tekstai.lt

Rimantas Vanagas. Dvi sakmės

Rimantas Vanagas. Vlado Braziūno nuotrauka
Rimantas Vanagas. Vlado Braziūno nuotrauka
Stalius Briedis, varpas Adomas

 

        1914 metais prasidėjus karui prireikė gausybės spalvotojo metalo – šaudmenims, žinoma. Jo verktinai trūkstant, prieita iki tragikomiškų kuriozų. Štai vokiečiams nepaprastai pasisekė kautynėse su rusais prie Tanenbergo ir Mozūrų ežerų: ten kaizerio kariuomenė apsupo ir sutriuškino kur kas gausesnę generolo Aleksandro Samsonovo vadovaujamą Antrąją armiją (dėl to Samsonovas nusižudė), o paskui – ir Pirmąją armiją. Euforijos apimti vokiečiai generolui Pauliui fon Hindenburgui pastatė paminklą, tačiau – būdami pedantiški bei taupūs – ne iš vario ar žalvario, o iš... medžio. Idant niekam nekiltų abejonių, jog medinis paminklas karo didvyriui pernelyg laikinas ir nepakankamai pagarbus, šalia buvo padėtas plaktukas ir krūva vinių. Norėjusiems išreikšti savo asmeninę pagarbą Hindenburgui buvo siūloma įkalti vinį į paminklą ir taip jį „metalizuoti“...

        Nei Anykščiuose, nei Kavarske, nei juo labiau Pesliuose, aišku, niekas nė viena ausim negirdėjo apie keistąjį paminklą būsimajam vokiečių feldmaršalui, tačiau okupantų organizuota metalo medžioklė šiam krašte verta atskiro plunksnos brėžio. rusai, kad strateginės svarbos metalas neatitektų priešui, suskubo gabenti į Rusijos gilumą dešimtis pūdų sveriančius bažnyčių varpus. Gi atėjūnai vokiečiai, nesismulkindami ir nesikuklindami, grobė visą po ranka pakliuvusį „macinzą“: virdulius, žvakides, piesteles, dubenis, rundulius, net sagas...

        1915-ųjų vasarą rusai įsakmiai pareikalavo nukelti visus tris Kavarsko bažnyčios varpus. Vėtytas ir mėtytas klebonas Petras Legeckas (1930 m. kan. Juozas Tumas išleis jam skirtą knygelę „Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai“) neskubėjo atiduoti didžiausio bažnyčios turto. Ne veltui dar prieš kelerius metus rusų valdžios parašytoje charakteristikoje jis apibūdintas kaip „blaivaus elgesio, šykštus, santūrus... Valdžios potvarkius priima kaip neišvengiamus, fanatikas“. Deja, kad ir kaip stumdamas laiką ir vaišindamas maskolių karininkus, klebonas vis dėlto turėjo paklusti – ir tikėtis, kad Viešpats išklausys parapijiečių maldas.

        Ir atsitiko maždaug taip...

 

        Padrybsot Mataušas retai praleisdavo progą, tačiau šiąnakt jis sunkiai vartėsi ir dūsavo. Reiktų pakeisti šieniką: šitas jau kietas kaip padas ir, žinoma, ne be gyvio, nubundančio kaip tik tada, kai taip norėtųsi saldžiai užparpti. Na, gyvį dar galima nutrėkšti, odą – pasikasyti, bet ką daryti su į galvą lendančiom negerom mintim? Nuo bet kokios ligos rastum rodą: votį sutrauks močialapiai, gyvaties įkandimą atleis taboka, sulaužytą kaulą aprišk kaulažole, nuomariu sergančiam virink burkštiną, skiesk jį degtine, kaltūną mazgok durnaropių viralu, o ką daryti tam, kuriam neramu ir liūdna be jokios priežasties?

        Ak, Mataušai Mataušėli, koks gi tu gaspadorius, koks gi tu silpnas ir nelaimingas esi – net akių sumerkti tokią tylią, tokią ramią ir šiltą viduvasario naktį nesugebi!..

        Blogas mintis geriausiai nuveja smuikelis, bet negi užgrieši tokiu laiku, ir dar pakapėj? Kapų Mataušas nebijojo, ir ko gi jų bijos, visą gyvenimą nuo šviesos lig tamsos matydamas tuos erškėčiuose ir alyvose skendinčius nekaltus kryžius kryželius su juos saugančiais spalvotais šventaisiais? Nuo jų tik ramiau, juo labiau kad ne vienas tavo paties išglostytas, išraitytas, stogeliais apdangstytas – ir kapuose jauties kaip savas tarp savų...

        Taigi smuikelis būtų ne prošal, bet ką pagalvos artimiausi kaimynai – Gižinskas ir Misys? Ir numirėlių dūšelės – ar, pabaidytos baltų drugelių spiečium, nepakils neturėdamos kur nutūpti?..

        Didžiausias neramumo kaltininkas, žinoma, galėtų būti frontas, kasdien vis dažniau ir garsiau žemę bei dangų sudrebina griaustinis – kad jį kur griausmas! Prie maskolių buvo blogai, vokiečiai irgi ateis ne su pyragais, tačiau ką iš jo, ubago, atims? Nebent kontrabosą, Šlavėnuose užsidirbtą už kryžių, pagarbiai laikomą ant jam vienam sukaltos plačios lentynos beveik palubėj, nors kam kareiviams šitas gremėzdas? Nuo kulipkų neapsaugos, nebent prakuroms... Štai šito tai jau labai nesinorėtų!

        O visa kita… Gryčytė ir taip lig pažastų suzmekus, vieną dieną pati susileis kaip vaškas... Avižos smėly neužauga, rugiai – skystučiai, suėjo pernai talkininkai – ir juokiasi: suimt nėra už ko... Tiesą pasakius, rugius Mataušas atsimena tik tada, kai pritrūksta duonos, jau eis, kuls – ogi pelės grūdus išnešiojusios...

        Labiausiai Mataušui patikdavo įsivaizduoti savo gyvenimą tenai, kur jau nebereikia galvoti apie duonos plutą ar stipriai, iki raudonumo, įsūdytą pūslytę. Žmonės būtų daug laimingesni, jeigu nebūtų tokie pavydūs ir godūs, nekandžiotų vienas kitam gerklės dėl žemės rėželio, gero arklio ar kaupino ambaro, – ir kam, žmoneliai, jūsų ašaros ir prakaitas, tūžmasties pilnos akys, labiau nei kuinų nutrinti sprandai, jeigu ir taip viskas vieną dieną nueis dulkėm ar pelenais? Jeigu anksčiau ar vėliau vis tiek kaip žvirbliukas tupėsi sau ant šakos ir, nesirūpindamas nė menkiausiu trupinėliu, giedosi Viešpaties garbei?..

        Mataušas susigraudinęs persižegnojo, apsidairė, tarsi kažkas iš kertės į jį stebeilytų. Blausus mėnulis pro keturių stiklų langelį ant aslos brėžė juodą kryžių, – šitokiam vidurnakty galėjai tikėtis bet ko... Ir! Mataušas net sudrebėjo, netoli išgirdęs arklio prunkštimą, sunkų girgždėjimą – tarsi kas medį su šaknimis būtų rovęs. Vienais apatiniais palinko prie langelio.

        Keliu pro kapines sunkiai riedėjo aukšta juoda karieta, ją traukė ne vienas ir ne du, o šeši arkliai. Iš šonų ir iš paskos driekėsi žmonių šešėliai, vilkosi lyg katorgininkai… Kas galėjo būti toje karietoje ir kiek ji svėrė, kad šitiek įsiręžusių eržilų sunkiai kasėsi priekin? Nebent pats Liuciperius baisaus nusidėjėlio dūšią arba užkeiktą lobį pragaran gabentų… Bet kodėl pro Peslius?!

        Tokio vaiduoklių kinkinio Mataušas kaip gyvas nebuvo matęs! Siaubo riksmas jau buvo besiveržiąs jam iš įdubusios krūtinės, kai staiga, vienam šešėliui įslinkus mėnulio švieson, subolavo seniai, nuo vaikystės, pažįstamas vyro veidas. Ir dar ta su niekuo nesupainiojama sunki, meškiška, eisena... Briedis! Ar iš peklos?!

        Pažinus Briedį, Mataušui visas reginys virtinkšt apsivertė aukštyn kojom. Liuciperiaus karieta virto paprasčiausiu vežimu, teisybę sakant, su jame įsodintu ir skudurais apmestu dziuobu. O tai, kad keistoji kompanija patyliukais traukė vidurnaktį pro nuošalų kaimelį, pakišo mintį, jog šitas žygis yra slaptas ir nepaprastai reikšmingas, – vadinasi, jis, Mataušėlis, nė už ką negali rodytis, išsiduoti, ką matęs…

        Bet argi ilgai ištversi? Kad ir besidaužančia širdimi Mataušas tyliai pravėrė duris priemenėlėn, apčiuopė kaištį ir iškišo galvą į lauką. Mėnulis dabar žiūrėjo kažkur prošal, nebelietė Peslių pakapės, ir liesas drobiniais marškiniais vyriokas, padais vos liesdamas maloniai atvėsusį smėlį, kaip kapinių debesėlis nuslinko kinkiniui iš paskos…

 

        Praėjo pora metų. Visi – dvarponiai ir bežemiai, ūkininkai ir miestelėnai – keikė prakeikė okupantus vokiečius. Ir turėjo už ką.

        Pesliečiai priklausė Anykščių parapijai, tačiau pakasynų, krikšto ar vestuvių reikalais važinėjo ir į gretimas Dabužių, Kavarsko bažnyčias. Žmonės suprato, kad karas vyksta pagal savą tvarką. Štai aukšti, iš tolo matomi bokštai iš tiesų galėjo pasitarnauti priešo artilerijai kaip orientyrai, tačiau Dievo namai yra Dievo namai! Negi germanai, būdami krikščionys, nebijo Aukščiausiojo rūstybės?!

        Deja... Anykščiuose numuštos bokštų viršūnės krisdamos sužalojo bažnyčios stogą, skliautus. Dabužiuose okupantai pasielgė kaip dar didesni barbarai. Ten nuo neatmenamų laikų prie senos klevų alėjos pūpsojo maža, medinė, šiaudais dengta koplyčia, dabužiečių vadinama „stubela“. Ji buvo tokia sena, kad net seni žmonės pasakojo kitokios nematę... Vokiečių kareiviai, užuodę grobį, išdaužė jos langus, sulindę vidun, išdraskė altorių, sulaužė portatilių...

        Įvykius gretimame Kavarske detaliai užfiksavo minėtas kunigas Petras Legeckas:

         „35 metus išgyvenęs Kavarske, sulaukiau karo. Pirmiausiai iš patrankų ėmė šaudyti Kuropatkinas – nuo Kurklių miestelio, o iš antros pusės Šventosios upės atvyko maskoliai ir į patį Kavarską. Aš vyresnybę gerai priėmiau – ji pasižadėjo bažnyčios nedeginti, nei griauti. Aplankę bažnyčią, pagyrė jos gražumą, meldėsi. Deja, ligi tik maskoliai pajudėjo iš miestelio, tuoj jį ėmė apšaudyti vokiečiai. Pirmą šūvį pataikė į špitolę, iš kur tik tik buvo vargonininkas vaikus išvedęs. Tą pat vakarą atvyko vokiečiai, vadai ir kareiviai: užėmė man visą kleboniją, pagrobė ką tik rado, paėmė karves, arklius, paukščius, visą mėsą ir ką tik rado trobose. Aš su kun. Kirna dvi naktis pernakvojome špitolės rūsyje. Paskui kun. Kirna paliko mane vieną. Abudu Anykščių kunigu vokiečiai nugabeno į Panevėžį, Taujėnų kunigas Valentinavičius buvo išvažiavęs į Rusiją, pasilikau vienas pats visoje apylinkėje. <...> Vokiečiai, apšaudydami miestelį, padegė aptieką ir kitus namus. Dvi naktis išbuvau savo bažnyčioje, iki nuvertė jos bokštą. Tada paklausiau vokiečius, ar degins bažnyčią? Atsakė nedeginsią, bet miestelį sudeginsią. Tada ką galėjome iš bažnyčios išnešėme, bet pasiliko vargonai ir altoriai; jų neardžiau, patikėjęs vokiečiais, kad nedeginsią. Tą pat vakarą tačiau įsakė mums išeiti iš miestelio, nes ketino būti didelis mūšis. Visa palikęs, pasiėmiau Šv. Sakramentą ir einu į Penionių koplyčią. Vos tik išėjau, sekęs zokristininkas sako: bažnyčia dega... Teko pasiskubyti su Švenčiausiu; paskui rusų karininkai sakė dukart į mus šovę. Pernakvojau Penionyse. Mūšiui pasibaigus, kas liko iš bažnyčios, perkėlėme į Penionis: procesijų altoriukus, arnotus, liktorius, kielikus, monstrancijas ir kt.

