas net leido sau prie svečių padejuoti dėl malkų, kai šeimininkas jam liepė iškūrenti pirtį.

       Bet praėjo savaitė, gal dvi, ir visą Nausėdos dvarą ėmė savaip rikiuoti ta storašiknė Boženos teta. Nors pati sakėsi nuo turkų labai nukentėjusi, Juzefa reikalavo, kad pirtis būtų turkiška, kad žmogus joje galėtų net nusnausti, tikėdamas, kad pirtyje paliksi visus vargus kaip būdelėj jau suvirškintą valgį. O valgiams ji buvo išranki. Ieškojo apsukraus virėjo, kuris sugebėtų iškepti turkišką kebabą. Dėl to mėsos kepsnio, kuris vis neišeidavo toks, kokio reikėjo, pati Juzefa gavo vyrišką Kebabo pravardę. Jos rankose buvo visi podėlių raktai ir turkiškas rimbas, „jaučio uodega“, mužikiškam apsileidimui iš dvaro išvaryti.

       Mykolas parsivežė nemažą Boženos kraitį ir jos tėvų pažadą: kai tik Novoselskiai susilauks pirmagimio sūnaus, jam bus užrašytas netoli Vilniaus palivarkas, gal dešimtį kartų didesnis už nugyventą Nausėdos dvarą. Kad tie pažadai greičiau išsipildytų, Juzefos nuomone, reikėjo dažniau lankyti pirtį ir šveisti česnakinį avienos kebabą.

       Dvariškiai liežuviais plakė, kad Kebabas toj pirty vis dar mėgina suvilioti Nausėdą: senesnis katinas – kietesnė uodega... Bet po vieno tokio turkiško morčiaus senasis ponas savo kojom į dvarą nebegrįžo. Pirty užmigo ir nebeprabudo. Netrukus buvo nulydėtas karste į savo protėvių koplyčios rūsį, Boženos ir Mykolo sūnaus taip ir nesulaukęs.

       Praėjo dar penkeri metai, kol Božena susiruošė gimdyti. Tik bėda, kad tos liaunos moteriškaitės strėnos buvo per siauros naujam bajorui Novoselskiui prasibrauti. Kebabas, doriau šnekant, Juzefa žinojo, ką daro kai kurios turkų gimdyvės. Kai kūdikis ilgai nepasirodo, tos vargšės nori, kad šalimais rėktų ne savo balsu ir jos vyras, antrasis gimstančios gyvybės kaltininkas. Todėl Juzefa ir ponui Mykolui liepė nusirengti bent jau ligi pusės, o pati jau miklino rankoje rimbą.

       – O kam tau tas rimbas? – paklausė Novoselskis.

       – Jei nemušiu, nerėksi. Reikia, kad Božena nebegirdėtų savo klyksmo ir nebejaustų tokio baisaus skausmo.

       – Aš kaip nors pasistengsiu, aš rėksiu, – pažadėjo Mykolas. – Šauksiu, kiek tik išgalėsiu.

       – Na, tai šauk, rėk nieko nelaukdamas. Matai, kaip ji kamuojasi... Mudvi jau Viešpačiui Dievui pasakėm: jei gims vaikelis, vadinsime jį Božidaru.

       Novoselskis pradėjo rėkti purtydamas galvą. Jis norėjo, kad sūnus, kaip ir jo tėvas, vadintųsi Jurgiu.

       Bet kūdikis vis nesirodė. Kai sąrėmiai trumpam atlėgo, nusikamavusi Božena kažką pakuždėjo Juzefai ir toji pono vardu tarnams įsakė kuo greičiau surasti virėją. Dar po valandėlės – arklininką. Paryčiais dar pasiuntė žmogų, kad atvesdintų urėdą. Kebabas visus tris suklupdė prie gimdyvės patalo ir privertė bliauti, staugti kaip vilkus, žadėdama viską visiems paaiškinti vėliau. Bijodama, kad ir visų tų vyrų riksmai Boženai gali nepagelbėti, Juzefa liepė parveždinti kunigą. Vaikelis, kad ir pridusęs, pagaliau prasiveržė, išniro, o Božena paskutinio patepimo jau nebesulaukė.

