tekstai.lt

Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį. 2010-ųjų knygos. Jūratė Sprindytė

Jūrate Sprindytė. BJ nuotrauka
Jūrate Sprindytė. BJ nuotrauka
       1. Lietuvoje knygų daugėja, skaitytojų mažėja. Taip pat mažėja ir kritikų pajėgos, skaitančioji visuomenė vis labiau pasigenda orientyrų. Ką reiškia tokia disproporcija? Saviraiškos laisvę, kūrybinę drąsą, galimybes naujiems talentams ar tiesiog literatūros devalvaciją ir jos nuosmukį?

       2. Vis reikšmingesnė darosi emigracijos literatūra, iš svetur į Lietuvą sugrįžtančios mūsų žmonių patirtys, atspindinčios ne tik kitas kultūras, bet ir „užsienio veidrodyje“ reflektuojančios lietuviškąją tapatybę. Kokia šios literatūros reikšmė ir ateitis?

       3. Kurie autoriai nustebino ir kurie galbūt nuvylė? Kokia šiandien yra kūrėjų kartų demografinė situacija? Kiek jums reikšmingi „senieji“ vardai ir kiek – „naujieji“?

       4. Šių klausimų sudarytojas pastebėjo leidyklų tendenciją perleisti senas knygas (pirmiausia užsienio, bet ir lietuvių autorių) ir tuo džiaugsmingai naudojosi, Vilniaus knygų mugėje prisipirkdamas senos geros grožinės literatūros. Gal tai sentimentalus atsilikimas nuo laiko dvasios, o gal grįžimas prie to, kas tikra?

 

 

 

       1. Nežinau, ar paprastiems skaitytojams tokia jau įdomi kritikų nuomonė, nebent patiems sąmoningiausiems, kurie dar nori susigaudyti leidinių plūsme ir išsirinkti vertingiausias skaityti knygas. Negaliu nepasidžiaugti, kad ta kryptimi puikiai dirba Vertėjų sąjunga, taip pat orientuotis padeda kasmetiniai skaito-miausių knygų penketukų bei kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimai, įvairiau-sių premijų puokštė. Bet tai negali atstoti nuoseklaus kritinio proceso, apie kurio nusmurgusią padėtį jau ne vieni metai kalbame, bet situacijos perlaužti nepavyksta. Be to, ar nesame pernelyg pasipūtę, ar mūsų nuomonė tokia jau reikšminga? Pačiūžos slydimo kampas arba muzikanto aranžuotės subtilumai pastebimi tik kvalifikuotiems teisėjams. Neturintis specifinių žinių adresatas nemato, nejaučia, neskiria kokybės. Skaitoma stichiškai, o gebėjimas publiką sudominti konkrečia knyga priklauso labiau nuo suinteresuotųjų miklumo nei nuo knygos vertės. Šiuo metu kritinė refleksija turbūt svarbi trims grupėms: patiems rašytojams (nors jie to niekad neprisipažins), leidėjams – kiek tai gali paskatinti pardavimus, ir pačiai kritikų bendruomenei, kuri pagal profesinį pašaukimą ir pareigą nori susigaudyti, kas vyksta, apčiuopti literatūros tendencijas. O kiti skaitytojai pasikliauja inercija, atsitiktinumu, draugų nuomone. Ar kas nors recenzuoja, reklamuoja knygas apie vampyrus? Žinoma, kad ne, bet paaugliai jas skaito plėšdami vienas kitam iš rankų. Nusipirkau ir aš Stephenie Meyer „Trumpas antrasis bri taner gyvenimas“ (iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė, „Alma littera“, 2010), nes pajutau išsilavinimo spragą (tai jau penkta serijos knyga). Sužinojau, kad vampyrais tampa net trijų mėnesių kūdikiai, kad medžioklė ir kraujasiurbystė yra gyvenimo tikslas, o credo: „man rūpi tave ne įveikti, noriu tave pribaigti“ (p. 64). Nestebina, kad su psichikos sveikata susijusių sunkumų turi beveik 42 nuošimčiai Lietuvos moksleivių, kad penktadalis mokykloje patyrė fizinį smurtą. Noriai skelbiami tokie statistikos duomenys, bet ar suvokiama priežasčių visuma? Tikrai prasmingiau buvo privalomai skaityti Aleksandro Fadejevo „Jaunąją gvardiją“ (to neišvengė mano bendraamžiai brežnevizmo epochoje). Pastebėjau, kad per „Tūkstantmečio vaikų“ viktoriną LTV dažniausiai klumpama ties klausimais apie literatūrą ir dailę, nors žaidime dalyvauja patys gabiausi ir apsiskaitę protinguoliai. Atsakydama į klausimą, ką visa tai reiškia, renkuosi „saviraiškos laisvę“ ir atmetu literatūros „devalvaciją“ ar „nuosmukį“. Mokslo ir švietimo valdininkams reikėtų taip neignoruoti humanitarinio visuomenės išsilavinimo, o žmogui nuo jaunumės formuoti(s) gerą skonį ir mokyti(s) pasirinkti ne patį prasčiausią daiktą.

