tekstai.lt

PERTAS DIRGĖLA. Trys novelės. Liepų gatvė
      
        Liepų gatvė

       Julitai paskambinau iš Aleksandrijos, kai tik sužinojau, kad – jau. Aš žmonos nesekiau, nerinkau įkalčių, tačiau buvau įsitikinęs, kad savaitgaliais Julita išeina pas kitą vyrą. Ir dabar ji abejojo, ar galės ištrūkti iš darbo ir atvažiuoti.
       Ligoninės laiptų aikštelėj pamačiau taksofoną. Paskambinau Indrei.
       Tėvas mirė, pasakiau.
       Girdėjau, kaip ji aštelėjo ir tuoj susitvardė.
       Aš su tavim, esu šalia, stiprinu tavo jėgas.
       Valandėlę ragely buvo tylu. Girdėjau savo alsavimą.
       Kai grįši į Vilnių, eik tiesiai pas mane. Dieną ar naktį, ar rytą. Mano buto raktus turi.
       Turiu ir dabar juos kišenėj. Man vis atrodo, kad jie kelia mudviem pavojų.
       Aš nebijau jokių pavojų. Nebijok ir tu. Remkis į mane, remkis į mane.
       Įėjau į chirurginio gydymo centrą. Budintis gydytojas teberašė tėvo mirties liudijimą.
       Man retai pasitaiko rašyt, murmėjo jaunas storulis. Kaip į tokią siaurą grafą surašyt visas mirties priežastis? Ar reikia visas surašyt?
       Žiūrėjau jam į akis ir tylėjau.
       Įrašysiu tik pagrindinę ligą, nusprendė. Ne Hodžkino limfoma, ketvirta stadija. Bendras išsekimas dėl uždegiminio proceso.
       Nuėjau į penkioliktą palatą. Tėvo kūnas jau buvo išneštas. Slaugutės tvarkė palatą. Keitė patalynę. Tėvo daiktus buvo sukišusios į plastikinius maišelius.
       Dantų protezus įdėjom velioniui į burną, pasakė man.
       Nunešiau maišelius į automobilį.
       Užėjau į lavoninę. Vedėją moterį paklausiau, kas galėtų paruošti lavoną laidojimui. Vedėja paskambino telefonu savo valdiniui. Atėjo sukumpęs vyriškis, pasisakė esąs Juozas.
       Taip, tarė, aš paruošiu kūną laidojimui. Keturiasdešimt litų.
       Telefonu pasikalbėjo su draugužiu, dirbančiu vienos bažnyčios laidojimo namuos. Sutarė: katafalku rytoj vidurdienį parveš karstą su tėvo palaikais mano pasakytu adresu.
       Automobiliu parvažiavau į tėvų namus Aleksandrijoj.
       Mama ir kaimynai ruošėsi šermenims. Viktoras Eirošius sukalė pakylėjimą karstui padėti. Valius Milkeris prileido vandens į šaltojo namo galo radiatorius. Užkūrė ugnį. Apšildymo sistemoj buvo likę oro. Trūko vamzdis antrame aukšte. Vanduo ėmė varvėt ant pakylėjimo.
       Taisėm vamzdį iki vidurnakčio. Vis trūko kokių nors įrankių arba detalių. Susikruvinom rankas, tačiau vamzdžio nesutaisėm.
       Šilti balkšvi apatiniai, tamsiai pilkas kostiumas, balti marškiniai, rudas kaklaraištis ir rudi batai. Įkapės. Apatinius nupirkau turguj, kai tėvas jau sirgo. Batus kartu su tėvu pirkom gal prieš dešimt metų Vilniuje. Perki ir nežinai, kad jau – įkapes.
       Karstą įstūmėm į trobą pro langą. Troba buvo šalta. Džiaugėmės, kad vanduo nebevarvėjo ant pakylėjimo.
       Ūkiniame pastate, viralinėj, dirbo šeimininkės Rožė ir Olga. Valius Milkeris skuto bulves. Jam daviau raktus nuo visų podėlių.
       Anksti rytą švietė mėnulio pilnatis. Gurgždėjo po kojom sniegas. Mama ir aš nuėjom pas duobkasį Zigmą Ūdrį.
       Ką jūs manot? Dvylika laipsnių šalčio! – šiurpčiojo Ūdrys. Žemė greitai sušąla, dideli grumstai krinta į duobę ir įlaužia karstą. Duobę reikia baigti kast prieš pat laidojimą.
       Įbrukau Ūdriui butelį degtinės ir dvidešimt litų avanso. Duobę iškasė prieš pat laidojimą.
       Rūkiau. Žiūrėjau pro langą. Tėvas leido pirmą naktį TEN. Naujus tėvo namus gaubė žvaigždėto dangaus skliautas. Šalo. Termometras už lango rodė minus dešimt laipsnių. Prisiminiau mamos žodžius.
       Mūsų gatvėj – septyni namai, nuo šiol visuose gyvena našlės. Tai ar tokią gatvę dar tinka vadinti Liepų gatve?
       Žmona buvo atvažiavusi. Įėjo į bažnyčią mišioms baigiantis ir nustebo, kad kunigui patarnauja paauglė mergaitė. Ši laikė smilkytuvą, kunigas jį užkūrė, parūko smilkalai virš mergaitės galvos ir karsto.
       Vakare Julita išvažiavo atgal į Vilnių. Mama, ją išlydėdama, kalbėjo apie šeimos santarvės išsaugojimą. Julita stovėjo šalia manęs. Jos akyse pamačiau ašaras. Ir pajutau, kad jos ranka spaudžia mano pirštus. Kokius jausmus šiuo pirštų spūstelėjimu Julita norėjo išreikšti? Santarvė buvo prarasta, prarasta, prarasta.
       Kūčias valgėm dviese su motina. Prie stalo galo stovėjo tuščia kėdė. Tėvo. Jam buvo padėta lėkštelė, taurė ir indelis, į kurį buvo įkratyta mirkytų žirnių.