       Po žmonos laidotuvių Mykolas Novoselskis apsivilko paradinį mundurą, prisisegė kardą ir pareikalavo, kad arklininkas pabalnotų jam žirgą. Tarnams jis buvo liepęs kieme įsmeigti keturis kuolus ir ant kiekvieno pasmeigti kopūsto galvą. Dvariškiams įsakė priešais tuos kuolus išrikiuoti Kebabą, urėdą, virėją ir arklininką. Visiems darėsi aišku, kad ponas ruošiasi juos bausti, bet kam tie kopūstai?

       Novoselskis raitas pamankštino, pagainiojo žirgą aplink dvarą, paskui kaip viesulas atlėkė iškėlęs kardą ir ištaškė vieną po kitos visas keturias kopūstų galvas. Sustojo, apgręžė arklį – dvariškiai jau manė, kad toks pat galas dabar laukia Kebabo, virėjo, arklininko ir dvaro urėdo. Visi keturi atsiklaupė ir suskubo net persižegnoti. Bet ponas Mykolas prie jų staiga sustabdė savo žirgą ir valdingai prašneko, kad visi girdėtų:

       – Supratot?! Ir jūsų krames galėčiau šitaip nukapoti. Nebematau prasmės toliau taip gyventi. Bet aš dar palauksiu, kol vaikelis paaugs ir visi matysim, į ką jis panašus. Dabar pasiimkit ir auginkit tą benkartą, susitarę, kuris pirmas jį augins ir saugos man kaip savo akį. O Kebabą, ponią Juzefą, jūs išlydėsite namo. Tegul džiaugiasi lengvai atsipirkus ir tegul savo subinę veža iš čia kuo toliau.

       Tą pačią dieną Kebabui buvo paskirtas vienkinkis medinašis vežimas, šiaudų prikimštas maišas atsisėsti ir senas darbinis arklys, kuris jau Juzefos botago nebepaisė.

       Netrukus dvare nebeliko buvusios tvarkos, bet atsirado daugiau arielkos, juoko ir visokių linksmybių. Bajoraitės iš aplinkinių dvarų stengėsi apsukti našliui Mykolui galvą, tačiau tas, iš arčiau jas pamatęs, gal pačiupinėjęs, gaudavo nusivilti – nė viena nebuvo tokia graži ir patraukli, kaip jo buvusioji Božena. Bet ko jai čia trūko, velniai griebtų!..

       Jo sūnus Jurgis Božidaras augo panašus į motiną, nors visi keturi jo įtėviai jį laikė tikru savo vaiku. Vienas tai sprendė iš berniuko ausų, kitas – iš akių, trečias – iš jo eisenos... Ir visi keturi dar iš to, kad vaikas buvo linksmas, gražus ir protingas. Iš visų sugebėjo ko nors išmokti – pažinti arklius ir dvariškius, kepti kebabą ir lošti kortom, skaityti, rašyti, meluoti arba teisybės nesakyti.

       Bet vaikiui pakišo koją dar vienas jo ankstyvas gebėjimas. Pačiam kavalieriui dar net ūsai nedygo, o ta kažkur netyčia pamatytoji barzdelė, kurią turi kiekviena daugmaž subrendus mergina, jam net kojas pakirto. Taip kaip visą Novoselskio dvarą anuomet rikiavo Kebabas, taip Jurgio Božidaro gyvenimą ėmė valdyti tas nuolat kaistantis pipelis. Širstantys vyrai dabar jį patį vadindavo Pipeliu ir baudėsi vienaip ar kitaip jį nugalabyti, bet vis atsirasdavo globėja, kuri padėdavo jam pasislėpti. Landindavo Pipelį po savo lova, dangstė sijono klostėm arba žegnojosi sakydama, kad jo nemačiusi ir matyti nenorinti.