        Apsigyvenę Penionių dvare, turėjome nemaža vargo: p. Siesickis ir aš ketvertą savaičių gyvenome rūsyje, visą dvarą buvo užėmę vokiečių kareiviai; mitome tik rūgusiu pienu ir gėrėme arbatą. Virtuvė buvo užimta. Nuvažiavęs į ligonį arti Anykščių, nuėjau pas vokiečių vadą, skųsdamasis, kam kunigus išvežė: 9000 sielų negi gali likti be ganytojo.

        Nieko man neatsakė, bet Šv. Sakramentą leido iš Anykščių pervežti į Penionis. Man važiuojant su Švenčiausiu, šalia pasodino du kareiviu. Po keleto dienų leido Anykščių vikarui sugrįžti.

        Visiems kunigams vokiečiai įsakė net sekmadieniais laikyti pamaldas anksti ir paleisti žmones į darbą: turį net laišką kun. Stakausko, kurį vyskupas buvo palikęs generalvikaru. Aš, dekanas, nuvažiavau į Ukmergę pas komendantą ir sakau: tokio įstatymo kun. Stakauskas negalėjo skelbti, nes šventas dienas švęsti yra paties Dievo įsakymas. Ypač kad nėra nė kokio ūmaus darbo. Užtat vokiečiai užsirūstino ant manęs.“

        Užsitęsusius mūšius prie Kavarsko šiandien primena visa rikiuotė 1914– 1918 m. karių paminklų. Ten palaidotas vienas rusų karininkas ir 31 kareivis, iš jų 25 nežinomi; taip pat 42 vokiečių kariai, žuvę daugiausia rugpjūčio mėnesį – net 15. Ilgalaikės Kavarsko batalijos paliko pėdsaką ir rusų karo archyvuose:

         „10-osios armijos vado įsakymu Nr. 373, pasirašytu 1916 m. balandžio 25 dieną, šauktinis Tichonas Kononeka apdovanotas trečiojo laipsnio Georgijaus kryžiumi Nr. 124017 už tai, kad jis 1915 metų liepos 26 dieną, puolant priešo apkasus prie Kavarsko miestelio, pasirodė kaip puikus šaulys, sunaikino priešo postą ir vienas pirmųjų įsiveržė į jo apkasus.“

        O po trijų dienų to paties vado įsakymu Nr. 587 Staroje Ščerbino kazokas Sava Nikolajevičius Gordijenka apdovanotas ketvirtojo laipsnio Georgijaus medaliu Nr. 689481 „už tai, kad 1915 metų liepos 28–29 d. mūšiuose prie Kavarsko miestelio ir Girelės kaimo parodė neeilinį vyriškumą ir narsumą, tapdamas puikiu pavyzdžiu kovos draugams“.

        Karas per kraštą ropojo lėtai, nuožmia letena maitodamas ne vien abiejų pusių kareivius. 1900 m. gimusi Marijona Grumbinaitė po daugelio metų pasakos, jog per Pirmąjį pasaulinį karą ji su tėvais gyvenusi Pesliuose. Per kaimą ėjęs frontas, sudegę daug namų; supleškėjęs ir Grumbinų gyvenamasis namas. Motina bėgusi į kitą krantą, nešdama dukrytę per upę, netyčia įmetusi ją vandenin, o aplinkui vis šaudę, šaudę... Paskui vokiečiai buvo atėję išsivesti jų karvės. Tada ji, Marytė, pripuolusi prie karvės, apsikabinusi ją ir garsiai raudojusi; raudojusi ir mama. Karininkas pasigailėjęs ir pasakęs kareiviams karvės nebeliesti... Vienas vokietis ateidavęs į kaimą ir mokėjęs lietuviškai. Marytei duodavęs sausainių ir liepdavęs pasakyti, kur nakvoja mergos. Už sausainius ji vieną kartą pasakiusi – tai mama prikūlė...

        Okupantai, atrodė, kūrėsi amžiams. Visi vyrai nuo 18 iki 45 metų buvo imami kasti apkasų, dirbti kitų karui naudingų darbų. Įsakę susirinkti seniūnijų centruose, stropiai ir griežtai suregistravo vietos gyventojus, surašydami tokius duomenis, kurie paprastai renkami tik apie nusikaltėlius. Be didelių nuotraukų, poros liudininkų arba šaltyšiaus parašų, pasuose buvo nurodomos ir ypatingos asmens žymės (randai, apgamai, odos ataugos ir kt.), ūgis ir netgi „dešinioja piršto smiliaus atspauda“. Gi paso viršelyje išspausdintuose nuostatuose buvo apibrėžta tokia šio dokumento laikymo tvarka:

         „1. Pasą reikia turėti visada su savim. Kas bus rastas be paso, arba kas turėtų su savim ne jam išrašytą, netikrą, padirbtą arba šiaip netinkantį pasą, bus baudžiamas katorga iki 10 metų.

        2. Pametus pasą, reikia tat pranešti į 24 valandas įstaigai, išdavusiai raštą. Kas, apie savo paso pametimą sužinojęs, nepraneštų į 24 valandas įstaigai, išdavusiai raštą, bus baudžiamas kalėjimu iki 5 metų, esant gi palengvinančioms aplinkybėms, piningais ligi 6000 markių.

        3. Pasimirus paso savininkui, pasas turi būti sugrąžintas išdavusiajai raštą įstaigai 3 dienoms praslinkus.“

        Tačiau net ir šitie popieriniai, o greičiau geležiniai parėdymai, gąsdinimai ir bausmės dar nebūtų taip įbauginę vietos žmonių, jeigu ne prievartinis darbas ir sunkios, dažnai nepakeliamos duoklės. Iš karo parbėgę vyrai pasakojo, jog germanai visuose okupuotuose kraštuose jaučiasi kaip šeimininkai. Antai Kurše ne tik plynai iškirtę miškus, mokyklose įvedę vokiečių kalbą, bet ir atkelia tūkstančius kolonistų; negana to, susigiedoję su vietos dvarininkais, Latvijoj ir Estijoj planuoja sukurti Baltijos kunigaikštystę...

        Be abejonės, Lietuvoje taip pat didžiausias turtas buvo miškas. Kad kuo daugiau ir kuo greičiau jo prisigrobtų, vokiečiams nebeužteko upių – pradėjo tiesti geležinkelius. Užuožerietis Juozas Levandavičius po daugelio metų kraštotyrininkams pasakojo:

         „Ale šmakšt vokietys tuoj ir užėja, panašiai 16-ais metais. Valdiškan darban tuoj stojau, kirst miško, tai vokiečiai neberūšiojo. Čia miškas oi, oi, oi! Buvo tokių pušų, kad trys vyrai čiūt čiūt apkabina. Nuvertę tuoj in upį arkliais vežė, sielius pynė ir plukdė. Dvarponia Kurmina miška nerūšiojo nė kartelas, kur valdiškas, tik tinai.“

        Uršulė Paršelienė, g. 1900 metais Anykščiuose, po daugelio metų prisiminė:

         „Šilu vadindavom mišką, kuris augo už dabartinės Veronikos statulos. Didelės aukštos pušys būdavo, gražu žiūrėti. Dabar belikusi viena pušis iš to šilo. Po 1914 m. iškirto tą šilą vokiečiai, išplukdė upe, varė žmones iš kaimų kirsti.“

        Apylinkės vyrai mosavo kirviais, galando pjūklus, bet ne vieno širdis raudojo lyg per artimo žmogaus pakasynas. Nuo vaikystės išlaipioti medžiai, minkščiausios samanos, baravykynai ir uogienojai, paukščių ir žvėrelių lizdai – viskas liko iškapota, ištrypta, skiedrom ir spygliais apklota... Guodė vien viltis ir maldos, kad gal neamžinai šitaip, gal bent pačius ir šeimas aplenks kulkos ir sviedinių skeveldros...

        Gi gretimo Navinos kaimo vaikas, Ukmergės gimnazistas ir būsimasis Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jonas Sližys, savo dienoraštyje rašė:

         „Vokiečiai jau sistemingai pradėjo gabenti iš ūkininkų pašarus, Šlavėnų dvare įsteigė gyvulių skerdyklą, kur pjovė net nuo Kavarsko, Debeikių, Kurklių atvarytas karves. Įsigyveno visuose dvaruose, iš kurių tik buvo išbėgę savininkai. Varinėjo į darbą vietos gyventojus, apmokėdavo jiems po 1 markę per dieną be valgio. Brangenybė gi pasidarė neapsakoma. Vokiečiai jokių prekių beveik neatgabena. Druskos svarui mokama po 15 kap. – cukraus visai nebegaunama. Nėra taipogi žibalo nei skūros batams. Vieni padai kainuoja 18 rublių, o batai netgi 30 rub., gi aršinas paprasto perkelio 2 rub.“

        Buvo suskaičiuotas ne tik kiekvienas kumeliukas ar ėriukas, bet ir vištelė, netgi – kiek jos sudėtų kiaušinių turėjo atsirasti ant vokiečių stalo...

        Kas jau kas, o lietuviai valstiečiai nuo Šventosios nuoširdžiai linkėjo, kad tie iš alkanų vaikų atimti kąsniai okupantams dantis išlaužytų, skrandžius prakiurdytų, žarnas susuktų... 

 

        Taigi praėjo pora metų, kai Mataušas Lunskus, kaimynų Lunskeliu vadinamas, vaikščiojo su didele, sunkia paslaptim užanty. Vis galvojo apie Kavarsko Briedį, pažįstamą nuo vaikystės, tačiau ir jį turguj susitikęs nė žodeliu neužsiminė, ką aną mėnesėtą naktį Peslių šile buvo matęs... Tik kai kada pats vienas tykiai nusliūkindavo į šilą, praeidavo pro jam žinomą vietą, apsidairęs persižegnodavo. Pavasario potvyniui nuslūgus, jam netgi pasivaideno, kad pro smulkius akmenėlius išsikišęs žalsvas raštuotas graižo liežuvis... Tačiau, nuėjęs kitą kartą, rado vien akmenų slūgsnį – ir vėl tupėjo namuos kaip kiškis ausis suglaudęs... Ir galvojo: ką jau ką, o šitokį šventą daiktą pats Dievas turėtų sergėti! Mataušas netgi matė, kaip, persisvėrus per debesio kraštą, baltaplaukė galva skvarbia, liepsninga akim stebi pašventupį…

        Kas gi tas Kavarsko Briedis? Apie jį sklido tokia legenda.

        Kartą dar jaunystėj kavarskietis stalius Aleksas Pivoras su vyrais nuvažiavo miškan medžių, prikirto, prikrovė, jau važiuos namo, o rogės, už kelmo užkliuvusios, pabrakšt ir apvirto. Po sunkios dienos stovi vyrai rankas nukorę, o Aleksas, stambiausias ir stipriausias, nusijuokė ir sako: „Ko čia dykai stovėt? Čiumpam visi kaip briedžiai ir pakeliam!“ Sutartinai čiupo už rogių, kėlė – ir pakėlė. Nuo to karto visi ir praminė Aleksą Pivorą Briedžiu, kitaip niekas nebevadino, tikrosios pavardės net nebežinojo. Ir jo sūnus, Alfonsą, Stanislovą ir Antaną, su kuriais paskui tėvas ranka rankon meistravo, ir net jų vaikus kavarskiečiai vadino Briedžiais, Briedžiokais…

        Per Pirmąjį pasaulinį karą Briedis buvo diktas maždaug penkių dešimtų vyras, pas jį amato nuolat mokėsi 2–3 mokiniai. Drožė „lomkas“ (klauptus), altorius, sakyklas – visą gyvenimą dirbo prie bažnyčios. Kai vokiečiai sudegino Kavarsko bažnyčią, Penionių dvare išraižė gražų altorių iš balto beržo, klausyklą. Užbėgant įvykiams už akių, dar reiktų pridurti, kad tai jis atstatytai Kavarsko bažnyčiai išdroš tamsaus ąžuolo klausyklas su priešsienio sparnais, pusskliaučiu stogeliu, kiaurapjūviais geometriškais ornamentais, plastiškais augalinių motyvų drožiniais. Darbą gi apmokės didžiausias visų laikų Kavarsko geradaris – amerikonas Pranas Kalibatas...