       Rytą po vestuvių atėjo Gabrielius Vaitkus, pasakojo mama tyliu balsu. Klausia: katras pirmas atsikėlėt? Aš, sako tėvas. Tai tu pirmas mirsi, pasakė Gabrielius. Pirmas ir mirė…
       Rytą vaikščiojau Indrės numegztomis vilnonėmis kojinėmis. Keistai jaučiausi. Fizika: kojinės šildo kojas. Metafizika: širdy – šalta.
       Apypiete atėjo Rožė, viena iš Liepų gatvės našlių. Atsirinko indus, kuriuos buvo atsinešusi ateidama į šermenis šeimininkauti. Rožės vyrą nutrenkė elektra naminę bevarant. Tačiau moteris dar mokėjo džiaugtis gyvenimu. Išgėrė kavos puodelį, taurelę žagarvyšnių likerio, taurelę „Starkos“. Prisiminė metus, kai dirbo veterinare kolūkyje.
       Užneri virvę eržilui ant galvos ir kojų, entuziastingai kalbėjo. Pargriauni. Stiprus vyras prispaudžia eržilo galvą prie žemės. Jei leisi pakelti galvą – pašoks ant kojų.
       Ką čia šneki? Ar tai tu pargriaudavai eržilą? – nepatikėjo mama.
       Darbininkai pargriauna. Aš tik komanduoju. Ir tą delikatų darbą padirbu. Nesu patyrusi didesnio malonumo kaip iškastravusi eržilą. Eik tu sau! Įveiki tokią galybę! Malonumas – neapsakomas.
       Kai žiguliu parvežiau jos indus, Rožė neskubėjo išlipti iš automobilio.
       Dukters namie nėr, pasakė.
       Nešiau dėžę su indais ir vidury kiemo sustojau. Takai, iškasti per vėpūtinius, čia išsišakojo į tris puses.
       Kai tik eini pas moteriškę, tuojau paklysti, nusijuokiau aš.
       Nepapratęs esi. Sakau: dukters namie nėr.
       Moterų našlių gyvenimai kaip vijokliai vyniojasi apie kiekvieną stagarą.
       Naktį su mama plūkėmės palėpėje. Užšalo vanduo vamzdy, kuriuo jis atiteka į didįjį katilą. Šildėm vamzdį didele elektros lempa. Vanduo vėl pradėjo tekėti. Apklostėm vamzdį ir katilą pragulėtais čiužiniais, senais kailiniais, suplyšusiais sijonais, man vis dilgtelėdavo į galvą, kad šiais drabužiais tėvai kadaise vilkėdavo per darbymečius arba važiuodami į turgų.
       Čiaupus palikom truputį atsuktus, kad varvėtų ir vanduo iki ryto neužšaltų.
       Praėjo dešimt dienų nuo tėvo mirties. Snigo, šėlo pūga. Į dešimtines mišias atvažiavo tik keli giminaičiai. Pavakare ėmė lynot. Pasaulis apledėjo. Širdy pasidarė nykiai šalta.
       Paskambinau Indrei į Vilnių.
       Iš kur skambini? – skubiai paklausė Indrė. Sužinojusi, kad skambinu iš Aleksandrijos, dar ne iš Vilniaus, ėmė kalbėti abejingai.
       Telefonu šnekėjausi su Indre, o nuo skardinio stogo triukšmingai šliuožė ir ant žemės dribo sušalusio sniego luitai.
       Reikėjo kuo skubiau važiuoti į Vilnių.
       Ėmiau ruoštis kelionei.
       Tėvelis buvo kalvis. Labiau net ir už sutaupytus pinigus brangino kalvystės įrankius.
       Kaip man reikės juos išsaugoti? – nuogąstavo mama. Aš žinau, daug kas norėtų juos nugvelbti.
       Išsaugosi, sumurmėjau. Tie įrankiai padėti už kelerių užrakinamų durų.
       Buvo užmiglojusi diena. Migla krito ant medžių, kelių ir automobilių. Ir šalo. Sušalusios miglos luobelė buvo skaidri, asfaltas atrodė juodas ir švarus, nors iš tikrųjų važiavau grynu ledu.
       Nuo to laiko našlė mama gyveno dideliuose namuose visiškai viena. Iš pradžių kasdien jai paskambindavau. Vis: nieko naujo, laikausi, esu vėtyta ir mėtyta.
       Tačiau po pasikalbėjimo telefonu kovo pirmą dieną pajutau – prasideda opera.
       Ar tu ne darbe? – paklausė mama.
       Šiandien – šeštadienis.
       A, taip ir yr. Eirošius išvažiavo į turgų. Sūnau, neišmanau, ką daryt. Valius Milkeris nori remontuot savo mašiną tavo garaže.
       Gerai. Tegul.
       Nieko bloga nepadarys, ar ne? Aš nebepadarau nei blogo, nei gero. Ir valgyt verdu tik tada, kai katės pradeda nagais draskyt sijoną.
       Viena. Mama viena dideliuos namuos leido laiką su katėm ir vištom. Ar pusto, ar vėjas ūkauja, ar mėnulis pro langą šviečia – viena. Užjaučiamų žodžių nenorėjau sakyti. Priprastų guodžiama, dar vienišesnė ir nelaimingesnė pasijustų.
       Būk atsargi, pasakiau. Lenkijoj per šalčius trylika žmonių pražuvo. Medinius namus šildė elektriniais šildytuvais. Ugnis įsižiebia iš nieko, iš paslapties. Nešildyk trobos elektra. Kūrenk krosnį, netaupyk malkų.
       Pasišnekėjęs su mama buvau sudirgęs. Išėjau laukan, iš rūsio išsinešiau kastuvą.
       Snigo. Pustė. Netikėtai ėmė lynoti. Kelis kartus valiau takus per kiemą. Vis pagremždavau sušalusio žvyro, kas susimaišytų su sniegu. Tačiau ir žvyrą tuojau užpustydavo, takai pasidarydavo dar slidesni, juo labiau, kad lynojo ir šalo. Mano kepurė ir striukė apledėjo. Kai ištiesiau nugarą, drabužiai subraškėjo, kiek čia metų pralėks ir šitaip traškės mano kaulai.
