tekstai.lt

Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį. 2010-ųjų knygos. Laimantas Jonušys

Laimonas Jonušys
Laimonas Jonušys
1. Lietuvoje knygų daugėja, skaitytojų mažėja. Taip pat mažėja ir kritikų pajėgos, skaitančioji visuomenė vis labiau pasigenda orientyrų. Ką reiškia tokia disproporcija? Saviraiškos laisvę, kūrybinę drąsą, galimybes naujiems talentams ar tiesiog literatūros devalvaciją ir jos nuosmukį?

       2. Vis reikšmingesnė darosi emigracijos literatūra, iš svetur į Lietuvą sugrįžtančios mūsų žmonių patirtys, atspindinčios ne tik kitas kultūras, bet ir „užsienio veidrodyje“ reflektuojančios lietuviškąją tapatybę. Kokia šios literatūros reikšmė ir ateitis?

       3. Kurie autoriai nustebino ir kurie galbūt nuvylė? Kokia šiandien yra kūrėjų kartų demografinė situacija? Kiek jums reikšmingi „senieji“ vardai ir kiek – „naujieji“?

       4. Šių klausimų sudarytojas pastebėjo leidyklų tendenciją perleisti senas knygas (pirmiausia užsienio, bet ir lietuvių autorių) ir tuo džiaugsmingai naudojosi, Vilniaus knygų mugėje prisipirkdamas senos geros grožinės literatūros. Gal tai sentimentalus atsilikimas nuo laiko dvasios, o gal grįžimas prie to, kas tikra?

 

 

       1. Literatūros nuosmukio nėra, bet orientyrų stygiaus esama. Tokioje aplinkoje sunku jiems rastis. Kurgi, pavyzdžiui, Vakaruose skaitančioji visuomenė randa orientyrus knygų jūroje? Svarbus šaltinis – recenzijos žiniasklaidoje. Didieji dienraščiai turi solidžius kultūros arba net literatūros priedus, kuriuose publikuojamos knygų recenzijos, ir tai turi didelį svorį, be to, esti periodinių leidinių, skirtų mažesniam skaitytojų ratui, bet juose publikuojamos knygų recenzijos taip pat yra reikšmingos. Maža to, ten ir radijas bei televizija tam skiria daug dėmesio.

       Pas mus apie solidesnį dienraščių dėmesį rimtajai literatūrai užmirškime. Ne tik literatūrai, apskritai menui ir kultūrai. Šią nišą galėjo užpildyti kultūrinė periodika, visų pirma savaitraščiai. Bet savaitraščiai tampa vis silpnesne marginalija. Paradoksas toks: šiemet, pvz., „Šiaurės Atėnai“ iš Spaudos rėmimo fondo gavo perpus mažesnį finansavimą, negu prieš dešimt metų.

       Tad kalbėti lyg ir nėra apie ką, tik nereikėtų karti visų šunų ant valdžios, bet taip pat pripažinti, kad tokiai mažai ir skurdžiai valstybei keturių kultūrinių savaitraščių gali būti per daug. Kultūrinės periodikos finansavimo problema pastaruoju metu buvo sprendžiama viešosiomis diskusijomis, bet paskui padėtis tik dar pablogėjo. Gaila, kad tenka orientuotis į pinigus, ir tikrai jie ne viską lemia, bet kai, pasiekus finansinį dugną, smengama dar žemiau, padarinių negalima nejausti. Ateityje galbūt sustiprės kultūrinis internetinės žiniasklaidos svoris, užuomazgų jau yra, bet kol kas internete galima rasti daugybę reklaminių anotacijų ir tik vieną kitą recenziją, paprastai perimtą iš popierinės žiniasklaidos.

       Be recenzijų, orientyrais gali tapti viešosios kritikų, literatų diskusijos apie knygas, tokios kaip, tarkim, „Literatūroje ir mene“ (š. m. kovo 11 d.) Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos surengta diskusija apie geriausias metų verstines knygas. Reikia pripažinti, kad tokių pokalbių kartais būna „Metuose“; per knygų mugę jų buvo ir per radiją, bet šiaip radijuje ir televizijoje jų aiškiai trūksta.

Esant tokiai padėčiai, svarbiu stabilizuojančiu veiksniu, tam tikru orientyru tampa Metų knygų penketukas ir LLTI dvyliktukas.

 

       2. Norėčiau prisiminti, kad Atgimimo pradžioje labai teisingai nusprendėme, jog visa lietuviškoji literatūra yra bendras mūsų aruodas, nesvarbu, kur ji sukurta. Tuo labiau dabar, kai iš esmės nėra jokios atskirties, jokios geležinės uždangos ir cenzūros barjerų, dar mažiau svarbu, kur ta literatūra kuriama, juolab kad autorius gali rašydamas knygą gyventi ten, o pristatinėdamas ją Lietuvoje jau būti persikėlęs gyventi čia. Beje, tarkim, Kristinos Sabaliauskaitės knygų tekstai neturi nieko bendra su jos emigracija, – juose bylojama apie istorinę Lietuvą ir jų atsiradimas niekaip nesusijęs su jos gyvenimu užsienyje.