       Bet viena pasiutus moteriškė, gal vyro pamokyta ar kitoms pavydėdama, paspendė tam baksniui kaip šeškui neužuodžiamus spąstus. Kai tik tas nutaikęs progą kėsinosi brautis į jos viliojantį urvelį, ta negailestingoji lapė žargstydamasi pakišo jam lydekos galvą.

       Išgąstis, skausmas ir baimė, kad čia tik baisios išdavystės pradžia, tiesiog atėmė vaikinui žadą. Norėjosi rėkti, bėgti, o vėliau tai klastūnei atkeršyti. Paknopstom išsprukęs mėnesienoje apsižiūrėjo – rodos, dar ne viskas prarasta.

       Tačiau tie lydekos dantys užkrėtė įkaitusį Jurgio Božidaro kraują. Šakumas ištino, supūliavo „kankorėžis“, kūną pylė prakaitas, akyse ėmė temti. Pamanė, kad netrukus mirs ir nusprendė numirti šalia motinos, nes vis dar nežinojo, kas tikrasis jo tėvas. Visus jis apvylė ir visais nusivylė.

       Nusvirduliavo į kapų koplyčią – jeigu čia nusibaigs, nebereiks nė laidoti. Naktį turbūt kliedėdamas išgirdo kažkokį krebždesį ir vyriškus balsus:

       – Tyliau! – perspėjo vienas. – Tegul jis miega.

       – Jis nemiega, jis baigia nusispardyti, – atsiliepė kitas. – Kūnas liks tau, o dūšia – man.

       Jurgis Božidaras pravėręs akis pamatė dvi žmogystas. Tikriausiai pats nelabasis su angelu sargu, ant karsto antvožo užsidegę žvakigalį, sutūpę vienas priešais kitą lošė kortom. Velnias apsilaižydamas skaičiavo Božidaro nuodėmes, neišnešiotus, mergų nugalabytus benkartus, vieną pasikorusią moterį, kitą sėdinčią kalėjime...

       – Pačios kaltos, – kalbėjo angelas. – Jos nepasitikėjo Viešpaties apvaizda.

       – O tu kur buvai? – šaipėsi velnias. – Kodėl tos apvaizdos joms laiku nepriminei?

       – Šitam aš priminsiu. Jis dar spės išpirkti savo nuodėmes.

       – Aha... Tai tu pasirūpinai, kad jis netektų savo vyriškos šaknies?

       – Bet išsaugotų sielą! – garsiai pasakė angelas ir taip tėškė savo paskutinę kortą, kad net dulkės nuo karsto parūko.

       Regėjimas išnyko. Božidaras lengviau atsiduso. Pajuto, kad šią naktį nemirs. Jis dar nežinojo, kaip dangaus ar pragaro jėgos iš jo pasityčiojo, kokią pagalbą jam suteikė. Nunyko jo vyriškas „stiebas“. O kas liko, tas jau niekam nebetiko. Vos tik Božidaras kur nors pamatydavo patrauklią moterį, geidulys beregint suplūsdavo į nosį, kurią tekdavo pridengti abiem saujom arba kepure.

       Vėliau jis rado būdą, kuris iš bėdos padėdavo jam nusiraminti. Tarsi beprotis ar koks įsimylėjęs riteris jis puldavo prieš tą moterį ant kelių, lyg norėdamas pabučiuoti jos drabužio kraštą, o iš tiesų taip rasdavo galimybę sodriai išsišnypšti.

