Ramunas Kasparavičius. Vlado Braziūno nuotrauka       Romėnų religijoje buvo trys tokios įdomios dienos. Dies Solis Invicti – Nenugalimos Saulės diena – tai gruodžio 24-oji, dabartinės Kalėdos. Šventė, kiekvienam suprantama. Ir mums, dabartiniams žmonėms.

       Žiemai baigiantis, bet dar nepasibaigus, Februarijaus (drugio dievo ar karštligės demono) gale, vasario mėnesio, „apgaviko, vasaros vardu prisidengusio“, buvo kitokia šventė. Švente ją sunkoka ir pavadinti. Galima ją palyginti su Vėlinėmis arba Adomo Mickevičiaus „Dziady“, tie, nors lietuviškai verčiami ir Vėlinėmis, t. y. Ilginėmis, bet „Dziady“ buvo švenčiami pavasarį. Vasario 27-oji – dar net ne pavasaris. Lotyniškai ji vadinosi Dies Mortis Omnipotentis – Visagalės mirties diena.

       Buvo ir trečioji diena – pati mįslingiausia: Dies Fati Innumerabilis. Neišskaičiuojamo Likimo diena. Gal nenuspėjamo. Kada ji ištiks, to nežino nieks, netgi Romos Pontifex Maximus.

       Net Gaius Julius Caesar.

       Ir aš nežinau, nors pirmą šios poringės variantą užrašiau aritmetikos sąsiuvinyje. Langeliai. Nieko nuo to man aiškiau nepasidarė ir kažkaip savaime neapsiskaičiavo…

       O šio rašinio pagrindinei veikėjai (įsivaizduokite: prototipas – tai gyva reali šių dienų moteris) šioji Dies Fati Innumerabilis vienąkart apsireiškė visa savo jėga, įtaiga ir slogumu.

       Taigi, čia tokia XXI amžiaus poringė.

       Yra dailininkų, tarp jų ir labai dailės teoriją mėgstantis mano brolis mokytojas, kuris sako, jog balta – tai ne spalva.

       Juoda – irgi ne spalva.

       Tada, mano paties diletantiška nuomone: ir pilka – ne spalva. Dviejų nespalvų junginys irgi turėtų būti nespalva.

       Bet lietuviams – tai spalva, ir netgi viena svarbiausių.

       Kaip kadaise sakė viena uzbekė, studijavusi Vilniaus tada Dailės institute:

       – Vam, litovcam, gde pilka – tam gražu!

       Jos pačios koloritas buvo rytietiškai „turtingas ir daugiaspalvis“. Jos tėtušis buvo kažkokis uzbekų dailės šulas iš gyvųjų klasikų. Ne, dailininkai tokius vadina, rodos, korifėjais.

       Bet nebuvo tat ir lietuviams taip patinkanti „vasaros gėlių pievos puokštė“. Arba „spalvos lylia“. Tai, žinokit, nėra tas pat. Skirtumas yra, ir ženklus. Jūs paklauskit kokios tekstilininkės, tai ji jums nuodugniai išaiškins, dar ir papasakos apie savo jausmus. Bus labai įdomu. Jei ką suprasit.

       Uzbekės koloritas buvo visai kitaip spalvotas, toks jis ir dabar, reikia manyt, yra.

       Šnekučiuosimės tačiau ne apie saulėtąjį kraštą, Namangano obuoliukus, „Chakikaki“ (*)       Pašnekėsime apie Lietuvą, Vilnių, Tyzenhauzų gatvę. Prie sovietų jinai vadinosi Kovo 8-osios. Dabar truputį aiškėja jumy – v kakoj stepeni!

       Paprašiau Valentino Sventicko, mūsų kartos autoriteto:

       – Duok man, Valentinai, laisvesnę poringės žanro definiciją.

       Norėjau pasakyti „linksmesnę“, bet susizgribau – pagraudens:

       – Ar tik ne vėl paikus juokus kreti?

       Valentinas man atsakė taip:

       – Vaikine, pats esi dzūkas, tai pats žinai ir žinokis. Gali būti laisvas.