        ...1918-ųjų rugsėjo pabaigoj Mataušas pamatė kelis raitus vokiečius ir pulką kaimiečių iš Abromiškių, Vaivadiškių, Peniankų (Penionėlių). Vokiečiai kažką rėkalojo, o vienas vis šmaukšėjo ore bizūnu – atrodė taip, lyg piemenys gintų avių bandą. Iš gryčelių išlindusiems pesliečiams liepė pasiimti kastuvus ir eiti kartu. Mataušui suspurdėjo širdis: nejaugi?..

        Nuojauta neapgavo: vokiečiai sustojo pašilėj, netoli upės, o svarbiausia – prie tos opiosios vietos. Kur sustoti, jiems pasakė kepurę iki ausų užsimaukšlinęs diedokas, vienoj rankoj laikantis kastuvą. Per žmones nuvilnijo:

        – Ot parmazonas, ot judošius...

        – Kas čia toks? – kumštelėjo greta stovėjusį Linartą Mataušas.

        – Girdėjau, Vincas Staniūnas, iš Kliucicikų... Sugalvojo šitaip iš vokiečių turmos išsipirkt, mat buvo apsivogęs.

        – Ko vokiečiai nesaugo tokio žuliko, veda nesurakinę? Žiūrėk, pamatysim kulnus beraitantį...

        – Nepamatysim, nebijok. Vokiečiai nesiterlioja. Taigi Poviliokas, šito Staniūno sūnus, bandė bėgt – ir ką gavo? Kulipką.

        – O ką gi jis tikis atkast? – nekaltai suulbėjo Mataušas.

        – Vokiečiams pažadėjo parodyt, kur pakastas didysis Kavarsko varpas, Adomu vadinamas.

        Mataušas net sudrebėjo: jis gerai atsiminė tą vietą!

        – Ar iš peklos...

        – Taigi kad iš peklos!

        Mataušas staiga suprato besąs neįkainojamai svarbus. Jam trupučiuką net gaila pasidarė, kad niekas niekada nesužinos, kokią didžią paslaptį turi užspaudęs tas vėjo pamušalu ir latreliu laikomas Lunskelis… Betgi turi – ir turės!

        Tuo tarpu Staniūnas bakstelėjo kastuvu vienoj vietoj, kitoj – ieškojo judintos žemės. Kai tik jis pradėdavo smarkiau mosuot, vokiečiai iškart liepdavo kaimiečiams jam padėti. Tačiau visur žemė buvo ne žemė, o gelsvai pilkšvas pakrantės smėlis, – atskirk kad gudrus, ar šį pavasarį vandens atneštas ir suplaktas, ar šimtą metų neliestas... O gal Staniūnas tiksliai ir nežinojo? Apie porą valandų jis puldinėjo į visas puses, sukaito, supluko: negan darbas nelengvas, dar šitiekos akių ir bizūnas už nugaros! Nuo prakaitu pažliugusios kaktos nusivožęs kepurę, atidengė pakaušį, nuogą kaip kiaušinis… Bet iki Mataušo įsidėmėto akmenų slūgsnio pačiame vandenyje kol kas nepriėjo, nors jau ir buvo besiartinąs prie jo...

         „Negi Viešpats leis šitam plikšiui atlikti judošiaus darbą?“ – susijaudinęs pagalvojo Mataušas, pakėlė galvą – ir, kaip tikėjos, pamatė nuo balto debesėlio palinkusį, rūpesčio išvagotą veidą. „Dabar arba žaibas trenks, arba žemė prasivers“, – pamanė Mataušas. Ir baisiai nustebo, staiga pamatęs, kaip Staniūnas krito aukštielninkas, ėmė raitytis lyg devynių vilkų pjaunamas. Jeigu jis tik apsimetė nuomario numestas, tai labai vykusiai.

        – Pakorojo, Dievas pakorojo! – nudžiugęs atsiduso Mataušas, staiga ir pats pasijutęs laisvas, drąsus. O Linartas tarstelėjo:

        – Arba žmonių keršto išsigando. gal sąžinė prabudo?

        Staniūnas pasitampė, pasitampė, apsivertė kniūbsčias ir nusiramino. Negi paskutinį kvapą išleido? Ne: kai vokiečių karininkas, nulipęs nuo arklio, perliejo jam nugarą bizūnu, visi išgirdo tikro skausmo pažadintą riksmą… Karininkas pagrasino šito reikalo taip nepaliksiąs, kareiviai nusivarė Staniūną atgal į kalėjimą, o žmonės, ne per garsiai, bet smagiai girgsėdami, išsiskirstė…

        …Tą patį vakarą Petras Matulis iš Vetygalos kaimo pranešė Kavarsko klebonui Leonui Špakevičiui, jog miestelio bažnyčios varpui Adomui buvo iškilęs mirtinas pavojus. Buvo nutarta perkelti varpą į patikimesnę vietą; ilgai nelaukiant, taip ir buvo padaryta vieną tamsią naktį Peslių šile, vadovaujant mūsų jau pažįstamam Briedžiui. Visi šiame naktiniame žygyje dalyvavę vyrai prisiekė klebonui ir Dievui prie laikinojo altoriaus. „Dabar ir šimtas staniūnų judošių nesuras varpo, o vyrai, dalyvavę varpo pakavojime, niekam nepasakys, nors jiems ir liežuvius pjautų“, – P. Matulio žodžius vėliau perpasakojo prelatas Stanislovas Kiškis.

        Adomas bus atkastas jau vokiečiams išsinešdinus, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Žmonės sugrubusiais delnais glostys žemėtą metalą, grožėsis ryškėjančiu ornamentu, o kunigas balsiai perskaitys, kas ant jo parašyta: svoris, „gimimo“ metai, liejykla, fundatoriaus pavardė. Ta pačia proga bus prisiminta, – labai savotiškas likimas ištiko ir kitus du Kavarsko bažnyčios varpus, dar prie rusų per Kurklius greitosiomis gabentus į Anykščių geležinkelio stotį. Pamatęs sunkiai braškančius vežimus ir sužinojęs, kas gabenama, Kurklių bažnyčios vikaras Jonas Gėgžna be ceremonijų paleido vežikus, varpus perkėlė į kapines, kur netrukus, laidodamas vieną kurklietį, iš anksto nuleido juos kapan.

        Visi trys varpai bus įkelti Kavarsko bažnyčios laikinojon varpinėn 1919 metais, o į naujai atstatytą bažnyčią galutinai sugrįš 1927-aisiais. Ir kavarskiečiai, ir žinovai girs ne „geležinį“, kaip kartais būna, o nepaprastai muzikalų, ausiai ir širdžiai malonų skambėjimą. Beje, kai kels bokštan didįjį varpą, gervė įstrigs – ir šerdis taip susibalados, toks stiprus dūžis sudrebins apylinkę, kad prie Kalibato kryžiaus netoli Kavarsko arę bernai žegnodamiesi išsilakstys į visas puses... 

 

 

 

 

Kryžiadirbio prisikėlimas

 

        Petras Blažys – aukštas, nuo aukštumo net gunktelėjęs, įdubusiais žandais, kumptelėjusia nosimi vyras. Jis sėdi savo pamėgtoj vietoj, ant gryčios slenksčio, lekuoja sunkiai, skleisdamas nesuprantamus garsus, nors akys šviesios, žvalios, plaukai ir antakiai – kaip degutas. Gryčia stovi galu, tai yra dviem langais, į upę, o ši – kaip kokia didmiesčio gatvė: prunkščia, šoka „kazoką“ per akmenis, net ir naktį blizga veidrodiniais langais, kutena ausį paslaptingu šnabždesiu... Už kokio pusšimčio metrų, tiksliau, už gelsvo smėlio plynės – Simanavičiaus trobesiai, kapinėlės, arčiau upės – Janulio gryčytė, pirtis, gumbuota pušis. Palyginti su dulksvom, neaprėpiamom Turkestano platumom, perdžiūvusiais kalnais, kurių papėdėse kerojo milžiniški platanai ir tvoskė pirties drėgme – ir velnio lįst į tokį pragarą! – koks mažutis, jaukus, švelnus šitas pasaulėlis!..

        Blažys markstosi prieš saulę, patenkintas šiepiasi: gerai, kad tokia graži diena, kad nusirepečkojo nuo krosnies – vis šilto oro gurkšnį įkvėps, krūtinę palengvins. Pabūti vienam lauke – tikra palaima.

        – Išvirtai ir tu, kerepėte! – pralenda pro jo šoną nedičkė raudonžandė moterytė. – Šildytis tai šildykis, ale ir apie oblių pagalvok! Paskutinį trupinį nuo stalo susėmiau...

        Apkabinusi rėčkelę su nešvarių drabužių kupeta, moterytė nurieda paupėn. Vyras tyli kaip tylėjęs – negi ginčysis su boba? Juoba kad ji nei pikčiurna, nei tinginė – smarki, balsinga, ir tiek; dar, tiesa, gerokai jaunesnė... Kartais per karštumą ir nesusivaldo. Kai Marytė „paperavinį“ puodeliuką sudaužė, taip šėrė per pirštą, kad tas vos nenukrito… Be reikalo ji šitaip: vaikas trejų metelių, nenorėjo gi. Bet šiaip...

         „Va kada amžius parodė savo! – nelinksmai mąsto Petras Blažys. – Tik ar vien metai kalti? Jeigu ne Turkestano pelkės, plaučius ir visą kūną ėdanti maliarija, ne baisus karštis, nuo kurio kareiviai iš proto išeidavo, ne saulėje kepančios tokių pat caro kareivėlių galvos, puslaukinių užmautos ant kuolų... tada dar pažiūrėtumėm!“

        O Ona Blažienė mintija savo:

         „Niekas nekaltas, tiktai vargas. Argi būčiau ėjus už našlio, ir dar besveikačio, ir dar su dviem vaikais, jei ne jo pusvalakis ir gryčia baltom sienom? Jei ne kampininko, o dvarponio duktė būčiau gimus? Ir kas galėjo žinot, kad neliks nei tos žemės, nei tos gryčios – tik pulkas vaikų?..“

        Blažys nejaukiai suklūsta: ir vėl krūtinėje kažkas gniaužosi, kruta, aukštyn lipa – gal kad susierzino? Nespėjo lauke išsikosėt? O krūtinę jau visai rimtai spaudžia, kelte kelia žmogų nuo slenksčio, tai ir stojasi žmogus, pamėlynijusiomis lūpomis gaudo orą – ir vis neužgriebia; tada imasi įprastinės gudrybės – atstato priekin vieną koją ir, svyruodamas čia pirmyn, čia atgal, laukia, kol praeis negerumas.

        – Tėveliuk, ko gi taip stovi? – klausia jo šalimais išdygusi septintų metų mergytė, laibutė, mėlynakė.

        Tėveliukas patyli lyg nenugirdęs, paskui dusliai sako:

        – Palauk, Levut, gal kada pati sužinosi...

        Levutė nežino, kiek ir ko jai reikės laukti, todėl nustraksi prie kreivosios pušies. Aną pavakarę joje kaip turgus ūžė karkvabaliai – kur dabar sulindo? Karkvabaliai neblogi, nei kanda, nei prie žmogaus lenda, tik kad labai žiopli: bumpt kakton – akys iššoka!.. Vaikai susigalvojo žaidimą: patiesia po pušim baltą paklodę, papurto šakas – karkvabalių prikrinta kaip gilių po ąžuolu... Levutė taip pat nežino, jog šioji vasara jai – paskutinė namuose.

        O tėveliukas jau atsigavęs, prašviesėjęs, ir jei ne niūrios mintys... Jis žiūri į žaižaruojantį vandenį, ten, kur upė dingsta už posūkio nelyg už vartų: Viešpatie, kokie tai vartai! Žegnokis, klaupkis prieš tokius vartus tarytum prieš aukso altorių, nes už jų prasideda kitas laikas, kitas gyvenimas – tas, kur tau nebepriklauso... Ir saulė ten jau kita, menkas žemės kirmine, tik nepurkštauk, nesišiaušk: šito slenksčio dar neperžengė joks mirtingasis, tebus jis patsai karalius... Vis dėlto tėveliukas turi suspėti – ir todėl būtinai suspės! – pasakyti savo vaikams vieną teisybę, viso jo gyvenimo išmintį: niekad o niekad nesigviešk pinigų, nepasikliauk jais! Nes viskas laikui bėgant praeina, sudega, išblėsta, išsibarsto – lieka tik žemė...