       Tokį nuotykį jis ne kartą patyrė keliaudamas į savo motinos tėviškę. Ten Boženos tėvas jį pasitiko kaip seniai lauktą, likimo nuskriaustą vaikaitį. Senelė jau buvo mirus, o Juzefa susenus, bet išsaugojus atmintį. Sakė, visą gyvenimą kentus už svetimas nuodėmes ir nesulaukusi dėkingumo už savo rūpestį kitais. O svarbiausia – iki šiol neradusi atsakymo, kam jai tokia plati subinė. Dievas davė ir drėbtelėjo, bet nė sapne nepaaiškino, kokia nauda iš tos jo dovanos.

       Jei ne ta brinkstanti nosis, Jurgis Božidaras čia būtų galėjęs ramiai gyventi ir pasenti, nejausdamas jokio nepritekliaus ir būdamas pusėtinai laimingas. Dabar, apsijuokęs, prišnirpštęs kelių ponių ir panelių sijonus, turėjo apsimesti juokdariu arba itin pamaldžiu, moterų vengiančiu vyru.

       Kai pasimirė turtingas jo senelis, Jurgis Božidaras nusprendė užsidaryti karmelitų vienuolyne ir ten gavo naują Teodoro vardą. Basieji vienuoliai jo paveldėtam dvare įsteigė arielkos bravorą, nė kiek ne blogesnį už tuos, kuriuos prie Vilniaus valdė bernardinai.

       Nebejauno brolio Teodoro nosis pagaliau aprimo, bet vis labiau ėmė audrintis protas, kuris jam kalbėjo, kad Viešpaties dvasia, žmogui dovanota išmintis ir sąžinė, pasaulio supratimas ir pati žmogaus siela telpa jo galvoj, todėl žmogaus proto slopinimas – pati didžiausia nuodėmė. Jis visa tai surašė ir savo traktatą pasiuntė pačiam Vilniaus vyskupui. Mėgino įrodyti jam, kad bravorai ir smuklės temdo varganų žmonelių protą, vienuolynams reikėtų jų atsisakyti.

       Seni popieriai rodo, kad už tokį įžūlumą brolis Teodoras buvo apkaltintas puikybe, basųjų vienuolių pasmerktas, nubaustas ilgam ir juodam pasninkui, maldai ir atgailai. Viską iškentęs brolis Teodoras nusprendė palikti vienuolyną ir po daugelio metų vėl apsiavęs batais leistis į kelionę. Galvojo pasiekti net Šventąją žemę, o pakeliui užsukti į Romą, ten Šventajam Tėvui įteikti dar kiečiau surašytą traktatą apie žmogaus protą, vienintelę Šventosios Dvasios buveinę mumyse.

       Pradėdamas tą žygį jis dar panoro atsisveikinti su tuo dvaru, kuriame gimė, su motinos Boženos kapu ir žmonėm, kuriuos jaunystėj pažinojo. Čia jis buvo priverstas apsinakvoti dvokiančioj smuklėj, kurioje knibždėjo blakės ir šmirinėjo tarakonai. Vakare į jo kambarį įžengė smuklėj patarnaujanti mergina, atnešė dubenėlį pašildytų barščių, duonos ir molinę puskvortę degtinės.

       Brolis Teodoras buvo išmokęs nežiūrėti į moterų veidus, tramdyti geismus ir pasikliauti vien tik savo protu. Bet čia jo žvilgsnis nukrypo į merginos ranką, į tuos du jos pirštelius – į smilių ir didįjį, kurie jam priminė praskėstas jaunos moters kojas. Ir dar ta bulvių lupenos skiautelė, prilipusi ten, kur pirštai pradeda šakotis...

       Vienuolis pajuto, kad jo nosis – po šitiek metų! – vėl nepadoriai šyla ir didėja. Teodoras ją pridengė delnu ir pagaliau pažvelgė į merginos veidą. Ji buvo tokia panaši į Boženą, į jo motinos atvaizdą medalione! Taigi jis pats galėjo būti tos merginos senelis.