 

       2. Emigracinės literatūros (turbūt ją labiau tiktų vadinti „migracine“, nes autoriai nevaržomai kursuoja tarp rezidencijos šalies ir namų) kiekybiškai daugėja, bet nedrįsčiau tvirtinti, kad auga jos reikšmė. Kol kas neteko skaityti nė vienos labai brandžios, literatūrai įtakingos tokio pobūdžio knygos. Dauguma jų išsidėsto populiariosios literatūros, žurnalistikos, laisvalaikio skaitinių zonoje (antai visai smagūs Andriaus Užkalnio „britiško“ užtaiso pašmaikštavimai).

       Šiemet pastebimiausiu ne Lietuvoje įgytos patirties paliudijimu tapo Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“. Autorė labai jauna, baigė antropologijos studijas Londone, debiutas natūraliai kelia susidomėjimą, juolab kad knyga pretenduoja į „kartos manifestą“ (paskutinis motyvuotas pareiškimas kartos vardu buvo Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“, 2002). Dėsninga, kad visos kartos skelbiasi esą „prarastosios“ (išskyrus vieną išimtį – Liongino Šepečio pasakojimus apie spalvingą jo kartos nomenklatūrinės „grietinėlės“ veiklą atsiminimų knygoje „Neprarastoji karta“, 2005). Kol L. Šepečio karta naudingai darbavosi,   S. Parulskio karta gyveno toje pačioje beiliuzėje santvarkoje, pasiekusioje savo marazmatišką stadiją, priverstinai tarnavo sovietinėje armijoje, buvo siunčiama į Afganistaną – išties buvo ką prarasti. Kokie gi praradimai ištinka G. Grušaitės bendraamžius? Didžiausias baubas jiems – pasirinkimo laisvė. Jaunas žmogus ima deklaruoti „vidinį susinaikinimo mechanizmą“ jau aštuntame puslapyje. Kad Rugilė vidutinybė – kaltas pilkas Vilnius, vaikystę jai sugadino „nacionalizmas“ – bet kaip, kokiu būdu? Rugilė tėra muzikės Ugnės baudžiauninkė, nors dedasi mūza. Viskas – išsipildymas, laimė, saviraiška investuota tik į lesbietišką meilę. Vyrauja nomadiška pasaulėjauta (tėvelių subsidijuojamos atžalos bastosi po Europos sostines, nežinodamos kuo užsiimti, kur save padėti, ieškoma užsimiršimo ir aštrių įspūdžių), o snobizmą liudija romane eksploatuojami madingi kultūros ženklai. Tai karta, totaliai praradusi vertybinius orientyrus, sutrikusi ir ištižusi, hedonistiška, egocentriška. Iš gero gyvenimo nežino ko nori, sakydavo mano močiutė. Peradresuojant Rolando Rastausko esė „Vargas dėl pertekliaus“ žodžius G. Grušaitės romanui, galima gana tiksliai jį charakterizuoti: „išaugusios pasirinkimo galimybės skatina ne smalsumą, o skepsį. Skepsis yra nuobodžio sepsis. O nuobodį gimdo perteklius, ir niekas daugiau“ („Privati teritorija“, p. 101). „Neišsipildymas“ – simptomiška knyga, į ją verta įsiskaityti, juolab kad autorė nėra beraštė, turi neblogą stilių, o manifestuoja vertybių krachą. Vanda Juknaitė į bernardinų.lt klausimą, ar dabarties kūryboje kaip nors išreiškiama laisvės patirtis, konstatavo: „Šiuolaikinėje literatūroje, kaip ir visuomenėje, gal labiau reiškiamas laisvės išgąstis.“

 

       3. Ne tik literatūroje kartų susiskirstymas man atrodo ypač ryškus. Spėju, kad ir knygos taip skaitomos – Gabiją Grušaitę skaito dvidešimtmečiai, Giedrą Radvilavičiūtę atpažįsta kaip savą keturiasdešimtmetės (puiki rašytojos autocharakteristika: „Apie intymiausias moters problemas išdrįstančios stoiškai, atvirai, intriguojamai ir net, sakyčiau, tapybiškai rašyti prozininkės Lietuvoje vyrų yra nemėgstamos“), Valdą Papievį – penkiasdešimtmečiai, Algimantą Zurbą – kam per septyniasdešimt.

