tekstai.lt

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Vlado Braziūno nuotrauka
Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Vlado Braziūno nuotrauka










              Ramybė


       1. Varna,

       Nutūpusi

       Klevo viršūnėj,

       Klausėsi

       Šlamančio laiko.


       2. Plaukia patvinusi upė.

       Šaltas rudens mėnulis.

       Ilgiuosi

       Nebegalinčių grįžti.


       3. Meilės amžius.

       Meilės amžius trumpas.

       O mirtis –

       Tikra,

       Nes tik viena.


       4. Baltas viduržiemio jovaras.

       Juodos nutilusios kuosos.

       Kokia prakilni ramybė.


       5. Spalio diena

       Ramiausiai nutolo.

       Bet ant palangės

       Visą laiką žydėjo

       Turguj pirkta

       Pelargonija.


       6. Ko tu virpi, širdie,

       Kaip lapas, vėjo nulaužtas.

       Laiko visuomet yra

       Nusidėti ir atgailauti.



              O kriaušė žydėjo


       Apsimetęs žydinčia kriauše

       Baltas pernykštis dievas

       Vėlei sustojo

       Ties turgavietės pilka tvora.


       Bet niekas nepuolė

       Veidu į dulkes

       Priešais žydinčią kriaušę,

       Nieks nemaldavo meilės,

       Giedros nei lietaus,

       Nesišaukė,

       Kad užtarytų

       Prieš neviltį,

       Tartum prieš tykantį žvėrį.


       Tik turguj

       Vienplaukis vyriškis

       Grojo sena armonika –

       Pirkite.


       Tik įžūli čigonaitė

       Priešais kavinę

       Rūkė ramiai cigaretę.


       O kriaušė žydėjo.



              Tarp dviejų nakvynių


       Kaip mes gražiai per dieną uliosim:

       Vienas išgers, o kitas – užkąs.

       Vieną išjuoksim, kitą paguosim.

       Kažkas uždainuos. Ir pravirks kažkas.


       O visagaliai, o visagaliai

       Mušis krūtinėn ir atgailaus.

       Tartumei skaisčią, baugščią mergelę

       Švelniai teisuolis kaltą priglaus.


       O, kokios naktys, kokios nakvynės!

       Saldūs ir ramūs ryto sapnai.

       O, koksai raibas pempės kiaušinis,

       Kokie geltoni gandrų snapai…



              *


       Pavasario upe,

       Tamsus, neramus

       Vandenie,

       Kodėl tu mane

       Apleidai?


       Šnabždėjo lazdynas,

       Lyg vienas

       Būtų pakrantėj.



              Niekam nereikalingas vakaras


       Temstant

       Žirmūnuos

       Jaukioj kavinukėj

       Tylėdami

       Gėrėme kavą.


       Tylėdami,

       Nieko

       Vienas kitam

       Neturėdami pasakyti.


       Išėjus

       Vakaras buvo pilnas

       Debesų ir medžių šlamėjimo.


       Mėnulis,

       Prieš šimtą metų

       Mums patekėjęs,

       Buvo pradingęs.

       Nepasigedom.


       Net ir mėnulio

       Niekam nebereikėjo.



              *


       Po tamsiais

       Rudenio medžiais

       Švysteli tai,

       Kas dar turės atsitikti,

       Ko tu bijai,

       Bet lauki.



              Su kipšiuku obuoliauti


       Dangų tau siūlė visi,

       O tu vienas pats tamsoje

       Su kipšiuku

       Išėjai obuoliauti.


       Buvo naktis. Trankės griaustinis,

       Krito į žolę

       Laukiniai žaibų atšvaitai.

       Daužėsi tavo širdis,

       Atsiminusi viską,

       Ko seniausiai buvai išsigynęs,

       Atsižadėjęs.


       Kipšiukas buvo pradingęs.

       Vienas stovėjai.

       O tai, ką pamatei

       Apšviestą žaibo,

       Tebuvo tiktai ilgesys –

       Atsižadėto ir išsiginto,

       Ilgesys,

       Iš naujo širdį užgulęs.



              Kam lemta išnykti


       Angele mano,

       Atsiminki mane,

       Ir aš būsiu baltesnė už sniegą.


       Duoki man ženklą,

       Kad nebeprasmė

       Amžinoji viltis

       Ir amžinas prisikėlimas,

       Siaučiant aplink beprasmybei.


       Mano sužvarbusią sielą

       Apsaugok nuo pikto,

       Nes apsėsta pasaulio esu,

       Nes vienodai geidžiu

       Jo šviesos ir tamsybių.


       Laikas sušlama krūmuos

       Nekaltai tartum vėjas,

       Ir aš

       Neįstengiu vilties

       Jo šlamesiuos atpažinti.


       Angele mano,

       Atsiminki mane,

       Ir aš būsiu baltesnė už sniegą,

       Sulaikydama viską,

       Kam lemta išnykti.



              Kartu su manim


       Vidurnakčio vėjas

       Laipiojo

       Lapkričio medžiais.


       Tie, kurių nebėra,

       Žiūrėjo į mano langą.

       Kartu su manim

       Klausės

       Vidurnakčio vėjo

       Ir visą naktį

       Tylėjo.

 

 

 



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)