tekstai.lt

Požiūriai. Gytis Norvilas

Gytis Norvilas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Gytis Norvilas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

 

 

       1. Šios Jano Myrdalio knygos, tiesą sakant, neskaičiau. Daug ko esu neskaitęs, bet noriu kalbėti ne apie tai... Greičiausiai jaunystė yra ne skaičiai. Veikiau tai jausena. Esama žmonių, kurie būdami jauni (amžiumi) atrodo, gal net ne atrodo, o kalba, mąsto kaip sukriošę seniai ar nukvakusios tetos. Turiu prisipažinti, kad ir pats dabar jaučiuosi daug jaunesnis nei, tarkim, prieš dešimt metų. Viskas gana reliatyvu. Dabar kažin kokiu būdu, nežinia kuo remiantis, nusistovėjusi gradacija, kad iki 35 metų esi jaunasis ar jaunikis, yra mažiausiai juokinga... Tada jau turėtų rimtai kankinti viduramžio krizė. Mane ji rimtai turėtų ištikti po metų. Jaunystė, man regis, visų pirma vidinis laikas: vitališkumas, fatalizmas, intensyvumas, gebėjimas paneigti save, kurti save iš naujo, tam tikras neprisirišimas prie vaidmenų, kuriuos žmogus neva turi atlikti sulaukęs apibrėžto amžiaus, – rimto dėdės ar tetos; kai visi gyvenimiški gyvybiniai instinktai yra gyvybingi tiek, kad neleidžia patogiai snūduriuoti (sau ir kitiems) ir vaidinti tariamą išminčių, dvasios milžiną, didaktą ir pan. nesąmones... Tai tam tikra neramybė, pasiutimas, mokėjimas žaisti. Jaunystė nėra ir priešprieša senatvei. Esu sutikęs galybę garbaus amžiaus žmonių, kurie buvę gyvesni už visus gyvus kartu sudėjus. Žavu, kai sename kūne kūliais verčiasi vaikas, nepaisydamas jokių statusų, antpečių, riebalų sluoksnio... pasiduoda prigimties diktuojamam žaidimui.

       O dabar įsigalėjęs tariamas jaunystės kultas su pačia jaunyste neturi nieko bendra. Tame jaunystės kulte-fabrike-pramonėje ne daugiau gyvybės nei morge. Tai prisirišimas prie išnaros, išvaizdos, gyvybės simuliacija, kitaip tariant, tai fasadas-vaiduoklis, kuriuo bandoma dangstyti begalę dalykų, tarp jų – ir mirtį, susikurti amžinybės/amžinumo iliuziją čia, žemėje, nes nebeliko amžinybės anapus – „mirus dievui“. Tie visi gražuoliukai dažnai primena lėles, atklydusias iš natura morta grožio salonų. Jos savaime yra nenusakomo amžiaus.

 

       2. Jokiame kitame amžiuje nebuvo tokios gajos katastrofizmo idėjos kaip dvidešimtame. Tam yra begalė priežasčių – ir pagrįstų, tad, mano galva, tas „gyvenk greitai, mirk jaunas“ ir pan. ateina kaip tik iš čia, o ne iš pačios jaunystės. Kadangi šios idėjos, jei norite, subkultūros, tai ne kas kita, kaip visuomenės avangardas (bent kažkada buvo, dabar ir jos – tik pramogų verslo šakos) – be iliuzijų, be stabdžių, iš prigimties vitališkas, kuris tik atspindėjo visą visuomenės būklę. Tame yra ir atitinkama didvyrio, kario, siekiančio garbės, sublimacija. Tam tikra išsilaisvinimo, beviltiškumo, greito degimo išraiška... protestai ir revoliucijos yra keblus dalykas. Kai revoliucionierius užsinori laimėti, tada amen, anksčiau ar vėliau jis užsigeis pasigaminti atominę bombą. Drakonas mirė, šlovė drakonui... Tam tikru atžvilgiu kiekvienas menininkas (apskritai kūrybiškai į gyvenimą žiūrintis žmogus) turėtų būti jaunas, eiti atžagariai, tarsi šiek tiek spaustų batai... Prisiimti savotiško kamikadzės vaidmenį. Tik taip galima gyvybinga kultūra, visuomenė.