       Palaimino.

       Aš išėjau iš Oginskių rūmų ir patraukiau savo Dzūkų (buv. Škapliernos) gatvės link. Pakeliui sukauptai mąsčiau.

       Galvojau apie tai, kad žanras yra svarbu. Jei yra žanras, tai jau kažkas yra. Ne bespalvis benacionalinis popsas, kuris toks ir bus, pavadink jį nors ir bumčiku.

       Galiu pasigirti, kad ir pats esu sukūręs žanrą: pitoreską. Lyg novelė, lyg pikareska. Istorinė ar šių dienų. Kiek pralinksmėjau. Pranyko depresyvus nepasitenkinimas savimi.

        „Jis nepagrįstas“, – nuraminau save.

       Bet Vilniuje ruduo tądien nebuvo panašus nė į Boldino rudenį, nė į Džonsono Sausojo slėnio auksinį.

       Buvo gana murkšlotas rudenėlis, šykščiai švysčiojo sauliutė. Sąlygišką miesto ramybę drumstė tiktai „mertviačiokų s kosami“, atkakliai gremžiančių pagatvių atolą, motorinių švediškų dalgių garsai. Tie garsai kankino Naujininkų pirmąjį kaimą visą vasarą nuo ankstyvo ryto (5.30 val.) iki vėlumos. Aš nieko prieš neturiu nė prieš dalgius, motorinius švediškus, nė prieš darbo vietų šienpjoviams sumanymą miesto savivaldybėje, bet tie decibelai labai neatitinka žmogiškųjų bioritmų, ypač ankstymečiu, o jau to jų šieno tai neės nė R. Žemeckio triušis Rodžeris, nė tuteiša ožka. „Ar nebūtų geriau, – esu pamąstęs penkis kartus, – kad savivaldybė šienpjoviams būtų išdavusi ne „Husqarnas“ (atsiprašau, gal tai vokiečių gamybos motodalgiai), o gražius didelius plastmasinius maišus ir nurodžiusi surinkti, tarkim, brogelės bambalius ir vienkartinius švirkštus, bet tai gal neoru.

       Daug kas kartojas: ir pernai, ir kitąmet…

       O paskui prasidės kiemsargių Sizifo darbas, kuris tęsis iki užsningant ir apledėjant, kol pasidarys vos ne katorgiškai sunkus ir ilgas – sniegui nuėjus pavasarį iki Jurginių. Dabar kiemsargės grebia lapus į aukštas krūvas, vėjas nuo Murmansko jas vėl išblaško, drabni paukšteliai iš Kolos pusiasalio pusdienį patupi prie buvusios „Saulutės“ parduotuvės uosiuose, taip jie daro metų metus, ir tie uosiai pusdieniui tampa panašūs į didelius spalvotus ožekšnius, pakyla ir nuskrenda Kijevo link ir dar piečiau, deramai sugraudinę net užsigrūdinusią Viktoro Uspaskicho širdį. Man tai jie ypatingo virpulio širdyje nesukelia, nes žinau, empyriškai žinau, kad ryt poryt atšals.

       Baigiu rausvuosius Tomo Lirlio pašvilpukavimus, stoju į standartinę padėtį ir pradedu poringę.

       Paporijo ją man kaimynė, dirbusi Tyzenhauzuose, dabar emeritė (pensininkė). „Pavtorijo“ jos kolegė, dar tebedirbanti. Jeigu jūs, kiti dzūkai, sakysite, kad tokio žodžio nėra, tai aš pasakysiu, kad Trakų dzūkuose yra, bet jis nedzūkiškas. Ne viskas, ką vartojame, yra sava.

       Jų papasakotas atvejis yra mistiškas, bet aš stengiuosi būti mistiškas tiek, kiek Edgaras Alanas Po, tai yra manau, kad bet kokia mistika, jeigu ji realiai pasitaiko, gali būti racionaliai paaiškinama, nors pamatysite, kad šiuo atveju tat bus sudėtinga ir vargu ar man pavyks. Dirbančiosios Tyzenhauzuose (turiu omenyje žemesnę grandį) yra prietaringos kaip jūreiviai. Jų pasakojimai tokie kartais būna fantastiški, kad net naivūs. Bet kartais tokie slogūs.