       Atokiai – ant šaligatvio priešais turgų – stovėjo Indrė ir žiūrėjo į mane. Pirkinių krepšį laikė abiem rankom, prigludusiom prie šlaunų. Supratau, kad ji gal kelias minutes stovėjo ir žiūrėjo, kaip kasu nuo takų sniegą, lyg dirbčiau kiemsargiu.
       Nebuvau mačiusi tavęs darbiniais drabužiais, pasakė Indrė.
       Ar toji naujoji kanadietė dar neišvažiavo?
       Aurelija?
       Gūžtelėjau pečiais. Nebuvau įsidėmėjęs Indrės velionio vyro ir jo pirmosios žmonos dukters vardo.
       Dar neišvažiavo.
       Gyvenat ir švenčiat?
       Vakar iš tikrųjų šventėm. Tačiau negėrėm. Nekėlėm nei šušerų, nei šalašų.
       Pakreipė galvą.
       Netiki? Jeigu netiki manim, tikėk nuotoliniu valdymu.
       Nuotoliniu?
       Turi mano buto raktus. Ir vidurnaktį, ir paryčiais gali patikrinti, ką veikiu. Privalau būt atsargi.
       Hm. Apie netikėtus įsiveržimus nepagalvojau.
       Pagalvok.
       Ar žinai? Jau trys mėnesiai nebėra sąvokos d e g t i n ė . Briuselis išreikalavo, kad degtinę vadintume v o d k a .
       Briuseli tu, Briuseli…
       Indrė, vis paslidinėdama išžergtom kojom, apledėjusiu šaligatviu tolo nuo manęs nuleidusi galvą. Aš valiau takus ne prie jos namų. Tai ją skaudino.
       Grįžau į nejaukų butą dar labiau sudirgęs. Graužė sąžinė, kad esu neryžtingas ir nuolaidžiauju žmonai, kuri, nors ir sutiko išsiskirti teisme, tačiau nenorėjo parduoti mūsų didelio buto.
       Ištraukiau iš sieninės spintos plastikinį maišelį, kurį išsinešiau iš palatos, kai mirė tėvas.
       Dėliojau tėvo drabužius į krūveles: viršutiniai, apatiniai, skalbtini, dar nauji ir švarūs. Nemokėjau apibūdinti, ką jaučiau.
       Mėlyna striukė. Juodos milinės kelnės – be diržo, be petnešų, į kilpeles įverta marlinė susisukusi ir jau nebešvari juostelė.
       Pilkas persagstomas megztinis su kišenėmis. Mamos numegztas.
       Juoda vilnonė kaklajuostė. Paslaptinga. Ja pasismaugti bandė ne mirtina liga sirgęs tėvas, o jį slaugiusi slaugutė, nusivylusi gyvenimu, kurį sutrypė senas storžievis jūrininkas.
       Balta megzta kepurėlė. Julita ją numezgė įsčiose nešiojamam kūdikiui, kuris taip ir negimė, ir nuo to laiko Julitos ir mano požiūriai į gyvenimą ėmė vis labiau nesutapti.
       Pilkos kumštinės pirštinės. Tėvas kalviavo, kol buvo jaunas. Vėliau stengėsi vaizdžiai liudyti, kad kadaise kalviavo, ir nė per speigus nemūvėdavo pirštinių. Jo rankos, kiek atsimenu, buvo randuotos ir pamėlusios. Mama pirštinėm apmovė tik ligos sušaldytas tėvo rankas.
       Drabužinės šlepetės su auliukais, viduj įsiūti balti triušių kailiukai. Nežinau kodėl, tačiau mama augindavo tik baltus triušius. Gražiai krutėdavo triušių snukučiai. O man pašėlusiai gaila būdavo vešlių, tamsiai žalių dobilų lapų, kurie išnykdavo gražiose triušių burnytėse.
       Šiltas chalatas. Man rodos, tokiu pačiu chalatu apsisiaučia Indrė, kai sėdime jos buto balkone – aš rūkau, ji uodžia „vyrišką dūmų kvapą“ ir žiūri man į akis.
       Margos pižaminės kelnės. Vienadienio drugelio, gyvenusio aštuoniasdešimt ketverius metus, apšlapinti sparnai.
       Ritinėlis tualetinio popieriaus – nė nepraplėštas.
       Striukės kišenėj radau rožančių, tamsiai mėlynų karoliukų vėrinį su misinginiu kryželiu. Anot mamos, tėvas jį atsinešė iš tėvų namų ateidamas gyventi pas ją užkuriu. Nesiejau rožančiaus nei su Dievu, nei su pamaldumu, tačiau be išlygų ir įžūliai patikėjau į galvą dingtelėjusia mintimi, kad ir į dausas tėvas iškeliavo gyventi užkuriu. Nenorėjau, kad tėvas visą amžinybę būtų užkurys. Kodėl per tokį ilgą gyvenimą jis nesutiko moters, kuri būtų švelniai išpainiojus iš rožančiaus tėvo pirštus ir į saują įglaudus raktus nuo buto, į kurį gali ateiti ir gali neateiti?
       Pripažįstu, susipainiojau mintyse. Juk raktai, gauti iš bet kurios moters, lemia tik užkurystę, nė vienam vyrui aš jos nelinkėjau.
       Vis dažniau telefonu man paskambindavo pati mama.
       Tėvo trūksta, guodėsi kovo septintą. Kad bent sukežusį kerą galėčiau pasidėti šalia – tuoj patikėčiau, kad tai jis. Apvogė mane, sūnau! Iš malkinės išnešė visas kartis ir ąžuolinius rąstelius. Kas tiek medžių galėjo panešt? Vežimu turėjo vežt! Akla mane laikyt!
       Sumainė tavo mašinos padangas, kurias laikei garaže, kalbėjo balandžio trečią.
       Ten buvo senos padangos, raminau mamą.
       Kūjelius išnešė!
       Kas išnešė?
       Valius Milkeris.
       Gal ne Milkeris? Gal meistrai, kuriuos pasikvietė remontuot mašinos?
       A… jau susipykau su Milkeriu. Paklausiau, kur tie kūjeliai. Kad užsiplieskė!.. Sūnau, visi mano įtarimai pasitvirtindavo. Visada būdavo mano viršus.