       Tas įvykis pakeitė Teodoro planus. Prieš sumanytąją savo kelionę jis dar nutarė grįžti į Vilnių ir padaryti tai, ką seniai buvo nutaręs. Mieste jis pažinojo barzdaskutį, kuris prireikus gebėjo nuleisti kraują ar atlikti kitokią, ne itin sunkią, operaciją. Vienuolis pasakė jam, kad pagaliau apsisprendė – tegul daktaras nurėžia jam „pričandalus“, tuos nuodėmingus šakniagumbius, kurie vis dar kliudo jo protui ir valiai. Antai net Šventajam Rašte pasakyta: „Jeigu tavo dešinioji ranka tave gundo nusidėti, nukirsk ją ir mesk ją šalin.“

       Įtikintas barzdaskutys be didelio vargo padarė tai, ko svečias pageidavo. Po geros savaitės Teodoras jau būtų galėjęs keliauti ir su kiekviena diena vis labiau gryninti, gilinti savo mintis, bet – keistas dalykas – jam nebesinorėjo leistis į tą ilgą ir dulkėtą kelią, kęsti alkį, šaltį ir nuovargį. Kokia beprotybė neišmanėliams aiškinti, koks svarbus yra protas!

       Jam staiga toptelėjo mintis, kad ir Juzefa, motinos teta, iš tiesų buvo dėdė, kažkokiu būdu jaunystėj patekęs į turkų nelaisvę. Ten jis buvo paverstas eunuchu kokiam nors haremui patarnauti. Dėdės Juozapo nuodėmės, kurių jis padaryti negalėjo, kaip kokios sraigės nušliaužė ant kitų lapų... Ak, nežinomi Viešpaties keliai, o dar labiau – tie klystkeliai, kurie skiriami žmogui!

 

 

 

Karalių pavogė

 

       Įvairių mokslų ragavęs Kniubas, Premjero patarėjas, nebuvo prietaringas, bet atsisėdęs į stomatologo krėslą greitai pajuto, – vidinis balsas jam leido nuspėti, – jog čia prasidės jo išilgas, o ne skersas vargas, tokio niekaip neperžengsi ir nežinia, kada atsikratysi.

       Stomatologas buvo nusprendęs galutinai numarinti ir užplombuoti vieną jo protinį dantį. Tam tikslui jis turėjo prasigręžti iki jo šaknų, pašalinti dar gyvus nervus, į tuščias ertmes prikimšti vaistų, po kurio laiko vėl urbinti, gręžti ir per kelis tokius kankinimo seansus galiausiai tą vargšą, bet garbingą dantį užplombuoti.

       Baltu chalatu vilkintis kankintojas manė turįs nevaržomą teisę murdyti pacientui į burną ne tik visokius blizgančius įrankius: seilių siurblius, bjauriai staugiančius grąžtus ir visokius zondus. Negana to – jis kiekvieną kartą vis įžūliau bruko Kniubo gerklėn savo pirštinėtą kumštį ir nesiteikė paaiškinti, ką jis ten taip stengiasi pasiekti. Kadaise Kniubas, sugavęs žuvį, panašiai lupdavo iš jos gerklės įstrigusį kablį.

       Visa tai be galo žeidė Patarėjo orumą ir pasitikėjimą. Ir kaip tam rakaliui pasakyti, kai tavo burna prikaišiota vatos ir geležgalių, kaip jam priminti, kad Kniubas nėra koks žiobris, jis – valstybės patarėjas? Jis, kaip ir pati valstybė, negali išsižioti daugiau, negu leidžia jo galimybės.

       Kitą dieną Kniubui su zvembiančia galva teko dalyvauti ypatingame posėdyje, kur Premjeras norėjo išgirsti savo patarėjų, kviestinių svečių ir opozicijos atstovų nuomonę, kaip sustabdyti lietuvių emigraciją ir išsaugoti išvykusiųjų tapatybę. Premjeras įžanginiame žodyje apgailestavo, kad mūsų tautiečiai, būdami nelaisvi, kaip suspaustas garas sprogdino bolševikų imperijos katilą ir štai, atkūrę nepriklausomą savo valstybę, ėmė sklaidytis kaip rūkas virš pievų. Kai zuikiai ten užkurią pirtį...