       Tyzenhauzai – tai gimdykla. Labai man nepatinka tas žodis, nors jis ir taisyklingas. Ir daug moterų yra sakiusios:

       – Mums irgi. It kokia gamykla. Jau geriau: gimdymo namai, vis šilčiau, nors irgi skamba valdiškai, netgi sovietiškai.

       O mano pasakotojos yra slaugės. Pagal atliekamą darbą. Oficialiai – valytojos. Kai jos padeda gimdyti, tai jos slaugės. Negi jūs norėtumėt, kad jūsų vaikeliui padėtų ateiti į šį geriausią iš pasaulių geriausia iš valytojų? Šalia pasistačiusi šepetį ir pamazgų „viedrą“. Ne! Ne! Todėl ji – slaugė. O kai atsiima atlyginimą, tai ji – valytoja, bet jūs to nematote ir nežinote. Man aiškino pažįstamas gydytojas, kad slaugės titulas įpareigoja ir algą mokėti kaip slaugei Europoje, na, ir Amerikoje, laisvame pasaulyje, nes aiškino jis man dar sovietiniais laikais, jei atmintis manęs neapgauna, tai buvo šviesios atminties Eduardas Selelionis, „Sveikatos apsaugos“ redaktorius. Nuo to laiko niekas nepasikeitė, tad slaugėms (valytojoms) susidarė toks ydingas ratas, kuris taip ir sukasi, ir vis toj pačioj vietoj: tai jos baltos, tai jos juodos, ne jos, žinoma, o jų darbas, darbas kasdieninis, t. y. pilkas, bet ne, nes kad dar ir kruvinas. Tiesiogine prasme.

       Įdomus (keistas) jų slengas: žargonas.

       – Kiek kartų šiandien gimdei? – klausia atėjus į darbą kolegės. Suprask:

       – Kiek gimdymų priėmei?

       Vienoje rajono gimdykloje buvo kažkoks Ypatingas Atvejis, net per valdišką TV parodė, tai tenykščiai teisinosi, esą buvo labai sunku, net aštuoni gimdymai buvo.

       Tyzenhauziškės tik nusišaipė:

       – Taigi tai pusdykis „dežuras“.

       Žinoma, rajono ligoninėje mažiau darbuotojų, bet Tyzenhauzuose yra buvę tokių naktelių, kad grįžusios iš darbo (o budėjimas – tai „kruglosutočnas“, 24 val.) kalbėdavo tarsi iš paralelaus pasaulio sugrįžusios, man, nemačiusiam nebuvusiam, šiurpuliai net per galvos odą nueidavo.

       Jų papasakotas atsitikimas tačiau keistas. Paprastas, bet…

       Gyveno Vilniuje jauna pora. Ne tokia jau jaunut jaunutėlė: ne, jai buvo dvidešimt dveji, gal ketveri metai, jam – pora metų daugiau. Pora buvo, galima drąsiai pasakyti, laiminga, vyru jinai nesiskundė, nebuvo koks pasileidėlis ar girtuoklis, paprastas vairuotojas, bet palyginti neblogai uždirbdavo ir, tai šiais laikais gal nemažiau svarbu, neturėjo baimės likti be darbo. Jinai buvo virėja, tai irgi jokių fobijų neturėjo, atlyginimą gaudavo laiku ir visą. Šiai porai perspektyvos buvo, o tai – svarbiausia. Kokios jau tos perspektyvos šviesios ir kokios spalvos, čia jau kitas klausimas, bet jaunoji virėja vieną dieną pasijuto nėščia ir tai jai nepasirodė baisu ir nereikalinga. Nėštumas buvo… kaip pirmą kartą: daug dar nežinotų jausmų ir pojūčių, blogumų ir svaigulių, bet, kaip sakė labiau patyrusios, nieko išskirtinio – kaip ir visoms. Buvo būgštavimo ir nerimo: pirmąkart gimdyti – tai ne vainikėlį prarasti, čia kur kas svarbesnis bei sudėtingas dalykas ir nėra ko čia man šmaikštauti, aš suprantu.