       Visada negali būti tavo viršus. Ir virš tavęs – Dievas.
       Nekalbėk apie Dievą. Nebėra padorių žmonių. Visi lipa ant galvos, apsuka, apvagia. Turiu gintis. Turiu apsigint.
       Susijaudino, padėjo ragelį.
       Esu sugniuždyta, pasakė visiškai nusiminusiu balsu, kai vėl paskambino. Milkeris kūjį pakeitė. Tėvas dabar grabe apsivers.
       Aš ją suprantu, pati pusantrų metų po vyro mirties jaučiausi sugniuždyta, išsitarė Indrė. Ir tu ją turėtum suprasti.
       Rūkiau Indrės buto balkone. Pamačiau: iš už namo kertės iššiurpsėjo balandis išskėstais bejėgiais sparnais ir staiga – lyg nematomos visagalės rankos sviestas – trenkėsi į žemę. Dunkt, pasigirdo smūgis. Paukštis suglaudė sparnus, apsivertė ir atsitūpė ant kojų. Jo kaklas buvo kruvinas. Kraują užuodė už pasaitėlio vedžiojamas šuo. Atitempė savo šeimininką prie sužeisto paukščio. Moteris apžiūrėjo balandį – dar gyvas. Įkėlė į alyvų krūmą. Balandis tupėjo ant šakos nejudėdamas. Sutemo. Užėjo naktis.
       Išvažiavau namo. Indrė išlydėjo pro duris tylėdama. Atsimenu ašaras jos akyse.
       Kažkas negero dedasi, kalbėjo telefonu mama balandžio dvidešimt devintą. Milkeris lyg ir norėjo išridenti automobilį iš garažo. Tačiau atvažiavo traktoriukas, iš jo priekabos iššoko keli vyrai. Norėjo priekalą išvežt. Jei nebūčiau pasišaukus į pagalbą Eirošiaus, būtų išvežę. Atėmiau iš Milkerio raktą, užrakinau garažą. Milkeris neprieis prie savo automobilio, kol tu neparvažiuosi. Turi parvažiuoti. Privalai motiną apginti.
       Prisiminiau: tėvas ėjo į bažnyčią per Aleksandrijos miestelio aikštę; pilku švarku, šviesiai rudom kelnėm; vienplaukis; lėtais ir trumpais žingsneliais; rankos, kuriomis eidamas visada tvirtai mojuodavo, kybojo nukarusios prie šonų. Tada nežinojau, kad šis ligos nugaluotas žmogus traukė į bažnyčią paskutinį kartą. Nenutuokiu, ar jam dar užteko jėgų prieiti išpažinties ir priimti komuniją, tačiau neabejoju, kad tėvas jau seniai buvo patyręs, jog žmogus visada yra vienišesnis, nei jam atrodo.
       Išvažiavau žiguliu į Aleksandriją. Kely ir saulė švietė, ir snigo, ir pustė, paskui vėl saulė švietė. O likus iki tėvų namų dvidešimčiai kilometrų, įsmukau į šlapdribos ir rūko maišą. Važiavau lėtai, žirgų traukiama karieta būtų aplenkusi mano automobilį.
       Aleksandrija pasitiko mane apsnigta, kieme kūpsojo tokio pat didumo pusnys, kokias palikau išvažiuodamas po Kalėdų.

       Pabandžiau atpažinti kūjį – ar jis buvo sukeistas, ar ne? Metale įžiūrėjau įspaustą kryželio ženklą. Mano atminty vaidenosi, kad tėvo, nuoširdaus kataliko, kūjy buvo įspaustas kryželis. Galėjo būti įspaustas. Tačiau ar tikrai buvo? Galvos guldyt negalėjau.
       Mamos abi kojos iki kelių mėlynos, išpiltos juodom dėmėm. Nuo sutrenkimų. Susitrenkė kovo vidury nukritusi nuo kopėčių, įleistų į viralinės rūsį. Ėjo žiūrėt, ar tebėra smėlio dėžėj užkasti gintauninkai. Jų nebebuvo.
       Privatizuoja mano namus, kalbėjo mama. Tėvo kalvystės įrankius išnešė. Iš varstoto paėmė grąžtus ir pjūklelius. Pavogė spygliuotos vielos ritinį.
       Mama, kodėl vien tik apie blogį šneki? Kodėl niekuo, nė mažiausia smulkmena nepasidžiaugi?
       Kuo turėčiau džiaugtis? Visi mato, kad esu sena. Ir vis apsuka, apvagia. Nuo pažeminimo tamsu akyse. Einu ir pusiausvyrą laikau. Ar tu supranti? Ne tos senos padangos, ne tie kūjeliai svarbūs. Esu moraliai sužlugdyta. Tai kuo man džiaugtis?
       Kad esi gyva. Kad esi aštuoniasdešimt vienų ir – dar gyva. Kodėl nepasidžiaugi tuo? Kodėl tik blogomis mintimis gyveni?
       Sūnus…
       Pravirko. Supyko.
       Nebekalbėkim, tarė. Nuėjo į vonios kambarį praustis.
       Labanakt, pasakiau prie uždarų durų.
       Neatsiliepė.
       Rytą atėjo Valius Milkeris.
       Žemdirbiai blokuoja kelius, ėmė pasakot. Penki šimtai žmonių stovi ant plento. Stovėjau naktį ir aš.
       Ko jūs reikalaujat?
       Per pigiai moka už pieną. Žadėjo mokėt po šešiasdešimt penkis, moka tik po trisdešimt devynis centus.
       Atsiprašiau Milkerį, kad mama jį apvagino. Apgailestavau. Tačiau norėjau, kad ir jis suprastų senutę ir jos padėtį. Prisiklauso: ten vienišą sodyboj apiplėšė; ten vienišą užmušė. Baimė visąlaik širdy tūno.
       Milkeris sakė suprantąs.
       Mano tėvui tik septyniasdešimt penkeri, o jau nusišneka.
       Atrakinau garažą. Milkeris baigė remontuot automobilį ir išvažiuos.
       Sutaisiau per tėvo šermenis sprogusį vamzdį. Kiaurą dalį išpjoviau, galus sujungiau plastmasine žarna. Suveržiau. Į sistemą įleidau vandens, išleidau iš jos orą. Mama pakūrė krosnį. Kai krosnis įšilo, užsnūdo.
