tekstai.lt

Požiūriai. Rimantas Kmita

Rimantas Kmita. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Rimantas Kmita. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

 

 

       1. Nežinau. Niekada apie tai negalvojau. Dabar turbūt specialiai taip pat nepradėsiu galvoti. Nes prigalvočiau ne tai, ką galvoju, o prirašyčiau tai, ko klausia. Nelengva būti, tas tiesa. Ir jaunam, ir senam, ir vaikui, ir pensininkui, ir profesoriui.

 

       2. „Jaunatviškas maksimalizmas“ reiškiasi naivumu. Kad galima kažką pakeisti, kad gali būti kitaip. Be naivumo ir tokio tikėjimo būtų sunku apskritai pradėti rašyti, debiutuoti viešumoje.

       Jeigu jau kalbame apie šūkius, tai reikia tarsi kalbėti kažkokios grupės vardu. O kaip gerai žinot, per pastaruosius du dešimtmečius grupių ir programų programiškai vengta, didžiausias manifestas – jokių manifestų, arba tiesiog „Palikit mane ramybėj!“, „Kiekvienam savo!“ ir pan.

       Kiekvienas gyvena kaip nori ir jokie gyvenimo būdo žurnalai nieko nekeičia. Kas renkasi tylų darbą redakcijoj, kas įsijaučia į bohemiečio, kas į revoliucionieriaus vaidmenį, kas leidžiasi į piligrimines keliones po užsienio rašytojų centrus ir festivalius, o kas braido po lietuviškas pelkes, girias bei kemsynus... Kiekvienas su savo šūkiu arba ir nešūkaudamas, tyliai sau pasiniūniuodamas...

 

       3. Labai tos hierarchijos gyventi netrukdo. Supranti, kad jos daro įtaką vertinimui, kanonui, skoniui, bet darai savo, ir tiek. O „įžengdamas į literatūrą“ tas hierarchijas labiau įsivaizdavau, negu buvau realiai susipažinęs su lietuvių literatūra.

Kaip sakiau, kai pradedi rašyti, esi pilnas naivumo. Nenorėjau sutikti, kad poezija būtinai turi būti rimuota. Dabar tai įrodinėti reikia tik žmonėms, kurie apie poeziją mokykloje viena ausim ir tegirdėjo, bet mano paties atradimai prasidėjo nuo japonų haiku. Na, nuo kažko visada prasideda...

       Į ką esu atsirėmęs ir, jei atsirėmęs, tai reiškia, kad panašus? K. Donelaitis, net ir Maironis negali nebūti atraminiai. S. Geda yra sunkiai apeinamas, jo tiek daug, kad beveik nėra takelio, kuris vestų pro teritorijas, nepaženklintas šio poeto. V. Šimkus, M. Martinaitis, D. Kajokas, S. T. Kondrotas, A. Nyka-Niliūnas... Bet gal nėra prasmės čia perrašinėti Lietuvių literatūros svarbiausių vardų. Vienu ar kitu metu į kiekvieną šiek tiek atsiremi ir parymai.

 

       4. Sunku įvardyti bendras problemas. Kas gali mus vienyti? Visi gyvena labai skirtinguose kontekstuose, skaito ir domisi visiškai skirtingais dalykais, ieško ir randa kitus vardus, kitus autoritetus. Kokios gali būti poeto problemos šiais laikais? Knygų yra, perskaityti gali beveik viską, apie ką pagalvoji. Cenzūros nėra, pinigų taip pat (bet niekada netikėjau, kad gali pragyventi rašydamas eilėraščius), kūrybingumo sutrikimais nėra ko kaltinti, nebent save, o skaitytojų dėmesio kiek yra tiek, nesijaučiu nusipelnęs ir to, kurį gaunu, be to, skaitytojai turi ir svarbesnių reikalų.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)