       Jinai buvo jau ne tik žymiai dienai, bet ar ne paskutiniame mėnesy, ar nepatogiausiame (gimdyt) aštuntame, kai kilo mintis jai. (Jiems. Su mažyliu joje...) Pamenu, Onė Baliukonytė panašiu jai laikotarpiu sakė:

       – Na, dabar tai tikrai jaučiuos nei du, nei vienas… – ir kažkaip savotiškai nusišypsojo, nes savotiškai nuskambėjo šioji idioma jos lūpose.

       Jaunoji virėja, racionalių pažiūrų moteris, nusprendė nueiti prie tėvo kapo… Aš pastebėjau, kad lietuviai apskritai nemėgsta šiaip sau pasivaikščioti eiti, kokią dingstį sugalvoja: ar vaiką nuo kambario rutinos prablaškyti, ar jau su mokinuku miesto miškely „gamtinės medžiagos“ pasirinkti botanikos pamokai – kankorėžių kokių, kerpių ir samanų, ar užmiesty romantiškai apleistuose Putramento soduose porą kilogramų obuolių paskinti, dabar jau nepasitaikančios poniškos rūšies, bent jau kompotui tinkamų, kaip kad darau aš pats vos ne kiekvieną rudens savaitgalį, ar grybą kokį, kazlėką ar rudmėsę išsirauti grybienei jaunuose užmiesčio pušynėliuose ar eglynėliuose oro uosto link.

       Tad ir nėščioji tinkamai: nei per plonai, nei per šiltai, o taip kaip reikia apsirengė, pasiėmė skėtį – jį būtina pasiimti, nes jei pasiimi, tai tikrai neprireiks. Pamažu ir oriai ėjo jinai link kapinių, galvodama, kad per nėštumą visą vasarą – kokius gal du su puse mėnesio kapuose nebuvus, tėvo neaplankius, rodos, prieš Tėvo dieną paskutinįkart ravėjo nereiklias kapų gėles, be garso murmėdama po nosimi, tarsi savo paslaptimis su tėvu pasidalydama, lyg atsiprašydama, kad gyvo jo negalėjo anūku pradžiuginti.

       Bet kad… kai tėvas buvo gyvas, tai ji dar buvo tam per jauna. Net neištekėjus, kur ten, „pacankė“. „Tad taip, – galvojo ji eidama, – kapas turėtų būti tvarkingas, vasara nors buvo ir labai karšta, bet ir lietinga kaip kokioj Brazilijoj, kaip sakė per televizorių, o paprastai šnekant – tai kaip kokioj pirty ar šiltnamy, saulės perkaitintam, kai nuo polietileno plėvės didžiuliai susikaupę lašai ant agurkų krinta. O ir mama tarės savo vyrą ne kartą per vasarą aplankiusi, minėjo andai telefonu.“

       Kai jaunoji moteriškė ateina prie kapo, mato, kad taip ir yra: švaru tvarkinga, žolės neužgulusios, gėlės neapdžiūvusios. Sukalbėjo „Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie“, nieko antgamtiško lūkesingo nepajuto. Mišios būdavo laiku užsakytos, pagalvoti apie jį neužmiršdavo, kapą aplankydavo, atsinešdavo naujų gėlių, medelių…

       Norėjo jau ir eiti.

       Pažiūrėjo: palei antkapį jau asiūklio eglutė po motinos ravėjimo išlindus… Tai gajus augalas senovinis, kur jis įpratęs augti, ten ir augs ant kalnelio, augs ir nors tu jam ką.

       Eina ji prie tos asiūklio eglutės, pasilenkia ir netenka sąmonės.

       Kai atsitokėjo, nieko nesuprato.