       Rankos po galva sudėtos. Pučia orą, skruostai rausvi. Mama. Visos teisybės apie ją nesužinosi. O jeigu ir sužinotum, neįstengtum jos paaiškinti kitiems. Aleksandrijoj žmonės gerklių vieni kitiems nepjausto, o bijo vieni kitų, lyg pjaustytų.
       Atėjo žemės ūkių surašinėtoja. Surašymo lape – per septynis šimtus klausimų. Ganyklos, kartojo mama vis tą patį žodį. Ūkių surašymas bebuvo vienas tūkstantis devyni šimtai trisdešimtais metais. Tada mamai buvo aštuoneri. Dabar – aštuoniasdešimt vieni.
       Kol surašinėtoja kamantinėjo mamą, katės privėmė trobą.
       Žiguliu nuvažiavau į Dievažėnus. Nupirkau kablių, rankenų, spynų, užraktų.
       Per dvi dienas pakeičiau penkiolikos durų spynas ir raktus. Jeigu Milkeris per tėvo šermenis ir pasidarė kai kurių durų raktus, jie nebetiks.
       Ganyklos, šnabždėjo mama. Ganyklos. Ketinau išardyti tėvo megztinius ir megzti gal kojines, gal pirštines. Bet niekam jų nebereikia. Niekas nieko nebeužsako.
       Amerikos prezidentas per televiziją paskelbė, kad Saddamo Husseino režimas žlugo, nebeegzistuoja. Kad ir kokie skaidrūs būtų įvykiai, jų priežastys skendi tamsoje.
       Paskambinau į Vilnių Indrei.
       Šildymo sistema veikia. Katės vemia. Vaizdiniai – raudoni.
       Raudoni todėl, kad aš pasiilgau elfų, atsakė Indrė.
       Elfozė. Esi vienintelė moteris, serganti šia liga.
       Taip. Chroniukė.
       Vakare ilgai žiūrėjau į užmigusią mamą. Tariausi esąs jos angelas sargas, kuris rytoj vėl išvažiuos, ir mama vėl krūpčios, šokinės naktimis iš miegų, blaškysis po didelius namus ir ieškos tėvo. Ir kaltininkų, kad tėvo niekur nebėr.
       Liūdna, rytą pasakė mama.
       Džiaukis ir liūdesiu, paguodžiau. Štai koks jis gražus – liūdesys! Kaip gelsvas šuo oriai bidzena!
       Ji nuo manęs nusisuko.
       Taip, sakei teisybę, pripažinau. Kūjis pakeistas, nėra gintauninkų, poros kūjelių.
       Matai, staiga atsisuko mama. Nesu aš tokia nusenusi.
       Tačiau nevaikščiok po miestelį kalbėdama: pavogė, pavogė. Neįrodysi, kad pavogė. Neįrodysi, kas pavogė. O vagis ims šnekėt: paklaiko ta senė; ir sūnus sakė, kad vargsta su motina.
       Ar tu taip kam nors sakei?
       Kiti taip sakys. Supjudyt mus norės, jeigu tu visus vaginsi. Aš stabdau tave. Turiu stabdyt. Matyk ir tai, ką žmonės gero tau padaro. O juk padaro. Ir Milkeris padaro. Kas tave stabdys, jei ne sūnus?
       Priekalas, atsiminė mama, jos akys sužaižaravo. Paslėpkim priekalą.
       Nuleidau rankas. Priekalas svėrė gal pusę tonos. Jam iš garažo išnešt reikėjo poros vyrų galiūnų.
       Važiuok, nusiminė mama. Jei kurį rytą nebeatsikelsiu, Eirošius ras. Eirošius kiekvieną rytą apeina našlių kiemus. Pasižiūri, ar atsikėlėm.
       Važiuok, pasakė dar ir kieme. Ir tėvelis išvažiavo manim nepatenkintas. Visiems bloga esu.
       Esi man geriausia mama, nušluosčiau jai ašaras.
       Išvažiavau.

       Arklys! Negalėčiau pasakyti, kada jį pamačiau – ar kai jis tebebėgo per pievą, ar kai jau priekinėmis kojomis kasdamas žemę lipo pylimu į greitkelį. Išsyk supratau, kad matau neįprastą reginį. Arklys buvo arba labai įbaugintas, arba kokio nors arkliško šėlo apsėstas, nes bėgo lyg paklaikęs – besiplaikstančiais karčiais perskriejo barjerą, leisdamasis paslydo ant asfalto, viena priekinė koja spriegė į šoną, atrodė, atplyš nuo kūno, ir paskui gyvulys bėgo šlubčiodamas, gal tik trijomis kojomis, gal ir kelio nebematydamas.
       Automobilių srautas, lygiai lyg upė tekėjęs greitkeliu, išskydo, pasidarė sumaištingas. Vairuotojai laviravo, suko čia į vieną, čia į antrą kelkraštį, o iš tikrųjų važiavo vingiais ir puslankiais, kol nesusiprotėjo stabdyti. Tik per stebuklą automobiliai nepradėjo lėkti vieni ant kitų arba trankytis į barjerą.
       Kai eismas ėmė visai stoti, sustabdžiau automobilį ir aš. Išlipęs atsidūriau kelių dešimčių žmonių šurmuly. Rėksmingas, atsilapojęs ir suprakaitavęs vyriškis veikiausiai buvo arklio šeimininkas. Garsiau nei jis šaukė tik barzdotas vyras gelsvu plasnojančiais skvernais paltu. Daugelis iš sustojusių automobilių išlipusiųjų kalbėjosi su kažkuo mobiliaisiais telefonais. Kai atvažiavo policijos ekipažas, aš jau neblogai supratau padėtį. Vyriškis gelsvu paltu buvo veterinaras, jis karščiuodamasis įtikinėjo arklio šeimininką, kad viskas, ką gero jis gali dabar padaryti – pasigailėti gyvulio ir leisti jį nušauti. Mintyse ir aš pritariau veterinarui. Kažkodėl arklio kančią be išlygų atribojau nuo lietuviškos kančių kultūros, kurioje kentėjimas suprantamas kaip katarsis. Mes lyg ir troškome kentėti, tačiau kentėdami nuolatos vieni kitiems guodėmės, keikėme socialinę neviltį, skurdą ir Dievą, kuris leidžia skursti.