       Nors perskaičiau nemažai 2010-ųjų derliaus, bet apie kai kurias gerų rašytojų knygas nelabai yra ką nauja pasakyti. Autoriai atpažįstami, nuspėjami, o vyriausi savo geriausius kūrinius parašė kadų kadai. Smalsiai skaitau esė kultūros savaitraščiuose, bet kai sugula į autorinius rinkinius, ima atrodyti šiek tiek „dėvėtos“. Šiaip ar taip, esė egzistuojantis „metažvilgsnis“, refleksija, savivokos esimas dažnai pranoksta kitų prozinio pasakojimo rūšių paviršinį referatyvumą. Mąslūs pasirodė Liutauro Degėsio „Prisiminimų prisiminimai“, kibūs Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkameros“ tekstai, Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ tebeliudija dygaus intelektualumo ir žaižaruojančios konkretybės dermę. Elegantiškas ir intertekstualus R. Rastauskas galėtų mažiau rašyti apie niekniekius, kaip antai apie miesto grindinių dangą ar pigius skrydžius. Kodėl Lietuvoje tiek daug parašoma esė, paprastai (ir, man regis, teisingai) knygų mugėje paaiškino L. Degėsys: esė rašyti tiesiog smagu, kitus žanrus sunkiau. Apie šių žanrų situaciją Kęstutis Nastopka yra išsitaręs: „nemanau, kad esė – būtų išganymas <...>. Tai rodo visuomenės silpnumą, nes romanui reikia socialinio sąmoningumo, angažuotumo“ („Colloquia“, Nr. 25, p. 178).

       Renatos Šerelytės „Vėjo raiteliui“ socialinio sąmoningumo tarsi nestinga, gvildenama betėvystės tema. Bėda kita – kyšo užduotis parašyti romaną ir matyti teksto darymas. Visi veikėjai išdėstyti kaip teatro scenoje, vieni pasirodo, kiti nueina į užkulisius, vėl išlenda – ir visiška statika. Toks momentinis spektaklis, pakvailiojimas, pretenduojantis užsidėti magiškojo realizmo karūną. Pagrindinių veikėjų istorijos nesukimba, neprodukuoja nei romano intrigos, nei rišlumo. Tėvo problema lieka deklaratyvi, o „penkiakampės žvaigždės poetika“ jau išsemta (ir ką apie tai gali išmanyti šešiolikmetė?). Kur čia romano mostai ir mastai? Veikėja žurnalistė vis ieško naratyvo, o rašytoja – nebe? Ir lieka tik gražus romano pavadinimas kaip Češyro katino šypsena – be paties katino. Taip, paskiri fragmentai parašyti talentingai, savaime tai žavūs prozos skiautiniai.

       S. Parulskio romanas „Vėjas mano akys“ paantraštėje pavadintas atostogų romanu ir atostogų elementas panaudojamas dvigubai – tai romanas apie protagonisto atostogas ir romanas atostogaujantiems. S. Parulskis tebėra viena ryškiausių nepriklausomybės metų literatūros figūrų, ir man yra nelyg savotiškas bendrosios būklės kamertonas. Pats autorius galvoja sukūręs neblogą pramoginį atostogų romaną – taip ir yra, bet dar norėtų, kad romanas būtų vertinamas kaip rimtas kūrinys, analizuojantis asmens saviugdą ir tobulėjimą („Odisėjas keliauja savęs pažinimo keliu“, yra teigęs interviu lrytui.lt). S. Parulskis romane puikiai atspindi vidutinio amžiaus vyriškio krizę kaip reiškinį (t. y. pasibodėjimą absoliučiai viskuo), bet romanas palieka dviprasmišką įspūdį. Gal net pavadinčiau jį švelnia autosimuliacija. (S. Parulskio „Doriforė“ buvo sėkmingas bandymas žaisti graikų kultūros ženklais, dabar gi – to žaidimo darymas.)

       Mažiausiai nuvylė Valdo Papievio ir Jolitos Skablauskaitės romanai.