        ...Gyveno kartą du broliai, Jonas ir Petras. Tėvas mirdamas paliko jiedviem ūkį – pusę valako žemės ir didelę baltą gryčią. Petras šauktinių sueigoj ištraukė nelaimingą burtą – ir nuo dvidešimties tarnavo caro kariuomenėj. Grįžęs iš Rasiejos, palikęs joje jaunystę ir sveikatą, ne tiek botagu šmaukšėjo, žemę ardamas, kiek galunamy švarplėtus plaučius šildė. Vedė (Anykščių bažnyčios metrikoje buvo įrašyta: „Jaunikis Petras Blažys isz Wajszwyliszkiu szios par. su Kamilla Žemaityczią paną isz Pramislawos Kawarsko par.), gimė pora mergyčių, Onutė ir Elenytė; nuo bado gindamasis, pradėjo kryžius, rūpintojėlius, visokius angeliukus drožti, iš alavo lieti, – žmonės kryžiadirbiu ėmė vadinti. Ne jis vienas taip vertėsi: anava ir kaimynas Matas Lunskus, ir Ignas Semaška, Vaivadiškiuos palikęs dūminę gryčytę, kūprina po tolimiausius vienkiemius užsakymo ieškodami. Petrui Blažiui patinka Igno išdrožta Nazariečio stovyla, mūrinėje kaimo koplytėlėje pakeitusi supuvusią skulptūrą: kaip gyva, rūbai purpuru tvaska... 

        O pora metų vyresnis brolis Jonas, Jekaterinoslavo anglių kasyklose kelerius metus atpylęs, grįžo namo su kapšeliu pinigų. Broliai susėdo prie stalo, broliškai susitarė: stipresniam reikia žemę arti, silpnesniam – pinigus imti. Petras nenusiminė: toj pačioj apylinkėj, Pesliuos, gryčiukę susirentė, o likę pinigėliai bus dukterų kraičiui...

        Bet ar žinai, žmogau, kas tavęs tyko kiekvieną dieną, kiekvieną mirksnį? Nežinai, negali žinoti. Nežinojo ir Petras Blažys, kad po dešimties metų gyvenimo pasimirs jo Kamilė ir jis pasiliks našlys su dviem vaikais. Nori nenori, turės vėl ieškotis šeimininkės – ir 1904 metais Anykščių bažnyčioje paskelbs užsakus su Ona Martinonyte, Baltramiejaus ir Konstancijos dukra („Piatras Blažis naszlis isz Woijszwiliszkio Anykszcziu par. su Ona Martinaijcze mergaite in uliče Garbėnų Kowarsko parap.“). Kad ir trylika metų jaunesnė už Blažį, juodbruvė, didžiaakė ir guvi, dvidešimt septynerių Ona kažin ar galėjo tikėtis geresnio jaunikio, neturėdama nei tėvų ūkio, nei pasogos: jos šeimoj irgi buvo dvi motinos, dveji vaikai, o ją pačią užaugino ne tėvas su pamote, bet diedukas, mamos tėvas. Ištekėjus už Blažio, netruko pagimdyti jam ir sūnų Petriuką, ir dar tris sveikas gražias mergytes: Vandziutę, Levutę ir Marytę.

        Paskui užgrius didelis, baisus karas, nuo kurio subraškės ne tik paprastų žmonelių pastogės, bet ir paties caro galybė. Kas tau ką parduos už pinigus, ir dar popierinius? Kad maskolis, vokietis, o ir savas razbaininkas nepaglemžtų, Petras atidavė pinigus saugoti dvarponiui, į jo banką. Gudriai jautėsi pasielgęs! Štai baigėsi karas, pėdina Petras Ukmergėn, prieina raudono mūro namą dviejų gatvių kampe – ir sužino: bankas subankrutavęs, dvarponis pasimiręs... Kas pirmas atlėkė, dar kelis procentus gavo, o Petrui ir to nebeliko...

        Todėl ir sėdi Petras Blažys nuogas plikas ant nuogo pliko Šventosios kranto...

 

        Ar gali kas būti senam žmogui liūdniau už vėlyvą rudenį? Už mintis naktimis, ilgomis ir juodomis kaip upė? Ko laukti, tikėtis žmogeliui, kuris antai, susigaužęs ir susitraukęs, per lietų ir purvą dyžia į kaimyno laidotuves? Ką turi jausti tėvas ir vyras, ne iš tinginystės gulintis ant krosnies ir girdintis alkanų vaikų balsus? Apsaugok Viešpatie nuo tokio gyvenimo!..

        Merkia ir merkia. Ašarom paplūdę ne tik Blažio gryčytės langeliai, bet ir Marytės, jauniausios dukrelės, akys.

        – Ir aš, ir aš noriu mokyklon!

        Levutę tėvelis su mamute šį rudenį leis į pirmąjį skyrių, jau susitarė su Abromiškių mokytoja Zosiute Kiškiūčia, o jos – ne!..

        – Levutė vyresnė, ji jau užsidirbo mokyklą, – kantriai aiškina tėvelis. – Pakentėk – leisim ir tave.

        – Negaliu daugiau kentėti, – rauda mažoji. – Aš ir taip prisikentėjau...

        Marytės vargus visi jau žino. Atšalus orams, kai kiaules ūkininkai suvarė į tvartus, ji sugrįžo iš gretimo Vaivadiškių kaimo ir iškart puolė bučiuoti tėveliams rankas, kad tik daugiau nebeleistų tarnauti. Marytė žino, kaip sugraudinti širdis...

        – Svetimi yra svetimi, nenorėk, kad labai mylėtų, – ramina mamutė. – Tai kas gi tave nuskriaudė?

        – Mamut mamut, kad tamsta žinotum! Pamačiau ant stalo medaus puodynę, norėjau palaižyti. Tik įkišau pirštą, o gaspadinė kaip duos per pirštus! Ir nugaron! Tyčia stovėjo už durų ir žiūrėjo pro plyšį, ką darysiu...

        – Matai, tu gi ne namie, negalima kabinti, kada nori.

        – Tai kad medaus namie nėra! Ir aš visai nekabinau – tik pirštą nulaižiau...

        Tėvelis su mama susižvalgo, patyli.

        – O kojas taip gelia! Blauzdos suskyla, peršti, kasausi kasausi – iki kraujo, – toliau aimanuoja Marytė.

        – Na... tai tu pasakyk gaspadinei, kad duotų kuo patepti.

        – Prašiau, kaipgi neprašiau! Gaspadinė sako: jeigu blauzdos peršti – apsisiok, ir praeis. Aš ir paklausiau. O paskui kaip graužė – mamut mamut!..

        – Žinau, viską žinau, – linguoja galvą mamutė. – Ale ką gi, vaikeli, padarysi? Valgyti pilvas tai nori. Pakentėk, paūgėsi – niekas taip nebestumdys. Ir mokyklon kokį rudenį leisim. Tik kad mokslas, žinok, irgi ne už dyką: nuoga basa neisi, o dar mokytojui duok. Ir knygos labai brangios. Pakentėk – kai maži buvom, mes irgi kentėjom. Aš va lig šiol skaityti rašyti nemoku.

        Gera pasakyti – pakentėk! Marytė dar norėtų paraudoti, bet kai pamato mamutės akis, ašaros staiga nudžiūsta...

 

        Sako, anksčiau lapkritį vadindavę Vilkų mėnesiu – geriau nepasakysi, tip top vardas! Žvarbus vėjas kiaurai košia sienas, net kaminas ir įskilęs lango stiklas stūgauja. Blažienės sutempti žabeliai šlapi, vos smilksta, visi čiaudo, kosėja, bloguoja – mamutė taip saugo šilumą, kad kai kada per anksti užkiša dūmtraukį…

        Kartą Vaivadiškiuos buvo kviestinis, per Peslius ėjo pulkas bernų su armonika. Užėjo lietus, jaunimas susigrūdo Blažių gryčytės pašalėn. Blažys sako: ko ten stirkso po lašais, tegu eina vidun! Bernai ir sugužėjo. O mamutė tuo metu buvo įlindusi… pečiun – ne paprieždin, bet pečiun! Ant vorašilčio „ležoko“ gulėjo vyras, vaikai, – kur jai daugiau pačiai sušilti?.. čia žmonių pilna gryčia, alasas, juokas! Blažienė bijo ir sučiaudėti, ir išlįsti – užjuoks mirtinai! Taip ir pratūnojo susirietus tarp suodžių ir pelenų, vos neužduso…

        Bet dar blogiau, kai malkos pasibaigia ir asla, ir pečius taip atšąla, kad net kūną mažom adatytėm daigsto... O, kad taip balanėlė tarp delnų! Šiltas debesiukas viršum „ležoko“, kurian įniręs, snaustum ligi pavasario... Susisukęs kailiniuos, Blažys krenkščia ant pečiaus – jį susukęs reumatas, vaikai irgi ten susikniaubę. Verkiant reikia ruoštis miškan, o kas eis? Mamutė. Teisybė, ji susiėmusi už ištinusio žando, bet Blažys drąsindamas sako, kad su skaudančiu dantim žingsnis spartesnis...

        Prisitaisiusi ant karties kablį, apsimūturiavusi galvą ir pečius vilnone skara, Blažienė iki pusiaujo klampoja per pusnynus. Drūtesni sausuoliai iš pašilės seniai sukūrenti, nebent kur aukščiau sausa šaka tebestirkso. Moteriškė mosikuoja kartim, taiko, daužo... Ir dairosi: jei pamatys Simanavičius, už tas šakas vasarą reiks atidirbti!

        Uta ta šilumėlė! Jau geriau, linksmiau, tik nėra ko labai tvertis – ne ūkis gi. Kad vakarai neprailgtų, tėveliukas, kai gero ūpo, pasakoja apie Turkestaną, kaip gaudė ir valgė gyvates, kaip kazokai kapojo kardais visa, kas nors kiek krutėjo... Arba užmena mįslę, kad ir tokią:

        – Vienas laukia dienos, antras laukia nakties, trečias sopa ir šąla akis – kas?

        Bet šita mįslė per kietas riešutas ir tėveliukas priverstas pats jį perkąsti:

        – Agi kas labiau laukia dienos, jeigu ne durys? Jas žmonės darinėja tik šviesoj. O naktį kas reikalingiausias? Šitą geriausiai žino mamutė, nes pas mus ji viena turi lovą. O pirmiausia namuos šąla, žinoma, langas...

        Dažniausiai tėveliukas skaito „Šventųjų gyvenimus“, nutrintą, bet labai brangią knygelę. Paprastai pradeda šitaip:

        – Aš, Blažys, todėl man kaip tėvas šventas Blažiejus, armėnų vyskupas. Jam aš meldžiuos, kad kosėjant gerklę ne taip sopėtų. Jis dėl to ir šventu tapo: išgelbėjo vaiką, užspringusį ašaka...

        Kad tėveliukas nesustotų, Levutė būtinai paklausia, kas tie armėnai ir kas tas vyskupas, o Marytė – kieno kaulu buvo užspringęs vaikas: žuvies ar kokio paukščio?..

        – O kad Petru esu pakrikštytas, – patenkintas mergyčių smalsumu ir po netrumpos bylos nusišluostęs ūsus tęsia tėveliukas, – tai mano patronas yra šventas Petras, tas, kur Anykščių bažnyčioj su raktais rankoje stovi. Paklausykit, kas apie jį pasakyta...

        Knygelė savotiška, gal žemaitiška, kai kurie žodžiai išvis negirdėti, tačiau dėl to „šventųjų živatai“ ir Blažienei, ir vaikams, ir pačiam Blažiui atrodė dar paslaptingesni, dar graudingesni!

        – Tik paklausykit: „Rita meta nuwestas pri Nerona ciecoriaus Petras drąsej pasisakė kataliku esąs.“ Nepasidavė, nenuleido galvos apaštalas Petras ir išgirdęs tirono nuosprendį nukryžiuoti, – išdidžiai, lyg kalbėtų apie save patį, aiškina tėveliukas. – Prašė budelių ne pasigailėjimo, o kad nukryžiuotų kitaip negu Viešpatį, nes tokios pat mirties jautėsi esąs nevertas. Klausykit toliau: „Budelej, daridamis S. Petruj gierą, nukrižiawoję aną žemingalwiuj. Ir tejp Kunigaiksztis Aposztolu, buwęs Rimi Popiežiu par dvideszimti pękerius metus, pabęgie amži sawa ant križiaus. Kunas jo tebėr ir lig sziolei Rimi.“

        Žemingalviuj! Savo noru! Trys poros akių žvelgia į tėveliuką pagarbiai, nuolankiai, lyg nusikaltusios…

        Žibalinės lempos šviesoje dažnai suspindi ir švento Jono Nepomuko žygdarbis – gal todėl, kad apie šitą Čekijos karalienės nuodėmklausį, net pačiam karaliui neišdavusį karalienės paslapties, ne kartą per pamokslus kalbėjo Anykščių kunigas, kad jis buvo pavaizduotas Anykščių herbe. Nepasidavusį jokiems gąsdinimams ir kankinimams, budeliai nustūmė Joną Nepomuką nuo tilto į upę, tačiau netrukus jo kūnas iškilęs viršun ir gausiai susirinkę tikintys pamatę ant jo žibant penkis žiburius – lyg penkias žvaigždes...