       Premjeras šyptelėjo mėgindamas sušvelninti labai aštrią nūdienos problemą, bet susirinkusieji tai suprato kaip valstybės vadovo bejėgiškumą. Simpoziumui pirmininkaujantis Kancleris suteikė žodį Emigracijos reikalų žinovui, kurio pasiklausęs ne vienas galėjo pagalvoti: „Ar ne laikas ir man krautis namie lagaminą ir spausti ten, kur mūsų nėr?“ Kniubas dabar būtų papildęs Premjero liaudišką akcentą:

       – Ir iš gražiausios pievos varlės šoka į balą. Ir tegul jas bala! Taip ir pasakykime tiems, kurie išvažiuoja.

       Tačiau tuo tarpu statistikos skaičiais apsiginklavęs kalbėtojas pats kvaksėjo kaip nusikamavusi varlė, nespėjusi įšokti į kokią nors balą. Baigdamas gniuždantį savo pranešimą, susirinkusiems jis priminė žydus, kurie, išsibarstę po visą pasaulį, net per du tūkstančius metų neprarado savo tapatybės.

       Suerzinti pasitarimo dalyviai net neprašę leidimo pradėjo replikuoti:

       – Tai gal ir mūsų emigrantams vertėtų apsipjaustyti?

       – Mainais... Jeigu jie nori išsaugoti Lietuvos pilietybę.

       – O moterys – ką? Lygių teisių gynėjos pradės protestuoti.

       – Tegul jos pasididina krūtis ir kokiam nors raudonų žibintų kvartale sau dainuoja: „Tu Lietuva, tu mana, tu brangi tėvyne...“

       – Mergos pasididins krūtis, o vyrams – ką?

       Bejėgis valstybės Kancleris šiaip taip sutramdė tuos niektauzas ir paprašė, kad rimtesnę savo nuomonę išsakytų į simpoziumą pakviestas bažnyčios hierarchas. Tas, ko gero, už tikrą pinigą priėmęs visus tuos tauškalus, susirinkusiems priminė apaštalą Paulių, kuris anų laikų krikščionims patarė apsipjaustyti savo širdį, o ne ką nors kita.

       – Ne širdį, o valdančiųjų išlaidas, kurias jie galėtų panaudoti verslui, darbo vietoms sukurti!

       Toks opozicijos priekaištas jau buvo daug kartų girdėtas, bet – niekur nedingsi – Kancleris suteikė žodį nebenustygstančiam opozicijos demagogui. Numanydamas, ką jis pasakys, Premjeras įsidėjo į burną kažkokią tabletę ir gurkštelėjo vandens. Po valandėlės apsiraminęs nusižiovavo, delnu prisidengdamas burną. Kiti to galbūt nepastebėjo, o Kniubas, vienas iš pačių uoliausių patarėjų, ne tik pamatė, bet ir tuo žiovuliu užsikrėtė. Dantisto gerai ištreniruotas išsižiojo plačiau, negu sėdėdamas jo krėsle. Šiek tiek persistengė, ir atsitiko nelaimė.

       Kniubas išsinarino žandikaulį. Pats nusigando ir kitus išgąsdino. Viena ponia, Lygių teisių komiteto atstovė, iš pradžių suspigo, o paskui ėmė kvatotis. O kai iškilo visai rimtas skandalas, ji apsimetė raudanti dėl vargšės Lietuvos ir, žinoma, dėl kolegos, patyrusio tokią keistą nelaimę. Šis jau suspėjo kumščiu nutrenkti vieno paparaco kamerą ir vis dar siaubingai išsižiojęs grūmėsi su tais, kurie jam kliudė pasišalinti. Kniubas užvožė ir tam, kuris sakėsi esąs medikas, traumatologas...