       Suprantate, ji ne šiaip neteko sąmonės. Didelis, sunkus, daugiau kaip dviejų metrų cementinis antkapis nei iš šio, nei iš to nuvirto ir prislėgė ją… abudu su vaikeliu…

       Atsitokėjo: vienoj pusėj galva, kitoj kojos, tačiau taip pagalvojo ne ji, o žmonės, išgirdę sunkų, šiurpulingą, nelabai ir garsų jos šauksmą, nors jai pačiai atrodė, kad rėkia iš visų jėgų... „Gerai, – sakysite jūs, – kad apskritai žmonės buvo netoliese, kartais kapinėse visą valandą nė gyvos dvasios, nė kokia varną nekarksi, nė katė neprabėga.“

       Bet išgirdo atskubėjo moteriškė, netoliese kapelį ravėjusi. Kai pamatė, kas atsitiko, vos pati neapalpo, pasilenkė, pažiūrėjo: gyva, tik akys nežmoniškai perkreiptos. Nulėkė moteriškė kitų žmonių kviestis, tie atėję dar kitų šauktis, kokių laužtuvų ar dalbų ieškoti, vienas net domkratą nuo savo mašinėlės atnešė. Svarbiausia, kad dar daugiau žmonių susirinko, tad lengvai švelniai tą antkapį, tą cementą, nuėmė, josios nesužalodami.

       Kai ją išėmė, paskambino greitajai, tarpu savęs iš pradžių šnekėdami:

       – Žemė buvo minkšta, neseniai supurenta, gal ir nieko nebus jai blogo, bet atsitik tu man taip!

       Paskui įsižiūrėjo ir suprato, visų pirma, moterys, kad jai jau paskutinės savaitės, tai geruoju nesibaigs, gali atsitikti tik labai blogai.

       Nukraupo visi, viens į kitą žiūrėdami.

       Ir greitoji gana greit atvažiavo, kaip ne visad, tai žmonės:

       – Bet gal kaip nors pratrauks į gerąją pusę…

       Moterys prisakė: reikia vežti į Tyzenhauzus, dvi kartu nuvažiavo savo folksvagenu, kad paaiškintų, kas atsitiko – toks neįtikėtinas dalykas.

       Tyzenhauzuose irgi visi nustebo, nors „ko, sako, mes nematę, ko mums nepriveža“, ir tuoj ėmėsi daryti, kas įmanoma.

       Deja, vaikelio išgelbėti nepavyko.

       Gerai, kad nors motina liko gyva.

       Taip jos vyras pasakė, stovėdamas kaip beržine dalba tvotas, klausydamas tos „fantastikos“ komentarų ir vis klausdamas:

       – Kaip, kaip… kad taip nebūna! Kodėl čia taip?

       Nežinau, kaip toliau tiedviem žmonėms ėjos, vyrui ir žmonai.

       Nežinote ir jūs, dauguma, bet yra kas ir žino.

       Gyvena turbūt, nenusiskandino gi.

       Tai tokia fakto literatūra.

       Gyvenimas prisigalvoja įvairiau negu išradingiausias, atsiprašant, kūrėjas.

       Kokios čia išvados? Kokia šio pasakojimo moralė?

       Man atrodo, kad lietuvių literatūrai vos ne nuo pat pradžių, turiu galvoje devyniolikto amžiaus pabaigą, labiausiai kenkė tos sausos „išvados ir moralė“. Kaip trečiaeilėje to laiko lenkų literatūroje – labai jau jos teisingos.

       Taigi kad pavyzdžiu tai mūsų literatūrai buvo nepirmaeiliai kitų tautų autoriai. Pridavatkėjusios lenkės rašytojos, provincialūs rusai, Vidurio Europos autoriai, net saviems nelabai žinomi. Net ne Elizos Ožeškienės lygis. Ta tai dar ir paskaitoma.

       O šiuo atveju ta fakto literatūra – dvidešimt pirmo amžiaus poringė. Po mūsų galvas „nušvietusių“ ateizmų, egzistencializmų, scientologijų, parapsichologinių paistalų.

       Jokių čia išvadų nėra, žmogau be Dievo.

       Betgi ne visi tokie – be Dievo. Kitas gal tik „suspykįs su Dievu“. Tas, atskridęs lėktuvu, kur stovėjo ir tebestovi po tuo pačiu klevu.