       O rutinos, vienokios ar kitokios, visada esti. Ir tai nėra blogai. svarbiausia, kad ji nepradėtų dusinti ir nevirstum vabalu, judančiu kasdienybės mašinos dantračiais. Tai tam tikri rėmai, taškai, tarp kurių judi. Dėžutė. Ji suteikia savotiško iliuzinio stabilumo. Kai įsiėda viena dėžutė, bandai įsiropšti į kitą, didesnę... Žmogus yra toks daiktas – gyvas iliuzijomis, jas kuria, jomis ir kliedi, dalijasi. Tai ir yra, tarkim, kultūra. Be iliuzijų mes vieni kitus suėstume. Juk nėra absoliučios laisvės, esame priklausomi nuo begalės dalykų, pradedant kalba, baigiant skrandžiu. Anksčiau man atrodė nesuprantama, dabar tik nepamenu, kieno pasakyta mintis, kad paveikslą lengviau nutapyti, kai jau turi konkrečius rėmus, formą, nei ant, pvz., begalinės sienos. Ir tai visiška tiesa. supratau pats pradėjęs retkarčiais patapyti. Nuo rutinos galima bėgti įvairiai – kiekvienam savi treniruokliai ir narkotikai. Esu, nebijau to žodžio, kaimietis, gamtos žmogus, iš čia ateina didžiosios mano patirtys. Ten aš bėgu: slidėm, dviračiu, kojom, vandeniu... Galiu parą kūrent kokį sumautą laužą plynam lauke, sėdėt ir žiūrėt į vieną tašką, – ir jokios rutinos... O maksimalizmą, net kaip žodį, esu pamiršęs. Ir seniai.

 

       3. Kiekvienas tą tariamą hierarchiją nusilipdo pats, sukuria savo modelį... Kad egzistuoja visuotinai pripažintų stabų sistema, gradacija, kurią pradeda brukti dar mokykloje, irgi nenuneigsi, bet dažniausiai su literatūra tai neturi nieko bendra... Man į tai nusispjaut. Kenčia patys menininkai, paversti stabais ir prisiėmę stabų vaidmenis. Laiku neišlipę iš tų vežėčių, juda inertiškai. Čia jau jų tragedija... žmogus miršta kaip kūrėjas... ir tenkina visuomenės iliuzijas, priverstas šokti pagal reikiamą dūdelių muziką. Tada, aišku, lauro lapai ir kiti prieskoniai ant galvos krenta gausiau. Bet tai nieko nauja... neįdomu. Visur – sava konjunktūra, savi palilioniai... O biesinančių dalykų yra, viskuo patenkinti tik numirėliai. Išlenda savotiškas susireikšminimas, provincialumas, davatkizmas... Kai savam garde dedasi sau karūnas kaip nusipelnę liaudies artistai, o Bauskėj, Ventspily, kitapus Medininkų muitinės, Augustave niekas apie juos nežino. Ir kodėl turėtų... drąsos stygius pasakyti, kas yra kas. Tai itin tinka kritikai. Literatūros sanitarams Castor & Pollux pradėjus kalbėti tiesiai, aišku, su sąmoningais perlenkimais, visi ėmė taip cypti... Kaip žiurkyne. Ir institucijos, visokios valdybos, fondai padarė viską, kad jie išnyktų iš horizonto. To kitaip nepavadinčiau kaip cenzūra... Kaip sakė H. Milleris: niekam nereikia tikros meilės, neapykantos, grynų dalykų. Pageidautini, sveikintini – drungni, tada visiems ramu. Nieko nekaltinu, nesu geresnis už kitus, esam patys kalti, kaip šūdvabaliai, ridenantys kultūrinį rutuliuką.

       Savęs ypatingu poetu, literatu ar pan. aš nelaikau, net nežinau, ar apskritai turiu talentą, man tai neįdomu, aš tik bandau šį tą išsiaiškint... Gali sau klijuotis kokias tik nori emblemas, – geresnio teksto tai nepadės parašyti. naudojuosi kalba, literatūra kaip instrumentu, įrankiu, kuris man šiek tiek pasiduoda. Pati literatūra man niekad nebuvo tikslas savaime.

       Svarbios lietuvių literatūros figūros, kuriomis rėmiausi ir remiuosi, visad buvo S. Geda, A. Mackus, A. Škėma, R. Gavelis, V. P. Bložė, S. Parulskis etc. Na dar kad ir M. Sarbievijus... Jei jau kalbame apie jaunystę, S. Geda (su kuriuo teko šiek tiek bičiuliautis) buvo vienas tų visada jaunų žmonių, kurio gyvybingumo, pasiutimo, vitališkumo užteko trims keturioms kartoms, to gali pavydėti kiekvienas...

 

       4. Apie kartas diskutuota į valias. Galima spekuliuoti kaip tik norim. Tačiau greičiausiai tai tie žmonės, su kuriais susišneki, randi bendrus vardiklius, gera kartu ir prie stalo, ir pastalėj... Karta (D. Gintalas, M. Burokas, D. Petrošius, A. Šimkus etc.), kuriai save priskirčiau, užaugo šizofrenišku laiku: spėjome pabūti pionieriais, o toliau – kapitalistinis blūdas. Iš čia kyla tam tikras susidvejinimas, šlubumas, nepasitikėjimas aplinka... Kaip rusai pasakytų, esame tokie „ni ryba, ni miasa“ („nei žuvis, nei mėsa“). Nežinau, ar tai yra problema, tikriausiai ne, bet šį tą sako apie mus ir modeliuoja elgseną, galvoseną. Tačiau viską priimu kaip duotybę. Tad apie kažin kokias ypatingas nuoskaudas nelabai išeina ir kalbėti... Bet nenoriu šnekėti už visus. Bičiuliai gal mato kiek kitaip.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)