       Rūmų vestibiulyje daktaras be didelio vargo atstatė išnirusį patarėjo žandikaulį ir juodu netrukus sugrįžo į salę. Premjeras jau buvo pradėjęs savo baigiamąją kalbą.

       – Kol kas, gerbiamieji, jūsų pasiūlymai, pastabos man priminė pianino klankinimą vienu pirštu su pretenzija išgauti melodiją. Kaip matot, atsakymo kol kas neturim. Nei Čiurlionio, nei Bacho nesugrojom... Ministrus, vyriausybės patarėjus prašyčiau pasilikti. Kitiems dėkoju už gerus norus ir nuomones, nors vien gerais norais grįstas kelias veda anaiptol ne į rojų.

       Tą dieną Kniubui buvo pasiūlyta išeiti. Kol Premjeras dar nepasakė kur, kaip ir nuo kada, Kniubas suskubo įsiterpti:

       – Aš ir pats, Premjere, ketinau prašyti... Kokiam mėnesiui neapmokamų atostogų. Per tą laiką aš rasiu atsakymą, kaip mums išsaugoti tapatybę. O dabar galiu pasakyti tik tokią hipotezę. Kai kurie lietuviai tėvynėje neieško rimtesnio darbo ne tik todėl, kad svetur daugiau užmoka. Ten darbdavys yra kitatautis, o mums nuo amžių įsakinėjo svetimi. Iš ubagų kilusiems ponams tarnauti kažkaip nesinori...

       Tai buvo pirmas (o gal ir paskutinis) kartas, kai Kniubas susilaukė plojimų, Premjeras buvo priverstas priimti jo prašymą ir išleisti patarėją atostogų.

       Kniubas nemažai ko buvo išmokęs iš savo tėvo, kuris sugebėjo pabėgti iš kolchozo, mieste įsidarbino sandėlininku, paskui sėdėjo kalėjime, bet motina jau šeimininkavo valgykloje, o sūnus niekada juodo darbo nedirbo. Kniubas Pavilny statėsi namą, samdėsi meistrus, gaunančius bedarbio pašalpą... Vyresnioji duktė, Lietuvos „žvaigždžių fabrike“ šiek tiek pramankštinta, linksmino naktinį Londoną. Ir jaunesnioji stengėsi nuo jos neatsilikti.

       Viskas taip šauniai klostėsi ir staiga bankui įsiskolinęs Kniubas per tą prakeiktą žiovulį gali prarasti savo darbą! Kur ta išeitis, kur tas atsakymas, kurį po mėnesio jis žadėjo pateikti Premjerui?

       Dabar kur nors eidamas, važiuodamas, tupėdamas ilgiau nei visada, jis pradėjo balsu įrodinėti, kad ir pats Vyriausybės vadovas kartais klysta, kaip ir daugelis jo patarėjų.

       – Muziką galima išgauti ir vienu pirštu, gerbiamasis Premjere. Norit? Galiu pademonstruoti...

       Žmona ir duktė girdėjo, kaip jis kur nors užsidaręs pirštu ir lūpom birbina vieną, paskui kitą melodiją... kartą gatvėje Kniubas išgirdo, kaip dvi moterys kalbasi lenkiškai, ir pradėjo postringauti:

       – O gal mums jungtis prie Lenkijos? Istorikas Bumblauskas, ko gero, pritartų. Lenkai, nors ir keikia, bet savo tėvynės neužmiršta.

       Jo mintys nuklydo į tolimą praeitį, kai lietuviai dar buvo neapkrikštyti.

       – Valstybė – kaip ąžuolas, – garsiai dėstė pats sau. – Jos istorija – šaknys, kamienas, šakos – ekonomika, o žmonės – lapai, gilės... Kai sulėkę kėkštai išnešioja nokstančias giles, ąžuolui tai tik į naudą.