       Dar kitas, o ir ne vienas, nuoširdžiai tikintis. Ką jūs pasakysit?

       Numirėliai kerštingi?

       Šiurpas nukrato, tuo kartais galima ir patikėti, bet ne šiuo atveju. Būkim, sakau, kaip Edgaras Alanas Po – tiek pat kaip jis mistiški. Bet ir racionalūs.

       Čia juk tėvas ir duktė. Kokie čia gali būti kerštavimai?

       Kitas, naivus iki kvailumo, mano įsivaizdavimas: panoro taurus numirėlis angelėlio dvasią prie savęs turėti.

       Pažaisti su ja, kai įsigeis, kaip su kokiu geltonu drugeliu ar margu vabalu.

       Kaip paukščiuku kokiu…

       Tačiau tat kažkaip į mano Anapusybės supratimą neįsispraudžia.

       Angelėliai, Tyzenhauzų slaugių kalba, jų profesiniu slengu, tai negyvi gimę kūdikiai.

       Limbų, pragaro prieangių, kame esą būva nekrikštytų kūdikių sielelės, irgi nėra. Dabartinis popiežius panaikino tą limbų sampratą. Neaiškūs buvo tie limbai, bet kad ir jų nebuvimas nieko nepaaiškino kaip ir toje apokrifinėje Nikodemo evangelijoje, kurioje ir galima rasti apie tuos limbus, tą Bodlero pragaro prieangį.

       Popiežius taip nusprendė, tai jis nusprendė, jis – popiežius.

       Niekuo čia dėtas nė Tyzenhauzas, kurio reformų pavyzdys įkvėpė, sako, tarp kitų ir Stolypiną, kai šis ėmėsi reformų.

       Rusai tik dabar įvertino šio įžymaus politiko svarbą. Jeigu jo reformos būtų pavykusios, viskas būtų kur kas sėkmingiau klojęsi į Rytus nuo Kionigsbergo.

       Kažkoks teroristas, kažkoks atentatas ir – nėra Stolypino, o dar karas su vokiečiais…

       Bet ir patys rusai kalti: ta jų revoliucija…

       Prancūzai tai savo panašia revoliucija per daug nesižavi, visais tai robespjerais ir maratais.

       Būtų užtekę ir Stolypino reformų, nereikėję nė didžiosios Spalio revoliucijos, katra lapkritį.

        „Never revolution, never revolution…“

       Pagalvokim ir apie Tyzenhauzo reformas dar Žečpospolitoje, kaip gerai jos prasidėjo, kaip kilo ūkis, klestėjo manufaktūros, turtėjo valstybės iždas… o paskui staiga ar pamažu viskas ėmė kristi nykti, liko griuvėsiai ar net tiktai prisiminimai…

       Kodėl?

       Ypač dabar pagalvokime: juk prieš dvidešimt metų energingai pradėję europizuotis kapitalizuotis, taip greit netekome energijos, įpuolėme vėl į tokį mielą, matyt, lietuvio dūšiai „zastojų“ ir tenkinamės krepšiniu, kvailomis klounadomis ir Porečenkovo lygio mistikomis.

       Dar mintelė man krustelėjo: gal kokių satanistų užkeikimai?

       Bet ką jie gali, nieko jie negali. Šiaip šlykštynės.

       Taip ir sukasi mano galvoj tokia geometrija nuo prutkoviškai neaprėpiamo kosmoso iki be galo mažo skaičiaus epsilon.

       Kam čia paironizuosi? Nebent sau…

       Nebent pacituosi patsai save:

        „Begalybėje nieko nėra neįmanomo.“

       Taip ir šis mistiškas atvejis:

       – Galėjo atsitikti ir šitaip, kaip atsitiko.

       _________________________________

        (*) „Namanganan chakikaki“ (laikraštis „Namangano tiesa“)ir dviženklį skaičių siekiančias uzbekų šeimas.

 

 

       2010 spalis, labai panašus į lapkritį

       Vilnius, Dzūkų gatvė

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)