        Tikėsit ar ne, bet visa Blažių šeimyna ir užsimerkusi regėjo tuos stebuklingus žiburius, tik jie švietė ne kažkur toli, o čia pat, Šventojoje. Žinant šventųjų kančias, nebe tokia baisi atrodė už lango trepsinti alkana, šalta žiema...

 

        Bet ir šitoj pašilėj užgieda sidabriniai paukščiai! Dažniausiai tai atsitinka dukart per metus – gruodui sutraukus žemę ir kartu su pavasariniais upeliais atskalandavus Velykoms. Tada sugrįžta vyresnės Blažio dukterys Ona, Elena ir Vanda: pirmoji – iš Rokiškio, antroji – iš Kavarsko, trečioji – net iš Žagarės. Visa šeimyna susėda prie šventiškai papuošto, gardėsiais kvepiančio stalo, o jau kalbų, kalbų – tėveliukas net kosėti pamiršta...

        – Nu, Anciut, kaip ten tavo Adulis, ar labai „kandziravotas“? – kibina seserį Petriukas.

        Visi žino, kad Ona turi „kavalierių“, Adomą Kaunietį nuo Liepdegėnų, ir kalba jau krypsta apie vestuves... Anciutė raudona kaip spalgena, o Petriukas suka akis į Vandziutę, pusmergę iš palatvijo:

        – Kas, sakei, latviškai bus „zirga galva“?..

        – Atstok tu nuo jų, – sudraudžia tėveliukas. – Geriau tegu Elenytė pasako, kas gi jai dabar svarbiau?

        Už šito nekalto klausimo slypi Elenytės likimas: besimokydama Kavarske, ji pritapo prie bažnyčios ir katalikiško jaunimo, pasidarė pavasarininke, gyvena šūkiu „Dievui ir tėvynei“. Deja, jai akin ir širdin įkritęs Ladziukas nenusileidžia: pirmoj eilėj turėtų būti tėvynė, dėl jos ir numirt nebaisu, o Dievas gali palaukt... Elenytė pasitaiso garbanėlę prie smilkinio ir ryžtingai atkerta:

        – Jeigu taip ir toliau, eisiu vienuolynan!

        Net Blažienė, balsingiausia kaimo giedorka, nuleidžia galvą. Elenytė – ne jos duktė, bet vis tiek gaila! Tokia graži, švelnaus būdo, o meilėj – nesiseka…

        Švenčių tik laukti ilgu, o pralekia jos nelyg zuikis pakluone: brikšt kudulkšt – ir nebėr. Lieka vėl godžiai tykoti pragiedrulio gryčioj ir lauke... Jį nutykojęs, Blažys rodo vaikams, kaip duobutę smėly įspausti, kaip karštą alavą į tą duobutę pilti: gal kada pravers? Nors neteko girdėti, kad moterys kryžius pjaustinėtų ar mūkeles lietų, bet mokėjimas pečių nelaužo. Štai ir jis: nors caro kariuomenėje susigadino sveikatą, negali nepripažinti, kad kareivystė jam parodė pasaulio, išmokė ir rašto, ir staliaus amato...

        O štai dabar už gryčios sukaltoje daržinėje jis dailina paskutinę kuparo lentą; švelniai apčiupinėjęs visus kampelius, paglostęs kiekvieną lentą, neša kuparą laukan, švieson: dažys. Levutė su Maryte pritūpusios žiūri, kaip viena po kitos dygsta, skleidžiasi plačialapės, plačiažiedės gėlės, kaip viršum jų nusklendžia margaplunksnis paukštis... O tėveliukas klausia:

        – Tai katra man pasakys, kas yra medis?

        Keistas klausimas! Medžių aplinkui tiek, kad nežinia, į kurį pirštu rodyti... Tačiau tėvelis purto galvą: ne, ne!

        – Medis toks pat gyvas, kaip ir mes: gimsta, auga, pūva. Yra žmonių, kurie moka jį prakalbinti – medis tada skrenda, plaukia, groja! Ir popierius iš medžio, ir lieptas per upę, ir grabas... Jei ne medis, kur gyventume, kuo krosnį kūrentume, kaip aš duoną uždirbčiau? Todėl žmogus taip myli medį – kaip savo gimtinę, kaip savo draugą didžiausią...

        Levutė ir Marytė klausosi išsižiojusios. Prieina mamutė – irgi patenkinta, tik visai dėl kitos priežasties.

        – Gražus tai jau gražus tavo kuparas. Skrebūnas, žiūrėk, ir maišo bulvių nepagailės.

        – Gražus, sakai? – lyg nenugirdęs paskutinių žmonos žodžių, pasitikrina Petras Blažys. Apeina aplink savo kūrinį, mąsto, o pamąstęs giliai atsidūsta – taip giliai, kad net vaikams širdys susopa.

        – Ė, didelis čia daiktas tas mano kuparas! Ot jei būtų nors viena šaka auksinė! Levutę išleisčiau į mokslus ir Marytę vesčiaus bažnyčion ne basą. Bet pirmiausia – pirmiausia Petriuką pas daktarą nuvežčiau...

        Petriukas – vyriausias vaikas jo antrojoj šeimoj, vienintelis sūnus – ir pats juodžiausias sielvartas. Mažas susirgo rachitu, vėlai atsistojo ant kojų, o ir atsistojęs vos laikėsi: ne kojos, o kojelės, šleivos kaip šeivos... Todėl ir keturiolikos sulaukęs neką už Levutę didesnis. Užtat širdis jo – auksinė, rankos ieškote ieško darbo – antai ir dabar už gryčios kūlelius kad kapoja, kad kapoja – skiedros laksto! Neberas namie ko nusitverti – pas kaimynus lėks, ten darbo prašysis...

        Bet mergytės klausosi tėveliuko.

        – Ką dar? Ką dar? – karksi.

        – Pasistatyčiau naują gryčią, ištinkuočiau, išdažyčiau visą baltai – kaip aną Vaišviliškėse. Tada ir mama nebesakytų, kad Petras jau senas, kad nieko daugiau neveikia, tik nuo krosnies spjaudosi...

        – Kada jau aš taip sakiau?! – karštai užginčija mamutė. – Visko užteks, kad tik sveikatos nepritrūktume...

        Kuparas mirga saulėje, didelis, išsipūtęs – taip ir knieti atidaryti, pažarstyti jo turtus. Tik visi aliai vieno žino, kad jis tuščias kaip kiaušinio lukštas. Tėveliukas eina prie savo mėgstamo slenksčio, sėdasi.

        – Jeigu taip aviniuką... Žinot, buvo toks atsitikimas. Gyveno vargšai, tokie kaip ir mes, kasdien prakaite ir skurde mirko. Išeidami dvaran, primokydavo mažulėlius, kad niekur neišeitų, niekam durų neatidarytų, iki tėvai pareis. Bet vieną kartą tėvas mato – ogi vaikai tik ir telaukia, kad kuo greičiau juos vienus paliktų. Ir vis susižvalgo, nusijuokia... Čia kažkas ne taip! – sumetė tėvas, prigriebė vaikus ir išgavo paslaptį: kai vaikai likdavo vieni, iš užkrosnio išlįsdavo aviniukas ir kartu žaisdavo! Tėvas liepė čiupti tą aviniuką ir pririšti už kojos, nes čia greičiausiai pinigai vaidenasi. Vaikai taip ir padarė; tėvai grįžo, rado aviniuką pririštą. Tada tėvas šmaukšt jam lazdele per šoną – ir pabiro auksiniai. O avinėlis, sakytum, išgaravo, sakytum, skradžiai prasmego...

        – O pinigai liko?

        – Kaip neliks! Jeigu būtų nelikę, argi jums pasakočiau?

        Kurį laiką visi tyli. Gražu tėveliuko klausytis, galėtų šitaip dieną naktį porinti! Ir kad nesustotų! Nes, kai sustoja, dar liūdniau pasidaro... Tą liūdnumą pajunta ir tėveliukas:

        – Gerai. Dar aš jums papasakosiu, kas neseniai man pačiam atsitiko…Važiuoju kartą iš Anykščių namo. Lietus pila kaip iš kibiro, o čia ožiukas prie kelio: me-e! me-e! Nabagėlis, galvoju, kieno jis galėtų būti? Sušalęs, net dreba… Čiupau tą ožiuką už pakarpos ir vežuos. Parsivežęs į kiemą paglosčiau: cibukas, cibukas! O jis tik strykt iš vežimo – ir žmogaus balsu mėgdžiojas: šibu-ukas... šibu-ukas!.. Kol aš akis prasitryniau – jau ožiuko nė padujų… Tai pasakykit kad gudrios, kas ten buvo?

        Mergytės susižvalgo, kažką lyg numano, bet sakyti – neišdrįsta…

 

        Klestėjo, vešėjo vasara, kvepėjo dar viena šienapjūte. Neišnašios, duobėtos pašventupio pievos ir tos prašyte prašėsi dalgio: nors jau rugpjūtis, dažnai ne tik lijo, bet ir perkūnais vėtė, šutino kaip pirty, todėl žolė lyg užmaišyta tešla tvinko, liūliavo. Nupjauti atsiras kam, tik ar išdžius, ar suspės šienelis sulipti į kluonus?

        O Blažių Petriuko, regis, joks rūpestis neslegia. Laksto sau po ulyčią, rankos kišenėse, švilpauja lyg špokas, dairosi po laukus ir pamiškes kaip dvarponis. Nuo paties pavasario, kai tik ledai išdundėjo, veltui ieškotum jo gryčioje. Tai medžiuose kiaušiniauja, tai lapės olą apžiūrinėja, tai vidur šilo galvą užvertęs kažko ilgai ilgai klausosi. Tik paklausk, kas kur šiuo metu dygsta, noksta, kiaušinius peri, bemat kaip „Tėve mūsų“ išbers... Žmonės myli Petriuką, pakiša jam obuolį ar pyrago gabalą ir, žinoma, nepamiršta talkon pasikviesti, ypač prie malūno. Kur rasi kitą tokį padėjėją, kuris dykai ir iš širdies dirbtų!..

        ...Petriukas atlėkė namo sukaitęs, blizgančiom akim – nesuprasi, ar be galo patenkintas, ar be galo nusigandęs. Ir – prie tėveliuko:

        – Oi, ką aš pamiškėje mačiau! Ką mačiau!

        – Ką gi jau taip matei, vaikeli, – ne klausia, o ramina tėveliukas. – Nori, kad klausinėtumėm, tai ir prisigalvojai?

        – Neprisigalvojau, kaip Dievą myliu – neprisigalvojau! Persižegnot galiu!

        Tėveliukas nustebęs žiūri į vaiką: ar apžavėjo kas?

        – Nu tai pasakyk, ką jau taip pamatei?

        – Oi, negaliu! Taip baisu buvo!

        – Sakyk, nebijok, tu gi namie...

        – Kad tokio dalyko dar joks žmogus nėra matęs! Jeigu pasakyčiau, gal iškart numirčiau!

        Tarsi kliedėtų vaikas...

        – Jau ko gi tau mirt, Petriuk? – sako tėveliukas, lyg skaitytų šventą knygelę. Jam jau neberamu: ar nebus berniokas susirgęs?

        Petriukas strykt vienon, strykt kiton pusėn – nenustovi, nenustygsta.

        – O čia – kieno?

        Palubėje kabo naujas, dar nematytas tėveliuko darbas – didelis spalvotas paukštis. Sparnai platūs, ilgi, karpyti, ir galva kaip gyva – kas pasakytų, kad iš medžio? Gaila, bet ir jį tėveliukas tikriausiai ne sau pasidarė...

        – Pačinsko.

        – Duokit, aš jam nunešiu!

        Tėveliukas nepatenkintas apsidairo, galvoja, kaip čia vaiką sulaikius. Pasižiūri pro langą.

        – Tai kad anksti. Nesėdės Pačinskas namie, ir dar vidury dienos. Ir dar dangus va kaip niaukiasi – pabūk geriau prie manęs.

        Petriukas prišoka prie tėvelio, pakšt vienon rankon, kiton. Tas... na... Be žodžių supratęs, vaikas mikliai nukabina paukštį, lekia pro duris.

        – Nesukulk! – vejasi tėveliuko balsas, tik kažin ar pasiveja. Užtat vienu balsu suklinka sesutės:

        – Ir mes, ir mes!