       Bet netrukus ėmė pats sau prieštarauti:

       – Palauk, palauk... Šnekėk, bet nemeluok. Viena duktė ištekės už anglo, kita – už arabo, o mums kokia nauda? Ką Lietuva iš to laimės?

       Ir kaimynai pradėjo nerimauti: kas tam patarėjui pasidarė? Su kuo jis čia kalba? Kam patarinėja? Sakai jam labas, o jis tavęs negirdi ir nemato. Galiausiai Kniubas sutiko pasikalbėti su žmonos pažįstamu psichologu. Ne kaip su daktaru, o kaip su savo patarėju.

       – Jeigu aš teisingai supratau, – kalbėjo psichologas, – jūs dažnai diskutuojate su savo karalium?

       – Su kokiu karalium? – nustebo Kniubas. – Mes, ačiū Dievui, – demokratinė valstybė.

       – Demokratinė, taip. Tik mūsų valdžios rinkėjams dažnai pritrūksta vieno šulo. Kai kurie žmonės yra praradę asmeninį savo karalių. Liudi, bez caria v golove... Taip sakydavo vienas garsus profesorius. Tas karalius jums leidžia kartais pasiginčyti, ar ne?

       – Taip, leidžia... Ir nori, kad aš jam patarčiau.

       – O jūs geriau nesiginčykit. Įsiklausykit, ką jis jums sako. Tada ir mano patarimo jums nebeprireiks.

       Štai kaip, vadinasi... Kniubas nutylėjo, nepasakė, kad anksčiau jis tikrai turėjo tokį karalių savo galvoje. Bet kur jis dingo? Kada, kur ir kaip Kniubas galėjo prarasti jį? O kad prarado, tuo neabejoja.

       Aha! Viskas prasidėjo nuo tos dienos, kai tas siaurakaktis stomatologas pradėjo kibti prie jo proto danties. Ne be reikalo šitaip nežmoniškai jį stengėsi pražiodyti! Gal dėl politinių ar kokių nors savanaudiškų tikslų žaltys iškrapštė Kniubo intelektą. Kitaip sakant, jo asmeninį karalių. Gal paprasčiausiai iš pavydo. Ir į ką dabar jam keiptis? Į prokuratūrą ar į kokį nors departamentą?

       Kaip tik buvo atėjęs metas Kniubui tą nelemtą dantį užplombuoti. Nors patarėjas savo kaltinimą tam sukčiui jau buvo gerai surepetavęs, argumentuotai motyvavęs, bet vos tik įžengęs į dantisto kabinetą prarado savitvardą. Iš pradžių trenkė stomatologui per veidą, nuo padėklo nušlavė jo darbo įrankius ir tik paskui ėmė jam nerišliai priekaištauti, jog čia, šitame krėsle, iš jo galvos buvo išvarytas ar pavogtas karalius.

       Jeigu anam teisme dėl sudaužytos kameros Kniubas įžūliam fotografui turėjo atlyginti nuostolius ir dar sumokėti nemažą baudą, tai šį kartą jis laimėjo, nes buvo pripažintas nepakaltinamu. Bet kas norėjo, išgirdo ir galbūt perdavė jo atsakymą Premjerui:

       – Mes užmiršom savo pareigą aukotis. Vardan tos Lietuvos ir dėl savo karaliaus!..

       Tam tikrą laiką pabuvęs tam tikroj ligoninėj Kniubas dar ilgai negalėjo apsispręsti, ar jam važiuoti pas dukterį į Londoną, kur jis galėtų skusti gazonus, kasti sniegą, valyti langus, ar čia pasilikus sulaukti naujų rinkimų ir balotiruotis į Seimą. Ten tokių, be karaliaus galvoj, tikriausiai atsirastų ne vienas.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)