       Kita vertus, dairydamiesi geografiškai, negalime nematyti, kad išeiviai (laikini ar ne, ne tiek svarbu) parašo mus sudominančių knygų, susijusių su emigracijos patirtimi. Ko gero, ateityje emigrantų literatūros reikšmė stiprės, nes ir dabar jau turime viltingų pavyzdžių, nors jie dar neįkopė į aukščiausiąją lygą. Dėmesį patraukia jaunų moterų literatūra, grįsta autentiška patirtimi. Žinoma, Gabijos Grušaitės romanas apie jaunos lietuvaitės jaunatvišką kankinantį ieškojimą bei nuotykius svečiose žemėse kur kas įdomesnis, turiningesnis, literatūriškai brandesnis už, tarkim, Indrės Jonušytės ir kai kurių kitų ankstesnius bandymus. Bet visada kyla abejonė, ar bandymas autentiškai išreikšti jaunystės desperaciją, kylančią iš dyko buvimo, arba, priešingai, autentiškai pavaizduoti sunkią emigrantės dalią pagal principą „matau tvorą – rašau „tvora“, yra pakankamas pagrindas kūrybai.

       Čia norėčiau paminėti ir visai kitą, gal jau užmirštiną aspektą. Dar ne taip seniai kai kurie mūsų tautadrebiai (drebėtojai dėl tautos) nuogąstavo, kad ne tik išeiviai, bet ir čia gyvenantis jaunimas ims rašyti literatūrą angliškai. Dabar pasirodo (kitaip ir negalėjo būti), kad net ir Anglijoje (arba plačiajame pasaulyje) gyvenantys lietuviai rašo ne angliškai, o lietuviškai, ir labai noriai įsilieja į mūsų literatūros autorių gretas.

       Gali būti ir taip, kad koks nors lietuvis(-ė) emigracijoje parašys anglišką kūrinį, kuris sulauks tarptautinio pripažinimo – palinkėsime tokiam hipotetiniam autoriui sėkmės. Bet iš tiesų bandymas rašyti angliškai ne padidina kūrinio populiarumo galimybių, o jas sumažina. Prisimenu, kaip viename literatūriniame renginyje Ventspilyje latvių poetas Janis Elsbergas, svarstydamas šią temą, taip nuoširdžiai juokėsi dėl kai kurių rašančiųjų, kurie tikisi prasimušti pasaulyje bandydami rašyti angliškai, – jie neįsivaizduoja, kokia jų lauktų konkurencija. Šį tą gero parašęs latviškai (arba lietuviškai), gali tikėtis bent jau vietinio pripažinimo, o paskui gal ir vertimų. Angliškai ką nors parašęs latvis (arba lietuvis) beveik nieko negali tikėtis.

 

       3. 2010-ieji nebuvo kūrybingiausi lietuvių literatūrai. Turbūt tikrai geriausia knyga buvo Valdo Papievio „Eiti“. Bet čia norėčiau grįžti dar ir į 2009 m. pabaigą. Į 2010 m. (skaičiuojamų nuo 2009 m. rugsėjo iki 2010 m. rugsėjo) knygų penketuką rimtai pretendavo Ievos Toleikytės „Garstyčių namas“, gaila, kad nepateko, nors nedaug trūko. Skirtingai nuo jaunų emigrančių, ši debiutuojanti autorė nei ką deklaruoja, nei skleidžia savo patirtį, o kuria. Autorė, išoriškai tarsi neišeidama iš savo dar neilgos patirties, žengia į maginės fantastikos erdves ir iš ten sugrįžta su įtaigiu iracionaliu (menišku) apibendrinimu. Jos pavyzdį galima teikti visiems jauniesiems rodant, kas yra tikra grožinė literatūra, juolab kad kai kur ten yra ir literatūriškai įspūdingų sakinių, raiškių, giluminių žvilgsnių. Atrodo, tai perspektyvus „naujas vardas“, įdomu bus pamatyti, ką ši autorė pateiks ateity.

       Nors nemėgstu didelių apibendrinimų, kalbėdamas apie prozą sakyčiau, kad „senieji“ vardai naujų atradimų pernai neparodė, bet kai kurie išlaikė gerą lygį, o iš jaunesniųjų dar, manau, sulauksime įdomių netikėtumų.

 

       4. Šiame klausime frazė „senas knygas“ pernelyg miglota, o tema pernelyg plati. Šiaip, žinoma, labai gerai, kad perleidžiamos senos knygos, dar geriau būtų, jeigu knygynai per daug neskubėtų atsikratyti „pasenusių“ knygų – kai kurios turėtų būti prekyboje prieinamos visada, bent jau knygynų (pvz., internetinių) sandėliuose.

       Neseniai iš naujo bandžiau skaityti Mykolo Sluckio „Adomo obuolį“. Kadaise, dar neišsirangiusiam iš mokyklos suolo, man šis romanas buvo padaręs ypatingą įspūdį, jo stilistika tada atrodė vienas iš pavyzdžių, kokia literatūra gali būti turtinga ir įdomi. Bet dabar sugrįžti į tą patraukliai sodrų romano pasaulį nepavyko – vietoj jo radau gana nelankstų, dirbtinoką, ankštą interjerą, kaip sovietmečio mokslo tyrimo instituto, koks tenai vaizduojamas. Iš dalies gal todėl, kad kiek anksčiau antrą kartą skaitinėjau Johno Updike’o „Bėk, Triuši“ („Rabbit, Run“), dvelkiantį tokia erdvia laisve, lanksčia vaizduote, stilistiniais atradimais. Daug anksčiau nusivyliau dar vienu senų laikų atradimu – Heinricho Böllio romanu „Biliardas pusę dešimtos“. Tad pasitaiko ir taip, kad, po ilgos pertraukos antrą kartą atsivertęs „seną gerą knygą“, tik apšąlu rankas.

       O „laiko dvasią“ atiduokime gvildenti publicistikai. Tas pats V. Papievio „Eiti“ eina toli nuo laiko dvasios, ir tai yra vienas iš jo gražių privalumų (kaip ir ankstesnio romano „Vienos vasaros emigrantai“).

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)