        Ir išdulka Petriukui abidvi iš paskos. Petriukas tai kas kad šleivom kojelėm – raito kulnus taip, net smėlis dulka. O gal paukštis, kurį jis neša aukštai iškėlęs, skraidina jį viršun?.. Levutė ir Marytė užduso, jau pradės bliauti, bet Petriukas šast – sustojo.

        Pievos pakrašty apie šieno vežimą tupinėjo senis Lunskus. Debesis viršum galvos tvenkėsi taip greitai, kad žmogelis nebesitikėjo suspėsiąs. Petriukas, tik užmetęs akį, iškart viską suprato. Padavė Levutei paukštį, o pats – prie Lunskaus.

        – Leiskit, dėde, aš tamstai padėsiu!

        – Bėk, Petriuk, bėk, kur tau reikia, – nelauktai pasipriešino Lunskus. – Didelio lietaus nebus, o kad trumpam peršnios – menka bėda.

        Bet argi Petriuką perkalbėsi! Liuokt – jis jau ant vežimo, smagus, narsiai nusiteikęs.

        – Dabar tai duosim garo! Tik spėkit, dėde, padavinėt!

        Tuo tarpu Levutė su Maryte nukurnėjo pas Pačinską. Kiemas jo ne toks kaip namie – aplinkui sodas, medžiai obuoliais ir vyšniom nuskretę, kampe dar kriaušė... Ir namų namelių čia anava kiek: gryčia, tvartas, pirtis, klėtis... O nuo klėties ir pats Pačinskas atpūkščiąs.

        – Kiek paukštyčių atplasnojo! – juokiasi patenkintas. Jo šienas jau suvežtas, o Blažio paukštis, po šimts, kaip iš dangaus nutrauktas! Ima jį abiem rankom, sukalioja ir liežuviu caksi: –A-ja-jai! A-ja-jai! Iškart ir kabinu seklyčioj.

        Tuo metu papt vienas lašas, antras. Ir staiga kad voš kas per galvas! Lyg juodas, lyg baltas... Pačinskas ko paukščio neišmetė, o mergytės ko neapalpo. Ir iškart – toks smarkus lietus, kad sodas dvilinkai susirietė... Gaspadorius su vaikais kaip įgelti nėrė trobon; Pačinskas net duris užstūmė, tarsi kas būtų vijęsis.

        Praėjo viena akimirka, antra. Jokio žaibavimo, jokio griaudimo, tik lietus pliaupia pliaupia. Dar po akimirkos liovėsi ir jis – lyg kas danguj rėčką būtų išvertęs, pakratęs ir vėl vieton padėjęs. Pačinskas priėjo prie lango, apsidairė ir nusijuokė:

        – Stebuklas! Vienąkart driokstelėjo – ir amen.

        Sesutėms neberūpėjo nei obuoliai, nei kriaušės – šoko laukan, tekinos per balas pasileido namo. Kai atsidūrė pusiaukelėj, dangus jau ir nusiblaivė, netgi saulė prasimušė pro debesiuko kraštą. Pusiaukelėj... pievos pakrašty... smilko šieno vežimas, šalia gulėjo negyvas arklys. Ir sklido kažkoks keistas dvokas... Levutė pribėgo arčiau, pasilypėjo ant vežimo: kas gi ten rūksta? Ir kad sukliks:

        – Petriuką užmušė!

        – Petriuką užmušė! – aidu atkartojo Marytė, ir abidvi, rėkdamos tuodu žodžius, pasileido per kaimą.

        Išgirdęs riksmą, Petras Blažys susmuko vietoje.

        ...Atjoję vokiečių žandarai pasižiūrėjo, paerzeliavo tarpusavy ir davė tėvams ženklą: viskas gerai, galit laidoti.

        Palaidojo. O su Petriuku – ir didžiąją tos dienos paslaptį: niekas niekada nebesužinos, ką nusinešė kapan tas nelaimingas vaikas. Lyg būtų prisilietęs prie to, kas uždrausta mirtingajam...

 

        Po Petriuko mirties tėvas ilgam sėdo prie vieno darbo: kryžiaus. Išpjaustinės savo vienturiui sūneliui tokį, kokio apylinkė neregėjo, kokį ir ant savo kapo norėtų turėti. Juk ne už pinigus, obuolius ar bulves, o iš dūšios! Ant plonų uosio lentelių atsargiai raižė dailius raštus, stogelį, skaptavo Nukryžiuotąjį, bet vis kažko trūko. Tada sugalvojo ant ištiestų Jėzaus pirštų galų patupdyti po angeliuką, o viršum galvos – puošnų baltą ažūrą, primenantį lyg duknas, lyg snaigių pusnelę, lyg debesėlių sruogas. Kai viską sudėjo, sukalė į savo vietas, net apsiverkė: angeliukai jo akyse ne tiek dievulį, kiek Petriuką į dangaus karalystę nešė, skraidino… Ir jo kojytės nebe tokios kaip žemėje, o tiesios, gražios… Kryžiaus apačią pastorino, apvijo mediniais žiedais ir, gerokai pasvarstęs, iškalė:

P+S

PETRUS BLAŽIS

M. 20 augusta 1917 m.

        Vardą ir pavardę raidė raidėn iškalė kaip jo paties pase, vokiečių išduotame, buvo parašyta. Pagalvojo: kaip gerai, po tuo pačiu kryžium, vardu ir pavarde tiksiu ir aš, turėjęs anksčiau savo vaiko atgulti... 

        Nuo to laiko Blažiai pasidarė dar dievobaimingesni, o jau perkūnijos bijojo kaip „bado, maro, ugnies ir karo“: blykstelėjus žaibui, griūdami dangstė langus, meldėsi ir giedojo.

        Tų pačių metų gruodį į Anapilį iškeliavo ir Petro Blažio brolis Jonas, tas, kur Vaišviliškėse, vyresnis pora metų, palikdamas dar visai jauną žmoną Julijoną ir vos vienų tesulaukusią dukterį Aneliutę. Jonas vis skundėsi plaučiais, suėstais anglių kasyklose, jam tino kojos, nuo aukšto spaudimo svaigo galva, galiausiai mirė nuo inkstų – ar ko užvalgė, ar nuo plaučių persidavė?

        Paskui kažkaip nebeliko nei rusų, nei vokiečių, iš amžių raisto kėlės nauja Lietuva, Blažys išsiruošė Ukmergės bankelin, o ką ten rado, jau žinome... Savųjų valdžia jam nieko nepakeitė, nes ką ji, svirduliuojanti basom kojom, galėjo duoti, pasiūlyti senam, ligotam žmogui? Jis ir toliau drožė, skaptavo šventuosius ir kryžius, tiesa, vis kitaip pagražintus, vis kitiems kaimams ir žmonėms skirtus. Namie – tik stovylėles ir stalo kryželius, pas žmones dar įveikdavo ir didesnį, kietesnį medį. Visu kūnu ir dvasia kaip išganymo laukdavo pavasario – gyvojo metų laiko...

        O! Gyvuoju metų laiku netgi senas žmogus, žvalgydamasis į paukščius ir medžių viršūnes, prašviesėja, sakytum, pasistiepia. Ne, sparnų plačiai nebeišskleis, pumpurų ir žiedų nebesukraus, bet oda ir širdis tebejaučia šilumą, tebegeria ją, tebesigardžiuoja! Sveikas sambrūzdis danguj, šile ir kiekvienam žemės lopinėly šaukte šaukia, kad ne vienas esi, ir ne pats menkiausias, nelaimingiausias. Argi to maža? Ne, oi, ne: juo toliau, juo brangesnė kiekviena šviesos akimirka...

        ...Dažną pavasarį Šventoji užlieja pašilės pievas, duobes, krūmus. O kai vanduo ima trauktis, tai pirmutinis ir labai geras ženklas, kad žiemos vargai jau iškentėti. Petras Blažys trina nugulėtus sąnarius, atsargiai ropščiasi nuo krosnies, atsineša iš priemenės tinkliuką. Nupjaus porą karčių, pririš svambalus – ir bradinys bus baigtas, ir tėveliukas pakiliai šūktelės:

        – Levut, ruoškis!

        Kiek Levutei to ruošimosi – strykt ir jau gatava. Žino: jai teks bristi į vandenį, atkabinėti tinklą nuo kelmo ar akmens, nešioti žuvį; vanduo gniauš kvapą, degins kaip ugnis, bet vis tiek smagumas, vis tiek džiaugsmas!

        Taip ir išeina: vienas senas, paliegęs, kita greita, žvitri kaip žebenkštis. Kai pamato upelį, tėveliukas jau uždusęs, bet dukteriai silpnumo nė už ką neparodys. Todėl sėdasi ant kelmo ar išvartos, krenkščia ir, lyg būtų staiga kažką prisiminęs, ima porinti:

        – Tu dar palauk truputį, pasibūkim sau vieni, pasišnekėkim. Ar žinai, kad čia senų senovėje buvo didelis miestas, Daikslis? Nesu sakęs?

        – Nesat, tikrai nesat!

        – Tai klausyk – kad žinotum ir savo vaikams papasakotum. Ilgė kadaise buvo tokia kaip Šventoji, o Šventoji – gal penkiskart platesnė. Santakoj buvo įrengtas uostas, atplaukdavo daugybė visokių laivų. Ko tik negirdėjo, nematė Ramoškalnio pušys ir smėlis: kunigaikščių, pirklių, ginkluotų vyrų. O kai laivai atplukdydavo karo grobį, šėldavo, dūkdavo iš džiaugsmo visas miestas. Kelias dienas ir naktis negesdavo laužai, skambėdavo dainos...

        Levutė nebe iš tų, kurie išsižioję pasakų klausos, bet ir jai įdomu! Tėveliuko pasakas ji seniai girdėjusi – ir apie aviniuką, ir apie Šventojoj žlugtą velėjančias laumes, bet čia visai negirdėtas daiktas! Dievuliau, baisu ir patikėti, kad šitoj žemėj, po jos kojomis...

        – O kas tamstai, tėveliuk, sakė?

        – Seni žmonės, kai buvau toks kaip tu. Gal mano seneliai, gal mano tėvai – pats gerai nebepamenu.

        Tai čia tikrai ne pasaka!

        – O kur pradingo tas... Daikslis?

        – Pasauly, vaikel, ne tokie daiktai sudūlėja... Gal tą miestą priešai sugriovė, pelenais paleido. O gal koks maras visus žmones išguldė? Va ir Anykščiai kiek sykių degė, iš mirties patalo kėlėsi... Tai gal jau pradedam, a?

        Sutrikusi, apsvaigusi Levutė čiumpa kartį, velka prie vandens. Nieko nepadarysi, pirmiausia teks perbristi kitan krantan. Kojos spirgėte spirga, bet nieko, pripras. Užkliuvusi už šakos, murkteli vos ne ligi pažastų. Ir kad išsigąs! Ne, ne sutręšusių lapų slidumo, bet minties, kad kažkas po kojomis gyvas, kruta. O čia dar į bradinį dunkst! Pro blauzdas šmurkšt! Levutė kaip įgelta šoka krantan.

        – Ko gi dabar? Pernai mažesnė buvai ir tai nebijojai, – drąsina tėveliukas.

        O Levutei gėda prisipažinti, kad ji Daikslio išsigandusi... Vėl brenda, stengiasi galvoti tik apie žuvį. Ji visai kaip tėveliukas – išdidi...

        – Keliam!

        Tinkliukas šokinėja, taškosi! Jame lyg žali gyvačiukai liauni, ilganosiai lydžiai. Du, trys, keturi... Tai bus valymo, kepimo, čepsėjimo!..

        Dar pamaišys tėvas su dukteria porą duobių, prisivers žuvų pilną kibirą ir – namo!

        – Tu manęs nežiūrėk, lėk tekina, vis greičiau sušilsi, – sako tėveliukas.

        Levutės raginti ir nereikia: viena ranka kratydama šlapią suknelę, kita laikydama kibiriuką su šlumsinčiais lydžiukais, skuodžia paupiu kiek kojos neša. Ir vis apsidairo bėgdama, pasiklauso – lyg pirmą kartą matytų akmenis upėje, kiečių stagarus, kurmiarausius. O lūpos pačios kartoja: Daiks-lis, Daiks-lis!..

 

        Marijona Blažytė-Vanagienė, Katlėrių Mato Vanago žmona, 1994 metais šių eilučių autoriui pasakojo:

         „Mūsų tėvelis buvo dievotas, ramus, mokydavo vaikus skaityti, nėra nė vienam sušėręs. Kai tėvai susipykdavo, nerėkaudavo, nesikeikdavo, nieko – tik patylėdavo, kol bizdikas praeidavo. Tėveliuko kryžiai stovėjo Katlėriuose, pas Peslių Kiškį, pas Dvaronių Vanagą ant kiemo – tas sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą. Juos užsakydavo ūkininkai, kaimų jaunimas mėgo statyti sudėtinį kryžių.