       Pustekinis nubėgau prie žigulio, sudrėkusiom rankom tvirtai įsikibau į vairą ir nuvažiavau iš įvykio vietos. Labai bijojau pamatyti arklio egzekuciją. Vis didinau greitį. Net ir dvidešimt ar trisdešimt kilometrų nuvažiavęs, aš vis dar lėkiau daug greičiau nei buvau įpratęs, lyg arklio žūties zona – kokio čia didumo ji galėjo būti, Viešpatie!.. – vis dar nebūtų pasibaigusi.
       Įvažiavęs į miestą sustojau. Vis dar buvau susijaudinęs. Mąsčiau ir apie arklį, ir apie save. Širdį perliejo bjauri nuostaba, kad man buvo vis tiek pat, kur šiame mieste sustoti. Kad ir kur pasistatyčiau automobilį – prie savo namų, prie Indrės namų, prie turgaus ar generalinės prokuratūros, – visur išlipčiau iš jo slegiamas vienišiaus nykulio.
       Gailėjau ir arklio, ir savęs. Gailesčio nesureikšminau, neleidau jam įsigalėti tiek, kad mano gyvenimą paverstų drama be atomazgos. Šaltu protu aš galėjau mąstyti, jog mano gyvenimas iš tikrųjų yra drama, tačiau niekada ir niekur nepripažinčiau, kad ši drama vyksta tik dėl savigailos. Ant šaligatvio nukritę lapai (pernykščiai) man atrodė labiau negu nukritę, šis jutimas labiau nei savigaila buvo surizgęs su mano buvimo klausimais.
       Mobiliuoju telefonu paskambinau Indrei į darbą.
       Tebeposėdžiauju, tarė ji negarsiai. Jei nori, lauk manęs namie.
       Nuvairavau automobilį į stovėjimo aikštelę prie namo, kuriame gyveno Indrė.
       Užlipau į trečią aukštą. Sustojau prie dermatinu apmuštų durų su maža stikline akute.
       Štai, tariau mintyse, svetimos durys. Štai raktai nuo svetimų durų, štai atrakinau šias duris. Pravėriau.
       Pro plyšį tuojau siūbtelėjo į mane liudijimų n a m i e  n i e k o  n ė r a  vilnis, siūbtelėjo ne pasitikti manęs, bet ginti ir apginti nuo manęs šią nesybę.
       Lėtai perėjau prieškambarį.
       Įžengiau į Indrės darbo kambarį. Šiaip jau visur, kur atsidurdavau vienas ir būdavau vienas. Tuštumoje, kurioje agresyvus galėdavau būti tik aš. Dabar agresyvi buvo tuštuma. Ji manęs kratėsi. Indrės bute – kratėsi. Tai jutau ir širdimi, ir protu, ir visomis odos poromis. Atrodė, kad ir gėlių, auginamų vazonėliuose, žiedai ėmė skliausti žiedlapius, lyg būtų panūdę vėl tapti tik pumpurais (o gal ir jais dar nebūti).
       Mano strėnas – gal inkstus? – ėmė krėsti šaltis.
       Išsitiesiau ant sofos. Ant jos atkaltės gulėjo atversta knyga. Perskaičiau pieštuku pabrauktas eilutes. Necituosiu jų. Citata smeigtų į širdį kiekvienam, kuris mylisi ne su žmona, o su kita moterimi, tokių gali būti ir tarp skaitančiųjų šias eilutes. Nenoriu įskaudinti skaitytojų. Užtenka, kad pabrauktos eilutės skaudžiai įdūrė man.
       Dabar strėnas krėtė šaltis, o kaktą tvilkė karštis.
       Neatsimenu, ar ilgai Indrės pareinant laukiau, tačiau kai ji parėjo, aš jau buvau ir susirgęs, ir supykęs.
       Kokia laiminga pasijutau! – džiūgavo Indrė. Pro taksi langą pamačiau: mano lange spingsi švieselė!
       Norėjau Indrei papasakoti apie greitkely veikiausiai nušautą arklį, kuris prorečiais vis šmėstelėdavo mano atmintyje, – čia besiplaikstančiais karčiais skriejantis per barjerą, čia jau patiesęs ant asfalto kruviną koją.
       Bet aš buvau jau supykęs.
       Kas dedasi? – paklausiau. Kai aš tau paskambinu iš Aleksandrijos, tu kalbi taip, lyg bute dar kas nors būtų ir girdėtų, apie ką šnekamės. Tavo balse – jokių emocijų. Tokiu balsu kalbi su tais, kurie tau paskambina, kai bute esu aš.
       Indrė manęs mažai tesiklausė. Buvo susirūpinusi mano sveikata. Davė aspirino tabletę, kad numuštų karštį. Išvirė arbatos, kad sušiltų inkstai ar kepenys.
       Kitaip šneki, kai paskambinu jau iš Vilniaus, kalbėjau aš. Tu džiūgauji ir ulbi. Nutuokiu kodėl. Tikies užsakymo. Suprantama, kokio mano užsakymo tu gali tikėtis, kai paskambinu iš Aleksandrijos?
       Ir vėl ji elgėsi taip, neva nesuprastų, apie ką kalbu. Pamatavo temperatūrą. Žvilgtelėjusi į termometrą atšlijo nuo mano kojų, kurias buvo apkamšiusi šiltu pledu.
       Važiuok namo, pasakė nerimaudama.
       Liga išskiria. Ir mylimą žmogų išvaro iš namų.
       Sirgau dvi savaites. Dar savaitę mano sveikatą gniuždė nuojauta, kad logika pagrįstas tikslas gyventi kartu su Indre tėra iliuzija, kuri pamažėl žlunga.
       Kol sirgau, dažniau nei buvau įpratęs paskambindavau mamai. Jos žiūra į gyvenimą giedrėjo.
