tekstai.lt

Artūras Valionis. Eilėraščiai

Arturas Valionis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Arturas Valionis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

                     *

 

       Mano tėvas ir mano motina

                              turi Artūrą.

                 Artūras rašo negražią

                            grožinę literatūrą

 

       ar negraži vis dar grožinė,

       ar grožinė gali būt negraži?

 

       diewa ži*

       ––––––

       * bet kaži

 

 

              Skersvėjis

 

                                   Šventės baigės. Ant pjedestalo

                                   įsivaizduojamos kelios

                                   prusto bandelės

 

       Kai dar buvau neekologiškas: celofanas, plastmasės gabalas,

       stiklinis butelis,

       dūlėjau ilgai:

       vėjas nešiojo mane po kiemą ratu

       kartu su saldainių popierėliais, iškarpom, įvairiarūšių

       šiukšlių gniutulais, visokių pakraipų,

       rideno paskui skardines

 

       patirčių karuselė

 

       sunkiai stūmiausi per asfalto ir smėlio mikstūrą,

       išragavau žemių, žolės ir akmenukų kokteilius,

       vos paspėjau su jaunesniais,

       išriedėjom, kad ir didelėm pastangom

       barškėdami,

       prakaituotas asfaltas liko nuogas ir purvinas

 

       tas pats vėjas švilpė pro mano kaklelį

       pirmyn atgal, lengvai detonuodamas

 

       plyšavo iš visos širdies,

       nuoširdžiai

 

       besiklausantiems plyšo širdis

       stiklas atlaikė

 

       protingi žmonės, pamatę kažką

       panašaus, tuštumą po plaučiais

       iškilmingai pasivadino

       nostalgie, apsirašė žodynuose,

       kas tai yra, ir visiems

       tapo aišku,

       kada ir ko teisėtai galima liūdėt ir gailėtis

 

       taip ir mes, tokie, gavom šansą

       susilygint su kitais

       įstabiais dalykais iš tada: šerpetotu

       jūros bangavimu,

       saulėlydžių raudoniu kopose, šviežio

       šalčio kvapu

       suledėjusiuose sausio skalbiniuose,

       išdžiaustytuose ant lygumų virvės

 

 

 

                     schizma

 

       kai     d i e w a s

       žvelg

       weidrodin

 

       reg

 

              s a v    v e i d

 

 

 

              Diena, kai didžiausia

              nuodėmė būtų

              nedaryti jokios nuodėmės

 

       Susėdę prie stalo,

       mes valgėm išalkusią ir ištroškusią mėsą.

       Kažkur netoliese, gal kitam

       kambary, skambėjo varpeliai.

       Lauke vaikai žaidė gniužulu,

       panašiu į kamuolį.

 

       Taip, sako geltoni saulės kiškiai,

       mums tinka ši plėšri Laukinė ramybė:

 

       kitas rytas

       bus tetraedro formos.

 

       Gal dėl tokios keistos ištarmės,

       o gal tik sutapimas:

 

       iki paryčių

       vieni paukščiai gėrė,

       kiti kvatojosi.

 

       Žmonės rašė dainas apie

       pabaigos pradžią.

 

       Vienišos poros sukosi

       labirintuose,

       iš kairės į dešinę:

 

       šioj žemės smegenų

       pusrutulio pusėj

       taip susitraukia į kriauklę

       vandens sūkurys

 

        (bet niekas šviežiai

       nepatikrino – gal jau kiti

       laikai, kiti papročiai, gal jau

       kitaip nei seniau? – nėr jokių

       džiaugsmu ar žiniom įkrautų

       naujų pranešimų. Vis dar

       viliamės, kad užstrigo. Kad pakeliui).

 

       Grafitinėj tamsoj iš po šokančių kojų

       pusiau skilo žiežirbos:::

       tuomet aš suradau tavo akis

       tavo akių tinklainėse –

 

       kontrabandininkas apšvietė man

       kelią

 

       voratinkliai plyšo beeinant

 

 

 

              Eksšuns ant asfalto metafora

 

       Žemuogės

 

       traukiasi

 

       geležinkeliui

 

       iš kelio

 

 

 

              rytų europa

 

       Tai buvo didelė jėga. Panorėję, būtų galėję

       aplinkui rimtai apsišluoti. Uniformos turėjo

       tarp jų giminių, nebūtų stabdę. Bet pasirinko

       nuosaikų elgesio būdą. Suvažiavo iš visų pašalių

       prie valstybinių rūmų. Skandavo, reikalavimus

       kėlė, grūmojo. Buvo plačiai apšviesta, nesikartosiu.

 

       Ėjau tuo metu jaunesnėj miesto pusėj, kur

       ramybė, nes aš svetimas ten, miestas ne mano, ne

       mano šalis, tauta, kalba ir valstybė, o tokiems tik

       stebėt. Iš už medžių du ant manęs, aiškiai matyt,

       kad ir jie čionai nepriklauso, tik truputėlį kitaip.

 

       Pasirodo, nepataikė išlipti. Vaikšto, parkas kažkoks,

       šimtametis, teisingai, bet Rūmų tai nėr, vien

       daugiaaukščiai, tušti, kas dirba, kas ten, protestuoja.

       Net ir stotelė, kurioj juos išleido, kažkur išvažiavo,

       kol ratą apsuko. O jų mūsiškiai dėl bendro reikalo,

       šalty. Tie tai pabijojo, dar pagalvos, pralaukė šiltai,

       kol ir kuo baigsis. Sakyk, užsienieti, litvine, antros

       eilės pusbroli, kur eit ir parodyt, kokie mes galingi?

       Kū mum daryc?

 

       Nustojau būt tik stebėtojas, porai minučių, nurodžiau

       kelią. Teisingą. Dešimt minučių pėsčiom. Ratų nereikia,

       tiesiai alėja, o ten jau girdėsis.

 

       Vakare žiūrėjau žinias. Padainavę visi išsiskirstė. Mano

       valstiečių nerodė. Tai nežinau, ar suspėjo. Jaučiu, pritrūko

       tų kelių decibelų.

 

 

 

              Išrašas: trūkumai

 

       Gimė ne laiku.

       Tėvai patingėjo suklastot popierius.

 

       Pramiegojo savo areštą.

       Pavėlavo į savo šermenis.

 

       Dabar bando taisyt padėtį.

       Ieško įtakingų pažįstamų

       atitinkamuose sluoksniuose.

 

 

 

              Teorema. Įrodymas. Bandymas

 

       Nieko nėra neįmanomo,

 

       jei viskas yra įmanoma,

 

       bet viskas nėra įmanoma

 

       arba viskas nėra neįmanoma,

 

       kai nieko nėra įmanomo,

 

       nes niekas yra neįmanomas.

 

 

 

              Epitafija

 

       Plaukti neišmoko.

       Vos išsikapstė.

       Žuvis buvo jo nuodas.

       Ragavo tik kartą.

       Pagavęs paleisdavo.

       Žuvėdros ir kirai yra

       negražiai su juo pasielgę.

       Dažnai minėjo jūrą ir

       kitus telkinius.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)