        Turėjom kelias vagytes bulvių. Tėveliukas sodindavo taboką už gryčios, paskui mes, vaikai, veriam gryčioj lapus ant siūlo; kai lapai išdžiūdavo, pjaustydavom, sutrindavom – oi, kaip kvepia, multinas! Pailgi tokie lapai. Suglostai, suspaudi – ir pjaustai kelis iš karto. Vandenį ėmėm iš upės, ir valgyt, ir gert. Išvietė – kur nori. Stogas šiaudinis. Du langai namo gale, du šone, abipus durų. Kamarėlė išvis be lango, tik mažas langelis. Miško pusėj kraudavom malkas. Duryse jokių rankenų, tik klemka. Iš lauko – virvytė, suvyta iš kelių siūlų, patrauki – skląstis užsidaro arba atsidaro.

        Stalas, suolai, lova viena, joje miegodavo mamutė, vaikai daugiau ant pečiaus. Pečiun kišdavo molinius puodus, špižinius sagonus, kibiro ir daugiau talpos. Kepdavo ne ant keptuvės, o ant apskritos juškos. Raguoliukus nuo duonos tešlos. Blynus. Batviniai raudoni, be grietinės; kiaulėm, būdavo, išverčia sagoną – tai mes prisirenkam bulvyčių ir nusilupam… Duona iš radzavų miltų. Pikliavotų laukdavom Užugavom – tada atneš pieno ir išvirs zacirkos. Per Kūčias atsimenu radzavas šiškytes su aguonom – saldus baltas skystimėlis užpiltas. Aguonas sutrina su kočėlioku, cukraus, ir užpila. Šiltas valgymas. Kepant duoną, po ja dėdavo ajerus, klevo lapus; kai išima duoną, pašlapina, visa gryčia kvepia duona ir ajerais.

        Rudeniop tėveliukas sakydavo:

        – Nu, vaikai, imkit kašikų ir eikit miškan kazlėkų!

        Simanavičiaus smėlyno pakraščiuos kazlėkų pridygdavo spiečiais. Prirenkam sulig lanku, pripilam ušėtką vandens – karvė grybus žalius rydavo, paskui labai gerdavo. Eidavom ir malūnan arkliašūdžių. Šile rasdavom apynių, riešutų, laukinių braškių, aviečių, grybų – visko buvo pilna!

        Tėveliukui nuolat skaudėdavo kojas – reumatas. Vaikai žiūrinėdavom, čiupinėdavom: nei žaizdų, nei spuogų, tai kas gali skaudėti?! Su mamute abu sakydavo: ką padarysi, vienam kojos, kitam… Mamutė, skalaudama drabužius lediniame Šventosios vandenyje, buvo smarkiai persišaldžius, po to jai taip geldavo dantys, kad nuo skausmo kartais net nualpdavo, tėveliukas buvo jai ir žvakę uždegęs.

        Tėveliukas žinojo, kad jei numirs penktadienį, dangus bus atviras. Vieną penktadienį iš ryto pasakė:

        – Onut, šiandien niekur neišeik, pasiruošk žvakę, aš mirsiu.

        Ir numirė – 12 valandą dienos. Levutė buvo pusmergė, aš – piemenė, mamutei buvo suėję keturiasdešimt. Mirdamas tėveliukas dar spėjo paguosti mamutę:

        – Neraudok, vaikai jau pastatyti ant kojų. Pasaulis didelis, atsiras gerų žmonių, užteks vietos ir mano vaikams!

        Atsirado, užteko. Žmonės gyveno biednai, bet visi kaip savi. Neturi mamutė vaikams ką ant stalo paduot – še uzboną rūgštaus pieno! Kai mirė tėveliukas, sutempė kas ką: duonos, kumpių, sviesto, lašinių, kiaušinių. Ir po laidotuvių gal savaitę dar turėjom ką valgyti.

        Kartą Januliokas, tas, kur paskui paskendo, kažką krapštė su draugu prie mūsų gryčios; pamatęs mane, staigiai atsisuko į kapines ir parodė pirštu:

        – Ut, Blažys iš kapų ateina!

        Aš persigandus kaip bėgau, užkliuvau už spygliuotos vielos ir smarkiai persidrėskiau koją...

        Po kiek laiko Levutė iškeliavo tarnaut tan kraštan, kur jau buvo prigijus sesuo Vanda – į derlingesnes žemes, į stiprius ūkius prie pačios Latvijos. Samdinius ten irgi spaudė prie darbo, bet mokėjo dosniau, sodino prie bendro stalo. Levutė pramoko siūti, tai ėjo iš kaimo į kaimą, iš kiemo į kiemą, siūdama ko prašoma; per tą nuolatinį keliavimą išdrąsėjo, nesibaidė padainuoti ar pagiedoti. O kai po kelerių metų jos pėdom nuvažiavau ir aš, vėl susigundžiau... medum – ir vėl mane nubaudė, tik jau kitaip: gaspadinė medaus negailėjo, tai tol laižiau, kol apsirgau...“

 

        Nuo „dievų skaptoriaus“ Petro Blažio mirties praeis nei daug, nei mažai – devyniasdešimt metų. Stovėsiu pamėgtoje Peslių įlankėlėje, „melničiavietės“ ir bevardžio upelio dešinėje, su meškere rankoje, stebeilysiu į raibuliuojančiu vandeniu slenkančią plūdę ir galvosiu: argi teisinga, kad vaikaičiui neduota nė akimirkai žvilgtelti į savo senelį, močiutę? Juk aš atsiradau tik po Antrojo pasaulinio, taigi su savo seneliu Petru Blažiu „prasilenkiau“ dvidešimt aštuoneriais, su Ona Blažiene – ketveriais metais.

        Močiutės likimą lėmė vis tie nelaimingi dantys. Daktarai toli, brangūs, todėl vargšė nemigo savaitėmis kraustyte kraustėsi iš proto. Ir kokių tik žolelių, nuovirų nebandė, kol viena „daktarka“ patarė išgerti vaistų pagal jos receptą: skausmą, girdi, kaip ranka nuims! Blažienė išgėrė – ir skausmas tikrai liovėsi, užtat po kelių dienų ėmė kristi dantys. Krito, kol iškrito – visi. Po kurio laiko dar nesena, tačiau bedantė senelė pradėjo skųstis viduriais, skrandžiu; kai ji, eidama šešiasdešimt septintuosius, mirė, gydytojai konstatavo vandenę. Paskutinį patepimą jai suteikė visų laikų mokyčiausias Anykščių kunigas, teologijos ir filosofijos mokslų daktaras Juozapas Čepėnas.

        Ir vis dėlto... aš mačiau senelę! Ji vienintelė iš mūsų senosios genties nuotraukojes, kuri ir šiandien tebeguli mano tėvo darytoje ąžuolinėje spintoje. Nežinomas fotografas sustatė būrį kaimiečių, regis, ką tik atlapnojusių iš vagos ar lankos – kasdieniais drabužiais, ramiais kampuotais veidais, tarp jų – moteriškė balta pašiaušta skarele. Nuotraukėlė prasta, menka, tačiau ji man išsaugojo artimo žmogaus paveikslą.

        Gi su Petru Blažiu buvo kur kas sudėtingiau! Tikras detektyvas: pasislėpė po savo paties kryžium ir tyli... O aš prieš akis turiu tokį kraštotyrininkų 1973 metais užrašytą Marijonos Čirlienės, 1892 m. gimusios Varneliuose, pasakojimą:

         „Ti (Pesliuose – R. V.) ir Blažiai gyveno. Blažys iš Vaišviliškių, dievdirbys buvo. Pijokas toks buvo. Jis aina ir saka: „Dieve, tu man sutvėrei, o aš tavi padirbau, pardaviau ir pragėriau.“ Pas Levandavičių stovi Blažio kryžius, Jakūbavoj pas Makštį ir Žekonies sodi Užuožeriuos, prie kelia netoli. Visi jie buvo dirbti vienais metais (gal 1915). Žemes Blažys turėjo tiek, kad peržingt galima. Sakydavo, kad per jo šniūrelį vyras permyža.“

        Štai kaip! man gi nuo vaikystės girdėtoje šeimos legendoje senelis – dievotas ir ligotas… Nieko keista, jei jam gaspadorius už kryžių takšteldavo buteliuką, bet ar dėl to jau „pijokas“? O gal aš, kaip „suinteresuotas“ asmuo, nesugebu būti bešališkas? Mane suintrigavo ne tiek dilema „gėrė“ ar „negėrė“, kiek – ar galima dokumentikos gerbėjui aklai pasitikėti netgi „gyvu“ šaltiniu?

        Perskaičiau kitus tos pačios Marijonos pasakojimus apie kaimynus, pažįstamus ir apylinkės įvykius. Visokių pasitaiko tų šnekorių, auksaburnių – vienas, visažinis, pats visur dalyvavo ir viską matė, kitas, aiškiaregis, „iš lubų“ nemirksėdamas skaito… Marijona, regis, buvo neprastos atminties ir pavydėtinos vaizduotės – ir vienodai rietė tiek apie tikrus dalykus, tiek apie pramanytus. Pvz., ji vienodai lengvai, žaismingai pasakojo ir apie istorikus intriguojančias Peslių „bažnyčias“, ir apie pokarį, vienus žmones įvardydama „glušavotais“, kitus – „banditais“, nors už liežuvio galo jos tikrai niekas netraukė. Jos paliudijimas, kas pirmasis pastatė Pesliuose malūną, neatitinka tiesos; labai jau lengvapėdiškas ir Pesliuose gyvenusio daktaro apibūdinimas, kad jis buvęs „kaip ir beprotis“. Ir taip toliau... 

        Dar labiau mano abejones išsklaidė žymių menotyrininkų tekstai. Lietuvos dailės istorikas ir kritikas Paulius Galaunė 1936 m. rašė:

         „Dievdirbis – tai ne amatininkas-profesionalas. Tai tiktai... „Apveizdos įrankis“, kaip ne vienas jų mano apie savo pašaukimą. Visi iš savo skulptūros darbo ne tiek pelnė duoną, kiek tikėjo – Dangaus karalystę užsitarnausią. Daugumas jų net nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo: ėjo iš kaimo į kaimą, iš sodybos į sodybą. Ėjo kūryba degančiomis sielomis ir vis naujus ir naujus šventuosius drožė, skaptavo <...> ir taip dalijo dievdirbiai palaimą visiems, kas tiktai juos tūlam laikui pastogėn priėmė, kas duonos plutos nepagailėjo. Tiktai jiems patiems žemiškoji laimė nereikalinga buvo.“

        Tiksliai ir išsamiai mūsų temą papildo šiandienos menotyrininkė dr. Skaidrė Urbonienė:

         „Tradicinei kaimo bendruomenei buvo nesuprantamas žmogus, kuriam žemė nebuvo didžiausia vertybė, kuris vengė žemės darbų, laiką leido drožybai, o dažnai ir, kaimo bendruomenės akimis žiūrint, tokiems nenaudingiems darbams, kaip keistų įrengimų, darbo įrankių konstravimui ar nematytų būstų statybai. Šie žmonės buvo jautresni aplinkai, todėl jų noras kuriam laikui atsiskirti, pabūti gamtoje ir ją stebėti irgi laikomas neįprastu elgesiu.

        Dievdirbių įvaizdį bendruomenėje atskleidžia ir posakis „Dieve, tu mane sutvėrei, aš tave padariau, pardaviau ir pragėriau“. Šie žodžiai, mums labiausiai žinomi iš Kazio Borutos romano „Mediniai stebuklai“, plito įvairiais variantais po visą Lietuvą. Pasakojama, kad aukštaitis dievdirbys ir kryždirbys Antanas Deveikis, pastatęs kryžių, apkabindavo jį ir sakydavo: „Dievuliau, tu mani sutvėrei, a aš tavi padariau, – dabar mes abu lygūs...“ Kitas aukštaitis kryždirbys ir dievdirbys Adolfas Ivanauskas, pastatęs Utenoj kryžių, sakęs: „Tu man, Dieve, sutvėrei, aš tavi padariau ir pragėriau.“ Dar vieno aukštaičio dievdirbio Karolio Dagio posakį „Matai, tu man, Dieve, sutvėrei, aš tau, Dieve, padariau“ dar ilgai po jo mirties prisiminė vietiniai žmonės. Klaipėdos rajone J. Petrulis užrašė dievdirbio Jono Jucio pamėgtą išsireiškimą: „Dieve, tu mane sutvėrei, o aš tave padirbau – pasibučiuokim.“

        Šis posakis atsimenamas kaip dievdirbio vizitinė kortelė – bet ne blogąja prasme. Sakydami tai, žmonės nevadina jų girtuokliais, nors tarsteli, kad mėgdavo išgerti, bet visada priduria, kad buvę geri meistrai.“

        Atsipūskime: manau, šių tekstų su kaupu pakanka Petro Blažio „reabilitacijai“.