       Kodėl manai, kad aš niekuo nesidžiaugiu? – paklausė mama, kai kalbėjomės telefonu gegužės septynioliktą. Džiaugiuosi atėjusia vasara. Prieš eidama miegoti, sutrenktas kojas aptaisau trauklapiais, išteptais medumi. Trauklapius apsiaustau dideliais varnalėšos lapais, juos apvynioju bintu. Ir kojos neskauda. Ramiai miegu.
       Mudviejų pasikalbėjimai tapo dalykiški, aš jau maniau, kad baimė, apsėdusi motiną po tėvo mirties, negrįžtamai atlėgo.
       Bet štai ji pati paskambino man ankstų gegužės trisdešimtosios rytą.
       Jie vėl turi raktus nuo visų durų, pasakė išsigandusi ir suvis praradusi viltį. Eina kiaurai per abu pastatus.
       Mama, nuo baimės durų neužrakinsi, nėra tokių raktų, norėjau pasakyti, buvau pats sutrikęs, tačiau, laimei, nušvito protas, ir aš suvokiau, kad dabar iš tikrųjų vagys kruopščiai pasiruošė ištuštinti tėvų namus. Vagys kantriai – pusę metų – nuteikinėjo kaimynus, kad mano mama nuseno ir jau su vaiduokliais šnekasi. Niekas, Aleksandrijoj niekas nepatikės, kad kas nors neskubėdamas nugvelbinėjo iš mamos raktus ir per mėnesį pasidarė jų kopijas.
       Paskambinau Indrei.
       Grįžau namo prieš penkias minutes, atsiliepė. Išalkus. Burnoje – avokados gabalėlis. Nori susitikt? Kur? Atvažiuosi pas mane?
       Neatvažiuosiu. Per mažai turėtume laiko. Rytoj išvažiuoju į Aleksandriją. Poryt – Tėvo diena, pridūriau nenorėdamas pasakyti teisybės, kodėl taip skubiai išvažiuoju pas mamą.
       Aš atlėksiu, guviai pasakė Indrė. Kur pasakysi, ten atlėksiu. Prie tilto? Prie kino teatro? Į „Vivėją“? Užtruksiu ne daugiau trisdešimties minučių.
       Indrės pasiryžimas susitikti šį vakarą man kėlė nerimą. Prieš kelionę automobiliu nenorėjau per daug išgerti. O Indrė šiandien baigė ilgalaikį ir klampų projektą, kurio, maniau, ji niekada nepabaigs. Indrė norėjo atsipalaiduoti, atsikratyti kelis mėnesius ją slėgusios įtampos.
       Gerai, susitinkam „Vivėjoj“.
       Stengiausi tai pasakyti kuo žvaliau, tačiau žodžius ištariau tyliai, ji galėjo pamanyti – nenoromis.

       Ji atvažiavo į „Vivėją“ per keturiasdešimt minučių. Nauju – kūdikiškai rožinės spalvos – švarkeliu.
       Naujas sijonukas bus tau netikėtumas kitąsyk, tarė.
       Ar nesužinojai, kas ištiko aną balandį? – paklausiau.
       Nesužinojau. Buvau ir užmiršus jį. Dirbau. Dirbau tai, ko nemėgstu, ko nenoriu dirbti. O tu? – pasižiūrėjo į mane Indrė. Ar negirdėjai? Pasaulį išvydo klonuotas žmogus. Ketvirtadienį gimė mergaitė. Keista. Trūksta vyrų, o klonuoja mergaites. Baisu. Klonavimą globoja sekta, kurios nariai tiki, kad žmogus Žemėje yra ateivis iš kosmoso ir neturi sielos.
       Kaip gali gyvas sutvėrimas neturėti sielos? – nusistebėjau aš. Siela yra gyvastis.
       Gurkšnojom baltąjį „Carmen“ vyną, padarytą iš Čilės vynuogių. Valgėm ledus su vaisiais. Gerai, kad prašnekom apie sielą, reikia drąsos apie sielą kalbėti. Įsidrąsinę pasakysim visą tiesą, ką apie vienas antrą slapčiomis galvojam.
       Hm, siela – gyvastis, stebėjosi Indrė. Esi krikščionis katalikas, vaikštai į bažnyčią, o šneki taip, lyg būtum pagonis.
       Kodėl – pagonis? Krikščionys neapibrėžia, kas yra siela. Aš ją sutapatinu su gyvastim.
       Argi krikščionys neapibrėžia sielos? – lyg ir apsidžiaugė Indrė. Man per gerklę lenda visokie kanonai.
       Lenda todėl, kad esi laisvas žmogus, atsakiau aš. Žmogus gimsta laisvas – šį pripažinimą laikau brangiausia krikščionių vertybe. O kas, anot jų, yra siela? Aš nežinau. Šventoji Dvasia – rūkas. Dievo meilė – dar tirštesnis rūkas. Mano žiūra bent paaiškina, kam reikalingas kūnas, kodėl jame vyksta cheminės reakcijos. Nežinom, kas yra elektra, bet žinom, kad ji yra tik laidininke. Nežinom, kas yra gyvastis, bet žinom, kad ji gali būti tik kūno sukurtomis aplinkybėmis.
       Ajajai! Tu – grynas materialistas!
       Ne. Aš žiūriu pro adatos skylutę, stengiuosi įžvelgti, kas yra už mirties nubrėžiamos ribos. Ir sakau: siela yra gyvastis.
       Ką čia šneki? Anot tavęs, sielą turi ir žolė, ir balandis, ir bakterija? – Indrė lėtai purtė galvą. Stebiuosi, kad tavo galvoj taip gražiai dera laisvumas, revoliucingumas ir kanonų laikymasis.
       Kokių kanonų aš laikausi? – suklusau.
       Pavyzdžiui, santuokinės priesaikos. Tu jos laikaisi.
       Kai priesaika tapo vienašalė, aš jos nebesilaikau.
       Tačiau žmonos tu niekada nepaliksi!
       Aš jau palikau ją. Jeigu nebūčiau palikęs, dabar nesėdėčiau su tavimi.