       Paryžiuje nuo 1992-ųjų gyvenantis V. Papievis savo trečiu romanu „Eiti“ turbūt suglumino lietuvių skaitytojus. Kūrinys gana tradicinis, net konservatyvus, bet pakeri jo paprastumas, kalbėjimas apie tarsi nemadingus dalykus: kas yra vienatvė, būties trapumas, draugystė, menas, mirtis, metafizika. Autorius grąžina prie neorealistinio psichologizmo, pridursiu – ypatingai subtilaus. Aliuzijos, pustoniai, metaforų grožis, pasakojimo muzikalumas – tai tikra priešingybė dabartinėje lietuvių prozoje išvešėjusiam tiesmukumui, visų siūlių ir naktinių marškinių išvertimui į paviršių, žurnalistiniam lėkštumui, mandrumui, maivymuisi, – to apstu daugelyje tekstų. Kelionės archetipo ir keleivio statuso tyrinėtojai yra suskirstę keliautojus į tris tipus: riteris, piligrimas ir bastūnas (pikaras, valkata). Kuris iš jų V. Papievio herojus, žygiuojantis Provanso laukais? Jis turi visų bruožų, bet dominuoja egzistencinis klajūnas, jam netgi vardo rašytojas nesuteikė (tas bevardiškumas man atrodo ženkliškas, tai bet kuris iš mūsų). Jaustis tokiu klajūnu, tiesiog eiti, „būti, ir tiek“ šiandien yra prabanga. Ėjikas nevairuoja automobilio, o kuprinėje nešasi labai mažai daiktų. Bėgti ir lenktyniauti – viena iš amžiaus ligų, o mūsų herojui „nekantra prieiti virs[ta] malonumu neprieiti“ (p. 56). Neseniai vykusioje diskusijoje rimtame kultūros žurnale kai kurie rašytojai ir istorikai dūsavo: kokia netobula lietuvių kalba, kaip sunku ja ką nors įmantresnio išreikšti. Čia V. Papievis galėtų tik nusišypsoti – jo pasakojimo kokybė aukštos prabos, visi lygmenys sustyguoti, žodžiais grojama nelyg poezijoje. Nuo priešpaskutinio romano „Vienos vasaros emigrantai“ link naujojo „Eiti“ autorius ėjo ilgai – septynerius metus, todėl galėjo apgalvoti ir išpuoselėti kiekvieną žodį.

       J. Skablauskaitė dažnai vadinama literatūros ragana ar burtininke, nes jos romanai lietuvių prozai labai neįprasti, o veikėjai nuolat balansuoja tarp šventumo ir pamišimo. Nežabota fantazija, erotika ir tamsiosios žmogaus prigimties pusės – ant šių trijų kertinių akmenų laikosi šeštas rašytojos romanas „Sado sindromas“. Prasideda jis šeimos idile – trys broliai su tėvais gyvena prie ežero, teka archajiškas, paprastas būvis, bet vaikų (pa)sąmonė veikia it baisių vaizdinių fabrikas. Toliau pasakojama vieno iš brolių – Albano – istorija. Jis išvyksta į miestą, tampa žymiu dizaineriu, priglaudžia nekaltą mergaitę, bet ji nužudoma, o Albanas puola paleistuvauti, pagarsėja skandalais, įtariamas žmogžudyste. Geismas jį gena per daugelio moterų lovas, kol bloškia į nimfomanės Aradijos glėbį. Paranormalūs reiškiniai, egzotika, haliucinuojanti sąmonė, orgijos, kraujomaiša, nekrofilija – romano kasdienybė, turinti daug chtoniškosios vaizduotės ir gotikinės estetikos bruožų. Meilės guolyje J. Skablauskaitės personažai tampa žvėriažmogiais, meilės istorijos trunka neilgai, baigiasi tragiškai, triumfuoja instinktai, eksploatuojamas eros ir thanatos ryšys.

       J. Skablauskaitės kūryboje įžvelgiu pabrėžtiną ekstravaganciją, kaip meno išrinktųjų žymę, šio pasaulio menkybės pajautą, vartotojiškos visuomenės kritiką. Rašytoja nukarūnuoja tris tipines „romantines“ atramas – gamtą, meilę, kūrybą, vaizduodama jas kaip žiaurias ir prieštaringas stichijas. Griaunančioji jėga išlaisvina kuriančiąją – galiausiai Albanas tampa rašytoju. Galia kurti traktuojama kaip ypatingos psichikos sandara ir ne Dievo, bet šėtono dovana. Romano vertybė – itin tapybiškas stilius. Ypatingas šios rašytojos gebėjimas atsiskleidžia kuriant nepaprastai vizualius peizažus ir „įelektrintas“ erotines scenas, deja, paskiri epizodai menkokai integruojami į kūrinio visumą. Kiekvieno fragmento vizualizacija produkuoja gana savitikslį estetizmą ir stabdo naratyvinį vyksmą, o jungčių su realiuoju pasauliu stygius daro J. Skablauskaitės prozą nelengvai skaitomą.

 

       4. Senos geros grožinės literatūros ilgisi tie, kurie ją jaunystėje mėgo, pažįsta ir atpažįsta. Susiformuoja tam tikras atpažinimo (ir ilgesio) kamertonas, todėl skaitydama V. Papievio romaną prisimindavau Roberto Musilio, Rainerio Maria Rilke’s ar Antano Ramono prozą. Vampyrų lektūros mėgėjai turės kitus favoritus.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)