        Kas vasarą su mama eidavom iš Anykščių į jos ir mano gimtuosius Peslius. Tai būdavo metų žygis! Per šilo samanas ir grybynus, skanaujant raudonus „gaidžiukus“ (katuoges, kačiauoges), pro lubinais mėlynuojantį Peslių miškelio pakraštį iki kapinėlių, upės. Kapinėse ant kalniuko pasitikdavo didelis tamsus kryžius su stogeliu ir šventųjų figūrėlėmis, bet mama sakė, kad jis ne senelio, o kažkieno kito darbo. Vienintelis išlikęs Blažio kryžius, sakė mama, dar stovįs Bebrūnuose, netoli Kavarsko. Bet netrukus nugriuvo ir jis.

        Tiek ir težinojau apie senelio kryždirbystę. Ir tik sulaukęs šešių dešimtų, pradėjęs rašyti šią knygą, menotyrininkės J. Zabulytės nukreiptas, o menotyrininkės S. Urbonienės „apšviestas“, didžiai savo nuostabai, Petrą Blažį išvydau „Lietuvių liaudies meno“ tome, skirtame skulptūrai: per visą puslapį – Jėzaus Nazariečio skulptūra! Paskui atsivėrė kiti leidiniai, fondai, archyvai. Bostone leistoji „Lietuvių enciklopedija“ informavo, jog „valsčiaus ribose darbavosi dievdirbys P. Blažys“, Nacionaliniame Lietuvos istorijos muziejuje pamačiau senelio rankų darbo stalo kryželį, 4 skulptūrėles ir 13 kryžių nuotraukas, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje – dar 6 darbus. Didelę, sunkią B. Buračo knygą „Kryždirbystė Lietuvoje“ pavyko gauti tik Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, užtat joje puikavosi dar 3 P. Blažio kryžių fotografijos. Negana to, S. Urbonienės straipsnyje „Rytų Aukštaitijos dievdirbių kūryba“ radau tai, ko labiausiai trūko: specialisto įvertinimą. Tikriausiai joks rašytojas nesugebėtų taip taikliai ir profesionaliai apibūdinti kryždirbio kūrybos, todėl negaliu nepacituoti visos pastraipos:

         „Kryždirbys ir dievdirbys PETRAS BLAŽYS, kilęs iš Vaišviliškių k., Anykščių vls., Utenos aps. (dabar – Anykščių r.). Meistro 1917–1921 metais darytų kryžių buvo Šlavėnų, Vikonių, Peslių kaimuose ir kapinaitėse, Andrioniškio miestelyje. Blažio dirbtų kryžių šakų galai dažniausiai trilapio formos, puošti drožiniais: angelų galvutėmis su sparneliais arba stilizuotu augaliniu ornamentu. Liemens briaunos dažnai puoštos įvijų kolonėlėmis, dažytomis keturiomis spalvomis. Ties horizontaliąja kryžma, apatiniuose tarpšakiuose, liemenį rėmina įtvirtinti augalinių motyvų drožiniai – tarsi iš liemens išaugančios ir į kryžmą atsiremiančios augalų šakelės. Viršutiniuose tarpšakiuose įtvirtinami puslankio formos geometrinių ar augalinių motyvų drožiniai. Kryžmos centre – Nukryžiuotojo skulptūrėlė, kurią dengia puošnus stogelis, dekoruotas augaliniais, geometriniais motyvais, monstrancija bei dviem angelų figūrėlėmis prie stogelio kraštų. Apatinė liemens dalis dažniausiai storesnė, atskirta karnizu, virš kurio iš dviejų ar iš visų keturių pusių yra stogeliais suformuotos stoginėlės, kuriose įstatyta po skulptūrą. Meistras droždavo įvairių siužetų skulptūras – tai ir Nukryžiuotasis, Marija Maloningoji, Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė Marija, Jėzus Nazarietis, šv. Petras, šv. Povilas ir kt. Jo skulptūrėlės dažniausiai 40–45 cm aukščio (kartais ir mažesnės). Figūros frontalios, statiškos, lakoniškų formų, kiek išilgintų proporcijų. Figūrų vertikalumas pabrėžiamas klosčių ritmu: rūbai skaidomi vertikaliais simetriškais, į apačią nežymiai lenktais, rėžiais. Šis meistras irgi turi savo mėgstamą tipažą, taikomą tiek moterų, tiek vyrų statulėlėms: veidai pailgi, siauri, paryškintais skruostikauliais. Akys pailgos, nuleistos žemyn. Meistras mėgsta rūbų detales paryškinti drožyba arba polichromija, pavyzdžiui, Jėzaus Nazariečio rankas rišančią virvę išdrožia iškiliai ir suraižo rėželiais, Marijos rūbus dekoruoja spalvotais taškais. Paprastomis, nesudėtingomis meninėmis priemonėmis meistras sukuria rimties, susikaupimo nuotaiką.“

 

        Atrasti savo senelį! Nepaprastas džiaugsmas, sumišęs su gėda ir savigrauža, kad, įnirtingai maišydamas platųjį pasaulį, vos nepražiopsojau to, kas visą laiką egzistavo šalia… Kad ir kaip būtų buvę, Petro Blažio kryždirbystė – aukso gabalas, mano viso gyvenimo atradimas!

        Puikybei prigesus, susizgribau neturįs nė menkiausios senelio nuotraukėlės. Jokie fondai ir muziejai šiuokart nebepagelbėjo, nors buvo viltis rasti, pvz., Pirmojo pasaulinio karo laikų pasą su didele nuotrauka.

        Pagaliau savo krikšto motinos Anelės Blažytės-Kiškienės namuose radau jos tėvo Jono, Petro Blažio brolio, ar ne 1915 m. darytą vestuvių nuotrauką. Logiškai galvojant, gretimuose kaimuose gyvenę broliai per vestuves turėjo susėsti už vieno stalo, bet kuris iš to pulko svečių – mano senelis? Prisiminiau kadaise mamos, tetos Marijonos, kaimynės Antosės Vaitkūnaitės nupaišytą Petro Blažio paveikslą, su lupa dešimtis kartų ištyrinėjau visų pagyvenusių vyrų akis, smakrus, ausis, ūsus – tačiau patvirtinimo taip ir neradau.

        Nuvažiavau į Ukmergę pas devyniasdešimt septynerių sulaukusią Peslių kaimynę Elžbietą Balandienę: o gal? Tiesdama jai vestuvių nuotrauką, mano ranka virptelėjo. Tačiau senolė, šiaipjau nemažai ką atsiminusi, tik sunkiai atsiduso:

        – Vaikas dar buvau…

        Su ta pačia nuotrauka nukakau į Šiluvą, kurios bažnyčios altarista buvo į šimtą antruosius įkopęs Eduardas Simaška, kilęs iš gretimo Pasusienio kaimo. Paminėjau prelatą Stanislovą Kiškį, dažnai atvažiuodavusį pas seserį Zosiutę į Abromiškes.

        – Jeigu ne jis, kažin ar pats būčiau tapęs kunigu, – ganėtinai žvitriu balsu kalbėjo altarista. – Žinoma, lėmė ir mano brolio Vlado, vyriausio mūsų šeimoj, pasirinkimas. Ne taip dažnai juk pasitaiko, kad iš vienos šeimos – du kunigai...

        Žiūrėjau į šį nuostabų žmogų ir klapsėjau akimis. Štai gyvas pavyzdys, kad ir vienas lauke – karys! Kad stiprios dvasios nepalaužia nei lageriai, nei kankinimai. Dešimt metų Komijoje, alkis ir alinantis darbas tiesiant geležinkelį, miegas palapinėje ant šlapios žemės, kurio ir miegu pavadinti liežuvis nesiverčia... O ištvėrė!

        – Dievas gelbėjo, – paaiškino altarista kaip savaime suprantamą tiesą.

        Gi man pačiam svarbiausią klausimą pasilikau susitikimo pabaigai. Altarista nuoširdžiai nudžiugo sužinojęs, kad esu iš jo gimtinės. Sakė prisimenąs Blažį, ateidavusį jų kieman: žmonės jį vadinę kryžiadirbiu, o jo našlę Oną Blažienę ne kartą yra pavėžėjęs Kavarsko bažnyčion. Smagu, nuostabu buvo matyti žmogų, dar prieškariu vežiojusį mano senelę! Kaip atrodęs Blažys? Į šį klausimą garbusis dvasininkas atsakė:

        – Įsivaizduok, kiek per šimtą metų pralėkė veidų… Kur visus prisiminsi?!

        Štai ir viskas.

        Viskas?

        Vėl ir vėl kapstausi mintyse, ieškodamas kelių į vakarykštę dieną. Stverčiausi nors už šiaudo... Pala pala, ar ne aš pats sakiau, kad, jei nori nukeliauti į praeitį, nereikia jokių triukų, magijų, laiko mašinų – tereikia gerai pasiruošti? Sakiau, bet kiekvienas kartas, kiekvienas bandymas – vis kitoks...

        Nejučia prisimenu, kaip vienas jaunas bičiulis pasakojo apie savo viešnagę pas Venesuelos indėnus. Įtraukęs nosin yopo („tai tokios kaip ir pihos šaknų puvenos, įmirkytos sakuose“), pasijuto taip, lyg būtų atsidūręs dvasių pasaulyje, pradėjo regėti keistus dalykus, pvz., kaip šamanas kiaurai perėjo namelio sieną... Haliucinogenai ir jų sukelti neprognozuojami vaizdiniai man ne prie širdies, o vis dėlto! Daug duočiau, kad nors akimirkai kitai pamatyčiau Peslius prieš tris šimtus, šimtą metų – su senosiom kapinėm, gimtąja pirkia, karčema, senelių veidais…

        Iš principo netikiu, kad praeitis negrįžtamai pražuvusi, nebeatkuriama. Jeigu vienoje apvaisintoje ląstelėje užkoduoti (užprogramuoti) tavo tėvų ir protėvių bruožai, jeigu esi (o esi!) gausybės gyvūnų ir juo labiau pačių pirmųjų žmonių tąsa, negi tavyje (pvz., smegenų atminty) nėra nė pėdsako iš praeities įvykių ir veidų? Neįmanoma, kad nebūtų! Visa žmonijos istorija (ką jau kalbėti apie gentį, šeimą) garantuotai užfiksuota kiekviename iš mūsų, tik mes kol kas nerandame rakto tai lobių skryniai atrakinti...

        Taip aš mąstau stovėdamas ant Šventosios kranto ir stebeilydamas į raibuliuojančiu vandeniu slystančią plūdę. Kaip klevo sėklelės ar alksnio žirginių dulkės ant vandens krinta ne tik debesėlių ar praskrendančių paukščių šešėliai, bet ir žodžių, citatų nuotrupos, ligi šiol nepaminėti faktai – ir srovė mainosi, keičia spalvas, atspindžius! Ši kaleidoskopiška mozaika užburia, užsupa, užhipnotizuoja, nuneša mintis nežinia kur... Pasijuntu lyg be odos, net nugara girdžiu, kaip alksnynėlyje kažkokia nereali esybė tekši, murma, čiaudo... Nežinia iš kur atplaukia eilutės:  

 

                                        Kas ten šlepsi

                                        Kimsynais –

                                        Ar ne mano senelis?

                                        Visas iš rūko,

                                        Visas iš pūko,

                                        Visas – kaip samana žalias?

 

        Tuo pačiu metu suvokiu, jog nė už ką negaliu atsigręžti – nes tada viskas kaip pasakoj prapuls... O už nugaros išties kažkas vaikšto! Artėja, alsuoja man prie ausies... Stoviu lyg suparalyžiuotas, kol staiga ribuliuojančiame vandenyje pamatau pailgaveidį atšvaitą. Kur man matytas šis veidas? Akys, nosis, plaukų kuodas?

        Žiūriu ir žiūriu. Ir nedrįstu patikėti, jog vandeny mirguliuoja... mano senelio atšvaitas! Kokia laiko ironija: jis jaunesnis už mane! Net juokinga: senelis jaunesnis už savo anūką… O vis dėlto prisikėlė! Ir mes vis tiek susitikom! Tegu tik mainosi, švytuliuoja tas stebuklingas paveikslas lig vakaro, lig žvaigždžių patekėjimo, lig aušros…

        Aš toks sumišęs, toks visas ištirpęs, kad ne iškart pastebiu nyrančią plūdę…

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)