       Aš dvigubo gyvenimo negyvenu. Sakau tau: jeigu mano vyras prisikeltų iš numirusių ir ateitų prie šio staliuko, aš nueičiau su juo. Palikčiau tave. Kad ir kaip blogai su vyru gyvenau, aš jį mylėjau ir dabar tebemyliu.
       Ir dabar, šią valandą? – žiūrėjau į ją apstulbęs. Kaip tai turėčiau suprast? Kad visi tavo meilės žodžiai man buvo tik melas?
       Ne melas! Aš nesu nekrofilė. Bet jeigu mano vyras būtų išgyvenęs, aš nebūčiau palikusi jo dėl tavęs.
       Indrė išgėrė taurę vyno iki dugno.
       Mano visi artimieji mirė laiku, pareiškė. Tėvas – šlovės zenite, mama – sulaukus senatvės, dar ori.
       Ar turi galvoje ir savo vyrą?
       Taip. Ir mano vyras mirė laiku. Pasiligojo. Nebenorėjo gyvent.
       Laiku mirsiu ir aš, pasakiau ir atsistojau.
       Maniau, kad ji pasiliks prie staliuko. Tačiau su manimi į gatvę išėjo ir Indrė. Buvau susijaudinęs. Blogai galvojau apie Indrę. Ji atlėkė susitikti su manimi nespėjusi kąsnio nuryti. Norėjo parsitempti mane namo, atsidurti ant debesų meilės įnyky. Neapkenčiau jos. Dar labiau neapkenčiau savęs, kad esu tižena.
       Gatve žingsniavome oriai.
       Praėjo penki mėnesiai, kai aš tau daviau buto raktus, pasakė Indrė. Tačiau parėjusi nė karto neradau tavęs.
       Kartą radai.
       Tai nebuvo netikėtumas. Žinojau, kad rasiu.
       Tavo meilė buvusiam vyrui yra plyšys tarp mudviejų. Tu reikalauji, kad aš elgčiausi taip, lyg šio plyšio nebūtų. Tai man – didelis netikėtumas.
       Apie ką tu šneki? Meilė mirusiajam nėra plyšys!
       Netiesa, tvirtai pasakiau. Mirusįjį tebemylinčios moters meilė kitam, dar gyvam, tėra poreikių tenkinimas. Tėra supratimas, kad dviem nukaršti – lengviau. Galiausiai – tai tik vienatvės baimė. Ir nuo šiol aš laikysiuos atokiau nuo tavęs.
       Pamačiau atvažiuojantį jos autobusą. Man palengvėjo.
       Vertinu logiškus paaiškinimus, įšokdama į sustojusį autobusą tarė Indrė. Linkiu geros Tėvo dienos. Ir kvailų apeigų.
       Autobuso durys triukšmingai užsidarė.

       Buvo ir Tėvo diena, ir Šeštinės.
       Mama ir aš buvom užpirkę mišias už tėvo sielą, tačiau į bažnyčią nėjom. Tempėm į slėptuvę priekalą. Iš garažo. Per kiemą. Manėm: kaimynai išėjo mišių, niekas nepamatys, kur priekalą paslėpsim.
       Man skaudėjo širdį. Buvau atsitolinęs ir nuo Indrės, ir nuo savęs, ir tarytum iš šalies mačiau: mažulytė senutė, apsibintavusi sutrenktas kojas, ir jau senyvas jos sūnus – čiuplas, netvirtas vyrutis – dviese tempia gal pusę tonos sveriantį priekalą; varge, varge, kloja ant žolės lentas, nutempia jomis priekalą kelis metrus, vėl kloja lentas, vėl tempia – akys ant kaktų lipa, gyslos smilkiniuose pampsta.
       Padėk Dieve, išgirdom moterišką balsą.
       Rožės balsą.
       Moteris stovėjo atokiai nuo mūsų, basa, jos kojų pirštai išsiskėtę krutėjo žolėje.
       Iš kur čia išdygai, Rože? – parklupo ant lentos mama.
       Kunigas per pamokslą ėmė bartis. Sako, retai bažnyčią lankom. Esam krikštyti pagonys. Tie „pagonys“ uždavė man širdį. Išėjau kur akys veda.
       Ir atvedė, ar ne? – pyktelėjo mama.
       Rožė žiūrėjo į sunkų aprūdijusį priekalą ir negalėjo suprasti, kaip dvi dvasnos jį patempia.
       Kai moteris pravėrė lūpas, ant jų žaidė lyg šypsena, lyg liūdesys.
       Jei jau tokį sunkulį nuo žmonių slepi, verčiau visą namą paslėpk. Visą sodybą.
       Paslėpsi!.. Kur ją paslėpsi? – sušuko ir atsiduso mama.
       Padek.
       Pirma savo namą padek! Kodėl nepadegi?
       Gerai, tarė Rožė. Padegsiu.
       Ir nuėjo basa per žolę.
       Ir naktį padegė savo namą. Ir gaisro liepsnoms pleškant nenustojo džiaugtis gyvenimu.
       Padegėlių žmonės pagaili, kalbėjo Rožė, nutvieksta gaisro ugnies. Padegėliams žmonės širdį parodo.
       Bene tu, Rože, manai, kad pensione tave kokie nors futbolininkai apspis? – ir pykdamas, ir šaipydamasis paklausė Eirošius.
       A! Futbolininkai man neberūpi, atsakė Rožė. Man įdomesni treneriai.
       Paskambinau Indrei. Ją sujaudino žinia, kad našlių gatvė Aleksandrijoj pradėjo degti.
       Dovanok man, tarė, užvakar buvau nemandagi. Nekalbėkim daugiau apie tai.
       Kur mudu einam? – nevalingai paklausiau. Ar nejunti? Mudu einam skustuvo ašmenimis.
       Mano buto raktus turėsi iki gyvenimo pabaigos.
       Man nereikėjo tavęs pamilti.
       Raktus turėsi iki gyvenimo pabaigos, vėl pasakė Indrė.
       Po gaisro Aleksandrijoje ėmė krikti mano nervai. Mama niekada nė žodžiu neprasitarė, kad įkandin Rožės padegs savo namus. Tačiau aš neturiu nė vieno logiško paaiškinimo, kodėl mama negalėtų namų padegti.